Linas Daugėla. Šiuolaikinė lietuvių ir latvių poezija: kelios paralelės
2025 m. Nr. 1
Šiuolaikinė lietuvių ir latvių poezija yra atitolusi nuo tradicijos, bet ne ją neigdama, o maištaudama, ieškodama naujų formų ir vaizdinių, kurie padėtų perteikti kintančias egzistencines, kultūrines ir socialines realijas. Jaučiama pastanga sukurti kažką nebūta ir tvirtas žinojimas, kas svarbu ir ką norima pasakyti. Stipri brandumu ir originalumu, ir lietuvių, ir latvių poezija yra ryškiai matoma šiuolaikinės Europos literatūros kontekste.
Vidurinioji literatūros karta itin išsiskiria poetiniais eksperimentais, tačiau poetų teminis ir stilistinis braižas jau tvirtai susiformavęs. Lietuvių poezijoje naujumu ir fragmentiškų metaforų gilumu pasižymi poetė Greta Ambrazaitė (g. 1993), o „nuotrupinėmis“ metaforomis ir netikėtais kontekstais ryškus poetas Aistis Žekevičius (g. 1990). Latvių poezijoje poetinę žaismę ir naratyvumą renkasi poetas Arvis Vigulas (Arvis Viguls, g. 1987), kalbėjimu savo ir kitų vardu, egzistencine šviesotamsos pajauta ir vaizdingumu yra įdomus poetas Artis Ostupas (Artis Ostups, g. 1988). Kiekvienas jų turi savitą ir originalų braižą, jų poezija tinkama praskleisti įvairialypiam metaforų spektrui. Šiame straipsnyje siekiama ne tik apžvelgti šiuolaikinių lietuvių ir latvių poetų kūrybos bruožus, bet ir įvertinti jų poetinių strategijų unikalumą.
Analizei eilėraščiai parinkti iš poetų antrųjų ar vėlesnių knygų, kuriose jau justi susiformavęs stilius: tai G. Ambrazaitės „Adela“, A. Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“, A. Ostupo „Gestai ir kt. eilėraščiai“, A. Vigulo eilėraščiai imti iš „Poetinio Druskininkų rudens“ 2023 m. almanacho (abu latvių poetus į lietuvių kalbą vertė Dominykas Norkūnas). Yra įdomu įsigilinti į tekstus stengiantis geriau suprasti šiuolaikinės poezijos konstravimo logiką, taip pat nustatyti, kaip metaforos ir poetinės struktūros sukuria naujus emocinius ir intelektinius sąlyčio taškus su skaitytoju.
Raiškos principai
Kalbant apie šiuolaikinės poezijos raišką, tenka konstatuoti, kad vieną iš svarbiausių funkcijų atlieka metafora. Ji vyrauja kaip pagrindinė stilistinė figūra, padedanti skleistis kitoms ir taip užpildyti eilėraštį.
Filosofas Tomas Kačerauskas, analizuodamas įvairių mokslininkų metaforos sampratas, teigia, jog metafora turi būti gyva ir veikli, kitaip ji praranda savo poveikį. Jei metafora pernelyg banali arba neaktuali dėl pasaulėžiūros, pavyzdžiui, kaip tam tikrose antikinėse eilėse, ji tampa neveiksni kaip meninė ir komunikacinė priemonė. Tai itin svarbu kalbant apie šiuolaikinę metaforą, kuri turi būti subtili ir netikėta, kad išlaikytų naujoviškumo įspūdį. T. Kačerausko teigimu, „metafora, kaip išimtinai kalbinė raiškos priemonė, apima tiek rodymą, tiek atpažinimą“1, kartais autoriui siekiant suvokėjo šoko.
Metaforos jėga kyla iš jos gebėjimo sukelti netikėtumą, o jos prieštaringumas ar absurdiškumas veikia kaip smūgis, pažadinantis vaizduotę. Būtent šis netikėtumo momentas sustiprina metaforos poveikį, sukurdamas nuostabos efektą, kylantį iš autorinės autentikos. Tai leidžia skaitytojui nenumanyti, ko tikėtis, ir netikėtumas tampa vienu iš pagrindinių šiuolaikinės metaforos bruožų. Šitaip kuriama originali, paveiki metafora.
Filosofas Ludwigas Wittgensteinas išryškina vaizdo svarbą, teigdamas, kad „vaizdas – tai kalbos žaidimų ir pasaulėvaizdžio sankirta, minties ir tikrovės santara“2. Šis samprotavimas pagrindžia idėją, jog vaizdas atspindi ne tik tai, kas matoma, bet ir kaip tai suvokiama, susiedamas kalbą su tikrove. Remdamasis šiuo požiūriu, T. Kačerauskas nurodo, kad vaizdas dažnai perteikia matymą kaip. O metaforos esmę ir apibūdina gebėjimas matyti kaip, t. y. ne tiesiogiai nurodant žmogaus ir pasaulio santykius, bet išreiškiant žmogaus laikyseną pasaulyje. Metafora, kaip komunikacijos priemonė, veikia per šį uždarą žaidimą, kuris leidžia susitikti poeto ir skaitytojo poetiniam jausmui, kai skaitytojas atpažįsta savo matymą kaip3. Metafora apima ir vizualinį, ir kognityvinį aspektą, veikdama kaip vaizdą ir mintį vienijanti struktūra.
Kintanti šiuolaikinės poezijos raiška reikalauja ir naujų apibrėžčių, nes sunku tiksliai nusakyti, kuo išsiskiria šiuolaikinė metafora, kurios ribos vis plečiamos. Šis procesas neatsiejamas nuo kognityvinio posūkio, kuris atvėrė naują metaforos supratimą – ji imta suvokti ne tik kaip stilistinė priemonė, bet ir kaip pasaulėvaizdžio konstravimo komponentas. Todėl aktualu kalbėti apie kognityvines ir konceptualiąsias metaforas. Konceptualioji metafora, kurią išsamiai tyrė teoretikai Georgas Lakoffas ir Markas Johnsonas, nėra vien stilistinė figūra, tai ir mąstymo modelis, lingvistinis raktas, padedantis suprasti pasaulį4. Kognityvinė metafora remiasi patirtimi ar apibrėžtu žinojimu, kuris per metaforą įgyja naują prasminę vertę. Konceptualioji metafora atskleidžia konkretaus rašytojo stilių ir pasaulio matymą. Yra kelių rūšių konceptualiųjų metaforų, bet ypatingą dėmesį verta skirti toms, kuriomis konkrečiais vaizdiniais atskleidžiamos abstrakčios ar ontologinės idėjos5. Be to, metafora yra ir poetinio teksto konstravimo komponentas. Kūrybiškos metaforos, randamos poetiniuose tekstuose, reikalauja iš skaitytojo papildomų kognityvinių ir interpretacinių pastangų. Taigi metafora ne tik suteikia eilėraščiui gelmės, bet ir aktyviai įtraukia skaitytoją į prasmės kūrimo procesą, užtikrindama glaudesnį ryšį tarp kūrinio ir jo suvokėjo.
Metaforos daugiafunkciškumas yra ypatingas: ji formuoja ir poetinį matmenį, ir kuria naratyvinę eilėraščio struktūrą bei naratyvinę dinamiką, kuri šiandieninėje poezijoje taip pat itin svarbi. Nors ir būdamos fragmentiškos, metaforos gali susijungti eilėraščiuose į netikėtus prasminius darinius.
Remdamasis šiomis teorinėmis prielaidomis, bandysiu pagrįsti, kad šiuolaikinė metafora yra kitokia netikėtumu ir naujumu, tuo ji ir skiriasi nuo ankstesnės (tradicinės) poezijos tropų, kur metafora kur kas lengviau nuspėjama ir ima kartotis.
Metaforiška eilėraščių pavadinimų aprėptis
Eilėraščių pavadinimai dažnai padeda juos atrakinti ir atveria duris, pro kurias gali „įeiti“ suvokėjas. Kai kurių pavadinimų metaforos aprėpia visą eilėraštį ir suteikia turiniui svarbų prasminį apvalkalą.
A. Ostupo eilėraščio „Fotografija ir žirklės“ pavadinimas siejasi su kitomis naudojamomis metaforinės raiškos priemonėmis. Eilėraštyje kalbėtojas sunkiai nusakomas, tad savistabos vaizdas komplikuojamas: subjektas byloja savo vardu, tačiau išsako tam tikras detales apie gyvenimą, nenurodydamas konkretaus viso to patyrėjo. Eilėraščio konceptualusis centras – atmintis ir užmarštis. Fotografija išsaugo atmintį, o žirklės naikina ir nurodo užmaršties dėmenį. Kalbantysis suvokia, jog nebus rusvų plaukų kuokštų, kad bus „tiktai trumpas raštelis, / šykštus atsisveikinimas, pažadai neužmiršti visų tų metų“6. Nesakoma nei kam tas raštelis bus skirtas, nei su kuo atsisveikinama, tik teigiama, jog svarbu nepamiršti, išsaugoti. Raštelis – kita išsaugojimo metafora. Atmintis gyva ir raštu, ir vaizdu. Vis dėlto visa apgaubia praradimo ir slogumo jausmas – lyg kalbėtojas eitų į tuštumą, nežinodamas, į ką ten įsitvers: „Durys netrinkteli, gulbės susipina sniego baltumo kaklais, / melodija nuo bažnytkaimio kedena rūbų klostes ir mintis. // Nebus nė žodžio, kurio įsikibtų nukramtytos lūpos. // Tuščioj lovoje nesitvenks kritę debesys, langai žiojės praviri“ (p. 56). Vaizdiniai sukelia atitolimo, slogumo, svetimumo, susvetimėjimo jauseną. Sakytojas žino, kad viskas „bus tyra ir gardžiai kvepės, laiškanešys gailiai truktels pečiais. / Tik prie masyvaus rašomojo stalo darbuosis sidabro žirklutės, // atkirpdamos ranką nuo rankos – žaibiškai, kaip visus tuos metus“ (p. 56). Jis patiki tyrumu ir jį pajaučia, tačiau nuolatinė naika, užsimiršimas, laiką įkūnijanti žirklučių metafora nurodo liūdesį ir pamiršimą to, kas svarbu: žirklutės subtiliai atkerpa ranką nuo rankos ir ryšio tarp žmonių nebelieka. Šios dvi metaforos suskirsto eilėraščio vaizdinius į kelis planus ir subtiliai sąveikauja su kitomis metaforomis, padeda joms plėtotis. Pavadinimo metaforų sąveika su teksto metaforomis kuria vientisą eilėraščio konceptą. Svarbus ir objektų santykis pačiame pavadinime: žirkles galima nufotografuoti, žirklės gali sukarpyti nuotrauką, todėl tarp abiejų dalių yra ryški ambivalencija.
Kitoks pavadinimo santykis su tekstu išryškėja viename A. Žekevičiaus eilėraštyje. Jame ataidi dialogas su lietuvių literatūros klasikos tekstais. Pavadinimas „pavasario balsai“ yra tiesioginė nuoroda į Maironio poezijos rinkinį. Eilėraštyje sakytojas pasitelkia ironiją: „lana del rey ulba apie našlaites / lanai pavasaris / lanai gerai / o man iki žydėjimo kaip iki marso“7. Atpažįstama Kazio Binkio, avangardizmo stilistika, tekstas, užuominomis perbėgęs literatūros istoriją, priminęs klasikus, prabyla savo nauju balsu, taip praplečiami metaforiniai resursai. Eilėraščio kalbantysis juokauja, kad jam iki pavasario, iki žydėjimo toli kaip iki Marso, keturvėjiškai hiperbolizuotas. Kalbėtojas teigia, kad neskrieja į kosminę odisėją, tik gaišta gręždamas smegenis ir „nagrinėdamas ilgesio prielaidas / užuot gręžęsis į dvasią“ (p. 51). Jis medituojąs neviltį, todėl eilėraštį apgaubia pilkumos ir liūdesio atmosfera, tačiau ironija jį nuo pilkumos apsaugo ir įtraukia žaismės dėmenį bei tampa intertekstų jungtimi. Metaforomis mąstoma kultūra ir literatūros klasika, peržaidimas įgauna naujumo, literatūrinė jungtis nustebina netikėtumu. Metaforos padeda nutrinti atstumą tarp klasikos ir šiuolaikinės poezijos, sujungia ištakas ir šiandieninį balsą, padeda kalbėtojui jausti pamatą ir klasiką perkurti savaip. Pavadinimas tampa nuoroda į literatūros raidą: įtampa jaučiama tarp K. Binkio, ironizuojančio Maironį, ir A. Žekevičiaus, bandančio viską sujungti, modifikuoti ir tarsi sutaikyti, tačiau ji ne tokia ryški kaip A. Ostupo eilėraštyje „Fotografija ir žirklės“, nes jame gali egzistuoti arba viena, arba kita, o A. Žekevičiaus eilėraštyje visa egzistuoja bendroje istorijoje.
Kitame A. Žekevičiaus eilėraštyje pavadinimas nurodo tam tikrą pokytį ir visuomenės žvilgsnį į subjektą. Pasitelkdamas metaforas, poetas braižo jausmų žemėlapį, kai kalbantįjį užtvindo tamsios ir šviesesnės būsenos, dažniausiai susijusios su meile. Pavadinimas „keliai. mašinos“ primena televizijos laidą apie eismą „Keliai. Mašinos. Žmonės“. Pavadinime nelikę žmogaus, tai liudija visuomenės požiūrį į asmenį, kurio paprastai eisme nepamatysi, jis lieka tarsi užribyje. Kalbėdamas apie vidines tamsumas, subjektas jaučia savo beprasmiškumą – būtent jis išbraukiamas kaip nereikšminga būtybė: „nebežinau kur dėtis / tad šildau mašinos saloną / sėdžiu ir laukiu / kol šiluma užlies / bent išoriškai / kol vėl patikėsiu / kad viskas okei / viskas dar priešaky / kad šitas šlagbaumas / anksčiau ar vėliau pasikels / kad liausiuosi kaukti / kaip signalizacija“ (p. 52). Užlietas slogumo, subjektas tiki, kad viskas bus gerai, nors save ramina tuščiomis frazėmis, tiki, kad pasikels metaforiškas šlagbaumas, užtvara, kuri neleidžia kažko padaryti, kuri yra tam tikra kliūtis, jis tiki, kad liausis kaukti kaip signalizacija, nors šiuo atveju palyginimu paremtas perkėlimas reiškia verksmą. Jis niūrinėja po skystą rūką su sutrikusiomis vidinio kompaso koordinatėmis, ilgisi „mudviejų pokalbių“ (p. 52), bet neturi tiek valios, kad galėtų prakeikti popietę, kai pirmąsyk pamatė ją. Tamsumų sukuriama nuotaika jo nepaleidžia, jis suvokia, kad turi būti dėkingas, bet jaučiasi kaip išsileidusi padanga. Metaforiškai perteikta būsena atskleidžia jo vidinę pilkumą, tam tikrą neišsprendžiamumą ir negalėjimą rasti išeities, vizualumas kuria ryškesnį ryšį su suvokėju. Pavadinimas „keliai. mašinos“ tiesiogiai metaforizuoja asmens tamsą, jo negalėjimą ištrūkti iš vidinių patirčių, ironija padeda atsiriboti nuo tamsos ir ją suvokti blaiviau, tad metafora tampa išplėstine, apimančia ir eilėraščio pavadinimą. Jis įdomus netikėtumu, nes skaitytojas nežino, ko tikėtis: nors primena televizijos laidą, iš tikrųjų kalbama apie asmens vidines jausenas. Toks kalbėjimas išryškina eilėraščio vaizdingumą: metaforos tapo kalbančiojo vidinį pasaulį nuo pat pirmojo potėpio, kurį įkūnija pavadinimas.
Aptartuose eilėraščiuose pavadinimai yra tiesioginis raktas metaforoms atrakinti ir metaforiškai konceptualizuoja eilėraštį, nes patys tampa metaforomis, aprėpiančiomis visą tekstą, todėl yra tarsi mąstymo kodas ir eilėraščio turinio matmuo.
Metafora ir intertekstai
Gvildenant konceptualiąją metaforą, svarbu atkreipti dėmesį į intertekstualumą, nes jis susijęs su mąstymu metaforomis: intertekstai dažnai įsiterpia į metaforas ir yra šiuolaikiškai perkuriami juos išskaidant į tam tikras dalis ir jas jungiant su netikėtais kontekstais.
Prieš tai aptartame A. Žekevičiaus eilėraštyje „pavasario balsai“ Maironio ir K. Binkio intertekstai paryškina literatūrinį dialogą su klasika ir tęsia literatūros intertekstų sampynas. Dažnai poezijoje pasitelkiami kur kas įvairesni intertekstai: A. Žekevičiaus eilėraštyje „Rugsėjis“ atgyja poetinės figūros, mezgamas dialogas su rudeniu, tamsa, melancholija: „štai ir vėl sveikas rudenėli / sveika tamsa / sena bičiule // sveika melancholija / nemalonės pilnoji / pagirtas jos sūnau liūdesy“ (p. 46). Kreipimasis ir ryšio kūrimas su subjektais pažymėtas ironijos – iš jos skleidžiasi ir kitos stilistinės figūros: į rudenį kreipiamasi deminutyviškai, tai įgyja menkinimo konotaciją, tamsa pavadinama sena bičiule, nors kalbantysis jos tikrai tokia nelaiko, melancholija perkeičiama įterpiant maldos „Sveika, Marija“ intertekstą ir perrašytas maldos eilutes, kai kurios detalės apverčiamos – melancholija pilna ne malonės, o nemalonės, jos sūnus yra liūdesys. Kalbantysis sveikinasi su nesveikais ir skylėtais batais, dargana, kurios kaulėti pirštai „meistriškai skambina šonkauliais“ (p. 46). Jis toliau naudoja ironiją piešdamas pasaulį, jo pasisveikinimas įgauna Kristijono Donelaičio „Metų“ pasakotojo intonacijų: „sveikas žmogau apsitūlojęs / trimis megztiniais / nes tik taip gali išgyventi“ (p. 46). Žmogus apsitūlojęs, negalintis kitaip išgyventi, ištverti šalčio, primena K. Donelaičio „Metų“ Slunkių, negalintį pakęsti darbo. Kalbantysis sveikinasi ir su pakrūmių ekshibicionistu: „sveikas? vargu bau // kažkoks išbalęs / šiurpstančia oda / sveikas ir sudie / bent iki kito pavasario“ (p. 46). Nuaidintis pavasario motyvas taip pat primena donelaitišką kalbėjimą, kai „Metų“ veikėjai su liūdesiu pasitinka žiemą. Galiausiai kalbantysis kreipiasi į ją, teigia, jog vėl nesusilaikė jai neparašęs. Taip baigiamas eilėraštis liudija, kad kalbėtojui svarbiausia užmegzti žmogišką ryšį, kuris yra tikras, tikresnis už anksčiau jo paminėtus, nes jis suvokia, kad tik dėl šio kreipimosi „diena štai ir vėl / nenuėjo / perniek“ (p. 47). Kalbėjimas su skirtingais subjektais virsta fragmentišku dialogu su pasauliu, personifikuoti subjektai įgalina metaforinį mąstymą ir matymą. Eilėraštis primena maldą, tačiau kalbėtojas nieko nebeprašo, tik bando blaiviai suvokti situaciją. K. Donelaičio intertekstas stiprina kritinį atstumą ir ironiją. Įsiterpę intertekstai saikingai atveria naują tikrovę, įbūtindami joje šiuolaikinį žmogų.
Intertekstai dažnai slypi po gilesniais kontekstais. G. Ambrazaitė renkasi istoriją peržaisti metaforiškai, viską nuasmenindama. Eilėraštyje „I amžius“ teigiama, kad „prasiskyrusi jūra pripratino / gerklę skalauti lotyniškai“8, kad sąmonė negali prie to priprasti, todėl viską atpila. Metafora kuria atgrasumo ir susvetimėjimo jauseną, nuaidi vandens ir kalbos santykis, atsiskleidžia tekėjimo, kaitos, nuolatinio judėjimo prasmės. Kalbančioji teigia, kad neįstengiama pripažinti tuo vandeniu vaikščiojus žmogų, o tai sakę jau pamiršti, iš burnų jau išskalautas to vandens skonis. Nors daug kas prarandama, nuolatinė kaita neleidžia sustoti, amžiai teka toliau. Kalbėdama apie amžinus ir nekintamus dalykus, G. Ambrazaitė metaforomis naujai perteikia, rodos, jau išsemtas temas. Kalbėti stengiamasi objektyviai, bandoma mąstyti visų vardu, visų, kurie buvo pratinami „gerklę skalauti lotyniškai“. Taip įtraukiamas europietiškumo matmuo. Metaforomis teigiama tai, kas visiems šio žemyno gyventojams bendra ir atpažįstama, tad tai tampa tam tikra istorine ir kultūrine jungtimi. Po „lotynišku kalbėjimu“ slypi Palemono mitas, nes gerklę specialiai pratinta skalauti lotyniškai. Lotyniškumas yra ir suvokimo dėmuo, skatinęs mąstymą, kai lotynų kalba buvo viena svarbiausių, tad tai ir mąstymo metafora. Šiuo atveju intertekstai glūdi gelmėje, o metaforos iškilusios iš vandens kaip ledkalnių viršūnės.
Kartais intertekstai yra tik motyvai ir detalės, kurias poetai perima iš ankstesnių kūrėjų ir jas perkuria. A. Ostupo eilėraštyje „Rilkės motyvas“ kalbantysis teigia, kad „visa lieka ištarta puse žodžio, bet sykį kažkas rašė – mano krūtinė / lyg žibintas, įžiebtas žvilgsnio“ (p. 11). Tiesiogiai neišduodama, kas taip sakė, perfrazavimas ar detalė įvardijama kaip pasakyta „kažkieno“, tačiau pavadinimas nurodo Rainerį Marią Rilkę. Kalbėtojas regi suskilusį ekraną, pats jaučiasi esąs iš popieriaus, tai sufleruoja apie jo suskilusią būseną. „Muzika ir šviesa, tonai ir kaskados“ (p. 11) jam tėra kuždesiai, viskas jau nutolę nuo R. M. Rilkės, yra likęs tik motyvas, kuriuo poetas varijuoja. Eilėraštyje vyrauja tapybiškas vaizdas, pasirinktam motyvui suteikiantis daugiau atspalvių ir ryškesnį pavidalą. Žaismė išsiskaido į daug atšakų, o intertekstas lieka epicentru, apie kurį viskas sukasi ir kuris eilėraščiui suteikia atspalvį, tas epicentras ir padeda augti metaforoms ir jas nudažo savo spalva, taip įkūnydamas matymą kaip. Tuo motyvu bandoma mąstyti ir konceptualiai kurti savo pasaulį pasitelkiant tai, kas jau sukurta.
Intertekstai dažnai metaforoms suteikia atspalvį ir išplečia jų ribas, priartina Bibliją, europietiškus kontekstus, pasaulio ir lietuvių literatūros asociacijas, atveria įvairesnių prasmių.
Paradoksas ir metafora
Metaforose vyraujanti įtampa ir priešpriešos dažnai perauga į paradoksus. Juose neretai suveikia ironija ir įvaizdina matymą kaip.
A. Žekevičius detalėmis nusako kalbančiojo santykį su aplinka, savimi, mylimąja, dažnai nekalbėdamas pirmu asmeniu ir taip liudydamas, kad sakytojo vietoje visada gali atsidurti kas nors kitas. Eilėraštyje „Atsimylėjimas“ kalbantysis svarsto, kad būtų gerai, jei egzistuotų atsimylėjimas – įsimylėjimo antonimas. Metafora paremta lingvistine žaisme, atsimylėjimo detalės yra priešingos įsimylėjimui: „atsimylėjėliai vaikščiotų atskirai / lyg nė nebūtų susipažinę // užmiršę pirmąjį atsimatymą / miegotų ramiausiai <…> užuot bukai spoksoję į sieną / su šypsena veide / ir viena vienintele mintimi // kambaryje netrūksta nieko / išskyrus tave“ (p. 39). Antonimais paremtos metaforos užtikrina priešingybės efektą, nes jos ir kalbiškai, ir semantiškai įgyja naują reikšmę, todėl įvyksta šiuolaikinis, vykęs žaidimas kalba. Atsimylėjimas yra įsimylėjimo reversas, jo atšaukimas. Tai liudija metaforos ribų plėtinį, metaforos modifikacijas, nes į atsimylėjimą telpa visas eilėraštis ir tai pagrindžia jo metaforiškumą. Paradoksas kyla susidūrus atsimylėjimui, aptariamam eilėraštyje, ir įsimylėjimui, kuris yra egzistencijos pagrindas. Nors paradoksai pabrėžiami detalėmis – atsimylėjėliai vaikšto atskirai, yra „užmiršę pirmąjį atsimatymą“ (p. 39), labiau visas eilėraštis veikia kaip paradoksas, todėl jis tampa metaforinio kūrybiškumo pavyzdžiu.
Kitokia žaismė matoma A. Vigulo eilėraštyje „Enciklopedijos prierašas: elektros kėdė“, čia paradoksai fragmentiški. Kalbantysis prisimena, kaip 2018 metų gruodžio 6 dieną rašė apie elektros kėdę. Jis kreipiasi į skaitytoją retoriniu klausimu: „Ar žinojote, kad jos idėja kilo stomatologui, / kurį išradimo link pastūmėjo dantisto kėdė?“9 Paradoksas ironiškas – dantisto kėdė, skirta žmonėms gydyti, tampa žudymo įrankiu. Kalbėtojas teigia, kad išsiaiškino, jog „į mirties sostą sėdosi kažkoks nelaimėlis / Nešvilyje Tenesio valstijoje…“ (p. 187). Sukrėstas tokio fakto, jis nusprendžia neberašyti nei apie elektros kėdę, nei apie elektrinį dantų šepetėlį. Ši priešprieša taip pat pabrėžia sarkazmą. Jis nutaria rašyti tik apie gražius dalykus: „Nuo šios akimirkos – tik eilės / apie gyvenimo aistras ir džiaugsmą, / apie nereidės ramiai alsuojančią krūtinę, / apie najadžių drovų juoką“ (p. 187). Pašiepiamas kartais nuaidintis reikalavimas poetams rašyti tik apie gražius dalykus. Ironija stiprinama teigimu, kad viskas kyla iš paprasčiausio domėjimosi mokslu, kuris, „toks tat linksmasis mokslas…“ (p. 187), neatsiejamas nuo mirties. Iškyla dar vienas paradoksas – domėjimasis mokslu nuveda iki mirties, skatina žudyti. Be to, kalbėtojas, prisimindamas, kaip 2018 metais rašė eilėraštį, trina ribą tarp savęs ir autoriaus, taip priartėdamas prie šiuolaikinei poezijai aktualios autorystės klausimo, nes kalbėtojas prisimena tai, ką gali prisiminti tik autorius. Tai dar labiau sustiprina paradokso poveikį.
Poetiniame tekste paradoksai panaudojami netikėtumui ir suteikia metaforoms šiuolaikiškumo, plečia metaforos ribas ir dar kartą patvirtina, kad mąstymas metaforomis sunkiai apibrėžiamas nepasitelkus paradoksų.
Metaforų fragmentiškumas
Šiuolaikinėje poezijoje eilėraščiai dažnai būna sudėlioti iš mozaikiškų metaforų, kurios susijungia į visumą. Metaforų sampynos kuria vientisumą ir konceptualumą, o mozaikos detalių spalvų įvairovė nustebina netikėtumu.
Kai kuriuose A. Ostupo eilėraščiuose esti kur kas daugiau fragmentiškumo, iš detalių susideda spalvotas vaizdinių fraktalas. Eilėraštyje „Pavasario fragmentai“ vaizdiniai kuriami iš nuotrupų: „1. darbininkų vagonai apmušti šešėliais / kaštonai lenkiasi gūsiams // 2. it bedugniai veidrodžiai / ilguose koridoriuos / it kraujas, sutekąs atgal į pirštą // 3. vienišas policijos automobilis / kaukia į mėnulį / žiedai skleidžiasi / virpėdami priešais mirtį“ (p. 69). Apmušalų-šešėlių metafora nurodo tamsą, kraujo tekėjimas atgal į pirštą – įprastos situacijos apvertimą, policijos automobilio kaukimas į mėnulį tirština vienišumo ir nereikalingumo atspalvį. Visa skleidžia slogią nuotaiką, eilėraščio pasaulis tarsi valdomas nežinomybės. Kaip ir A. Vigulo eilėraščiuose, čia ataidi tam tikros būsenos, sukeltos įspūdžių, ir bandymas apibrėžti pasaulį, ribas paliekant atviras – neteigiant, nevertinant, stebint viską iš šalies ir nepripažįstant, ar paties kalbėtojo kraujas suteka atgal į pirštą, ar jis sėdi šešėliuotuose vagonuose, ar jis mato tuos žiedus prieš mirtį. Fragmentiškumas padeda metaforoms susijungti į pagrindinį vaizdą ir leidžia išnaudoti metaforos galią ir paveikumą.
Kiek kitoks mozaikiškumas matyti G. Ambrazaitės eilėraštyje „Intoksikacija“. Kalbėtoja pataria: „Lėtai gurkšnokite biblioteką / žodžių svaigias mikstūras / jose veriasi laiko smegduobės – / plūsta vanduo pro raides“ (p. 62). Vandens perkėlimas į literatūrinius vaizdinius sukuria naujumo įspūdį, leidžia kalbėti ir apie laiką, ir apie literatūros vartojimą. Net jei laikas prarandamas ir smenga į smegduobes, kalbančioji pataria vis tiek nerti literatūron. Metaforos skirtingos, bet turi tam tikrų sąryšių ir panašumų, tad susijungia į vientisą darinį (laikas, vandens tekėjimas, smegduobių sąsaja su vandeniu ir kt.). Jos nėra tokios fragmentiškos ir nutolusios kaip prieš tai aptartame A. Ostupo eilėraštyje, o jų sujungimas pabrėžia literatūros tekėjimo ir raidos prasmes, negalėjimą sustabdyti literatūros potvynio.
G. Ambrazaitė fragmentiškai perteikia ir intymų ryšį su artimaisiais: eilėraštyje „Kaip aš stebėjau močiutės rankas“ sakytoja kalba iš savo perspektyvos, o minimi asmenys jai svarbūs ir brangūs. Stebėdama močiutę, kalbančioji mato, ką iš jos paveldėjo ji pati, tad mezgasi intymus tarpusavio ryšys: „Rankos yra paveldimos su lysvių moliu panagėse, sutinusiais sąnarių kauburiais ir nematomai smengančiais pamatais, ant kurių sukrauti metų metai, pelijantys vyšnių uogienėse“ (p. 14). Ji perima viską: paveldi močiutės rankas ir sunkų darbą, pamatų smegimą ir svorį, metus, kurie pelija, nes su jais nieko nedaroma, tarsi stengiantis sutaupyti. Ji prisimena detales iš močiutės gyvenimo – viskas metaforiškai apibendrinama rankų įvaizdžiu – jomis viskas daroma, jomis globojama, jomis persiduoda gyvenimas, perduodama gyvybė: „Rankos yra paveldimos su nepasirašytais popieriais, atsisakymu, 58 straipsniu, durų trenksmu, užrakinta biologijos laboratorija ir atimtais namais <…> Rankos yra paveldimos su atsarginiais raktais, šiltnamyje pakastais po akmeniu agurkams raugti (šalia ant kibiro surasi tupintį aiškiaregį varną, paveldimą kaip rūgštūs obuoliai ir iškapotos mintys)“ (p. 14–15). Vaizdinių mozaika kuria detalų kalbėtojos santykį su močiute, įvairus, ir tamsių, ir šviesių detalių derinys nurodo visapusiškumą ir gyvenimo nenuspėjamumą: „su nuskinta šaka alyvos, žiedu nuo bevardžio piršto, saulės dėmėmis, mėlynių segėmis, šachmatais, pledais, vabalais, žolių sriuba, vaikystės visata, kuri susigūžia, kad ją toliau saugotum“ (p. 15). „Eilėraščių kalbančioji suvokia individualaus asmens laikinumą ir nenugalimą visa ko kismą, tačiau bando apčiuopti prisiminimų radinius, kurie išsibarstę lyg keisčiausi daiktai, susiję ne tik su asmeniniais išgyvenimais, bet ir pasaulio istorija“, – teigia Ieva Rudžianskaitė10, akcentuodama ne tik asmeninį kalbėtojos santykį su daiktais, bet ir bendražmogiškų ryšių kūrimą, sakytojos santykį su pasauliu. Metaforos ir detalės fiksuoja atmintį, detalumas padeda nutapyti raiškesnį vaizdą, pabrėžia gyvenimo smulkmenų svarbą ir atskleidžia konceptualų mąstymą. Mažmožiai, perteikti metaforine raiška, tampa gyvenimo atspindžiais, leidžiančiais autorei ir kalbėtojai gyventi ir mąstyti akimirkomis.
Naratyvumas
Naratyvumas yra poetinė strategija, suteikianti eilėraščiams vientisumo ir išplečianti metaforos ribas, nes metafora gali driektis per visą eilėraštį ir kiek sukomplikuoti individualios metaforos ir paties eilėraščio ribas. Istorijos pasakojimas eilėraščiu yra vienas šiuolaikinės poezijos bruožų.
A. Vigulo eilėraštis „Šviesa“ veikia kaip vientisa metafora. Jame kalbama apie vyriškį, kuris ryte pastebi iš kairiosios ausies išlindusią virvelę, ją trukteli, išgirsta spragtelėjimą ir jo galvoje įsižiebia lemputė. Jis apsidžiaugia: „Kaip praktiška!“ – pagalvojo sau vyriškis, / tuomet darsyk truktelėjo už virvelės – / spragt! – ir lemputė užgeso. / Viskas veikė kaip pridera. // Tačiau kartą, eidamas miegoti, jis pamiršo / išjungti šviesą galvoj. / Lemputė nakčia perdegė, / o vyriškis numirė“ (p. 178). Iš niekur atsiradusi lemputė įgauna siurrealizmo atspalvį, vyriškio susitaikymas su situacija, lyg ji būtų įprasta, primena Gregoro Zamzos laikyseną Franzo Kafkos novelėje „Metamorfozė“. Lemputė tampa paties vyriškio metafora, kiek dega ji, tiek gyvena ir žmogus. Vyriškis pats yra metafora, jis užpildo visą eilėraštį, eilėraščio gyvybė priklauso nuo jo. Kai jis miršta, baigiasi ir tekstas. Taip kuriamas netikėtumas ir ontologinis matmuo, įgalinamas matymas kaip: kalbėjimas apie lemputę vyriškio galvoje yra kalbėjimas apie būties šviesą ir jos žmogiškąją bei poetinę baigtį.
Kartais istorijos pasakojimas dėliojamas it trumpa biografija, pagrįsta metaforų virtine. A. Ostupo eilėraštyje „Senelė“ kalbantysis prabyla senelės vardu, prisimindamas trumpą it žiežirbos amžių, šiai sužimbant atminties kūju: „Kartą buvau drovi pievų mergiotė, laiba kaip stiebelis, / lūpas dažiau burokų sunka, / pavasarį skambutis į mokyklą, / kur suirzęs tamsta Andersonas mušė per pirštus“ (p. 55). Žiežirbos žybtelėjimas apibendrina žmogaus amžiaus trumpumą, o jos smūgis atminties kūju – galimybę visa atsiminti ir pajusti tik skaudant. Kalbėtoja silpna, pažeidžiama, save tokią ir atsimena, jos vaikystė slogi ir kupina baimės. Ji tęsia prisimindama tolesnį gyvenimą: „Tapau medicinos sesele – mirties skiedros nuklojo pečius. / Pyliau vyną į taures, ištekėjau, man gimė mergaitė. / Jau rugsėjis, apkarpau erškėčių ratelį ant Pėterio kapo, <…> dabar žinau: dangus neaukštai, // debesys dreskia nugarą lyg pakelės dilgėlės“ (p. 55). Mirties skiedrų metafora nusako kasdienybės artumą mirčiai – mirtis smulkiomis detalėmis vis ją pasiekdavo, primindavo apie save, vyno pylimas į taures – ir šventė, ir auka: visas jos gyvenimas kažkam paaukotas. Rūpindamasi Pėteriu, apkarpydama erškėčių vainiką, kuris metaforiškai atskleidžia Pėterio ir sakytojos kančią, ji jaučia mirties artumą. Debesys metaforiškai jai dreskia nugarą lyg dilgėlės – ji nelaukia pabaigos, jai dangus neatrodo švelnus. Mirtis visą gyvenimą buvo šalia jos: nuo skiedrų jaunystėje iki erškėčio gyvenimo rugsėjyje. Visas kalbėjimas jautrus, asmeniškas, nors išsakomas paprastai, netrokštant empatijos ar supratimo, lyg su kančia jau būtų susitaikyta, o sunkumai savaime suprantami. Kalbėjimas trečiuoju asmeniu nurodo, jog kito istorija yra ir sava istorija, kad subjektas, kalbėdamas senelės vardu, tą istoriją taip pat išgyvena. Konceptualumas atsiskleidžia, kai poetas, kalbėdamas kito vardu, mąsto ir jaučia pats. Nutrinama riba tarp savo ir kito istorijos, asmeninė istorija tampa bendra, kito istoriją galima išgyventi kaip universalią mąstymo paradigmą.
Naratyvumą eilėraščiuose gali kurti moksliniams tekstams būdingi intarpai, šnekamosios kalbos elementai, jie „nupoetina“ tradicinę metaforą, susilpnindami jos estetinį krūvį. Ryškus autorystės klausimas iškyla A. Vigulo eilėraštyje „Apsėstasis“. Sakytojas prisimena, kaip būdamas dvylikos girdėjo „balsą, skambantį galvoje: // „Arvyje įsikūnijęs / duonos demonas.“ / Ir nė žodžio, velniai griebtų, / daugiau nė žodžio“ (p. 189). Kalbantysis mini savo vardą, vadinasi, pateikia tiesioginę nuorodą į teksto autorių, tad ši riba tampa komplikuota. Šiuolaikinis diskursų maišymas sukuria žaismės įspūdį, kuris eilėraštyje, žvelgiant per autoriaus objektyvą, tęsiamas toliau: jis prisimena, kaip, versdamas Federico Garcíos Lorcos eilėraštį, užtiko šias eilutes: „Nutukus moteris, mėnulio / varžovė / laksto gatvėmis / ir po apleistus pastatus <…> ir prišaukia duonos demoną / (šią vietą pabraukiau aš – A. V.) / iš giedro padangės kalvyno…“ / (pub. žurnale Latvju Teksti, Nr. 1, psl. 20)“ (p. 189). Autocitavimu, tiksliu publikacijos šaltiniu akivaizdžiai nurodoma tikra autorystė. Eilėraščio pabaigoje jis teigia, kad iki šiol nesuprato, ką tai galėtų reikšti. Šiuolaikiškas poetinis ėjimas yra nepateikti atsakymo – kalbantysis užduoda tik klausimą, pasidalija savo sumišimu, apmąstymu, svarstymais. Ši žaismė atskleidžia autoriaus siekį megzti dialogą su skaitytoju, atvirai atskleisti tai, ką galvoja, ir prisiimti atsakomybę kalbėti savo vardu.
Naratyvumo įsigalėjimas poezijoje skleidžiasi įvairiomis formomis. Istorijos pasakojimas skatina apsvarstyti ribą tarp poezijos ir prozos, vis dėlto metaforų ir kitų stilistinių figūrų gausa, lakoniška tekstų raiška leidžia juos identifikuoti kaip eilėraščius.
Vienas svarbiausių šiuolaikinės poezijos bruožų yra fragmentiškumas, pasitelkiamas netikėtumui kurti. Aptartų lietuvių poetų eilėraščiuose dažniau naudojamos fragmentiškos metaforos, kurios eilėraštyje sukimba į savotišką mozaiką ir taip kuria vientisą piešinį. Metaforų konceptualumas, originalumas ir mąstymas jomis svarbus ryšiui su suvokėju užmegzti, kad jos taptų paveikesnės. Fragmentiškumu metaforos daro didesnį poveikį skaitytojui ir įtraukia jį į kognityvinį atpažinimo ir interpretavimo procesą.
Latvių poetų eilėraščiai turi kur kas daugiau naratyviškumo, siužetiškumo, daugiau rašoma proziškos poezijos. Pasinaudodami naratyvumu kaip eilėraščio konstravimo priemone, poetai nutolsta nuo tradicijos, tačiau metaforų gausa ir koncentracija, jų artumas viena kitai neleidžia nuslysti į prozinį kalbėjimą. Taip pat pateikti pavyzdžiai rodo, kad latvių poezija kur kas siurrealistiškesnė.
Metaforų parinkimas atspindi ir kūrėjų poetines programas, jiems svarbias temas, pasakojimo būdą, o skirtingų kalbėjimo perspektyvų derinimas padeda išsisakyti, paryškina originalų ir savitą matymą kaip. Taip pat šiuolaikinė poezija per ironiją pasako tai, kas skauda, ar būtų kalbama savo, ar kito balsu.
Šiuolaikinės metaforos ne tokios perregimos, jos miglotesnės, nes jas konstruojant jungiami skirtingi kontekstai, gretinami nesulyginami dalykai, išgaunamas netikėtumo efektas. Tad jos pasižymi kitoniškumu, aiškiai apibrėžta svaria idėja ir žaisme. Pavadinimai, intertekstai, paradoksalumas suteikia konceptualumo ir galimybę mąstyti metaforų grandinėmis, nes kuria minties ryšius tarp pavadinimo, kontekstų, kitų eilėraščio komponentų, trina ribą tarp autoriaus ir kalbančiojo.
A. Ostupas, kaip ir A. Vigulas, neretai eilėraščiuose kalba kitų vardu, tačiau jis kur kas dažniau prabyla sau artimų personažų lūpomis ir išsako savitą ir vienintelę gyvenimo istoriją nei tam tikrą idėją. A. Vigulo eilėraščiuose idėja pranoksta personažų svarbą, o A. Ostupo – atvirkščiai, pirmiausia iškyla patys kalbėtojai, o visos istorijos ir tai, kas apie juos (ar jų pačių) sakoma, gaubia juos pačius. Jų gyvenimai taip pat gali būti suvokiami kaip tam tikros metaforos, tačiau jos ne tokios vientisos dėl vaizdinių gausos. Eilėraščiai gana siužetiški, juose vieną ar kitą personažą įkūnijantis kalbantysis per juos išsako tai, kas rūpi jam. A. Vigulo kalbantysis dažnai vaikšto ant beprotybės ribos, jis persikūnija į daug veikėjų ir pats tampa tarsi metafora, kuri, lyginant su G. Ambrazaitės ar A. Žekevičiaus kuriamomis, nėra tokia fragmentiška. G. Ambrazaitės poezijoje fragmentiškumas jungia kultūrinius matmenis su asmens pasaulėjauta, o A. Žekevičiaus metafora artima paradoksui, kur kas ironiškesnė.
1 Kačerauskas T. Metafora kaip kultūros modelis // Problemos. – 2002. – Nr. 61. – P. 97.
2 Ten pat. – P. 106.
3 Ten pat. – P. 107.
4 Qodirova M. Conceptual Metaphor in Literary Text // European multidisciplinary journal of modern science. – P. 557.
5 Ten pat.
6 Ostups A. Gestai ir kt. eilėraščiai / vertė Dominykas Norkūnas. – Vilnius: Bazilisko ambasada, 2023. – P. 56. Toliau cituojant tekste nurodomas tik puslapis.
7 Žekevičius A. Atlaidžiai šypsosi bedugnė. – Vilnius: Bazilisko ambasada, 2023. – P. 51. Toliau cituojant tekste nurodomas tik puslapis.
8 Ambrazaitė G. Adela. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – P. 64. Toliau cituojant tekste nurodomas tik puslapis.
9 Viguls A. Eilėraščiai / vertė Dominykas Norkūnas // Poetinis Druskininkų ruduo 2023. – P. 187. Toliau cituojant tekste nurodomas tik puslapis.
10 Rudžianskaitė I. Apie poezijos magiją ir veriamą kaukolėlių rožinį // Šiaurės Atėnai. – 2022. – Lapkričio 25.