„Metų anketa“. Rimantas Vanagas, Jonas Mikelinskas

2008 m. Nr. 10 

1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

3. Kaip gyvenate kiekvieną savo dieną? Ar kūrybinį darbą lydi socialinio saugumo jausmas, o gal atvirkščiai – baimė ir nerimas dėl ateities?

Rimantas Vanagas

1. Rašydamas kai kokius dalykėlius iš Lietuvos praeities, šiek tiek plačiau praskleidžiau istorijos širmą, pirmiausia pats sau. Susirasti šaltiniai, ypač šviežiausi, šokiravo: bravūra, cinizmas, tyčiojimasis iš žymių asmenybių, pigūs šou elementai, tokie būdingi šiandienos žiniasklaidai, kultūrai ir apskritai bendravimui, prasiskverbę ir į šią, sakyčiau, patriotinę, netgi šventą sritį. Žeminama, išjuokiama visa, kas susiję su mūsų protėvių buitimi, morale, papročiais, tikėjimu, raštu… Kas mes buvome? Apskretę, bedančiai, beraščiai pagonys, mažaūgiai sausumos piratai, žiauresni už kaimynines gentis, amžinai alkani – neturėję net kuo kačių išpenėt…

Koks pražūtingas tas noras žūtbūt atkreipti į save dėmesį! Jam neatsispiria net garbūs mokslininkai – ko jau benorėti iš šmaikščialiežuvių, aštriadančių literatų ar storaodžių, godžiai į asmeninį krepšį „grybaujančių“ politikų!..

Gera žinia iš istorijos nereikalinga, kaip ir iš dabarties – ji neperkama… 

Galimas daiktas, čia pagalius vis dar kaišo ir marksistinė istorijos mokykla, įkalusi kietą mietą, jog pasaulis vystėsi tik viena kryptimi – nuo primityvaus iki tobulo, t. y. nuo akmens amžiaus iki visuotinai idealaus komunizmo. Šitaip galvojant (ir pamirštant, jog dažnas istorijos tarpsnis nestokojo savų vertybių, nebūtinai menkesnių už šiandienines), iš tiesų visa, kas buvo praeityje, tėra apgailėtini mažmožiai…

Antrasis liūdnokas mano „atradimas“ – tekstai apie Lietuvos praeitį putoti, slenkstėti, duburiuoti – ir nepaprastai nenuoseklūs, ypač lietuvybės požiūriu. Painiojamos elementarios, iš principo skirtingos sąvokos: su lietuvybe mažai ką bendra turėjusi LDK – ir tarpukario Lietuva, ne iš gero gyvenimo modeliavusi vientautę, vienkalbę valstybę… Netiesusi stipriai sukniedytų tiltų tarp abiejų valstybių, tik priaudusi romantikos, geidžiamybės gijų, kaip ugnies vengiant pačių opiausių temų, problemų – ir palikusi kelių šimtmečių spragą mūsų kultūroje, savimonėje. Nes juk nepatriotiška, ideologiškai nepriimtina pripažinti net ir tai, kas matoma ir plika akim – kad nei Gedimino, nei Algirdo, nei Vytauto, nei juo labiau vėlesnių laikų Lietuva tautiniu požiūriu nebuvo vienalytė!

Dėl elementarios logikos nepaisymo susivelia, žvejų terminu tarus, baisios „barzdos“ – ir pabandyk jas, vargšas skaitytojau, išpainioti! Pvz., Vytautas „tradiciškai“ vaizduojamas kaip amžinas perbėgėlis, žemaičių pardavikas, nors bėgti lyg ir nebuvo nuo ko. Taip, bėgo pas kryžiuočius, kad kartu sumuštų suįžūlėjusius gentainius ar Rytų kaimynus, bet lygiai taip pat bėgo pas Rytų kaimynus, kad su šių parama „pamokytų“ lenkus ar kryžeivius. Vytauto genijus – diplomatinės manipuliacijos, žarijų žarstymas svetimomis rankomis, pergales panaudojant savo bei artimųjų interesams. Ir taip elgėsi ne jis vienas! Tokia buvo anų laikų taktika, tokia ir visa LDK, sudurstyta iš to, ką pavyko nugvelbti ne tik lietuviams, bet ir jų laikiniems sąjungininkams.

Ir juo toliau brendi į istorijos tankmę, juo daugiau tyko žabangų! Kol ganėtinai prisikankinęs supranti, kad lietuvių „okupantų“ kilniadvasiškumas užkariautose šalyse – vien gražus mitas, nes lietuviškai kalbančių lietuvių LDK teritorijoje – lašas jūroje! Lietuvos ekspansija vyko visai kitom formom, kitu lygmeniu. O jei šitaip, kaip galima priekaištauti, girdi, mūsų kunigaikščiai nesugebėję „deramai“ kolonizuoti svetimų kraštų, skleisti savo kultūros ar juo labiau kalbos – nes buvę pernelyg užsiėmę karyba?.. Švelniai tarus, keistas, lengvapėdiškas toks priekaištas!

Fenomenalusis kalbos brangakmenis blyksi netikėčiausiais kontrastais, paradoksais. Rimti vyrai rimtais veidais įrodinėja, kad kalba – tautos egzistencijos, tapatumo pagrindas, ir aš jais tikiu. Netgi istorikai nepraleidžia progos neprikišti Algirdui, Daumantui, kitiems lietuvių kunigaikščiams dėl jų surusėjimo, „supravoslavėjimo“. Bet kodėl pro teoretikų pirštus kaip vanduo praslysta ano meto realybės suvokimas? Gal, sakau, šitie mokslo vyrai žino paslaptį, kaip saujelės saviškių kalba susišnekėti su tūkstančiais, milijonais kitakalbių žmonių, valdyti juos? Tėra tik vienas įrodymas, jog Vytautas ir Jogaila dar mokėjo lietuviškai – kai Lucko pilyje 1430-aisiais persimetė žodžiu kitu, kad jų nesuprastų lenkai…

O į kokį „stalčiuką“ sukišti LDK didikus, kurių daugelis jau nuo XV a. nebekalbėjo tėvų kalba, bet jautėsi esą dideli Lietuvos patriotai ir laikė save lietuviais? Kokiai tautai priskirti tuos LDK piliečius, kurie kalaviju ir išminties, intelekto galiom gynė Lietuvą, dalyvavo sukilimuose prieš Rusijos imperiją? Antai po 1863-iųjų pralaimėto sukilimo iš pabėgėlių Paryžiuje susikūrusioje lietuvių atstovybėje (oficialiai – „Lietuvių delegacijoje“) iš dvidešimt dviejų narių tik keletas bemokėjo lietuviškai…O Adomas Mickevičius, Czesłowas Miłoszas, Oskaras Milašius, didžiavęsi savo „lietuvišku krauju“, laikę save lietuviais, tačiau dėl kalbos mūsų pačių priskiriami kam tik nori – lenkams, prancūzams, tik ne lietuviams…

Ir štai mes prieiname liepto galą. Nes tauta (nekalbant jau apie valstybę!), jos kultūra, pagaliau pati tautiškumo samprata – ne iš dangaus nuleista formulė, marmurinis stulpas, bet gyvas, kintantis organizmas ir procesas. Na, žydų tuo neapkaltinsi: kad ir kokioj pasaulio šaly jie gyventų, kokia kalba kalbėtų – žydas yra žydas! Šį pavyzdį ypač aktualu prisiminti dabar, kai vis daugiau lietuvių, vos iškėlusių koją iš tėvynės, nebenori, net gėdijasi prisipažinti esą lietuviai. Gi tam tikrų apklausų duomenys (jie kažkodėl per daug neviešinami) byloja, jog šiandieninę Lietuvą kritiniu atveju labiau pasiryžęs ginti ne lietuvių, o kitakalbis Lietuvos jaunimas…  

Aktualizuoti Lietuvos istoriją, lanksčiau vertinti daugelį ginčytinų dalykų, drąsiau apsispręsti verčia ir kitos realijos, kiti „iššūkiai“. Jau akivaizdu, jog net senųjų laikų istorija rašoma mūsų dienomis, ir su įkarščiu! Tuo nesunku įsitikinti, kai pavartai naujausius kaimyninių šalių (lenkų, gudų, rusų, ukrainiečių) istorikų darbus. Tautinis atgimimas, Rytų Europoje laužu įsiplieskęs vos prieš dvidešimt metų, pakurstė naujus interesus ir naujas aistras. Įsijaučiama (nusivažiuojama) iki nesąmonių, tačiau bendra tendencija aiški: mes būsime tokie, kokius save apginsime kovodami jau nebe ietimis ar kalavijais, bet aštriu protu ir gerai nusmailintomis plunksnomis! Mūsų istorinės erdvės ir dvasinės teritorijos bus tokios, kokias sugebėsime argumentuotai apibrėžti ir pateikti solidžiose enciklopedijose, istorijos vadovėliuose, įteigsime jaunajai kartai.

Mes patys, ir niekas daugiau, turime ir privalome nuspręsti, kas buvome, esame, būsime: tik Lietuvos žiedadulkės, sėklos kitų kraštų sodams ir laukams apvaisinti, patręšti? O gal, kukliai pakraipę galvas, vis dėlto pastebėsime ir tai, jog didžiausia, reikšmingiausia, dramatiškiausia, herojiškiausia Lietuvos ekspansija įvyko ne viduramžiais, bet XIX a. pabaigoje–XX a.? Nors pasaulio enciklopedijos nurašyti kaip mirštanti tauta, prisikėlėme iš mūrų ir sielos griuvėsių, išsiveržėme iš galingų kaimynų letenų ir tapome nepriklausoma, moderni Europos valstybė? Su lietuviškai kalbančiais didmiesčiais ir mažais miesteliais? Vakarykščiai artojai žemėtomis panagėmis atsiėmė patį brangiausią, gyvybiškai svarbiausią savo istorinį, etninį paveldą, nors ir su baisiais nuostoliais bei kančiomis (okupacija, tremtis, pokaris) pagaliau „sukomplektavo“ šalį su amžinąja sostine ir vartais į Baltiją – dabar jie kaip niekad savi, lietuviški! 

Tik vis mums kažko gėda, nedrąsu, negana, ką turėjome ir turime, laimėjome ir laimime…

Galbūt tūlas istorikas, perskaitęs šiuos pamąstymus, tik pasiraukys: paistalai, publicistika! Kaišioja kas netingi snapus į specialistų tvenkinį ir tik drumsčia vandenį, klaidina visuomenę… Tačiau kas nuginčys, kad istorija – ne vien kaulų, šukių ir metraščių (daugiausia, beje, svetimų) menas? Kad istorikas taip pat kūrėjas ir daug ką lemia jo pozicija, nuojauta, meilė ar nemeilė, išankstinis nusiteikimas, asmeniniai įsitikinimai? Kad kiekvienas mūsų tam tikru atžvilgiu taip pat istorikas, nes turi savo supratimą apie praeitį, o gera idėja ar įžvalga amžių ūkanose gali tapti ir idėja, įžvalga ateičiai?..

Kodėl šia proga neprisiminus iš ūkanotų Šveicarijos viršukalnių ir lietuviškų pievų miglos išnyrančio Juozo Ereto:

Turime veikti vietoj tų, kurie tapo gyvi palaidoti; kurie tapo vergais pinigo, malonumų ir geidulių, kuriems dingsta gimto krašto ateitis.

Nes jei nenušviesime pasaulio tikinčios ir mylinčios širdies šviesa, tai paliksime jį griuvėsių tamsoje.

Neužtenka tyrinėti, privalome mąstyti…

Kartu su protu turi būti lavinama ir mūsų siela, ir charakteris…

Mažoms valstybėlėms, tegu ir garsioms praeitimi, tačiau tik besipainiojančioms po galingųjų kojom, nūnai vis primenama: demokratinei valstybei netinka liaupsinti savo imperinių užkariavimų bei jų herojų, skleisti faktų, skatinančių tautų nesantaiką, valstybių priešpriešą… Tačiau patys pasaulio galiūnai ir šiandien mėgaujasi, didžiuojasi kadaise smurtu užgrobtom teritorijom bei neįkainojamais trofėjais, tuos laikus įvardija kaip aukso amžių. Nesenų viešnagių Prancūzijoje ir Maskvoje metu netikėtai įsitikinau, jog netgi šios daugeliu požiūrių tolimos šalys vis dėlto yra ir smarkiai panašios, būtent: kovinės šlovės muziejais ir paminklais, pompastiškais veteranų paradais, pergalėms skirtomis šventyklomis ir arkomis, maršalų kultu…

Tai gal, sakau, šiame fone ir lietuviui ne gėda būtų prisiminti, kad ir prie jo protėvių kojų nuolankiom pozom klūpojo kitų šalių princai ir kunigaikščiai, karaliai ir karvedžiai?

Netgi visiems laikams nukėlę savąją kovinę šlovę į nenumaldomai tolstančią praeitį, ar turime teisę ją pamiršti? Manau, jog tikrai ne. O jeigu šitaip, kas pasakys, kodėl iki šiol nepastatėme monumento net deimantinei savo šlovei – Žalgiriui – įamžinti? Kodėl mes beveik ničnieko nežinome apie kitas stambias savo protėvių pergales, net filmų, istorinių romanų, dramų apie jas taip mažai teturime? Štai ukrainiečiai pleškina sakmes dideliems ir mažiems apie lietuvių pilis ir kunigaikščius, pirmiausia apie Švitrigailą, o gudai plėšia iš mūsų rankų net LDK, net Vytį…

Ukrainoje, Ostroge, mačiau viduramžių pilies liekanas. Jos šeimininkas didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis Oršos mūšyje su 30 000 LDK karių sutriuškino 80 000 maskvėnų! Iš Anykščių kilęs istorikas Tomas Baranauskas šį mūšį apibūdina kaip „didžiausią Lietuvos karinę pergalę prieš Rusiją“, „užmirštą rytų Žalgirį“ ir 1514 m. rugsėjo 8 d. linkęs priskirti prie svarbiausių Lietuvos istorijoje datų…

Dar legendinis 1605 metų Salaspilio (Kirchholmo) mūšis, kurio aidai nusirito per visą XVII a. pradžios Europą? Tai buvo tikras karo meno šedevras, sukurtas Lietuvos didžiojo etmono, vieno žymiausių Europos karvedžių Jono Karolio Chodkevičiaus: 4000 lietuvių (jų pulkuose buvo tik 200 lenkų) sutriuškino 14 000 švedų kariuomenę! Mūšio baigtis buvo tokia: žuvo apie 9000 švedų ir… 100 Rygos gynėjų lietuvių.

O to paties didvyrio vadovaujamų 70 000 Žečpospolitos karių apgintas Chotinas, kai juos puolė 220 000 turkų? Net pačiame Chotine šiandien kažkodėl niekas neskuba aiškinti, kas iš tiesų atrėmė tą grėsmingą laviną – paminklas vaizduoja ką nori, tik ne LDK karį ar karvedį…

O dabar? Pasauliui pelningai demonstruojame sovietmečio paminklus, tačiau kaip savo valstybės svečius supažindiname su pokario rezistencija – visoj Europoj unikaliausiu, dešimt metų trukusiu žūtbūtiniu pasipriešinimu sovietų okupantams?..

2. Kultūros, literatūros savitumų, apskritai dvasios resursų, potencijų, galimybių turime kur kas daugiau, nei kartais manome, įsivaizduojame. Deja, pernelyg lengvai pasiduodame svetimoms įtakoms, menkaverčiams standartams, norui greitai užsidirbti, liokajaus įpročiui patikti, įsiteikti… Metas susivokti, kad kultūros turime ne tiek, kiek jos nusiperkame, bet kiek patys joje dalyvaujame, ją kuriame. Netgi tikrai nemažas kultūrai skiriamas lėšas mieliau atiduodame atvažiuojančioms „žvaigždėms“, vienkartiniams renginiams, fejerverkams, „paukščiukams“, užuot nuosekliai rėmę kasdienį darbą, kūrybą, geranoriškai, pasiaukojamai kultūros procesui įtaką darančius žmones. Jie dabar labai dažnai paverčiami prašinėtojais, apgailėtinais skurdžiais – tiesiogine prasme. Tai ypač akivaizdu gyvenant mažame miestelyje.

Nežinau, gal ir nėra geresnės formos kultūrai palaikyti kaip projektai, bet dabar įgudusios rankos neretai pasinaudoja jais nelyg pieno melžimo aparatais… Didžiulės sumos nueina ne gabiesiems, darbštiesiems, o gudručiams ir apsukruoliams.

3. Gal greičiau atvirkščiai…

Jonas Mikelinskas

1. Tūkstantis metų! Tai daug ar mažai? Kai tau pačiam jau kone devyniasdešimt metelių, kurie prašvilpė tarsi per trumpą – tik marga įvykių – sapną, tas tūkstantis atrodo juokingai menkas. O amžinybės požiūriu tiesiog pasigailėtinai menkas. Tik tuomet jis įgyja tikrąjį savo dydį, reikšmę, prasmę ir veidą, kai suskirstomas įvykiais – karais, badais, marais. Gimimais, gyvenimais ir mirtimis. Ir ypač tomis fatališkomis klaidomis, kurių galima buvo išvengti. Galima buvo išvengti ir arkivyskupo Šv. Brunono Bonifaco žūties 1009 m. kovo 9 dieną, ir Lietuvos gimimas mūsų ir pasaulio sąmonėje nebūtų susietas su mirtimi. Be abejo, šis kraupus įvykis turėjo įtakos ir Lietuvos istorijos pradžiai. Juo labiau, kad jis netrukus aplipo ir kitais garsiais, bet vargu ar vien garbę ir šlovę darančiais faktais – tarpusavio kovomis, sąmokslais, nužudymais, išdavystėmis, svetimų žemių užkariavimais… Ir jie, tie įvykiai ir faktai, šiandien iš naujo domina mūsų istorikus. Ypač tuos, kurie, vadovaudamiesi vakarietiška istorijos mokslo metodologija, pasišovę tą istoriją ne tik patikslinti, bet ir perkurti. Todėl, kai kurių piliečių nuostabai, o kai kurių ir džiaugsmui, atsiranda ir tokie istorikų-novatorių iš praeities gelmių ištraukti perlai – „lietuviai niam-niam tauta“, o „Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas šunsnukis“.

Pabrėždami senovės lietuvių agresyvumą, negabumą, tamsumą, žiaurumą, atsilikimą, jie, atrodo, siekia ne tik apvalyti istorijos mokslą nuo romantinių šiukšlių, kiek įrodyti savo mokslingumą bei atkreipti Vakarų ir kaimynų dėmesį.

Kai susiduri su tokiais ir panašiais ne tiek tiesos, kiek naujo žodžio istorijos moksle ieškotojais, su panieka ir įtarumu žvelgiančiais į mūsų praeitį, maga jų garsiai paklausti: „Ponai naujo žodžio istorijos moksle ieškotojai, ar esate kur nors pasaulyje suradę kitą tautą, kuri galėtų jums pasiūlyti Knygnešių ir Vargo mokyklos Epopėją? Epopėją, kuri kruviniausiuose carinės spaudos draudimo gniaužtuose išsaugojo mūsų gimtąjį žodį, Lietuvos dabarties ir ateities garantą. Paklausykite, išgirskite, susimąstykite ir įsisąmoninkite – tauta, kančiose sukūrusi tokią Epopėją, kuri liudija nemarią jos dvasią, yra bene vienintelė po saule.

Tokias ir panašias mintis man žadina Lietuvos nueitas kelias. O į klausimą: „Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?“ galiu drąsiai atsakyti: esu tas, kuris niekada nesigėdijo ir dabar nesigėdija, jog yra lietuvis, kaip gėdijosi ne vienas mūsų seimūnas. Ypač 1992 metais, pralaimėjęs rinkimus į Seimą. Ir ne tik nesigėdiju, kad esu lietuvis, bet ir stengiuosi pagal išgales tai patvirtinti. Ir ne tik žodžiais, bet ir darbais. Įsitikinęs, kad ir mano daug darbo, laiko ir atsidavimo pareikalavusi studija „Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir mes“, publikuota 1996 m. žurnale „Metai“ ir ypač 2004 m. išleista knyga „Kada KODĖL taps TODĖL“, tai įrodo. Beje, čia turiu prisipažinti, jog kartais sunerimstu, kad tasai mano patriotizmas neišsigimtų į šovinizmą. Ypač tada, kai, kažko suirzęs ar net susipykęs pats su savim, kiaušinu Gedimino prospektu ar kuria kita Vilniaus miesto gatve ir mane iš visų pusių apstoja anglicizmai, dygstantys it nuodingi grybai po lietaus. Tada aš linkęs net pateisint bulvarinį dienraštį „Lietuvos rytas“, kuris skrupulingai fiksuoja ne tik rasistinius lietuvių išpuolius, bet ir demaskuoja britų turistus, atvykusius į Vilnių nusišlapinti prie Prezidentūros arba tam pačiam gamtos reikalui panaudojančius Latvijos Laisvės paminklą Rygoje. Iš minėto dienraščio puslapių sužinojęs, kad Rygoje prie Laisvės paminklo buvo policijos sučiupti net devyni sugyvulėję anglai, liežuvis neapsivertė pasmerkti Latvijos krašto apsaugos ministro M. Sieglinio, pratrūkusio žodžiais: „Kiaulės tie anglai. Tiesiog nevalyva, kiauliška tauta.“

Žodžiu, angliškoji demokratija, kur pabrėžiama žmogaus teisė, o pamirštama jo pareiga ir atsakomybė, išlaisvina ne tik žmonių iniciatyvą, bet ir gyvuliškus instinktus.

2. Europos kultūroje ir literatūroje kol kas vargu ar esame didesni, garsesni nei pavėlavę Sigmundo Freudo LIBIDO iliustratoriai. Bent jau toks susidaro įspūdis, kai susipažįsti su tais mūsų rašytojų kūriniais, kurie jau pateko į Europos Sąjungos knygų rinkas. Todėl abejotina, ar tų kūrinių meninė vertė gali būti didesnė už geresnius socialistinio realizmo metodu sukurptus opusus, iliustruojančius pagrindinius marksizmo-leninizmo postulatus.

Kita vertus, kažin ar tokia jau didelė garbė būti žinomam Europos kultūroje ir literatūroje, kurias ilgą laiką darkė ir žemino jos žymiausių kūrėjų bei kritikų liaupsės Sovietų Sąjungai ir ypač tironui Stalinui. O ir šiuo metu, kai ten įteisinamas žmogaus išsigimimas ir estetizuojami iškrypėliškumą liudijantys faktai (pvz., gėjų ir lesbiečių judėjimai bei santuokos), ir kai visa tai atsispindi literatūroje tarsi pažangus reiškinys, kai viską lemia nežabota reklama ir nieko bendra su menu neturintys šou, Europos kultūra ne tik nebeatlieka ankstesnio vaidmens, bet ir atsidūrė avantiūristų valdžioje. Nedidelė garbė ten įsitvirtinti.

O galvodami apie dvasinius resursus, leidžiančius būti savimi bei įdomumą patiems sau ir kitiems, turėtume įsisąmoninti, kad pirmiausia būtina stengtis save sudominti. Jei būsime įdomūs sau, sudominsime ir kitus. Kūrėjas, kuris nusigręžia nuo savo šalies būties, jo problemų, ignoruoja savo tautiečius, jų gyvenimo būdą, negali tikėtis ilgalaikės sėkmės. Apie dvasinius resursus būti savimi, atrodo, negali būti rimtos kalbos, kai kone kiekvieną dieną susiduriame su besaikiu lietuvių pataikavimu užsieniui, abejingumu gimtajai kalbai ir kultūrai, kai jaunimas kraustosi iš galvos dėl menkaverčio popso ir visokių eurovizijų. Jeigu taip elgsimės toliau, nesusitupėsime ir turėsime tokią valdžią, kuriai daugiau rūpi užsienio reikalai negu nešvarūs savi marškiniai, mūsų laukia liūdna ateitis.

Dabar, kai Briuselis ir Strasbūras išdidžiai nusisuka nuo amžiais patikrintų ir patvirtintų krikščioniškųjų vertybių, garsiai kalbėti apie didingą Europos dvasią tas pats, kaip pakaruoklio namuose užsiminti apie virvę. Beje, prie tos didingos Europos dvasios laidotuvių lemiamai prisidėjo ir suabsoliutinta pagrindinė liberalizmo nuostata – žmogus turi teisę. Teisę, kurioje it akmuo vandenyje dingsta atsakomybė ir pareiga.

3. Kaip gyvenu kiekvieną savo dieną? Gyvenu galvodamas ne tiek apie dabartį ir ateitį, kiek apie praeitį, vis sunkiau keltis rytais iš lovos, kovoti su nieko gera nežadančiomis mintimis bei skepsiu ir pasodinti save prie rašomojo stalo. O ir įsitaisius prie balto popieriaus lapo – kompiuteriu pasinaudoti neleidžia inercija – rašiklį dažnai iš rankų išmuša nenumatyti rūpesčiai, nepadaryti darbai, neatsakyti laiškai. Na, žinoma, komforto nesuteikia ir šuniškai prisitaikantys prie kintančio mentaliteto, bet neprognozuojami sapnai. Šitokioje buitinėje ir mentalinėje atmosferoje ne taip lengva ir paprasta ridenti kasdienybės akmenį į kalną ir nepulti į paniką, kai tas akmuo tau iškrečia eilinę šunybę. Visa laimė ir paguoda, kad galva, ačiū Dievui, dar nestreikuoja, neišeina iš rikiuotės. Net ir tada, kai viename inkste pabunda akmuo ir pareikalauja didesnio dėmesio sau. Ir, ko gero, toji galvelė man tarnauja neblogiau nei prieš dešimtmetį ar dvidešimt metų. Neretai dar pakiša mintį, kad tie pagarsėję nūdienos žodžio ir tulžies meistrai, kuriems neduoda ramiai miegoti ir seksą medžioti agresyvus senių marazmas, Dievo padedami sulauktų mano metų ir savu kailiu įsitikintų, kad ir iš suvaikėjusio senio galima daug ko pasimokyti. Na kad ir taip visiems šiuo metu reikalingos kantrybės eiti savo keliu ir būti savimi, nors ir lieki nesuprastas. O tokia dalia seniams tenka neretai. Neišvengiau ir aš jos. Pagalvojau apie tai ir prisiminiau, kaip prieš kelerius metus padariau bene reikliausią ir teisingausią išvadą: jeigu save laikai geru, ištikimu Lietuvos patriotu, neplanuok savo ateities, nes nežinai, kokią staigmeną ar išdaigą likimas tau iškrės ir visus tavo planus sudarkys ar net privers juos atidėti neribotam laikui. Taip man atsitiko su žydais. Dar pačioje mūsų Atgimimo pradžioje, kai visa Lietuva springo džiaugsmo ašaromis bei laisvės euforija, Wiesenthalio instituto iniciatyva po pasaulį buvo paleista skraidyti „antis“ – „Lietuva žydšaudžių tauta“. Girdžiu arba skaitau ir netikiu nei savo ausimis, nei akimis: tauta, kurioje vokiečių okupacijos metu atsirado šimtai žydų gelbėtojų, nors už tai jiems grėsė mirties bausmė, – žydšaudė. Baisu, klaiku net pagalvoti. Tarsi Lietuva pati būtų tą žydų naikinimą parengusi ir organizavusi. Per pasaulį eina garsas, o mūsų valdžios viršūnėse – tyla. Baili tyla. Kur Sąjūdžio, kur Nepriklausomybės dvasia? Man, kaip to meto liudytojui, ir žinant, kad iš gausaus mano draugų bei pažįstamų būrio neatsirado nė vieno lietuvio, susitepusio žydų krauju, išskyrus vieną kitą kerštu apsikrėtusį prašalaitį, kraupu ir nesuprantama buvo tai girdėti. Bet kraupiausia ir keisčiausia, kad šis absurdiškas kaltinimas niekam neužkliuvo. Nei valdžiai, nei kokiai partijai, nei Bažnyčiai, nei kam nors kitam. Bent viešai. Tiesa, kartais jautresnėje tiesos žodžiui spaudoje tuo klausimu pasirodydavo vienas kitas straipsnis, bet jis būdavo ne tiek poleminis, pagrįstas faktais, blaiviais teiginiais, moksliškomis išvadomis, kiek pasižymintis sovietinei spaudai įprastais „atkirčiais“. Tokie straipsniai „atkirčiai“ negalėjo turėti rimtesnės įtakos bei vertės svarbiai problemai aiškinti bei analizuoti. O norint lietuvių–žydų santykius aiškinti iš esmės, rimtai polemizuoti, moksliškai pagrįsti vieną ar kitą teiginį, savo teisumu įtikinti skaitytoją, būtinas ir rimtas pasirengimas, atitinkamos studijos, reikalaujančios daugelio dienų ir savaičių moksliniam akiračiui plėsti. Kas viso to galėjo imtis? Ryžtis aukoti savo laiką, ramybę, sveikatą, lėšas? Dar ir kokia rizika būti nesuprastam. Juk polemizuoti su Wiesenthalio institutu yra tas pat, kaip polemizuoti su pasauliniu sionizmu. Tad sunku buvo tikėtis, ar kas tuo jautriu, sudėtingu, pavojingu darbu užsiims, ar ryšis per praeities ir dabarties prizmę parodyti, kokie iš tikrųjų buvo mūsų ir šios dinamiškos, talentingos, įtakingos diasporos santykiai. Ir ne tik parodyti, bet ir pabandyti, užuot keikus, anot kinų patarlės, tamsą, uždegti šviesą. Tai buvo sunkus ir rizikingas darbas, tenka tai dar kartą pabrėžti. Juo labiau, kad vokiečių okupacijos metais dėl įvairių priežasčių tų žydšaudžių lietuvių atsirado nemažai. Kai kas net teigia, kad toks darbas, kai šiurpaus holokausto problematika iki kraštutinumo visame pasaulyje užaštrinta, tolygus galvos kišimui į giljotiną. Ir vis dėlto kamikadzė turėjo atsirasti, nes to reikalauja tautos orumas. O jeigu neatsirado ir iki šiol neatsiranda, kas tada? Ogi grėsmė ir likti pasaulio opinijoje bei sąmonėje žydšaudžių tauta, nors ne vienas lietuvis gelbėjo žydus savo gyvybės kaina. Tad ką daryti, kai visi tyli arba tik piktinasi, negrabiai spaudoje atsikerta, valdžios viršūnės kapituliuoja arba bailiai atsiprašinėja? Ir baisiausia, kad tiems kaltinimams galo nesimatė. Net ir tada, kai 1991 m. spalio 31 dieną šviesaus atminimo rašytojas Jokūbas Josadė televizijos laidoje garsiai ir aiškiai leido suprasti, kad čia negali būti vienpusiškumo, būtina ne tik konstatuoti, bet ir aiškinti kiekvieną konkretų atvejį, kaltinimų banga nesumažėjo. Kulminacinį tašką ji pasiekė žinomo istoriko Liudo Truskos straipsnyje „Mano broliai buvo žudikai“. Pasvarstymas daugeliui jau įkyrėjusia „žydų tema“ buvo publikuotas 1996 m. sausio 5 d. dienraštyje „Lietuvos aidas“. Tasai gana lėkštas, vengiantis esmės, stereotipinis L. Truskos straipsnis mane ne tiek papiktino, kiek nuliūdino. Juo labiau, kad jame neradau net užuominų į pagrindinį klausimą: kodėl taip atsitiko? Kodėl iš viso galėjo taip atsitikti? Ir nedavė ramybės klausimas: „Nejaugi tuo nesidomėjo ir 1993 m. spalio 11–16 d. vykusios tarptautinės konferencijos, skirtos Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui, dalyviai, kurių pranešimais, publikuotais knygoje „Atminties dienos“, ir rėmėsi L. Truska“? Vargais negalais susiradau tą knygą, kuri kažkodėl iš pradžių buvo įslaptinta, ir buvau priverstas padaryti nelinksmą išvadą – deja, taip: problemai aiškinti ten niekas neskyrė rimtesnio dėmesio. Žodžiu, pagrindinė dilema: žydų genocido aiškinimas Lietuvoje vokiečių okupacijos metu liko už borto. KODĖL? Atrodo, vien todėl, kad tai itin keblus, sunkus, sudėtingas, reikalaujantis didelio pasirengimo ir gana pavojingas darbas. Beje, šią nuomonę patvirtina ir prieš mirtį persekioto savo tautiečių rašytojo Jokūbo Josadės atvejis.

Kai susipažinau su šitokia liūdna situacija, teko padaryti ir išvadą: niekas nesiėmė holokausto aiškinti iki šiol, nesiims ir toliau. O tu? Negali? Staiga kažkas paklausė. Juk pasaulis tau prasideda nuo tavo, bet ne nuo kieno nors kito slenksčio. Aš, kuris jau įpusėjęs ant kupros nešti aštuntą kryželį? – bandžiau prieštarauti. Dar turiu užbaigti svarbiausią savo gyvenime darbą – trilogiją „Kur lygūs laukai“. Tą trilogiją, apie kurią viename susitikime su skaitytojais pasakiau, kad jos nepabaigęs negalėsiu ramiai kape gulėti. Tad ko dar? O be to… galva pilna ir kitokių rūpesčių, bėdų, kompleksų, apie kuriuos tikri vyrai kalbasi tik patys su savimi.

Tad kas tau svarbiau, Jonai, ramus miegas kape ar tavo tautos neapginta garbė? Dar dieną kitą nešiau sunkią galvą ant linkstančių kojų, kol apsisprendžiau – atidėjau į šalį visus sau ir kitiems patikėtus planus ir sėdau prie apmąstymais ir faktais persunktos studijos, iš anksto pavadintos „Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir mes“. Ši studija, kurioje ne tik analizuojami lietuvių– žydų santykiai, bet ir daug dėmesio skiriama tautos ir rašytojo Jokūbo Josadės garbei bei orumui ginti, pasirodė žurnale „Metai“ 1996 m. ir iš karto susilaukė didelio susidomėjimo. Pirmasis mane pasveikino gatvėje sutiktas rašytojas Jokūbas Skliutauskas tokiais žodžiais: „Mikelinskai, šedevrą parašei! Visą naktį skaičiau ir atsitraukti negalėjau.“ Vėliau daugelis skaitytojų raštu ir žodžiu lyg susitarę tvirtino, kad tokio rimto, solidaus žodžio, kuris galėtų būti pagrindas tolesniam dialogui su žydais skaudžia jiems ir mums tema, dar nebuvo. Tačiau dar vėliau, ypač pasirodžius žurnalisto Lino Vildžiūno straipsniui „Nuoširdžios pastangos „išsiaiškinti iki galo“, kaip iš gausybės rago pasipylė priešiškos kalbos, daugiausia asmeniški kaltinimai – net antisemitizmu ir rasizmu. Baisiausia ir skaudžiausia buvo tai, kad tų kaltinimų autoriai, jausdami savo nepakankamą pasirengimą su manimi polemizuoti iš esmės sudėtingu, reikalaujančiu apsiskaitymo, klausimu, be ceremonijų darkė, klastojo mano autorinį tekstą, kad įstengtų daryti jiems palankias, o autoriui – priešiškas išvadas. Žinoma, ir aš nelikau skolingas, ištisiems mėnesiams ir metams atmetęs į šalį svarbiausius, netgi suplanuotus darbus, iki ausų pasinėriau į polemiką, nors aiškiai jaučiau šio darbo, kuriame vyrauja išankstinis nusistatymas prieš mane, bergždumą. Tegul, sakiau sau, ir esu mazochistas ar net kamikadzė, bet gyvenu tam, kad ieškočiau teisybės. Ieškočiau tegul ir kaip adatos šieno vežime. Polemizavau, gyniausi, pats puoliau ir rašiau vieną po kito straipsnius, kol viską sudėjau į knygą, pavadintą „Kada KODĖL taps TODĖL?“

Deja, ši knyga, daug darbo, laiko, pastangų bei lėšų iš manęs pareikalavusi, ne tik nesurado vietos mokyklų bibliotekose, bet ir buvo kone nutylėta. Nors anksčiau išėjusi Saliamono Vaintraubo knyga „Subliūškę mitai“, kurioje grubiai ir sąmoningai klastojamas, iškraipomas mano studijos „Teisė likti nesuprastam…“ tekstas bei mintys, kurioje apstu niekuo nepagrįstų kaltinimų, įrašyta į Nacionalinę „Holokausto švietimo Lietuvoje programą“. Šiuo opiu klausimu nusiunčiau pareiškimus Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkui Simonui Alperavičiui, Lietuvos prezidento patarėjui žydų klausimais Juliui Šmulkščiui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinei direktorei Daliai Kuodytei, tačiau nė iš vieno jų jokio atsakymo negavau. Supratęs, kad ir pagal demokratinius principus gyvenančioje valstybėje gali egzistuoti tabu, kakta sienos nebedaužiau. Man pačiam buvo svarbiausia, kad radau savyje jėgų bei laiko ir atlikau pareigą Lietuvai. Beje, tai liudija Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriaus laiškas, pavadintas „Lyg stiprus vėjo gūsis“, publikuotas 2004 m. lapkričio 18 d. savaitraštyje „Tremtinys“. Laikau garbe ir pareiga paskelbti jį visą.

„Didžiai gerbiamas rašytojau p. Jonai Mikelinskai, Jūsų knyga „Kada KODĖL taps TODĖL?“, nušviečianti lietuvių ir žydų santykius, lyg stiprus vėjo gūsis praskaidrino ilgus metus tvyrojusį šešėlį, kritusį ant mūsų tautos. Jūs sugebėjote atskleisti tiesą, kurios niekas iki šio laiko nebuvo įrodęs.

Knyga pasirodė tuo metu, kai Lietuva įsijungė į Europos bendriją. Tai tinkamas laikas nušviesti pasaulio tautoms skaudžią ir sudėtingą lietuvių ir holokausto istorinę dramą.

Mes, buvę Lietuvos politiniai kaliniai, ne vienas esame patyrę žydų „malonę“ sodinant mus į kalėjimus, tremiant į GULAG’o lagerius. Tik Jūs, mūsų tautos rašytojas klasikas, intelektualus žmogus, savo knygose aiškiai, moksliškai pagrindėte tai, ko lig šiol niekas nėra padaręs. Kitaip tariant, pažvelgėte tiesai į akis. Manytume, kad ši Jūsų knyga turėtų būti įtraukta į Švietimo ir mokslo ministerijos sudaromus mokymo planus, kad jaunoji karta teisingai suprastų istorinę tiesą, susiklosčiusią tarp lietuvių ir žydų per daugelį metų.

Mes, buvę Lietuvos politiniai kaliniai, esame Jums labai dėkingi, džiaugiamės, kad Jūs esate, ir linkime dieviškos palaimos gyvenimo ir kūrybos kelyje. LPKS Kauno skyrius“

Ir vis dėlto, nepaisant to, kas buvo gera ir bloga dienų ir metų tunelyje, kartais klausiu savęs: na, Jonai, tu savo planą grožinės literatūros srityje sužlugdei. Juk vargu ar baigsi savo kelionę per tą trilogijos „Kur lygūs laukai“ trečiąjį tomą. Ir ne tik dėl to, kad ant savo kupros jau neši aštuoniasdešimt šešis kryželius, bet ir dėl to, jog silpstančia ranka vis sunkiau sulaikai galvotrūkčiais bėgantį laiką. Tad nesigaili? Negaila prarasto laiko? Juo labiau, kad tavo priešai ir nedraugai to tik ir laukė, to tik ir norėjo. Jiems svarbiausia buvo, kad tu per savo naivumą ir patiklumą įsiveltum į bergždžius, nepabaigiamus ginčus ir liktum ne tik nesuprastas, bet ir apkaltintas antisemitizmu, nors ne kartą žodžiu ir raštu įrodei ir patvirtinai, kaip gerbi šitą daug iškentėjusią ir dinamišką žydų tautą. O tam, ką gerbi ir myli, negali nesakyti ir tiesos. Tegul ir abejotinos, tegul ir privilegijuotai tautai.

Ne vienas slapta ir atvirai pasišaipė iš tavo naivaus ir uolaus patriotizmo iš sugebėjimo be laiko ir reikalo susirasti kiekvieno žmogaus laukiančią negandą. Jeigu jau šitaip, nedraugai tegul ir žino, kad pasišaipyti moka ne tik tie, kurie, užuot atlikę pilietinę pareigą, sprunka į krūmus.

Ką dar būtų galima apie sukriošusio, bet dar karingo pensininko gyvenimą pasakyti? Daug ką, tačiau gyvenimas byloja, kad šiuo metu reikalingiausias pasaulyje dalykas yra saiko jausmas. Ypač kai ČIA IR DABAR žmoniją sparčiausiai varo į pražūtį ne kas kitas, o visagalė REKLAMA. Todėl tokioje situacijoje būtina dar ištarti, prisipažinti, kad kiekvieną sekmadienį einu į Šventųjų Jonų arba Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčias. Nešu ten pagal pensininko jėgas kuklią duoklę ir vis tvirčiau įsitikinu, kad šiuo visuotiniu žmonių gyvulinimo metu tik Bažnyčia yra pagrindinis bastionas kovoje su daugiaveidžiu blogiu. Nors pats nesu neabejojantis krikščionis, juo labiau katalikas. Todėl tikrojo savo Dievo, kuris ištirpdytų visas mano abejones, aš vis dar ieškau. Ieškau net ir nebesitikėdamas Jį surasti. Juk pagaliau žmogaus gyvenimą šioje ašarų pakalnėje įprasmina ne tiek suradimas, kiek ieškojimas. Dievo ar paties savęs Jame. Paliauji ieškoti, paliauji ir gyventi.

O apie socialinio saugumo jausmą, kuris lydi ar turėtų lydėti kūrybinį darbą, galiu pasakyti tik tiek, kad ši problema man bent šiuo metu nėra aktuali, nes kas mėnesį gaunu „Sodros“ ir valstybinę pensijas. Žodžiu, dėl „gardaus valgio šaukšto“ sau galvos nekvaršinu.

Baimė ir nerimas mane ėda ne tiek dėl savęs, kiek dėl Lietuvos dabarties ir ateities. Juk ką mes šiandien pasiekėme ir ką turime? Argi ne tokią keistą valstybę, kurioje, jei nori gražiai, patogiai įsikurti ir turtingai, pagarbos bei šlovės apsuptam gyventi, pirmiausia reikia išmokti jai kultūringai, rafinuotai kenkti. Argi ne tokią išvadą padarysi, įsigilinęs, kaip mūsų valdžia sugeba tarnauti Kapitalui ir planingai, sistemingai tolti nuo savo mylimų tautiečių? Faktų daugiau, negu reikia.

Pagaliau argi galima ramiai ir abejingai stebėti, kaip ČIA ir DABAR vis plačiau ir įtakingiau įsigali liūdno atminimo šlėktiška moralė ir savimonė. Tai, beje, liudija ir skubotas prioritetinis Valdovų rūmų atstatymas. Tų rūmų, kuriuose nebuvo vietos gimtajai lietuvių kalbai. Juk šiandien Valdovų rūmai, kone šventvagiškai užgožiantys Arkikatedrą, tarsi bylote byloja: ponai tautiečiai, žiūrėkite, grožėkitės ir žinokite, kad buvo Lietuvoje toks nuostabus, palaimingas metas, kai mes puikiai galėjome išsiversti ir būti laimingi be gimtosios kalbos. Tad kam ji mums dabar, kai sėkmingai įstojome į Europos Sąjungą, kurios visagalė Konstitucija sparčiai išsivaduoja iš… buržuazinių prietarų?

Vilnius, 2008 m. gegužė