literatūros žurnalas

Jörgen Lind. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 12

2019-12-virselis-page-001

Iš švedų k. vertė Aistė Saiang

 

 

Jörgenas Lindas (g. 1966) – garsus švedų poetas, devynių poezijos knygų autorius, daugelio nacionalinių premijų laureatas, vertėjas. Jis debiutavo 1997 m. eilėraščių rinkiniu „Araratas“ („Ararat“), po kurio 1999 m. buvo išleistas „Minaretas“ („Minaret“). Daugiausia apdovanojimų ir teigiamų kritikos įvertinimų sulaukė J. Lindo poezijos rinkinys „Baltoji bendruomenė“ („Vita kommun“, 2014-2015 m. buvo apdovanotas Švedijos radijo lyrikos premija ir Alberto Bonnierso leidyklos stipendijų fondo švedų rašytojams skiriama kasmetine premija.

2001–2009 m. poetas su bendraminčiais leido literatūrinį žurnalą „Žolė“ („Gräs“).

Poeto kūrybai yra būdingas fragmentiškumas, žodžių žaismas, koncentruotas ir sudėtingomis kalbinėmis figūromis pasižymintis stilius, sąsajų tarp poezijos ir prozos paieška. Vyraujanti tematika apima išsiskyrimo, vienatvės, praradimų ir nevilties problematiką, komplikuotą santykį tarp subjekto ir pasaulio, skausmą dėl nesugebėjimo išsaugoti vertybes. Bejėgiškumo tema persipina su pasaulio kultūros klodais, istorinių įvykių nuotrupomis, Europos realijų fragmentais.

* * *

Stovėdami jie rausiasi maišelių
ir kartonų bibliotekose, apdegusiose
kartotekose galiot nustojusių vardų
Pavargę okupuoti kūnai vasario
pradžioje greit nepajėgs
atsikratyti savo apleistumo
Veidai jų šmėsteli tarp
medžių. Keli paukšteliai
rankioja šapus iš peržiemojusios
šiaudų krūvos. Tikėjau, kad
būtent mes pakeisime pasaulį
Dabar tu pereini mane kiaurai,
prie nieko neprisiliesdama ir
nieko nepasiimdama

 

* * *
Viduje turiu šviesią knygą,
keletą vėsių kambarių su
musėm. Kartą viskas jau
buvo nutikę, viskas jau buvo
ištarta, du mylimieji, nebeturintys
ką mylėti. Atsitiktiniai
du vardai darbų grafike. Dabar
kažkas kieme tave taip
šaukia. Nebijok, aš leisiu
tau būti. Greitai stovėsim
snaigių apgaubti ir gaudysim
tai, kas liko iš mūsų. Į nežinią
baltas driekiasi kelias,
pirmieji žingsniai ore

 

 

* * *

Jie artėja ilgomis, siauromis
eilėmis palei kelią. Seku
šią besirangančią virtinę plonais
savo pirštais. Staiga regiu
mažiuką vaiką šalia
bejėgio tėvo,
abu jie stovi tyliai, tarsi
nežinotų, su kuo jiems žaisti
Atsiskyrę, nutolę nuo kitų ir vieniši,
ir niekas nepasako, kad
pleiskanos jam ant pečių,
ant smakro trupiniai
prilipę ir kelnės prasegtos,
ištrūkusi saga

 

 

* * *

Vėjas sumaišo vandenį su pelenais.
Ploni pirštai krebžda tuščioj vaistinėlėj.
Dar niekad taip nebijojau. Grobio
instinktas žmonėse, tarsi jau viskas
būtų pasibaigę, tarsi mistume sudegusių
vaizdinių pelenais, nerimas persmelkia
kraujo ryšius. Tokia beprasmiška baimė.
Rašau palaimintuose namuose,
sek paskui mane į ten, ko
nebėra, man daug nereikia, tik
kojinių ir batų, kad galėčiau
išeiti laukan, įkelti vaiką į medį,
dėlioti raides iš šakų, pagaliukų,
lapų gelsvų ir žalių

 

 

* * *

Nesutramdomas polėkis,
vaikui šokant nuo liepto į
vėsų vasaros vandenį
Galbūt tapti žmogum galima
iš beveik nieko: kažkas glaudžias
šalia, pirštas švelniai paliečia
kaklą, krūtinę: laikyk mane šiąnakt,
kol mano senas gyvenimas miršta. Tiek
daug mums dar skuba nutikti, visa
kas žaliuoja ir skleidžias nakty, bet
gal aš taip ir liksiu pas tave
su tuo, ką kukliai turiu, šiurpulys
perbėga rankom ir apima
begalinis noras globoti

 

 

* * *

Tikrai ne pati geriausia diena,
kai tolimiausiam vakariniame
taške blyškioj ligoninės
šviesoj mirgant kobalto
mėlynumo uždangom
steriliuos pastatuos
nieks nebeatrodo
menka ir fatališka,
kai net virtuvėj prie stalo
po mėlyna lempa
nebematai ant žalio skardžio
kovojančio beržo ir
už kampo pradingstančios
katės

 

 

* * *

Szerelem, ar neatpažįsti
manęs, aš vis dar menu
tave, kurį laiką mudu
buvom beširdžiai,
šįryt trinasi šunys
aplinkui namus,
viešpataujanti tyla
paženklina mus,
ir viskas atsitraukia,
szerelem, mes net
negalim vienas
kito pasirinkti, nes
mūsų jau ieško
nauja pragaištis

 

 

* * *

Visi tie veidai, pradingę
iš Josefo Sudeko
nuotraukų, kur jie
išnyko, tie nematomų
būtybių sūkuriai,
galbūt jie sugrįš
netikėtu miglos
debesiu virš
daugiabučių arba
kuo nors kitu:
didėjančiu Kalvarijos
maldininkų būriu, amžinai
mirguliuojančiam
nuotrupų spiečiuje

 

 

* * *

Vis dar 1910-ieji, kažkur
miške, netoli Jasnaja
Polianos, Levas Tolstojus
pasirašo atsisakydamas
teisės į savo knygas
Lėtai keli akmenys
nuskrieja link šešėlių
Nematomos rankos
nulipdo marionetinę
valstybę. Tu irgi esi
dalis to didelio
darinio, kuris tuoj išnyks
dėl savo bejėgiškumo
Ir tai tik pradžia

 

 

* * *

Juodas šydas iš kandžių
ir pelėdgalvių išnyksta, nyra
pats į save ir aneksija
tęsiasi: miestas išjungiamas
ir užgesinamas taip, kad
Versalio rūmai galėtų
persikelti iš ryto.
Derybininkai prisiartina
prie derybų stalų
ir pakloja amnestijos
gramatiką, visą tariamą rūpestį,
kad tik apsaugotų mus nuo
vienas kito. Tu irgi neišvengsi
pasibjaurėjimo savimi

 

Versta iš: Jörgen Lind. ÅTEL. Stokholm: Albert Bonniers Förlag, 2018, ir iš dar nepublikuoto rinkinio „Mott“ rankraščio.