Krzysztof Czyżewski. Viktorija Amelina: gyvenimas iš paskutiniųjų
2025 m. Nr. 2
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Krzysztofas Czyżewskis (g. 1958) – lenkų rašytojas, eseistas, kultūros istorikas, kultūros ir meno veikėjas, knygų ir publikacijų autorius. Seinuose veikiančio Menų, kultūrų ir tautų centro ir fondo „Paribys“ („Pogranicze“) vienas steigėjų ir jo vadovas, Czesławo Miłoszo giminei priklausiusiame Krasnagrūdos dvare veikiančio Tarptautinio dialogo centro vadovas.
Jo esė, skirta žuvusios ukrainiečių rašytojos Viktorijos Amelinos (1986–2023) atminimui, buvo publikuota šių metų sausio mėnesį dienraštyje „Gazeta Wyborcza“.
Teisingumas
Paskutinis atokvėpis buvo Kanada, geras darbas informacinių technologijų srityje, creative writing studijos Jungtinėse Valstijose, literatūrinės rezidencijos Vakaruose, atostogos su šeima Egipte, saugus sūnus Andrijus Lenkijoje… Viktorija Amelina kerta Lenkijos ir Ukrainos sieną 2022 metų vasario 26 dieną. Vakare pasiekia Lvivą, kur gyvena jos motina, istorijos mokytoja. Kai tik išvaduojama Kyjivo sritis, ji pajuda į rytus. Kyjivo traukinyje susitinka su trimis moterimis, rašytojomis, taip pat Orumo revoliucijos aktyvistėmis, kovotojomis už žmogaus teises, žurnalistėmis Larisa Denisenka, Svetlana Povaliajeva ir Olena Stiažkina. Jas sieja Maidano pažadintas bendras likimas ir besiformuojanti pasipriešinimo „rusų pasauliui“ ukrainiečių seserija. Jos paslaptis atsispindės Vikos eilėraštyje, parašytame mėnesį prieš mirtį. Jau tada, Kyjivo traukinyje, įkvėpė pilnais plaučiais suvokdamos, kad joms belieka iškvėpti: liudyti iš paskutiniųjų… iš paskutiniųjų eiti pas savus. Dar balandžio pradžioje Vika užsirašė į karo nusikaltimų dokumentavimo mokymus ir netrukus prisijungė prie „Truth Hounds“, pilietinės ukrainiečių organizacijos, kuri aiškinasi tiesą apie tarptautinės teisės pažeidimus. Tampa dokumentaliste, veikiančia prie pat fronto linijos, tuoj po įvykdytų nusikaltimų. Gyvena iš paskutiniųjų.
Tokią ją pažinau. Karo metu pakanka vieno susitikimo, vos kelių pažinties dienų, iki vėlyvos nakties užsitęsusio pokalbio, kad užsimegztų ryšys, kad pamatytum kitą žmogų su visu jo spalvingumu. Ji išsiskyrė savitu šviesumu ir tokiu subtilumu, kuris iš pažiūros tarsi liudija apie trapumą, o iš tikrųjų yra nepalaužiamos jėgos ir drąsos pasireiškimas. Ant į tylą panirusio veido krito tragizmo šešėlis. Ji buvo iš tų, kurios žino. Viešnagė Charkivo rašytojų namuose „Žodis“ jai nebuvo paprasta literatūrinė rezidencija. Ketvirtojo dešimtmečio metais stalininis režimas nukankino daugiau negu aštuoniasdešimt procentų Charkivo gyventojų. Vikai tai buvo ne tik istorija, bet ir suvokimas, kad jos karta jungia naujas grandis prie sušaudyto atgimimo[1] poečių ir poetų grandinės. „Lik Krasnagrūdoje.“ Bet mano kvietimas buvo per silpnas. Abu žinojome, kad metu jį pavėjui. Trumpamiegė, nepailstanti veikloje, atidi nukentėjusiems, aštriai pikta blogio atžvilgiu, beribė draugystėje, sutverta darbui sielos sode. Ji pažino įvairius meilės vardus, bet karas šaukė tarnauti meilei, turinčiai tą vieną, jos dažnai ištariamą vardą: teisingumas. Jai buvo svarbu vykdyti teisingumą, plėsti jo supratimą naujųjų laikų prievartos formų akivaizdoje, tęsti tradiciją, inicijuotą Rafaelio Lemkino ir Heršo Lauterpachto, Lvive išsilavinimą gavusių baudžiamosios teisės specialistų, kurie į tarptautinę teisę įvedė genocido ir nusikaltimų žmoniškumui sąvokas.
Yra tokia Vikos nuotrauka. Fone matyti Ukrainos vėliava ir simboliai, ji stovi ant Donecko srities sienos, tiesi, mėlynu apsiaustu, gelsvais plaukais, laisvai krentančiais ant pečių ir krūtinės. Vaizduotėje duodu jai į rankas svarstykles ir kalaviją. Regiu ją kaip deivės Nemezidės vaidilutę, išsaugojusią giminystę su Afrodite, kilusią iš graikų dvasingumo šaltinių, kuriuos laikui bėgant ištrynė kultūra, ieškojusi išraiškos kerštui ir pavydui. Stodama į sargybą, kad žmonėms būtų teikiama būtent tai, kas jiems priklauso, liko mylinti ir budėjo, kiekvieną akimirką pasirengusi griebtis kalavijo, dėl teisingos gėrio ir laimės pusiausvyros.
Vika įkvėpė pilnus plaučius oro / pilnas kraujo bures / pilnus glėbius meilės… Ji tikėjo, kad oras atsinaujins, kad dar ateis laikas, kai bus galima atsargiai įkvėpti gyvybės. Bet jai nebuvo lemta sulaukti tos akimirkos. Ji gyveno iš paskutiniųjų, iki galo…
nešk
šauk
sakyk
Ateitis
2023 metų birželio 27-oji, antradienis. Blogos žinios iš Ukrainos – rusų raketa smogė į žmonių pilną „Ria“ restoraną Kramatorske. Nauji pranešimai skelbia apie trylikos žmonių, iš kurių keturi vaikai, mirtį. Tarp daugybės sužeistųjų yra Viktorija Amelina.
Viktorija jau turėjo būti pakeliui į Prancūziją, į metams skirtą rašytojų rezidenciją, kur ketino užbaigti knygą „Žiūrint į moteris. Žiūrint į karą“, taip pat tvarkyti buvimo Ukrainoje užrašus „Karas ir teisingumas“. Festivalyje „Knygų arsenalas“ Kyjive ji susipažino su rašytojais ir žurnalistais iš Kolumbijos. Tarp jų buvo Sergio Jamarillo, buvęs Kolumbijos vyriausiasis taikos komisaras, kuriam patirtis leido be išlygų priimti tiesą apie Putino režimo nusikalstamumą. Sujaudinta jų solidarumo akcijos „Aguanta Ucrania“ („Laikykis, Ukraina“), nutaikytos į rusų propagandos melą, skleidžiamą Lotynų Amerikoje, nutarė parodyti jiems daugiau karo realijų, negu gali pasiūlyti festivalis. Pirmadienį švintant jie išvyksta į Kramatorską, esantį už keturiasdešimties kilometrų nuo fronto linijos Donbase. Pakeliui užvažiuoja į namą, iš kurio rusai išsivedė, o paskui kankino ir nušovė Volodymyrą Vakulenką, rašytoją, knygų vaikams autorių ir neįgalaus sūnaus tėvą. Vika per stebuklą surado jo darže užkastą dienoraštį, kuris kartu su jos eilėraščiu ir įžanga tapo vienu labiausiai sukrečiančių to karo liudijimų. Taip pat aplankė žydų kapines Charkivo pakraštyje.
Ankstesni jos įrašai feisbuke buvo išsiųsti iš Chersono srities, užtvindytos po hidroelektrinės užtvankos subombardavimo. Nukeliavo į Chersoną, kad užrašytų nužudyto dirigento Jurijaus Kyrpatenkos žmonos liudijimą. Birželio pradžioje visuomenės informavimo priemonėse išspausdino „Truth Hounds“ raportą apie rusų karinį nusikaltimą Kachovkoje.
Nuo pat pradžių netikėjau, kad tragedija Kramatorske įvyko atsitiktinai. Raketa, kurios skeveldra kliudė Viką, yra tiksliai nutaikomas balistinis sviedinys „Iskander“, termobranduolinis, įveikiantis šimtus kilometrų, o jo tikslumas yra dešimties–trisdešimties metrų spindulys.
Laukimas visada turi vilties grūdą, bet vėlesnėmis dienomis plaukusios žinios iš bičiulių akivaizdžiai stengėsi paruošti mus tam, kas blogiausia. Stebuklas neįvyko ir operacija Dnipro ligoninėje negrąžino Vikai gyvybės. Buvo liepos pirmoji. Nuo gimtadienio sausio pirmąją – įpusėtas gyvenimas. Tą pačią dieną, dvejais metais anksčiau, ukrainiečių parlamentarų priimtas įstatymas grąžino Donbaso miesteliui seną Niujorko pavadinimą. Prabėgus keliems mėnesiams Vika įlips į autobusą su lentele Lvivas–Niujorkas, kad nuvežtų svečius į savo organizuotą literatūros festivalį. Jeigu būtų išgyvenusi, jeigu jai būtų buvę lemta sulaukti peremohos [pergalės], neatmestina, kad antrą gyvenimo dalį būtų susiejusi su tuo Niujorku, kuris jai labiau negu megapolis už vandenyno įkūnijo ateitį.
Kolumbijos rašytojas Hektoras Abadas Faciolincė taip aprašė paskutinį gyvenimo momentą, kuriame dalyvavo Vika: „Sėdėjau restorano terasoje priešais ją. Kadangi ten buvo draudžiama gerti alkoholį, Viktorija užsakė nealkoholinio alaus. Sergio Jaramillo pripildė mano stiklinę ledo ir kažko, kas buvo panašu į obuolių sultis. „Atrodo kaip viskis“, – pasakė ji ir nusišypsojo. Ir tą akimirką ant mūsų krito „Iskanderas“, iš dangaus užgriuvo pragaras. Viktorija dabar turi namus danguje. Ne krikščioniška ar musulmoniška prasme. Tame nematerialiame danguje, proto danguje, labai žmogiškame, kurį vadiname atmintimi.“
Vika buvo įsitikinusi, kad ateitis yra teisingumo įkaitė. Tačiau vienas kitą keitę režimai ir tragedijos pernelyg ilgai neleido ukrainiečiams aiškintis tiesos apie kaltes ir siekti jos gyvenime. Krasnagrūdoje ji pasakė man, kad pirmi Miłoszo žodžiai, įstrigę jai atmintin, buvo iš jo kalbos atsiimant Nobelio premiją: „Salėje, kai visi susirinkę sutartinai pritaria nutylėjimų suokalbiui, vienas tiesos žodis nuaidi kaip pistoleto šūvis…“ Manė, kad patalpoje, kurioje spiečiasi praeities dvasios, reikia uždegti šviesą. O tai reiškia susigrumti su istorijos melu, įvardinti ir nubausti kaltuosius, sugrąžinti orumą aukoms, dirbti su atminties kultūra, išmintinga, Nemezidės – nepermaldaujamai atsparios savimeilei – dvasios kultūra. Švelniai šypsodama ji minėjo Charkivo Laisvės aikštėje matytą reklamą: „Gyvenk ateities centre“. Nekilnojamojo turto pardavėjų štampas Vikos vaizduotėje nubrėžė pro praeities skriaudų prisiminimus ryškėjantį naują jos kovos centrą – ateitį. Tikrą Ukrainos pergalę ji regėjo ne tik kaip teritorijos išsaugojimą, bet – gal net visų pirma – kaip ateities deokupaciją.
Gyvenančiai iš paskutiniųjų esminis tapo klausimas, susijęs su maibutnioho[2]: ėmiau šiek tiek matyti / „rytoj“, o paskui – nieko, tamsu, – rašė jį eilėraštyje „Žodyno žodis [ateitis]“ 2022 metų balandžio 14 dieną. Klausė apie ateitį: „Ar ją matai?“ Ir atsakė – „matau“, bet kad nepasirodytų draugei, su kuria vaikštinėja Kyjive, tokia lengvatikė, kaip „ukrainiečių Suspile Radio“, ir dar pamišėlė ir melagė, priduria:
Nesu tikra ar rusai
Nesmogs tuoj į mus iskanderais.
Namai
Matau prieš akis penkiolikmetę mergaitę, pakviestą į televizijos studiją Maskvoje. Ji – jaunimo iš buvusių sovietinių respublikų rusų literatūros konkurso laureatė. Jaučiasi žvaigžde, kol žurnalistė jos paklausia, kaip persekiojami rusakalbiai Lvivo gyventojai. Tada ji suvokia, ko iš tikrųjų buvo pakviesta į studiją ir kam reikėjo tai irstančiai imperijai investuoti į jos rusišką mokyklą ir tokią pačią televizijos programą, kurią žiūri namuose, į internacionalinius jaunimo sąskrydžius, mėgėjišką Puškino teatrą, keliones į Maskvą. „Tikriausiai investavo į mus daugiau negu į vaikų edukaciją Rusijos kaime – tų, kurie jau užkariauti, nereikėjo gundyti vasaros stovyklomis ir ekskursijomis į Raudonąją aikštę.“ Taip ji rašė esė, skirtoje seminarui Krasnagrūdoje, kurį surengė „Paribio“ fondas kartu su „International Writing Program“ iš Ajovos universiteto. Ir tuojau pridūrė: „Turėkime vilties, kad tapau viena prasčiausių Rusijos Federacijos investicijų.“
Tai buvo vienas Viktorijos Amelinos gyvenimo lūžio momentų. Jo centras pamažu persislinks iš Maskvos į Kyjivą. Vietoje Rusijos diegiamo melo nubudo suvokimas, kas ji yra, ir naujas tapatybės pojūtis. Tiesos pasirinkimas tampa tapatybės pasirinkimu. Ji anksti pradėjo suvokti, kad ribų atsisakymas yra privalumas puoselėjant vaizduotę ir nuoširdžius žmonių tarpusavio santykius, bet imperijoms tampa užkariavimo ir pavergimo įrankiu. Netrukus jai bus lemta pajusti, kaip sunku Vakarų valstybių gyventojams, pasisakantiems už atvirų sienų pasaulį, suprasti emancipacijos siekiančią ukrainietę, kuriai siena su Rusija tampa išlikimo būtinybe. Grupės „Scorpions“ dainos „Wind of Change“, skambėjusios griaunant Berlyno sieną, žodžiai The world is closing in / and did you ever think / that we could be so close, like brothers, kuriuos ji mokėjo atmintinai, po Krymo aneksijos įgavo visai kitą prasmę. Dabar jai žymiai artimesnė tapo Hannah Arendt, kuri knygoje „Žmogaus būklė“ rašė, kad graikai gynė sienų neliečiamybę ne saugodami „privačią nuosavybę, kaip mes ją suprantame, o dėl įsitikinimo, kad neturėdamas namų žmogus negali dalyvauti pasaulio reikaluose, nes iš esmės neturi jame savo vietos“. Iš Arendt žodžių dvasios gimė Serhijaus Žadano, Oleho Kadanovo ir Euheno Turčynovo muzikinis kūrinys „Manerheimo linija“ – ir savo principų gynimo metafora, ir reali gynybos nuo Rusijos agresijos linija, kokia ji buvo suomiams praeito šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje. Kai Vikos pakviesti jie atvažiavo koncertuoti į festivalį, vykusį prie pat fronto linijos Donbase, jau nebuvo vietos metaforoms, poezija tapo tikrove. Savo ruožtu pati tikrovė ieškojo atramos kalboje ir ukrainiečių tapatybėje, be kurių gynybos linija netektų prasmės. Iš to kyla reali, tolima nuo metaforos poezijos reikšmė ukrainiečiams. Vika buvo kilusi iš šeimos su Holodomoro trauma ir rusifikacijos kompleksu, dėl to nepaveldėjo iš senelių ukrainiečių kalbos. Turėjo atlikti didelį vidinį darbą, kad išsilaisvintų iš „buvimo ne vietoje“ savo šalyje pojūčio.
Išmestai iš russkij mir lizdo, emigrantei, įvairiomis kalbomis kuriančiai rašytojai, ukrainiečių patriotei ir nomadinį gyvenimą gyvenusiai aktyvistei esmine tapo namų problema. „Tai yra tai“, – sakė ji pažiūrėjusi Seinuose animacinį filmą, kurį „Paribyje“ sukūrė Ukrainos ir Lenkijos vaikai. Jis buvo pavadintas „Pokój“[3] ir jungė dvi to žodžio reikšmes: atskleisdamas ir bendrą turimos intymios gyvenimo erdvės priklausomybę, įsišaknijimą savo namuose, ir poreikio taikiai koegzistuoti su kitais tenkinimą. Vika yra iš tos kartos, kuriai teko atgauti sau namus Ukrainoje, negana to – stoti į kovą už jų išlikimą, mokant ir gyvybės kainą. Jautėsi namuose taip pat visur ten, kur, kaip ukrainietė, sulaukdavo pagalbos ir supratimo: Prahoje, kur atsidūrė, kai prasidėjo plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą, Lenkijoje, Europoje, Jungtinėse Valstijose. Bet vien solidarumo su Ukraina jai buvo maža. Iš karto, antrame sakinyje, išreiškusi dėkingumą, ji klausdavo, kas vyksta prie lenkų ir baltarusių ar amerikiečių ir meksikiečių sienų, jausdama likimo bendrystę su kiekvienos pasaulio dalies emigrantais.
Namai Vikai buvo „namų darbas“, kurį reikėjo atlikti, tai yra pradėti taisyti pasaulį nuo savęs, nuo pasitikėjimo savo šalyje atkūrimo, nuo pilietinės visuomenės, kuri sugeba siekti teisingumo, bet taip pat imasi atsakomybės už silpniausių likimus, už mažumų teises, už kovą su atskyrimu, kūrimo. Tos ukrainiečių kartos, kurios viena iš lyderių tapo Vika, visuomeninis aktyvumas ir kritinis patriotizmas siejosi su būtinumu garsiai ištarti tiesą. Gyvenimas iš paskutiniųjų nešė su savimi poreikį išrėkti savo vardą, naudotis ilgus metus slopinta teise būti savimi ir būti savo namuose: „Tylėjimas sukelia tokį gilų skilimą, kad sunku pasijusti kaip namuose“, – rašė ji.
Tos namų Ukrainoje paieškos lūžio tašku Vikai tapo 2013 metų gruodžio Maidanas. „Kad išeitume į Kyjivo gatves, mums teko surizikuoti ir imti vienas kitu pasitikėti.“ O svarbiausią pamoką, gautą Orumo revoliucijos metu, ji išreikš žodžiais, kuriuose skamba visuotinės bendrystės formavimasis: „Namai nėra magiška, ideali vieta – tai vieta, kurioje, jeigu esi mušama, gali būti tikra, kad atsiras kaimynų, kurie tave apgins.“ Pilietinio solidarumo įkandin Vikos tėvynėje atsiranda grafičių su žodžiu HOME, o juose raidės O vidų užpildo Ukrainos žemėlapis. „Man tai daro įspūdį“, – prisipažins ji pokalbyje su Natalija Kornijenka.
Niujorkas
2021 metų lapkričio 7 dieną pirmą kartą pasaulyje įvyko du Niujorko maratonai: vienas, tas tradicinis, jau penkiasdešimtą kartą nuvingiavo amerikiečių metropolio gatvėmis ir tiltais; antras beveik prie pat fronto linijos Donbaso miestelyje, kur tęsėsi karas, apie kurį pasaulis nenorėjo girdėti. Pirmas maratonas apsiėjo be pacemakerių, dėl ko lenktyniautojai labiau priklausė patys nuo savęs, kartu teikė stebėtojams daugiau emocijų. Antrojo atveju pacemakerių pristigo, nes pasaulis, bailus lyg zuikis, nesiryžo jų įvesti į augančios ginkluoto konflikto grėsmės zoną. Jis buvo apibūdintas kaip „Maratonas, kurio niekas nenori nubėgti“, o jo dalyviams reikėjo nubėgti bet kokią distanciją bet kurioje Žemės rutulio vietoje, tik protestuojant prieš Rusijos agresiją Ukrainoje ir maratonu virstantį karą. Į bėgimą ukrainiečių Niujorke, be saujelės dalyvių vietoje, įsijungė per trisdešimt penkis tūkstančius žmonių, tai yra daugiau negu to paties pavadinimo mieste už vandenyno. Taip ukrainiečiai mėgino atkreipti pasaulio dėmesį į Maskvos režimo, kuriam Vakarai vis dar pardavinėjo ginklus, nusikaltimus. Viktorijai Amelinai buvo svarbu dar kai kas – pats miestelis ir jo gyventojai. Mėnesiu anksčiau ji surengė pirmąjį Niujorko literatūros festivalį.
Krasnagrūdoje Vika labiausiai mėgo kalbėtis apie Niujorką. Pasakojo man apie miestelį ant kalvų, tarp Avdijivkos ir Bachmuto, pačioje to karo ciklono akyje. Padalintą ukrainiečių ir rusų kalbų, priklausymo Ukrainai arba Donecko separatistams ir Rusijai, nepaliaujamai nuo 2014 metų apšaudomą, su kiekvienais karo metais vis labiau negyvenamą. Vienas svarbiausių reikalų po vasario 24 dienos Vikai buvo pagalba perkeliant iš Niujorko šeimas, kurių gyvybės atsidūrė pavojuje.
Vika pažino Niujorką savo vyro, kilusio iš ten, šeimos dėka. Į savo vaikystės rojų jis pirmą kartą atvežė ją 2005 metais. Pasakojo man apie panelę iš didelio miesto, kuriai atrodė, kad atvažiavo į užkampį, ir nežinia kaip ir kada čia ji paliko savo širdį.
Tą naktį Krasnagrūdoje paleidome fantazijos vadžias, svajojome, kad tame Niujorke atsiras „mažas pasaulio centras“. Mums pasirodė labai iškalbinga tokio didelio susidūrimas su tokiu mažu, ir jų vertybių mastą perskaičiavome mažojo naudai. To reikia ne tik Donbasui, ne tik Ukrainai, bet ir šiuolaikinių megapolių gyventojams, kur už didžiulio skaičiaus dažnai slypi sutrikimas ir susvetimėjimas.
Vika buvo įsitikinusi, kad literatūros festivalis yra ilgalaikės programos užuomazga, kad paskui turi prasidėti nuolatinė veikla, nuoširdus darbas su vietine bendruomene. Jai buvo svarbu įtraukti į bendradarbiavimą rusakalbius gyventojus, kurių didelė dalis ligi šiol nerado Ukrainoje savo namų. Žinojo, kad tai ne tik rusų propagandos, bet ir ukrainiečių valstybės atsainumo kaltė. Dideles viltis siejo su jauniausia karta, mokytojais, pilietinės visuomenės lyderiais. Tai matėsi jau iš to, kaip rengė festivalį – pirmiau už literatūrinį ir meninį renginį surengė Donecko srities Mokytojo dieną, kurios svečiai, tarp jų Olena Stiažkina ir Serhijus Žadanas, skaitė istorijos paskaitas, vedė diskusijas apie poeziją, vaikai turėjo savo kūrybinę erdvę, kur galėjo dalyvauti dirbtuvėse ir skaityti knygas, jaunimui buvo surengtas esė konkursas, atsirado vietinis NewYorker.City – www.newyorker.city – portalas, kurį iki šiandien tvarko trys miestelio gyventojos: Kristina Ševčenko, Valerija Panasenko ir Nadija Hordijuk; drauge su garsiomis Ukrainos asmenybėmis pasirodė vietiniai muzikai, poetai ir vaikų šokių grupė; visa tai buvo surengta įsitraukus visuomenei, taip pat asmeninėmis Viktorijos Amelinos, savanorių, nevyriausybinių organizacijų lėšomis.
Iš Vikos pasakojimų ir nuotraukų, esančių jos feisbuke, mėginu įsivaizduoti Niujorko miestelį. Jo centrinė ašis yra Daržų gatvė. Abipus jos – raudonų plytų namai, dengti rudomis čerpėmis, su mėlynomis langinėmis. Neatsitiktinai tos dvi spalvos taps vizualiniu Niujorko literatūros festivalio simboliu. Plytinę pastatė vokiečiai, apsigyvenę čia devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Anksčiau gyvenvietėje šeimininkavo kazokai ir pirkliai iš Balkanų, ieškojo prieglobsčio po Zaporožės sečės žlugimo. Iš kur Ukrainos stepių pakraštyje atsirado Niujorko pavadinimas, istorikams lieka paslaptis – žemėlapiuose jis buvo užrašytas jau 1846 metais, daug anksčiau, negu atvyko kolonistai iš Vokietijos. Vietinė legenda byloja apie įsimylėjusį dignitorių, kuris atsivežė iš Vakarų mylimąją ir ketino pastatyti jai čia šviesios ateities miestą, dar vieną naują Amsterdamą. Bet į legendas patartina žiūrėti atsargiai, jos mėgsta atgimti, gundančiu žavesiu paveikti žmonių, kurie tarsi neturi nieko bendra su giliai jų praeityje paslėptu šaltiniu, likimus.
Nors tarp vokiečių kolonistų buvo ir liuteronų, miestelio visuomenės daugumą sudarė menonitai. Svarbesnė už atleidimą nuo mokesčių jiems buvo atleidimo nuo karinės tarnybos privilegija, mat religija draudžia jiems imti į rankas ginklą. Tačiau jų dvasinės kultūros asketizmas, liepiantis, be kita ko, atsisakyti technologinių pasiekimų, nebuvo kliūtimi pramoniniam gyvenvietės vystymuisi, tad ji greitai turtėjo. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje stepių chutoras virto beveik aštuonių tūkstančių gyventojų miesteliu su mašinų fabriku, geležinkeliu, knygynu, elektros tinklais, malūnu, mergaičių ir berniukų mokyklomis. Būtent su tuo laikotarpiu susijęs senosios Gardenstrasse klestėjimas, taip pat parkas su fontanais, puošni ir gausiai ornamentuota pramoninių pastatų architektūra.
Nuotraukų žiūrėjimą lydėjo pasakojimas apie tragišką menonitų likimą stalininio režimo metais. Vienas knygynui vadovavęs brolis atsisakė sudeginti religines knygas ir už tai bolševikų valdžia jį sušaudė, kiti buvo ištremti į Sibirą, į Amursko apylinkes. Vikai Ukrainos atgimimas taip pat reiškė atminties apie kaimynus, apie kitokius, kuriems „tarybų šalis“ čia surengė pragarą, sugrąžinimą. Stabtelėjome prie kultūros centro „Ukrainos Niujorkas“, įsikūrusio garsaus Aurono Thieseno 1910 metais statytos kooperatinės parduotuvės pastate, nuotraukos. Tik prieš kelerius metus ant sienos buvo pritvirtinta lenta, informuojanti apie jo istoriją ukrainiečių ir vokiečių kalbomis. Ruošdama festivalio programą, Vika paprašė Serhijaus Žadano perskaityti Niujorko gyventojams jo iš vokiečių kalbos išverstų Bertolto Brechto eilėraščių pritariant garsiam džiazo kontrabosistui Markui Tokarui, kuris netrukus tapo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karininku.
Viskas, ką ji darė, stipriai rezonavo su man artimų paribio žmonių, su „jungiamojo audinio“ atgimimu ir atminties kultūros kūrimu visuomenėse, kurios patyrė tiltų griovimą. Ji puikiai juto paribius, ne tik kaip konfliktų užgimimo vietą, bet taip pat kaip bendrystės su kitoniškumu, nuo kurios ir reikia pradėti pasaulio atgimimą, erdvę.
Niujorkas yra strategiškai svarbi vieta Donbaso fronto linijoje, ukrainiečių Manerheimo linijos gynybinio įtvirtinimo taškas. Čia nuolatos vyksta mūšiai, dėl kurių fizinis miestelio pavidalas nenumaldomai tampa praeitimi. Rusų bombos sugriovė jo ūkinį potencialą. Daug žmonių žuvo, kas galėjo, iš ten išvažiavo. Seniau, po bolševikinės revoliucijos ir Antrojo pasaulinio karo audrų, miestelis kaskart grįždavo į gyvenimą. Nėra abejonių, kad ir iš tų žaizdų, giliausių jo ligtolinėje istorijoje, irgi atgims, nors, be abejo, tai bus ilgas ir nelengvas procesas. Tačiau egzistuoja dar vienas tos vietos buvimo Ukrainos ir pasaulio žemėlapiuose matmuo. Viktorijos Amelinos pastangomis šis Niujorkas tapo ateities deokupacijos simboliu. Jos realiam įgyvendinimui lemiamos įtakos turės ne karinės ar ūkinės problemos, nors jų reikšmės nei Vika, nei jos bendraminčiai niekada neneigė. Bet, užuot tapęs kietu geopolitikos faktoriumi, neatsižvelgiančiu į gyvenimą, natūralią aplinką ir žmonių poreikius, jis turi tapti mažų pasaulio centrų ekosistemos dalimi. Būtent tokie centrai pajėgs keisti tikrovę, rūpintis dvasine ir fizine gyventojų sveikata, gera kaimynyste su kitais žmonėmis ir gamta, priešpriešindami monopolistinei didelių centrų galiai daugelio mažesnių, bet lygiaverčio potencialo genius loci solidarumą, rinkdamiesi universalias vertybes, per atminties ir žmogaus teisių puoselėjimą atiduodami teisingumo duoklę aukoms, triuškindami autoritarizmo diktatą socialine atsakomybe už raidą, investuodami į pilietinės visuomenės edukaciją mažų mažiausiai tiek, kiek į sportą ir kelių tiesimą. Ateities Niujorkas, dėl kurio savo gyvybę atidavė Viktorija Amelina, bus prikeltas gyvenimui Dovydo jėga, paliekančia kovos lauke įveiktą Galijotą. O tada į pasaulį sugrįš teisingumas, duodamas kiekvienam tai, kas jam priklauso, žmogus suras namus laimei, kurią jam atneš ne turtas, ne valdžia, tik gerumas.
Nors Niujorkas fiziškai šluojamas nuo žemės paviršiaus, dvasiniu matmeniu jis lieka gyvas. Niekas neketina jam sugrąžinti Stalino laikų Novhorodsko pavadinimo, suteikto miesteliui 1951 metais. Vikos bičiuliai, tarp jų rašytojos Kateryna Michalicyna ir Olija Rusina, tęsia jos darbus. Toliau vyksta geriausios jaunimo esė konkursas, jo laureatai kasmet lavinasi garsioje aukšto lygio vasaros mokykloje. Jie padeda vieni kitiems susirasti naujas vietas gyventi ir išpildyti kūrybinius siekius. Socialiniuose tinkluose jie rašo, kad, užuot rengę poezijos skaitymus, renka lėšas „labai poetiškam visureigiui ir kitiems poetiškiems dalykams“ kariuomenei. Nepaisydami karo, laikosi kartu ir toliau gyvena Niujorke, įtraukdami jį į dvasinę nematomų Italo Calvino miestų erdvę ir įrašydami į jo kronikas žodžius, kuriais apibendrino vieną savo susitikimų: „Namai – tai žmonės.“
Sugrįžimas
Gyvenimas iš paskutiniųjų yra kaip beldimas į duris, sklinda jo aidas, žadina įmigusius. Žmonės, kuriems jis lemtas, kaip Viktorijai Amelinai, pralenkia tai, ką įprastai galime, kas ukrainiečių kalba išreiškiama žodžiu mohty [galėti]. Iš teisybės, Vika, ieškodama teisingumo, namų ir ateities, liudijo kelią į pergalę, kuri Ukrainos lemtyje išreiškiama žodžiu peremohti [nugalėti], tai yra nuveikti daugiau, negu leidžia mūsų jėgos ir įsivaizdavimai. Daina iš paskutiniųjų virsta riksmu. Nuolat jį girdžiu. Nuolat grįžta ir perrėkia pasaulį, kartojantį negyvus žodžius „niekada daugiau“. Vis mėgina perrėkti naujų apeacemento formų konformizmą, tai yra senus kaip pasaulis būdus atsiklaupti prieš tironiją su vis tokia pačia apgaulinga viltimi, kad blogis bailius pasieks bent antruosius, o kol kas gal kaip nors pakaks pirmos fronto linijos aukų.
Mėlynam lauke gegužio
Juodasuknė moteriškė
Seseris vardais kaip paukštė
Šaukti ims į tuščią dangų[4]
Seserų vardus šaukianti moteris, skausmu apsėjanti lauką, savo vardą atranda poesis – veikime žodžiu. Kaip poetė Viktorija Amelina gimė didžiojo karo metu. Anksčiau ji rašė romanus, knygas vaikams. Pokalbyje su Natalija Kornienka ji paliko savo supratimo apie buvimą poete ribinėje situacijoje pėdsaką: „Eilėraščiai pradėjo rastis, kai norėjau ką nors pasakyti, bet nepajėgiau parašyti teksto proza, net banalaus įrašo feisbuke. Nuo seno esu įsitikinusi, kad fikcijos rašymas yra ne tiek ypatingas gebėjimas, kiek ypatingas negebėjimas, negebėjimas išreikšti savęs tiesiogiai, taip, kaip kiti žmonės. Kai netekau galimybės išreikšti save prozoje, atėjo laikas poezijai. Vien ji geba visa tai paaiškinti; iš tikrųjų tai nėra poezija, tai tik sviedinys, kuris smogė į mano kalbą. Iš kalbos fragmentų susideda poezija… Visi žodžiai pakeitė savo reikšmę. Todėl tuose nedaugelyje eilėraščių, kuriuos parašiau nuo invazijos pradžios, nėra jokių metaforų, jokių išmonių, jokių mėginimų daryti įspūdį. Užtat yra betarpiškumas, nuogos reikšmės, informacijos skiautės. Vadinu tai: „Akivaizdūs dalykai, užrašyti eilių posmeliais per karą“.“
Visa kita ji baigs sakyti eilėraštyje „Nepoezija“:
Kalbos nuolaužos
Panašios į poeziją
Bet tai ne ji
Ir čia taip pat ne ji
Ji Charkive
Savanoriauja
Mūsų namuose Krasnagrūdoje yra toks paprotys, kad pirmą kartą į juos atkeliavęs žmogus prie įėjimo skambina po kaltine metaline varle kabančiu varpeliu. Tikime, kad tas garsas neša grįžimo pažadą. Vika paskambino. O kitą vakarą Seinų senojoje ješivoje susitikimo „Café Europa“ metu perskaitė „Istoriją sugrįžimui“, baigė eilėraštį žodžiais:
O ką tu pasiėmei su savimi?
Pasiėmiau tik šią istoriją
Apie sugrįžimą
Štai, parodė ją,
Ji auga.
[1] Taip ukrainiečių istoriografijoje vadinamas XX a. pradžios laikotarpis, per kurį suklestėjo ukrainiečių literatūra, susiformavo įvairios meno srovės ir organizacijos – iki ketvirtajame dešimtmetyje įsivyravusio stalinistinio teroro. 1933–1937 m. visos nepriklausomos srovės buvo nuslopintos, dauguma jų dalyvių išžudyti arba įkalinti lageriuose.
[2] Майбутнє (ukr.) – ateitis.
[3] Žodis pokój lenkų k. turi kelias reikšmes: taika, kambarys, ramybė (vert. past.).
[4] Čia ir toliau eilės verstos Antano A. Jonyno („Metai“, 2023 m., Nr. 8–9).