Rasa Aškinytė. Ši knyga jau kartą buvo parašyta

2024 m. Nr. 12

Romano fragmentas

 

Taip jau sutapo, kad su tėvo išėjimu ir vaikų nustojo rastis, sustojo viskas, kaip yra, ir buvo. Vaivaras vaidino vyrą, motina šiaip ne taip dorojosi su darbais, kartkartėmis koks kaimynas prišokdavo padėti, o saulė vis labiau stūmė įsikyrėjusią žiemą į pabaigą.

– Pačiu laiku, – džiaugėsi motina. – Malkų neliko, jau tvoras plėšiu. Pačiu laiku.

Po tėvo mirties motina atsigavo, sustambėjo, nurimo, nustojo ne tik vaikus uit, bet ir gyvenimą keikti.

– Kaip yra, taip ir gerai, – kartojo kaip užsukta, o vakarais, sukalbėjusi rožinį su padėkomis ir palinkėjusi mirusiesiems amžino atilsio, sekė pasakas apie moteris – milžines, karalienes, našlaites – ir kitas baisybes, visada užbaigdama gražiuoju ir visus veikėjus, net blogiausius, apdalindama likimo dovanomis.

– Ne taip turėtų būti, – nebeištylėdavo Vaivaras. – Pasakoji nežinia ką.

– Dievas gailestingas, – sakydavo motina nieko daugiau nepaaiškindama, o vaikams belikdavo miegoti ir sapnuoti savo pasakas.

Vieną tokį vakarą, pačiame pasakos viduryje, kai pikta ir liūdna ragana, jau nužudžiusi tris savo vyrus, kėsinosi į ketvirtąjį, Agata šoko iš lovos visus pergąsdindama, pasitaisė susiglamžiusį sijoną ir pareiškė:

– Aš eisiu į mokyklą.

Mama nutilo, bet taip ir liko pražiota burna. Iš kur jai tokie dalykai į galvą šovė? Ar tik ta velnio išpera nebus nugirdus pokalbio su amžinatėliu? Nei ji pati, nei amžinatėlis raidžių nepažinojo, o ir visam kaime tik vienas kitas buvo pramokęs skaityt. Vaivaras vienintelis iš vaikų, ir tai tik per tėvo užsispyrimą, buvo patekęs į mokyklą, bet nieko įdomaus ten neradęs atsisakė daugiau eiti.

– Tuščias laiko gaišimas, – pareiškė, ir nenusileido net tėvo priluptas.

Į dukras tėvas nė nesidairė, antrąjį į mokyklą pabandė nutempti Zuikį Severijų. Jau ir pagavęs buvo, ir nuvilko sugriebęs už rankos nemažą kelio galą. Kur tau. Tas pasimuistė, išsprūdo ir – namo. Lėkė vingiuodamas per lauką tarp medžių ir krūmų, sukdamas ratus, kelis kartus prabėgdamas savo paties pėdsakais. Pailsėdavo sustojęs trumpam, budrus, pasiruošęs spirti, jei tik kas prisiartins. Slapstės porą dienų nežinia kur, kol tėvas užsiėmė kitais reikalais ir pamiršo ne tik mokyklą, bet ir patį Severijų, kurį kaimynai po šios istorijos jau galutinai praminė Zuikiu, o tikrąjį vardą nustūmė į užmarštį.

Kol motina susigyveno su naujuoju mylimiausio sūnaus vardu ir per vyro įgeidžius šeimą užklupusiu dar vienu pažeminimu ir neteisybe, paaugo Agata. Paaugo, jau sakė pirmuosius žodžius, o tėvą vėl apėmė nikis.

– Pamatysit, leisiu Agatą į mokyklą. Bus pirma, kuri išmoks skaityt!

Agata, ačiū Dievui, lakstė kažkur kiemuose su kaimynų vaikais ir šunimis. Tokią tik pasikviesk, tuoj pat lėks iš namų, kad tik kur įdomiau, kad tik kas nors nauja. Bandė motina tėvą atkalbėt, kad anksti dar galvoti, kad toli, kaip per miškus nueis, kai nė berniukų vienų nieks taip toli nepaleidžia, kad neturi batų, kad Vaivoras jau buvo mokykloj, to turėtų užtekti, kad nebus kam dirbti namie, kai darbų daugiau nei rankų.

– Agata eis į mokyklą, – tėvas liko kurčias žmonos kalboms, bet balsą turėjo neblogą.

Motina nusileido paprašiusi Dievo pagalbos sutraukyti tokius kvailus planus, o dabar lyg pats amžinatėlis būtų prisikėlęs ir Agatos balsu prakalbęs, net šiurpai per nugarą eina.

Nusileidau tada, nusileisiu ir dabar, pagalvojo motina, mirusio bijodama ne mažiau nei gyvo, ir vėl kliaudamasi tik Dievo užtarimu. O Dievas visada daro kaip prašomas.

Įpavasarėjus ir nusimetus storus apsiaustus pasimatė išdidėjęs motinos pilvas. Kaimynės viena per kitą pasiuto lot, kas čia dabar ir iš kur, Vaivaras vaikščiojo susiraukęs, Agata jautė sumaištį, bet buvo dar per maža suprasti, o mažuosius išguldė pavasariniai peršalimai. Motina į nieką nekreipė dėmesio, vaikščiojo sunkiai, bet aukštai iškėlusi galvą, vis kartodama, kad Dievas gailestingas ir visais pasirūpins, ar gyvais, ar mirusiais.

Agata mieliau būdavo lauke nei namuose, per dienų dienas gaudė vabalus, skynė ir vėl kišo į žemę gėles, laidojo iš lizdų iškritusius paukštyčius, dainuodama jiems švelnias išlydėjimo giesmeles, kalbėjosi su vandeniu, medžiais ir mėnuliu.

– Mėnesėli riedulaiti, dangaus karalaiti, nušviesk man kelią, išpildyk norą, mėnesėli riedulaiti, – dainuodavo tyliai, pati sau, lyg darydama nuodėmę.

Kartą, kad mėnulis būtų arčiau ir geriau girdėtų, įsilipo Agata į obelį, pilną žiedų. Žioptelėjo, slystelėjo pačiam prašymų vidury, o krisdama ne tik apsibraižė ir prisitrenkė, bet dar ir sijoną persiplėšė nuo viršaus iki apačios didžiausiu dryksniu. Kaip tyčia, Vaivaras it prakeiksmas stovėjo netoliese, kad ir tamsu buvo, atsisuko, pamatė, kelt nekėlė, pats pasilenkė ir, pažadėjęs, kad dabar jau tikrai iškratys jai visas kvailas mintis iš galvos, ir norus, ir dar kaži ką, ko Agata per smūgius nebegirdėjo, auklėjo tol, kol sesuo kraujai pasruvo, vis rėkdamas:

– Ko ten lipai? Ko lipai?

Agata tylėjo, nė cypt, nei tada, nei vėliau, kai mama spaudė. Šūdą jūs sužinosit, šūdą suprasit. Ne jums dangūs, ne jums ir skausmas. Nė cypt, tik ašaros, jų dar nemokėjo sulaikyti. Ašaros, ir mėnulis. Mėnulis, paslaptingas draugas, paguoda ir viltis, žiūri, klauso, žino, ko ji nori. Žino, ir padės.

 

Įslinkdavo Agata į lovą motinai įpusėjus pasaką, sušalus, laiminga, skaičiavo dienas, skaičiuoti nemokėdama. Jau nedaug, liko visai nedaug, šešėliai jau trumpesni, žolė pamažu ruduoja nuo viršūnių žemyn, lizdus palieka ir negrabiai skraido po kiemus ūgtelėję paukščiukai, liko visai nedaug. Agata per vakarų vakarus iki pat užmigdama svajodavo apie mokyklą. Kaip pažins raides, kaip dės vieną prie kitos, kaip rašys. Kaip supras žodžius. Daug raidžių, daug žodžių. Per vakarų vakarus. Liko visai nedaug.

Agatos svajones pertraukė kūdikio klyksmas. Teisėtam sutuoktiniui gyvam nesant, motina pagimdė vaiką, trečią berniuką, ir, ačiū Dievui, paskutinį. Gimdydama vos nepasimirė, išsikankino, išsikraujavo, jau rodės, ir paskutinį kvapą išleis. Gerai, kad Dievas, apsižiūrėjęs, jog vaikai nebeturi tėvo, paskutinę minutę persigalvojo ir motinos pas save nepasišaukė. Motina liko čia, silpnos sveikatos, bet nepalūžusios dvasios. Iš lovos keldavosi tik savo reikalu, bet aiškinti, kam ir kaip gyventi, nei noro, nei jėgų neprarado, vaikė visus iš kairės į dešinę ir vėl atgal, į kiemą ir vėl namo, atnešk nunešk, paduok paimk, ko taip lėtai, ar miegat, judinkit subines!

Berniukas gimė apysveikis, greitai pradėjo markstytis ir šypsotis, ypač Agatai. Rodės, kad kūdikėlis kaži kaip susimaišė ir motina pasirinko ne tą, kuri pagimdė, kuri rėkavo ir visus vaikė, o ramią ir tylią Agatą. Pasirinko, ir nors tu ką. Rėkė nepaliaudamas, jei kas kitas paimdavo į rankas, o aprimdavo tik patekęs į sesės glėbį ar išgirdęs jos balsą.

Motinai tokia dalykų tvarka patiko, vaikų jai jau buvo daugiau nei gana, o šito, nežinia iš kur ir kaip atsiradusio, ji nei laukė, nei norėjo, ir maitinti iškart atsisakė. Gana siurbt mano kūną ir kraują. Nebegaliu, nebenoriu, o tas, kuris galėjo priversti, jau, ačiū Dievui, po žemėm. Atsisakė, ir va, kaip gerai reikalai susitvarkė. Kūdikėlis vos gimęs paliko ją šventoj ramybėj, pats kabinosi į gyvenimą, mėgindamas pasiimti tai, kas jam priklauso.

Agata, po tėvo mirties pakibusi tarp dangaus ir žemės, pabudo. Gimus vaikeliui ataugo bambagyslė, jungianti ją su realybe, su šiuo pasauliu, su namais. Dairės aplinkui nustebusi, lyg pati būtų gimus, į pašalius, seses ir brolius, į išbalusią motiną, į savo rankas ir kojas. Maisto, molio ir kraujo kvapas, per sienas nutįsę šešėliai. Nebereikia mėnulio, nebereikia raidžių. Dabar ji turėjo kūdikį. Turėjo brolį.

Agata buvo mačius, kaip gimsta vaikai, jos sesės. Kūdikiai buvo papildomos burnos, dar daugiau triukšmo, dar mažiau meilės. Šįkart viskas kitaip. Šįkart kūdikis atėjo iš Amžinosios ugnies. Iš ten, kur išėjo tėvas. Agata matė, kaip tėvui mirus sekundei viskas nušvito ryškiai ir nežemiškai, švietė, bet neakino, nešildė, bet nebaugino. Matė, kaip tėvas išėjo ten, iš kur visi atėjom ir visi išeisim, kur viskas įmanoma.

Ta pačia šviesa pasaulis nušvito ir gimus broliui. Nežemiška, didinga, raminančia šviesa, kuri nušvito ir vėl pradingo, palikdama tik blausias liepsneles krosnyje, užkurtoje, nors ir vasara, vandeniui gimdyvei virinti, palikdama įspaudą mažutėje ir trapioje it pats gyvenimas Agatėlės sieloje.

 

– Bus Vitalius, – nusprendė Agata, o motina tik dabar susivokė, kad apie vardą ir pagalvoti buvo užmiršus.

– Bus tai bus, – sutiko motina, mintyse nusikeikusi, kad koks tėvas, tokia dukra, nė vardo normalaus sugalvoti negali. Bet ginčytis nesiruošė, gana jau, o tas, kuris galėjo priversti, jau, ačiū Dievui, po žemėm.

Radusi laisvą minutę, motina pati, pasiramsčiuodama lazda, kad ir kaip toli buvo, nukako pas kunigą visa suplukus. Kas, kad vaikas be tėvo, pati pabus už tėvą, pati įtrauks mažulį į bažnytines knygas, nepaliks kaip nebuvusio.

Kunigas priėmė gražiai, tuoj pat atkišo ranką pabučiuot, ir mėsikės, ir duonikės, šeimininkutės suruoštos ir dailiai patiektos baltoj kaip pirmas sniegas lėkštėj, pasiūlė, ir šio to stipresnio. Motina valgė pilna burna, ne kasdien tokia prabanga, ne kasdien tiek dėmesio, ne kasdien tiek naujienų ir palaiminimų iš paties kunigo lūpų, o pats Jėzus šypsojos ant sienos auksiniuose rėmuose ir laimino juodu vos vos pakelta ranka.

Jau ir įtemo, gandai išsibaigė, ir skundai, ir kalbos apie kaimynų bei Šventųjų Tėvų gyvenimus. Motina sėdėjo įraudusiais skruostais, tai į kunigą, tai į Jėzų žiūrėdama iš padilbų, kokios švarios jo rankos. Nebuvo pratus nei gerti, nei prie tokio karščio troboj, galva svaigo, o burną lyg kas ranka būtų užėmęs, neina pasakyt, ko atėjusi, nors tu ką. Ačiū Dievui, kunigas kad protingas žmogus, tai protingas, pats atsinešė ir kur rašyt, ir kuo, pats paklausė, kokiu vardu vaikelį krikštysim, pats ir įrašė, kaip pasakyta – Talius. Įrašė prisakęs ryt patį vaiką atnešt. Įrašas įrašu, bet šventas vanduo ir maldelės vis tiek savo daro, be jų neapsieisim. Pridėjęs, kad krikštatėviais šeimininkutė su zakristijonu pabus, ne pirmas kartas, persižegnojo, peržegnojo motiną ir visą kambarį, palinkėjo Dievo palaimos ir išprašė ją lauk taip netikėtai, kad ta net lazdą pamiršo, ir niekada nebeišdrįso ateiti pasiimti.

Kol motina tvarkė šventus reikalus, Talius gulėjo Agatėlės glėby sau ramiausiai, miegojo sočiai primaitintas, sapnavo pasaulius, kuriuos tik kūdikiai prisimena. Agatėlė dainavo tylutėliai panosy, tik sau ir vaikeliui, tarsi jiedu vieninteliai būtų troboj ir pasauly, lingavo, supo, o vakaro prietemos ir rudenėjantis oras skverbėsi pro plyšius, sukosi apie kojas kartu su katėm, juoda ir balta.

Agatėlė stipriau apkabino vaikelį. Galvojo, kad po tėvo mirties daugiau nieko nemylės, bet Talių pamilo iškart. Pamilo meile, niekada nesibaigiančia, net jei norėtum, meile be pastangų ir be vargo. Meile, kuri liks gyva net tada, kai jau nieko nebus, tik sielos ir vėjai.