Rima Pociūtė. Akrobatai ant lyno: dar kartą apie Justino Marcinkevičiaus, Jaano Krosso ir Noros Ikstenos kūrybą
2024 m. Nr. 8–9
Žymus Estijos rašytojas Jaanas Krossas (1920–2007) išpopuliarino lyno akrobato metaforą ir suteikė jai panašų turinį, kokį anksčiau reiškė alegoriniais pasakymais pagrįsta Ezopo kalba: sovietiniu laikotarpiu rašytojui buvo taip sudėtinga ir pavojinga rašyti, mėginant suklaidinti cenzūrą, kad ši nieko negalėtų prikišti dėl potekstėje slypinčių prasmių, jog tai prilygo akrobato balansavimui ant lyno1. J. Krosso literatūrinė kūryba, vis geriau pažįstama Lietuvoje iš naujų vertimų, yra palydima šios kūrybos išskirtinumą nusakančių anotacijų: „J. Krosso istorinė epika, vaizduodama žymius senų laikų estų kilmės veikėjus, žadino estų patriotizmą ir tautinę savimonę sovietinės okupacijos metais“2.
Tačiau Lietuvos sovietmečio kultūra pastaruoju metu eliminuojama iš nuoseklios istorijos eigos grandinės, jos kūrėjams bendrųjų europinių nuostatų nebetaikant. Gana įtakingi visuomenės nuomonės formuotojai dėjo (deda) daug pastangų, kad Justinas Marcinkevičius nebūtų laikomas tuo poetu, kuris išskirtinai vertas reprezentuoti lietuvių sovietmečio literatūrą, pretekstas – pernai vasarą įsisiūbavę svarstymai, ar Just. Marcinkevičiui gali būti statomas paminklas netoli Rašytojų sąjungos pastato, konkrečiai pagal tą projektą (pavadintą „Trilogija“), kuris buvo atrinktas projektų konkurse (ir diskusijose perdėtai susietas daugiausia su Just. Marcinkevičiaus kūrinių – dramų „Katedra“, „Mažvydas“ faktografiniu pagrįstumu3). Buvo dėliojami argumentai, kuriais neva tik siekta objektyvumo, „faktų tiesos“, nors iš tikrųjų siekiama peržiūrėti Just. Marcinkevičiaus kūrybos vaidmenį lietuvių literatūros istorijoje tikrai ne gyvenusiems ir kūrusiems sovietmečiu palankia linkme.
Pavyzdžiui, teigta, kad Just. Marcinkevičiaus pačioje aštuntojo dešimtmečio pradžioje sukurta „Katedra“ nebegali būti istorijos pažinimo šaltiniu, kad šiandien prieinama archyvinė medžiaga rodo, jog istorijos faktai buvo kitokie nei realybės atspindžiai, transformuoti meninėje medžiagoje (tarsi kas nors šiandien siūlytų iš daugiau nei prieš penkiasdešimt metų sukurtos dramos semtis istorijos žinių!). Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė net nurodė, kokią rekomenduoja skaityti literatūrą tiems, kurie galėtų būti suklaidinti skaitydami Just. Marcinkevičiaus dramas kaip istorijos pažinimo šaltinį: „Jei norite pažinti I. Masalskį – skaitykite puikią ir objektyvią istoriko Eligijaus Railos vyskupo biografiją, bet ne šį sovietinį šmeižtą“4.
Būtų galima nesunkiai iš kitokių argumentų sudėlioti atsakymą, kad toks pagrindimo „faktais“, „tikroviško vaizdavimo“ reikalavimas literatūrai, jeigu būtų tenkinamas, literatūrą grąžintų prie paskutiniosios realizmo atmainos, dar prisimenamos mūsų visuomenės – socialistinio realizmo. Tačiau nebesinori plėtoti savitikslės polemikos, kuriai tam tikro istorijos laikotarpio Just. Marcinkevičiaus kūryba tėra pretekstas „pastumti“ (kad ir dvidešimčiai metų į ateitį, kad tik tada būtų vertinama) tai, kas ne mes, ne mūsų laiko. Polemikos, kuri iš esmės net nesisieja su literatūra kaip meninio vaizdavimo būdu.
Cituotame K. Sabaliauskaitės tekste užsimojama stipriai – be kiek aiškesnio pagrindimo nuo dramų peršokama ir prie didžiosios Just. Marcinkevičiaus kūrybinio palikimo dalies – poezijos, – implikuojant ir jos susietumą su visu tuo, kas buvo ydinga sovietmečiu. Nebereikia iš poeto nieko, nes klaidingas suvokimas – netgi kokia yra laisvė – neva atsiskleidžia ir žinomiausiame Just. Marcinkevičiaus eilėraštyje „Laisvė“, virtusiame 1991 m. sausio barikadų daina: „<…> priešingai nei Just. Marcinkevičius, nemanau, kad laisvė yra įmanoma, kai Tėvynė tave uždaro savyje, uždarydama kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro. Tai jokia ne laisvė, o agonija ir tiek – ir jos niekada nelinkėsiu lietuvių literatūros kūrinius skaitysiančioms ateinančioms Lietuvos kartoms“5.
Tų, kas oponuoja Just. Marcinkevičiui kaip nekūrusiam disidentinės literatūros, surašomi ilgi tekstai, į kuriuos tokia pat aprėptimi nebuvo atsakyta, tikriausiai dėl dviejų kraštutinumų: pasireiškia siauražiūriškumas – pavyzdžiui, vis kartojamas vertinimo pagal „faktus“ reikalavimas, kita vertus, reikalaujama iš kultūros eliminuoti ištisą jos tarpsnį, ir tai jau nežinia kur bevedantis absoliutizmas. Na taip, reikalaujama atsisakyti visko, kas iš vadinamojo sovietmečio, su retomis pačių oponentų nustatomomis ir nurodomomis išimtimis, pavyzdžiui, K. Sabaliauskaitei atrodo, kad vien tik Ričardas Gavelis parašė dėmesio vertą disidentinį romaną („Vilniaus pokerį“6, beje, nepažymima, kad buvo išleistas jau 1989 m.), tik Oskarui Koršunovui pavyko šiuolaikiškai pastatyti „Katedrą“ ir tik jaunieji spektaklio recenzentai ir žiūrovai buvo pajėgūs apie šią premjerą kalbėti nebebūdami suvaržyti sovietinės praeities7.
Aukščiausia praba, priimtinumo kriterijus – kai niekuo nebesisiejama su tam tikru sociokultūriniu etapu dėl nebežinojimo, kai dėl nesupratimo atskylama nuo praeities?
Ir kas galėtų kaip Don Kichotas rimtai nusiteikti kovoti su tokiais įtakingais, bet vis dėlto vėjo malūnais? Galima suprasti, kad K. Sabaliauskaitė, kuri pati rašo romanus, naudodama istorijos medžiagą, visų kitų žanrų literatūrą mato daugiausia iš tos perspektyvos, kurią susiformavo. Tačiau nereikėtų ir tokių sąvokų kaip „perspektyva“, „aspektai“, jeigu reiškiniai nebūtų sudėtingesni nei išskiriami, pavieniai jų turinio aspektai.
Galima prasmingiau diskutuoti, kai sutariama, kad dėmesys kreipiamas tik į tam tikrus specifinius aspektus. Bet tai ne tas pats, kas sutikti su mėginimu išstumti kūrėją iš šiandieninės kultūros recepcijos lauko, eliminuoti jo indėlį į literatūrinės kūrybos palikimą remiantis tuo, kad šiandien, pavyzdžiui, sureikšminama konkreti archyvinė medžiaga (lyg ta, kuri šiandien prieinama, nebūtų taip pat fragmentiška, neperteikianti visumos, lyg ji nebus ateityje vertinama vėl kitaip, kai atsiras dar naujos archyvinės medžiagos).
„Perdėtas istorizmas“
Atrodytų neįtikėtina, kad visa rašytojo kūryba galėtų būti atmetama vertinant pagal kažkieno pasirinktą specifinį kriterijų, bet juk tai ir siūloma. Išbraukti iš kultūros istorijos prieš pusę šimtmečio parašytus kūrinius, ir ne tik todėl, kad pamirštama, jog jeigu rašytojas kūrė kažką, kas turėjo būti išspausdinta, jis negalėjo išvengti savicenzūros – rašyti tai, ką turėtų leisti išspausdinti. Išbraukti – ir todėl, kad nebesivarginama šifruoti ano meto simbolių, kurie amžininkams galėjo būti reikšmingos laisvės siekimo apraiškos. Pavyzdžiui, su visuotinėmis disidentinėmis nuotaikomis Europoje nesiejamas Just. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinio „Liepsnojantis krūmas“, „Vagos“ išleisto 1968-aisiais, Sovietų Sąjungos invazijos į Čekoslovakiją metais, pats pavadinimas („Degantis krūmas“ – taip buvo pavadintas ir režisierės Agnieszkos Holland filmas, pastatytas Čekijoje 2013 m.). Tai tik vienas pavyzdys.
Kalbant apie kūrybą po Antrojo pasaulinio karo, reikia žinių, kultūros analizės patirties ir savirefleksijos, kad pavyktų išlaikyti dvi vertinimo perspektyvas: anuomet ir dabar. Kartais matyti, kad anuometinės kūrybos įvertinimas apskritai visiškai nebeįmanomas, nes su praeitimi net nebesusiliečiama ano meto pasaulėvokos, meninių tikslų supratimo prasme. Kaip kad šiuo minėtu atveju – perpasakojama šiandien prieinama archyvinė medžiaga, ir tai tarsi iškalbingiausias argumentas, kad Just. Marcinkevičius arba naudojo klaidingus ir toliau klaidinančius istorijos faktus, arba ignoravo istorikų pastangas jį supažindinti su teisingais faktais, kai kūrė savo dramų personažus. Susidaro įspūdis, kad šiandieniniai nuomonių formuotojai, užsiimdami revidavimu, patys save praeityje nori matyti arčiau to, kas anuomet buvo pažangiausia, sakysime, politinės perspektyvos formavimo požiūriu – prie ko labiausiai buvo priartėjusi Lietuvos laisvės lyga (o mes galime tikėti, bet galime be „faktų“ ir nepatikėti, kad šiandieniniai nuomonių formuotojai anuomet tokie ir buvo – mentalitetu, jeigu ne asmeniniais ryšiais artimi Laisvės lygos sambūriui, beje, ne taip jau buvusiam masiškam).
Atliekant meninio kūrinio analizę anuometiniame kontekste, turėtų būti pagalvota ne tik apie anuometines galimybes, bet ir įmanomus, nors buvusius ribotus, pasirinkimus. Tačiau nebeužduodamas klausimas: „Kodėl rašytojas pasirinko tai, ką pasirinko?“ Vienas iš argumentų, turinčių neva demaskuoti Just. Marcinkevičių, yra tas, jog istorikai pateikė rašytojui medžiagos, suteikusios galimybę kurti kitokius meninius istorinių asmenybių paveikslus, kitaip interpretuoti praeities įvykius ir vyksmus. Mąstoma – ir teigiama – taip: rašytojas gi turėjo galimybę kurti kaip tik tai ir taip, kaip būtų priimtina, teisinga, tinkama ir šiandien. Tik galimybe nepasinaudojo – ir vargas jam!
Istorinio romano kūrėjams reikšmingų nuostatų primetimą kitiems literatūros žanrams galima būtų pavadinti ir „perdėtu istorizmu“. Pridedant žodį „perdėtu“ todėl, kad užsimojusieji eliminuoti ištisą sociokultūrinį etapą nėra konceptualiau pagrindę savo pačių pasaulėžiūrinių nuostatų ir jų negalima sieti su tuo „istorizmu“, kuris pagrįstas manymu, jog istorijos raida tai visų pirma politiniai įvykiai, o juos lemia asmenybių, dalyvaujančių tuose įvykiuose, įsitikinimai, interesai ir sprendimai.
Just. Marcinkevičius, tam tikrą pasaulėžiūrą turėjęs asmuo ir menine kūryba šią pasaulėžiūrą reiškęs kūrėjas, siekė atpažįstamumo, susitapatinimo, savimonės konsolidavimo. Kurdamas dramas, jis turėjo suformuoti jų konfliktą, sukurti veikėjus tokius, kad būtų suvokiami ano meto visuomenei, amžininkams, sužadintų jų vaizduotę ir apmąstymus. Galvojant apie psichologinį priėmimą, rašytojo turėjo būti apmąstyta ir archyvinė medžiaga – pamėginkime įsivaizduoti, kad buvo svarstomos įvairios galimybės. Beje, dabar daugiausia kaip dramas suvokiamus kūrinius (1978 m. išleistus dramine trilogija8) pats kūrėjas iš pradžių susiejo ir su poetiniais žanrais, nurodydamas, kad „Mindaugas“ – dviejų dalių drama-poema, „Katedra“ – dešimties giesmių drama, „Mažvydas“ – trijų dalių giesmė9. Ir šito – kad pats kūrėjas kūrinius priskyrė poetiniams žanrams – negalima ignoruoti. Poezijai jau visiškai nebepritaikoma tai, ką mėginama prikišti dramoms, perkeliant iš prozos ir prozininkų kūrybinių interesų lauko.
Septintąjį dešimtmetį į tėvynę sugrįžus daliai politinių kalinių, ištremtųjų, didmiesčiuose padaugėjus lietuvių ir dėl to keičiantis visuomenei, Just. Marcinkevičius būtent jai – savajai auditorijai, gyvenančiai sugrįžimo, atgimimo nuotaikomis – rašė ir draminę trilogiją, išgarsėjusią ir dėl to, kad suteikė pavidalą dar neišsakytiems dramatiškiems amžininkų išgyvenimams.
Koks turėjo atrodyti septintojo dešimtmečio Vilnius tiems, kam pasisekė sugrįžti iš tremties, arba kas atvyko gyventi iš atokesnių Lietuvos vietų? Nelietuviškai kalbama įstaigose ir viešose vietose, bažnyčiose taip pat meldžiamasi ne lietuvių kalba – jeigu tik jos išlikusios. Galima teigti, kad, rašydamas lietuviams, Just. Marcinkevičius rašė ne visai visuomenei, o tam tikroms socialinėms grupėms, visuomenės sluoksniams. Su patriotiškai nusiteikusiųjų grįžimu prasidėjo visų gyvenimo sričių atsinaujinimas, visa ko atstatymas ir nacionalinis atgimimas, kuris lėmė nepriklausomos valstybės atkūrimą paskutinįjį XX a. dešimtmetį. Vyko vertybių persislinkimas net ir sovietinės visuomenės gyvenimo sąlygomis, ir nacionalinis atgimimas negalėjo neprasidėti kaip nors kitaip nei atsiribojimu nuo to, kas „ne sava“. Rašydamas savuosius kūrinius istorijos temomis, Just. Marcinkevičius tikslingai interpretavo jam prieinamą archyvinę medžiagą. Tie, kas nebuvo lietuviškosios, didžiąja dalimi valstietiškosios, istorijos veikėjai, galėjo rašytojo pasirinkimu būti vaizduojami tokie, kokie būtų atitikę besiformuojančią naują kultūrinę paradigmą. Ir toks nacionalinės savimonės atsigavimo po Antrojo pasaulinio karo etapas tikrai nebuvo būdingas tik lietuvių literatūrai.
Just. Marcinkevičiaus poetinės dramos grąžino prie romantinei dramai būdingo pasaulėvaizdžio – tokioje dramoje antraeiliai tamsieji personažai naudojami kaip kontrastas pagrindinėms herojiškoms figūroms paryškinti. Romantinėje dramoje daug reiškia archetipai – skaitytojo ar žiūrovo recepcija kreipiama visai kita kryptimi nei pasirinkus realizmui artimiausią metodą. Šiandieniniai reikalavimai, kokius, pavyzdžiui, labai konkretizuodama išsako K. Sabaliauskaitė, – kuriuos archyvine medžiaga grindžiamus istorijos faktus reikėjo atsirinkti, kaip juos beletrizuoti – atrodo arbitrariški, kaip ir tiesmukas priekaištas, kad kažkodėl šitai rašytojui „netiko“ prieš daugiau nei pusę amžiaus: „Tikroji, istorinių faktų liudijama Lauryno Gucevičiaus drama – pagaliau meritokratine virstančios valstybės žlugimas, išmušęs jam iš po kojų talentu ir darbu užtarnautą pagrindą, draugiško, mentoriumi nuo jaunystės buvusio, jo kūrybą įgalinusio mecenato I. Masalskio netektis, kova ir sužeidimas Tado Kosciuškos sukilime ir galimas sąžinės kompromisas pradėjus dirbti okupantui Nikolajui Repninui, rašytojui netiko“10.
Tenka pateikti visai kitokių nuostatų pavyzdį iš aktualaus konteksto: pristatydama lietuviškai išleistas dvi pirmąsias J. Krosso romano dalis – knygą pavadinimu „Lyno akrobatas“ – „Baltų lankų“ leidykla palietė istorinio pagrįstumo aspektą: „Žinoma, romane istoriniai faktai yra literatūriškai interpretuojami – nėra jokių įrodymų, kad realusis Baltazaras Rusovas buvo kilęs iš estų, nors būtent jo kilmė yra pagrindinė romano siužeto ašis. Jaano Krosso romane „Tarp trijų marų“ yra ir daugiau sąmoningų istorijos iškraipymų. Pavyzdžiui, jis susiejo Rusovą su 1560-ųjų metų valstiečių maištu, nors iš tiesų būsimas kronikos rašytojas tuomet mokėsi Vokietijoje. Bet į šiuos akcentų perdėliojimus šiandien jau niekas nebekreipia dėmesio ir romanas parodė tikrąją stipraus literatūrinio pasakojimą jėgą – Estijoje visi sutinka, kad Livonijos kronikos autorius buvo estas“11.
Autentiškumas, autobiografiškumas ir archyvinės medžiagos panaudojimas – tai trys dalykai, kurie šiandien laikomi privalumais, jeigu kaip nors siejasi su romano kūrimu. Archyvinės medžiagos panaudojimo reikalavimas apskritai paverstas universalija. Ta archyvinė medžiaga turi būti unikali, buvusi skaitytojams neprieinama, turi sukurti atradimo įspūdį, tenkinantį reiklaus šiandieninio skaitytojo smalsumą. Jeigu tikėtume, kas teigiama apie šiandieninių labiausiai pripažintų lietuvių rašytojų romanus, įskaitant tai, ką sako patys rašytojai, – tai istorinę praeitį vaizduojančių romanų ištisi epizodai priartėja prie archyvinės medžiagos beletrizacijos. Jeigu toks tvirtinimas ir atrodytų perdėtas, jis vis dėlto padeda suprasti, kokie literatūros kūrimo metodai ne tik dominuoja, bet ir – prisiminkime tokį jau primirštą įvardijimą – yra „aukštai kotiruojami“.
Labiausiai pripažinti rašytojai pasakoja, kokias pastangas deda, kad gautų archyvinės medžiagos, kaip mėgaujasi jos inkrustavimu į romano tekstą kūrybiniame procese. Kai taip yra atsitikę, kad šiuo metu Lietuvoje istorinis romanas (arba tolimesnę praeitį vaizduojantis romanas) rašomas rašytojui išstudijavus ir panaudojant unikalią archyvinę, autobiografinę medžiagą, tokios medžiagos „eksponavimas“ gali virsti atskira rašytojo užduotimi – kartais atrodo, kad siužetas kuriamas taip, kad būtų galima įpinti kokią nors pikantišką detalę.
Kad istorijos medžiagos panaudojimas grožinės literatūros kūrinyje yra tapęs tikra šių laikų manija, parodo tai, kad archyvinę, autobiografinę medžiagą rimtai vertina ir prozos meistrais laikomi rašytojai. Nusiteikusi parašyti neeilinį romaną – kitokia negalėjo būti Danutės Kalinauskaitės, apdovanotos Nacionaline kultūros ir meno premija už mažųjų meninės kalbos formų turiningumą, siekiamybė – rašytoja daug laiko ir energijos skyrė paieškoms, tam, kad išgirstų autentiškų, autobiografiškų pasakojimų apie praeitį: „Gavau vienos nuostabios moters Gražinutės Kaušinienės iš mano gimtųjų vietų atminties archyvus, kur ji suregistravusi, kas kur gyveno, kiek ir kokių vaikų susilaukė, kada kas mirė, ką pasakojamu laikotarpiu žmonės dirbo, valgė, avėjo, vilkėjo. Ji užfiksavo neįtikėtinų dalykų, tarkim, kaip per Pirmąjį pasaulinį karą žmonės drabužius siūdinosi iš parašiutų audinio, o per Antrąjį – iš vokiškų šinelių, nudažytų vyšnine spalva, kad neatsiduotų karu. Rašytojui tai klondaikai, belieka užkurti vaizduotę“12.
Jeigu skaitytojams kyla abejonių, kiek D. Kalinauskaitės romanas „Juodieji prieš baltuosius“ atitinka žanro konvencijas siužeto vientisumo požiūriu, tai tikriausiai kaltos tekstą ne tiek sujungiančios, kiek suskaidančios – dėl jų pačių išbaigtumo, pakankamumo – „istorijukės“, pagrįstos tomis iš atminties archyvų ištrauktomis istorijomis. Bet kodėl prasminga apie tai kalbėti šiandieninių praeities vertinimų kontekste? Todėl, kad galėtume įsitikinti, jog ta „perdėto istorizmo“ nuostata yra virtusi savitiksle, ji tarsi verčia vis kažko dar ieškoti ir nerasti tokiuose tekstuose, kokius juos pasirinko parašyti rašytojas, užduoti klausimus, kurie tarsi leidžia ignoruoti kad ir labai gerai eksplikuotą kūrybos metodą.
Jurgos Jonutytės straipsnyje „D. Kalinauskaitės ir visų mūsų baltieji pasakojimai“13 netikėtai kalba pasisuka apie romano teksto nepasiekusias dar kažkokias istorijas, vadinamas „tamsiosiomis“: „Tamsiosios istorijos, kurių Kalinauskaitės piešiama giminė nepasakojo, liko giliai po mūsų įsivaizdavimo galimybėmis“14. Tai lemiančios neįžvelgiamos galios struktūros, kurioms veikiant autentiški pasakojimai yra neįmanomi: „Net ir sužinojusios ką nors keisto apie senelio seserį, senelės mamą, tetą ar dar ankstesnes giminaites, nežinom, ką jos patyrė kaip neteisybę, ir todėl to nepasakojame. Todėl, kad nesuvokiame to laikmečio nematomų galios struktūrų. Vyro ir žmonos, dvaro ir biednų valstiečių, motinos ir dukters, meistro ir pameistrio, ūkininko ir samdinio (samdinės), mokytojo ir mokinio, patėvio ir posūnio (podukros), turtingo kaimyno ir vargšo jo skolininko kaimyno (taip pat ir jo dukters) ir daugybė kitokių santykių modelių ir jų smulkių variacijų yra pakitę arba išblukę“15.
Argi ne keistoka, kad analizuojant literatūros kūrinio tekstą aptariami įsivaizduojami metalygmenys, implikuojama, kad liko nepapasakotos istorijos apie „to laikmečio nematomas galios struktūras“, nes tai D. Kalinauskaitės pašnekovės, matyt, išmanoma ir jai įdomi tema. Tai tik dar vienas pavyzdys, kaip galima arbitrariškai primesti svarstyti kitokio, įsivaizduojamo kaip autentiškesnio, teisingesnio, teksto galimybę už rašytojo parašyto teksto.
Jaano Krosso kaimynystėje
Ambicingus Just. Marcinkevičiaus siekius aštuntojo dešimtmečio pradžioje lengviausia suvokti palyginus juos su mums artimiausių šalių literatūros kūrėjų siekiais. Daug kas iškart ir nepaneigiamai paaiškėja ir palyginus jo kūrybos recepciją su rašytojų pripažinimo (arba vertinimo su išlygomis, jų atmetimo) atvejais kitose Rytų Europos šalyse, europinės literatūros kontekste. Pirmiausia, mąstant apie prieštaringą rašytojo kūrybos vertinimą, ateina į galvą iškiliojo esto J. Krosso istorija. Kai rašytojo gyvenimo kelias 2007 m. nutrūko, „The Guardian“ žurnalo straipsnyje16, informuojančiame apie netektį, buvo prisiminta ir pabrėžta, kad J. Krossas, išskirtinio literatūrinio braižo rašytojas, iškiliausias Baltijos šalių literatūrų atstovas, buvo jau visiškai priartėjęs prie Nobelio premijos, tačiau vis dėlto dėl kitokio Nobelio komiteto pasirinkimo (1991 m. premija skirta Nadine Godimer) jos negavo: „Tie, kas lankėsi pas Krossą pastaraisiais porą metų, pastebėjo, kad jis buvo apimtas ramybės ir nejautė jokio kartėlio. Į anksčiau patirtus mėginimus sumažinti jo darbų žinomumą jis žvelgė kaip į kliūtį, kurią reikia įveikti, o ne dėl to skųstis. Jis nusipelnė Nobelio premijos ir tikriausiai būtų ją gavęs, jeigu būtų rašęs bet kuria kita kalba, ne estų“17.
Kūrybiškiausias J. Krosso gyvenimo laikotarpis sutapo su sovietinės okupacijos metais. Tačiau jis visą gyvenimą praleido Taline, niekur nekeliaudamas ir neišvykęs, sakydamas: „Tik tie, kurie siekia keršto, išvyksta į svetimą šalį. Tie, kurie siekia ko nors svarbesnio, lieka namuose“18. J. Krosso kūryboje svarbi prisitaikymo, kompromisų tema, o ką jie reiškė pačiam rašytojui, atskleidžia frazė: „Aš rašiau ne tam, kad parodyčiau, kaip leistis į kompromisus, bet kaip išgyventi nepaisant kompromisų“19.
Toliau straipsnyje „The Guardian“ buvo rašoma, kad J. Krossas septintajame dešimtmetyje įvaldė kūrybos būdą, kuris jam (ir, dar svarbiau, Estijai) tiko likusius trisdešimt okupacijos metų. Tai buvo istorinis romanas, kuriame amžininkams aktualios problemos buvo taip pridengtos, kad būtų neįžvelgiamos rusų cenzūrai ne tik dėl estų kalbos nemokėjimo ir Baltijos šalių bei Vokietijos istorijos neišmanymo20.
1970 m. J. Krossas išspausdino pirmąjį kūrinį, kuriuo prasidėjo iš dalies istorijos faktais pagrįstų kūrinių serija, atnešusi jam kaip rašytojui pripažinimą iš pradžių sovietinėse Baltijos šalyse, o vėliau – ir Vakaruose21. Tai buvo romano „Tarp trijų marų“ pirmoji knyga „Lyno akrobatas“; romanas rašytas 1970–1980 m. ir išleistas keturiais tomais. Šis pirmasis toks didelis J. Krosso darbas liko didžiausias ir pagal apimtį, o gimė iš pasiūlymo parašyti filmo scenarijų, kuris, atrodo, buvo užmestas, tiesa, vėliau sukurtas TV serialas.
Pagrindinio veikėjo Baltazaro Rusovo istorinis prototipas Balthasaras Russowas (1536–1600), gyvenęs Taline, pats įėjo į istoriją dėl to, kad parašė Livonijos provincijos kroniką. Kronikoje gausiai aprašomos politinės ano meto intrigos, kuriose dalyvavo įvairios šalys ir Bažnyčios. Estai, daugiausia valstiečiai, likdavo atpirkimo ožiai. Russowas buvo valstiečių sūnus, bet pateko į vokiškai kalbančiųjų aplinką, ir tai buvo didelis pasiekimas. Tai, kad jis išmoko skaityti, rašė kroniką, buvo neįprasta.
Rašyti istorinį romaną J. Krossui patarė jo žmona Ellen Niit, taip pat rašytoja ir vertėja, sakydama, kad istorija suteiks jam galimybę netiesiogiai rašyti apie dabartį. Šia prasme tinka šį romaną vadinti „pusiau istoriniu“ – pabrėžiant dvilypius siekius, ne vien pastangas kuo įtaigiau vaizduoti tolimos praeities laikus. 1970–1980 m. J. Krossas pasiekė ypatingą kūrybinį proveržį, be abejonių suteikusį kūrybinės transformacijos pavyzdį visai estų literatūrai, taip pat toms, į kurių kalbas romanas buvo išverstas. Nors romano tekstas supintas iš istorinių detalių, skaitant svarbiausia buvo iššifruoti paradoksus ir dviprasmybes, perteikiančius tokią prasmę, dėl kurios reikėjo pergudrauti cenzūrą22.
Pabrėžtina, kad tų vakariečių, kurie suvokė, jog rašymas cenzūros sąlygomis buvo akrobato balansavimas ant lyno, šis rašymo būdas buvo vertinamas nekvestionuojant nei jo meninio, nei kokio kitokio prasmingumo. Toks J. Krosso kūrybos vertinimas yra visuotinis, galima cituoti populiariausius šiandieninius informacijos šaltinius: „Beveik visi Krosso romanai ir apsakymai pasižymi vienu universaliu bruožu – jie yra istoriniai, dažnai sakoma, kad jis reikšmingai atnaujino istorinio romano žanrą. Daugumos jo kūrinių veiksmas vyksta Estijoje, jie vaizduoja estų ir Baltijos vokiečių bei rusų santykius. Labai dažnai Krosso vaizduojama estų kova su Baltijos kraštų vokiečiais buvo to meto kovos prieš sovietinę okupaciją metafora“23.
Liečiamų temų kontekste būtų galima klausti: kaip jam prieinamą archyvinę medžiagą interpretavo garsusis estų romanų, siekiant tikslumo vadinamų „iš dalies istoriniais“, kūrėjas, ar priekaištaujantieji Just. Marcinkevičiui išdrįstų priekaištauti, kad ir J. Krossas neva „nepasinaudojęs“ kokiomis nors galimybėmis? Kaip teigiama Iano Thomsono straipsnyje „Jaanas Krossas: kai kalėjimas yra egzistencijos kaina“24, rašytojo pavaizduotas vienas svarbiausių Livonijos ir Estijos metraštininkų Baltazaras Rusovas parodomas kaip labai kritiškai nusiteikęs Livonijos aukštuomenės – ją valdžiusių vokiečių – atžvilgiu, nes jiems Baltijos kraštų žmonės tebuvo pusiau pagonys valstiečiai, tinkami tik prievartiniam darbui.
Istorikai turbūt galėtų teigti, ypač naudodamiesi pastaruoju metu tapusia prieinama medžiaga, kad tam tikra atėjūnų veikla buvo reikšmingesnė tam kraštui, kuris šiandien yra estų žemė, Estijos valstybė, nei tai galima būtų parodyti literatūros kūrinyje, pasirinkus pagrindinio veikėjo ar pasakotojo, dar tiek nedaug teiškilusio virš valstiečių, aplinkinio pasaulio vertinimo perspektyvą. Tačiau ar būtų svarbiausia analizuoti, kaip šiandien atrodytų ribotas istorinių asmenybių vaizdavimas, kai rašytojas anuo metu, kai rašė, turėjo apskritai atnaujinti istorinio romano žanrą, pamėginti sumodeliuoti modernaus istorinio romano visumą savosios literatūros kontekste – ir jam tai pavyko visiškai unikaliu būdu. J. Krossui pavyko atnaujinti, o kai kuriais atžvilgiais, galima sakyti, ir naujai „sukonstruoti“ milžinišką, įspūdingą istorinio romano kontinuumą.
Kaip Rytų Europos šalių, kuriose po Antrojo pasaulinio karo vėl pasireiškė nacionalinės nepriklausomybės siekiai, literatūrose išryškėjo pasaulėžiūriniai akcentai, reikia specialiai tyrinėti. Bet ir paviršutiniškai palyginus Just. Marcinkevičiaus kūrybines aspiracijas su J. Krosso, akivaizdu, kad, žadinant tiek lietuviškos, tiek estiškos visuomenių, šaknimis tebesiekusių valstietiškąjį mentalitetą, savimonę, aukštesniųjų kitakalbių visuomenės sluoksnių vaizdavimas sovietinės ideologijos sąlygomis turėjo pasitarnauti atsiribojimui dėl telkimosi, nacionalinės tapatybės įtvirtinimo. Sunku pasakyti, kiek J. Krosso pavyzdys galėjo įkvėpti Just. Marcinkevičių (kiek apskritai jam buvo žinoma apie estų rašytoją, jo kūrybą, nuo kada), ar buvo galima bet kokia įtaka, kalbant apie draminę trilogiją, kuri taip pat gimė kaip pavienių kūrinių serija. Tačiau J. Krosso meistriškai įvaldytą kūrybinio modeliavimo būdą – kalbant apie istorinę praeitį ją interpretuoti taip, kad amžininkams būtų išsakyta tai, ką rūpi pasakyti apie savuosius laikus, – plėtojo ir Just. Marcinkevičius.
„Vieninteliai realūs faktai – esantys mano atmintyje“
Mažos tautos literatūros kūrėjų-amžininkų ryšiai ir poveikis vienas kitam yra akivaizdesni nei didžiųjų literatūrų. Kartais net sunku suprasti, kad kūriniai, kūrybinio modeliavimo būdai, taip pat, žinoma, ir vertinimo kriterijai yra tapę labai panašūs, jeigu nėra galimybės į juos pažvelgti iš šalies, bent palyginti, sakykime, su kita kalba rašoma, bet artima literatūra. Santykis su praeitimi, kai ji jau kiek nutolsta ir virsta istorine, būtų neaprėpiamo platumo tema, bet nacionalinėse literatūrose galima įžvelgti tam tikrą apibrėžtumą: kokie istorijos tarpsniai vaizduojami, kokie literatūros žanrai pasirenkami ir patraukia skaitytojų dėmesį, kas sinergiškai veikia, norint paliesti dabarties aktualijas.
Šiuo metu kito panašaus kultūrinio arealo, Latvijos, literatūroje istorijos temomis dažniausiai prabyla romanas, vaizduojantis ne tokią jau tolimą praeitį, bet atskleidžiantis kitokį santykį su ja, įskaitant sociokultūrinių galimybių, buvusių sovietmečiu, persvarstymą – nuo meninio vaizdavimo turinio iki visuomenės diskusijų, jau pasirodžius romanui, apie tai, kiek disidentinė pasaulėžiūra galėjo realiai pasiekti platesnę visuomenę.
Kalbėjimas apie dabartinę latvių literatūrą, kurios vaizdą formuoja bent keli europinio lygio rašytojai, būtų ne šiaip duoklės atidavimas mums artimiausiai, suprantamiausiai literatūrai po savosios – tai būtų pasinaudojimas lyginamojo metodo teikiamomis galimybėmis ir galimybe pasižiūrėti iš šalies.
Romanas, apie kurį pastaraisiais metais bene daugiausia buvo kalbama Latvijoje – Noros Ikstenos „Motinos pienas“ (2015). Kai romanas 2019 m. pasirodė lietuviškai, jis jau buvo išverstas į penkiolika kalbų. 2023 m. pagal romaną pastatytas filmas (režisierė – Inara Kolmanė), kuris taip pat tapo atskiru kultūros įvykiu, tų pačių metų rudenį filmo peržiūra įvyko ir Lietuvoje – kaip „Kauno literatūros savaitės“ renginys. Tarsi šio romano pristatymų moto buvo kartojama frazė, apibendrinanti skaitytojų atsiliepimus – tai knyga apie laiką, kurį mes dar taip gerai atsimename.
Autobiografiškus moterų gyvenimo istorijomis pagrįstus kūrinius N. Ikstena rašė savo kūrybinio kelio pradžioje, paskutinįjį XX a. dešimtmetį. Be abejonių, tai, kas juose vaizduojama, siekė dar kiek ankstesnį laiką.
Tačiau kuriančioje vaizduotėje gali susisieti, atrodytų, nesusiejami dalykai. Tuo laiku, kai N. Ikstena jau brandino autobiografiško romano sumanymą, Latvijoje pasirodė labai dėmesį atkreipiantys plakatai su kūdikio nuotrauka ir užrašu: „Es par Mātes pienu“ („Aš – už motinos pieną“). Tai buvo natūralų kūdikių maitinimą skatinanti reklama, skirta dabarčiai. Tačiau galbūt būtent šie plakatai tapo rašytojai kūrybinio proceso katalizatoriais.
N. Ikstena pabrėžia, kad vyresniosios kartos rašytojas Dzintaras Suodumas vis jai primindavo, kad rašytų „kuo paprasčiau, aiškiau“, tą ji stengėsi padaryti rašydama romaną, kuris, jos manymu, leido pasiekti naują rašymo kokybę25. „Motinos pieno“ tekste daug ryškių, skaitytojo atmintį sužadinančių vaizdinių, kurie įgyja simbolinę prasmę. Paskaičius skaitytojų komentarus aiškėja, kad daugeliui jų įspūdingiausia ir atrodo tai, kad romanas tiesiog sudėliotas iš detalių, atpažįstamų kaip sovietinės tikrovės simboliai, tarsi rašytoja tai būtų ištraukusi iš pačių skaitytojų atminties. „Vieninteliai realūs faktai – esantys mano atmintyje“26, – yra sakiusi N. Ikstena. Būtent ji, regis, surado „raktą“, kaip tinkamai vaizduoti jau gana nutolusį istorinį laikotarpį (nuo pokario iki paskutiniojo amžiaus dešimtmečio, daugiausia – aštuntojo dešimtmečio).
Romane vaizduojamas trijų kartų moterų gyvenimas Latvijoje 1944–1989 m., taigi siužetas susietas su laikotarpiu, kuris daugeliui skaitytojų buvo jų gyventas laikas. Motina gimusi 1944 m., Dukra – 1969 m. (romane jos taip ir nepavadinamos vardais). Jau praėjęs ketvirtis amžiaus po Antrojo pasaulinio karo ir jau pasibaigęs stalininis laikotarpis, kita vertus, tankais sustabdytas Prahos pavasaris ir Baltijos šalyse režimus stengiamasi išlaikyti drastiškomis priemonėmis, neleidžiant nė kvėptelti laisvės, – tiems, kurių gyvenimai tiesiogiai viso to paveikiami, tai turi žlugdantį poveikį.
Pasakojant veikėjų likimus skaitytojas nėra vedžiojamas po istorinių įdomybių „muziejų“, neatsitinka taip, kad jis mėgautųsi skaitymo malonumu tiek, kad atsainiau žvelgtų į visa kita, iš ko susidaro romano tekstas, numotų ranka į romano žanro konvencijas. „Motinos pienui“ būdinga ir tai, kas priskiriama labai sudėtingo romano atmainai – vadinamiesiems psichologiniams romanams. Gal todėl jis mielai skaitomas ir tose šalyse, kurios nepatyrė sovietinės okupacijos, kuriose neatpažįstami sovietinių laikų simboliai, pavyzdžiui, Švedijoje.
N. Ikstena – George’o Orwello adoruotoja, ji savo romanui panaudojo G. Orwello romaną „1984-ieji“ kaip metatekstą – padedantį sukurti labai reikšmingas prasmes, tarsi suteikiantį pasakojimo potekstei gelmės. Rašytojai buvo svarbu neperžengiant dar įmanomos tikrovės ribų atskleisti disidentinės savimonės apraiškas devintojo dešimtmečio Latvijoje. Jos veikėjai atsitiktinai į rankas pakliūva tekstas, kurio veikėjo vardas yra Vinstonas. Tekstas be viršelio, pradžios, nežinia, koks tai kūrinys ir kas jo autorius, bet romano veikėjai jis vienintelis siejasi su jos pačios nelaimingu gyvenimu, tuo, ką ji patiria sovietinėje Latvijoje.
Skaitytojai, žinoma, atkreipė dėmesį, kad romane kaip metatekstai (tie bendresnei prasmei formuoti naudojami tekstai) funkcionuoja tam tikri literatūros kūriniai, kurie sovietinėje Latvijoje buvo sunkiai prieinami. Peržiūrėti įvairūs informacijos šaltiniai tikrinant, kas galėjo būti išleista užsienyje ar atsispausdinta „samizdato“ būdu. Kilo diskusija, įsitraukė ir kultūrologai, literatūros tyrinėtojai, klausę ir pačios N. Ikstenos: kaip buvo galima Latvijoje tais metais, kuriais vyko romane vaizduojamas veiksmas, gauti paskaityti G. Orwello „1984-uosius“, kaip pagrindinė veikėja gydytoja galėjo tokią literatūrą skaityti Latvijos provincijoje? Aptartos buvusios realios galimybės, minint vertimą į latvių kalbą užsienyje, tai, kad „specfondai“ buvo saugomi vietose, kuriose knygos galėjo būti apgadintos, iš kurių jos galėjo būti išsineštos ar išmestos. Į klausimą, kaip buvo galima romane vaizduojamu laikotarpiu skaityti Hermano Melville’io „Mobi Diką“, vieną iš klasikinių amerikiečių romanų, pati rašytoja atsakė, kad jis buvo išleistas rusų kalba27.
N. Ikstena yra gerai pažįstama skaitytojų auditorijai kaip asmenybė, ji įvairiomis progomis pati kalba apie tai, kas susiję su jos kūryba. Tinklalaidėje „Vertybės nepraeina“28, skirtoje garsiojo Valstybinio elektrotechnikos fabriko (VEF), veikusio iki 1999 m., kultūros rūmams, rašytoja pasakoja, kokie pasakiški jie atrodė jai vaikystėje – suverenus, atskiras pasaulis šalia mokyklos ir namų, nes ji šoko šiuose rūmuose įsikūrusiame vaikų šokių ansamblyje „Aukso sietelis“. N. Ikstena tiesiog švytėdama dalinasi prisiminimais, kad nuostabioje aplinkoje su šokių apranga jautėsi pakylėta, kad žvelgdama nuo scenos ir matydama pilną žiūrovų sale išmoko nugalėti viešumos baimę, ir tai pravertė vėliau. Prisimena choreografų specialiai ansambliui sukurtus šokius, vienas iš jų buvo „Velniukai“ pagal Rūdolfo Blaumanio pjesę. Šalia būdavo choreografė, visada stilingai apsirengusi, su odiniu švarkeliu. Mažuosius šokėjus globojo mamos, močiutės, jos paruošdavo drabužėlius, laukdavo užkulisiuose su arbata, bandelėmis. Ypač laukiami būdavo Naujieji Metai: eglutės, nuo ypatingų skanumynų lūžtantys stalai – suaugusiesiems ir vaikams atskiri. Rašytoja reziumuoja: „Nors tai buvo „priklausomybės laikai“, buvo daug laisvės ir kūrybiško džiaugsmo.“
Ir tai – pasakojimas apie tą patį sovietmetį, kurį romane „Motinos pienas“ ji vaizdavo kaip juodžiausius laikus! Įdomu, kaip tokį atvirą prisipažinimą, kad tikroji vaikystės sovietmečiu patirtis skiriasi nuo to, kaip tas sovietmetis vaizduojamas literatūrinėje kūryboje, vertintų K. Sabaliauskaitė, kurios rašytiniuose opusuose apie sovietmetį kalbama kaip apie laikus be menkiausios žmogiškumo prošvaistės? N. Ikstena yra pripažinta Europoje ir pasaulyje dėl kūrybos, kuriai anaiptol negalima prikišti, kad tai „sovietmečio normalizavimas“, kita vertus, ji nieko nesuabsoliutindama kalba apie savo autobiografinę patirtį kaip kartu su kitais tautiečiais išgyventą istorinį laikotarpį. Palyginti – K. Sabaliauskaitės citata: „Visada kalbu tik savo pačios vardu, bet, žinau, yra ir daugiau žmonių, kurie nepritaria pastaruoju metu propaguojamam melui ir falsifikuojamai istorijai, pridengiamai sovietmečio nusikaltimų vyniojimu į vatą, to sudėtingo, daugybę likimų suluošinusio laikotarpio „normalizavimu“. Nieko normalaus jame, deja, nebuvo: visa sovietinė sistema, pradedant nuo gimimo akimirkos, akušerinės prievartos ir kūdikių atiminėjimo iš motinų pirmosiomis dienomis, buvo skirta socialinės inžinerijos būdu išugdyti specifinį „tarybinį žmogų“ – sraigtelį be privatumo ir savivertės, susilpnintais žmogiškaisiais šeimos saitais, netikintį nei Dievu, nei pamatinėmis vertybėmis, bailų ir be asmeninės nuomonės, besislepiantį už minios pečių, nuolankiai nugurkiantį viską, kas nuleidžiama valdžios, ir fanatiškai vykdantį jos nurodymus; pasiruošusį prisitaikyti, skųsti, įduoti.“
Galima būtų tik stebėtis, kad reikalaujantieji „istorinio pagrįstumo“ iš literatūros kūrėjo neklausia savęs, ar „istoriškumas“ pirmiausia neturėtų būti apsvarstytas kaip konceptas, tinkamas arba tik iš dalies tetinkamas vertinant meninę kūrybą. Tačiau galima ir ne vien stebėtis, bet ir rimčiau pasvarstyti, iš kokių atskirų mąstymo fragmentų sudėliota ta „aklina“ oponavimo Just. Marcinkevičiaus pripažinimui siena. Kokiu būdu implikuojama tai, kas iš tiesų yra tik mistifikacija – kad mažos tautos literatūra septintajame–devintajame dešimtmetyje, Atgimimo sąjūdžio ankstyvuoju etapu, galėjo plėtotis ne panašiai kaip visoje Rytų Europoje.
Bendresnio procesų vaizdo susidaryti galbūt neleidžia atsiradę įsivaizdavimai pagal kažką, kam priskiriamos unikalios savybės ar gebėjimai. Pavyzdžiui, galima spėti, kad šiandien poveikį daro distopinis romanas, pirmiausia populiarusis G. Orwello romanas „1984-ieji“, parašytas 1949 m. Tokio pobūdžio romanas daug ką „sumaišo“ – pradedama tikėti tiesiog pranašiška rašytojo galia, gebėjimu „teisingai“ įžvelgti net tai, kokia bus ateitis. Žinoma, labiau įsigilinus į tai, kas vaizduojama romane, tikriausiai pasirodytų, kad rašytojas perteikė, kas buvo bendra visai pokarinei Europai, kas jau buvo tiesiog simboliška, o ateities realijas „neklaidingai“ vaizdavo tik tam tikrais aspektais. Tačiau tiems, kam šis romanas be išlygų atrodo pranašiškas kūrinys, jis sustiprina literatūros gebėjimo „neklaidingai“ ką nors nuspėti iliuziją. Ir sustiprina visokias „tikrumo“, „faktiškumo“ iliuzijas, kraštutiniais atvejais galinčias virsti reikalavimais kitiems rašytojams.
Tai, kad „ikoniškiausios“ Vilniaus vietos tokios kai kam atrodo todėl, kad jose taip ir neatsirado lietuviškųjų XX a. antrosios pusės istorijos ir kultūros simbolių, kad kai kam „vienoje ikoniškiausių, didelį istorinį klodą ir taip turinčioje Vilniaus centro vietoje, kuri siejasi, pirmiausia, su Radvilomis ir Šv. Jurgio bažnyčia, Oginskių rūmais29“ jų ir šiandien dar jokiu būdu nesinorėtų matyti – jau ne literatūros analizės teksto tema. Lietuviškas Vilnius – kalbant apie XX a. situaciją – pradėjo darytis tik šeštojo dešimtmečio pabaigoje, pasibaigus stalinmečiui, ir septynių dešimtmečių kaitos kai kam gali būti per maža, kad jau matytų lietuviškosios kultūros raidą ne kaip grėsmingą iš Lietuvos pakraščių atplūstančio „provincialumo“ (ar „lietuviškumo“?) brovimąsi į tai, kas „vilnietiška“. Tačiau nevertinti sociokultūrinio tarpsnio, prasidėjusio nuo pat šeštojo dešimtmečio pabaigos – tai nuvertinti būtinybę matyti visą Atgimimo procesą, atvedusį į atkurtos Nepriklausomybės laikus.
1 Kross J. Lyno akrobatas. Tarp trijų marų / vertė Danutė Sirijos Giraitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2020.
2 Kross J. Lyno akrobatas / vertė Danutė Sirijos Giraitė // Metai. – 2020. – Nr. 1 (prieiga per internetą: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=7512).
3 Sabaliauskaitė K. Kultūros karai ir paliaubos: Justino Marcinkevičiaus paminklas (prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/2092879/kristina-sabaliauskaite-kulturos-karai-ir-paliaubos-justino-marcinkeviciaus-paminklas).
4 Ten pat.
5 Ten pat.
6 Ten pat.
7 Ten pat.
8 Marcinkevičius Just. Mindaugas. Mažvydas. Katedra: draminė trilogija. – Vilnius: Vaga, 1978.
9 Marcinkevičius Just. Mindaugas: dviejų dalių drama-poema. – Vilnius: Vaga, 1968; Marcinkevičius Just. Katedra: 10-ties giesmių drama. – Vilnius: Vaga, 1971; Marcinkevičius Just. Mažvydas: trijų dalių giesmė. – Vilnius: Vaga, 1977.
10 Sabaliauskaitė K. Kultūros karai ir paliaubos: Justino Marcinkevičiaus paminklas.
11 Prieiga per internetą: https://www.patogupirkti.lt/knyga/lyno-akrobatas-tarp-triju-maru.html.
12 Jonykaitė R. Du mūsų istorijos šimtmečiai, sutilpę prozos juvelyrės D. Kalinauskaitės romane (prieiga per internetą: https://www.bernardinai.lt/du-musu-istorijos-simtmeciai-sutilpe-prozos-juvelyres-d-kalinauskaites-romane/).
13 Jonutytė J. D. Kalinauskaitės ir visų mūsų baltieji pasakojimai (prieiga per internetą: https://www.bernardinai.lt/d-kalinauskaites-ir-visu-musu-baltieji-pasakojimai/).
14 Ten pat.
15 Ten pat.
16 Taylor N. Jaan Kross. Estonia’s most famous writer whose historical novels defied the Soviet occupation // The Guardian. – 2008. – 8 Jan (prieiga per internetą: https://www.theguardian.com/books/2008/jan/07/culture.obituaries).
17 Ten pat.
18 Ten pat.
19 Ten pat.
20 Ten pat.
21 Prieiga per internetą: http://elm.estinst.ee/featured-writers/jaan-krosswhen-prison-is-the-price-of-existence/.
22 Thompson I. Jaan Kross: Writer who through his novels thought to restore the national memory of his native Estonia // Independent. – 2007. – December 29 (prieiga per internetą: https://www.independent.co.uk/news/obituaries/jaan-kross-writer-who-through-his-novels-sought-to-restore-the-national-memory-of-his-native-estonia-767282.html).
23 Prieiga per internetą: https://en.wikipedia.org/wiki/Jaan_Kross.
24 Thompson I. Jaan Kross: When prison is the price of exixtence // Estonian Literary Magazine. – 2019/2 (prieiga per internetą: http://elm.estinst.ee/featured-writers/jaan-krosswhen-prison-is-the-price-of-existence/).
25 Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=cciIiYMg8P0.
26 Ten pat.
27 Ten pat.
28 Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=5LschjaInkU.
29 Sabaliauskaitė K. Kultūros karai ir paliaubos: Justino Marcinkevičiaus paminklas.