Oskar Wöhrle. Baldamusas ir jo nuotykiai

2025 m. Nr. 1 

Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė

Oskaras Wöhrle (1890–1946) autobiografiniame romane „Baldamusas ir jo nuotykiai“ pasakoja savo šeimos istoriją. Elzasas tuo metu priklausė Vokietijai, o kraštui grįžus į Prancūzijos sudėtį gyventojai buvo vadinami „švabais“. Oskaras gimė batsiuvio šeimoje ir buvo „nevaldomas vaikas“, nes, kaip pats sako, bandė apsiginti nuo „šeimyninės tradicijos“, t. y. rūpestingo tėvo lupimo. Tas pats švietimo metodas buvo taikomas ir mokykloje, tad būsimas talentingas rašytojas, leidėjas ir visuomenės veikėjas skubėjo palikti gimtuosius namus. Autorius nesmerkia artimųjų, vaikystę ir studijų bei kariuomenėje praleistus metus prisimena su šypsena. Kaskart, net užgriuvus didžiausiai nesėkmei, jis pakildavo, į gyvenimą žvelgė viltingai, su humoru. Tarnaudamas vokiečių kariuomenėje Lietuvoje (1915–1918), O. Wöhrle leido kariams skirtą žurnalą. Jo dėka į Vokietiją pateko „Lietuvos aido“ numeris su 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu.

Sausio 26 d. bus minimos rašytojo 135-osios gimimo metinės.

 

Romano fragmentas

 

Tenka pripažinti, mūsų šeimos pavardė Baldamus nelabai skambi, bet Grosshans, Wanzenknicker ar Affenschmalz skamba nė kiek ne geriau. Svarbiausia nekišti nosies į kitų reikalus, nedrumsti kitiems ramybės, būti drąsiam ir sąžiningam. Taip ir elgėsi Baldamusų vyrai, nors gana savotiškai. Mano senelis buvo užsispyręs kaip asilas ir netašytas lyg kuolas. Jis buvo karšto kraujo, jo mintys judėjo keistais, jam vienam suprantamais vingiais, jis, senas ir ištikimas Jano Huso – sudeginto dėl erezijų – sekėjas, tvirtai laikėsi savo nuomonės. Nors jo šeima į Švarcvaldo aukštumas atsikėlė per karinę operaciją prieš keletą amžių, seneliui buvo sunku suprasti vietos žmonių gyvenimą, jo siela lyg ugnies liepsna kaitino ir taip neramų gyvenimo chaosą. Jis nė už ką nebūtų rinkęsis plačių ir patogių bulvarų, kuriais vaikšto minia. Visais klausimais – ne tik su merginomis lovoje – jis turėjo nuomonę ir nesivaržydamas rėždavo, ką galvoja. Jo pažiūras lyg veidrodis atspindėjo veiksmai, jis nesirūpino, ką pamanys kiti, nemąstė apie savo veiksmų ar žodžių pasekmes, todėl jo mirtinai nekentė kaimo slunkių gauja. Klebonas sekmadieniais užlipęs į sakyklą išvadindavo mano protėvį demokratu ir suvedžiotoju. 1848 m. prasidėjus revoliucijai, raudonai beprotystei užvaldžius žmonių sielas ir fermentuotų vynuogių sultims išmušus butelių kamščius, senelis pirmasis nusikabino nuo vinies šautuvą ir nuo langinių staktų nuplėšęs šviną liejo šovinius.

Tada pasirodė ir kiti revoliucionieriai – išdygo staiga lyg grybai po šilto vasaros lietaus. Bet šie karingai nusiteikę ir kraujo ištroškę rėksniai nenusikabino nuo sienos šautuvų ir nenusilaužė nė mažiausio nago kraštelio plėšdami šviną nuo langų. Ne, jiems užteko plačiai pražiojus gerkles taškytis įtūžio keiksmais (tai skiriamasis mūsų kaimo žmonių bruožas). Įvirtę į užeigą jie trenkdavo kumščiu į stalą, o tirtėdamas iš baimės smuklininkas skubiai nešdavo iš po preso ištrauktų sulčių butelius, kad laisvės ištroškę veikėjai užsipiltų rykles. Numalšinę troškulį jie taip plyšaudavo, kad net virpėjo jų barzdų plaukeliai. Jie laidydavo gerkles iki pamėldavo veido oda – lyg savo buljone verdamo karpio – rėkaudavo iki užspringimo, kol užlūždavo balsas ir ištindavo gerklė, ir baubdavo Bazelio revoliucionierių vado Friedricho Hekerio partizanų priedainį „reakcionieriai lauk!“ Nors ir nusidainuodavo, šie laisvės gynėjai staugė garsiai. Bet laikui bėgant ir prūsams įgyjant vis daugiau galios, jiems pradėjus šautuvų buožėmis griauti ir žudyti, kai namų sienos buvo aptaškytos žmonių smegenimis, o jų kraujas pralietas ant barikadų, maištininkų posmeliai po truputį tilo. Ir galiausiai nutilo, kai vieną vakarą kareiviai iš Šiaurės po žiauraus mūšio atitempė sužeistą, antrankiais sukaustytą mano senelį. Jie matė, kaip upės tėkmė Reino link plukdo Hekerio partizanų kepures, tad kitą dieną, saulei pakilus virš Badeno krašto, ten nebebuvo nei barzdotų sukilėlių, nei tariamų maištautojų, nei drąsių franc-tireur¹ karių – tik padorūs piliečiai, įsitraukę į kasdienius darbus ir rūpesčius, lyg jų nebūtų palietęs laisvės dvelksmas.

Tamsioje ir drėgnoje kalėjimo vienutėje slenkančios valandos seneliui atrodė lyg amžinybė. Jis girdėjo prie griovio tratančius šūvius ir puikiai suprato, kad netrukus žudikų gauja įdarys jį kulkomis, jis tikriausiai skaičiavo, kiek liko iki mirties. Bet staiga, valiai atgijus, jis sukilo. Vien mintis, kad gyvenimas bus numestas į dilgėles, jam suteikė neįtikėtinos drąsos, tad nelaukdamas karinio tribunolo nuosprendžio – tais laikais nebuvo delsiama – jis sutraukė grandines, peršoko kalėjimo sienas, plaukte kirto apsauginius griovius ir nėręs į mišką pasuko Šveicarijos link, bet ten nebuvo svetingai priimtas. Jis neturėjo pinigų – nemažas trūkumas laisvoje respublikoje – be to, kilo nemažai rūpesčių dėl gyvenamą vietą patvirtinančių dokumentų. Tad vieną gražią dieną, prisidengusi tuo, kad jis neturi jokių dokumentų, antspaudo ar parašo, policija paskubėjo įsodinti jį į vieną žaliųjų furgonų, kurie padėdavo atsikratyti nepageidaujamais asmenimis. Galingas vyriškis žalia žandaro uniforma atvežė jį iki Austrijos pasienio ir palydėjo tardamas: „Dink iš čia, bjaurus raudonasis Badeno bandite, Hekerio sėbre, nebedrįsk kelti kojos į šveicarų valdas! Jei savo nelaimei grįši, laisvoji Šveicarijos Konfederacija pasodins tave vien sausa duona ir vandeniu misti, ir taip padresuos, jog net nepajusi, kaip pasuksi atgal!“

Šveicarijos atsisveikinimo žinia buvo tokia griežta ir aiški, jog jis net nesvajojo to pakartoti. Po keleto dienų žygio atvykęs į gražų Tirolio slėnį, jis kreipėsi į vietos municipaliteto tarybos narį, kaulydamas paviržio kelionei. Šis atsiliepė iš po žilų ūsų: „Esat gerai sudėtas tvirtas žaliūkas. Austrijos valstybei reikia rankų kolonizuoti Valakiją, ar norite jungtis prie mūsų?“ Dar niekas taip greitai nebuvo apsisprendęs, kaip šis išbadėjęs žygeivis, kurio žarnos iš bado šoko valsą. Štai kaip mūsų bastūnas atsidūrė – dosnios Valstybės maitintojos lėšomis – Linco mieste. Ir su nežinančiais, kas yra baimė, kolonistais tęsė ne vieną savaitę trukusią kelionę nesvetingų Valakijos miškų link.

Po daugelio metų, kilus ūpui, senelis pasakodavo, koks sunkus vienišiaus gyvenimas svetimam krašte: spaudžiant viduržiemio speigui, miške teko kirsti aukštas lyg namas egles, kurios sudrebėjusios iki viršūnės it perkūno trenktos virsdavo žemėn, o nulūžusių šakų jūra pasklisdavo ant sniegu nuklotos žemės. Pasakojo, kaip vakarais grįždamas į namus ne kartą susidūrė su vilkais bei kitais išbadėjusiais ir riaumojančiais laukiniais žvėrimis, kaip drąsiai gindavosi nuo jų. Kaip atėjus pavasariui ir tirpstant sniegui šėlstančia upe plukdydavo sielius iki akimis neaprėpiamos jūros, vadinamos Juodąja, kuri tikrai nėra verta tokio vardo, nes yra mėlyna. Pasakojo, kaip rudenėjant, gamtai nusidažius rausvomis spalvomis ir nuplikus skroblams, likdavo namie ir sėdėdamas kampe prie kiaulės pūsle dengto lango siuvo batus.

Po dvejų sunkaus ir alinančio darbo metų jam pasisekė sąžiningai įsigyti žemės lopinėlį ir nedidelį ūkį. Kartą kilmingas vietos valakas – jo makaulė buvo užpilta stipraus slyvų šnapso, kuris kaip reikiant sutrikdė jo minčių vagą, – metė iššūkį Schuhni. Jis lažinosi iš nekilnojamojo turto, kad šis neįstengs per dvidešimt keturias valandas iš rusiškos odos pasiūti poros batų, kurie nepraleistų pelkių vandens. Kaip sakė senelis, dvidešimt keturios valandos pralėkė lyg rožinio karoliukai profesionalios maldininkės rankose (joms mokėjo už sukalbėtas maldas, tad „Tėve mūsų“ slydo neįtikėtinai greitai, lyg virti linų sėmenys žarnynu). Jis neturėjo laiko ir kvėptelti – buvo taip įsitraukęs į darbą, kad kone užmiršo kvėpuoti ir net negurkštelėjo alkoholio, neperkando duonos kriaukšlės ar lašinių gabalėlio.

Nors ir nusitašęs, junkeris nepametė galvos ir slapta pasuko savo laikrodžio rodyklę į priekį. Bet tai nedavė jokios naudos, nes dar gerokai iki nustatyto laiko liudininkams stebint auliniai buvo pasiūti ir pastatyti prie garbingo junkerio kojų. Nors šis niurnėjo, susierzinęs trypčiojo ir iki išsekimo lyg bebras tupinėjo dumble, nė vienas vandens lašas neprasiskverbė į batus, nes senelis pamušalui įdėjo kiaulės pūslę. Galiausiai, išsiblaivęs kilmingasis junkeris garsiai juokdamasis pripažino pralaimėjimą ir sušuko: „Švabe, visuomet taip darbuokis!“ Nuo tos dienos senelis ne tik turėjo namą ir lopinėlį žemės, bet naujuose namuose taisė, kalė naujus puspadžius ir prižiūrėjo junkerio apavą.

Namie būtina moteris, ir šiuo klausimu senelis žinojo, ką daryti. Tad netrukus namo durų staktą papuošė vestuvinis medelis, pagražintas kaspinais, rudais bei glajumi margintais sausainukais. Nepažinau savo tolimos močiutės, bet jos portretas – vilkinčios egzotiškos šalies įvairiaspalvį liaudišką kostiumą, griežtu veidu – kabėjo kambaryje virš riešutmedžio komodos. Ši tolima močiutė padovanojo pasauliui tris berniukus, gimdydama trečiąjį mirė. Nuo tos dienos senelis ėmė bodėtis bažnytkaimiu, kur prabėgo dvidešimt sunkaus darbo metų, jis jautėsi vienišas, gimtosios žemės ilgesys tik augo, nors dar taip neseniai, išgirdęs kalbant apie namų ilgesį, tik sarkastiškai šypteldavo. Jis siuntė vieną apeliaciją po kitos, laiškai vijo vienas kitą, namuose dažnai girdėjosi popieriaus čežėjimas. Pagaliau gavęs iš gimtosios šalies raštą, kur juodu ant balto, pilku smėliu nusausintomis raidėmis ant Zahringeno kunigaikščių liūtais papuošto popieriaus buvo užrašyta, kad kaltinimai dalyvavus 1848 m. revoliucijoje – dėl šito negalėjo grįžti į Badeno kraštą – panaikinti, jis nieko nelaukdamas pardavė įsigytą turtą Valakijoje. Tada susirinko mantą ir pasiėmęs tris berniukus pasuko link Vokietijos, išsiilgtų Binzacho slėnio ir miškų.

Senelio džiaugsmą grįžus netrukus apkartino realybė. Vėliau, užėjus „liesų karvių“² ar nepritekliaus metui, kai neturėjo taukų dėti keptuvėn ir netilo piktų liežuvių skleidžiamos apkalbos, jis sakė, kad dažnai gailėjosi grįžęs – dažniau nei yra ant Švarcvaldo miško eglių spyglių – nes Binzacho gyventojai yra užkietėję šunsnukiai. Valakijoje jis buvo pats sau ponas, niekam nepavaldus ir nepriklausomas, nebent nuo oro. Ten valgė kiek norėjo, o baigiant pietus net tekdavo atlaisvinti diržo skylutę. O čia, apgailėtinoje, viską iššluojančio skersvėjo skylėje, jis buvo priverstas plušėti iki nukritimo, jo nugara visuomet tekėjo prakaitas. Jis vos įgalėjo nusipirkti truputėlį lydytų kiaulės taukų tepti ant duonos, nelikdavo nė skatiko tepalui nuo utėlių. Bet esu tikras, kad tardamas šiuos žodžius jis mirktelėdavo akimi naujajai močiutei, taip parodydamas, jog viskas ne taip jau blogai, kaip sako. Ir ši – vedė grįžęs į gimtąjį kraštą – negaišdama atsikirsdavo, jos liežuvis buvo taip pagaląstas, jog vargas išdrįsusiam rizikuoti! „Tai tikra dilgėlė, – sakydavo senelis, – ja galima pasitrinti tik pavasarį!“ Dėl savo nedėkingos figūros, daugybės navikų ant veido ir didžiulio gūžio ji buvo panaši į pernelyg ilgai po žeme užsilikusią apvytusią bulvę. Žvelgiant iš tolo atrodė, lyg ant jos kaklo mataruotų jūrų kiaulytės be kailio. Kai būdavo linksma ir juokdavosi, tie gūžiai judėdavo iš kairės į dešinę, kildavo ir nusileisdavo lyg nedideli minkšti vaisiai. Bet nors ir trolio išvaizdos, ji buvo gera moteris, protinga ir darbšti, ypač skrupulinga finansiniuose reikaluose. Ir ne jos kaltė, kad – taip sakoma apie tą, kuriam sunku sudurti galą su galu, – senelio obuoliai puvo ne iš tos pusės.

Ji taip pat paleido į pasaulį vaikų, būrelį mergaičių. Kaip galima numanyti, tėvas dažniausiai palaikydavo savo berniukus, o motina – savo mergaites. Tad aišku, kad net dėl menkniekių kildavo nemažai kivirčų, būdavo apsižodžiuojama, skambėdavo storžieviški pareiškimai. Be to, vietos užeigos šeimininkas, pernelyg uoliai pildęs senojo batsiuvio butelį pigiu vaisių šnapsu, po truputį susižėrė visus jo skatikus, tad vis platėjo jo liemuo, ir galiausiai taip praplatėjo, kad sustreikavo skrandis.

Grįžęs iš Valakijos, senelis įsigijo nedidelį ūkį, bet neapleido ir batsiuvystės. Jau vaikystėje sūnūs jam pagelbėjo visuose namų ūkio darbuose: miške rinko malkas, pavasarį ganyklose pasirodžius pirmosioms spalvoms tempdavo aukštyn ariamąją žemę, kurią šaltuoju metu nuplaudavo rudeninės ir žiemos liūtys. Jie rinko nuo pakelių arklių mėšlą, kad paskubintų sodinukų augimą, pildavo srutas ant kopūstų, kad išaugtų gražios apvalios galvos, ir medžiojo kopūstus mėgstančius kopūstinius drugelius. Vasarą rinko miško uogas ir vaistažoles, rudenį kasdavo bulves ir surinkdavo tai, kas likdavo praėjus javų pjovėjams.

Puikiai žinome, kad nieko neturint nėra ko viltis, o gyvenantis skurdo gniaužtuose neturi daug šansų užsiauginti pilvą. Maisto porcijos namuose visuomet buvo mažos, mėsą išvysdavo tris kartus per metus, per didžiąsias šventes, kai Jėzus, Marija ir Juozapas laimindavo valgį. Kišenpinigių berniukai gaudavo kartą per dvylika mėnesių kaimo šventės proga, tądien, pagerbiant seną tradiciją, kiekvienas gaudavo po tris grašius. Galima suprasti, kad suleisti šaknis tokioje nesvetingoje žemėje nėra paprasta, jauni daigai joje ilgai neišsilaikydavo. Vieną dieną netikėtai namus paliko vyresnysis sūnus, net neatsisveikinęs. Kur iškeliavo? Kaimo gyventojai teigė, esą išvyko į Ameriką, bet tai tik paskalos, kaip būna kaime. Niekas taip ir nesužinojo, ar jis nuskendo kelionės metu, ar žuvo kažkur aukso kasyklose tolimoje šiaurėje. Jo likimą gaubia tamsus nežinios šydas. Bet kuprotų ir kvailų kaimiečių bandai, visuomet pasiruošusiems žvengti eržilams, tai buvo proga plačiai atvėrus gerkles akiplėšiškai laidyti melus – nuo slėnio krašto iki pat dangaus skliauto – net Paukščių Taką aptaškant pagiežingų žodžių purslais.

Toks netikėtas sūnaus išvykimas sudavė didžiulį smūgį senoliui. Nuo tos dienos, kaip pats prisipažino, jis nebebuvo tikras vyras. Atrodė, žemė slysta iš po kojų, jis pritilo, tapo nešnekus. Tai buvo ypač matyti smuklėje, į kurią vis dar retkarčiais užsukdavo. Vynas nebebuvo raktas, atveriantis jo širdies vartus, leidžiantis nevaržomai lietis taip mėgstamoms dainoms ir dvieiliams. Priešingai, išgertas vynas susigerdavo į jį, stiklinė po stiklinės gėrikas baltais plaukais tik dar labiau pritildavo ir susigūždavo. Priartėjus mirties valandai, jis nusiuntė močiutę surasti vienintelį išlikusį iš Valakijos parsineštą suvenyrą, už spintos užkištą dėžutę. Nuvalius dulkes, ši buvo padėta ant komodos, kad senelis galėtų matyti ją iš lovos, buvo vidurdienis. Vargšas senelis! Dėžutė ten stovėjo vos valandėlę. Po to nutūpė pašiūrėje pas žiurkes ir peles, kurios mėgavosi ja gavėnios dienomis.

Antrasis sūnus buvo tinkuotojas ir liko gyventi namuose, pušų pavėsyje. Jis gerai uždirbdavo, vykdydavo vienetinius užsakymus ir darbavosi kaip išprotėjęs, bet buvo sunkiai nuspėjamas vaikinas. Be atilsio plūkdamasis nusivarydavo nuo kojų, jo pirštai buvo vienos nuospaudos, tad, prieš dėdamasis fenigį į kišenę, jis tris kartus kiekvieną pasverdavo rankose. Bet kartais kažkoks neaiškus impulsas atplėšdavo jį nuo darbo ir jis akimirksniu iššvaistydavo visas santaupas. Sunkiai uždirbti pinigai išnykdavo lyg garai, besiveržiantys iš įtrūkusio vamzdžio. Kai jam užplaukdavo, nusipirkęs dvidešimties ar dvidešimt penkių litrų alaus statinaitę užsinešdavo ją į Šliosbergo viršūnę. Ten atsigulęs ant žolės išgerdavo viską iki paskutinio lašo ir energingu kojos spyriu pasiųsdavo tuščią statinaitę žemyn, o ši besirisdama keldavo didžiulį triukšmą. Jis turėjo daug draugų, kurie nuoširdžiai pagelbėdavo per išgertuves, bet vėliau nepraleisdavo progos pasišaipyti. Jei kas perspėdavo jį apie tai, šis tik pasijuokdavo ir tuo netikėjo. Jis buvo stipriausias kaimo žaliūkas ir be didelių pastangų numesdavo dvidešimt keturių svarų akmenį aštuonis ar devynis metrus. Kai ant gimnastikos kilimėlio imdavo kilnoti svarmenis, mažai kas spėjo judėti jo tempu, o po penkių minučių niekas neatlaikydavo. Jis dalyvaudavo visose sporto šventėse ir nuolatos laimėdavo prizą, premiją ar diplomą, tad buvo išrinktas atletų klubo prezidentu. Jo rankos buvo stambios, su į akį krintančiais raumenimis, jis atrodė lyg arklienos mėsininkas. Jam pasirodžius šokių aikštelėje, ne vienas vyriokas paskubėdavo išgerti pradėtą alaus bokalą ir nepastebimai dingdavo pro užpakalines duris. Net didieji rėksniai ir tariami drąsuoliai pritildavo. Visi žinojo, kad jis nevengia kivirčų, o bandantys jį erzinti sulaukdavo stipraus smūgio. Jis buvo puikiai įvaldęs peštynių ir paakių juodinimo meną, tai pripažino net didžiausi priešai. Bet dėl besaikio gėrimo apgailėtinai griovė savo prestižą, kurį buvo užsitarnavęs vyrų giminėje: kad pasirodytų kietas ir įrodytų esąs geriausias alaus gėrovas, jis kramtė bokalo stiklą. Tame spektaklyje dalyvaujantiems klausantis, kaip tarp tinkuotojo dantų traška stiklas, šiurpdavo oda, pasidarydavo bloga. Bet jis, padūkęs triukšmadarys, nematė jokių problemų ir rijo stiklo šukes lyg rūgpienį. Panašu, galiūnas turėjo stručio skrandį, nes tai jam niekuomet blogai nesibaigė, nors dažnai penkiolika dienų tuštindavosi vien krauju.

Trečiasis Baldamuso sūnus, mano tėvas, mokėsi batsiuvystės. Kaip pats sakė, būtų mieliau tapęs sodininku ir rūpinęsis rožėmis, kadagiais bei įvairiaspalviais žolynais. Batsiuvio gyvenimas, t. y. dvylika valandų per parą, sėdint greta vandens pilno dubens, darbuotis su plaktuku, odos juostelėmis ir dervoje išmirkytu siūlu, palinkus priešais kabančią lempą ir šildyklę, uostant tuos pačius nemalonius, svetimų kojų prakaitu trenkiančius ir nosį laužiančius kvapus, jį nelabai džiugino. Bet neturėjo kito pasirinkimo. Niekam net nekilo mintis paklausti, ką jis apie tai galvoja. Jo senelis, kaip ir tėvas, buvo batsiuviai, tad ar jauniausias sūnus galėjo užsiimti kuo nors kitu nei kurpių taisymas? Ir jokiu būdu nesiūti batų sau – reikėjo griežtai laikytis šeimos nužymėto kelio, nes kitu atveju pasaulio tvarka būtų apversta aukštyn kojomis! Tačiau berniokas, kuris, vykdydamas šeimyninę priedermę, tapo batsiuviu, turėjo mažumėlę vyresniojo brolio avantiūrizmo dvasios: jaunystėje jis negalėjo nustygti vietoje ir norėjo daryti tik tai, kas šauna į galvą. Troško ištrūkti iš namų ir lėkti į keturias pasaulio puses kiek kojos neša – tai buvo jo kraujyje, kaip ir daugumos šio tamsaus miško gyventojų.

Tik pramokęs amato, jis susidėjo mantą ir atsisveikinęs su namiškiais pasuko Šveicarijos link – darbavosi Bazelyje, Ciuriche, sėkmingai pergudravęs, paspruko nuo jį besivejančio žandaro, bebėgdamas pakeliui išvertė keptų žirnių sriubą į vietos klebono skėtį ir galiausiai nulėkė pasislėpti į Elzasą. Pirmoje pakelės gyvenvietėje, per blusos šuolį nuo industrinio miesto Bazelio, pasidėjo kelionės krepšį, nes jį pavergė juodos jaunos panelės akys. Šias akis ir joms priklausantį rinkinį jis išvydo tą akimirką, kai per kaspinų fabriko pietų pertrauką – apie ją pranešdavo šaižūs sirenų garsai – prasilenkė su grupele darbininkių, skubančių valgyklos link. Tų akių galia buvo tokia stipri, kad visi jo klajonių po visą Europą planai iškart dužo į šipulius: jauniausias Baldamusas atsižadėjo tolimų klajonių, nedelsdamas ėmėsi ieškoti darbo Bazelyje ir netrukus rado. Tad, vos išmušus vidudienį, auliniai skriedavo po prekystaliu, ir jis, užsirišęs gražiausią savo žalią prijuostę, vienmarškinis užimdavo poziciją (lyg ant lėkštės padėtas pyragaitis su plakta grietinėle, vėliau sakys motina) prie įmonės įėjimo, laukdamas, iki praskries lyg žaibas dvi akys. Kadangi jis buvo „įsibrovėlis“, „prakeiktas Schwobas“ – taip elzasiečiai vadino švabus ir vokiečius dėl jų perdėto pasipūtimo – istorija galėjo tuo ir baigtis, vien trumpais pietų pertraukos žybtelėjimais. Bet likimas lėmė kitaip, ir kilusią jausmų audrą vainikavo nušvitus vaivorykštė. Jau pirmą laisvą sekmadienį gerai nusiteikęs vaikinas iš Švarcvaldo nuėjo į kaimo patrono šventę. Ten skambant smuiko ir klarneto garsams liejosi sidro ir vyno upės, šoko merginos! Jo pažastys drėko nuo prakaito, kuris žadino jausmus ir kaitino kraują!

Grįždamas atgalios, kirsdamas tamsų lyg koplyčios presbiterija mišką, jis pastebėjo, kaip kažkas švystelėjo po ąžuolų skliautu. Ir ką išvydo? Nei daugiau nei mažiau – tas ypatingas dvi akis. Bet šios, išsigandusios netikėto susitikimo, iškart prarado per pietų pertrauką įgytą pasitikėjimo savimi švytėjimą bei puikavimąsi ir siaubo apimtos įsmigo į jaunąjį Baldamusą, lyg šis būtų anapusinio pasaulio vaiduoklis. Akimirksniu siluetas juodomis akimis klykdamas dingo miško tankmėje, o šis visų kipšų pakurstytas puolė įkandin. Bėgant žemė drebėjo po jųdviejų kojomis, lūžinėjo medžių šakos. Abiem, vyrui ir moteriai, tai buvo gyvybės ar mirties klausimas. Nematydama kitos išeities ir suprasdama, kad, likusi ant žemės, puls tiesiai į pražūtį, jauna moteris bandė slėptis ąžuole. Bet kad ir kaip stengėsi lipti kuo aukščiau, kabinosi už viršutinių šakų, draskėsi, kandžiojosi, visi bandymai protestuoti ir priešintis nedavė jokio rezultato. Ir ši neįtikėtina vieta akimirksniu tapo, kaip sakoma tokiais atvejais, jų vestuviniu guoliu, – šiam ąžuolui turiu būti dėkingas už gyvybę.

Ši istorija, nors prasidėjo gana brutaliai, indėniškai, galiausiai grįžo į normalaus gyvenimo tėkmę, viskas vyko tvarkingai, kaip ir turi būti, nieko nepapiktinant: cilindras, surdutas, baltas kaklaraištis, merija, sutuoktuvių žiedas, vargonai ir prašmatnus vestuvinis banketas su milžinišku kepsniu ir gausybe vyno. Niekam nekilo mintis skleisti kalbų, kad po šio gyvenimo epizodo Baldamusas būtų kada grįžęs prie ąžuolo pagausinti palikuonių būrio. Galiausiai jis susilaukė penkių palikuonių: keturių berniukų ir vienos mergaitės. Aš esu vyriausias ir – tai nuolat kartojo tėvai – didžiausias tinginys, paskutinė vinis į jų karstą, beširdis, anksčiau laiko nuvarysiantis juos į kapus!

Po vedybų tėvas nebenorėjo tęsti tokio nestabilaus, šen bei ten lakstančio pameistrio gyvenimo, tad, atsisveikinęs su meistru, atidarė batsiuvio taisyklą ir nedidelę batų krautuvėlę. Motina liko ištikima saviems kaspinams ir toliau darbavosi įmonėje, ėjo meistrės pareigas ir kas penkiolika dienų gaudavo gerą atlygį. Tokia padėtis buvo daug saugesnė už bet kokią nepriklausomybę. Bet kai virš mūsų namų gandras trečią kartą apsuko ratą nešdamas snape besispardantį ir rėkiantį ryšulėlį, motina nusprendė likti namuose, rūpintis šeima ir krautuve.

Visuomet buvau sunkiai valdomas vaikas. Kai jau įstengiau šliaužioti grindimis, mane užpuolė bjaurus pleuritas, toks stiprus, kad gydytojas abejojo, ar pasveiksiu. Bet piktžolės tikrai atsparios. Atgavęs sveikatą tapau dar labiau nevaldomas ir nenustygstantis vietoje nei anksčiau. Laikas bėgo, aš augau ir manyje pradėjo nenumaldomai reikštis Baldamusų šeimai būdingi kaprizai. Visuomet norėjau būti teisus, nepasisekus aikštydavausi iki laimėdavau. Niekas negalėjo suvaldyti mano gerai pagaląsto, niekuomet nesiilsinčio liežuvio, lyg šis būtų pučiamasis instrumentas – niekas nepajėgė jo nutildyti. Mano įžūlumas ir akiplėšiškumas pridarydavo daug bėdos tėvams. Smulkus verslininkas, gyvenantis nedideliame miestelyje, turi palaikyti gerus santykius su Petru ir Povilu, pakęsti bet kokį įžeidimą ir nuryti kartų pipirą, lankstytis ir laižyti visiems batus. Jis negali sau leisti – jei nenori išvysti, kaip Reino vandenyse skęsta ilgai puoselėtos viltys ir pelija prekės, – tiesiai šviesiai pasakyti kaimynams, ką mano apie juos. Nepaklusus šioms nerašytoms taisyklėms, niekas nieko iš jo nepirks, net geriausių prekių. Mano akiplėšiškumas pasireiškė nuo ketverių metų. Net mirdamas nebūčiau pavadinęs tėvo „tėčiu“, o kai tekdavo į jį kreiptis, sakydavau „didysis Teodorai“. Jis galėjo lupti mane kiek tinkamas, niekuomet nepasisekė išpešti ko nors kito.

Gatvėje mano kakarinė skambėjo dar baisiau. Visiems sutiktiems žmonėms pasistengdavau prilipdyti juokingą pravardę. Pirmiausiai miško prižiūrėtojui su juokinga kepuraite. Apdovanojau jį pora dešimčių pravardžių, mėgstamiausia buvo Agrastas, ją išgirdęs šis siaubingai pasiusdavo. Vos tik jo ausis pasiekdavo tie vardai, jis imdavo puldinėti į visas puses lyg į spąstus patekusi žebenkštis. Toks paniškas blaškymasis atrodė komiškai, nes ponas Agrastas buvo gana apkūnus, nelabai judrus ir net labiau nutukęs nei mėsininkas Frydrichas, kuriam būdavo sunku praeiti pro pagrindines duris, nes vis užstrigdavo didelis pilvas. Kai pasisekdavo išvesti jį iš kantrybės, šis šokdavo mane vytis, nors niekada nesučiupdavo, nes tokie fiziniai pratimai sukeldavo jam sunkų dusulį. Sustreikavus vidiniam ventiliatoriui, jis priverstinai stabtelėdavo sankryžoje, ir kai jo kvėpavimo švilpesys pasiekdavo kaimo galą, prisėsdavau prie uolos angos ar ant šalikelės akmens. Kai žmogelis jau imdavo atsigauti, surikdavau: „Na, senasis Agraste, viskas gerai? Pradedam iš naujo?“ Ir vėl pasileisdavau visomis keturiomis, o jis dusdamas sekdavo mano pėdomis. Šis spektaklis suteikdavo daug džiaugsmo žiopliams, kurie tik išgirdę triukšmą lįsdavo iš namų ir stovėdami ant slenksčio kikendami stebėdavo nelygias lenktynes. Bet jei didysis Teodoras pričiupdavo mane nusikaltimo vietoje, juokai iškart baigdavosi. Jis išvanodavo man kailį nuo galvos iki kojų su tokia jėga ir užsidegimu, kad net užsidėję dešimt akinių porų nebūtumėt įžiūrėję nė mažiausios dulkelės ant mano kelnių sėdynės. Būdavo galima išskirti tik rykščių kirčių žymes.

Kai namuose likdavau vienas ir neprižiūrimas, tapdavau toks padauža, jog sunku įsivaizduoti. Vos prigriebęs degtukus puldavau degti virtuvės rankšluosčių ir netrukus jų vietoje ant senos vinies belikdavo kabantis raištis. Kuo labiau liepsnojo, tuo labiau džiūgavau. Tuo metu visa, kas dega, man teikdavo piktdžiugišką pasitenkinimą. Todėl ištisas valandas leisdavau greta senojo Lienio stebėdamas, kaip veikia dumplės. Senolis džiaugėsi mano entuziazmu išvydus ugnį, tad, norėdamas kuo ilgiau užlaikyti savo aprūkusiam ir dvokiančiam barake, vis užmesdavo ant žioruojančių žarijų saują pjuvenų, tada iš žibančių anglių pakildavo fejerverkas it krentančios žvaigždės, spindinčios dūmų ir metalo liepsnose, sproginėjančios lyg per pasaulio sukūrimą. Aišku, pričiupęs kuriant ugnį, tėvas taip aptalžydavo iš visų pusių, kad net prarasdavau sąmonę, bet nesilioviau. Net galingiausi smūgiai nieko nepakeitė, joks kirtis negalėjo užgesinti mano aistros, kiekvienas draudimas tik didino susižavėjimą ugnim, stiprino suktumą ir išradingumą. Tačiau bėgant metams ši aistra ugniai išnyko.

Kaip ir visi vaikai, buvau labai smalsus ir domėjausi viskuo, kas padėtų suprasti gyvenimą bei daugelio daiktų ir dalykų veikimą. Mane ypač žavėjo sieniniai ir rankiniai laikrodžiai. Norėjau suprasti, kas sukelia nenuilstantį ir paslaptingą tik tak blizgančio korpuso viduje, tad vieną gražią dieną tėvo vardu iš jo sąskaitos nusipirkau tris žadintuvus. Nusinešęs už medinės pašiūrės, paėmiau didžiulį kirvį ir bandžiau juos perskelti. Korpusai sulinko lyg valcuotos konservų dėžutės, bet brutalus įsiveržimas neatskleidė nieko įdomaus. Viduje radau tik metalines spiralės formos spyruokles ir daug bronzinės spalvos dantytų blizgančių ratukų, besisukančių vienas ant kito. Nepaisant visų pastangų, man nepaaiškėjo šių skirtingų elementų mechanizmas, bet vienas dalykas tikrai giliai įsirėžė į atmintį: didysis Teodoras du kartus apmokėjo sąskaitą, vieną laikrodininkui, antrą man, tad kelias savaites ant sėdynės nešiojausi kvitą, kruopščiai užantspauduotą ir prilipdytą. Sutikęs pažįstamą nežinodavau, į kurią pusę suktis.

Pirmasis atmintyje išlikęs susidūrimas su išoriniu pasauliu ir suvokimas, kas esu, įvyko Minetės dėka. Taip vadinosi mūsų katytė, išties ypatingas gyvūnėlis, šilkiniu kailiu ir švelniomis letenėlėmis, lyg Siamo princesė. Kaip visos katės, ji mėgo šilumą, jai ypač patiko krosnies orkaitė. Būtent ten ji ir sulaukė žiauraus galo, kai tėvo pameistrys netyčia, jos nepastebėjęs, uždarė krosnies dureles ir ji užduso. Niekas negirdėjo jos riksmo ir motinai ją radus jau buvo vėlu ką nors padaryti. Aišku, nusibaigusi katė apdegusiu kailiu niekam nereikalinga, tad Minetė buvo išmesta ant mėšlo krūvos – kaip tik ten ją ir radau per popietines klajones. Ji gulėjo visiškai sustingusi, negyva, jos galvą buvo aptūpusios didelės žalios musės. Pamaniau, kad ji miega, ir norėjau pažadinti. Paglosčiau paausius, kas jai labai patikdavo, perbraukiau ranka per nugarą, šaukdamas „miau, miau“! Bet ji nė nekrustelėjo. Tada išrausęs žemėje keturias duobeles, įspraudžiau jos kojas, ir ji vėl atrodė lyg gyva, bet tai negelbėjo. Tada nusinešiau viršun į savo kambarį ir atėjus nakčiai pasiėmiau į lovą manydamas, kad šiluma padės jai sugrįžti į gyvenimą. Kitos dienos ryte tėvai atrado gyvūno gaišeną, atėmė ir išmetė į atliekų dėžę, į kurią mesdavo tik ką gimusius kačiukus dar iki jiems atankant. Ta proga tėvas kaip reikiant iškaršė man kailį, o kieme vežimo ratą taisęs kalvis pro garo švilpimą ir degėsių kvapą skleidžiantį dūmų debesį šaukė, kad esu prakeiktas šelmis.

Versta iš: Oscar Wôhrlé. BALDAMUS OU LE DIABLE AUX TROUSSES. Strasbourg: La Nuée Bleue, 2017.