Jonas Kaušpadas. Vincas (Pabaiga)

2024 m. Nr. 10

Atsiminimai apie literatūrologą Vincą Kuzmicką (1936–1982)1

 

Pokalbis su Vincu apie religiją ir Dievą įvyko labai netikėtai. Rodos, 1980-ųjų pradžioje. Buvo ką tik išėjusi jo knyga apie Juozą Gurauskį. Šis talentingas ir darbštus rašytojas laikėsi gana kairiųjų pažiūrų, buvo kritiškas dvasininkijos atžvilgiu, todėl susilaukdavo aibės nemalonumų. Ypač iš dvasininkijos pusės. Vakarais sėdėdavome virtuvėje prie kavos puodelio, o Vincas vis porindavo juokingas, kartais nešvankias istorijas apie kunigus. Sykį aš taip netikėtai ėmiau ir paklausiau jo nuomonės apie tikėjimą, religiją apskritai. Jis pradėjo iš tolo, vėl suko prie dvasininkų luomo, prie jo matytų ir girdėtų nemalonių istorijų. Pasakiau, kad tikėjimas ir dvasininkija nėra vienas ir tas pat. Priminiau Martyno Liuterio santykius su kolegomis ir Katalikų bažnyčia. Jis mielai su manimi sutiko, tačiau laikėsi savo – visa tai, ką jis pamatė ir išgirdo, leidžia jam būti skeptiku. Paklausiau:

– Gal agnostiku?

– Taip, tikriausiai agnostiku.

Yra dar vienas toks intriguojantis klausimas – ar kada nors buvo mūsų mielas bičiulis Vincas pradedantis poetas, ar bandė tapti rašytoju. Paklaustas paprasčiausiai atsispirdavo:

– Ką čia aš! Va, Remigijus ir Vidas tai poetai.

Arba:

– Va, Levukas tai rašytojas!

Bet kartą vėlai vakare, sugulus į lovas ir užgesinus šviesą, Vincas užvedė tokią šneką. Tada mes mokėmės antrame kurse ir gyvenome „Tauro“ bendrabutyje.

– Mes čia visi lituanistai. – Aiškumo dėlei pridursiu, kad tai buvo ta pati kompanija, kuri vieną dieną prauliojo „lekcijas“. – O lituanistai, kiek žinau, beveik visi pradedantys rašytojai ir poetai. Tai paskaitykim kiekvienas bent po posmą iš savo kūrybos.

Keistas buvo pasiūlymas. Keistas ta prasme, kad Vincas, užgesinus šviesą, visada reikalaudavo tylos ir neklaužadą bausdavo rūsčiu žodžiu. Visada: užgeso šviesa – ir viskas! Miegoti! Prie šito mes labai greit pripratome ir nesiginčijome.

Šiaip ar taip – Vincas buvo autoritetas, todėl norom nenorom su tuo taikstydavomės. Nors, sakysim, lituanistas yra ambicingas padaras. Kai Vincas negirdėdavo, visi niurzgėdavo, neigdavo jo autoritetą, nežinia ar iš didelio proto, ar iš pavydo.

– Ko tylit, pradėkit! – vėl paragino Vincas. – Pradėk tu, Jonuk! Tu jauniausias!

Nieko nedarysi, paskaičiau keletą posmų iš savo naujausio eilėraščio. Gaila, bet dabar jo nebeprisimenu. Po pasaulį beklajojant, visi popieriai išsimėtė. Temą dar prisimenu – mano mylima mergina pametė mane ir ištekėjo už kito. Tokios nelinksmos nuotaikos aš ir sudėliojau posmus. Tarsi apie meilę, tarsi apie laimę. Maždaug taip, kaip Vincas viename straipsnyje apibūdino laimę vienos moters lūpomis – „Glück und Glas wie leicht bricht das“². Paskui skaitė Bronius savo romano fragmentą. Paskutinis skaitė Vincas. Jo eilėraštis buvo labai taisyklingas, išlaikė ritmą, kirčiavimas ir ritmas gražiai sutapo, rimavimas taip pat buvo originalus ir taisyklingas. Kaip vėliau Romas pasakė: Vinco eilėraštis – klasika. Užbaigęs paklausė:

– Nu kaip?

Pagyrų Vincui nešykštėjome. Atrodo, jis liko patenkintas. O mes sulaukėme jo kritikos. Pamenu, mano eilėraščiu jis liko labiausiai nepatenkintas.

Kitas toks atvejis, kai pasidarė aišku, kad Vincas kažką rašo, nutiko jo blaivybės metais. Greta ilgų istorijų apie atradimus archyvuose bei patirtų nuotykių keliaujant po Lietuvą bei Mažąją Lietuvą aprašymo jis pasakodavo ir apie vieno Vilniaus Filosofo nuotykius turistiniame žygyje. Papasakojęs apie vieną ar kitą nutikimą su Filosofu jis paprastai teiraudavosi:

– Nu kaip, Jonuk, patiko?

Kartą paklausiau, tai ką jis vis dėlto rašo – apysaką ar romaną.

 

Daugelį metų atidėliojau savo paskutiniojo atsiminimų pluoštelio rašymą. Kaip karštą bulvę mėčiau iš rankos į ranką. Dažnai mintyse iškildavo vieni epizodai, kiti. Atskiros detalės. Tik rašyk! Paskui viskas atsitraukdavo į šalį, jaukdavosi. Vėliau iškildavo kitos detalės. Po to viskas vėl užsimiršdavo, nes mažo žmogaus gyvenime yra daugybė kitų rūpesčių.

Retkarčiais sapne – vėl Vincas. Apsivilkęs pilką kostiumėlį. „Labas, Jonuk!“ – ir juokiasi. Pagaliau nusprendžiau – viskas! Užteks! Žinau tik viena – tai, ką pasakojau ar dar papasakosiu, jokiu būdu nėra labai objektyvi tiesa, nes praslinko keliasdešimt metų nuo aprašomų įvykių. Todėl, kur pritrūko atminties, ten, matyt, netrūks fantazijos. <…>

Kaip jau minėjau, baigęs universitetą nutariau metams kitiems pasilikti Estijoje. Norėjosi dar geriau išmokti kalbą. Be to, domėjausi Suomija. O suomių kalbos mokytis Estijoje daug lengviau. Pirmiausia – estų ir suomių kalbos labai artimos giminaitės. Kaip mūsų ir latvių. Tartu universitete buvo Suomių kalbos katedra, universiteto bibliotekoje – nemažai literatūros suomiškai. Buvo dar viena subjektyvi aplinkybė – auklėjamoji klasė mokykloje, kurioje dirbau. Buvau dešimtokų klasės vadovas. Su jaunaisiais estais susiklostė labai šilti santykiai. Mūsų krašte tokiais atvejais sako – gera chemija. Norėjau juos, taip sakant, išlydėti į gyvenimą ir tada grįžti į tėvynę.

Per kiekvienas moksleivių atostogas sėsdavau į autobusą ir po keliolikos valandų būdavau Vilniuje. Apsistodavau visada pas Vincą ir Polę. Su kitais kurso draugais santykiai nutrūko. Liko vienintelis Vincas. Į Vilnių man žūtbūt reikėjo. Estijoje dabar turėjau daugiau laisvo laiko, todėl verčiau į lietuvių kalbą man labiausiai patikusius estų rašytojų ir poetų kūrinėlius. Intensyviai mokiausi suomių kalbos, vėliau bandžiau išversti ir iš suomių. Beje, mano diplominio darbo kuratoriaus Tartu universitete Haraldo Peepo žmona Lainė dirbo universiteto bibliotekos direktore ir mielai dar metams man pratęsė leidimą į spec. fondą, todėl kartais dienai kitai nuvykdavau į Tartu. Mano gyvenimas, rodėsi, klostosi sklandžiai.

O dėl mano vertimų, tai kai esi nežinomas, „prastumti“ į spaudą savo darbą būdavo ne taip jau paprasta. Bent jau Lietuvoje. Reikėdavo arba geros protekcijos, arba saldainių dėžės ir „Senojo Talino“ butelio. Ir tai ne visada padėdavo. Taigi atvažiavęs į Vilnių aš dieną baladodavausi po redakcijas, užsukdavau į leidyklą, o vakare su Vincu ir Pole sėdėdavome mažoje virtuvėlėje, gerdavome kavą ar vyną ir šnekučiuodavomės iki gilios nakties. Paprastai Polė, pailsusi nuo mūsų šnekų, pasitraukdavo pirmoji. O Vincui dažniausiai rūpėdavo papasakoti išsamiau apie savo rūpesčius, kurių su laiku vis gausėjo.

Turiu įterpti dar vieną pastabą apie Vinco charakterį. Jis nemėgo bet kokios veidmainystės. Nemėgo ir kai vienas ar kitas kritikuodavo jo argumentus. Kildavo konfliktai. Kartais geriausi draugai virsdavo priešais. Ilgam. O gal ir visam gyvenimui. Nepaprastai ambicingi tuomet buvo ir mūsų inteligentai! Todėl aš negaliu pasakyti – ar turėjo jis bent vieną tikrą draugą. Vienu metu sueidavo su vienais, kitu – su kitais. Vienintelis tikras ištikimas bičiulis buvo jo žmona Polė. O aš? Bendravome nuo pat pirmų studentavimo metų. Jis man labai patiko. Atrodo, kad ir aš jam. Nuo pat pradžios tapau jo mokiniu, geru klausytoju. Vincui, regis, tai patiko. Prisipažinsiu, iki šiol manau, kad mano asmenybės formavimuisi Vincas turėjo nemažos įtakos.

Noriu papasakoti apie dar vieną tokį nutikimą per stojamuosius. Per lietuvių literatūros egzaminą gavau klausimą apie Vinco Krėvės kūrybą. Pasakoju apie „Skirgailą“, „Raganių“, rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“, „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ ir t. t. Staiga profesorius mane nutraukė: „Ką žinot apie „Dangaus ir žemės sūnus“?“ Tylėjau. Nieko nežinojau. To meto literatūros vadovėliuose apie Krėvės kūrybą po karo užsienyje nebuvo rašoma. Išvis mes nieko nežinojom apie mūsų kūrėjus, pasitraukusius į Vakarus. Mokytoja mokykloje vis kalbėjo, kad tuoj vadovėlis turi pasirodyti, tada ir mokysimės. Mokyklą baigėme, bet vadovėlio taip ir nesulaukėme. Mokytoja nedrįso mūsų lavinti. O gal ir nenorėjo. Taip ir liko didžiulė spraga. Už atsakymą per egzaminą gavau trejetą. O kai Vincui papasakojau apie profesoriaus užduotą klausimą, jis nuoširdžiai nusikvatojo: „Ką tu, Jonuk, čiagi Krėvės viso gyvenimo veikalas! Žmona jo buvo žydė, tai jis stengėsi jai įtikti. Be to, jis gi porą metų pats studijavo teologiją.“ Tokie tad dalykai. Dabar aš žinojau, koks tai Krėvės kūrinys.

Kaip jau minėjau, 1972 metais Vincas įsidarbino Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Atvažiavęs į Vilnių dažnai užsukdavau pas jį į kabinetą Antakalnyje. Greta dirbo Albertas Zalatorius, su kuriuo taip pat susipažinau ir dažnai įsišnekėdavome. Ten pat susipažinau ir su Vytautu Kubiliumi. Jam labai patiko mano diplominis darbas apie estų ir lietuvių literatūrinius santykius. Kilo idėja – pasiūlyti instituto direktoriui čia mane įdarbinti. Vincas, drąsus vyras, pats nuėjo pasišnekėti su Viešpačiu ir tas pažadėjo apsvarstyti mano kandidatūrą. Svarstymas užtruko kelerius metus. Kai Vincas užklausdavo Viešpaties apie mane, tas atsakydavo – tegu turi kantrybės ir rašo, mes jį (taigi mane) susirasime.

Kartą atsitiko tokia scena. Viešpats atseit pasakė: „Rytoj dvyliktą valandą tegu tas Kaušpadas ateina į institutą. Aš noriu su juo pasišnekėti.“ Paskirtą valandą sekretorė nepakvietė manęs į Viešpaties kabinetą. Laukiau. Be dešimt dvyliktą atsivėrė kabineto durys, jose pasirodė skrybėlėtas, apsirengęs pilku paltu Viešpats ir ėmė leistis ilgais laiptais žemyn.

– Blogas ženklas, – tepasakė Zalatorius.

Netikėtai iškilo dar viena problema – kad ir ką parašyčiau ar išversčiau – lietuviškai spaudai netinka. Niekas. Rašinėjau po truputį į estų spaudą. Tik duok! Vienas literatūrinis žurnalas užsakė straipsnį apie tai, ką lietuviai rašo apie estų literatūrą ir kaip ją vertina. Teko kiek pavargti, nes medžiagą rinkau Vilniuje. Tačiau kai savo opusą nusiunčiau į redakciją – redaktorius tuoj pat paskambino, uždavė keletą klausimų, padėkojo. Ir netrukus atspausdino. Čia iškart noriu įterpti pastabą – viską, ką rašiau estų kalba, tikrino, redagavo, perrašinėjo mielas ir neužmirštamas bičiulis, Miso mokyklos estų kalbos mokytojas Kalju Tarro. Reikalui esant įsiterpdavo ir jo žmona Endla. Taip pat estistė.

O Lietuvių kalbos ir literatūros institute reikalai klojosi taip – Vincas pateko į nemalonę. Apie jo vargus plačiau nerašysiu, nes apie tai gražiai papasakojo savo atsiminimuose mielas mūsų kurso draugas Laimonas Tapinas. Pamenu, Vincas skundėsi, esą jį apšaukė nacionalistu. O tai jau buvo vos ne mirtina nuodėmė. Vincas išėjo iš instituto. Aš gi retkarčiais vis dar užeidavau pas Zalatorių. Kai kartą užsukau pasiteirauti apie savo likimą, man buvo liepta perduoti Viešpaties valią: „Pasakykit tam Kaušpadui, kad dabar instituto nedomina jo pasirinkta tema. Jeigu nori, gali ateiti ir patyrinėti socialistinį realizmą lietuvių literatūroje arba Levo Tolstojaus recepciją.“ Štai ir viskas. Zalatorius dėl to labai užjautė. Gailėjosi Kubilius. Jo paskutiniai žodžiai buvo: „Nenusimink, dar ateis laikai. Nemesk savo užsiėmimo.“

Kai viską papasakojau Vincui, jis tik nusikeikė rusiškai: „Vat svolačius!“

Iš tų laikų prisimenu dar vieną tokį epizodą. Kai nemažai metų pragyveni svetimame krašte ir domiesi jo kultūra, imi justi to krašto poezijos grožį. Su laiku ir aš ėmiau pastebėti – kokia estų poezija graži, subtili. Tada ir pabandžiau versti. Kas tą darė, supranta, koks tai sunkus ir nedėkingas užsiėmimas. Yra poetų, kurių kūrybos neįmanoma adekvačiai perduoti. Estijoje tokių nemažai. Čia pagrindinį vaidmenį atlieka labai skirtingos kalbų struktūros. Viena tokia tuo metu kylanti žvaigždė buvo, pavyzdžiui, poetas Juhanas Viidingas. Pirmąkart jį man paskaitė bičiulis Kalju. Jis dažnai bandydavo mane supažindinti su moderniąja estų poezija. Nesupratau. Manau, kad buvo per anksti. Tada dar aš daug ko nesupratau. Tačiau vienąkart atėjo ta akimirka, kai pamačiau – čia tai tikrai labai gerai! Sužinojau, kad Viidingą bandyta išversti į lietuvių kalbą. Labai norėjosi pamatyti, kaip pasisekė. Paskaičiau ir nusivyliau. Man rodos, išėjo, kaip čia pas mus sako, katės ašaros.

Man labiausiai tiko Jaanas Kaplinskis. Tuo metu jis subtiliai ir talentingai reiškė estų tautos nusistatymą, dvasinę rezistenciją. Taip pat jis atrodė už kitus indoeuropietiškesnis. Versti Kaplinskį sekėsi. Bent jau man taip atrodė. Kai kartą išsiruošiau į Vilnių, nusprendžiau keliolika labiau nusisekusių vertimų pasiimti su savimi. Laiko buvo mažai ir aš greit perrašiau juos į mokyklinį sąsiuvinį. Kai prie vyno taurės juos paskaičiau Vincui, jis buvo sužavėtas. Tik abejojo – ar koks žurnalas išdrįs juos spausdinti. Dėl viso pikto liepė pasitarti su Kubiliumi. Ir Kubiliui mano pasirinkimas patiko. Liepė kiek pataisyti kalbą ir nešti į kurią nors redakciją.

Kitą rytą aš jau buvau „Pergalėje“. Mano vertimą paėmė ir paprašė užsukti po poros ar trejeto dienų. Paaiškinau, kad čia tik svečiuojuosi, todėl nuomonę norėčiau išgirsti greičiau. Sutiko pasakyti kitą rytą. Kai kitą rytą užsukau į kabinetą, pirmas sakinys buvo:

– Prisipažinkit, šituos eilėraščius jūs parašėt pats.

Bandžiau aiškintis. Nesėkmingai. Valdininkas pasakė, kad tokių eilėraščių jie nespausdins. Nepraleis. Teisus buvo Vincas. Pasiėmiau savo sąsiuvinį ir nukakau į kitą redakciją. Ir vėl atsakymas neigiamas. Vakare sėdėjome su Vincu virtuvėje ir palengva guodėmės. Pasibeldė. Vincas nuėjo atidaryti durų. Į virtuvę įvirto gerokai įkaušęs Poetas iš Rokiškio krašto. (Aš nenoriu minėti vardu žmogaus, apie kurį išliko nemalonus prisiminimas.) Vincas jį pasodino prie stalo, įpylė vyno. Įsišnekėjome. Vincas papasakojo – toks reikalas, kurso draugas iš Estijos atvežė keletą verstų eilėraščių, bet niekas nenori jų spausdinti. Poetas iš Rokiškio krašto paprašė parodyti tuos eilėraščius ir buvo labai sužavėtas. Aš dar niekad gyvenime nemačiau taip mano vertimo apžavėto žmogaus. Gėrėme vyną, o jis vis skaitė garsiai mano vertimus, komentavo. Ir žavėjosi. Kai susiruošė išeiti, paprašė duoti sąsiuvinį. Žadėjo po keleto dienų grąžinti. Išvažiavau į Rimšionis pas tėvus, nes moksleivių atostogos dar tęsėsi. Važiavau atgal į Estiją per Vilnių – taip tada buvo patogiau. Užsukau pas Vincą, nes domino Kaplinskio vertimas. Poetas iš Rokiškio krašto pas Vincą nebuvo pasirodęs. Prisimenu Vinco komentarą:

– Girtas buvo. Baladojosi po Vilnių. Pas ką nors paliko ir užmiršo.

Viso gero, Jaanai! Viso gero!

Kada Vincas įsidarbino „Pergalėje“, pasišovė būtinai man padėti. Tada aš gana intensyviai mokiausi suomių kalbos. Atsitiktinai į rankas pateko pasaulinio garso suomių rašytojo, kultūrologo Veijo Meri monografija apie Aleksį Kivį. Suomiškai „Aleksis Stenvallin elämä“. Buvau skaitęs ir kitų jo kūrinių. Rašė daugiausiai karine tema. Tačiau nedidelė monografija apie vieną garsiausių suomių rašytojų Aleksį Kivį mane tiesiog apžavėjo. Papasakojau Vincui. Aleksį Kivį Vincas buvo skaitęs. Atrodo, jam patiko linksmokas pasakojimas apie septynis brolius, po tėvų mirties nusprendusius pabėgti nuo agresyviai kylančio kapitalizmo suomiškame kaime į laisvę, į mišką, į senolių pirmykštį gyvenimą. „Pergalės“ redaktoriui mintis patiko, ir aš po trijų mėnesių atvežiau vertimą į Vilnių. Kadangi tekstas nemažas, jie planavo atspausdinti kitais metais. Laikas ėjo, o Merio nespausdino. Vincas išėjo iš redakcijos ir liko be darbo. Tada supratau, kad mano vertimo jie nespausdins. Norėjosi sužinoti kodėl. Vincas kandžiai juokavo – savų rašytojų ir poetų daugybė, nėra tam žurnale kažkokiam suomiui vietos.

Pamenu, buvo penktadienis. Pavakarys. Žurnalo darbuotojai jau skirstėsi kas į namus, kas į kavinukę. Redaktorius buvo savo kabinete. Iš karto matėsi, kad gerai nusiteikęs. Labas, labas! Prašom sėstis! Kaip laikotės ir t. t. Kai užėjo kalba apie vertimą, jo pirmi žodžiai buvo:

– Ką jūs pridarėte? Ką jūs pridarėte? Atėjo parėdymas jokio jūsų darbo nespausdinti.

Jis taip emocionaliai viską pasakė, kad aš sėdėjau kaip stabo ištiktas ir nepajėgiau išstenėti nė žodžio. Redaktorius ilgai atsiprašinėjo, tarsi jis būtų kaltas, kad tapau „liaudies priešu“. Liepė nenusiminti. Gyvenime būna visko. Atsisveikinome gražiai. Jis man padavė ranką.

Redaktorius šnekėjo tiesą – nuo to laiko lietuviškai nebepasirodė mano nė eilutės.

Gerai, kad leidykloje dirbo sąžiningos moterys. Atsidėkodamos už saldainius ir likerį jos man dukart padovanojo glėbį suomiškų knygų, o vėliau siuntinėjo vertimus, kad juos recenzuočiau. Ak, tiesa! Inkognito! Kurso draugės kartą užsakė enciklopedijai pluoštelį straipsnių apie estų muziką. Praėjo.

Kai apie savo vizitą ir pokalbį su redaktoriumi papasakojau Vincui, jis nenorėjo patikėti. Tai protu nesuvokiama. Kažkur svetimam krašte kaimo mokykloje dirba mokytojas ir dabar yra toks didelis valstybės priešas. Na taip, išgėręs prieš valdžią papliurpia. Bet juk visi čia tokie. Kas čia nepliurpia. Kai aš Vincui papasakojau apie savo ne savo noru užsimezgusį kontaktą su estų disidentais, jis pritilo. Apie tai, jei gerasis Dievas padovanos dar kiek laiko, papasakosiu kitur, ne čia. Su Vincu šia tema daugiau niekada nebešnekėjom. Vėliau susitikus Vincas pakartotinai prašė: „Nenusimink ir nebepradėk gerti. Laikykis, Jonuk!“

O Vincas gėrė. Tiksliau – vėl gėrė. Sėdėdavome virtuvėje. Polė guodėsi:

– Skirsimės su Kuzmicku. Nebegaliu daugiau!

Tai buvo sena tema. Tuos jos žodžius buvau girdėjęs ne kartą ir anksčiau.

Kartą atvažiavęs patyriau:

– Mes jau išsiskyrėme, Jonuk!

Išsipildė! Kas taip pirmas pasakė, jau nepamenu. Manau, kad Polė. Kantri buvo moteris! Bet nebeapsikentė.

Iš pradžių nenorėjau patikėti. Negali būti! Tačiau tai buvo tiesa. Dar tebegyveno kartu po vienu stogu, bet kiekvienas kas sau. Ieškojo išsikeisti butą. Architektų gatvėje jie turėjo tris kambarius: vienas priklausė Vincui, vienas – Polei ir vienas Polės motinai. Tai nusprendė taip – mainais du kambarius turėjo gauti Polė su motina, o Vincas – vieną. Nors Vilnius ir didelis miestas, bet praėjo kiek laiko, kol pasisekė rasti tinkamą variantą. Polė su motina gavo nedidelį butelį naujame Vilniaus rajone, Vincas Grigiškėse. Kai tik jis apsigyveno Grigiškėse, iškart atrašė man į Estiją. Į Lietuvą dabar jau dažniausiai keliaudavau su dukrele Kristina. Ji buvo labai ramus ir geras vaikas. Keliauti pas senelius į Lietuvą labai mėgo. Patikdavo paviešėti ir pas Kuzmickus. Todėl ir visus nemalonius kelionės negandus kantriai kentė. Savo mašinos neturėjome, todėl keliaudavome autobusais, traukiniais.

Vinco butą Grigiškėse suradome lengvai. Šeimininkas vienmarškinis, apsiavęs šiltomis šlepetėmis su džiaugsmu sutiko mus vos įėjus pro duris. Taigi, ir įsimylavome, įsibučiavome prie durų. Vincas pasirodė suliesėjęs, labai pražilęs. Pakvietė į virtuvę. Visur stovėjo kalnai dėžių su knygomis. Koridorius buvo gana erdvus ir Vincas čia jau montavo pirmąsias lentynas. Ir kambarys buvo nemažas. Ten buvo neįmanoma apsisukti – tiek daug visokio turto. Pamenu, pasakė:

– Sunku čia bus miegoti tarp knygų. Kaip grabe. Reikės priprasti.

Dabar man kažkodėl atrodo, kad jo butas buvo ne standartinio dviejų metrų penkiasdešimties centimetrų aukščio, bet aukštesnis. Pamenu, pamaniau, kad jam reikės prie kai kurių knygų karstytis kopėtėlėmis. Taip, tada aš taip pamaniau. Vincas skundėsi depresija, galvos skausmais. Niekur nedirbo. Kiek supratau, parduodavo vieną kitą jam nebereikalingą knygą – taip ir vertėsi. Vincas gerai sueidavo su to meto antikvarais, pažinojo daugelį juodosios knygų rinkos biznierių. Kartais ir pats, pasitaikius progai, padarydavo sėkmingą „dylį“.

Tuoj po skyrybų Vincas laikėsi bravūriškai. Ką aš čia – bet kada galiu susirasti moterį, jei tik panorėsiu. Tris kartus mes su Kristina lankėmės pas jį Grigiškėse, visą laiką buvo vienas ir labai vienišas. Kartą pasakė:

– Aš labai gailiuosi, kad išsiskyrėm su Pole.

Visą gyvenimą tikėjęs, kad yra amžina meilė, kad kitapus meilės jau nebėra daugiau nieko – tik mirtis, patyrė – yra. Yra dar kažkas tokio, kas pakeičia meilę. Tik už to kažko daugiau nebėra nieko, tik mirtis.

Kai antrą kartą lankėmės pas jį, visą vakarą koridoriuje kabinome lentynas. Tiesą pasakius, lentynas meistravo jaunas vaikinas, kaimynas. Vakarais jis dažnai užeidavo padėti Vincui. Kalbėjo rusiškai, bet buvo labai mandagus, paslaugus. Pagarbiai kreipdavosi į šeimininką. Alaus atsisakė. Mes su Vincu jam padėjom – palaikydavome lentą ar paduodavome reikalingą instrumentą.

Labiausiai išliko atmintyje trečias, paskutinysis mūsų svečiavimasis pas Vincą. Buvo rugpjūčio pradžia. Orai šilti, saulėti. Tik aukštai dangumi pasklidęs vos pastebimas pilkšvas ūkas priminė, kad štai vasara greit praeis. Džiaukitės jos paskutinėmis maloniomis dienelėmis. Temo jau pastebimai anksčiau. Apie dešimtą Kristina įsinorėjo miego, ir Vincas ją paguldė kambaryje tarp knygų ant sofos. Sėdėjome virtuvėje prie atviro lango. Vincas rūkė ir gurkšnojo mūsų atvežtą estišką šnapsą. Visą vakarą šneka krypo į praeitį. Prisiminėm senus universiteto draugus ir jų nepaprastai liūdną likimą. Pirmiausia Aloyzą. Tą patį Aloyzą, kurį palaidojome pirmo kurso pabaigoje ir kurį iš bažnyčios į kapines nešė Vinco suorganizuoti buvę bendrakursiai kareiviai, sekami aštraus „kurso vadovo“ žvilgsnio. Prisiminiau, kaip prieš išvažiuodamas į gimtinę švęsti Joninių Aloyzas vardadienio proga man padovanojo knygą. Aš tada kiek nustebau, nes visa diena pasiankstino. Be to, jis turėjo ir šiaip greitai sugrįžti – tuoj po Joninių buvo paskutinis egzaminas. Aloyzas palaikė kurį laiką rankose knygą, paskui vis dėlto ištiesė man ir tepasakė:

– Ne! Imk!

Tame nutikime man vaidenosi mistika, todėl šią istoriją papasakojau Vincui. Vincas manė, kad tai tik paprasčiausias sutapimas. Ir papasakojo apie Aloyzą tokią istoriją, kuri, jo manymu, iš tiesų buvo mistika. <…>

– Kartą Aloyzas papasakojo tokį nutikimą. Tarnavo jis laivyne, Arkties vandenyne. Jų bazė buvo Naujojoje Žemėje. Žiemą ten siaučia siaubingos sniego pūgos. Aloyzas sakė, kad vėjai kartais pučia iki penkiasdešimties metrų per sekundę. Kartą per tokią pūgą bazėje pritrūko kuro. Kūreno ten dyzelinu. Kuras baigiasi, o pūga vis siaučia ir siaučia – sulaukti pagalbos nėra nė mažiausios vilties. Grėsė visai įgulai šalta mirtis. Pagaliau viršininkui pasisekė susisiekti su vienu laivu, kuris ėjo ledlaužio išlaužtu taku. Kapitonas pagailėjo jūreivių ir pažadėjo padėti, tik reikėjo kokiu nors būdu prišliaužti prie laivo. Organizavo vilkiką, priekabą. Įkėlė valtį, metalines statines ir pasileido laivo link. Gelbėjimo komandai vadovavo Aloyzas. Pagaliau pasiekė laivą. Vėtra jį supo. Ir vanduo properšoj stipriai bangavo. Nuleido į vandenį valtį ir Aloyzo komanda palengva priartėjo prie borto. Nuo denio ant lynų leido žemyn į valtį dviejų šimtų litrų talpos metalines statines su kuru. Operacija buvo nepaprastai sudėtinga, nes vėjas siūbavo statines, sunku buvo jas sugriebti. Valtis taip pat blaškėsi. Aloyzas dukart paslydo ir vos nenugarmėjo į vandenyną. Pagaliau jie sugraibė visas statines ir palengva nusiyrė prie vilkiko.

Vincas nutilo, užsirūkė. Gurkštelėjo iš stiklinės gėrimo. Pridūrė:

– Ar tu įsivaizduoji, Jonai, koks didelis pavojus jų ten tykojo audringame vandenyne? Paslys, nugarmės į ledinį vandenį. Ir viskas. O grįžo, nenuskendo. Ir kokia ironija – vidurvasarį per Jonines maudėsi Šventojoje, kur vandens iki kelių. Nėrė, trenkėsi galva į akmenį, apsvaigo, įkvėpė į plaučius vandens ir užduso. Niekas nemokėjo jam padėti, nors kompanija buvo didelė. Niekas… Ir Aloyzas po velėna daugiau kaip dešimt metų.

Pasakojo Vincas tyliai, liūdnu tonu. Jis buvo puikus žodžio meistras. Ne kartą yra man džiaugęsis: – Vat, Jonai, aš gerai įsicinkinau parašyti.

Su tuo negalima nesutikti! Todėl ir pasakojimą apie Aloyzą apipynė šiaurės vaizdais. Kažką panašaus jis buvo patyręs tarnaudamas kariuomenėje už poliarinio rato. Keletą kartų esu girdėjęs jo prisiminimų iš tų laikų.

Paskui prisiminė Bronių. Bronių Radzevičių. Jis taip pat buvo mūsų kurso draugas. Kurį laiką kartu gyvenome „Tauro“ bendrabutyje. Jis taip pat buvo kiek anksčiau mano aprašytos puotos dalyvis. Ir Broniaus nebebuvo gyvųjų tarpe. Yra išlikęs Vinco laiškas, kuriame jis aprašė paskutiniąsias Broniaus gyvenimo dienas ir valandas, tačiau nusprendžiau šio laiško čia nedėti. Užteks ir Laimono versijos, kuri yra gana artima Vinco pateiktai. Mūsų su Vincu paskutinis pokalbis vyko 1982-ųjų rugpjūčio pradžioje. Bronius pasitraukė iš gyvenimo 1980-ųjų spalio dešimtą. Taip jau išėjo, kad apie Bronių šįkart daugiau pasakojau aš. Pirmiausia prisiminiau, kad visi tie pažymiai baigiant mokyklą ar per stojamuosius visai nieko nepasako apie jauną žmogų. Per stojamuosius man sekėsi nekaip. Taip pat ir Broniui. Egzaminus išlaikėme, tačiau į pagrindinį sąrašą nepatekome. Laimei, tais metais organizavo papildomą grupę iš dešimties žmonių, kur prie lituanisto (tiksliau lietuvių kalbos mokytojo) specialybės buvo pridėta ir bibliotekininko. Į tą sąrašą patekome mudu su Broniumi.

– Pameni, Vincai, Bronius iš pradžių visą laiką buvo paniuręs, nė su niekuo nebendravo. Iki gilaus rudenio apsivilkęs šviesiu švarkeliu, žiemop juodu demisezoniniu palteliu. Aukštai pasistatęs apykaklę, iš kurios styrojo kuokštelis ežiuku pakirptų šviesutėlių plaukų ir nuo vėsos paraudusi nosis. Akys jo didelės, sakyčiau, kartais kiek blykčiojančios. Gilios. Jeigu jis nesišypsodavo, atrodydavo, tarsi būtų visą laiką nuliūdęs. Kartu tada dirbom Grąžtų gamykloje. Dažnai pasitaikydavo, kad į bendrabutį ir į paskaitas eidavome kartu. Man buvo malonu, kad jis manęs nevengia ir netgi nori draugauti. Išsipasakojome. Aš sužinojau, kaip jam sunku. Nors su pamote, atrodo, nebuvo geri santykiai, tačiau jis jos gailėjosi, gailėjosi namuose pasilikusių mažamečių vaikų. Nesu tikras, tačiau Bronius greičiausiai atiduodavo vieną kitą rublį vargstančiai šeimai. Koks varganas buvo Broniaus pietų stalas, rodo kad ir toks faktas: dažnai kartu užeidavome į bendrabučio valgyklą papietauti, tai jis, kai turėdavo kapeikų, imdavo košę ir arbatą. Kai kapeikų būdavo mažai, imdavo tik arbatą. Atsisėsdavo prie stalo, kur būdavo daugiau duonos, gerdavo arbatą užsikąsdamas juoda duonele. Duona valgykloje tuomet buvo nemokama. Pasiūlius pagalbą, griežtai atsisakydavo. Jei dar – įsižeisdavo.

Man taip giliai atmintyje įstrigo jo akys todėl, kad porą kartų jis su manim eksperimentavo hipnozę. Buvome antrame kurse. Į paskaitas Bronius vaikščiodavo retai, seminaruose išvis nepasirodydavo. Paklausiau, ką veikia. Respublikinėje bibliotekoje turįs abonementą. Kvietė kartu. Džiaugėsi radiniais. Vakare sugrįžęs pasakodavo, ką gero skaitęs. Kartais parsinešdavo vieną ar kitą knygą ir paskaitydavo man. Pirmąkart jo rankose išvydau Friedricho Nietzschės „Also sprach Zarathustra“ („Taip kalbėjo Zaratustra“). Tai buvo lietuviškas vertimas. Keletą dienų jis laimingas lakiojo su ta knyga. Prieina ir kalba:

– Jonuk, tu tik paklausyk, kaip gražiai čia Nietzschė rašo!

Bronius skaitė skubėdamas, labai neraiškiai. Ir pasakorius jis buvo tuomet nekoks. Kitų jo atsineštų autorių nebeprisimenu. Tačiau tai buvo knygos apie įvairiausius augalus, gyvūnus… Vienu žodžiu, visko po truputį.

Taigi – apie hipnozę. Vieną vakarą atėjo Bronius į bendrabutį smagus, numetė papkę ant lovos ir man sako:

– Dabar, Jonuk, aš tave užhipnotizuosiu. Eikš čia. Sėskis patogiai ant lovos.

Jis man paaiškino, kad studijuoja psichologiją ir ten išskaitė, kad beveik kiekvienas žmogus, jei tik yra atitinkamai pasiruošęs, gali užhipnotizuoti kitą. Dabar gi jis ketino taip pabandyti su manimi. Atsisėdo priešais ant kėdės ir įrėmė savo žvilgsnį į mano akis. Tos jo katiniškos akys taip ir išliko mano atmintyje iki pat šių dienų. Sėdi taip ir buria. Paskui ėmė skaičiuoti. Suskaičiavome iki dvidešimt. Čiupo už rankos ir klausia:

– Nu kaip, Jonuk? Ar kai ką pajautei?

– Nieko, – sakau.

– Negali būti! Palauk, aš pažiūrėsiu. – Atsivertė užrašų knygutę ir keletą minučių ją studijavo. Po to: – Pabandykim iš naujo.

Ir vėl nesėkmingai.

Bronius buvo užsispyręs. Po savaitės kitos jis vėl įsinorėjo paeksperimentuoti. Ir šiuokart, atrodo, pavyko. Pajutau, kad viena ranka man sustingo. Tai patyręs Bronius laimingas šypsojosi ir džiūgaudamas kartojo – ar aš nesakiau, ar aš nesakiau?

Kai tą patį vakarą šią istoriją papasakojau Vincui, jis pasakė, kad Bronius neturėjo teisės taip eksperimentuoti.

Kartą, kai grįžome iš darbo, Bronius manęs paprašė pagalbos. Pamenu, buvo nepaprastai bjaurus rudeninis oras, palengva temo. Trumpai glaustai papasakojo, kad jis nori išvengti kariuomenės, ir aš galiu jam padėti. Paklausiau kaip. Jis man paaiškino, kad aš turiu paskambinti į polikliniką ir iškviesti greitąją. Turiu pasakyti, kad vienas jaunuolis ketina nusižudyti, todėl pagalba turi būti labai skubi. Iš telefono būdelės paskambinau į polikliniką. Pasakiau vardą ir vietą, kur mes esame, ir trumpai paaiškinau, kas nutiko. Mudu stovėjome ant šaligatvio susikabinę už rankų. Greitoji atskubėjo kone tuoj pat, paėmė Bronių ir nusivežė. Grįžęs aš turėjau pasakyti, kad Broniui pairo nervai ir jį paguldė į ligoninę. Buvo tikėtina, nes visas Broniaus elgesys tą rudenį buvo gana įtartinas. Kurso draugai patikėjo ir labai apgailestavo. Atrodo, patikėjo ir daktarai.

Netrukus jis grįžo iš ligoninės, o po kiek laiko laimingas pranešė, kad jį pripažino netinkamu tarnybai. Sutarėme, kad aš apie tai niekada niekam nepasakosiu. Savo žodį tesėjau, pirmą kartą iš manęs apie tai išgirdo Vincas. Tada Bronius buvo jau miręs prieš dvejus metus. O ar Bronius apie tai dar kam būtų pasakojęs – nežinau. Jei valdžia būtų sužinojusi, už tokią apgaulę tuomet grėsė griežta bausmė – disbatas. O po to dar treji metai statybos batalione. Atsidėkodamas Bronius pažadėjo tokį pat spektaklį suorganizuoti ir man, nes karinis komisariatas prikibo ir prie manęs. Deja, Broniaus paslauga neteko pasinaudoti, nes likimas iš pradžių, regis, man griežė laimės smuikeliu: pirmame kurse susirgau meningitu ir komisariato gydytojas manęs pasigailėjo, atidėjo šaukimą kitiems metams. Tiesa, tuomet perspėjo, kad kitais metais nepasigailės. Tačiau po metų patekau į ligoninę su geltlige ir tikėjausi vėl išsisukti. Deja, šįkart likimas mane apvylė.

<…>

Vincui papasakojau, kaip vėliau klostėsi mano santykiai su Bronium. Prisiminėme, kaip kambario draugai važiavo pas mano tėvus į Rimšionis, į mano išleistuves į kariuomenę. Visi gyrė motinos surengtą puotą. Bronius buvo labai linksmas. Dainavo. Pamenu, tada jis ir paklausė:

– Ir iš kur tas Dunojėlis mūsų dainose?

Sueidavom su Bronium ir vėliau, kai grįžau iš kariuomenės. Jam tada per valstybinius egzaminus nepasisekė – sukirto per mokslinį komunizmą. Dirbo kažkur Ignalinos rajone kaimo mokykloje. Šeštadieniais atvažiavęs į Vilnių dažnai prisiglausdavo mano kambarėlyje Žirmūnuose. Tada aš ir susipažinau su jo geriausiu draugu Antanu Masioniu. Iš visų tų tolimų laikų prisimenu vieną linksmą Broniaus nutikimą toje mokykloje. Jis pasakojo, kad kartą pirmadienį grįžo iš Vilniaus ir nuėjo tiesiai į mokyklą. O ten prie stalo sėdi svetima moteris – labas rytas, tai jūs būsit Radzevičius, esu inspektorė, norėčiau pažiūrėti jūsų pamoką. Susirinko Bronius savo mokymo priemones, pasiėmė žurnalą ir į klasę. Jei neklystu – pamoka buvo septintoje klasėje. Atsiverčia vadovėlį, o ten jam visai nežinomas tekstas. Ką daryti? Broniui netikėtai atėjo išganinga mintis ir jis pasiūlė vaikams pirmiausia perskaityti tekstą, o tada panagrinėti pagal planą. Vaikai iškart įniko skaityti ir Bronius pagaliau lengviau atsikvėpė, kai sužinojo, kas ten pasakojama. Kai pasibaigė pamoka, Bronius suprakaitavęs ėjo su inspektore į mokytojų kambarį ir laukė pirties. O ši jo pamoka liko patenkinta. Netgi pagyrė. Tada ir aš gerai nesupratau, už ką čia tą Bronių girti. Vėliau gi man likimas lėmė daugiau kaip keturiasdešimt metų praleisti klasėje už mokytojo stalo, ir aš supratau – Bronius norom ar nenorom pasirodė inspektorei iš labai geros pusės, nes mokymas ir yra savarankiško darbo įgūdžių ugdymas.

Metus pasimokęs Vilniuje išvažiavau į Estiją ir santykiai su Bronium nutrūko. Atsitiktinai dukart susidūrėme redakcijose. Kvietė užsukti… Pavėlavau… Vėliau jį mačiau sapne. Viskas taip, kaip buvo gyvenime – degančios akys, siaurų lūpų šypsena, tik plaukai ne šviesūs, bet tokie rudi. Šypsosi, ištaria vieną vienintelį žodį: „Jonukas.“ Ir išnyksta.

Paskutinis mūsų vakaras su Vincu tęsėsi toliau. Lauke kiek atvėso. Vincas privėrė langą. Po kelionės buvau pavargęs, norėjosi miego.

– Pasėdėkim dar. Rytoj prisiilsėsim. Taip norisi dar su tavim pasišnekučiuoti. Išsivirkim stiprios kavos!

Po kavos miegas praėjo ir Vincas vėl įsišnekėjo. Prisiminė Antaną Masionį ir jo tragišką mirtį. Kokie buvo Vinco santykiai su Antanu – nežinau. Jis nebuvo mūsų kurso. Bet kartu su Bronium jie būdavo dažnai.

Prisiminė ir Vidą Marcinkevičių, šis buvo ypatinga Vinco simpatija. Tylus, ištįsęs, pablyškęs. Ginčuose niekada nesikirto, turėjo takto. Mėgo knygas ir kartais atsinešdavo parodyti Vincui, šituo jį pakerėdamas. Tačiau ir Vidas tuomet jau buvo savanoriškai iškeliavęs amžinybės keliais.

Šičia noriu užbaigti savo paskutinįjį pasakojimą apie Vincą. Tai buvo sunki naktis. Paryčiui kiek prisnūdom. Apie dešimtą valandą pabudo Kristina. Norėjo valgyti. Vincas taip pat nebemiegojo.

Po kavos ir lengvo užkandžio Vincas pakvietė mus pasivaikščioti. Nuėjome prie garažo, kur stovėjo jo motociklas. Staiga atsigręžė į mane ir paklausė:

– Ar tu kada nors buvai Mažojoje Lietuvoje?

– Ne, – aš manau, Vincas žinojo, kad aš ten nebuvau. Klausė šiaip sau.

– Kitą vasarą, kai atvažiuosi, pasiruošiu, nupilsim dviese visai savaitei. Pamatysi, koks gražus kraštas! Nuvažiuosim į Karaliaučių, į Tolminkiemį. Visą savaitę praleisim. Miegosim palapinėje.

Man visą laiką buvo kažkaip nemalonu prisipažinti – lituanistas, o Mažosios Lietuvos taip ir nematęs, todėl su mielu noru sutikau su pasiūlymu. Žadėjau paremti materialiai.

Grįžtant staiga kreipėsi į mus:

– Nevažiuokit dar į Rimšionis, pabūkit nors porą dienelių pas mane. Pasišnekėsim, pavaikščiosim po apylinkes. – Ir dar pridūrė: – Tu, Jonuk, esi geriausias mano draugas.

Kristina nesutiko. Norėjo kuo greičiau pas senelį. Susitarėm, kad būtinai atvažiuosim per Spalio šventes. Tada ir pasibūsim.

Į Estiją šįkart grįžome per Daugpilį. Kristina norėjo visą laiką važiuoti traukiniu.

Sulaukę Spalio švenčių mes vėl išsiruošėme į Lietuvą. Vilnių pasiekėme po pietų. Bagažą palikome stotyje, pasiėmėme tik būtiniausius daiktus. Pamenu, Kristina turėjo įsidėjusi storą knygą estų kalba – kad nebūtų nuobodu. Po gero pusvalandžio jau stovėjome prie Vinco buto durų. Labai gerai įsiminė raudona saulė vakariniame danguje. Ir vėjas. Stiprus, geliantis. Vienas kitas tamsus suplyšęs debesėlis. Buvo vėsu, kažkaip nejauku. Paspaudžiau skambutį. Nuaidėjo įkyrus garsus zirzimas. Bute viešpatavo tyla. Laukėme, kada pasigirs šlepsėjimas ir atsivers durys. Veltui. Spaudžiau vėl ir vėl. Skambutis įkyriai zirzė trikdydamas gilią buto tylą. Prasivėrė mums iš praeito karto pažįstamo kaimyno durys:

– Labas! Jūs pas Vincą? Jo nebėra. Mirė. Dar spalio mėnesį palaidojo.

Kiek žinojo, kaimynas papasakojo. Vincui staiga pasidarė bloga, ir jį išgabeno į ligoninę. Iš ten nebegrįžo. Žinojo, kad palaidotas netoli gimtųjų namų. Į Vinco butą kol kas niekas neatsikraustė. Viena dama buvo atėjusi porą kartų pasižiūrėti.

Su Kristina ėjome į stotį. Ir tik dabar pajutau, kokia siaubinga tragedija ištiko Vincą. Dažnai kartodavo apie savo atmintį – „smegenų trestas“. Tas smegenų trestas išblėso beveik nepanaudotas. Keletą kartų jis sakė: „Žinai, Jonuk, turiu surinkęs medžiagos mažiausiai dešimčiai knygų.“ Kiek suprantu, jis net savo atspausdinto „Donelaičio“ prieš mirtį nebepamatė. O jo knygų biblioteka? Girdėjau – vienu metu Vilniaus antikvariatai buvo užversti retais leidiniais…

---

1 Pabaiga. Pradžia – „Metai“, 2024, Nr. 8–9.
2 Laimė ir stiklas, kaip lengvai dūžta (vok.).