Karolina Sadauskaitė. Plojimai atminties režisūrai

2018 m. Nr. 5–6

Vytautas Toleikis. Pasakojimai prabudus. – Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2017. – 233 p. Knygos dailininkė – Dainė Galinienė.

2017 metais mokytojas, visuomenininkas, eseistas Vytautas Toleikis debiutavo su knyga „Pasakojimai prabudus“, į kurią sudėti jo atsiminimai iš vaikystės ir jaunystės gyvenimo Barvų kaime, Šilutės rajone. Knygą sudaro penkios dalys: namai, erdvė, gyvolukai, gyvenimas, kelionės. Kiekviena dalis skaitytoją verčia apsižvalgyti ir žvilgsnį kreipti vis tolyn: judėti nuo namų erdvės iki kiemo, šalia tekančios upės, naminių gyvūnų. Vėliau einama mokyklos link, kitų kaimų pusėn, taip po truputį iškeliaujama iš Barvų. O dabar, kaip pratarmėje teigia autorius, į Barvus jis sugrįžta „vis naktimis, pasitelkdamas sapnų magiją“.

Pratarmėje V. Toleikis taip pat pasiaiškina, kad šie jo atsiminimai – „ne klasikiniai“, lyg teisindamasis, kad pasakojimas bus paprastas, kad gal ne visiems įdomu, ką jis parašys, bet vis dėlto labai norisi pasidalyti atmintyje išlikusiomis istorijomis. Šių atsiminimų išskirtinumą, jų savitumą tikriausiai pastebėjo dažnas skaitytojas, nes V. Toleikis kaip prozininkas užsiima ypatingu teksto siužeto planavimu.

Knyga pradedama tekstu apie mamaitę, kurio dalis dar 2010 metais buvo publikuota portale www.bernardinai.lt. Pirmosios teksto pastraipos pasakoja apie paskutines sūnaus akimirkas su motina – užfiksuotas atsisveikinimas jai gulint mirties patale:

– Mam, čia aš, Vytauts!

Matau, kad, man vos ištarus savo vardą, mamaitės antakiai kilsteli – ji visuomet taip darydavo, kai nusidyvydavo arba apsidžiaugdavo. Imu galvoti, žaibiškai rinkti žodžius, ką dar pasakyti! Pagauna spengianti mintis, kad turiu būtinai mamaitei tai pasakyti, bent dabar prisipažinti. Kartu ir gėdinuosi savo jausmų, – juk aš jau įmitęs vyras, o kalbėti pašnibždom neišeitų, gali neišgirsti, – jaučiuosi kaip per sunkią, svarbiausią gyvenimo išpažintį. Ir vis dėlto virpančiu balsu pusiau žemaitiškai pratariu:

– Mama, aš tavi tap myliu, labai labai!

(p. 14–15 )

Nuo šio pokalbio ir motinos antakių kilstelėjimo, rodos, knygoje ima trykšti visi gaivalingi atsiminimai, ryškūs nuotykiai, įvykę bendraujant su mama nuo pat autoriaus gimimo iki vėlyvos jaunystės. Taigi susidaro tokia teksto konstrukcija: pirminis įvykis išprovokuoja kitą pasakojimo dalį, o gal taip išjudina ir visoje knygoje atskleidžiamas istorijas.

Šis skyrius apie mamaitę, jeigu nepaisytume pirmos jo dalies – susitikimo prieš mirtį, yra chronologiškas ir apima visą autoriaus gyvenimą: santykis su mama aprašomas nuo kūdikystės iki paskutinių akimirkų su ja. Kitose knygos dalyse chronologijos taip pat laikomasi, bet ne visada griežtai. Akivaizdu, kad autoriui svarbu atsiminimus tinkamai sugrupuoti, svarbesnės tampa erdvės, jos nusakomos vienoje vietoje ir dažniausiai daugiau prie jų negrįžtama. Kiti gimtojo kaimo gyventojai taip pat aprašomi nuosekliai, kiekvienam žmogui ar šeimai skirtas mažas skyrelis. Tokia teksto tvarka sutvirtina vidinį knygos siužetiškumą. Kai autorius pasakoja kokią nors istoriją, jis tai daro nepraleisdamas nė vienos siužetui svarbios dalies – atsiranda ir užuomazga, ir intriga, ir kulminacija bei atomazga. Skaitytojas gali net užmiršti, kad ši knyga – tiesiog atsiminimai, o ne novelių ar apsakymų rinkinys.

V. Toleikio knyga su jos atsiminimų siužetiškumu, išplėtotais pasakotojo bei veikėjų charakteriais ir unikaliu stiliumi praplečia atsiminimų žanro sampratą bei galimybes. Ypač svarbus vaidmuo tenka pasakotojui. Literatūros tyrinėtojas Rimantas Kmita šios knygos sutiktuvėse teigė, kad V. Toleikio pasakotojas yra visažinis, bet tai ne literatūrinis visažinis istorijos pateikėjas, o viso kaimo realijas, žmonių santykius išmanantis, kartais net ir gyventojų savijautą bei svarbiausius įvykius žinantis asmuo. Ir iš tikrųjų, pasakotojas dėsto apie kaimynų gyvenimo ypatumus, apie kaime sklindančius gandus, kivirčus ir visa kita. Stebina atidumas detalėms: pavyzdžiui, istorijoje apie tai, kaip ubagė Ilgamarė užspringo valgydama ragaišio plutą, aprašoma, kuo ji paprastai vilkėdavo, arba kiek Lapynuose gyvenantis Izidorius prisikasdavo bulvių maišų ir pan. Tokie išsamūs liudijimai patvirtina ne tik pasakotojo, bet ir jo daugelio pasakojimų šaltinio – mamaitės – gebėjimą atidžiai stebėti, klausyti ir vaizdingai perpasakoti kaimo žmonių nutikimus. Mamaitė yra tapusi ir įvairių istorijų bei paslapčių saugotoja, ne veltui dažnai pasikartoja sakinys: „Mamaitei papasakojo, o mamaitė – man.“

Motinos paveikslą vertėtų patyrinėti išsamiau, nes jis nepraranda ryškumo visoje knygoje. Tiek pasakotojo akimis, tiek jo pateikiamu kitų gyventojų žvilgsniu mamaitė atitinka teisingo, doro, mylinčio žmogaus tipą. Pas ją ateidavę kaimo žmonės pasikalbėti apie skaudžius įvykius ar nesėkmes santykiuose, nes žinota, kad ji ko nereikia neišpasakos kitiems, reikalui esant teisingai patars. Mamaitė gera ne tik žmonėms, bet ir gyvolukams. Prisimenama, kaip ji išmokė bučiuoti vištas: „Prisitraukia pačiupusi už apatinės skiauterės gaidelį ir pakšt į akį“, o naktimis, „kad būtų šilčiau, mamaitė į lovą atsinešdavo katelę, kurią labai mylėjo“.

Pasakotojo santykiai su mamaite labai šilti, ji daug ko jį išmokiusi, negailėjusi laiko su juo pabendrauti ar pažaisti. Motina teikia vaikystės džiaugsmą net jau suaugusiam sūnui, atsiminimuose fiksuojamas būnant šalia jos atsirandantis noras išdykauti: „Studijų laikais vasaras leisdavau kaime. Pasiusti su mamaite nepraleisdavau progos. Apie trečią valandą po pietų mamaitė dviračiu važiuodavo į tarybinio ūkio zagoną melžti karvių. Kai mamaitė įsivažiuodavo, ją pasivydavau ir užšokdavau ant dviračio kietos sėdynės“ (p. 19); „Kai darže skindavome burokų lapus, į sklidinai prikrautą lapų karutį pasiūlydavau įsėsti ir mamaitei. Ir sėsdavo“ (p. 19). Motinos linksmumas ir žaidybiškumas išlieka net sulaukus garbaus amžiaus: „Per savo aštuoniasdešimtmetį su seserimi Agote visą vakarą prie stalo prisimaivė, prablevyzgojo. Agotė ją išmokė liežuviu apversti viršutinį dantų protezą ir suvaidinti baisuoklį. Daug prišnekėjo tą vakarą ir įkalė gerokai. Mamaitė net papasakojo, kada su papa paskutinį kartą „tai“ darė“ (p. 23).

Akivaizdu, kad iš motinos išgirsti pasakojimai ir jos giedras požiūris į gyvenimą padarė įtaką ir gyvai knygos kalbai, visažinio pasakotojo atsiradimui ir linksmoms įvykių interpretacijoms. Kita vertus, motinos vaid-muo V. Toleikio siužete įgauna ryškų charakterį, atlieka svarbią gerojo herojaus, žinovo ir saugotojo funkciją.

Knyga parašyta nevengiant šnekamosios kalbos intonacijų, net sąmoningai jas stiprinant. Autorius į savo pasakojimą įpina ir žemaičių tarmę, ir bendrinę kalbą, ir to meto jaunimo slengą. Įdomiausia, kad kalba knygoje kinta. Pasakodamas apie vaikystės namus, užrašydamas pokalbius su tėvais, V. Toleikis žemaičiuoja, o skyriuose, kur jis vyresnis, atsiranda slengo žodžių „chebra“, „haikeris“ ir t. t. Kai pasakotojas ėjo elektriko pareigas, toje aplinkoje būta daugiau pasikalbėjimų rusų kalba, kurie atsiduria ir knygoje.

Tokia teksto kalbos įvairovė rodo, kad V. Toleikis vartoja natūralią, gyvą savo kalbą: vienaip jis kalbasi su skaitytojais, kitaip – su Barvų kaimo gyventojais, tėvais, draugais. Taigi kalba tampa atsiminimo dalimi – tam tikri posakiai žymi tiek įvykių laiką, tiek pasakotojo amžių, jo santykį su aplinka.

Kalba dar priklauso ir nuo santykio su žmonėmis, aplinka. Apie kalbos ribas, natūraliai atsirandančias įvertinus esamą situaciją, t. y. su kuo kalbi, užsimenama ir viename knygos pasakojime:

Namuose kalbėdavome tik tarmiškai. Bet jeigu ateidavo koks svarbus svečias, stengtasi kalbėti bent jau „kultūringai“. Kartą pas mus viešėjusi pradinės mokyklos mokytoja Žadeikienė gerokai užsibuvo. Atėjo laikas kviesti pietų papa, kuris kieme kažką krapštė. Mamaitė ir sako man:

– Vituk, pakviesk tėvelį pavalgyti!

Išpuolęs pro duris visa gerkle užrėkiau:

– Tieva, eik jiesti!

Mamaitė blūkt – raudona kaip vėžys. Sublizgėti nepavyko.

(p. 16)

Pasirinkimas nevengti šnekamosios, autoriui natūralios kalbos leidžia suprasti ir istorijose minimų žmonių tarpusavio ryšius.

Svarbu paminėti ir tai, kad autorius knygoje pats reflektuoja kalbinę atmintį atkreipdamas dėmesį, kokie žodžiai tuo metu dar nebuvo vartojami ar, priešingai, vis paaiškindamas vieno ar kito žodžio pasirinkimą, nes tada taip vadinta. Pavyzdžiui, pasakodamas apie savo organizuotus vakarėlius ir juose vykstančius pasibučiavimus, V. Toleikis patikslina, kad žodžio „laižiakas“ tada dar nebuvo, ir pats tą vadinąs „bučiniu su išlaikymu“. Maža to, autorius pateikia ir kitus galimus vartojimo variantus. Taigi, to meto Klaipėdoje poros šokiuose ne „laižėsi“, o „sasalinosi“.

Tikriausiai ir dėl linksmų, kai kuriems skaitytojams kartais net nesuprantamų žodžių, ir dėl pasakotojo pasirinkto šmaikštaus žiūros taško ar situacijos vertinimo knyga skaitant kelia juoką ar bent šypseną. Vis dėlto už tų juokavimų, už teksto komiškumo glūdi rimtas buvusio gyvenimo liudijimas. Prisiminimai perteikia, kaip gyventa mažame kaime sovietmečiu, kokias galimybes turėjo ten jaunas žmogus.

Pasakotojas su šypsena žvelgia į įvairius žmonių nesusikalbėjimus, jų ydas, keistenybes. Kaimas ir jo apylinkės gyventojai atskleidžiami kaip labai skirtingi, vienas kito nesuprantantys, vienas iš kito besijuokiantys, gandus skleidžiantys, bet nepikti. Dėmesio vertas skyrelis apie Izidorių, gyvenantį gretimame kaime, – žmogų, kuris „arba kaip nors ne taip, kaip visi, padarydavo, arba jam baigdavosi kas nors ne taip“ (p. 60). Pasakojama, kaip jam vis kas nors nepasiseka, išsamiai aprašomi jo keisti įpročiai, keliantys juoką kitiems gyventojams, pavyzdžiui: „Kai iš Šilutės KPZ pabėgo sugyventinės nužudymu kaltinamas Silius ir visame rajone tarnybos buvo sukeltos ant kojų, Izidorius prie Lapynų kiaulidžių, šalia eglyno, pjovė šėką. Pamatė Izidorius, kad lėktuvas pažeme skrenda, ir puolė slėptis. Kuo jis labiau slėpėsi, tuo labiau lėktuvas suko aplink jį ratus. Pats mačiau tą lėktuvą, tik tą akimirką nežinojau, kad čia Izidoriui garbės ratus suka. Aišku, paskui kaimiečiai savaitę turėjo apie ką kalbėti, juolab kad Silių tik po kelių mėnesių sugavo Klaipėdoje“ (p. 60–61).

Juoką sukelia ne tik įvykiai, bet ir pasakotojo vertinimas, kartais net ironiški apibūdinimai, nors dažnai už šmaikštaus tono slepiasi skaudūs žmonių likimai. Tinkamas pavyzdys – pasakojimas apie Lynę, kuriai, vartojant pasakotojo žodyną, yra „kvankt“. Panašu, kad moteris turėjusi protinę negalią. Taigi, šiame skyrelyje taip pat aprašomi įvairūs nesusipratimai ir kvailokos situacijos, tačiau tai liudija ir tragišką žmogaus lemtį. Lynė neturėjo namų, netgi paso, buvo seksualiai išnaudojama, pati dažnai nesuvokė ką daranti, ir pagalbos, matyt, iš nieko nesulaukė. Istorija dėstoma ta pačia švelnaus komizmo kalba, tačiau vis dėlto sukrečia. Kalbos komiškumas savaip paaiškina autoriaus požiūrį, kaip sąlygotą laiko nuotolio (su senais įvykiais jau susitaikyta, jie neskaudina ir nebaugina, galima apie juos ramiai ir net pasijuokiant kalbėti), ir tiesiog natūralią kaimo bendruomenės laikyseną – juk buvo visokių žmonių.

Taip pat knyga liudija ir buvusio Klaipėdos krašto gyventojų gyvenimą sovietmečiu kaime. Aptariami ir žemaičių santykiai su vokiečiais: „Jokios tautinės įtampos – buvome vieninga Barvų-Lapynų chebra. Bet kai tėvai dėl ko nors susiriedavo su autochtonais, kilmės klausimą paleisdavo į apyvartą. Ir dabar, rašydamas šias eilutes, tarsi girdžiu mamaitės rūgojimą: „Y, ta šūnprūsi!“ Jie taip pat nelikdavo skolingi. Mūsų kaimynas Vilius pasigėręs mėgdavo kartoti: „Ateis dar vuokytis, visus žemaičius išpjaus!“ (p. 43).

Tarybinio kaimo ir kolūkio realijos nuspalvintos autoriaus asmeninės patirties. Pasakodamas apie komjaunimo veiklą mokyk-loje, jis aprašo sovietinio absurdo situacijas: rašinyje pacituota Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ sujudino visą Saugų vidurinę mo-kyklą, o kišenėje rasta XIX a. maldaknygė privertė mokytojus rimtai juo nusivilti.

Štai tokia Vytauto Toleikio atminties režisūra – knyga, kurioje surašyti gyvenimo siužetai, kasdienybės linksmybės, skauduliai ir intrigos, o charakteriai atlieka savo vaidmenis. Tik viskas iš tikro Barvų kaimo gyvenimo.