Julian Barnes. Kalbant atvirai
2017 m. Nr. 12
Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė
Julianas Barnesas (g. 1946) – žinomas šiuolaikinis anglų prozininkas, eseistas, trylikos romanų autorius ir daugybės literatūrinių premijų laureatas, kurių bene svarbiausia – 2011 m. Bookerio premija už romaną „Pabaigos jausmas“ („The Sense of Ending“), 2016 m. išleistą ir lietuviškai. Apskritai J. Barnesas neblogai pažįstamas mūsų skaitytojui, netrukus pasirodys septintoji jo knyga lietuvių kalba „Kalbant atvirai“ („Talking it over“, 1991). Šio romano ištrauką ir siūlome „Metų“ skaitytojui.
Skiriu Pat
Meluoja kaip liudininkas.
Rusų posakis
I. Visi, visi ir visos, visi žmonės
Mano vardas Stiuartas ir aš viską puikiai prisimenu. Stiuartas – tai mano vardas, o pavardė Hjuzas. Taigi Stiuartas Hjuzas, nieko daugiau. Antro vardo neturiu. Hjuzai buvo mano tėvai, išgyvenę santuokoje dvidešimt penkerius metus. Jie pakrikštijo mane Stiuartu. Iš pradžių man tas vardas nelabai patiko – mokykloje klasiokai pravardžiuodavo Stiūra, Sarčiu ir dar kitaip, – bet dabar aš prie to vardo pripratau. Išmokau juo naudotis. Naudotis savo paties vardu.
Atleiskite, juokauti nemoku. Žmonės yra man tą sakę. Apskritai Stiuartas Hjuzas visai mane tenkina. Nenorėčiau būti koks nors Sent-Džonas de Viras Načbulis. Mano tėvų pavardė buvo Hjuzai. Dabar jie mirę, bet aš nešioju jų pavardę. O kai numirsiu, mane vis tiek prisimins kaip Stiuartą Hjuzą. Neaprėpiamame mūsų pasaulyje nedaug tėra nenuginčijamų dalykų, bet šis – vienas iš jų.
Supratote, kur lenkiu? Na ką aš čia, kaipgi jūs suprasit. Juk dar tik pradėjau pasakoti. Jūs nepažįstate manęs. Pradėkim iš pradžių. Sveiki, aš – Stiuartas Hjuzas, labai malonu. Gal paspaustume vienas kitam ranką? Na va ir puiku. O lenkiu aš štai kur: visi aplinkui pasikeitė pavardę. Įdomus dalykas. Gal net šiurpokas.
O dabar sakykite, ar pastebėjote, kad pasakiau „visi“, o toliau – „pavardę“. Tyčia taip pasakiau, greičiausiai, kad paerzinčiau Oliverį. Mes buvome susirėmę su juo. Na, bent jau smarkiai susiginčiję. Na gerai, tebūnie – nesutapo mūsų požiūriai. Tas Oliveris nepakenčiamas nuoboda. Jis mano seniausias draugas, todėl turiu teisę vadinti jį nepakenčiamu nuoboda. Džilė – mano žmona Džiliana – pirmą kartą jį sutikusi pasakė taip:
– Žinai, tas tavo draugas kalba kaip žodynas.
Tąsyk sėdėjome paplūdimyje netoli Frintono, ir vos tik išgirdęs tuos žodžius Oliveris tuoj pat įsileido į gražbyliavimus, kuriuos jis pretenzingai vadina rifais, kaip džiaze. Aš negaliu atkartoti, kaip jis tai daro – reikia girdėti savo ausimis – tiesiog užsikabina už ko nors ir – pasileidžia šuoliais. Ir tą kartą buvo tas pats.
– Įdomu, koks gi aš žodynas? Dvikalbis? Su raidine rodykle? – ir taip be galo be krašto, o galiausiai susikrimtęs klausia: – O jeigu niekas manęs nenorės? Žodynas, kurio niekam nereikia! Viršelis apdulkėjęs. Ak, ne, mane pusvelčiui parduos, aš jau matau, išparduos! – Ir kad ims daužyti delnais smėlį ir užvertęs galvą klykauti žuvėdroms kaip kokiame TV seriale, kad net pagyvenusi pora, greta mūsų už skydo nuo vėjo klausiusis radijo, sunerimo. Džiliana tik juokėsi.
Vis dėlto Oliveris nuoboda. Nežinau, ką jūs manote apie „visus“ ir „pavardę“. Gal jums vis tiek, turbūt manote, baisaus čia daikto. O mes – tiksliai neprisimenu, nuo ko tai prasidėjo, – dėl to susiginčijom. Oliveris, Džiliana ir aš. Kiekvieno nuomonė buvo skirtinga. Pamėginsiu dabar jas išdėstyti. Geriausiai čia tiks diskusijų protokolo forma, kaip banko valdyboje.
OLIVERIS pareiškė, kad „visi“ yra daugiskaitos įvardis, todėl turi būti derinamas su daugiskaitos daiktavardžiu – „pavardes“.
DŽILIANA pasakė, kad nedera apibendrintai kalbėti už abi žmonijos lytis, todėl būtų logiškiau ir sąžiningiau sakyti „visi ir visos“.
OLIVERIS atkirto, kad mes aptarinėjame gramatiką, o ne lyčių problemas.
DŽILIANA pasakė, kad tų dalykų nedera atskirti, nors ko čia stebėtis, turint galvoje, kas tą gramatiką sukūrė, nes, kiek jai žinoma, visi iki vieno gramatikai buvo vyrai, be to, ji paprasčiausiai remiasi sveiku protu.
OLIVERIS užvertė akis, prisidegė cigaretę ir pareiškė, kad pats pasakymas „sveikas protas“ yra iš esmės prieštaringas, nes jeigu žmogus – čia jis apsimetė baisiausiai sutrikęs ir pasitaisė: vyras ar moteris – jeigu vyras ar moteris visais laikais būtų pasikliovę tik sveiku protu, tai mes iki šiol gyventume molio trobose, valgytume visokias šlykštynes ir klausytumės Delo Šenono plokštelių.
STIUARTAS pateikė pasiūlymą. „Visi“ ne itin tikslu ar mandagu, o gal ir viena, ir kita, tačiau „visi ir visos“ nors skamba ir diplomatiškai, bet yra nežmoniškas griozdas, taigi geriausias variantas pridurti „žmonės“. Stiuartas buvo tikras, kad toks kompromisas patenkins disputo dalyvius ir labai nustebo, kai niekas jo nepalaikė.
OLIVERIS pareiškė, kad toks pasakymas, kaip antai: „Žmonės kaišioja galvą pro duris“, skamba taip, lyg būtų daug kūnų su viena galva, nelyginant kokiame šiurpiame rusų mokslininkų eksperimente. Dar pridėjo išsigimėlius, anais laikais rodytus per muges, barzdotas moteris, deformuotus avių embrionus ir daug panašių dalykų, kol diskusijos pirmininkas (aš) jo nenutraukė.
DŽILIANA pasakė, kad, jos manymu, „žmonės“ šiuo atveju skamba taip pat griozdiškai ir diplomatiškai, bet kodėl gerbiamasis susirinkimas vengiąs aiškaus atsakymo? Daugybę amžių moterys buvo mokomos vartoti vyrišką įvardžio giminę kalbant apie visą žmonių rasę, ar nebūtų metas, nors ir pavėluotai, ištaisyti padėtį, net jeigu kai kuriems vyrams tai ir stotųsi skersai gerklės.
Stiuartas laikėsi savojo aukso vidurio.
Posėdis buvo atidėtas sine die1*.
Vėliau aš daug galvojau apie tą pokalbį. Trys pakankamai protingi žmonės svarstė kažkokias įvardžių vartojimo ir derinimo smulkmenas. Ir negalėjo susitarti dėl tų kelių trumpučių žodelių. O juk buvome draugai. Ir man tai kažkodėl kėlė nerimą.
Ir kaip apskritai kilo tas klausimas? Ak taip, visi aplinkui pasikeitė pavardę. Taip yra iš tikrųjų, ir tai juk verčia susimąstyti, ar ne? Džiliana, pavyzdžiui, pakeitė pavardę ištekėjusi už manęs. Mergautinė jos pavardė buvo Vajet, o dabar jinai Hjuz. Tai, kad ji norėjo pasiimti mano pavardę, savimeilės man neglosto. Manyčiau, labiau norėjo atsikratyti Vajet. Mat ta pavardė iš tėvo, o su tėvu ji nesutarė. Jis metė jos motiną ir ši metų metus turėjo nešioti pavardę žmogaus, kuris ją paliko. Nelabai smagu poniai ar madam Vajet, kaip ją kai kas vadina dėl prancūziškos kilmės. Įtariu, kad Džiliana, atsiribodama nuo pavardės Vajet, norėjo nutraukti bet kokį ryšį su tėvu (kuris, beje, net neatvyko į vestuves) ir parodyti motinai, ką ši turėjo padaryti jau prieš daug metų. Tik vargu ar ponia Vajet suprato užuominą, jeigu tai iš tiesų buvo užuomina.
Oliveris, kaip jam būdinga, pareiškė, kad po vedybų Džilė turėtų vadintis ponia Džiliana Vajet arba Hjuz, jeigu jai taip rūpi logika, gramatika, sveikas protas, diplomatiškumas bei griozdiškumas. Toks jau tas Oliveris.
Oliveris. Kai mudu susipažinom, jo vardas buvo kitoks. Mes mokėmės vienoje mokykloje. Tais laikais jį vadindavo Naidželu, arba N. O., o kartais Rasu, nes iš tikrųjų jis ir yra Naidželas Oliveris Raselas, bet Oliveriu jo niekas nevadino. Man regis, mes net nežinojome, ką ta raidė O reiškia. Gal jis mums kažko apie ją primelavo. Bet svarbiausia ne tai. Po mokyklos aš į universitetą nestojau, o Naidželas įstojo. Po pirmo semestro grįžęs namo jis jau buvo Oliveris. Oliveris Raselas. N kažkur dingo, net iš asmenvardžio ant čekių knygutės.
Matote, aš prisimenu viską. Nuėjęs į savo banką jis išsireikalavo naujos čekių knygutės, ir vietoje „N. O. Raselo“ ėmė pasirašinėti „Oliveriu Raselu“. Nustebau, kad bankas jam leido. Aš jo klausiau, kaip jam tai pavyko, bet jis nepaaiškino. Tik pasakė pagrasinęs, kad perkels savo švariai ištuštintą są-
skaitą į kitą banką.
Aš ne toks gabus kaip Oliveris. Mokykloje kartais gaudavau geresnių pažymių, bet tik tuomet, jeigu jis nepasistengdavo. Man geriau sekėsi matematika, fizika, chemija ir įvairūs rankų darbai, o jis vien pasižiūrėjęs į gręžimo stakles apsimesdavo alpstąs, bet, įsigeidęs mane perspjauti, lengvai tą padarydavo. Ir ne tik mane – bet ką. Esant reikalui mokėjo išsisukti. Kai per karinį parengimą kadetų korpuse žaisdavome karą, Oliveris visada gaudavo atleidimą. Apskritai, norėdamas visada randa išeitį. Be to, jis mano draugas nuo seniausių laikų.
Per mano vestuves Oliveris buvo vyriausiasis pajaunys. Netikras, nes vestuvės vyko merijoje, ten pajaunių nebūna. Tiesą sakant, dėl to mes irgi buvome kvailai susikivirčiję. Tikrai kvailai, bet apie tai kada nors vėliau.
Tai buvo nuostabi diena. Tokios galima palinkėti visiems besituokiantiems. Šiltas birželio rytas, mėlynas dangus, švelnus vėjelis. Mes buvome šešiese: mudu su Džile, Oliveris, ponia Vajet, mano sesuo (ištekėjusi, paskui išsiskyrusi, bet pasilikusi svetimą pavardę – ar aš jums nesakiau?) ir paskutinę minutę iš kažkur ponios Vajet iškapstyta pagyvenusi tetulė. Jos pavardės nenugirdau, bet dedu galvą, kad ne mergautinė.
Orus registratorius buvo saikingai oficialus. Mano nupirktas žiedas žybčiojo ant violetinės aksomo pagalvėlės, kol atėjo laikas užmauti jį Džilei ant piršto. Santuokos priesaikos žodžius kartojau kiek per garsiai ir atrodė, kad jie aidi atsimušdami nuo šviesių ąžuolinių kambario sienų plokščių. Džilė, priešingai, tarė juos beveik pašnibždomis, ir mes su registratoriumi beveik nieko negirdėjome. Mudu su Džile buvome laimingi. Liudininkai pasirašė sutuoktuvių metrikoje. Registratorius įteikė Džilei santuokos liudijimą ir pasakė: „Jis jūsų, ponia Hjuz, o šis jaunuolis neturi su juo nieko bendra.“ Ant merijos sienos kabojo didžiulis laikrodis ir mes nusifotografavome po juo. Pirmojoje nuotraukoje užfiksuotas laikas buvo 12:13, kai jau buvome susituokę tris minutes. Paskutiniojoje – 12:18, kai buvome susituokę aštuonias minutes. Kai kurias nuotraukas Oliveris kvailiodamas padarė tyčia pakreipęs kamerą neįprastu kampu. Paskui visi nuėjome į restoraną ir valgėme keptą lašišą. Gėrėme šampaną. Paskui užsisakėme dar. Oliveris rėžė tostą. Jis pasakė bemeilyjąs pakelti taurę už jaunosios pamergę, bet kadangi tokios nesą, tai gersiąs už Džilę. Visi juokėsi ir plojo, Oliveris įsileido gražbyliauti graibstydamasis visokių įmantrių žodžių, o mes kaskart vis šaukėme jam „bravo“. Mūsų staliukas buvo atskiroje patalpoje iš kiemo pusės ir vieną kartą, kai itin garsiai sušukome, padavėjas dirstelėjo vidun, ar mums ko netrūksta, ir tuoj pat dingo. Oliveris baigė tostą, atsisėdo ir buvo patapšnotas per petį. Aš pasisukau į jį ir pasakiau: „Kažkodėl žmonės kaišioja galvą pro duris.“
– Ko jie nori?
– Paklausyk, – pakartojau, – žmonės kaišioja galvą pro duris.
– Ar tu girtas? – paklausė jis.
Turbūt jau buvo pamiršęs. Bet aš, kaip matote, prisimenu. Aš prisimenu viską.
D ž i l i a n a Klausykit, man atrodo, kad tai nė vieno neturi liesti. Dievaži. Aš esu paprastas privatus asmuo. Ir neturiu ką pasakyti. Dabar, kur tik pasisuksi, žmonės primygtinai nori išlieti tau širdį. Atsiversk bet kokį laikraštį – visi rėkte rėkia: „Išklausykite man gyvenimo istoriją!“ Įsijunk televizorių ir kas antroje programoje koks nors vyras ar moteris pasakoja apie savo problemas, skyrybas, vaikystę be tėvo, ligas, alkoholizmą, narkomaniją, seksualinę prievartą, bankrotą, vėžį, amputaciją, psichoterapiją. Vieną sterilizavo, kitai nupjovė krūtį, trečiam ar trečiai išpjovė apendiksą. Kam jie visa tai pasakoja? Pažiūrėkite į mane, paklausykite manęs. Kodėl tiesiog negali su tuo gyventi? Kam visą laiką apie tai kalbėti?
Bet jeigu aš iš prigimties nelinkusi į išpažintis, dar nereiškia, kad nieko neatsimenu. Aš prisimenu, kaip mano vestuvinis žiedas gulėjo ant pūstos bordinės pagalvėlės, kaip Oliveris vartė telefonų knygą ieškodamas juokingų pavardžių, prisimenu, ką jaučiau. Bet tai neskirta viešumai. Ką aš prisimenu, liečia tik mane.
O l i v e r i s Sveiki, aš Oliveris, Oliveris Raselas. Rūkysit? Ne, taip ir maniau. Nieko prieš, jeigu aš užsirūkysiu? O, taip, žinau, kenkia sveikatai, tiesą sakant, kaip tik todėl ir mėgstu cigaretes. Viešpatie, mes ką tik susipažinome, o jūs jau stojat piestu prieš mane kaip koks „žaliasis“. Kas jums darbo? Po penkiasdešimties metų aš jau būsiu po velėna, o jūs lakstysit kaip vijurkas su masažuojančiais sandalais siurbčiodamas per šiaudelį jogurtą ir gurkšnodamas rudą durpyno vandenį. Ką gi, man geriau jau taip.
Norit išgirsti mano teoriją? Mes visi gausim galą nuo vėžio arba infarkto. Iš esmės žmonės skirstomi į du tipus: tuos, kurie užkemša savo jausmus butelyje, ir tuos, kurie leidžia jiems triukšmingai veržtis lauk. Intravertai ir ekstravertai, jeigu jums taip labiau patinka. Intravertai, kaip visiems žinoma, linkę savo emocijas, pyktį ar savinieką laikyti savyje, ir toks visko laikymas savyje, kaip vėlgi visiems gerai žinoma, sukelia vėžį. O ekstravertai, priešingai, atvirai kvatoja, piktinasi pasauliu, savinieką nukreipia į kitus, ir tokios emocinės perkrovos dėsningai priveda prie infarkto. Arba viena, arba kita. Tai štai, aš esu ekstravertas, ir jeigu savo rūkymu išlyginsiu perkrovą, tai būsiu puikiai subalansuotas ir sveikas žmogus. Štai tokia mano teorija. Be to, aš esu priklausomas nuo nikotino, tad rūkau su malonumu.
Aš esu Oliveris ir prisimenu visus svarbiausius dalykus. O dėl atminties galiu pasakyti štai ką. Pastebėjau, kad dauguma žmonių po keturiasdešimties įninka verkšlenti, kad jų atmintis nebe tokia gera, kaip buvo, ar kaip jie norėtų, kad būtų. Atvirai kalbant, nė kiek tuo nesistebiu: pažvelkit, kokius kalnus šlamšto jie laiko prikaupę. Įsivaizduokit milžinišką šiukšlių konteinerį, kaupinai prigrūstą visokių niekų: banaliausi vaikystės prisiminimai, penki milijonai sporto rezultatų, nemėgstamų žmonių veidai, televizinių muilo operų siužetai, patarimai, kaip išvalyti raudonojo vyno dėmes iš kilimo, savo išrinkto parlamento deputato pavardė ir panašios nesąmonės. Kokia klaiki tuštybė! Nejaugi tai ji skatina juos manyti, jog atmintis nori būti prikimšta tokių štai niekų? Įsivaizduokite, kad ji kaip koks daiktų saugojimo kameros tarnautojas šurmuliuojančioje stotyje, prižiūrintis jūsų apgailėtiną bagažą. Tik pagalvokite, ar verta dėl to varginti žmogų! Ir beveik už ačiū! Nenuostabu, kad prie kameros langelio jo dažniausiai nebūna.
Savo atminčiai aš patikiu tik tokius dalykus, kuriuos saugodama ji jausis pagerbta. Pavyzdžiui, aš niekada neįsimenu telefonų numerių. Net savo paties gana sunkiai, ir nė kiek nesijaudinu, jeigu tenka išsitraukti užrašų knygutę ir atsiversti puslapį su Oliverio Raselo pavarde. Kai kurie žmonės – nepataisomi protuoliai – užsispyrę tvirtina, kad atmintį esą reikia lavinti, kad ji išsaugotų lankstumą ir gerą formą kaip sportininkai. Ką gi, visi žinome, kas sportininkų laukia. Irkluotojai pripumpuotais pečiais nusibaigia nesulaukę vidutinio amžiaus, futbolininkai nuo artrito girgžda kaip durų vyriai. Raumenų plyšimai gydami sumedėja, slanksteliai sulimpa. Nueikite į senų sportininkų susitikimą ir pamatysite geriatrijos klinikos pacientų palatą. O juk jeigu jie nebūtų taip varginę sausgyslių…
Taigi aš nusiteikęs savo atmintį puoselėti ir tik retsykiais pavaišinti kokiu gardesniu kąsneliu iš savo patirties. Tokiu, kaip, pavyzdžiui, tie pietūs po tuoktuvių. Mes gėrėme puikų putojantį jauną šampaną, kurį parinko Stiuartas (rūšies, nors tu ką daryk, nepamenu! Mis en bouteille par Les Vins de l’Oubli2*), ir valgėme saumon sauvage grillé avec son coulis de tomates maison3**. Aš būčiau parinkęs ką kita, bet su manimi niekas nesitarė. Ne, viskas buvo gerai, gal tik šiek tiek pritrūko vaizduotės… Ponia Vajet, sėdėjusi à côté4***, regis, buvo viskuo patenkinta, bent jau lašiša tikrai mėgavosi. Tačiau aplink žuvį sudėtus rausvus permatomus kubelius ji išstumdė į pakraščius ir atsisukusi į mane paklausė:
– Kas, jūsų manymu, čia galėtų būti?
– Pomidorai, – džiaugiausi galėdamas atsakyti. – Nulupti, be šerdelės ir sėklelių, supjaustyti kubeliais.
– Argi ne keista, Oliveri, išskirti ir išimti viską, kas teikia daržovei savitumo?
Įspūdingai pasakyta, ar ne? Paėmiau jos ranką ir pabučiavau.
Nors, kita vertus, aš jums nepasakyčiau, ar Stiuartas per ceremoniją vilkėjo savo šviesiai pilką ar tamsiai pilką kostiumą.
Suprantate?
Prisimenu, koks tą dieną buvo dangus: kaip „debesuotas“ ebru popierius knygos priešlapyje. Gal kiek per daug vėjuota. Įžengę į meriją visi glostėsi sušiauštus plaukus. Paskui dešimt minučių laukė prie nedidelio staliuko, ant kurio gulėjo trys Londono telefonų knygos ir trys „Geltonųjų puslapių“ egzemplioriai. Olis linksmino draugiją ieškodamas žinyne tinkamų specialistų skirsniuose „Skyrybų advokatai“ ir „Guminių apsaugos priemonių tiekėjai“. Bet juoko kibirkštis neįsižiebė. Paskui mus įleido į salę pas tą briliantinu susilaižiusį plaukus nykų žmogėną. Jo pečiai buvo apibirę pleiskanomis, lyg kas būtų paleidęs į jį miltų bombą. Spektaklis vyko kaip priklauso. Žiedas ant tamsiai violetinės pagalvėlės tviskėjo kaip kokia gimdos spiralė. Stiuartas išrėkė savo žodžius lyg stovėdamas prieš karo lauko teismą, kur kiekvienas tyliau ar neaiškiai ištartas žodis būtų pridėjęs dar kelis metus cypės. O vargšelė Džilė vos lemeno. Man regis, ji verkė, bet atvirai spoksoti būtų buvę nepadoru. Paskui išėjome į lauką ir ten nusifotografavome. Mano akimis, Stiuartas atrodė pernelyg savimi patenkintas. Žinoma, jis mano geriausias draugas ir tai buvo jo vestuvės, bet jis tiesiog nesitvėrė iš pasitenkinimo ir tada aš perėmiau fotoaparatą nusprendęs, kad reikia padaryti keletą meninių vestuvių nuotraukų. Strakaliodamas aplinkui įamžinau jaunavedžius iš visų pusių, fotografavau gulomis ir pasukęs objektyvą 45 laipsnių kampu, prieidavau taip arti, kad buvo matyti visos poros, bet iš tikrųjų siekiau tik vieno: užfiksuoti juostelėje dvigubą Stiuarto pasmakrę. O juk žmogui tik trisdešimt dveji. Gerai, su ta dviguba pasmakre gal per smarkiai užvažiuota, tiesiog gerai įpenėtas pagurklis. Tačiau fotoaparatas meistro rankose gali suteikti jam putlumo ir blizgesio.
Stiuartas… Pala, jūs juk jau kalbėjotės su juo, tiesa? Kalbėjotės. Aš pajutau, kaip sudvejojote, man nejučia perėjus prie jo dvigubos pasmakrės. Norite pasakyti, kad nepastebėjote? Na, galbūt ir nepastebėjote, prietemoje, ir apšvietimas iš nugaros… Ir jis greičiausiai buvo tyčia atkišęs smakrą. Mano galva, toks nukabęs po kaklu maišas taip nebūtų kritęs į akis, jeigu plaukai būtų buvę ilgesni, bet jis niekada neduoda savo bespalviams plaušams jokios Lebenstraum5*. O dar ta apskrita fizionomija ir apvalios akys, draugiškai žvelgiančios pro toli gražu ne moderniausio stiliaus akinius. Aš noriu pasakyti, kad jis sudaro gana mielo vaikino įspūdį, bet su juo reikėtų padirbėti, sutinkate?
Ką? Jis buvo be akinių? Tikrai su akiniais. Pažįstu jį nuo tada, kai jis dar buvo mokytojui iki kelių ir… na, nežinau, gal slapta perėjo prie lęšių ir tikrino jas su jumis. Tiek to. Tai įmanoma. Viskas įmanoma. Gal jis nori apsimesti turįs tvirtesnį stuburą, kad, tūnodamas savo kokčioje Sičio urkštynėje ir smaksodamas į nervingai mirkčiojantį ekraną arba ambrydamas į debiliaką apie dar vieną pagreitintų sutarčių „tranšą“, ar kažką panašaus, atrodytų bent kiek vyriškesnis, negu yra iš tikrųjų. Tačiau jau nuo pat mokyklos laikų jis uoliai remia optikos salonų verslą, ir ypač tų, kurie prekiauja seniai nebemadingais akinių rėmeliais.
Ko jūs čia dabar šaipotės? Mes kartu mokėmės… A, supratau. Stiuartas jums jau prisuokė, kaip aš pasikeičiau pavardę, ar ne? Matote, jis tokiems dalykams turi silpnybę. O jau jo paties pavardė nuzulinta iki skylių – pone Stiuartai Hjuzai, ką manote apie karjerą minkštų baldų pardavimų versle, kuriam nereikia jokių sugebėjimų, išskyrus nepriekaištingą pavardę, o jūs jau ją turite, sere, – ir jis patenkintas atsiliepinės į ją iki grabo lentos. Bet Oliveris kadaise buvo vadinamas Naidželu. Mea culpa, mea maxima culpa6**. O gal ta kaltė ir ne mano. Gal ačiū tau, mamyt. Šiaip ar taip, negi gali per visą gyvenimą vadintis Naidželu, ar ne? Netgi per visą knygą negali išlikti Naidželu. Kai kurie vardai po kiek laiko pradeda nebetikti. Na, pavyzdžiui, jus pakrikštijo Robinu. Visai padorus vardas iki kokių devynerių metų, bet labai greitai atsiranda noras ką nors su juo daryti, ar ne? Oficialiai pasikeisti vardą į kokį nors Samsoną, Galijotą ar dar kokį kitokį. O su kai kuriais vardais būna atvirkščiai. Pavyzdžiui, Volteris. Tu negali būti Volteris, kol tave vežioja vežimėliu. Apskritai, mano galva, negali būti Volteris iki kokių septyniasdešimt penkerių. Taigi, jeigu jus nori pakrikštyti Volteriu, reikia, kad prieš jį būtų pora kitų vardų: vienas, kai gulėsite vežimėlyje, kitas visam tam ilgam laikui, kol sulauksite Volterio amžiaus. Taigi jie gali duoti jums, pavyzdžiui, Robino Bartolomiejaus Volterio vardą. Gal ir dirbtina, bet neabejotinai patogu.
Taigi aš pakeičiau Naidželą į Oliverį, kuris visada buvo mano antrasis vardas. Naidželas Oliveris Raselas – žiūrėkite, tariu nė nemirktelėdamas. Išvažiavau į universitetą kaip Naidželas, o po semestro grįžau jau Oliveris. Kas čia nepaprasto? Tas pats, kaip išėjus į kariuomenę pirmųjų atostogų grįžti su ūsais. Ne daugiau kaip ženklas, žymintis naują gyvenimo tarpsnį. Bet draugužis Stiuartas kažkodėl negali savęs įveikti.
Džiliana – geras vardas. Jai tinka. Ir keisti nereikia.
Ir man tinka Oliveris, sutinkate? Neblogai dera prie mano juodų kaip derva plaukų, žavingų gelzganų dantų, prie liauno liemens, manieringumo ir lininio kostiumo su neišimama „Pinot Noir“ vyno dėme. Dera prie mano tuščios sąskaitos ir Prado muziejaus maršrutų išmanymo. Dera prie to, kad kai kuriems maga spirti man į galvą. Kaip tam urvažmogiui, pas kurį buvau užėjęs po pirmo semestro universitete. Tas tipas buvo iš tų, kuriuos ištinka erekcija išgirdus, kad banko palūkanų norma išaugo dešimtadaliu procento. Taigi tas urvinis, tas…Volteris įsivedė mane į savo paneliuotą smaukskylę ir pareiškė, kad mano pageidavimas pasikeisti čekių knygelėje asmenvardį iš N. O. Raselo į Oliverį Raselą nėra pirminės svarbos dalykas tarp kitų devintajame dešimtmetyje banko sprendžiamų klausimų, ir įspėjo, kad jeigu mano sąskaita nebus papildyta tokia suma, kuri uždengtų juodąją banko kredito skylę, tai aš negausiu naujos knygutės, net jeigu mano pavardė būtų Santa Klausas. Aš puoliau kvatoti iš sąmojaus tariamai vis negalėdamas juo atsigėrėti, paskui kelias minutes kerėjau senį savo senais triukais ir nespėjęs atsipeikėti Volteris jau klūpėjo prieš mane ant kelių maldaudamas coup de grâce7*. Ir aš, ką jau darysi, suteikiau jam garbę pasirašyti leidimą pasikeisti pavardę.
Visi mano pažįstami, kadaise vadinę mane Naidželu, kažkur prašapo. Išskyrus, žinoma, Stiuartą. Paprašykit Stiuarto papasakoti apie mūsų mokyk-los laikus. Aš, savaime suprantama, niekada nežeminau savo atminties prašymais kaupti visą tą šablonišką šlamštą. O Stiuartas iš neturėjimo ką kalbėti ima ir pradeda abėcėlės tvarka vardyti: „Adamsas, Atkenas, Aptedas, Belas, Belami…“ (Pavardes aš, aišku, sugalvojau.)
– Kas čia? – klausiu jo. – Nauja mantra?
Jis sutrinka, matyt, įsivaizduodamas kad mantra reiškia automobilio modelį. „Oldsmobilis Mantra“.
– Ne, – atsako. – Nejaugi neprisimeni? Tai mūsų penktoji „A“. Senis Bifas Vokinsas buvo mūsų klasės auklėtojas.
Bet aš neprisimenu. Nenoriu prisiminti. Atmintis – valios aktas. Taip pat kaip užmarštis. Man regis, švariai ištryniau iš atminties savo pirmuosius aštuoniolika metų, sumaliau iš jų nekenksmingą vaikišką tyrelę. Kas gali būti blogiau, kai tokios šiukšlės velkasi tau iš paskos? Pirmasis dviratis, pirmosios ašaros, senas meškiukas su nukąsta ausimi. Tai ne tik neestetiška, bet ir nepraktiška. Per daug gerai prisimindamas praeitį pradedi dėl jos kaltinti savo dabartį. Žiūrėkit, ką jie man padarė, dėl to aš dabar esu toks, tai ne mano kaltė. Leiskite man nesutikti: greičiausiai tai jūsų kaltė. Ir malonėkite pasilikti smulkmenas sau.
Sako, kuo labiau sensti, tuo aiškiau prisimeni savo ankstyvąją vaikystę. Vieni iš daugelio ateityje tykančių spąstų – senatvinės silpnaprotystės kerštas. Beje, ar aš nedėsčiau jums savo gyvenimo teorijos? Gyvenimas yra kaip įsiveržimas į Rusiją. Žaibiškas puolimas, kiveriai žvilga, pliumažai šokčioja kaip aptvare išgąsdintos vištos; trumpas proveržis, entuziastingai aprašomas depešose priešui traukiantis; paskui ilgas alinantis žygis vis mažėjant maisto daviniui ir pirmosios ant veido tirpstančios snaigės. Priešas sudegina Maskvą ir jūs pasiduodat, kai Generolas Sausis suleidžia į jus aštrius ledo varveklių nagus. Kupinas kartėlio atsitraukimas. Kazokų antpuoliai. Galiausiai, brendant per Lenkijos upę, net nepažymėtą jūsų generolo žemėlapyje, jus pakerta berniuko kanonieriaus kartečė.
Aš visai netrokštu pasenti. Prašau mane nuo to apsaugoti. Ar turit tokią galią? Deja, net ir jūs neturit tokios galios. Tai geriau paimkit cigaretę. Imkit, imkit. Nenorit – nereikia, jūsų valia. Kam kas patinka.
1* Neribotam laikui (lot.).
2* Išpilstytas įmonės „Užmaršties vynai“ (pranc.).
3** Jūrinę ant grilio keptą lašišą su firminiu pomidorų padažu (pranc.).
4*** Šalia (pranc.).
5* Gyvenimo erdvės (vok.).
6** Esu kaltas, esu labai kaltas (lot.).
7* Pasigailėjimo nužudant (pranc.).