Švendubrės meistras Juozas Šikšnelis: Apie akmenis, namus ir neužrašytas dzūkiškas istorijas

2024 m. Nr. 11

Rašytoją ir skulptorių Juozą Šikšnelį kalbina Vytautas Kaziela

 

Prozininko, dramaturgo ir skulptoriaus Juozo Šikšnelio beveik nepažinojau, nors abu tais pačiais metais įstojome į Lietuvos rašytojų sąjungą ir šiais metais švenčiame narystės joje trisdešimtmetį. Buvau sutikęs Juozą jau prieš nemažai metų Klaipėdoje, kai jis vadovavo Klaipėdos rašytojų skyriui. Tada pagalvojau: tikras tylus, santūrus ir tvirtas žemaitis. Ir koks buvo mano nustebimas, kai sužinojau, kad tai cikrinis dzūkas! Kažkaip buvau įpratęs, kad dzūkas smulkus, nedidelio ūgio vyrukas, o čia tikras milžinas. Tikras kalnas. Ir ne tik kūnu, bet ir dvasia.
Ir dar vienas epizodas. Gal daugiau nei prieš dešimt metų nutariau apvažiuoti netoli Druskininkų miškuose prisiglaudusius dzūkų kaimus. Vienas iš pirmųjų aplankytųjų tada buvo Švendubrė. Apžiūrėjau Švendubrės akmenį. Lėtai važiavau kaimo gatvėmis. Pamatęs ką įdomesnio sustodavau nufotografuoti. Akį patraukė ant kalniuko stovintis namas ir keletas akmeninių skulptūrų kieme. Nuo seno turiu didelę silpnybę akmeniui ir medžiui. Dar didesnę – akmens ir medžio skulptūroms. Skulptorius man yra dievas, sugebantis prakalbinti materiją. Sustojau. Varteliai uždaryti, o tai reiškia, kad šeimininkų nėra namuose. Galvoju: čia turbūt kokio nors turtingo vilniečio namai. Turtingas tai turtingas, bet gerą skonį turi! Prisipirko ir prisistatė tikrai originalių meniškų skulptūrų. Per tvorą nufotografavau kiemelį ir nuvažiavau.
Ir štai dabar aš toje sodyboje, kurioje, kaip paaiškėjo, gyvena svetingieji Juozas ir Teresė Šikšneliai. Vaikštome po šimtametę trobą. Gausu Juozo medžio darbų: rūpintojėlių, angelų ir paukščių. Galingi darbai – ypač tasai rūpintojėlis su spygliuotos vielos vainiku aplink galvą. Tai – atmintis, tai – mūsų kančia ir dalis mūsų gyvenimo. Spygliuota viela suveržti mūsų jaunystės metai. Vėliau susėdame pavėsinėje prie Juozo sumeistrauto stalo ir imame kalbėtis. Kalbamės gurkšnodami arbatą, o ne kurcinio ašaras – man dar reikės grįžti į Druskininkus. Pirmąsias minutes kaustęs nesmagumo jausmas labai greitai pradingsta. Ir Juozas ima pasakoti.

J. Š. Čia mano namai, mano žemė. Čia aš gimiau, čia užaugau. Čia baigiau Švendubrės pradinę mokyklą. Vidurinę baigiau Druskininkuose. Po jos išvažiavau į Vilnių, į universitetą. Penkerius metus studijavau bibliotekininkystę ir bibliografiją. Paskui penkiasdešimt metų kaip meilės tremtinys atbuvau Klaipėdoje. Ten praleistas visas mano darbingas laikotarpis. Dirbau bibliotekoje. Perėjau visus laiptelius – nuo bibliotekininko iki direktoriaus. Kai baigėsi mano kadencijos, iš karto grįžau į Švendubrę. Dabar čia ir žiemojame. Kaip žmonės sako, mūsų nekilnojamasis turtas Klaipėdoje, o gyvename kaime. Čia mano tėvų ir senelių namai. Paskui įeisim į trobą ir parodysiu tą vinį, ant kurios buvo mano lopšys pakabintas. Buvome trys vaikai. Brolis miręs, sesuo gyvena Kaune. Aš jauniausias, pagrandukas.

Vienas mūsų namų galas statytas maždaug 1885 metais, kitas apie 1912 metus. Buvo namas kaip namas, bet tėvo pusbrolis nusiardė savo dalį ir išsivežė į Pereselcus. Ten pasistatė namus. Čia liko toks trisienis atviru galu. Išeidamas pusbrolis čia paliko seną savo tėvą. Tada ir buvo pristatytas šitas namo galas. Įdomiausia tai, kad tėvas ir jo broliai turėjo plytinę, bet namą statėsi medinį. Tiesa, namus statėsi, kai dar neturėjo plytinės.

1939 metais tėvas ir trys jo broliai buvo pašaukti į lenkų kariuomenę ir išėjo į karą. Kaip žinoma, tada Lenkiją dalinosi naciai iš vienos pusės ir sovietai iš kitos. Taip atsitiko, kad vienas iš brolių tapo vokiečių belaisviu, o tris į nelaisvę paėmė rusai. Tas brolis, kuris pateko į vokiečių nelaisvę, vėliau buvo išsiųstas į koncentracijos stovyklą, kur su žmonėmis darydavo eksperimentus. Kiti trys, patekę į rusų nelaisvę, buvo uždaryti šalia Katynės esančiame lageryje. Ten buvo patikrinti. Tikrino rankų delnus. Tuos, kurių rankos sudiržusios nuo darbo, paleido namo, o tiems, kurių rankos nematę fizinio darbo – kulka į pakaušį. Du brolius paleido į namus, trečiasis Juozas buvo išvežtas į Kazachstaną, kur įstojo į generolo Władysławo Anderso korpusą. Perėjęs Persijos sieną, korpusas įsiliejo į amerikiečių armiją ir sėkmingai kovojo prieš nacius, ypač pasižymėjo Montekasino mūšyje. Po karo Juozas gyveno Anglijoje.

Iki karo šituose namuose buvo vienintelis kaime radijo imtuvas, dviratis. Tėvas po karo dirbo mūrininku. Slapstėsi, mat už nepristatytas pyliavas grėsė kalėjimas. Mama buvo siuvėja, tai dieną užrakindavo namus ir išeidavo pas kaimynus siūti. Milicininkai, atėję ieškoti turto, išsivežė tokią gražią spintą – daugiau nieko vertingo namuose nebuvo. Aš ir pats prisimenu, kaip jie dar kartą apsilankę mūsų namuose išsivarė penimą paršelį.

– Tokie seni namai! Ar neateina protėviai naktim pasižiūrėti, kas čia ir kaip?

J. Š. Kažką jaučiu. Kai prigulu pokaičio miegui. Jaučiu, kad nubudęs kažką pamatysiu: ar mamą, ar dar kažką. Bet tai tik šiemet pradėjau jausti.

– O kokia buvo Jūsų kūrybinio kelio pradžia?

J. Š. Popierių gadinau nuo jaunystės. Bet nereguliariai. Studijavau kartu su Antanu Ramonu ir Ramūnu Kasparavičiumi. Dabar jau abu šviesios atminties. Mes jau tada žinojome, kad Ramūnas bus poetas, jo eilėraščiai buvo publikuojami „Nemune“. O kad Antanas rašo, tada net ir mes nežinojom. Dirbo žmogus ramiai ir tyliai. Dabar ant jo kapo Bernardinų kapinėse mano angeliukas stovi. Kai Antanas pas mane į Švendubrę atvažiuodavo, vis sakydavo, kad labai norėtų bent vieną mano darbelį turėti. Gyvam taip ir neišėjo padovanoti, tai dabar nors ant kapo nutūpė.

Rašyti bandžiau nuo paauglystės. Neseniai radom tokią užrašų knygelę. Ten gal mano pirmasis kūrinys, pavadinimu „Detektyvas“. Rimčiau rašyti pradėjau persikėlęs į Klaipėdą. Kaip ir visi, siuntinėjau į redakcijas, bet iš ten ateidavo tik neigiami atsakymai. Įdomiausia: buvo toksai bičiulis, lituanistas, žinojo, kad rašau, bet su atsargumu vertino mano kūrybą. Kai pradėjau medį drožti, paskambinau ir pasakiau, o jis patylėjo ir sako: gal tu vis dėlto geriau rašyk! Ir pusseserė mano įdomiai įvertino. Atvažiavo pas mus į Klaipėdą. Po kambarius dar mažiukas sūnus laksto, o aš jai savo drožinius su pasididžiavimu rodau. Paklausė, pažiūrėjo ir sako: tai kad tavo gražiausias kūrinys po kambarius bėgioja.

Kiekvieną vasarą į Švendubrę sugrįždavau ir savo žemaitę parsitempdavau. Dabar tai ji pačia tikriausia dzūke tapo. Grįždamas atsiveždavau ir įrankius darbui su akmeniu. Po atostogų čia likdavo po vieną darbą. Tėvas iš pradžių skeptiškai į mano darbus žiūrėjo, bet paskui jam jie ėmė patikti. Ypač va šitas, su kuriuo nelinksma istorija nutiko. Iškaliau skulptūrą ir užkėliau ant vamzdžio, bet nepritvirtinau. O šalia gyveno baltarusių šeima, turėjo tokį pasiutusį vaiką. Tėvas tada gyveno vienas, tai tas vaikas čia ateidavo ir elgdavosi kaip savo namuose. Kartą jis tą skulptūrą bešėliodamas ant savęs užsivertė ir jam trūko pilvas. Išvežė jį į Vilnių ir viską sutvarkė, bet tėvai nutarė mane kaip autorių teisėsaugai perduoti. Prokuratūra viską ištyrė ir nusprendė, kad nėra čia jokios nusikaltimo sudėties: skulptūra stovėjo ne viešoje vietoje, o privačiam kieme. Tik va tėvai geriau vaikus turėtų prižiūrėti.

Skulptūras kurti pradėjau nuo medžio. Dirbau su juo, bet mirė dukra. Norėjau dukrai pastatyti ant kapo medinį krikštą, tačiau draugas, profesionalus skulptorius, ėmė atkalbinėti: padarysi iš medžio, kiek jis stovės? Metus, dvejus, trejus? Ir vėl reikės kažko naujo. Imk akmenį ir kalk. Bet aš nei įrankių turėjau, nei žinojau, kokių jų reikia. Davė jis man kaltą, parodė, kaip kalti, ir paaiškino, kad prie jo dar turi būti špuntas, skalpelis ir bučiarda. Skalpelį ir špuntą sudėjo į vieną. Išėjo toks kaip plaktukas – vienoje pusėje špuntas, kitoje skalpelis. Taip ir prilipo akmuo man prie rankų. Tada žmonos mama mirė. Jai antkapinį paminklą padariau. Paskui žmonos tėčiui ir broliui Mažeikiuose. Mamai angelą, tėvui, kuris atskirai palaidotas, Kristų.

Klausi, kiek ilgai kalu? Sunku pasakyti. Pradžioje, kai dirbdavau su rankiniais įrankiais – užtrukdavo. Vėliau atsirado pneumatiniai plaktukai. Eina jie per akmenį kaip per sviestą. Ne darbas, o malonumas! Bet ir čia yra pavojų – stuktelsi smarkiau ir nuskils. Todėl dirbti reikia eiti labai nusiraminus, nesudirgus. Taip ramiai ramiai – tarsi su gyvu. Prieini, paglostai ir tarsi prisijaukini, tada ir jis skyla taip, kaip reikia. Pirmuosius darbus kaliau bibliotekos kiemelyje: jis buvo toks uždaras ir ramus.

– O ar daug lemia medžiaga?

J. Š. Medžiaga yra viskas. Tiek akmuo, tiek medis turi būti specialiai parengtas darbui. Medis turi būti išdžiūvęs, žalias medis būtinai skyla ten, kur nereikia. Jeigu droži veidą, tai jis būtinai skyla palei nosį. Dariau, prisimenu, rūpintojėlį, paskutiniu momentu nuskilo pusė veido. Ir nuskilo taip, kad nei prikabinsi, nei priklijuosi. Išmečiau tą nuoskilą, o rūpintojėlį eksponuoju tokį, koks liko. Mane dažnai klausia, kodėl jis toks, o aš atsakau, kad tai yra mūsų atmintis. Nuskilusi yra dalis tos atminties, kurią mums ištrynė sovietmetis.

O medis džiūsta labai įvairiai. Spygliuočiui užtenka dvejų metų, o lapuotis džiūsta penkerius–šešerius metus. Ypač tie kietieji – ąžuolas, uosis. Liepa man per minkšta, veliasi. Kaip ir alksnis. Aš juos trinu, trinu įvairiais švitrais ir vis tiek veliasi. Pradžioje dirbau ir iš liepos. Kai reikėdavo kaltuku krapštyti, tada liepa buvo geriausias medis, juolab tuo metu Klaipėdoje liepas pjovė. Priglaudi vieną kitą gabalą ir turi iš ko drožti.

– O akmenys iš kur? Matau, kad tai daugiausia lietuviškas akmuo.

J. Š. Klaipėdoje gaudavau iš skulptorių, kurie didelius darbus darydavo. Nuoskalos jiems būdavo nereikalingos, tai man perleisdavo. O šičia visos skulptūros iš lauko akmenų. Va ta skulptūra, kuri labai panaši į Čiurlionį, tai jai panaudotas akmuo, rastas Raigardo slėnyje. Kai aš jį pamačiau, iš karto supratau, kas iš jo turi atsirasti. Pats akmuo tarsi man pasakė, ką iš jo galima iškalti. Arba Švėkšnos kapinėse stovinti akmeninė stela buvusiam mokytojui, kurioje iškaltas rūpintojėlis. Pamenu, iš bibliotekos kiemais eidavome gerti kavos į „Du gaidelius“, tai aš vis užlipdavau ant tokio akmens: jis buvo pusiau apdirbtas, tarsi laiptas. Tai aš jį vis peržergdavau, o galiausiai jis atsidūrė bibliotekos kieme ir virto paminkline stela su rūpintojėliu. Dažnai, kas gali išeiti iš akmens ar iš medžio, pašnabžda pati gamta. O būna, randu ypatingai išsiraičiusį medį su įvairiausiais gumbų gumbais, tada aš pasiduodu. Man tada visko per daug, ir aš nežinau, kaip iš jo padaryti vieną ar du darbus. Kažkoks chaosas…

– Kaip atsiranda skulptūros? Ar jas pirmiausia savyje išnešiojate ir eidamas dirbti jau tiksliai žinote, kas ir kaip? Ar būna pakitimų ir proceso metu?

J. Š. Visaip būna. Bet dažniausiai priimu tai, ką man gamta pasiūlo. Jeigu medžio gabalas man kažką šnabžda, aš tai ir darau. Būna, kad įstringa kažkur pamatytas žmogaus veidas, šešėliai ar netgi praplaukiantys debesys. Tada ir ieškau tinkamo medžio gabalo ir bandau įgyvendinti. Ir rašant būna panašiai: jeigu galvoje pradeda plaukti žodžiai, sakiniai, skambėti vardai, tada reikia sėsti prie stalo ir visa tai užrašyti. O jeigu aš užsimerkęs matau kažkokias figūras ar veidus, vadinasi, reikia imti medžio gabalą ir pradėti drožti.

– Ar žmona turi įtakos Jūsų kūrybai? Kartu gyvenate jau pusšimtį metų, sako, per tiek laiko susiformuoja bendra kraujotaka, o ir abu sutuoktiniai supanašėja.

J. Š. Ji vieną mano knygą redagavo. Ginčijomės iki ašarų dėl vieno ar kito sakinio. Kūryba yra vienintelė vieta ir laikas, kur aš esu visiškai laisvas. Ką rašau, ji nei mato, nei kišasi, drožiant ar kalant – tuo labiau. Pabaigęs darbą pasikviečiu, man įdomi jos nuomonė. Ji yra mano atrama. O Teresei nėra kur dingt – ji turi girti.

– Išsaugojote tėviškę, nors kelis dešimtmečius Jūsų namai buvo Klaipėdoje. Dabar su žmona sugrįžote čia. Ne atostogauti, o gyventi. Kaip pavyko išsaugoti ryšį su tėviške? Kaip žmona čia pritapo?

J. Š. Būdamas Klaipėdoje aš dažniausiai norėdavau būti čia. Tiesa, kartais būnant čia užeidavo noras būti Klaipėdoje. Dabar toks noras užeina vis rečiau. Nė vienų atostogų nepraleidau niekur kitur, tik čia. Ir Teresę vis čia tempdavau. Ji taip pat į menus linkusi. Teresės tėvas buvo žinomas Mažeikiuose fotografas, turėjo savo ateljė. Taigi fotografija jos kraujyje. Bandau ją vis paskatinti. Atspausdinau dvidešimt Švendubrės ąžuolo fotografijų ir surengėme parodą. Paskui fotografavo miglas. Ryte apie pusę penkių girdžiu – girgžda lova, ir suprantu, kad Teresė išeina fotografuoti. Daug nuotraukų susikaupė. Taip gimė paroda, kuri dabar keliauja po Lietuvą. Ir ji vis dar fotografuoja debesis, nors reikiamas kiekis nuotraukų jau atspausdinta.

– Kiek suprantu, Jūsų darbai plačiai pasklidę po Lietuvą?

J. Š. Taip. Akmens skulptūros daugiausia išsibarstę po kapines. Štai mirė mano pavaduotojos dukra – padariau jai tokią gražią balto akmens skulptūrėlę. Paskui ir ji pati po ja atgulė. Biržų kapinėse keli rūpintojėliai stovi. Švendubrės kapinėse mano darytas angelas tėvams. Vilniuje įvairiose kapinėse stovi. Medinis ąžuolo koplytstulpis Kretingos rajone Reketės kaime, skirtas kalbininko Antano Salio gimtinės vietai pažymėti. Dar vienas didelis angelas stovi čia, Dzūkijoje, Raubonių kapinėse. Zervynose Apučio kieme mano akmeninė bobutė sėdi. Vienas angelas sovietiniais laikais iškeliavo į parodą Sankt Peterburge ir negrįžo. Pavogė. Iš viso trys ar keturios medinės skulptūros yra dingusios. O šiaip tie mano darbai plačiai išsibarstę.

– Kas Jums apskritai yra skulptūra? Ir kaip jaučiatės dirbdamas?

J. Š. Dirbdamas jaučiuosi laimingas tol, kol nesimato rezultato. Tas pats man ir su rašymu. Kai pradedi rašyti novelę ar kokį didesnį kūrinį, atrodo, kad oi čia tai bus, ko niekas nėra parašęs. O kai baigi, pamatai, kad nieko ypatingo taip ir neišėjo. Pabaigęs darbą visada pajuntu tuštumą ir vėl kažko naujo dairausi.

Štai ir dabar laukiu: leidykloje turi išeiti mano versijų romanas apie prelatą Konstantiną Olšauską. Aš prieš daug metų sakiau, kad lietuviai turi tris mįsles. Pirmoji: kur dingo Vytauto karūna? Antroji: kur dingo Nepriklausomybės aktas? Ir trečioji: prelato K. Olšausko likimas. Na, sakykim, dabar liko tik dvi, nes Nepriklausomybės aktas kaip ir rastas. Mane visą laiką labiausiai jaudino prelatas K. Olšauskas, kuris tikrai buvo nekaltas dėl tos moters ir nekaltai nušautas. Aš pasigilinau į jo gyvenimą ir knygoje pateikiu savo versiją. Manau, kad jis buvo kažkam labai nepatogus ir su juo buvo susidorota. Veiksmas vyksta ir tais, ir šiais laikais, nes visada kenčia nekalti.

– O kaip sugyvena tarpusavyje skulptūra ir literatūra?

J. Š. Visai neblogai. Ryte sėdu prie kompiuterio. Šiuo metu kaip tik baiginėju Švendubrės kaimo istoriją. O apie dešimtą einu prie klėtelės ir drožiu.

– Esate žinomas rašytojas. Išleistų knygų sąrašas artėja prie trisdešimties. Pelnėte ne vieną garbingą premiją ir netgi valstybės apdovanojimų. Aš sąmoningai vengiau kalbėti apie literatūrinę kūrybą, magėjo pažinti kitą, mažiau gal žinomą, mažiau apšviestą Mėnulio pusę. Bet pabaigai vertėtų užkabinti ir ją. Kalbantis prasitarėte, kad kibote į milžinišką darbą – visų laikų Švendubrės istoriją. Kokia tai bus knyga? Ir kaip sekasi ją rašyti?

J. Š. Vėlokai susigriebiau. Prieš kelerius metus parašiau tokių istorijėlių iš kaimo gyvenimo. Dzūkiškai. Kai atvažiuodavo ekskursijos pas mane į sodelį, tai vis skaitydavau tas istorijas. Paskui buvo pertrauka. Sėdžiu kartą ir galvoju, kad reikėtų dar ką nors parašyti apie Švendubrę, ir staiga trinkt į galvą mintis: o kodėl nepabandžius parašyti visų laikų Švendubrės kaimo istorijos? Ir taip trinktelėjo! Bet jau, galima sakyti, šaukštai po pietų. Visi senieji, kurie galėjo daug ką papasakoti, kapinių kalnelyje guli. Laimei, yra čia toks Algirdas Terten, sergantis kaimo istorija, – jis viską kaupia, į namus tempia, perka, keičia. Aš vis pasijuokdavau: tu kaupi, o niekas nemato tavo turtų. Jis ir buvo pagrindinis mano talkininkas pradėjus rašyti. Kiek nuotraukų, kiek pasakojimų! Dabar aš jį kalbinu, kad abu būtume knygos autoriai.

Knygą rašau su tokia ironijos ir humoro gaidele. Man taip rašyti visada patikdavo. Yra ir juokingų faktų, kai kur ir pats ką nors lepteliu. Iš pradžių galvojau, tai, ką rašysiu, bus dzūkiškai. Paskui supratau – nieko neišeis. Tikrąją Švendubrės tarmę jau būsiu pamiršęs. Aštuoniolikos metų iš čia išvažiavau. Neatsimenu visų tų žodžių. Taip išėjo, kad knygoje rašau normalia bendrine kalba, o jei koks pasakojimas užrašytas dzūkiškai, tai aš jį taip ir palieku.

Jaučiu tik, kad bus labai sunku išleisti. Leidykla apskaičiavo, kad reikės aštuonių tūkstančių eurų. Parašiau paraišką savivaldybei, paprašiau tūkstančio eurų. Jei duos – bus pradžiai. Aišku, rašysim Kultūros tarybai, bet čia aš visai neturiu laimės. Buvau nuo bendruomenės parašęs projektą plenerui „Ką matė ir ko nematė Čiurlionis Švendubrėje“. Atrodo, geras, tvarkingas projektas. Neskyrė. Ir argumentai, kodėl neskirtas finansavimas, gana juokingi. Du kartus atmetė ir knygos apie prelatą K. Olšauską leidybą. Pyktelėjau, pardaviau gabalą miško ir išleidau. Kažkas yra pasakęs, kad „medžiai tai poemos, kurias žemė rašo danguje. Mes kertame juos, kad pagamintume popierių ir ant jo išlietume savo tuštybę“.