Herkus Kunčius. Keli epizodai. RoRa
2024 m. Nr. 10
In memoriam Rolandas Rastauskas (1954 10 13–2024 09 05)
Žmogaus atmintis, deja, ne tik nepatikima, bet ir netalpi. Iš dešimtmečių lieka tik pabiros dienos, kartais valandos, minutės. Su RoRa (Rolandu Rastausku) susipažinom XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje. Sukomės panašiose orbitose.
Laikai tuo metu buvo rūstūs: banditizmas, reketas, gaujos, brigados. Niekur negalėjai jaustis saugus. Vėlų rudenį autobusu su RoRa iš Vilniaus vykom į Gdanską – dramaturgijos mugę. Sėdėjome šalia, apsupti kontrabandininkų, kurių pavadint verslininkais neapsiversdavo liežuvis. Gdanske nykiame viešbutyje gyvenome viename kambaryje. Ten buvo ankšta, drėgna ir šalta. Nutarėm nuvažiuoti į Sopotą – prasivėdinti, pasivaikščioti po lenkų kurortą. Jau sutemus atsidūrėm ant pėsčiųjų tilto į jūrą; Palangos tiltas mums patiko labiau. Sopotas tuo metu buvo ne pats saugiausias Lenkijos miestas. Gatvės tuščios, neapšviestos. Kai per balas patraukėm atgal į miestą, pastebėjom, kad mus seka geležiniais strypais ginkluota gauja. Nesunku buvo nuspėti, kas mūsų laukia. Susižvalgę paspartinom žingsnį. Gauja lipo mums ant kulnų. RoRa puse lūpų pasiūlė pasukti į kairę, ragino eiti į dešinę. Dairėmės žmonių, tačiau jų nesimatė. Bėgti neleido orumas. Atsidūrus puvėsiais dvokiančiame kieme, pavyko paslapčia įsmukt į gūdžią laiptinę. Virtę nematomais, girdėjome banditų keiksmus ir tvirtus pažadus, kad būsim tuojau pat sudoroti. Tačiau jie, laimei, mūsų nerado. Pabodus ieškoti, patraukė tamsoj savo keliais. Išlindę iš slėptuvės, Sopote neužsibuvome. Sugrįžus į Gdanską, kai jau saugūs sėdėjome viešbutyje, RoRa paprašė manęs cigaretės. Tą kartą „du kartus“ mačiau RoRą rūkantį – pirmą ir paskutinį.
Vilniuje, kai čia atvykdavo pasižmonėti ar dirbo Nacionaliniame dramos teatre, su RoRa beveik nesimatydavome. Tačiau kas kita Palangoje, kur jis gyveno Smilčių gatvėje, o aš esu už „BAM’o“ įsirengęs dirbtuvę. Metų laikai neturėjo reikšmės. Pavasarį, žiemą ar rudenį bendrauti niekas netrukdė. Tai buvo mūsų laikas.
Prieš penkerius metus Virbališkės taku grįždamas į savo „garažą“, sutikau iš autobusų stoties einantį RoRą. Buvo ruduo. RoRa neatrodė itin linksmas. Stabtelėjęs prisipažino, kad nuo šiandien jis pensininkas. Grįžta iš Klaipėdos. Universitete pasirašęs atleidimo iš darbo dokumentus. Apgailestavo, kad pasiūlymo dar šiek tiek padirbėt neišgirdo. Žodžiu, ta diena RoRai buvo šiaip sau. Sutarėm susitikt prie fontano. Po kelių valandų, ta proga „Vynotekoj“ nusipirkę „Alitos“ brendžio ir šokolado, jau sėdėjome Tiškevičių alėjoje. Greta „Šilelio“ vilos ir skulptūrų turėjo įvykti puota – RoRos palydėtuvės į pensiją. Tačiau niekaip negalėjome šventės pradėti. „Alitos“ butelis buvo keistas. Pabandžius atsukti kamštelį, šis nepajudėjo iš vietos. RoRos pastangos taip pat buvo bergždžios. Nepadėjo ir mūsų striukių skvernai, kuriais bandėm tvirčiau suimti kamštelį. Nagais ir namų raktais kamštelio taip pat nepavyko nulupti. Atrodė it būtų privirintas. Išprakaitavę kuriam laikui palikdavom ramybėje butelį, tačiau netrukus pakaitomis vėl imdavomės darbo. Perspektyva, kad būsim priversti laižyti šokoladą, o kamštelio niekada neatsuksim, atrodė siaubinga. Per tą laiką sutemo. Ėmė lynoti. O tada, kai išskleidžiau skėtį, įvyko stebuklas – kamštelis RoRai pasidavė. Iš kakliuko godžiai gėrėme brendį, šokoladą pamiršom. Kai jau buvom gerokai įkaušę, RoRa prasitarė, kad bet kurią akimirką gali numirti. Pamaniau, kad tai pokštas.
RoRa, palangiškių papročiu, prie jūros niekada neidavo. Labiau mėgo gatves ir alėjas. Tiesa, kažkurį pavasarį man pavyko jį įkalbėti. Kelionė pakrante truko dešimt minučių. Vėl nėrėm į miestą.
Palangoje, šalia Kęstučio gatvės, kažkurią vasarą RoRa parodė slaptą suoliuką. Jis stovėjo atokiai, greta pasvirusios pušelės. Iš nuorūkų ir šiukšlių gausybės nesunku buvo suprasti, kad tai populiari palangiškių vieta. Vytautui Balsiui ir man parodytas RoRos suoliukas patiko. Atsinešę šio bei to, praeiviams nematant, pamėgom vakarais ant jo pasėdėti. Besikalbant kildavo įvairiausių minčių, kurios dažniausiai neįgaudavo kūno. Tačiau kartą, prieš šešetą metų, kai ir vėl ėmėme skųstis, kad dramaturgų šiandien niekam nebereikia, ant suoliuko kilo idėja – įkurt Dramų skaitymo draugiją Palangoje. Nedelsdami įkūrėme. Sukirtome rankomis. Patvirtinome sutartį ne parašais, o keliais gurkšniais. Kitą dieną RoRa man paskambino. Atseit ryte sutvarkęs visus formalumus. Jau buvęs Palangos bibliotekoje, susitikęs su jos direktoriumi, kuris įsileis Dramų skaitymo draugiją pas save ir ją globos. Kas mėnesį autoriai bibliotekos salėje skaitys publikai savo pjeses. Vėliau – aptarimai direktoriaus kabinete, vynas, linksmybės. Toks RoRos veiklumas nustebino ne tik mane, bet ir Vytautą Balsį. Popiet visi trys susitikome su bibliotekos direktoriumi Kęstučiu Rudžiu. Patvirtinome, kad tai, ką jam ryte kalbėjo RoRa, nėra tušti žodžiai – Dramų skaitymo draugija išties įkurta, o mes jos steigėjai. Išėję iš bibliotekos, nesidairėme į pašalius, iškart patraukėm link savo suoliuko. Kaip visada, vakarot neprailgo.
Šiandien nebėra to medinio suoliuko, pasvirusios pušelės, nuorūkų kilimo, balsų. Toje vietoje išdygo prabangių apartamentų kvartalas.
RoRa rado kitą suoliuką. Kai ateisim, parodys.