Edward Hirsch. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1

Iš anglų k. vertė Marius Burokas

Edwardas Hirschas (g. 1950) – amerikiečių poetas, MacArthuro stipendininkas, devynių poezijos knygų autorius. Trisdešimt penkerius jo kūrybos metus apimanti poezijos rinktinė „Gyvoji ugnis: nauji ir atrinkti eilėraščiai“ („The Living Fire: New and Selected Poems“) pasirodė 2010 metais. 2014 m. išleista „Gabrielius: poema“ („Gabriel: A Poem“), knyga-elegija, kurią „The New Yorker“ pavadino „sielvarto šedevru“. Jis taip pat yra penkių prozos knygų autorius. Iš jų paminėtina „Poeto žodynas“ („A Poet‘s Glossary“, 2014) – išsamus poezijos terminų sąvadas ir nacionaliniu bestseleriu tapusi knyga „Kaip skaityti eilėraštį ir įsimylėti poeziją“ („How to Read a Poem and Fall in Love with Poetry“, 1999). E. Hirschas yra pelnęs Nacionalinio knygų kritikų rato apdovanojimą, Nacionalinio menų fondo stipendiją ir Amerikos menų ir literatūros akademijos apdovanojimą. Septyniolika metų Hjustono universitete dėstė kūrybinį rašymą. Dabar jis yra Johno Simono Guggenheimo memorialinio fondo prezidentas.

 

---

 

Mano senelio eilėraščiai

Pamenu, rašydavo juos atbulomis,
jidiš kalba, smulkute, įkypa, paukštiška rašysena,
eilutės, regis, kilo, ropštėsi nuo puslapio
sparnuotų raidžių, paslaptingų ženklų knibždėlynu.

Kruopščiai juos perrašydavo
į vidinius savo mėgstamų knygų viršelius,
kol mes su seseria siautėme po namus,
vaidindami policiją ir plėšikus, sukčius ir kaubojus,

ūbaudami, rėkaudami, šaudydami vienas kitą
koridoriuje tarp kambarių, mėgdžiodami siaubą,
svyrinėdami nuo vienos kruvinos sienos prie kitos,
ir plyšdami juokais susmukdavom prie jo kojų.

Jis visados gebėdavo mus nuraminti,
pabučiuodavo atsuktą riešą,
apkamšydavo… Niekuomet nesimeldėme,
bet vėliau girdėdavau jį kitame kambaryje

kalbantį su savimi, šnabždantį skausmingai –
tesuvokdavau nerimasties kupiną garsą
it tolumoje šniokščiančias bangas,
ar medžių viršūnių ošimą kieme už namo.

Ilgus metus užmigdavau su kylančiu
ir besileidžiančiu senelio balso ritmu,
pripildančiu mano galvą jo liūdnų, paklydusių eilių:
to slopaus sparnų plazdesio, to tykaus giedojimo.

 

Elegija žydų miesteliams

Nebėra daugiau Lenkijoj žydų miestelių –
Hrubiešovo, Karčevo, Brodų, Falenicos…
Nevirpa languose šabo žvakių liepsna,
nesklinda maldos iš medinių sinagogų.

Pranyko iš Lenkijos žydų miesteliai
ir aš vaikščiojau po kapų neturinčias kapines.
Vargo turbūt tvarkydami viską po karo:
kažkam teko smėliu užberti kraują, nušluoti
kojų pėdsakus, nubaltinti sienas
melsvomis kalkėmis. Kažkas turėjo
apsmilkyti gatves, kaip darydavo
po maro.

Tik mėnulis čia švyti – šaltas, blyškus, svetimas.
Stoviu vasarą tamsiame kaime, niekada
čia nerasiu dviejų Šagalo aukso mėnulių,
žibančių virš miestelio, kai naktis nušvinta.
Šie mėnuliai dabar skrieja aplink kitą planetą.

Nebėra tų miestelių, kur batsiuvys buvo poetas,
laikrodžių meistras – filosofas, barzdaskutys – trubadūras.

Pradingo miesteliai, kur vėjas pagal lenkų melodiją
pritardavo Biblijos psalmėms, kur seni žydai stovėdavo
vyšnių pavėsyje, ilgėdamiesi šventų Jeruzalės sienų.

Nebėra jau kaimelių, pranyko
tarsi šešėlis, krentantis tarp mūsų žodžių.

Parsivešiu namo pasakojimą apie pasaulį –
Hrubiešovą, Karčevą, Brodus, Falenicą…
Prieiki arčiau, giesmės pasiklausyki –
nebėra daugiau Lenkijoj žydų miestelių –
giesmės vienos iš liūdniausių žemėj tautų.

 

Su Isaku Babeliu Odesoje

Pradėti, ir pradėti iš naujo, pradėti
nuo dramatiškos dar vienos žiemos pradžios:
iš pradžių šviesos duženos, sudriskę mirusio
drugio sparneliai, virpantys aukštoje žolėje,
mikčiojantis spalio vėjas. O vėliau –

sutemų suirutė, perkūniškas mirusios
saulės pragaras, ji leidžiasi virš
pašėlusių arklių ir kardų regalijų,
blyksinčių it žvaigždės tarp tamsių tuopų.

Ledinis pjautuvas jau prasirėžė pro
nejudrias jų šakas, šerkšnas jau dengia storą
tos žolės kilimą. Naktis nelauktai nusileido
ant tingios bobų vasaros žemės, ant
derlingos vasaros dirvos. Ši naktis. Tas drugys!

Ir tuomet per kaimą prajoja kazokai –
it žiema. Jiems išjojant moterys
vaitoja priemenėse
tarsi skerdžiamos karvės, seniai
su šlikėmis staugia į tamsą tarsi

rūko sirenos ar elgetos prie Raudų sienos,
ar nuogi vaikai, lekiantys gatvėmis
su juodomis išdraskytomis žarnomis,
jos teka jų rankomis it šiltas pienas.
Prie miesto vartų sninga. Ir Babelis –

mūsų žudikiškas troškimas būti kažkur
kitur, ne čia, kažkuo kitu, tik ne savim,
kalbėti tyla, nešioti
akinius melsvoj rudenio migloj.
Jei tik žinotume tai, ką žino vėjas:

kad pūgos nuskaidrina žiemą, kad muzika
išsiplečia šio žiaurumo tylybėje.

 

Išnykimas

(Gerhardo Richterio paveikslo
„Abstraktes bild“, #858 motyvais)

1.

Diena buvo žalia ir abstrakti
It žiūrėtum į pievą iš siūbuojančio traukinio.

Geltona šviesa pasmilko,
Pasiliejo tolumoje.

Tamsūs medžiai išskydo vėjyje
Ir žemė amžinai skriejo pro šalį.

2.

O, kaip paplūdimys, iššukuotas vėjo prieš aušrą,
Priminė Abraomo sapną:

Jis nešė menką kūnelį,
Virpantį jo rankose,

Meilų vaikį, apšlakstytą krauju,
Siaubingam mėsėdžiui Dievui.

3.

Rytas vis dar mėlo ir tvinko
Neišsisklaidžiusiu tamsos prisiminimu,

Bet žuvėdros – kraugerės žuvėdros –
Kvietė mus atgal į krantą.

Pasivaikščiok su manimi truputį
Juodai melsvose nakties budynėse.

4.

Debesys sutirpo danguje
Virš blaustančių bangų.

Paplūdimys, nusėtas nuolaužomis,
Dangus, pilnas ištrintų rašmenų,

Ir pavandenijusi saulė, plaukianti tolyn.
Kaip kam nors kada nors pavyksta užmigti?

5.

Pastebėjau raudoną paukštę gelsvu snapu –
Švytinčią, spindulingą –

Palenkusi sparną,
Ji strykčiojo pakrante.

Kaip tik leidosi sutemos.
Pažvelk. Prisiekiu, ji ten buvo.

6.

Sapnavau vokišką mišką,
Nykstantį raudonoje jūroje.

Vabzdiški padarai vaikėsi mus,
Suko aplink metaliniai paukščiai…

Jūra prasiskyrė mums, mano meile,
Bet sklido krauju, kur bepažvelgsi.

7.

Stovėjau prie Atminimo sienos temstant
Ir įsivaizdavau spygliuotos vielos tvoras.

Oras prisodrintas liudijimų,
Surašytų raudonu rašalu.

Aš neregėjau prievartos,
Bet prievarta įsiminė mane.

8.

Pasaulis lėkė pro šalį taip svaiginančiai,
Kad bandant jį tyrinėti sukosi galva.

Diena buvo pilka ir abstrakti,
It žiūrėtum į dangų iš siūbuojančio traukinio.

Mes susilietėm su šviesa.
Išnykimas palietė mus.

 

Josifo Brodskio mirties metinėms

Archangelskas, sūrus ir drėgnas šaltis, Baltija žvarbi,
Vaikai, mėtantys sniego gniūžtes į sovietines statulas.

Pusiaudienį – arktinis mėnulio speigas,
Suvynioti medžiai, apsitūloję praeiviai.

O saulė virpėjo už namų kaminų
It sustingęs sargyboje kareivis.

Blausiai apšviestame Tolimosios šiaurės muziejuje
Buvo kalbama apie poeto tremtį,

Metafizikos santykį su Istorija, lemtingą
Kovą tarp Poezijos ir Laiko,

Niekada nesibaigiantį Šaltąjį karą.
Taip pat – jo meilę uostams,

Ir užsispyrusioms katėms, ypač rusų mėlynajai,
Kilusiai nuo Baltosios jūros.

Vėliau – pasivaikščiojimas žliugsinčiu sniegu – sūdrus oras,
Miegas, susisupus į paltą perstatytame barake.

Visą naktį girdėjau kaip po tiršta tamsos uždanga
Dusliai dunda gatvėmis

Žygiuojančios kariuomenės batai.
Bet ryte – tik metinių gedulas.

Pabudau, gaubiamas didingos tylos.
Sniegas užėmė miestą.