Genovaitė Dručkutė. Ar pažįstate Milašių?

2024 m. Nr. 12

Šių metų rugsėjo penktą dieną, pačiose Lietuvos sezono Prancūzijoje išvakarėse, pasirodė trejus metus rengti, poeto kūrybos bičiulių ir tyrėjų, prancūzų ir lietuvių, nekantriai, vis pasidairant į kalendorių laukti nauji Oskaro Milašiaus „Rinktiniai raštai“, kuriuos išleido žymioji leidykla „Gallimard“¹. Kruopščiai parengto tomo (daugiau kaip tūkstančio dviejų šimtų aštuoniasdešimties puslapių, du šimtai trys dokumentai: nuotraukos, rankraščių, pirmųjų leidimų faksimilės ir kita; pirmas tiražas – trys tūkstančiai egzempliorių) moksliniai leidėjai – Oskaro Milašiaus bičiulių draugijos prezidentas Olivier Piveteau ir Christophe’as Langlois, atrinkę publikuojamus tekstus, leidžiančius puikiai susipažinti su O. Milašiaus kūrybos visuma. Naujasis „Rinktinių raštų“ tomas turi visus būtinus mokslinio leidinio atributus: juos parengusių leidėjų parašytus įvadus, išsamų O. Milašiaus gyvenimo ir kūrybos aprašą, literatūros sąrašą, retai vartojamų žodžių ir sąvokų žodynėlį, vardų ir pavadinimų rodykles. Spalvingas viršelis – Prano Gailiaus „Sielrankšluosčio“ reprodukcija – intriguoja ir traukia akį; tomas, nors ir solidžios apimties, patogiai gula į ranką ir prašosi atverčiamas, žiūrinėjamas, tiriamas.

Pasitinkant naujuosius O. Milašiaus „Rinktinius raštus“ būtina pažymėti, kad šis leidimas – jau trečias, jo kūrinių leidybos istorija gana ilga ir sudėtinga. Dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pirmoji mintis leisti O. Milašiaus raštus subrendo Fribūro (Šveicarija) universiteto aplinkoje, ir sumanymą įgyvendinti ėmėsi tame mieste įsikūrusi Walterio Egloffo leidykla. 1944–1948 m. pasirodė šeši tomai, apimantys poeziją, romaną „Meilės įšventinimas“, dramas „Migelis Manjara“ ir „Mefibosetas“, „Senosios Lietuvos pasakas ir pasakojimus“ ir metafizikos veikalą „Slėpiniai“. Tolesnė leidyba nutrūko ir tik praėjus beveik dešimtmečiui, 1957 m., jos teises savo lėšomis įsigijo André Silvaire’as (1910–2003). Šis žmogus, kurio veikla garsinant O. Milašiaus vardą ir kūrybą nusipelno didžiausios pagarbos ir susižavėjimo, įsteigė savo vardo leidyklą ir iki 1990 m. išleido trylika tomų, apimančių kone visą autoriaus kūrybą. 1966 m. A. Silvaire’as atgaivino iškart po poeto mirties suburtą (1939 m. balandžio 3 d.), bet trumpai gyvavusią (iki 1941 m.) Oskaro Milašiaus bičiulių draugiją ir jo vardo, jo kūrybos sklaidai ir tyrimams skirtus „Sąsiuvinius“ („Cahiers“); nuo 1967 m. iki šiol jau pasirodė penkiasdešimt devyni numeriai.

Ankstesnės leidyklos teises perėmęs A. Silvaire’as turėjo laikytis jos numatyto plano, kuris nevisiškai atitiko ypatingą, netiesinį O. Milašiaus kūrybos ir dvasinės raidos kelią. Vis dėlto būtent šie trylika tomų tapo naujojo „Rinktinių raštų“ rinkinio pagrindu. Juo remdamiesi sudarytojai Ch. Langlois ir O. Piveteau pasirinko žanrinį ir chronologinį kūrinių grupavimo principą: poezija, proza, teatras, metafizika, vertimai.

Taigi atsiverskime ir patyrinėkime naujus O. Milašiaus „Rinktinius raštus“. Abiejų leidėjų sprendimu būtent poezijos pateikimas sulaukė daugiausia pokyčių: ji suskirstyta į tris pluoštus, atsižvelgiant į nuo 1899 m. iki 1937 m. išleistas knygas ir paties autoriaus sudarytas antologijas (1915, 1929 ir 1937 m.), į jas, greta naujų, įtraukiant ir anksčiau paskelbtų eilėraščių. Tokiu būdu, lyginant su dviem A. Silvaire’o poezijai skirtais tomais, naujame leidinyje nebeliko tokių skyrių kaip „Kitos poemos“ („Autres poèmes“) ir „Paskutinės poemos“ („Derniers poèmes“), neatspindinčių originalios rinkinių ir antologijų struktūros. Nebaigtos „Don Žuano“ scenos“ („Scènes de „Don Juan“) iš ketvirto A. Silvaire’o „Raštų“ tomo „sugrįžo“ į savo pradinę vietą – rinkinį „Septynios vienatvės“ („Les Sept Solitudes“, 1906), kaip buvo originaliame leidime.

Naujame tome O. Milašiaus prozai atstovauja romanas „Meilės įšventinimas“ („L’Amoureuse Initiation“, 1910), teatrui – „draminės poemos“ – tai autoriaus apibūdinimas, pavartotas 1915 m. antologijoje, arba misterijos „Migelis Manjara“ („Miguel Mañara“, 1912), „Mefibosetas“ („Méphiboseth“, 1913) ir „Saulius iš Tarso“ („Saul de Tarse“, 1914); pastaroji misterija, leidėjui perduota beveik Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, O. Milašiui esant gyvam taip ir nepasirodė. Ji buvo išspausdinta tik 1970 m. vienuoliktame A. Silvaire’o „Raštų“ tome, o dabar užėmė jai skirtą vietą autoriaus, regis, sumanytoje pamečiui rašytų dramų trilogijoje.

Naujų „Rinktinių raštų“ skaitytojai turi galimybę susipažinti su metafiziniais veikalais „Ars Magna“ (1924) ir „Slėpiniai“ („Les Arcanes“, 1927). Vertimų dalyje jie atras „Senosios Lietuvos pasakas ir pasakojimus“ („Contes et Fabliaux de la vieille Lithuanie“, 1930) ir „Mano Motušės Žąsies pasakas“ („Contes de ma Mère l’Oye“, 1933); pastarasis pasakų rinkinys skelbiamas su originaliomis Adomo Galdiko iliustracijomis. Lietuvių pasakojamosios tautosakos transkripcijos – tai O. Milašiaus vartotas terminas – skaitytojus panardina į pusiau išsvajotą, pusiau mitinę rašytojo žemę, o nedidelis skyrius „Lietuvos“ („Lithuanies“ su tarpukariui būdinga Lietuvos vardo rašyba) atveria kiek tikroviškesnį vaikystės namų vaizdą. Pora O. Milašiaus paskaitų apie Lietuvą, daktaro disertaciją rašiusiam Jonui Griniui perduoti biografiniai duomenys, Gretos Prozor ir Petro Klimo atsiminimai, pasakojimas apie 1976 m. iš tuometinės Lietuvos surengtą kelionę į Čerėją, Czesławo Miłoszo knygos „Gimtoji Europa“ („Rodzinna Europa“, 1959) fragmentas, net romano „Zborovskiai“ („Les Zborowski“, 1914) ištraukos atkuria aplinką, atgaivina praėjusio laiko dvasią ir labiau išryškina O. Milašiaus kaip „lietuvio“ figūrą. Lietuvišką „Rinktinių raštų“ pusę reprezentuoja lietuvių dailininkų, be minėtų P. Gailiaus ir A. Galdiko, Gražinos Didelytės, Vlado Liatuko, Klaudijaus Pūdymo, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų reprodukcijos.

Puikus sudarytojų Ch. Langlois ir O. Piveteau sprendimas rinktinį kūrybos tomą papildyti egodokumentais – įvairiems asmenims adresuotais laiškais. Iš maždaug keturių šimtų trisdešimties žinomų ir „Sąsiuviniuose“ ar kituose leidiniuose paskelbtų O. Milašiaus laiškų jie atrinko apie keturias dešimtis, nuo ankstyviausio mokyklos draugui Rolland’ui Borisui brūkštelėto laiškelio (1897 m.) – iki paskutinio, išsiųsto kelios dienos prieš mirtį (1939 m. vasario 27 d.) ilgamečiam bičiuliui Francisui de Miomandre’ui ir jo žmonai. Chronologiškai išdėstyti laiškai atspindi rašytojo gyvenimo įvykius, kūrinių genezę, diplomatinės veiklos atstovaujant Lietuvai peripetijas. Čia – ir svarbieji Christianui Gaussui skirti laiškai, kuriuose kalbama apie bandymą nusižudyti, apie gyvenimą „Lietuvoje, Čerėjoje“, Léonui Vogtui – apie nutrūkusį ryšį su Emmy von Heine-Geldern, Maurice’ui Prozorui – apie bendrą lietuvišką kilmę, siejančią du išeivius, gyvenančius ne savame, nors ir prisijaukintame krašte.

Nedidelis laiškų pluoštelis pateikia ir netikėtų staigmenų: trys anksčiau niekur neskelbti L. Vogto našlei Jeanne’ai rašyti laiškai (1925 m. balandžio 27–gegužės 5 d.) leidžia daryti prielaidas apie svarstytą, bet nerealizuotą santuoką.

Žavi tomo sudarytojų mintis įterpti interliudijas – perskyras, atidalijančias didesnes publikuojamų tekstų grupes. Tai lyg trumpi stabtelėjimai, atokvėpiai, kartu su rašytoju keliaujant sudėtingais jo grožinių ir metafizinių kūrinių keliais. Tokiomis interliudijomis tampa poeto į prancūzų kalbą išversta Johanno Wolfgango Goethės „Marienbado elegija“, sudarytojų vertinimu, įkvėptai perteikianti originalo dvasią, lietuvių liaudies daina, „Labai trumpa tokio pono Triks-Trikso, juokdario, istorija“ („Très simple histoire d’un Monsieur Trix-Trix, pitre“, 1906) ar į ankstesnius rinkinius nepatekęs eilėraštis.

Viso tomo ir jo skyrių pratarmes parašė Ch. Langlois, kurio svarstymų išeities taškas – O. Milašiaus vardas kaip ezoterinė formulė, įšventintų į jo kūrybą slaptažodis, daugumai prancūzų nežinomas, iki šiol nepažintas kūrėjas; ilgai ir bergždžiai ieškojęs, vieną ar kitą jo knygą netyčia rasi nebent užsienio šalių literatūros lentynose. Tai paradoksas, nes O. Milašius nuo dvylikos metų gyveno Paryžiuje, visi jo kūriniai parašyti prancūzų kalba, ir jis neabejotinai yra prancūzų rašytojas, nors ir lietuvių kilmės. Žingsnis po žingsnio Ch. Langlois veda „Rinktinių raštų“ skaitytojus į O. Milašiaus kuriančios, veikiančios, mistinius regėjimus patiriančios sąmonės paslaptį, neišleisdamas iš akių, sakytume, šakotos, bet ir labai vientisos žmogaus, kūrėjo raidos ir platesnio – anuometinės Lietuvos, Prancūzijos ir visos Europos – konteksto. Siekiama įveikti šį kūrėją persekiojantį paradoksą, atskiro pagiriamojo žodžio nusipelno labai išsamus O. Piveteau parengtas rašytojo gyvenimo ir kūrybos aprašymas, apimantis 1802–1939 m.: pradedant plačias valdas Čerėjoje įsigijusiu proseneliu Juozapu, seneliais Artūru ir Natalija, tėvais Vladislovu ir Roza Marija ir baigiant paskutinėmis O. Milašiaus gyvenimo valandomis. Nuotraukomis, rankraščių faksimilėmis, atsiminimų ir laiškų (taip pat – ir pirmą kartą skelbiamų) ištraukomis pagyvintas aprašymas gali būti skaitomas kaip nedidelis biografinis romanas su linksmais, keistais, dramatiškais momentais. Skaitytojus sudomins policijos protokolo ištrauka (vyksta Pirmasis pasaulinis karas, O. Milašius – Rusijos imperijos pilietis, vadinasi, kiek įtartinas…), meilės prisipažinimas Renée de Brimont, rašytojo kelionių kryptys, kūrinių parašymo ir leidimo aplinkybės (nesutarimai su André Gide‘u), draugystė su paukščiais…

„Ar pažįstate Milašių?“ – klausia literatūros apžvalgininkė Valérie Marin La Meslée (2024 m. rugsėjo 28 d., „Le Point“), drauge pakartodama daugiau kaip prieš pusę šimto metų (1965 m.) išleistos nedidelės O. Milašiaus kūrybos antologijos pavadinimą. Recenzijos autorė, apžvelgusi, jos akimis, „įspūdingą“ „Rinktinių raštų“ tomą, daro išvadą, kad išskirtinė prancūziškai rašiusio kūrėjo figūra pagaliau sulaukė jos reikšmę atitinkančio leidinio, kuris neabejotinai paskatins dėmesį jo kūrybai. O mums belieka tikėtis, kad su nepaprastu atsakingumu „Rinktinius raštus“ parengę Ch. Langlois ir O. Piveteau po kurio laiko imsis dar vieno tomo, į kurį sudės likusius O. Milašius kūrinius ir kitus jo parašytus tekstus: pačią ankstyviausią poeziją, su Francisu de Miomandre’u „keturiomis rankomis“ sukurtą komediją, išlikusius romano „Zborovskiai“ fragmentus, vertimus iš anglų, vokiečių, lenkų kalbos, lietuvių dainų vertimus, žydų ir lietuvių tautų ištakoms skirtas studijas, „Apreiškimo apaštalui Jonui“ tyrimus, visą korespondenciją… Lituanistinius rašinius, parodų katalogus, kurie dar labiau atskleistų lietuvišką O. Milašiaus „bylą“. Taip pat ir politinius straipsnius: jų, rašytų praėjusio šimtmečio pradžioje, aktualumas sugrįžta mūsų neramiais laikais. O lietuvių skaitytojai gali pasidžiaugti, kad turi galimybę savo kalba skaityti ne tik visa tai, kas yra naujame O. Milašiaus „Rinktinių raštų“ tome, bet ir daug ką, kas „dainon nesudėta“.