Agnė Žagrakalytė. „Baltmarškinis, – lengviau vaidentis, rudeniu pasilopęs“
2024 11 26
Dialogas su kūrėju
Ekspozicija „Šunys, kiti sielvartai ir džiaugsmai bei Henrikas Algis Čigriejus Agnės Žagrakalytės gyvenime“
Rytas lietingas. Lauke zylės cypsi. Virtuvėje pelės, o terasoje zylės. Vienodai gailiai, graudžiai vienodai.
Stereo, maži susitarę gyvuliukai, pilkučiai melsvučiai gyvūniukai. O per vidurį – kaktusai, gebenės ir laurai. Henriko Algio Čigriejaus eilėraščiuose visada labiausiai džiaugiuosi dėl to, kaip jis prileidžia į tuos eilėraščius gyvuliukų, kaip prikaišioja juos žolynų ir kaip viskas ten, tuose jo eilėraščiuose, šviečia ir švelniai, ir šiek tiek liūdnai.
Šešiolika metų turėjau šunį. Jau trys savaitės kaip šuns nebėra. Jis buvo toks, koks šuniukas Čigriejaus „Šuniuko pirkimo dienoje“: mažas, baltas, su tamsiai rudais lopais. Tie rudeniu liepsnojantys lopai vis šviesėjo, šviesėjo, kol visas sušvitęs šuo suvisam išsisklaidė. O ką tik parsineštas, prieš šešiolika metų, tilpo į kailinę kepurę, ten jį migdžiau pirmą vakarą, ant kelių pasidėjus.
Kai buvau šešiolikos, visuose skaitovų konkursuose deklamuodavau Čigriejaus eilėraščius.
Henrikas Algis Čigriejus. Šuniuko pirkimo dienai. Pranešdavau klausytojams galbūt šimtus kartų, o ir tūkstančius, jei įskaičiuosime ir tuos iš trigubo veidrodžio. „Baltmarškinis, (lengviau vaidentis). Rudeniu pasilopęs“ – raiškiai ir neskubėdama pasakodavau aš. „Dabar jį kepurėje nešam, iš džiaugsmo pašokam ir šaukiam!“ – vis džiugiau užšaukdavau aš per visų kultūrnamių sales, ir, kaip sugalvojo režisierius Gintaras Kutkauskas, šitoj vietoj padarydavau pauzę. Grėslią, bauginančią. Ne tokią, kokia būna, kai pamiršti tekstą, nebeatsimeni tolesnės eilutės, graibaisi smegenyse, o ten rūkas, rūkų rūkas! Ne, ne tokią, o tokią pauzę, nuo kurios kūnas eina pagaugais, o kai jau junti kad tuoj pradės ploti, susipratę, kad eilėraštis baigtas, jau padeklamuotas, va tada, – tik reikia žūtbūt neuždelsti, reikia dramatiškai pažemėjusiu balsu gūdžiai pabaigti deklamaciją:
„Į įsigytą už grašį – galėsim iššaut gale lauko.“ Gaudžiančiu balsu. Lėtai ir raiškiai. O tada – iš tikrųjų plojimai. Štai taip aš deklamuodavau Henriko Čigriejaus „Šuniuko pirkimo dienai“. Įsivaizduoji? Dar nežinom, kaip šitas liūdnas eilėraštis baigsis, o jau pradžioje lengvai vaidenasi, lengva šuniuko vėlelė. Šitas eilėraštis buvo skaitiniuos ar vadovėlyje? Dar buvau jį radus sename „Poezijos pavasaryje“, rodos, šiek tiek kitokią versiją. Ar kažką painioju? Nes ieškojau ne šito vieno eilėraščio versijų, kai buvau jauna, na, bent tikrai už dabartinę save jaunesnė, kai buvau šešiolikos.
Kiek Čigriejaus poezijoje šunų, ak, reiktų kada suskaičiuoti.
„Ar ne mūsų ten motina ėjo, didesnė šiek tiek už ražieną?
<…>
Ir bijojo šunų. O šuva šuniui sakė:
Gulkim tyčia ant letenų, tyčia akis ausimis apsikloję,
Tepraeina sau vaikas, labiau nei kitam vaikui skauda,
Labiau nei kitam jam voratinkliai graudūs,
Didumo kaip visas pasaulis jam rudenio laikas –“
Man tiko tai, kaip jis rašo apie augalus. Balandį, gimtadienio mėnesį, deklamuodavau: „Balandžiui atėjus, žolynams ištryškus iš žemės, / Šauki it paklaikęs: parėjo, parėjo! / Ne iš anos karalystės kareivis ar tėvas, / O tik bežodė žolelė –“
Prie Mūšos, raudama ajerus senoviniam plaukų balzamui, sakydavau: „Ajere mielas, laimingas, bet rimtas, / Tik dabar supratau – tu gelmių sutvėrimas.“
Tais laikais buvau kiek daugiau nei dabar kuoktelėjusi, rinkau visas vaistažoles iš eilės.
„Kiekvienas augalas tik iš gelmės –
Ar sietuvos baltoji lelija,
Ar saulės mindoma turgavietės žolė,
Ar pagirėlių šaltmėtė brangi.“
Man tiko tai, kaip jis rašo apie visus gyvulėlius. „Tos marios giminės nemylėt negaliu / Tų blindžių, pelėdų ir kiškių.“ „Šukėj ne tavo, šukėj žvirblelio alus.“
„Tu labai drąsus, broleli žvirbli, / Tu geri iš vieškelio balutės“, – čia Čigriejus.
Jau buvau pradėjusi jį mėgdžioti, pati to nesusiprasdama, nes taip pat rašiau „Dar bečirškauji, broleli žvirbli? Trupinių, sakai, stoty užtenka?“ – čia Žagrakalytė paauglė. Tikriausiai man taip pat norėjosi šitaip mokėti pakalbinti kiekvieną sutiktą paukštį. Iki dabar moku formulę: „Žuvėdros – tai mokslus išėjusios kuosos: / Švelnesnis drabužis, šviesesnis protelis.“
Man viskas toje 1994 m. knygoje arba gėlė širdį, arba visiškai mane atitiko.
Jeigu kas užsinorėtų rašyti palyginamąjį darbą apie augalus ir gyvūnus Čigriejaus ir Žagrakalytės poezijoje, tai ir ten, ir anen rastų visko: nuo apynių iki pušų, nuo karvių iki slibinų.
Man tiko jo slibinai. Ir tie baisūs „[ka]i namuos, ne prie pragaro vartų / Slibinai mus primygo, / Kai tulžim aptaškydami vartė / Mūs meilę – žodyno knygą“
ir tie nepavojingi:
„Saulėlydžio gaisas už pūdymo žalio,
Už pasaulio tiesų. Vaiko ranką suspauski
Ir padrąsink žioplelį: lig čia slibinai neatplaukia,
Dirvonų bangų slibinai neįveikia.“
Dar!
„Apiplauksime žemę ar geldom, ar valtimis!
Jei tiktai aštriadantė žuvis ar koks slibinas kvailas
neprakirs jų dugnų ir nekvies mūs į gelmę.“
Deklamuodavau pati sau, kaip žygio maršą, savimotyvacinę murmelę. Apiplauksime žemę. Slibinas kvailas. Žemė labai apvali.
Ko tu raudi.
O tada jis atvažiavo į mūsų mokyklą. Ne, tiesiog į Pasvalį. Tuo metu vaikščiodavau su ilgu paltu, odine kepure su snapeliu ir odinėm pirštinėm, gal net portfelis buvo odinis, atnešiau jam pasirašyti ant knygos „Po laiko juokas – vėlyva metūgė“, jis užrašė „mielai mergaitei Agnei su geriausiais linkėjimais“. Negaliu patikrinti, nes kai prieš penkiolika metų dirbau europinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja, prieš vienas atostogas nuvežiau lagaminą poezijos knygų mokiniams bent pavartyti. Ten iki pareikalavimo mano knygos ir liko, bet šita istorija juk ne apie tai.
Ta knygelė, tas po laiko juokas, buvo tokia sutrinta ir suskaityta!
Kada šiam pasakojimui pusvalandžiui iš VU bibliotekos pasiskolinus „Po laiko juoką – vėlyvą mėtūgę“ sakiau, kad nusifotografuosiu tuos eilėraščius, kuriuos mokėjau mintinai, pasirodė, kad susifotografavau veik visą knygą.
Tai buvo niekada neskaitytas 1994 m. egzempliorius, 2024 m. lapkritį žirklėmis perkirpau porą nesupjaustytų puslapių.
Jaudinausi. Žengti į olą, kurią išsirausiau prieš 30 metų. Išsikirpti praėjimą praeitin.
Dabar manau, kad tie jo eilėraščiai patraukdavo nuo paaugliškos depresijos? Jei tau sakoma „[p]abandytum tik nosį nuleisti, / Tik nusivilti kada pabandytum – / Net į sapno rugieną keistą / Kojas susibadytum“. „Taigi, jei prabangą juodą / Sau leisi, pametęs protą“ –
ak.
Buvau dešimtokė, kai mes susirašinėjom. Na, tiesą sakant, tik apsikeitėm laiškais – parašiau perskaičiusi jo novelę, kur jaunuoliai pasimatyme kapinėse vaikšto, nes tuo metu irgi į pasimatymą iškvietusius bernus į kapines nusivesdavau. Abu laiškuose sutarėm, kad kapinės gal ne tam skirtos būti turėtų ir kad laiškus atrašyti mes abudu delsiam tol, kol pasidaro nebepadoru net atrašyti, tai ir nebesusirašinėjom.
Gyvai jis man sakydavo „vaikeliuk“.
Turiu nuotrauką, kur prie auksu raitytų rašytnamio laiptų stovi trise: Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Jonas Strielkūnas, Henrikas Čigriejus laiko stiklinę alaus.
„Vyrai vyrai, ką mes čia laikom, – stiklines ar žvakes“ užsirašiau H. A. Č. eilėraščio citatą kitoje nuotraukos pusėje, gavusi ją dovanų iš fotografo Vido Dulkės.
„Siornyj siai pit putieš – patiejieš, selionyj siai pit putieš – nipatiejieš“, – citavo savo draugą, siūlydamas man žaliosios arbatos. („Juodą arbatą gersi – prakaituosi, žalią arbatą gersi – neprakaituosi.“)
Sėdėjau tada jo kambary ant sofos gal keturias valandas. Dabar neatsimenu, ką kalbėjo, nes kalbėjo daug, aš viską įrašinėjau atsinešusi magnetofoną (pirktą gavus Liūnės Sutemos premiją). Įrašinėjau jo balsą kaip tarmės pavyzdį. Prirašiau gal dvi kasetes, nenaujas turbūt, rašydavom ant viršaus tų, kurių negaila. Daug vėliau, skaitydama Algio Čigriejaus noveles, visas tas tada man ant sofos papasakotas istorijas radau dar kartą, tik jau literatūrine kalba.
O dar prieš tai nutiko štai!
Pasvalio ir Pasvalio vilniečių renginys Rašytojų klube. Ar koks kitas? Aš ką tik perskaičiau keletą savo eilėraščių, esu gal dešimtokė, vakarą veda Valentinas Sventickas. Ir klausia gi manęs Valentinas Sventickas per vedėjo mikrofoną: „tai atvažiavai į Vilnių. Gal kokį poetą esi įsimylėjusi?“ Ir atsakau jam žvaliai į poetės iš kaimo mikrofoną: „taip, be abejo. Mano draugai sako, kad esu visiškai įsimylėjusi Henriką Algį Čigriejų.“ Plojimai ir kvatojimas. Čigriejus taip pat sėdi renginyje – plykst, žiūriu, – kad išraudo!
O tada, lyg dar maža, Jono Mikelinsko sesuo atsistoja ir šūkteli: „be visa ko jūs dar ir giminės!“
Šioje istorijos vietoje klijuočiau eilėraštį „Ramybės miežių lauke nėra“:
„Ir va tau: gražiam vasarojuje brolis prieš brolį
Iltinį šiepė. Jų akys baltavo. O dalgės blizgėjo –
O, kaip sunku mažą lauką gerai padalinti…
Čia tau ne du riešutai! O jų rankose geluonys spindi –“
Paulė Mikelinskaitė sakė, kad buvo dvi šeimos, vienoj mergina tekamojo amžiaus ir kitoj. Vienam kieme jaunikis ir kitam. Ir tie, ir tie biedni, visi keturi, tad kad pasogos nereiktų mokėti, jie tiesiog apsimainė vaikais. Žagrakalys Čigriejūtę vedė, o Čigriejus – Žagrakalytę. Ir žemės dalinti nereikia tiek.
Šitos giminės istorijos versijos taip ir nepatikrinau niekad. Gražu į tokią giminystės su poetu versiją žiūrėti iš tolo, netikrinant.
„Šitaip sakau – atminties debesynai, / Rodos, garai, o kaip žemė užgriūva.“
Kai vieną jau šio tūkstantmečio žiemą jam pranešiau, kad išteku už geriausio vertėjo, pasakė „taip tau ir reikia“. „Vansi pasaulio pamatysi“, – pridūrė.
Kai pirmąkart susitikom gyvai, į savo, šešiolikmetės, dienoraštį įrašiau „šviečiantis“. Koks jis buvo šviečiantis, švytintis, pasišiaušęs baltais plaukų spinduliais.
Dažniausiai Čigriejaus cituoju štai šitai: „Numirt nebijau, bet baisingai nenoriu.“
* * *
Taigi kad laikas mūs bėgtų keliu,
Mes užartume kelią – kelius mes juk mokam užarti,
Į debesį aukštą, į debesį audrą
Įsimanytume kelią atremti.
Jei laikas nueitų tik medžių viršūnėm,
Pasamdytume vanagus – geros jų akys,
Varinės ir budrios – viršūnėm siūbuotų
Tik vyliai ir spąstai – –
Jei laikas nubėgtų kaip žmonės nubėga,
Sulaikytume jį prie medelio ar griovio,
Ko nors išgertume, o išgėrę
Prie šaknų primazgytume kojas.
Taigi kad laikas bėgiotų keliais,
Kad būtų žmogus, kad viršūnėm…
––––––––
Na, nesijuok, na nebūk toks gražus, rudenie,
Tu, šermukšni, nebūk toks baisingai raudonas!
Ramybės miežių lauke nėra
Tai gailumas rudens! Negailių rudenų gal nebūna.
Mes kaip tie žydo vaikai, ant ežios svetimos atsisėdę, žiūrėjom:
Gal bernai susirinks, gal ims karštis, bus vis pramogėlė.
Rudenys brangūs tai brangūs, bet nėr kur jų liūdesio dėti.
Ir va tau: gražiam vasarojuje brolis prieš brolį
Iltinį šiepė. Jų akys baltavo. O dalgės blizgėjo –
O, kaip sunku mažą lauką gerai padalinti…
Čia tau ne du riešutai! O jų rankose geluonys spindi –
Mes, kad žinotum, jau trynėm rankas, šokinėjom.
Bet kas ten tarp jų įsimaišė? Tikriausiai kad šauksmas
Paukščio, paliekančio mažą tėvynę – – Bent kiek pastovėję
Vienas prieš kitą, du broliai nekruvino vis dėl to lauko.
Taip ir parėjom namo. Pasiaižėm dar žirnių. Kai sukom pro klėtį,
Seną moterį matėm – kablelį ant akmenio sėdint – –
Ir viską girdėjom, mat rudenio metą, ir vaiskų, ir retą,
Kosulį kurmio girdi, kaip tu verksmo žmogaus
negirdėsi.
Viduvasario diena
Tą dieną vainikavom karves. Buvo žalia.
Kad girtume gyvenimą, pražydo gėlės.
Stovėjo debesis už girios. O žmogus dainavo
Ir žodžiais tos dainos lengvai tikėjo.
Ir dar: lengviausiai, tartum kokį vaiką,
Berniokas paną nešėsi: žvalios, gaivios jaunystės,
Jėgų daugiau negu perkūnijų už girios!
Daugiau nei proto ir nei turtų!
Vaiskūs
Vasariai duburiai ir dangūs tik spindėjo,
Tiktai negarsiai poteriavo šventiškas griaustinis.
Mes nežinojom, mielas, tolimas, nedidelis, suaugęs
Žmogau, kad tu mirei vidudenį po žiedu.
* * *
Ar ne mūsų ten motina ėjo, didesnė šiek tiek už ražieną?
Ėjo per aštrųjį lauką su mazgeliu – nešė vaistų seneliui.
Nešė ryšely ir dieną vaikystės, pašėlusiai gražą ir trapią.
Ir bijojo šunų. O šuva šuniui sakė:
Gulkim tyčia ant letenų, tyčia akis ausimis apsikloję,
Tepraeina sau vaikas, labiau nei kitam vaikui skauda,
Labiau nei kitam jam voratinkliai graudūs,
Didumo kaip visas pasaulis jam rudenio laikas –
Šviečia saulė ir šiandien, o motina žiūri į šviesą ir geria
Vaistus, kur nešė seneliui per spindintį metą.
Ar tada pasitaisė senelis? Mes jo nei girdėję nei matę –
O motina žiūri į rudenį savo, kur saulių
Šiandien, rodos, vien laidos, ir žodžio nesako
Pikto ar liūdno. Ji eis, kur malonių malonė,
Kai įsireiks, ji praėjo pro žvėrį, pro debesį, kapą ir skardį –
O še tau rudenė lakštingala (corvus corone)1
Rėkia per garsiai. Ir lekia per tankmę per smarkiai
Bėras arklys, nusinešdamas vėją ir vardą –
Ak, pasakykit, kas galite, žmogui ramiai vieną kartą,
Kas verta skatiko, kas ašaros verta –
1 Corvus corone – varna
* * *
Vasario pūga. Mokytojukas plasnoja į darbą.
Kojos jam slysta, ir plakasi skvernas į skverną.
Jis prisimena vaiko dienas, kai pašėliškai vengė
Šitaip nuslysti nuo tako ir čiūžtelt per dangų.
Kai slepė kišenėj taboką ir duoną,
Kai, eidams per pūga dainavo – keliavo
Su gaida į šią būsimą dieną, man rodos,
Jis rengėsi būti šioj žemėj karalius.
Vasario pūga, žmogus tas jau ruošias pasenti,
Įžūlūs vaikai jam sveikatos netaupė.
Su šunim įžūliais… bet per dantį
Kas ką čia traukia, neaišku. Štai visas džiaugsmas!
Tu pūgoj dar su tais, kur nebijo nič nieko,
Kurių negraudina net kylančios kainos.
O pūga – tai tik vėjas, nuvytas nuo sniego,
Tai praeinantis niekalas. Viskas praeina.
Sausio lietus
Nebežinau jau, kada tokį lietų,
Tokį žliaugalą buvom bematę –
Lyja pačia neviltim nuo pat ryto,
Lyja jau, rodosi, metai.
Žiūri žiurkė išlindus ir blaiviai galvoja:
Na, nešleikštinsiu šito žmogaus, o svarbiausia
Negąsdinsiu tyčia jo šiandien,
Šiandien ir taip galvą skauda.
Žiurke, nusmurgėle, tiesiai per langą,
Gerai pasispyręs, išlėkti galėtų
Žmogus nelaimingas, bet Angelo Sargo
Reikia jam pasigailėti –
Vienas palikęs, jis krimsis taip baisiai –
Vienatvė vienatvė. Kaip šimtmečių lietūs.
Ir ko tokio vieno pažįstamo lauksi,
Prie ko, tokio kvailo, sparnuotas stovėsi?
* * *
O Dievas tai su mumis!
Ir todėl viskas paprasta baisiai,
Nors kažkas ten paleido nasrus ir šunis,
Ant vilkduobės tinklą užraizgė.
Ir artėja artėja naktis,
Baugi, kad net medžiai braška,
O mes, kaip matai, palikti
Be ginklo, šermukšnio bent lazdą
Reikėtų nustverti, tačiau
Šermukšnio kuplaus nesimato – –
Tik laimė: tas Didelis vis va arčiau
Savo baltą šešėlį meta.
Žiemos viešnagė
Žiemą, kada atvažiuosime į svečius,
Suvažiuos ir visi pasimirę giminės.
Bus tad kalbelės, be galo kalbos
Apie pasaulius nežinomus.
Sustabdysim mėnulį – ta lempa balta
Naktį kitą kabės virš vidužiemio –
Ant stalo šviesu ir šviesu lig miškų,
Lig vilko meldimo tolimo.
Vien tik melo baisu, o mirties nebaisu –
Garantuos mums užkaušę numirėliai.
Va žiemos vidury, va baltam pakely
Pramogėlė nedidelė.
Giminių lankymas
Kaip neilgai ant vakarės viršūnės
Retas paukštis pabūna – nespėsi
Su juo tu sušnekti, į to skrajūno
Atlapą širdį nepažiūrėsi.
Papučia vėjas prieš plunksną margą,
Liepa suošia, ir paukštis kyla – –
Nei tavo džiaugsmo, nei tavo vargo
Jam juk nereikia, tiktai, kai mylių
Gerą šimtelį greitai nuskrieja –
Tartum per ugnį – tamsios ir keistos
Mintys jį priveja: gal nereikėjo
Ton amžių liepon valandai leistis –
Nulenkei šaką tik, nukrėtei rasą,
Tuo, kaip tas sako, ir baigės
Visos linksmybės… Rytoj neberasi
Ir to trupinėlio; kieno čia išdaigos,
Kad „šiandien“ taip greitai pavirto „kadaise“?
Ir vienos, tik vienišos užstalės dainos,
Tarę: jau laikas, jau kilsim, jau eisim,
Sėdi, nesensta ir niekur neina.
* * *
Kiekvienas augalas tik iš gelmės –
Ar sietuvos baltoji lelija,
Ar saulės mindoma turgavietės žolė,
Ar pagirėlių šaltmėtė brangi.
Kur dėsiu savo galvą, nežinau –
Taip žalia žalia gilumoj,
Taip skaisčiai mėlyna danguj,
O man namai, kur dobilai.
Toks linksmas angelas, lengvai
Nuspėdamas, kas lauks pasaulyje manęs,
Kadais kadais žiemos lange
Tiktai pašvyst žaliausia žolele.
* * *
Apiplauksime žemę ar geldom, ar valtimis,
Jei tiktai aštriadantė žuvis ar koks slibinas kvailas
Neprakirs jų dugnų ir nekvies mūs į gelmę,
Apiplauksim gražiai, veždamies savo viltis.
Nerimas mūsų labai panašus į pašėlusį vėją,
O vėjas, tas vėl panašus į mūs turtą,
Kai šitaip išplaukiam aplinkui pasaulį
Kiauriausiom kišenėm, – prakiurusiom valtim –
Bet nerimas primena mums ir vėjūkštį palankų.
Mes jau toli nuo namų. Net sunku apsakyti!
Laimė – pasaulis labai apvalus. Ko tu raudi palaukėj
Prie nekruvino dobilo, tėvo avyte?
(Visi tekstai, išskyrus „Šuniuko pirkimo dienai“, kuris cituojamas iš atminties, yra iš:
Čigriejus Henrikas Algis. Po laiko juokas – vėlyva metūgė: eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – 80 p.)
Ciklą „Dialogas su kūrėju“, rengiamą pagal projektą „Metų literatūros tęsiniai“,
remia Medijų rėmimo fondas