Greta Ambrazaitė. Tamsioji Algimanto Mackaus materija
2024 11 04
Dialogas su kūrėju
Maždaug 2009–2012 m. Tilto gatvėje, prie Mokslų akademijos, ant pastato sienos kabojo savadarbiškai priklijuota plastikinė įmautė su Algimanto Mackaus eilėraščiu „Netikėjimas“. Jei atmintis neapgauna, aptikusi šį artefaktą pirmą kartą aptikau Mackų, ėmiau godžiai skaityti jo eilėraščius ir jaučiau, kaip jis mane, eiliuoti bandančią gimnazistę, stipriai veikė. Buvau kategoriška, ir Mackaus poezijos – taip, kaip girdėjau savo galvoje, ką ji reiškė man – nesuvokiau vadovėliniame istorinių, tautinių motyvų kontekste. Tikiu, kad poezijos gelmė – nepabijokime šito burtažodžio, kiekvienam atsiveria savaip; man pradžioje ji vėrėsi kaip patirties ir savotiško žaizdų susilietimo – atjautos, pažinimo laukas. Eksperimentams su kalba ir karnavalams joje ilgai buvau abejinga. Natūralu, lengviausiai įsileidžiame tuos, kurie tuo metu atitinka mūsų emocinį dažnį.
Mackus – egzodo autorius. Mano mokyklinių metų Mackus, kaip ir kiti XX a. išeivijos poetai, visi kaip vienas, savo eilėse apmąstė istorinę patirtį – ilgėdamiesi lietuviškų lygumų peizažo, išgyvendami dėl prarastos tėvynės likimo ir lelijėlių. Taip mokyklose buvo pristatomos jų rašymo prielaidos. Nesakau, kad nesiilgėjo ir neišgyveno, bet vis dėlto… Palyginus Mackų su ironišku, skaidriu Radausku ar santūresniais, nuosaikesniais žemininkais, aišku, kad egzilis – kategorija, patogi subendravardiklinti išeivius, bet nori nenori ir suniveliuoti. Nors kitaip nei žemininkai, bežemių karta neskelbė jokių bendrų kūrybos programų ar antologijų, „kartos“ sąvoka su visais jos raktiniais žodžiais, gal iš inercijos, dažnai yra tinklelis Mackaus poetikai apmąstyti. Susidaro įspūdis, kad apie Mackų, priduriant, kad jis „ryškiausias kartos poetas“, dažniau kalbama ne kaip apie atskirą, originalų balsą, kiek kaip apie tipinių to laikmečio mentaliteto bruožų reprezentantą. O aplipinus standartiniais teiginiais apie išeiviją ir kartojant, kad jo kūryba – įrodo tuos teiginius, skirtumai susilieja ir ne per daug spalvingas kontekstas praryja jį patį. Tokias mintis, ko gero, provokuoja ir šiuolaikybė, tam tikras mūsų kartos susvetimėjimas – toje pačioje srityje kuriantys bendraamžiai neretai įsižeidžia įvardijus kūrybos persidengimus ir panašumus, ima išsisukinėti, kad jų darbai tarpusavy nieko bendra neturi. Žvelgiant per tuos pačius individualizmo akinius, peršasi mintis, kad Mackus lyg emblema „atstovauja“ išeivijos literatams būdamas į juos nepanašus. Kandžiai yra rašęs Greimas: „paskaitykite keletą Algimanto Mackaus puslapių, o paskui pereikite prie Brazdžionio ar Nagio – viskas atrodys tuščiažodžiavimu.“1 Nepanašus – kaip į kitus nepanašus Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Radauskas ar Birutė Pūkelevičiūtė.
Netaktiška apie rašytojų psichologiją kalbėti tiesmukai, bet užuominos sufleruoja, kad eilėraščiuose šmėžuojantis Mackaus fatalizmas bei tragiški motyvai nebuvo vien estetinės nuostatos ir Vakarų „madas“ sekanti programa. Tai ir vidinių konfliktų išdava: „Jo asmenybėje buvo daug bruožų, prieštaraujančių vienas kitam. Mackui buvo sunku išreikšti, ką jis jautė, žodžiais net tarp artimų žmonių. <…> Individualistas, savyje gan užsidaręs, dažnai niūrus.“2 Kažkodėl man atrodo, kad asmeninė emocinė nedermė poetui gali būti galinga varomoji jėga, galingesnė nei rūpestis dėl tautos kultūros.
Būdama moksleivė su Mackaus eilėraščių kalbančiuoju tapatinausi. Savaime suprantama, tada nieko nenutuokiau apie struktūralizmą, buvau įsitikinusi, kad poezija veikia kaip psichologijos išklotinė, ir nebandžiau tokių pamąstymų cenzūruotis. „Generacijos neapykanta“ man skambėjo kobainiškai, kaip bet kurios naujos generacijos maištas prieš prisitaikėliškumą, prieštara ankstesnių kartų paliktai ir tavo štai demaskuotai neteisybei, o „šita beprotiška žemė“ reiškė tikrai ne Ameriką. Mackaus poeziją įsivaizdavau kaip tiesioginį vidinį reportažą, kuriame atpažinau ne XX a. lietuvių diasporos realijas, o savo asmeninius išgyvenimus („tai įtampos kupinas laikas“, „iškastruotas džiaugsmas“, „ir aš nenoriu matyt iškreiptos būtinumo raidės“ – sąrašas ilgas, nes tai, ką parašė Mackus, nėra siauro laiko ruoželio pasaulėvokos atspindys). Įtaigą stiprino ir griežtas, užtikrintas tonas – jokių „galbūt“, „turbūt“, „nežinau“. Produktyvus pesimizmas! Mackus parodė, kad tasai tumulas gerklėje gali būti transformuojamas į grakščius sveiko proto vaisius. Kaip ir Mackus, norėjau išmokti padrikus užrašus apie nerimą suveržti iki eilėraščių. Turbūt dėl viso to jis, priešingai nei dauguma kitų mokyklinės programos autorių, iš knyginės figūros man atgijo kaip savotiškas bendramintis ir sektino rašymo stiliaus pavyzdys. O gal visa ko kaltininkas buvo žmogus, priklijavęs plastikinę įmautę Tilto gatvėje?
Optiką (ar klausą) įmanoma skolintis nevalingai, jei anksti, kai dar esi lengvai formuojamas molis, turintis aspiracijų rašyti, patiri daugiau nei estetinį – egzistenciškai svarbų, literatūros poveikį. Vėliau ir kitų lietuvių poetų kūryboje ėmiau pastebėti tą pačią, man – mackiškąją, tamsiąją materiją: argi tokie kaip Sigitas Parulskis, Gytis Norvilas, Tomas S. Butkus (Mackaus „Neornamentuotos kalbos generacija“ – jo „Generuotos kalbos mutacijos“ karkasas) ne iš tos pačios orbitos? Niekas neatsiranda tuščioje vietoje.
Ką tik praėjo Vėlinės. Kuris iš mūsų vaikščiodamas kapinėse bent vaikystėje nėra skaičiavęs mirusiųjų nugyvento amžiaus, iš antrojo skaičiaus antkapyje atimdamas pirmąjį. Atminimo lentelės – ir knygose. Iš kūrinio publikavimo metų mėgstu atimti rašytojo gimimo metus – kartais šis tas pasidaro aiškiau tiek apie rašytoją, tiek apie savo literatūrinius pajėgumus. Mackus žuvo 32 metų, o būdamas mano amžiaus (31 m.) rašė „Chapel B“. Sukluskite, jaunieji poetai.
Prakalbus apie kapines (tenka pateisinti kritikų priskirtą „gotės“ etiketę), sunku apeiti ir mirties temą – juolab kad savo „subjektyvų objektyvą“ nukreipiau į Mackų. Jo vėlyvieji eilėraščiai, kuriuose, po Antano Škėmos žūties, mirtis jam tampa kone idée fixe, yra veržliausi. Gyvas nervas įgauna labai energingą pavidalą: tempu, ritmu, vaizdiniais „Chapel B“ šiais laikais primena doom metal gabalus, o ne Mackaus imituojamas raudas. Kad ir kiek poezija kalbėtų apie mirtį kaip meistrą, kaip personažą, tai visada panašiau į projektuojamą mirties trauką ar baimę (vienas ir tas pats). Neseniai viena pažįstama psichologė paaiškino, kad mirties baimė, nebūtinai savo, kyla tuomet, kai žmogus gyvena ne taip, kaip norėtų. Carpe diem su priedu – intensyviai patirk kasdienybę, ir smegenys blokuos mintis apie mirtį. O jei nepavyksta? Bent man sunkiais tarpsniais Mackaus eilėraščiai suteikdavo pusiausvyros ir tvarkos pojūtį. Kaip ir niūrusis doom metal, pasižymintis lėta, bet intensyvia energija. Depresyvūs ritmai nėra ekscesiški ar chaotiški. Tai ne trashas, skirtas išsitaškyti. Būtent tokią – darnos – paguodą siūlo rūsti Mackaus poetika.
Ar jos, tokios Mackaus paguodos, man vis dar reikia ir šiandien? Pasitaiko dienų, ypač metams krypstant į žiemą, kai nieko naujo nebesinori, imi vengti naujų pažinčių, gręžiojiesi atgal ir ieškai to paties, gerai pažįstamo – tokio, kurį susitikus, žinai, nereikės visko nuo pat pradžių apie save pasakoti, nes jau anksčiau išsipasakojai, daugybę kartų. Toks man yra skaidrinantis (šiuolaikiškiau sakant – terapinis) Algimanto Mackaus poezijos poveikis, o kartu savęs priėmimo pamokos. Taip. Mes nieko nesurasime, kol patys sau nebūsime ir žemės, ir pavasariai.
Lapkričio pradžiai siūlau prisiminti keletą eilėraščių.
Netikėjimas
Nebeieškokime –
mes nieko nesurasime:
nei žemės, nei pavasario,
žaliom raidėm užrašomo,
tik vakarą
ir elgetas smuikuojančius
prie katedrų.
Nebeieškokime –
mes nieko nesurasime,
kol patys sau nebūsime
ir žemės, ir pavasariai.
(Iš rinkinio „Jo yra žemė“, 1959)
Mano gyslos tau yra stangrios
Maldų knygos rūdija.
Kiekvienas puslapis sunkus kaip įkaitintas metalas.
Jeigu jų daugiau neatversiu, kaip kalbėsime?
Mūsų nesujungs aštri dievnamių gotika
ir sodrios baroko linijos;
nei kraujas,
nes gyslos yra stangriai uždaros;
nei šaknys, nes jomis alsuoja žemė.
Aš noriu išsidalinti ląstelėmis,
bet nenoriu būti ameba.
Aš noriu išsidalinti tarp juodžemio
ir lėto žvaigždžių degimo.
Mane baigė pavergti žemė.
Jos krūtinė išalsuoja užnuodytą orą,
kuriuo gyvena mano negyvas pasaulis.
Aš Jį tikrai buvau sutikęs. Vieną vidunaktį
Jis akimirkai pakėlė saulę virš žemės.
Aš žinau: Jis buvo Dievas.
Mane baigė pavergti žemė:
aš nebežinau, ar jis yra Dievas.
(Iš rinkinio „Jo yra žemė“, 1959)
Atsklanda
II
Tai įtampos kupinas laikas
tai laikas mirties nepaaiškintos
tai šauksmas išklydusios generacijos
tai atšauktas prisikėlimas
tai pirštai ant vėstančio kūno
tai išdidumas prieš kojų mazgojimą
tai šauksmas išklydusios generacijos
tai atšauktas prisikėlimas.
(iš rinkinio „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“, 1962)
Pokalbis su mirusiais vaikais
Vitraže angelas rėkia stiklinės moteries.
Ne dabarčiai, angele, stiklinės moterys,
ne dabarčiai ilgesys.
Įšalęs džiaugsmas, angele,
gyvų ir mirusiųjų neapykanta,
kastruotas džiaugsmas, angele,
išdilusi kalba.
Ne dabarčiai, angele, angelams stiklinės moterys;
ne dabarčiai, angele, angelams ilgesys;
ne dabarčiai, angele, angelams betikslis pasiruošimas,
ne dabarčiai, angele, angelams konsekruotai savižudybei.
Nevaisingas laikas angele
supainiotas dangus
Jonukas išėjo vakar
pasitikti motinos
intuityviai atpažintos
protėvių dausose
Lietaus prašnekinta žolė dar glosto
panašų į vaikystės valandą
raudoną sviedinuką
Teresė atsigulusi kapuos
išaugo jau į didelę mergaitę
Siauruos mergaitės drabužėliuose
tik tėvo rankų paliestos
per daug krūtinės
Vitražo angelas pas ją rytais
išklausęs numatytų
iš kalno pasmerktų maldų
atbėga su agrastų
obuolių ar kriaušių pintine
Tėvelis greitai tau atsiųs
platesnį drabužėlį
tik sudėvėk agrastus Teresėle
tik sudėvėki obuolių ir kriaušių pintines.
Už žemę, angele, išaižytos stiklinės moterys dalina kūnus
šviesiaplaukių, tamsiaodžių dukterų;
už žemę, angele, visi dievai plonai pavydūs ir pikti,
už žemę, angele, suprastintas dangus
ir iškastruotas džiaugsmas,
už žemę, angele,
ir Teresėlės pintinėlėje pražydęs
šiurkštus agrastų krūmas;
už žemę, angele,
gyvų ir mirusiųjų neapykanta.
(iš rinkinio „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“, 1962)
I
Žalios, žalios!
Aš noriu tik žalios
uždengti blankančiam
beržų sentimentalui,
šiurkščios kaip milas
šiaurės mėnesienos.
Aštraus, aštraus!
Aš noriu tik aštraus
per Dievo smurtą
susapnuotą kūną
į sapno vėsumą skalaujančio
likimo smūgio.
Staigios, staigios!
Aš noriu tik staigios,
šaltos kaip ledas
mėnesienos kilpos
ant skausmo nesuvokusios,
sutraiškytos galvos.
Juodos, juodos!
Aš noriu tik juodos,
mėnulio plaštakom
į sapną apimtos,
į Dievo masę
dūžtančios avarijos.
(Iš rinkinio „Chapel B“, 1965)
Mirtiškoji
Patrauksiu į kraštą belaikę valandą
negre Marija Kasyklose kasa anglis
ir užkasa plaukus Marija Ten vaikšto mirtis
Jie renkasi vyrus Marija Ir kirviais iškirtusi duobę
įsako ilsėtis Marija
Vidurnakčiais atneša laiškus
iš gimtojo krašto Marija
Liepsnojančioj saulės laidoj
šaukiasi gaisro kaimynai
Įsako tylėt ir ištarti įsako Marija
Motina liko viena
Iš darbo tėvas negrįžo
Tarnaitė seniai ištekėjo
Kai baigėsi karas Marija
Pilkoj atvirutėj iš Lomžos
ji siunčia labąnakt Marija
Kasyklose kasa anglis Ir užkasa
plaukus Marija Retėjantis vyrų būrys
sekmadieniais traukia į smuklę Užkimę balsai
dainuoja kaip Nemunas plaukia Ir skaito
vidurnakčiais laiškus
iš gimtojo krašto Marija
Į vėstančio vakaro lietų
ji dairos išlyjančio veido
Liepsnojančioj saulės laidoj
tėvas iš darbo negrįžo
Kaip Nemunas plaukia dainuoja per naktį Marija
Seno apsiausto sagas
kelionei siuva Marija
Ir laukia pavargusių žingsnių
į laiptus duris atsivėrus
ir laukia pilkoj atvirutėj
labąnakt iš Vilniaus Marija
pilkoj atvirutėj Marija
Plantacijų šmaikštus bizūnai prakerta
odą Marija Kasyklose kasa anglis
ir užkasa plaukus Marija Ten stovi mirtis
Ji geria ir geria degtinę Nuo saulės akis prisidengus
ji moteris renkas Marija
Pilkoj atvirutėj iš Lomžos
ji siunčia labąnakt Marija
Paliepia sukąsti dantis
rėkti įsako Marija
Kad Lenkija dar nepražuvo pilkoj atvirutėj Marija.
Šmaikštūs bizūnai rašai
gyvatėmis čaižo Marija
Į kietą plantacijų žemę
pakloji pečius ir krūtinę
gulies iš apnuoginto kūno
į Afrikos rasę Marija
Patrauksiu į kraštą belaikę valandą
negre Marija Retėjantis vyrų būrys
sekmadieniais traukia į smuklę Ten geria mirtis
Dainuoja kaip Nemunas plaukia Pilkoj atvirutėj
iš Lomžos
labąnakt dainuoja Marija
(iš rinkinio „Chapel B“, 1965)