Aleksej Apuchtin. Tarp mirties ir gyvenimo
2019 m. Nr. 5–6
Iš rusų k. vertė Gytis Lukšas
Rusų poetas ir prozininkas Aleksejus Apuchtinas gimė 1840 m. lapkričio 15 d. kilmingų dvarininkų šeimoje. Poetiniai gabumai pasireiškė labai anksti, dar nesulaukus dešimties metų. Amžininkai pranašavo jam Aleksandro Puškino šlovę.
A. Apuchtino kūryba gėrėjosi Ivanas Turgenevas, Afanasijus Fetas. Poetas bendravo su Fiodoru Tiutčevu, Nikolajumi Nekrasovu, Fiodoru Dostojevskiu, Aleksandru Ostrovskiu, bičiuliavosi su kompozitorium Piotru Čaikovskiu, kuris pagal A. Apuchtino eilėraščius sukūrė šešis romansus. Jo kūrinius savo romansams panaudojo ir Sergejus Rachmaninovas. Garsiausiuose to meto periodiniuose leidiniuose „Вестник Европы“, „Русская Мысль“, „Северный Вестник“ buvo spausdinami poeto eilėraščiai, o 1886 m. pasirodė kūrinių rinktinė, kuri susilaukė didelės sėkmės. A. Apuchtinas parašė dvi apysakas – „Iš grafienės D archyvo“ (1890) ir „Pavliko Dolskio dienoraštis“ (1891), apsakymą „Tarp mirties ir gyvenimo“ (1892).
Labai anksti pasireiškė nepagydomos ligos požymiai ir 1893 m. rugpjūčio 17 d. Sankt Peterburge A. Apuchtinas mirė.
XX a. jo kūrybą labai vertino garsus rusų rašytojas Michailas Bulgakovas.
„Numiriau šeštadienį, šeštą valandą ryto.“
Emile Zola
I
Buvo aštunta valanda vakaro, kai daktaras priglaudė ausį man prie širdies, pridėjo prie lūpų veidrodėlį ir, kreipdamasis į mano žmoną, tarė iškilmingai ir tyliai:
– Viskas baigta.
Iš šių žodžių supratau, kad numiriau.
Iš tikrųjų aš numiriau gerokai anksčiau. Daugiau nei tūkstantį valandų gulėjau nejudėdamas ir negalėjau pratarti nė žodžio, bet dar kvėpavau. Visos ligos metu man atrodė, kad nesuskaičiuojamomis grandinėmis esu prirakintas prie aklinos sienos, kuri mane kankino. Pamažėle siena mane paleido, kančios mažėjo, grandinės silpnėjo ir trūkinėjo. Paskutines dvi dienas mane belaikė siauras raištelis; dabar jis nutrūko, ir aš pajutau tokį lengvumą, kokio niekados nejutau gyvas būdamas.
Kilo neįsivaizduojamas sąmyšis. Mano didelis kabinetas, į kurį mane pernešė ligos pradžioje, prigužėjo žmonių, jie visi tuoj pradėjo šnibždėtis, šnekėtis, raudoti. Senoji raktininkė Judišna ėmė plyšoti visai nesavu balsu. Žmona, garsiai suklikusi, susmuko man ant krūtinės; ji tiek verkė visą laiką, kol aš sirgau, kad nustebau, iš kur dar ima ašarų. Iš visų balsų išsiskyrė seniokiškas drebantis mano kamerdinerio Savelijaus balsas. Dar vaikystėje jis buvo pristatytas man kaip dėdė ir neapleido manęs visą gyvenimą, bet dabar buvo jau toks senas, kad gyveno beveik nieko neveikdamas. Rytais paduodavo man chalatą ir šlepetes, o paskui visą dieną gurkšnodavo „dėl sveikatos“ beržų trauktinę ir pykdavosi su kitais tarnais. Mano mirtis ne tiek jį nuliūdino, kiek užkietino širdį, ir kartu suteikė jam neregėto svarbumo. Girdėjau, kaip jis įsakė kažkam nuvažiuoti mano brolio, kažkam priekaištavo ir nurodinėjo.
Akys mano buvo užmerktos, bet aš viską mačiau ir girdėjau, kas aplink dedasi.
Įėjo brolis – susikaupęs ir pasipūtęs, kaip visada. Mano žmona negalėjo jo pakęsti, vis dėlto puolė jam ant kaklo ir jos raudojimas dar pasmarkėjo.
– Užteks, Zoja, liaukis, juk ašaromis nepadėsi, – kalbėjo brolis bejausmiu, tarsi išmoktu tonu, – pasaugok save dėl vaikų, patikėk, kad jam ten geriau.
Jis šiaip ne taip išsilaisvino iš jos glėbio ir pasodino ją ant sofos.
– Reikia tuoj pat duoti kai kuriuos nurodymus… Ar leisi, kad tau padėčiau, Zoja?
– Ai, Andre, dėl Dievo meilės, vadovauk viskam… Argi aš galiu apie ką nors galvoti?
Ji vėl pravirko, o brolis atsisėdo prie rašomojo stalo ir pasikvietė jauną sumanų bufetininką Semioną.
– Šitą skelbimą perduosi į „Novoje Vremia“, o paskiau pasiųsi graboriaus; dar reikia jo paklausti, ar nepažįsta gero psalmių giedotojo.
– Jūsų šviesybe, – nusilenkdamas atsakė Semionas, – pas graborių siųsti nereikia, jų čia ketvertas nuo pat ryto prie įėjimo stumdosi. Mes juos jau vijom, vijom, – nesitraukia, ir viskas. Liepsite pakviesti?
– Ne, aš išeisiu į laiptinę.
Ir brolis garsiai perskaitė skelbimą, kurį parašė:
„Kunigaikštienė Zoja Borisovna Trubčevskaja su nuoširdžia širdgėla praneša apie savo sutuoktinio, kunigaikščio Dmitrijaus Aleksandrovičiaus Trubčevskio mirtį, ištikusią vasario 20 dieną, 8 valandą vakaro, po sunkios ir ilgos ligos. Gedulingos pamaldos 2 valandą dienos ir 9 valandą vakaro.“
– Daugiau nieko nereikia, Zoja?
– Ne, žinoma, ne. Tik kodėl jūs parašėte tą baisų žodį: „širdgėla“! Je ne puis pas souffrir ce mot1. Mettez2: su giliu liūdesiu.
Brolis pataisė.
– Siunčiu į „Novoje vremia“. Šito pakanka.
– Taip, žinoma. Galima dar į „Journal de S.-Petersbourg“.
– Gerai, parašysiu prancūziškai.
– Vis tiek ten išvers.
Brolis išėjo. Žmona priėjo prie manęs, atsisėdo ant kėdės, pastatytos šalia lovos, ir ilgai žiūrėjo į mane kažkokiu maldaujančiu, klausiamu žvilgsniu. Jos romiame žvilgsnyje aš įžvelgiau kur kas daugiau meilės ir sielvarto nei raudose ir klyksmuose. Ji prisiminė mūsų bendrą gyvenimą, kuriame buvo nemažai visokių rūpesčių ir audrų. Dabar dėl visko kaltino save ir svarstė, kaip turėjo elgtis. Ji taip užsigalvojo, kad nepastebėjo mano brolio, kuris sugrįžo su graborium ir jau keletą minučių stovėjo šalia, nenorėdamas sutrikdyti jos godų. Pamačiusi graborių, baimingai šūktelėjo ir apalpo. Ją nunešė į miegamąjį.
– Nusiraminkite, jūsų šviesybe, – kalbėjo graborius, be jokių ceremonijų matuodamas mane, kaip tai seniau darydavo siuvėjas, – mes viską turime: ir apdangalą, ir žvakides. Už valandos viską galima pernešti į salę. Ir dėl karsto teikitės nesirūpinti: toks bus patogus, kad nors imk ir gyvas į jį atsigulk.
Kabinetas dar labiau prisipildė. Guvernantė atvedė vaikus.
Sonia puolė prie manęs ir raudojo visiškai kaip motina, bet mažasis Kostia užsispyrė, jokiu būdu nenorėjo prieiti ir iš baimės žliumbė. Atslinko Nastasija – mylimiausia žmonos kambarinė, pernai ištekėjusi už bufetininko Semiono ir dabar jau galudienė. Plačiai žegnojosi, vis norėjo atsiklaupti, bet pilvas trukdė, ir ji tingiai kukčiojo.
– Nastia, paklausyk, – tyliai pasakė jai Semionas, – nesilankstyk, kad kas neatsitiktų. Eitum geriau pas save, pasimelstum, ir tiek.
– Kaipgi man už jį nesimelsti? – atsakė Nastasija kiek ištęsdama žodžius ir tyčia taip garsiai, kad visi ją girdėtų. – Ne žmogus jis buvo, o Dievo angelas. Dar nūdien, prieš pat savo mirtį, pagalvojo apie mane ir liepė, kad Sofija Francovna nuo manęs nesitrauktų.
Nastasija tiesą sakė. Buvo taip. Visą paskutinę naktį žmona praleido prie mano lovos ir beveik be paliovos verkė. Mane tai visiškai nukamavo. Anksti ryte, kad nukreipčiau jos mintis, o svarbiausia, norėdamas įsitikinti, ar dar galiu aiškiai kalbėti, paklausiau, kas pirmiausia atėjo į galvą: ar Nastasija jau pagimdė? Žmona labai apsidžiaugė, kad galiu kalbėti, ir pasiteiravo, ar nepakviesti pažįstamos akušerės Sofijos Francovnos. Aš atsakiau: „Taip, pakviesk.“ Po šito, atrodo, jau tikrai nieko nebekalbėjau, o Nastasija naiviai pagalvojo, kad paskutinės mano mintys buvo apie ją.
Raktininkė Judišna liovėsi pagaliau rypuoti ir ėmėsi kažką apžiūrinėti ant mano rašomojo stalo. Savelijus piktai ją užsipuolė.
– Na jau ne, Praskovija Judišna, kunigaikščio stalą tai palikite ramybėje, – irzliai sušvokštė jis, – čia jums ne vieta.
– Kas jums darosi, Savelijau Petrovičiau? – sušnypštė įsižeidusi Judišna. – Aš vogti nesiruošiu.
– Ką jūs ruošiatės daryti, tai aš nežinau, tik kol neužantspauduota, – prie stalo nieko neprileisiu. Ne veltui keturiasdešimt metų velioniui kunigaikščiui tarnavau.
– Na ko jūs man tais savo keturiasdešimčia metų akis badote? Aš pati daugiau nei keturiasdešimt metų šitame name gyvenu, o dabar, taip išeina, kad ir pasimelsti už kunigaikščio sielą negaliu…
– Melstis galite, o prie stalo nelįskit.
Šitie žmonės iš pagarbos man barėsi pašnibždomis, o aš, beje, aiškiausiai girdėjau kiekvieną jų žodį. Mane tai labai nustebino. „Nejaugi aš apimtas letargo?“ – pagalvojau su siaubu. Prieš porą metų perskaičiau kažkokią prancūzišką apysaką, kurioje detaliai aprašinėjo gyvo palaidoto žmogaus įspūdžius. Iš visų jėgų stengiausi atgaivinti atmintyje šitą pasakojimą, bet niekaip negalėjau prisiminti svarbiausio, t. y. ką būtent tas žmogus padarė, kad iš karsto išlįstų.
Virtuvėje sieninis laikrodis mušė valandas; suskaičiavau vienuolika. Vasiutka, mergaitė, gyvenusi name kaip parankinė, įbėgo su žinia, kad atėjo šventikas ir kad salėje viskas paruošta. Atnešė didelį praustuvą su vandeniu, mane nurengė ir pradėjo trinti šlapia kempine, bet aš nepajutau jos prisilietimo; man atrodė, kad prausia kažkieno kito krūtinę, kažkieno kito kojas.
„Vadinasi, tai ne letargas, – svarsčiau, kol mane vilko švariais apatiniais, – tai kas tada?“
Daktaras pasakė: „Viskas baigta“, dėl manęs verkia, tuoj mane paguldys į karstą ir už dviejų dienų palaidos. Kūnas, šitiek metų manęs klausęs, jau nebe mano, aš neabejotinai numiriau, bet ir toliau matau, girdžiu ir suprantu. Galbūt smegenyse gyvenimas trunka ilgiau, bet juk smegenys irgi kūnas. Šis kūnas buvo panašus į butą, kuriame ilgai gyvenau ir iš kurio ryžausi išsikraustyti. Visi langai atlapi, visos durys plačiai atvertos, visi daiktai išvežti, visi namiškiai išėjo, ir tik šeimininkas užsistovėjo prie išėjimo ir apžvelgia atsisveikindamas kambarius, kuriuose anksčiau virė gyvenimas ir kurie dabar stebina jį savo tuštumu.
Ir čia pirmą kartą mane supančioje prietemoje blykstelėjo kažkoks mažutis, silpnas žiburėlis, – tarsi pojūtis, tarsi prisiminimas. Man pasirodė, kad tai, kas dabar su manim dedasi, man pažįstama, kad šitą būseną kadaise jau patyriau, bet tik seniai, labai seniai…
II
Atėjo naktis. Gulėjau didelėje salėje ant juodu audeklu aptraukto stalo. Baldai buvo išnešti, užuolaidos nuleistos, paveikslai uždengti juoda tafta. Auksinio brokato audinys dengė mano kojas, aukštose sidabrinėse žvakidėse skaisčiai degė vaškinės žvakės. Mano dešinėje, prisiglaudęs prie sienos, rymojo sustingęs Savelijus – geltonais, aštriai išsišovusiais skruostikauliais, plika kaukole, bedante burna ir raukšlių pynėmis aplink pusiau užmerktas akis; jis labiau nei aš priminė numirėlį. Mano kairėje, priešais analojų, stovėjo aukštas, išblyškęs žmogus su ilgaskverniu surdutu ir monotonišku, krūtininiu balsu, skambiai aidinčiu tuščioje salėje, skaitė:
„Praradęs žadą ir sučiaupęs savo lūpas, kaip kad mane sutvėrei, esu.“
„Palik man žaizdas Tavo, nuo Tavo rankos stiprybės išnykau.“
Lygiai prieš du mėnesius šioje salėje skambėjo muzika, sukosi linksmos poros, ir įvairūs žmonės, jauni ir seni, džiaugsmingai sveikino vieni kitus ir piktai vieni kitus apkalbinėjo. Aš niekada nekenčiau pokylių, maža to, nuo lapkričio vidurio blogai jaučiausi, todėl iš visų jėgų priešinausi šiam baliui, bet žmona būtiniausiai norėjo jį surengti, nes turėjo pagrindo tikėtis, kad mus aplankys gana aukštas pareigas užimantys asmenys. Mudu vos dėl to nesusipykome, bet ji pasiekė savo. Pokylis buvo nuostabus ir man nepakeliamas. Tą vakarą pirmą kartą pajutau gyvenimo nuovargį ir aiškiai supratau, kad gyventi man liko nebedaug.
Visas mano gyvenimas buvo virtinė pokylių, ir čia slypi egzistavimo tragizmas. Mėgau kaimą, skaitymą, medžioklę, mėgau ramų šeiminį gyvenimą, o vietoj to visą savo amžių praleidau aukštuomenėje, iš pradžių norėdamas įtikti tėvams, paskui žmonai. Visada maniau, kad žmogus gimsta su nulemtais skoniais ir visais būsimo charakterio pradmenimis. Jo tikslas – realizuoti tą charakterį; visas blogumas atsiranda dėl to, kad aplinkybės kartais priešinasi tokiam egzistavimui. Ėmiau prisiminti visus savo blogus poelgius, visus, kurie kada nors drumstė mano sąžinę. Paaiškėjo, kad jų prigimtis slypi mano charakterio ir gyvenimo, kurį gyvenau, neatitikime.
Prisiminimus nutraukė nežymus triukšmas iš dešinės. Savelijus, kuris seniai jau snūduriavo, staiga susvyravo ir vos nenugriuvo. Jis persižegnojo, išėjo į prieangį ir, atsinešęs iš ten kėdę, atvirai užmigo tolimame salės kampe. Psalmininkas skaitė vis tingiau ir tyliau, paskui visai nutilo ir pasekė Savelijaus pavyzdžiu. Įsiviešpatavo mirtina tyla.
Šioje gilioje tyloje mano gyvenimas atsiskleidė kaip neišvengiama visuma, baisi savo griežtu logiškumu. Regėjau jau ne padrikus faktus, o vieną tiesią liniją, kuri prasidėjo mano gimimo dieną ir baigiasi šį vakarą. Toliau tęstis ji negalėjo, man tai buvo aišku kaip dieną. Beje, jau sakiau, kad mirties artėjimą suvokiau prieš du mėnesius.
Visi žmonės neišvengiamai tai suvokia. Nuojauta – vienas žmogui duotų paslaptingų reiškinių, kuriais jis nemoka naudotis. Didysis poetas nuostabiai taikliai pavaizdavo šį reiškinį, sakydamas, kad „būsimi įvykiai šešėlį meta prieš tave“. Jeigu žmonės ir skundžiasi, kad nuojauta juos apgavo, tai įvyksta tik dėl to, kad jie nemoka suvokti savo pojūčių. Jie visados ko nors labai trokšta arba ko nors labai bijo ir palaiko nuojauta savo baimę arba savo troškimus.
Aš, aišku, negalėjau tiksliai nustatyti savo mirties dienos ir valandos, bet apytikriai žinojau. Visą gyvenimą buvau labai sveikas ir staiga nuo lapkričio pradžios be jokios priežasties ėmiau negaluoti. Jokios ligos dar nebuvo, bet jaučiau, kad mane „lenkia prie mirties“, lygiai taip pat aiškiai, kaip kad, būdavo, jusdavau, kad lenkia prie miego. Paprastai žiemos pradžioje mudu su žmona planuodavom, kaip praleisim vasarą. Šį kartą nieko negalėjau sugalvoti, vasaros neįsivaizdavau; atrodė, kad apskritai jokios vasaros nebus. Liga, beje, neapsireiškė; jai, kaip ceremoningai viešniai, reikėjo kokio nors preteksto. Ir štai iš visų pusių pradėjo sėlinti pretekstai. Gruodžio pabaigoje turėjau važiuoti į lokių medžioklę. Buvo labai šalta, ir žmona, be jokios priežasties ėmusis rūpintis mano sveikata (tikriausiai nuojauta ir ją aplankė), maldavo mane likti namuose. Buvau aistringas medžiotojas, nusprendžiau vis dėlto važiuoti, bet išvykimo akimirką gavau depešą, kad lokiai pasitraukė ir medžioklė atšaukiama. Tą kartą ceremoningoji viešnia neįžengė į mano namus. Po savaitės viena dama, kuriai aš šiek tiek asistavau, surengė pikniką-monstre su trikinkėmis, čigonais ir čiuožinėjimais nuo kalnų. Peršalimas būtų buvęs neišvengiamas, bet mano žmona staiga rimtai susirgo ir įkalbėjo mane praleisti vakarą namuose. Galbūt ji netgi apsimetė sergančia, nes kitą dieną jau sėdėjo teatre. Kad ir kaip ten būtų, ceremoningoji viešnia vėl praėjo pro šalį. Po dviejų dienų numirė mano dėdė Vasilijus Ivanovičius. Tai buvo seniausias iš kunigaikščių Trubčevskių; mano brolis, labai besididžiuojantis savo kilme, kartais sakydavo apie jį – „juk tai mūsų grafas Šamboras“3. Nepaisant viso šito, aš labai mylėjau dėdę: nevažiuoti į laidotuves buvo neįmanoma. Pėsčias ėjau paskui karstą, siautė baisi pūga, sustirau į ragą. Ceremoningoji viešnia nebelaukė ir taip apsidžiaugė, atsiradus pretekstui, kad įsiveržė pas mane tą patį vakarą.
Trečią dieną daktarai pripažino man plaučių uždegimą su visokiomis komplikacijomis ir paskelbė, kad daugiau dviejų dienų neišgyvensiu. Bet iki vasario 28-osios dar buvo toli, o anksčiau numirti aš negalėjau. Ir tada prasidėjo varginanti agonija, kuri suglumino tiek mokytų vyrų. Aš nesveikau, labai sirgau, kankinausi, tarpais iš viso liaudavausi kentėjęs, kol pagaliau numiriau šiandien, pagal visas mokslo taisykles tą pačią dieną ir valandą, kurios buvo skirtos mirčiai nuo pat mano gimimo akimirkos. Kaip sąžiningas aktorius suvaidinau savo vaidmenį, nepridėjęs ir neatėmęs nė vieno žodžio iš to, ką pjesės autorius buvo man liepęs.
Tas daugiau nei nuvalkiotas gyvenimo palyginimas su aktoriaus vaidmeniu įgijo man gilią prasmę. Jeigu aš, kaip sąžiningas aktorius, atlikau savo vaidmenį, tai tikriausiai vaidinau ir kitus, dalyvavau ir kitose pjesėse. Jeigu nenumiriau po savo regimos mirties, tai tikriausiai niekados nemiriau ir gyvenau tiek laiko, kiek egzistuoja pasaulis. Tai, kas vakar pasirodė kaip blankus pojūtis, dabar pavirto įsitikinimu. Bet kokie tai buvo vaidmenys, kokios pjesės?
Ėmiau savo prabėgusiame gyvenime ieškoti kokio nors šios paslapties rakto. Žadinti atmintyje kadaise sukrėtusius sapnus, pilnus nežinomų man kraštų ir veidų, įvairius susitikimus, padariusius man nesuprantamą, beveik mistišką įspūdį. Ir staiga prisiminiau Laroš-Modenos pilį.
III
Tai buvo vienas įdomiausių ir paslaptingiausių mano gyvenimo epizodų. Prieš keletą metų mudu dėl žmonos sveikatos beveik pusę metų praleidome Prancūzijos pietuose. Ten ir susipažinom su labai simpatiška grafo Laroš-Modenos šeimyna. Grafas pakvietė mus į savo pilį.
Atsimenu, kad tą dieną mudu su žmona buvome kažkaip nepaprastai linksmi. Važiavome atvirame ekipaže; skleidėsi viena tų šiltų spalio dienų, kurios ypač žavios tame krašte. Ištuštėję laukai, nurinkti vynuogynai, įvairiaspalviai medžių lapai, – visa tai po švelniais dar karštos saulės spinduliais šventiškai spindėjo. Grynas gaivus oras nejučia žadino džiaugsmą, ir mes visą kelia be paliovos plepėjome. Bet štai įvažiavome į grafo Modenos valdas, ir mano linksmumas akimirksniu prapuolė. Staiga pasirodė, kad ši vieta man pažįstama, net artima, kad aš kadaise čia gyvenau… Šis pojūtis, kažkoks keistas, nemalonus ir širdį gniaužiantis, augo kiekvieną minutę. Pagaliau, kai įvažiavome į plačią alėją, vedančią prie pilies vartų, pasakiau apie tai žmonai.
– Kokie niekai! – sušuko ji. – Dar vakar sakei, kad net vaikystėje, kai su velione motule gyvenote Paryžiuje, niekada čia nesilankėte.
Aš neprieštaravau, man ne tai rūpėjo. Vaizduotė, tarsi kurjeris, šuoliuojantis priekyje, pranešinėjo man apie viską, ką pamatysiu. Štai platus kiemas (la cour d‘honnneur), raudonu smėliu pabarstytas; štai paradinis įėjimas, papuoštas grafų Laroš-Modenų herbu; štai salė su dviem langų eilėmis; štai didžiulė svetainė, šeimos portretų prikabinėta. Net ypatingas, specifinis svetainės kvapas – muskuso, pelėsių ir rožinio medžio mišinys – sukrėtė mane kaip kažin kas iki skausmo pažįstamo.
Giliai nugrimzdau į mintis, tas jausmas dar sustiprėjo, kai grafas Laroš-Modena pasiūlė pasivaikščioti po parką. Čia iš visų pusių mane užgriuvo tokie gyvi, nors ir migloti prisiminimai, kad beveik nesiklausiau namo šeimininko, kuris švaistė visas savo mandagumo atsargas, kad priverstų mane išsikalbėti. Galų gale, kai į vieną jo klausimą visiškai nepataikiau atsakyti, jis žvilgtelėjo nuostabos ir užuojautos sklidinu žvilgsniu.
– Nesistebėkite mano išsiblaškymu, grafe, – tariau, pagavęs jo žvilgsnį. – Išgyvenu labai keistą jausmą. Aš, be abejonės, pirmą kartą jūsų pilyje, tačiau man atrodo, kad pragyvenau čia daugybę metų.
– Čia nėra nieko keisto: visos mūsų senos pilys panašios viena į kitą.
– Taip, bet aš gyvenau būtent šioje… Ar jūs tikite sielų persikėlimu?
– Kaip čia pasakius… Žmona mano tiki, o aš nelabai… Nors, beje, viskas įmanoma.
– Štai jūs pats sakote, kad tai įmanoma, o aš kiekvieną minutę įsitikinu tuo vis labiau ir labiau.
Grafas atsakė man juokaujamai mandagia fraze, apgailestaudamas, kad negyveno čia prieš šimtą metų, nes ir tada būtų priėmęs mane šioje pilyje su tokiu pat malonumu, su kokiu priima dabar.
– Galbūt jūs liausitės juoktis, – pasakiau, iš paskutinių jėgų įtempdamas atmintį, – jeigu pasakysiu, kad dabar mes prieisime plačią kaštonų alėją.
– Jūs visiškai teisus, štai ji, kairėje.
– O perėję alėją, pamatysime ežerą.
– Jūs per daug malonus, vadindamas šį vandens masyvą (cette piece d‘eau) ežeru. Mes paprasčiausiai pamatysime tvenkinį.
– Gerai, aš nusileisiu jums, bet tai bus labai didelis tvenkinys.
– Tada leiskite ir man būti nuolaidžiam. Tai mažas ežeras.
Aš ne ėjau, o bėgau kaštonų alėja. Jai pasibaigus, išvydau vaizdą, kurį jau keletą minučių piešė mano vaizduotė. Kažkokios gražios keistos formos gėlės supo gana platų tvenkinį, prie liepto buvo pririšta valtis, kitame krante matėsi eilė senų gluosnių svyruoklių… Dieve mano! Taip, žinoma, aš kadaise čia gyvenau, plaukiojau tokia pat valtimi, sėdėjau po tais gluosniais svyruokliais, skyniau šitas raudonas gėles… Mes tylėdami ėjome pakrante.
– Bet atleiskite, – pasakiau, su nuostaba žvelgdamas į dešinę, – čia turėtų būti antras tvenkinys, paskui trečias…
– Ne, brangusis kunigaikšti, šį kartą atmintis arba vaizduotė jus išduoda. Kito tvenkinio nėra.
– Bet jis tikriausiai buvo. Pažiūrėkite į šias raudonas gėles. Jos taip pat supa šią pievelę, kaip ir pirmąjį tvenkinį. Antrasis tvenkinys buvo ir jį užkasė, tai akivaizdu.
– Net ir labai norėdamas jums pritarti, brangusis kunigaikšti, aš negaliu to padaryti. Man greitai penkiasdešimt metų, gimiau šioje pilyje ir užtikrinu jus, kad čia niekados nebuvo antro tvenkinio.
– Bet gal pas jus gyvena kas nors iš senbuvių?
– Mano ūkvedys Žozefas gerokai senesnis už mane… Mes paklausime jo, sugrįžę namo.
Išpuoselėtai mandagiuose grafo Modenos žodžiuose jau aiškiai buvo justi nuogąstavimas, kad turi reikalų su maniaku, kuriam geriau neprieštarauti.
Prieš pietus užėjus į jo persirengimo kambarį susitvarkyti, priminiau apie Žozefą. Grafas tuojau pat liepė jį pašaukti.
Įėjo žvalus septyniasdešimtmetis senis, jis klausinėjamas tvirtino, kad parke niekada nebuvo antro tvenkinio.
– Beje, aš saugau visus senus planus, ir jeigu grafas leis juos atnešti…
– O taip, atneškite juos, – ir kuo greičiau. Reikia, kad į šį klausimą būtų atsakyta dabar, nes mūsų brangusis svečias per pietus, ko gero, neturės apetito.
Žozefas atnešė planus, grafas atsainiai juos vartinėjo, ir staiga nustebęs šūktelėjo. Viename apšiurusiame nežinia kelintų metų plane buvo aiškiai pažymėti trys tvenkiniai, ir net visa ši parko dalis pavadinta: les étangs.
– Je baisse pavillon devant vainqueur4, – ištarė grafas dirbtinai linksmai ir šiek tiek išblyškęs.
Bet aš toli gražu nesijaučiau nugalėtoju. Atradimas mane prislėgė, – tarytum nelaimė, kurios seniai bijojau.
Leidžiantis į valgomąjį, grafas Modena paprašė manęs nieko nepasakoti apie tai jo žmonai, sakydamas, kad ji labai jautri moteris ir linkusi į misticizmą.
Pietums suvažiavo daug svečių, bet šeimininkas ir aš buvome tokie nekalbūs, kad žmonos mus išpeikė už nemandagų elgesį.
Vėliau mano žmona dažnai viešėjo Laroš-Modenų pilyje, tačiau aš daugiau nesiryžau ten pasirodyti. Artimai susidraugavau su grafu, jis dažnai lankė mane, bet primygtinai nekvietė pas save į svečius, nes gerai mane suprato.
Laikas po truputį užglaistė įspūdį, sukeltą to keisto gyvenimo epizodo; stengiausi negalvoti apie jį, nes tai buvo nemalonu. Dabar, gulėdamas karste, stengiausi prisiminti jį su visomis smulkmenomis ir visapusiškai apsvarstyti. Kadangi dabar jau tikrai žinojau, jog gyvenau šiame pasaulyje anksčiau, negu vadinausi kunigaikščiu Dmitrijum Trubčevskiu, tai neabejojau, kad kažkada buvau Laroš-Modenų pilyje. Bet kuo aš ten buvau? Ar gyvenau ten nuolatos, ar atsitiktinai pakliuvau, buvau šeimininkas, svečias, arklininkas ar valstietis? Į šiuos klausimus negalėjau atsakyti, bet vienas dalykas man nekėlė abejonių: buvau ten labai nelaimingas; kitaip negalėčiau paaiškinti to kankinančio ilgesio, apėmusio mane įvažiuojant į pilį, kuris kankina mane ir dabar, kai jį prisimenu.
Kartais šie prisiminimai išryškėdavo tarsi ant vieno siūlo suverti padriki vaizdai ir garsai, bet darnus Savelijaus ir psalmininko knarkimas blaškė mane, siūlas trūkinėjo ir mintys vėl išsilakstydavo.
Savelijus ir psalmininkas miegojo ilgai. Žvakidėse skaisčiai degusios vaškinės žvakės vos ruseno ir pirmieji šviesios, šaltos dienos spinduliai seniai jau žvelgė į mane per nuleistas didelių langų užuolaidas.
IV
Savelijus pašoko nuo kėdės, persižegnojo, pasitrynė akis ir, išvydęs tebemiegantį psalmininką, pabudino, nepraleisdamas progos apiberti jį karčiausiais priekaištais. Paskui išėjo, nusiprausė, tikriausiai išgėrė nemažą porciją „beržinukės“ ir grįžo visai surūstėjęs.
„Kokia nauda iš kraujo mano, jei pats vis tiek išnyksiu“, – pradėjo nuobodžiu balsu psalmininkas.
Namai pabudo. Visuose kampuose pasigirdo skubrus bruzdėjimas. Guvernantė vėl atvedė vaikus. Sonia šį kartą buvo ramesnė, o Koliai labai patiko brokato užtiesalas ir jis jau be jokios baimės ėmė žaisti kutais. Paskui atėjo akušerė Sofija Francovna ir pasakė Savelijui kažkokią pastabą, parodydama tokias subtilias šarvojimo žinias, kokių niekaip nebuvo galima iš jos tikėtis. Susirinko atsisveikinti su manim dvariškiai, vežikai, virtuvės tarnai, kiemsargiai ir net visai nepažįstami žmonės: kažkokios nematytos senutės, kaimyninių namų durininkai ir kiemsargiai. Visi jie labai uoliai meldėsi; senutės graudžiai verkė. Pastebėjau, kad paprasti žmonės, iš liaudies, atsisveikindami ne tik bučiavo mane į lūpas, bet darė tai su kažkokiu malonumu; mano gi aplinkos asmenys – net patys artimiausi – bjaurėjosi manimi, kas mane būtų labai skaudinę, jei būčiau žiūrėjęs ankstesnėmis, žemiškosiomis akimis. Vėl atslinko Nastasija su plačia žydra, rožinėmis gėlytėmis puošta laisvo kirpimo suknele. Apdaras nepatiko Savelijui, ir jis griežtai ją išbarė.
– Tai ką man daryti, Savelijau Petrovičiau? – teisinosi Nastasija. – Mėginau tamsią suknelę užsivilkti, bet nesueina.
– Na, jeigu jau nesueina, tai ir gulėtum sau lovoje. Kita tavo vietoj pasigėdintų prie kunigaikščio karsto su tokiu pilvu rodytis.
– Kodėl jūs ją skriaudžiate, Savelijau Petrovičiau? – užstojo Semionas. – Juk ji mano teisėta žmona, jokios nuodėmės čia nėra.
– Pažįstu aš tas šliundras teisėtas, – suurzgė Savelijus ir nulindo į savo kampą.
Nastasija labai sutriko ir norėjo atsikirsti kaip nors triuškinančiai dygiai, bet nesurado žodžių; tik lūpos persikreipė iš pykčio ir akyse sutvisko ašaros.
„Ant gyvėdžio ir vilkolakio užmynęs, – skaitė psalmininkas, – ir nugalėjęs liūtą ir slibiną.“
Nastasija priėjo prie pat Savelijaus ir tyliai pasakė:
– Jūs tas gyvėdis ir esate.
– Ar tai aš? Ak, tu…
Savelijus nepabaigė frazės, nes laiptinėje pasigirdo skardus skambutis, ir Vasiutka įbėgo su žinia, kad atvažiavo grafienė Marja Michailovna. Salė kaipmat ištuštėjo.
Marja Michailovna – žmonos teta, labai mandra senė. Ji lėtais žingsniais prisiartino prie manęs, didingai pasimeldė ir norėjo pagarbiai pabučiuoti, bet persigalvojo, ir keletą minučių virš manęs kretėjo jos žila galva, uždengta panašiu į vienuolės juodu gaubtu, paskui, pagarbiai prilaikoma savo kompanionės, teta nuėjo į žmonos kambarį. Po ketvirčio valandos grįžo, dabar jau vedė už rankos mano žmoną. Ši vilkėjo baltu naktiniu apdaru, atėjo paleistais plaukais, jos vokai buvo taip užtinę nuo ašarų, kad vos galėjo atmerkti akis.
– Voyons, Zoé, mon enfant5, – įkalbinėjo ją grafienė, – soyez ferme6. Prisimink, kiek aš iškentėjau, susiimk.
– Qui, ma tante, je sera ferme7, – atsakė žmona ir ryžtingais žingsniais priėjo prie manęs, bet tikriausiai labai pasikeičiau per naktį, nes ji atšoko, šūktelėjo ir susmuko į ją apsupusių moterų glėbį. Ją išvedė.
Žmoną, be abejonės, labai sukrėtė mano mirtis, bet viešai išreikštame skausme visuomet yra lašas teatrališkumo, retai kam pavyksta jo išvengti. Net stipriausiai kenčiantis žmogus negali atsikratyti minties, kad kiti jį stebi.
Antrą valandą ėmė rinktis pažįstami atsisveikinti. Pirmasis įžengė aukštas, dar nesenas generolas žilais užraitytais ūsais ir daugybe ordinų ant krūtinės. Jis prisiartino prie manęs ir taip pat norėjo pabučiuoti, bet apsigalvojęs ilgai žegnojosi, neliesdamas pirštais nei kaktos, nei krūtinės, o tik mosuodamas jais ore. Tada pasisuko į Savelijų:
– Na, brolau Savelijau, netekome kunigaikščio?
– Taip, jūsų prakilnybe, keturiasdešimt metų jam tarnavau ir ar galėjau pagalvoti…
– Nieko, nieko, kunigaikštienė tavęs neapleis.
Ir, paplekšnojęs Savelijui per petį, generolas nuėjo pasitikti mažo, pageltusio senatoriaus, kuris net nesiartino prie manęs, o iš karto susmuko kėdėje, kurioje naktį miegojo Savelijus. Jį smaugė kosulys.
– Na, štai, Ivanai Jefimovičiau, mūsų tapo dar vienu nariu mažiau.
– Taigi, nuo Naujųjų jau ketvirtas.
– Kaip ketvirtas? Negali būti!
– Kaip tai „negali būti“? Per Naujuosius metus numirė Polzikovas, vėliau Borisas Antonyčius, tada kunigaikštis Vasilijus Ivanyčius…
– Na, kunigaikščio Vasilijaus Ivanyčiaus skaičiuoti nėra ko, jis dvejus metus į klubą nevažinėjo.
– Bet bilietą vis dėlto atnaujindavo.
– Polzikovas irgi buvo jau senas, bet kunigaikštis Dmitrijus Aleksandrovičius… Susimildami, pačiame metų ir jėgų žydėjime, žmogus sveikas, kupinas gyvasties…
– Ką padarysi! „Nes nežinote nei dienos, nei valandos…“
– Taip, visa tai puiku! Nežinote, nežinote, – taip jau yra, tik vis dėlto apmaudu išvažiuoti vakare iš klubo neįsitikinusiam, kad rytoj vėl ten būsi! O dar pikčiau, kad niekad nenuspėsi, kur tavęs ta šelmė patykos. Juk štai kunigaikštis Dmitrijus Aleksandrovičius nuvažiavo į Vasilijaus Ivanyčiaus laidotuves ir peršalo ten, o mudu su jumis irgi buvome, ir nieko.
Senatoriui vėl užėjo kosulio priepuolis, po jo paprastai pasidarydavo dar piktesnis.
– Taigi, nuostabus likimas buvo to kunigaikščio Vasilijaus Ivanyčiaus. Visą gyvenimą krėtė niekšybes, tai jam ir pritiko. Bet štai jis miršta; atrodytų, visoms šunybėms atėjo galas. Taigi kad ne, savo paties laidotuvėse numarino tikrą sūnėną.
– Na ir liežuvėlis jūsų, Ivanai Jefimovičiau! Bartumėt gyvus, o nuo jūsų ir velioniams kliūva. Yra tokia patarlė: de mortis, de mortibus…
– Jūs norite pasakyti: De mortuis aut bene, aut nihil8. Bet ši patarlė niekam tikus, aš ją šiek tiek pataisysiu; sakau: de mortuis aut bene, aut male9. Kitaip juk išnyktų istorija, nė vienam piktadariui negalėtum paskelbti teisingo nuosprendžio, nes visi jie numirė. O kunigaikštis Vasilijus tam tikra prasme buvo istorinė asmenybė, ne veltui siejamas su tieka bjaurių istorijų…
– Liaukitės, liaukitės, Ivanai Jefimyčiau, atsiimsit aname pasaulyje už savo liežuvį… Bent jau apie mūsų brangų Dmitrijų Aleksandrovičių negalite nieko blogo pasakyti ir turite pripažinti, kad jis buvo nuostabus žmogus…
– Kam perdėti, generole? Jei pasakysime, kad jis buvo mandagus ir malonus žmogus, tai šito visiškai pakaks. Patikėkit, kad čia jo nemažas nuopelnas, nes šiaip jau kunigaikščiai Trubčevskiai mandagumu nepasižymi. Sakykim, kad toli nereikėtų ieškoti, jo brolis Andrejus…
– Na, aš su jumis nesiginčysiu: Andrejus man visai nesimpatiškas. Ir iš kur tas jo mandrumas?
– Mandrauti jam absoliučiai nėra dėl ko, bet ne tas svarbiausia. Jeigu tokį žmogų kaip kunigaikštis Andrejus Aleksandrovičius visuomenė pakenčia, tai parodo mūsų nepaprastą nuolaidžiavimą. Iš tikrųjų, tokiam žmogui nevertėtų net rankos paduoti. Štai ką neseniai sužinojau apie jį iš patikimų šaltinių…
Tą pačią minutę pasirodė mano brolis, ir abu pašnekovai puolė prie jo, reikšdami gilią užuojautą.
Paskui nedrąsiai įėjo mano senas bičiulis Miša Zviaginas. Tai buvo labai geras ir labai suvargęs žmogus. Spalio pradžioje jis atvažiavo pas mane, papasakojo apie savo beviltišką padėtį ir paprašė dviem mėnesiams penkių tūkstančių, kurie galėtų jį išgelbėti. Kiek paabejojęs, išrašiau jam čekį; jis pasiūlė vekselį, bet atsakiau, kad nereikia. Po dviejų mėnesių jis, žinoma, skolos nesugrąžino ir pradėjo nuo manęs slapstytis. Man susirgus, siuntė saviškius teirautis apie mano sveikatą, bet pats nepasirodė nė karto. Kai priėjo prie mano karsto, pastebėjau jo akyse įvairiausius jausmus: užuojautą, gėdą, baimę, ir kažkur, vyzdžių gelmėje, – net vos juntamą džiaugsmą, kad vienu jo kreditorium liko mažiau. Beje, pagavęs save taip galvojant, labai susigėdo ir ėmė uoliai melstis.
Jo širdyje vyko kova. Jis privalėjo dabar pat pareikšti apie skolą, bet, kita vertus, kamgi pareikšti, jei užmokėti negali! Skolą kada nors atiduos, o dabar… ar kas nors žino apie ją, ar užsirašiau į kokią savo knygelę? Ne, būtina pareikšti tuojau pat.
Miša Zviaginas ryžtingai priėjo prie brolio ir pradėjo jį klausinėti apie mano ligą. Brolis atsakinėjo nenoriai ir žiūrėjo visai į kitą pusę: mano mirtis suteikė jam teisę būti nedėmesingam ir pasipūtusiam.
– Suprantate, kunigaikšti, – pradėjo užsikirsdamas Zviaginas, – aš buvau velioniui skolingas…
Brolis pagaliau išgirdo ir klausiamai į jį dėbtelėjo.
– Norėjau pasakyti, kad esu labai skolingas velioniui Dmitrijui Aleksandrovičiui. Mudviejų ilgametė tarnyba…
Brolis vėl nusisuko, o vargšas Miša Zviaginas pasitraukė į ankstesnę vietą. Jo raudoni skruostai virpėjo, akys neramiai lakstė po salę. Pirmą kartą po mirties pasigailėjau, kad negaliu kalbėti. Taip norėjau jam pasakyti: „Pasilik tuos penkis tūkstančius, mano vaikai ir taip turi užtektinai pinigų.“
Salė greitai prisipildė žmonių. Damos įžengdavo dažniausiai poromis ir atsistodavo palei sieną. Prie manęs beveik niekas neprieidavo, kažkodėl gėdijosi. Artimesnės mums damos klausinėjo brolio, ar gali pasimatyti su mano žmona; brolis, tyliai nusilenkdamas, parodydavo joms svetainės duris. Damos, tarsi dvejodamos, minutei sustingdavo tarpduryje, tada nuleidusios galvas nerdavo į svetainę, kaip tai daro besimaudantys, po trumpų dvejonių ryžtingai puolantys žemyn galva į šaltą vandenį.
Antrai valandai susirinko visa Peterburgo aukštuomenė, taigi, jei būčiau garbėtroška, tokia draugija man būtų kėlusi didelį malonumą. Pasirodė net tokie asmenys, apie kurių atvykimą tyliai pranešdavo mano broliui, o jis eidavo jų pasitikti į laiptinę.
Visados su grauduliu klausydavausi gedulingų pamaldų, nors daug kas jose man būdavo nesuvokiama. Mane ypač glumindavo „amžinasis gyvenimas“; gedulingų pamaldų metu tai skambėdavo skaudžiai ironiškai. Dabar šie žodžiai įgijo gilią prasmę. Aš pats gyvenau „amžinąjį gyvenimą“, buvau toje vietoje, „kur nėra ligų, liūdesio ir dejonių“.
Priešingai, žemiškos, mane pasiekiančios dejonės rodėsi svetimos ir nesuprantamos. Kai giedoriai užtraukė atsisveikinimo giesmę, atliepdamas jiems iš salės kampų pasigirdo santūrus kūkčiojimas. Mano žmonai pasidarė bloga, ją vėl išvedė.
Gedulingos pamaldos baigėsi. Diakonas sodriu bosu ištarė: „Amžinąjį atilsį…“, bet tuo metu įvyko kažkas keisto. Salėje sutemo, tarsi tamsa staiga apgaubė visą žemę. Aš lioviausi skirti veidus, mačiau tik juodas figūras. Diakono balsas nusilpo ir pamažu nutolo. Pagaliau jis visai nutilo, žvakės užgeso, viskas man prapuolė. Ūmai lioviausi matyti ir girdėti.
V
Atsidūriau kažkokioje tamsioje, nesuvokiamoje vietoje. Beje, paminėjau vietą tik iš seno įpročio: joks supratimas apie erdvę man jau nebeegzistavo. Laiko taip pat nebuvo, taigi negaliu apibrėžti, kiek tęsėsi ta būsena, kurioje atsidūriau. Nieko nemačiau, nieko negirdėjau, tik galvojau, – atkakliai, įtemptai galvojau.
Didžiausia mįslė, kankinusi mane visą gyvenimą, buvo įminta. Mirties nėra, yra tik nesibaigiantis gyvenimas. Aš ir anksčiau tuo buvau įsitikinęs, tik negalėjau savo įsitikinimo aiškiai suformuluoti. Jis buvo pagrįstas tuo, kad jeigu būtų priešingai, tai visas gyvenimas taptų skandalinga beprasmybe. Žmogus mąsto, jaučia, suvokia jį supančią aplinką, mėgaujasi ir kenčia, – ir išnyksta. Jo kūnas suyra, tarnauja naujų kūnų atsiradimui, – šitą kasdien visi gali matyti. Bet kur dedasi tai, kas suvokė save ir visą aplinkinį pasaulį? Jei materija nemari, tai kodėl sąmonei lemta išnykti be pėdsako? Jeigu ji išnyksta, tai iš kur atsiranda, ir koks tokio efemeriško atsiradimo tikslas? Aš maniau, kad tai absurdas, ir negalėjau tuo tikėti.
Dabar jau žinojau, kad sąmonė nemiršta, kad niekada nesilioviau ir tikriausiai niekada nesiliausiu gyventi. Bet tuo pat metu įkyriai lindo nauji „prakeikti klausimai“. Jei aš niekada nemirsiu ir vis iš naujo įsikūnysiu žemėje, tai koks šių nuoseklių egzistavimų tikslas? Pagal kokius dėsnius jie vyksta ir kur, galų gale, visa tai mane nuves? Tikriausiai galėčiau perprasti tą dėsnį, suprasti, jeigu prisiminčiau viską, arba bent jau kai kuriuos buvusius egzistavimus, bet kodėl būtent šito žmogus padaryti negali? Kodėl jis pasmerktas būti amžinu neišmanėliu, kad net nemirtingumo samprata tampa jam tik spėlione? O jei koks nors nežinomas dėsnis reikalauja užmaršties ir tamsos, kodėl gi šioje tamsoje atsiranda keistos prošvaistės, kaip kad atsitiko, pavyzdžiui, man, atvažiavus į Laroš-Modenų pilį?
Ir aš visa siela įsikibau į šį prisiminimą, kaip skęstantysis įsikimba į šiaudelį. Man atrodė, kad jeigu aiškiai ir tiksliai prisiminsiu gyvenimą šioje pilyje, paaiškės ir visa kita. Joks išorinis įspūdis manęs neatitraukė, galėjau netrukdomas prisiminti ir stengiausi apie nieką kitą negalvoti. Ir štai, iš gilaus sielos dugno, tarsi rūkas iš upės ėmė kilti neaiškūs, blyškūs vaizdai. Sumirgėjo žmonių figūros, suskambo keisti, vos suprantami žodžiai, bet kiekviename prisiminime buvo spragų, kurių negalėjau užpildyti: žmonių veidai tirpo rūke, žodžiai nesijungė vienas su kitu, viskas tebuvo kažkokios nuotrupos. Štai grafų Laroš-Modenų šeimos kapavietė. Ant baltos marmurinės plokštės aiškiai skaitau juodas raides: Ci-git tres haute et recommandable dame...10 Toliau vardas, bet negaliu jo suprasti. Šalia sarkofagas su marmurine urna, ant kurios skaitau užrašą: Ci-git le coeur du marquis...11 Mano ausyse pasigirsta šaižus, nekantrus balsas, šaukiantis kažką: „Zo… Zo…“ Aš įtempiu atmintį ir, dideliam savo džiaugsmui, aiškiai girdžiu vardą: „Zorobabel! Zorobabel!..“12 Šitas vardas, taip gerai man pažįstamas, netikėtai sukelia visą virtinę vaizdų. Aš – pilies kieme, didelėje žmonių minioje. A la chambre du roi! A la chambre du roi!13 – įsakmiai šaukia tas skardus, nekantrus balsas. Kiekvienoje senoje prancūzų pilyje buvo karaliaus kambarys, t. y. kambarys, kurį užimtų karalius, jeigu jis kada nors apsilankytų pilyje. Ir štai aš iki mažiausių smulkmenų matau tą kambarį Laroš-Modenų pilyje. Lubos išpieštos rožiniais amūrais su girliandomis rankose, sienos padengtos gobelenais, vaizduojančiais medžioklės scenas. Aiškiai regiu didelį ilgaragį elnią, bejėgiškai sustingusį prie upelio, ir tris jį užspeitusius medžiotojus. Kambario gilumoje – alkovas, vainikuotas auksine karūna; mėlyno štofo baldakime išsiuvinėtos baltos lelijos. Priešingoje pusėje didelis karaliaus portretas visu ūgiu. Matau šarvuotą krūtinę, matau ilgas, šiek tiek kreivas kojas briedkelnėse ir su botfortais, bet veido niekaip neįžiūriu. Jeigu įžiūrėčiau veidą, galbūt sužinočiau, kokiu metu gyvenau toje pilyje, bet būtent jo ir nematau, kažkoks standus, užsispyręs mano atminties vožtuvas nenori atsidaryti. „Zorobabel! Zorobabel!“ – šaukia įsakmus balsas. Įtempiu visas jėgas, ir staiga kaprizingoje atmintyje atsiveria visai kitas vožtuvas. Laroš-Modenų pilis dingsta, prieš mane – naujas, netikėtas vaizdas.
VI
Išvydau didelį rusišką kaimą. Rąstų trobos, dengtos šiaudais, juodavo kalno papėdėje abiejose plačios gatvės pusėse. Buvo pilka rudens diena, o gal ir vakaras. Iš apniukusio dangaus smulkiais tankiais lašais krito šaltas lietus, gatvėje ūžavo ir švilpė vėjas ir, pakėlęs nuo pusiau nuplėštų stogų šiaudus, vartė juos ore. Apačioje skubriai gurgėjo upeliūkštis, pašiaušęs švinines vilnis. Perėjau į kitą jo pusę, kuprotas be paramsčių tiltas sudrebėjo po mano kojomis. Nuo tilto vedė du keliai: į kairę, į kalną, tęsėsi kaimas, į dešinę, sulinkusi po skardžiu, stovėjo medinė cerkvė su žaliu kupolu. Pasukau į dešinę. Už cerkvės matėsi keletas kauburėlių su pajuodusiais nuo laiko kryžiais, tarp kapų siūbavo vėjyje šlapios, beveik nuogos beržų šakos; visa žemė, tarsi kilimu, buvo užklota geltonai rudais lapais. Toliau plytėjo juodas visiškai tuščias laukas. Nepaisant liūdno vaizdo, kažkas artima ir gera padvelkė man iš tolimo čia praslinkusio gyvenimo. Bet iš kur ta tamsa ir kodėl nėra žmonių? Kodėl nematyti nė vieno gyvo veido? Kodėl visų trobų durys atplėštos? Kokiais laikais gyvenau šiame kaime? Tai buvo totorių antpuolių laikai, ar vėlesni? Svetimšaliai išdraskė šį lizdą, ar savi nedorėliai išvarė žmones į miškus ir stepes?
Sugrįžau prie tiltelio ir pasukau į kairę, į kalną. Ir ten nė gyvos dvasios, tie patys niokojimo pėdsakai. Prie apgriuvusio šulinio pagaliau aptikau gyvą sutvėrimą. Tai buvo senas, baisiai liesas šuo, tikriausiai dvesiantis iš bado. Visas jo kailis nuslinko, nugaroje ir šonuose bolavo beveik pliki kaulai. Išvydęs mane jis iš paskutinių jėgų pasikėlė, bet pajudėti negalėjo ir, susmukęs į purvą, gailiai užkaukė.
Visomis sielos jėgomis stengiausi įsivaizduoti šį gimtąjį kaimą kokiomis nors kitomis aplinkybėmis. Juk ir čia liepsnodavo purpurinės aušros, saulė didingai pakildavo iš už kalno, laukuose vilnydavo rugiai, upelė užšaldavo ir šaltomis mėnesienos naktimis visas kalnas tviskėdavo sidabru… Bet kad ir kiek stengiausi įtempti atmintį, nieko panašaus prisiminti negalėjau. Tarsi ištisą amžinybę pilkas dangus būtų laistęs smulkiu lietumi nelaimingą kaimą ir vien vėjas būtų laisvai siautėjęs atvirose trobose, ištrūkdamas į laisvę per nenaudojamus, nekūrenamus kaminus.
Bet štai mirtinoje tyloje pasigirsta varpo skambesys. Toks gergždžiantis ir gailus, kad primena balsą, besiveržiantį iš įsiskaudėjusios varinės krūtinės. Pajudu jo link ir žengiu į cerkvę. Cerkvė pilna besimeldžiančių eilinių pilkų žmonių. Pamaldos kažkokios neįprastos, nuotaika irgi ne tokia, kokia paprastai būna cerkvėje. Kartkartėmis įvairiuose kampuose girdisi dejonės; per įdegusius, gruoblėtus veidus rieda ašaros. Aš spraudžiuosi pro minią per nelygias, ištryptas grindis dešinėn, kur priešais stebuklingą Dievo Motinos ikoną dega tūkstančiai žvakių. Ikona pajuodus, be aptaisų, tik auksinis vainikėlis gaubia Dievo Motinos galvą. Jos akys žvelgia tarsi griežtai, tarsi su nuostaba ir gailesčiu. Aplinkui ikoną prikabinėta daugybė sidabrinių ir dramblio kaulo rankų, kojų, akių, – tai ligonių, trokštančių išgydymo, aukos. Iš sakyklos pasigirsta senatviškas, sunkiai suprantamas šventiko balsas, kalbantis nežinomą man maldą:
„Gailestingasis Dieve, pažvelk į čia esančius Tavo tarnus ir pasigailėk mūsų.“
„Už mūsų nedorą elgesį baudi Tu mus, bet pernelyg sunki mums Tavoji rūstybė.“
„Viešpatie, sustabdyk savo baudžiančią ranką ir pasigailėk mūsų.“
„Nuožmus priešas kankina mus, neturim mes nei vadų, nei namų, nei duonos.“
„Už nuodėmes savo žūstam, bet kodėl turi žūti mūsų nekalti vaikai?“
„Mes kantrūs, mes nuolankūs Tavo valiai, bet vis dėlto esame žmonės ir kentėti daugiau nebeturime jėgų.“
„Kovoti negalim, pagalbos nesulauksim iš niekur, ir štai paskutinį kartą atėję pas Tave maldaujam: išgelbėk mus.“
„Viešpatie, neleisk mums murmėti, neleisk pulti į neviltį. Suteikei mums gyvenimą, neatimk jo pirma laiko.“
Bet štai tarp besimeldžiančiųjų kilo šurmulys. Minia prasiskyrė, ir šventikas greitais žingsniais prisiartino prie stebuklingosios ikonos. Jis buvo mažas, senas, su žila, susivėlusia barzdele. Nušiuręs arnotas buvo pasiūtas ne jam ir vilkosi žeme.
„Dangaus Karaliene, – sušuko jis garsiai, susijaudinęs, – Tu artimesnė mūsų žmogiškoms kančioms. Tu žinojai, ką reiškia kentėti ir sielvartauti.“
„Mylimą ir nekaltą savo Sūnų Tu matei nukryžiuotą. Tu matei Jo kankintojus, besityčiojančius iš Jo paskutinę mirties valandą.“
„Koks skausmas gali prilygti tokiam skausmui?“
„Pasakyk gi Jam, savo Sūnui, savo Sūnui…“
Šventikas negalėjo daugiau kalbėti, – jo balsas sudrebėjo, ir jis raudodamas parpuolė ant žemės.
Sekdama juo, suklupo visa tūkstantinė minia. Dabar aimanos virto vientisa dejone, kaip smilkalai virsta dūmų stulpu cerkvės viduryje. Širdis mano prisipildė graudulio ir broliško visuotinio skausmo; aš irgi puoliau ant kelių ir užsimiršau.
Kai atsipeikėjau, cerkvė buvo tuščia. Visos žvakės žvakidėse užgesintos, tik maža liepsnelė švietė priešais tamsų Dievo Motinos veidą. Prieblandoje Jos veido išraiška pasikeitė. Užuojautos neliko, Jos akys žvelgė abejingai ir griežtai.
Išėjau iš cerkvės blankiai vildamasis ką nors pamatyti, sutikti… Deja! Aplinkui vėl tvyrojo tyluma ir tuštuma. Toks pat vienodai pilkas dangus, toks pat smulkus lietus baigia nudrengti nuo medžių paskutinius geltonai rudus lapus, ir vėl tas vėjas, baisus, nepakenčiamas vėjas, lenkia prie žemės apnuogintas berželių šakas ir drasko širdį monotonišku švilpimu.
VII
Mano atminties ribos vis labiau plėtėsi. Prieš mane slinko tolimos, seniai pamirštos ir, kaip man atrodė, niekados nematytos šalys, laukiniai miškai, kažkokios gigantiškos kautynės, kuriose žmonės kovėsi su žvėrimis. Bet tai buvo migloti kontūrai, iš kurių nesusidėdavo konkretus pavidalas. Tarp tų vaizdų šmėkštelėjo mergaitė žydra suknele. Ši mergaitė buvo man seniai pažįstama; mano paskutinio egzistavimo metu ji retkarčiais pasirodydavo sapne, ir aš visados laikiau tokį sapną blogu ženklu. Mergaitė buvo dešimties metų, liesa, išbalusi ir negraži, tik jos akys buvo nuostabios: juodos, gilios, su rimta, visai nevaikiška išraiška. Kartais tos akys išreikšdavo tokią kančią ir baimę, kad, susidūręs su jos žvilgsniu, tuojau nubusdavau plakančia širdimi ir su šalto prakaito lašeliais ant kaktos. Paskui jau nebegalėdavau užmigti, keletą dienų būdavau dirglus ir nervingas. Dabar įsitikinau, kad mergaitė tikrai egzistavo ir kad aš kadaise ją pažinojau… Bet kas ji buvo? Mano dukra, sesuo, ar visai svetima? Ir kodėl jos išsigandusiose akyse buvo tokia nežmoniška kančia? Koks išgama kankino šitą vaiką? O gal aš pats ją kankinau, ir ji lankydavosi mano sapnuose kaip bausmė ir priekaištas.
Keista, kad tarp mano sapnų visai nebuvo linksmų, džiaugsmingų, kad mano vidinės akys skaitė tik blogio ir skausmo puslapius. Žinoma, pasitaikydavo ir linksmų dienų, bet tikriausiai nedaug, nes jas užmiršau, jos nuskendo visokiausių kančių jūroje. O jeigu taip, tai kam visas tas gyvenimas? Juk negalima daryti prielaidos, kad gyvenimas skirtas vien tik kentėjimui. Ar turi jis kokį nors kitą galutinį tikslą? Tikriausiai taip, bet ar sužinosiu aš jį kada nors?
Dabartinė mano padėtis, t. y. visiško nejudrumo ir ramybės būsena, turėtų atrodyti kaip palaimos viršūnė. Tačiau neaiškių prisiminimų ir padrikų minčių chaose ėmė ryškėti keistas jausmas: mane vėl traukė į tą ašarų pakalnę, iš kurios ką tik išėjau. Aš stengiausi numarinti šį pojūtį, bet jis augo, stiprėjo, nugalėjo visus argumentus, – ir pagaliau virto aistringu, nesulaikomu troškimu gyventi.
VIII
O, kad tik gyvenčiau! Aš visiškai neprašau mano ankstesnio egzistavimo pratęsimo, man nesvarbu, kuo gimti: kunigaikščiu ar prasčioku, turtuoliu ar vargšu. Žmonės sako: „Ne piniguose laimė“, ir vis dėlto laime laiko būtent tas gyvenimo gėrybes, kurios įsigyjamos už pinigus. Tačiau laimė slypi ne jose, o žmogaus vidiniame pasitenkinime. Kur prasideda ir kur baigiasi tas pasitenkinimas? Viskas sąlygiška, viskas priklauso nuo horizonto ir nuo mastelio. Elgeta, tiesiantis ranką, kad gautų grašį, ir gaunantis iš nepažįstamo geradario rublį, jaučia galbūt didesnį pasitenkinimą nei bankininkas, netikėtai išlošiantis du šimtus tūkstančių. Aš ir anksčiau taip galvojau, bet įtvirtinti šias mintis trukdė prietarai, kuriuos įteigė man dar vaikystėje ir kuriuos pripažinau aksiomomis. Dabar tie miražai išsisklaidė, viską matau daug aiškiau. Aš, pavyzdžiui, aistringai mėgau meną ir maniau, kad grožio jausmas artimas tik kultūringiems, turtingiems žmonėms, o be šio elemento visas gyvenimas man atrodė pernelyg skurdus. Bet kas gi yra menas? Meno supratimas lygiai toks pat sąlygiškas, kaip gėrio ir blogio. Kiekvienas amžius, kiekviena šalis vertina gėrį ir blogį skirtingai; kas vienoje šalyje vadinama drąsa, tas kitoje pripažįstama nusikaltimu. Kalbant apie meną, be vietos ir laiko skirtumų, prisideda dar nesuskaičiuojama individualių skonių įvairovė. Prancūzijoje, manančioje, kad ji pati kultūringiausia pasaulio šalis, iki šio šimtmečio nesuprato ir nepripažino Šekspyro: tokių pavyzdžių galima prisiminti daug. Ir man atrodo, kad nėra tokio varguolio, tokio laukinio, kuriuose kartais neplykstelėtų grožio pojūtis, tik jų meno supratimas kitoks. Visiškai įmanoma, kad kaimiečiai, šiltą pavasario vakarą susėdę ant žolės aplink „namudinį“ balalaikininką, arba gitaristą, gėrisi ne mažiau nei konservatorijos profesoriai, klausantys tvankioje salėje Bacho fugų.
O, kad tik gyvenčiau! Kad tik matyčiau žmonių veidus, girdėčiau jų balsus, vėl su jais bendraučiau… su visokiais: gerais ir blogais! O, ar yra pasaulyje neabejotinai blogų žmonių? Ir jeigu prisimintume baisias bejėgiškumo ir nežinios sąlygas, kuriomis esame pasmerkti gyventi, tai labiau reikėtų stebėtis, kad pasaulyje yra tikrai gerų žmonių. Žmogus nežino nieko, ką jam labiausiai reikėtų žinoti. Jis nežino, kodėl gimė, dėl ko gyvena, kodėl miršta. Jis užmiršta visus ankstesnius savo egzistavimus ir negali net numanyti būsimų. Jis nesupranta visų šitų nuoseklių egzistavimų tikslo ir atlieka neperprantamą jam gyvenimo ritualą tamsoje ir įvairiuose kentėjimuose. O kaip jam norisi ištrūkti iš tos tamsos, kaip stengiasi jis suprasti, kaip vargsta, norėdamas sutvarkyti ir pagerinti buitį, kaip įtempia savo ribotą protą! Ir visos jo pastangos prapuola veltui, visi išradimai – kartais genialūs – neišsprendžia nė vieno jį kankinančio klausimo. Siekdamas savo tikslo jis susiduria su riba, už kurios toliau žengti negali. Jis, pavyzdžiui, žino, kad, be Žemės, egzistuoja ir kiti pasauliai, kitos planetos; matematinės išklotinės parodo, kaip šitos planetos juda, kada jos priartėja prie Žemės ir kada nutolsta; bet kas dedasi tose planetose ir ar yra jose panašių į jį būtybių, – gali tik spėlioti, bet niekada tikrai nežinos. O jis vis dėlto tikisi ir ieško. Amerikoje, ant vieno iš aukščiausių kalnų, ruošiasi uždegti elektrinį laužą, kad pasiųstų signalą gyvenantiems Marse. Argi nejaudina tas laužas savo vaikišku naivumu?
O, aš noriu sugrįžti pas šias nelaimingas, apgailėtinas, kantrias ir brangias man būtybes! Noriu gyventi su jais, noriu vėl kištis į jų smulkius interesus ir vaidus, kurie jiems tokie reikšmingi. Daugelį iš jų aš mylėsiu, su kitais kovosiu, trečių neapkęsiu, – bet aš noriu šitos meilės, šitos neapykantos, šitos kovos!
O, kad tik gyvenčiau! Aš noriu matyti, kaip saulė nusileidžia už kalno ir mėlynas dangus apsipila ryškiomis žvaigždėmis, kaip ant veidrodinio jūros paviršiaus pasirodo balti „avinėliai“, ir bangų uolos daužosi viena į kitą pasigirdus netikėtos audros ūžesiui. Aš noriu pulti į laivą ir pasitikti audrą, noriu lėkti su padūkusia trikinke per snieguotą stepę, noriu stoti su durklu prieš įnirtusį lokį, noriu patirti visas gyvenimo negandas ir smulkmenas. Noriu matyti, kaip žaibas perskrodžia dangų ir kaip žalias vabalas ropoja nuo vienos šakelės ant kitos. Noriu užuosti nupjautos žolės kvapą ir aitrų degutą, noriu girdėti lakštingalos čiulbėjimą alyvų krūmuose ir varlių kurkimą prie tvenkinio, varpo skambesį kaimo cerkvėje ir vežimaičio bildėjimą per grindinį, noriu girdėti iškilmingus herojinės simfonijos akordus ir pašėlusį čigonų chorą.
O, kad tik gyvenčiau! Kad turėčiau galimybę įkvėpti žemiško oro ir ištarti nors vieną žmogišką žodį, surikti, surikti!..
IX
Ir staiga aš surikau, visa krūtine, iš visų jėgų surikau. Beprotiškas džiaugsmas apėmė mane, bet balso skambesys apstulbino. Tai nebuvo įprastas mano balsas: tai buvo kažkoks silpnas, gležnas riksmas. Atsimerkiau; ryški šalto skaistaus žiemos ryto šviesa vos neapakino manęs. Aš buvau Nastasijos kambaryje. Sofija Francovna laikė mane rankose. Nastasija gulėjo lovoje visa išraudus, apramstyta pagalvėmis ir sunkiai kvėpavo.
– Klausyk, Vasiutka, – pasigirdo Sofijos Francovnos balsas, – prasibrauk kaip nors į salę ir iškviesk minutėlei Semioną.
– Kaipgi aš į ten prasibrausiu, tetule? – atsakė Vasiutka. – Dabar kaip tik kunigaikštį išneš, svečių ten prisirinko devynios galybės.
– Na, kaip nors prasmuk, viso labo tik minutei iškviesk, juk tėvas šiaip ar taip.
Vasiutka dingo ir po minutės grįžo su Semionu. Jis buvo su juodu fraku, apsiūtu gedulo antsiuvais, ir laikė rankoje kažkokį milžinišką rankšluostį.
– Na, ko? – paklausė įbėgdamas.
– Viskas sėkmingai, sveikinu, – iškilmingai pareiškė Sofija Francovna.
– Na, garbė tau, Viešpatie, – išbėrė Semionas ir, net nepažiūrėjęs į mane, išbėgo atgal.
– Berniukas ar mergaitė? – šūktelėjo jau iš koridoriaus.
– Berniukas, berniukas!
– Na, garbė tau, Viešpatie, – pakartojo Semionas ir dingo.
Tuo metu Judišna priešais komodą, ant kurios stovėjo senas kreivas veidrodis variniuose rėmuose, buvo bebaigianti savo tualetą. Pasirišusi juodą vilnonę skarą, prieš išeidama į karsto išnešimo ceremoniją, ji pasipiktinusi atsisuko į Nastasiją.
– Irgi rado laiką, – ką ir besakyt. Kunigaikštį išneša, o ji gimdyti sugalvojo. O, kad tave!..
Judišna piktai nusispjovė ir, dievobaimingai žegnodamasi, nuplaukė koridorium. Nastasija nieko jai neatsakė, tik nusišypsojo pavymui palaiminga šypsena.
O mane išmaudė geldoje, suvystė ir paguldė į lopšį. Tuojau užmigau, kaip keliauninkas po ilgos, varginančios kelionės, ir giliai miegodamas užmiršau viską, kas atsitiko man iki šios minutės.
Po kelių valandų pabudau būdamas bejėge, nesąmoninga ir gležna, nesibaigiančioms kančioms pasmerkta būtybe.
Įžengiau į naują gyvenimą…
Versta iš: СОЧИНЕНИЯ А. Н. АПУХТИНА. Четвертое посмертное, дополненное издание. С.-Петербургь: Типография А. С. Суворина, Эртелев пер. д. 13, 1900
1 Negaliu pakęsti šio žodžio (pranc.).
2 Rašyk (pranc.)
3 Henrikas, Šamboro grafas (1820–1883), 1830 m. nuo rugpjūčio 2 iki 9 d. vadintas Prancūzijos karalium Henriku V, nors niekad nebuvo oficialiai karūnuotas (vert. past.).
4 Pasiduodu nugalėtojui (pranc.).
5 Na, Zoja, mano vaike (pranc.).
6 Būkite ryžtinga (pranc.).
7 Taip, mano teta, būsiu ryžtinga (pranc.).
8 Apie mirusius arba gerai, arba niekaip (lot.).
9 Apie mirusius arba gerai, arba blogai (lot.).
10 Čia guli kilminga ir užsirekomendavusi ponia… (Pranc.)
11 Čia ilsisi širdis markizo… (Pranc.)
12 Biblijos Senojo Testamento personažas.
13 Karaliaus kambaryje! Karaliaus kambaryje! (Pranc.)