Joanna Lisek. Meno sambūrio „Jung Vilne“ bruožai

2001 m. Nr. 10

Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė

Joanna Lisek – Vroclavo universiteto doktorantė, Lenkijos žydų kultūros ir kalbos centro darbuotoja. Dvejus metus studijavo jidiš kultūrą Ir kalbą Vilniaus universiteto vasaros kursuose. Rašo daktaro disertaciją apie grupės „Jung Vilne“ veiklą.

 

Vienas iš reiškinių, suteikiančių Vilniaus miestui žavesio, lemiančių jo speci­fiką, yra daugelio tautų, kultūrų, tikėjimų sambūvis šioje erdvėje. Tarkime, 1931 metais Vilniuje gyveno 193 337 žmonės. Tai buvo lenkai, rusai, baltarusiai, lietu­viai ir kelių kitų tautybių atstovai. Beveik 30 proc. Vilniaus gyventojų sudarė žydai. Šis miestas, turėjęs ypatingos reikšmės žydų kultūros raidai, gavo Jerušolaim d’Lita – Lietuvos Jeruzalės – vardą. Tai nepaprastai garbingas vardas, nes pagal žydų tradiciją Jeruzalė – tai taikos namai, šventasis miestas, pasaulio širdis, sukaupusi devynias dešimtąsias dalis viso pasaulio grožio, galinti stebuk­lingai priimti bet kiek jon atvykstančių žydų. Visgi reikia pažymėti, kad tai nėra vienintelis atvejis, kai miestas, kuriame susitelkė žydų diaspora, pavadintas šiuo vardu: prieš tai, praėjus 150 metų po Antrosios šventyklos sudeginimo, Pumbedita tapo Babilonijos Jeruzale, Trojė – Prancūzijos Jeruzale, Vormacija – aškenazių, t. y. viduramžių Vokietijos žydų Jeruzale, Toledas – sefardų, t. y. vidur­amžių Ispanijos ir Portugalijos žydų Jeruzale, galiausiai XVI–XVII a. Liublinas tapo Lenkijos Jeruzale. Vis dėlto nė vienas šių miestų neišsaugojo šventojo vardo taip ilgai kaip Vilnius, ir tie vardai neįsitvirtino žydų tradicijoje. Vilniui teko ypatingas vaidmuo žydų kultūros pasaulyje, ir ne kokiu atskiru istoriniu laiko­tarpiu ar atskiroje srityje – Vilniaus reikšmė išliko ilgai ir buvo įvairiaplotmė.

Iš pradžių Vilnius buvo svarbus religinių chazidizmo priešininkų, religines mitnagidų bendruomenės, kuriai vadovavo Vilniaus Gaonas1, laikomas Lietuvos žydų dvasiniu vadu, centras. Čia buvo garsiosios ješivos, čia pasirodė vertingi Talmudo ir maldynų leidimai, iki šių dienų laikomi vienais gražiausių.

Ne mažiau svarbus vaidmuo Vilniui teko pasaulietinės kultūros raidoje. 1897 m. Vilniuje įsisteigė Bundas – Visuotinė žydų darbininkų sąjunga. Savo turtingais rinkiniais garsėjo Strašuno biblioteka. Vilniuje 1920 m. pirmą kartą buvo pastatyta drama „Dibukas“, o jos autorius Simonas An-skis2 čia inicijavo Istorijos-etnografijos draugijos įkūrimą.

Didelį įspūdį daro vilniečių įnašas plėtojant jidiš kultūrą. Kaip tik šiame mieste buvo Žydų mokslo instituto (JIVO), įkurto 1925 m. žydų mokslininkų kon­ferencijoje Berlyne, būstinė. Pagrindinė jo veiklos kryptis – kaupti ir rengti spau­dai raštus jidiš kalba, taip pat tyrinėti Vidurio ir Rytų Europos žydų kalbą. Be to, čia susikūrė mokyklų su dėstomąja žydų kalba tinklas. Vilniaus trupė Lenkijoje per du tarpukario dešimtmečius tapo „profesionalaus teatro jidiš kalba pavyzdžiu ir simboliu“3. Vilniuje veikė Žydų rašytojų ir žurnalistų sąjungos skyrius ir žydų PEN klubas. Čia buvo leidžiama daug žurnalų ir net penki dienraščiai jidiš kalba: „Cąjt“, „Vilner Tog“, „Vilner Radio“, „Ownt Kurier“ ir „Vilner Express“.

Vis dėlto kultūrinių Vilniaus laimėjimų išvardijimas, faktai ir skaičiai ne­perteikia ypatingos to miesto atmosferos, kurią Mošė Kulbakas aprėpė dviem eilutėmis:

Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;
Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda4.

Paskutinis reikšmingas turtingos Vilniaus jidiš kultūros vaisius – meno sam­būrio „Jung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) kūryba.

„Jung Vilne“ – tai tipiškas ketvirtojo dešimtmečio sambūris, orientuotas į po­zityvią kūrybinę veiklą, ryškiai besiskiriantis nuo karingai nusiteikusių pro­graminių ankstesniojo dešimtmečio grupuočių, tokių kaip „Jung Jidiš“ iš Lodzės ar „Chalastre“ iš Varšuvos. Jis buvo sukurtas siekiant sutelkti jaunąją Vilniaus menininkų kartą. Pradinė idėja buvo paprasta: „Kiekvienas jaunas ir gabus vil­nietis turi priklausyti mums“5. Norėta pritraukti jaunų muzikų ir publicistų, ta­čiau kaip ir kitos trečiojo dešimtmečio ekspresionistinio meno grupuotės „Jung Vilne“ galiausiai tapo vien rašytojų ir dailininkų prieglobsčiu. Vis dėlto šis sam­būris nepateikė nei manifesto, nei aiškios programos, nepasiskelbė kovojąs dėl naujos estetikos, nemaištavo prieš praeitį, nesiekė sukurti bendros poetikos. Atvirai priėmė tai, ką pasiūlydavo kiekvienas narys, todėl tapo sinkretinio pobūdžio grupuote – siejo skirtingas menines tendencijas, jungdamas į visumą modernizmą ir ankstesnio meno laimėjimus, novatoriškumą ir tradicionalizmą.

Pirmasis sambūrio veiklos periodas – 1927–1929 m. Jo pradžią ženklina dailės paroda, pavadinta „Fun Šul-hojf biz Glezer Gas“ („Nuo sinagogos kiemo iki Stiklių gatvės“), suorganizuota 1927 m. ir po metų demonstruota Baltstogėje. Ji reprezen­tavo jaunąją Vilniaus dailininkų kartą ir sukėlė didelį susidomėjimą. Su kitais menininkais savo darbus joje pristatė Ben-Cijonas Rabinovičius, Mošė Vorobeičikas, Šloimė Bialogurskis. Vis dėlto ne jiems buvo lemta tapti „Jung Vilne“ dailininkų rato pagrindinėmis figūromis. Taip susiklostė pirmiausia dėl gan nestabilios grupės sudėties jos veiklos pradžioje. Tuo metu menininkai ėmė susitikinėti žurnalisto ir poeto, vėliau kritiko bei išsamių atsiminimų apie „Jung Vilne“ autoriaus, vyriausio sambūrio nario Šloimės Beiliso bute. Jis ir Šimšonas Kahanas (irgi poetas, žurnalistas) buvo svarbiausi jaunųjų Vilniaus talentų vieni­jimosi pradininkai, telkę stiprų literatūrinio gyvenimo centrą šiame mieste. Tada sambūriui „Jung Vilne“ priklausė šie rašytojai: Alchonenas Vogleris, Henochas Soloveičikas, Mošė Basinas, Leizeris Volfas, Mošė Levinas, Aaronas Piudikas. Sambūrio nariai buvo gimę 1905–1913 metais.

Lūžio data yra laikoma 1929 m. spalio 11d., kuomet oficialiai debiutavo lite­ratūrinė „Jung Vilne“ sambūrio dalis, nors kai kurie rašytojai jau anksčiau savo kūrinius skelbė spaudoje. Tą dieną dienraštis jidiš kalba „Vilner Tog“ stambiu šriftu paskelbė: „Der arainmarš fun „Jung Vilne“ in der jidišer literatur“ („Pergalingas „Jung Vilne“ žygis į jidiš literatūrą“). Sambūrio rašytojams buvo skirta visa literatūrinė dalis, daugiausia joje paskelbta poezijos ir nedidelių pro­zos kūrinių. Laišką jaunajai gvardijai“, kuriame pristatomi grupės kūrėjai, išsakomi linkėjimai ir patarimai ateičiai, parašė Nosnas Seineris. Šis sambūrio debiutas tapo įmanomas Zalmeno Reizeno, „Vilner Tog“ redaktoriaus, rašytojo publicisto, pripažįstamo jidiš literatūros mokslo ir kritikos autoritetu, dėka. Jis pirmasis pastebėjo teikiančius vilčių jaunųjų rašytojų gabumus ir pristatė tuos žmones kaip sambūrį. Taip pat davė jiems ir vardą – „Jung Vilne“. Tiesa, tasai vardas nepatiko jauniesiems menininkams, tačiau kitokio jie patys anksčiau nepasiūlė. Be to, niekas kitaip jų nevadino, taigi galiausiai priėmė jį. Galima svarstyti, kodėl tasai vardas kėlė jų pasipriešinimą? Gal dėl to, kad per daug aso­cijavosi su Lodzės sambūriu „Jung Jidiš“, o gal tiesiog buvo pernelyg neutralus, mažareikšmis? Visgi greičiausiai dėl to, kad nenorėta, jog vardas menininkų veik­los lauką apribotų viena vieta, nes turėta platesnių ambicijų, kurios visiškai atsiskleidė vėliau, 1936 m., jų pačių apžvalginiame žurnale. Jame menininkai kreipėsi į visus jaunus Lenkijos dailininkus ir rašytojus žydus, skatindami atsisakyti izoliacijos, burtis į draugiją, kuri leistų periodinį leidinį, atstovaujantį skirtingoms šiuolaikinės jidiš kultūros tendencijoms. Siekis įveikti žydų menininko atsiskyrimą nuo visuomenės buvo vienas veiksnių, telkiančių šią grupę.

Kitas vienijantis elementas – Mošės Kulbako, iškilaus poeto, prozininko, dra­maturgo, kurio poema „Vilnius“ buvo visuotinai žinoma ne tik jidiš skaitytojų, kultas. Šis rašytojas vadinamas „globojančiu jaunųjų Vilniaus rašytojų genijum“⁶. Jiems imponavo Kulbako kūrinio originalumas, slypintis „asmenine patirtimi pagrįstoje įvairių literatūrinės minties klodų – simbolizmo ir rusų neoprimityvizmo, vokiečių ekspresionizmo, jidiš literatūros ir žydų filosofijos sintezėje“⁷. Pati šio menininko asmenybė kaip magnetas traukė jaunuosius kolegas. Kai kurie susi­tiko su juo kaip literatūros mokytoju žydų gimnazijoje (Real-Gimnazie) ir moky­tojų seminarijoje, kiti laukdavo jo už mokyklos kampo, neretai šąlant ir lyjant, kad galėtų bent akimirką pažvelgti jam į akis ir išgirsti jo balsą⁸. Kartais jis pasikviesdavo į svečius pradedančius rašytojus ir domėdavosi jų kūryba. Kai „Jung Vilne“ sambūris susitelkė, Kulbakas jau gyveno Minske, į kurį persikėlė 1928 m.

Tačiau jo asmenybė ir kūryba stipriai tebeveikė jaunuosius menininkus. Žavėjo jo metaforos, spalvų gama, intonacija, deklamacijos maniera. Beilisas atsi­mena, kad jaunieji rašytojai „prieš savo valią net eiles (ir prozą) skaitydavo Kulbakui būdingu monotonišku progiesmiu; kaip jis savo giliu bosu, taip ir jie savo nužemintais jaunais balsais traukdavę“⁹. Apie 1933 metus nusistovi tokia grupės sudėtis, kuri įėjo į jidiš literatūros istoriją kaip „Jung Vilne“ sambūris. Pirmiausia minėtini du iškiliausi jo atstovai – Chaimas Gradė ir Abrahamas Suckeveris.

Gradės poezijoje susiduria realistinė žiūra, pranašiškas katastrofizmo tonas ir ekspresionistinės vizijos. Pirmasis poeto rinkinys „Jo“ („Taip“) kritikos buvo iš karto įvertintas kaip didelio talento kūryba. Po antrojo pasaulinio karo Gradė tapo žymiausiu jidiš prozininku, savo kūriniuose atgaivinusiu žydiškųjų Vilniaus gatvių dvasią.

A. Suckeveris, ketvirtajame dešimtmetyje bendradarbiavęs su Niujorko grupe „In Zich“ („Savyje“)¹⁰, žinomas kaip formos meistras. Jis gerai išmanė lenkų lite­ratūrą, ypač vertino Norwido ir Lesmiano poeziją, buvo jos veikiamas. Po karo jis tapo įtakingiausio literatūrinio laikraščio „Di Goldene Keit“ („Auksinė grandinė“) redaktoriumi ir yra laikomas žymiausiu žydų poetu.

Kiti „Jung Vilne“ rašytojai: Mošė Levinas, Perecas Miranskis, Šimšonas Kahanas, Leizeris Volfas, Šmerkė Kačerginskis; dailininkai: Bencie Michtomas, Rochla Suckever, Šeinė Efronas.

Organizuojant „Jung Vilne“ veiklą ypač aktyviai dalyvavo jauniausias sam­būrio narys Kačerginskis. Jis buvo vadinamas grupės sekretoriumi, šeimininku ir siela. Tai lėmė entuziazmas, jo skleidžiama neišsenkanti energija ir nepaprastas išradingumas. Jis „kiekvieną svajonę paversdavo tikrove“¹¹. Jis rūpinosi, kad sambūrio kūrybos skaitymai nebūtų atsitiktiniai susitikimai, bet vyktų dažnai ir reguliariai. Paprastai buvo susitinkama privačiuose butuose, tačiau tai nebuvo uždari susirinkimai. Kamerinėje aplinkoje dalytasi savo meniniais atradimais, aptarinėtos formos problemos ir eilėraščių tematika, kartais ginčytasi dėl pavar­totų frazių, sakykim, ar tyla gali kaboti kaip išdžiūvusi oda ant virvelės¹². Rašytojai rengdavo ir viešus susitikimus (pavyzdžiui, Rašytojų ir žurnalistų sąjungos salėje Pohuliankos 18, taip pat nuomodavo žydų technikos mokyklos salę Gdansko gatvėje).

Iki 1937 m. sambūris surengė tris ypač iškilmingus meno vakarus, kurie pri­traukė beveik du tūkstančius klausytojų ir kuriuose dalyvavo tokios vadinamojo Jidišlando (jidiš pasaulio) įžymybės kaip Mošė Brodersonas, Icikas Mangeris, Elijas Šulmanas ir kt.

„Jung Vilne“ dailininkams, be anksčiau minėtosios 1927 m., buvo reikšmingos kelios parodos: surengta 1931 m. Vilniaus rotušėje (drauge su vyresniaisiais menininkais); 1933 m. Bencie Michtomas ir Rochla Suckever savo darbus de­monstravo Žydų meno populiarinimo draugijos Žiemos salone; 1935 m. Žydų mokslo institute (JIVO) surengta paroda kartu su Marcu Chagallu, o 1936 me­tais – dar viena paroda Baltstogėje.

Daugiausia Kačerginskio pastangomis 1934 m. sambūris ėmė spausdinti savo periodinį leidinį. Tai buvo metinis almanachas, kuriame publikuoti rašytojų kūriniai ir dailininkų paveikslų reprodukcijos. Pavadinimas sutapo su sambūrio vardu. Dėl nedidelių finansinių išteklių ir didžiulio bendradarbių skurdo šis apžvalginis leidinys buvo kuklus ir efemerinio pobūdžio. Taip susiklostė, kad visi sambūrio nariai buvo patyrę skurdą ir sunkiai vertėsi tiek vaikystėje, tiek jaunystės metais Vilniuje: menininkai buvo priversti labai anksti pradėti uždarbiau­ti, daugumai, be chederių ir pasaulietinių jidiš mokyklų, nebuvo pasiekiamas joks kitas mokslas. Tik Chaimas Gradė baigė ješivą, o Abrahamas Suckeveris – lenkišką licėjų. Vėliau jis tapo laisvuoju klausytoju Stepono Batoro universitete. Literatūros fakultete, kur turėjo galimybę klausytis literatūros teoretiko Manf­redo Kridlio paskaitų.

Leidinyje „Jung Vilne“ pirmiausia buvo spausdinami poetiniai kūriniai, taip pat apybraižos ir novelės. Prozoje dominavo realistinės tendencijos, kartais įgali­nančios natūralistinį atspalvį. Mošės Levino novelėse socialiniai motyvai papil­domai nuspalvinami vietiniu koloritu su humoro gaidele. Sambūrio darbuose pasirodantys kairuoliški visuomenės santvarkos kritikos akcentai sukėlė almanacho leidybos rūpesčių. Antrąjį „Jung Vilne“ numerį cenzūra konfiskavo dėl Gradės eilėraščio „Velt in naicin firundraisik“ („Pasaulis 1934-aisiais“), kuriame atskleidžiama revoliucijos vizija. Leidinys pakartotinai išėjo tada, kai tas kūrinys buvo pakeistas kitu. Metraštyje vartota tarybinė jidiš rašyba¹³, ir tai galima interpretuoti kaip tam tikrą idėjinę laikyseną.

Vis dėlto ar tai buvo prokomunistinis sambūris? Žinoma, ta ideologija nebuvo išreikšta jo programinėse tezėse. Tai nesutiktų su atvira sambūrio programa, kuri „Jung Vilne“ nariams buvo labai svarbi: „Priimdami naują narį niekad ne­klausėme, su kokia politine kryptimi jis yra susijęs“¹⁴, – 1937 m. tvirtino Šimšonas Kahanas.

Vis dėlto visi jie atsidūrė juodajame Vilniaus seniūno sąraše kaip rašytojai komjaunuoliai. Danielius Čarny savo dienoraštyje mini, kad jam netgi buvo kilę rūpesčių dėl jo ryšių su „Jung Vilne“ grupe. Slaptoji policija įtarė, kad pas jį jau­nieji rašytojai ateina nurodymų, kaip suorganizuoti revoliuciją Lenkijoje, o tuo tarpu šie ateidavo skaityti jam savo kūrybos¹⁵. Tačiau aptardamas šį klausimą dienoraščio autorius aiškiai pažymi, kad tik Šmerkė Kačerginskis buvo proso­vietinės orientacijos ir bendradarbiavo su nelegaliomis Lenkijos komunistinėmis organizacijomis.

Kritikai, prieš karą rašę apie „Jung Vilne“, taip pat pabrėždavo kairuolišką sambūrio orientaciją, ir dėl to kartais būdavo formuluojami tam tikri apibendrini­mai, iškreipiantys tikrąją padėtį. Pavyzdžiui, 1937 m. vasario 26 d. „Literariše Bleter“ numeryje, skirtame Vilniaus meno sambūriui, šie menininkai pristatomi kaip paprasti darbininkai, kuriantys tendencingus realistinius kūrinius. Tačiau jei atkreipsime dėmesį į Voglerio poezijos sapniškus vaizdinius, apokaliptines Gradės vizijas ar groteskinį Leizerio Volfo kūrybos pasaulėvaizdį, matysime, kad toji kūryba nepaklūsta realizmo principams.

Pokarinė kritika didesnį dėmesį atkreipė į grupės poetikos ekspresionizmo ele­mentus. Tai ryškiai atsiskleidžia dailininko Bencie Michtomo – asmenybės, itin esmingai prisidėjusios kuriant sambūrio įvaizdį, – darbuose. Michtomas piešė sambūrio narių portretus ir sukūrė „Jung Vilne“ emblemą su žydų Vilniaus simboliu – charakteringa arka, jungiančia dvi gatvės puses, ir iš tos arkos išaugančiu medžiu, simbolizuojančiu gyvenimą ir kilimą. Šią emblemą galima traktuoti kaip sambūrio tapatybės kvintesenciją – jos modernumas yra maitinamas turtingos tradicijos gyvosios versmės. Tasai ženklas išreiškia gilų įsišaknijimą įspūdingame Jerušolaim d’Lita pavelde, nurodo, kad jaunieji kūrėjai nori būti dar viena milžiniškos praėjusių kartų kūrybos grandinės jungtimi, kad jie yra Vilniaus geto gatvių intelektualaus turto ir materialaus skurdo vaisius. Michtomas taip pat sukūrė specifinę sambūrio leidinio stilistiką: piešė metraščio viršelius, puošė pus­lapius savais linoraižiniais, ekspresionistine maniera išnaudojo aštrų baltos ir juodos spalvų kontrastą.

1934–1939 metai – didžiausio grupės aktyvumo laikotarpis. Tada sutvirtėjo jų, kaip iškilių jaunosios žydų menininkų kartos atstovų, pozicija tiek Lenkijoje, tiek užsienyje. Tuo metu pasirodė jų kūrybos rinkiniai, kuriems viršelius kūrė RochJa Suckever, ir kurie buvo išleisti kaip „Jung Vilne“ serija, bendradarbiaujant su Rašytojų ir žurnalistų sąjunga bei žydų PEN klubu¹⁶.1937 m. „Literariše Bleter“ – įtakingas literatūrinis laikraštis, leidžiamas Varšuvoje – Vilniaus sambūriui paskyrė visą numerį¹⁷, o 1938 m. Vilniaus Žydų rašytojų ir žurnalistų sąjunga savo dvidešimtmečio proga išleido išsamų almanachą, kurio didžiąją dalį užėmė „Jung Vilne“ kūrybos pristatymas. Minėtinas dar vienas esmingas sambūrio istorijos momentas – 1939 m., prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią, tarptau­tiniame poezijos konkurse Niujorke Chaimas Gradė gavo pirmąjį apdovanojimą už poemą „Musarnikes“. Šiame kūrinyje kalbama apie musarų¹⁸ aplinką, iš kurios kilo autorius ir kuri neabejotinai turėjo didžiulės įtakos jo kūrybai. Apdovanojimo įteikimo proga Vilniuje įvyko iškilmės, kuriose dalyvavo daug jidiš kultūros įžymybių ir kurios tapo svarbiu Vilniaus žydų kultūros įvykiu. Gradė pasakė įdomią kalbą, kurioje ragino: „Turime atrasti mūsų kančios prasmę, tapdami visų pasaulio kataklizmų perkūnsargiais“¹⁹. Šie žodžiai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse skambėjo pranašiškai.

Karas užklupo sambūrio poetus visiškai atsiskleidus jų galimybėms – tai rodo faktas, kad būtent 1939 metais iš dalies pavyko įgyvendinti paskutiniame „Jung Vilne“ leidinio numeryje paskelbtą šūkį, kviečiantį visus jaunus žydų menininkus veikti sutartinai plėtojant modernią jidiš kultūrą. Tais metais „Jung Vilne“ nariai ėmė glaudžiai bendradarbiauti su jaunaisiais Kauno menininkais ir šio bend­radarbiavimo rezultatas – liepos mėnesį pasirodęs bendras apžvalginis leidinys „Naje Bleter“, apibūdintas kaip „literatūros ir dailės periodinis žurnalas, išleistas jidiš autorių grupės iš Lietuvos bendradarbiaujant su rašytojų ir dailininkų sam­būriu „Jung Vilne“. Leidinys išspausdintas ant aukštos kokybės popieriaus, yra gausiai iliustruotas (17 reprodukcijų) ir anuometinėmis sąlygomis išleistas dideliu – tūkstančio egzempliorių – tiražu. 1940 m. pasirodo dar vienas, paskutinis žurnalo numeris, pavadintas „Bleter“, su pridėtu pradžios žodžiu – reveransu „tarybiniam dangui, nušviestam Stalino saulės“. Pratarmė turėjo apsaugoti žurnalą nuo konfiskavimo naujomis aplinkybėmis, kai Raudonoji armija užėmė Lietuvą.

Galima būtų sutikti, jog 1940 metais, publikavus paskutinį bendrą leidinį, baigėsi „Jung Vilne“ sambūrio veikla, juolab kad vėliau grupės nariai vienaip ar kitaip išsibarstė, tačiau yra argumentų, leidžiančių manyti kitaip. Yra žinoma, kad Vilniaus getas karo metais buvo išskirtinė vieta, čia toliau, nepaisant ne­žmoniškų jo sąlygų, plėtojosi kultūrinis gyvenimas – veikė mokyklos, teatrai, bib­lioteka, skaitykla (visuomet buvusi pilna), muziejus, Mokslo institutas, reguliariai buvo organizuojami literatūros konkursai ir vakarai, parodos, koncertai, buvo skaitomas paskaitų apie žydų kultūrą ciklas. Toks aktyvus žydų geto kultūrinis gyvenimas lėmė, kad toji vieta buvo pavadinta Jerušolaim fun di Getos – geto Jeruzalė. Tarp daugybės kultūrinių renginių 1942 m. birželio 25 d. įvyko meno vakaras, skirtas „Jung Vilne“ sambūriui. Buvo skaitomi literatūros kūriniai, demonstruojami dailininkų darbai.

O po metų, rugpjūčio mėnesį, getas šventė Abrahamo Suckeverio trisdešimtąjį gimtadienį. Ne taip seniai, 1990 metais, tarp pogrindinio geto archyvo dokumen­tų buvo atrastas Suckeverio eilių rinkinėlis, bičiulių parengtas to jubiliejaus proga: „Ant kreidinio popieriaus tušu ranka prirašyta knygelė, faneruoto medžio dviejų spalvų viršelis, viduje – rašytojo portretas ir Vilniaus geto ženklas“²⁰ ir data – 1943 metai, rugpjūčio 7. Po mėnesio – 1943-iųjų rugsėjį – vokiečiai galuti­nai sunaikino Vilniaus getą.

Pagerbiant tą veiklą, tą gyvenimo teigimą nepaisant aplink tykančios mirties, siūlyčiau sambūrio egzistencijos pabaiga laikyti 1943-iuosius metus, kuomet už­geso žydų Lietuvos saulė – Jerušolaim d’Lita, o su ja ir paskutinysis jos spindu­lys – „Jung Vilne“.

O gal tu, mieste, esi kabalisto sapnas,
skrendantis per žemę kaip vortinklis rudens pradžioj?²¹ –

klausia Kulbakas.

---

1 Elijas ben Šlioma Zalmanas (1720–1797).
2 Šloimė Zainvelis Rapoportas (1863–1920).
3 Bulat M. Teatry jidyszowe w Wilnie // Wilno teatralne. Pod red. M. Kozlowskiej. – Warszawa, 1998. – P. 352.
4 Heschel A. J. The Jeruzalem of Lithuania // Ran L. Jerušolaim d’Lita. Ilustrirt un dokumentirt. – New York: Vilner Albom Komitet, 1974; čia cituojamas lietuviškas A. Bukonto vertimas: Kulbakas M. Vilnius. – V.: Vaga, 1997. – P. 11.
5 Kahan Š. Cen jor Jung Vilne (Dešimt „Jung Vilne“ metų) // Literarisze Bleter. – 1937. – Spalio 26.
6 Ertel R. Portrait de groupe avec jeunes poetes // Lituanie juive 1918–1940. Ed. V. Plasseraud, H. Minczeles. – Paris, 1996. – P. 215. Lietuviška publikacija: Ertel R. Grupinis jaunų poetų portretas // Lietuvos žydai 1918–1940. Prarasto pasaulio aidas. – V.: Baltos lankos, 2000. – P. 233–234.
7 Ten pat.
8 Vogler A. Di mišpoche „Jung Vilne“ (Gimtasis „Jung Vilne“) // Di Goldene Keit. – 1955. – Nr. 23. – P. 174.
9 Beilis Š. Bai di ancheib fun „Jung Vilne“ („Jung Vilne“ atakos) // Folks Štime. – 1981. – Spalio 31.
10 „In Zich“ grupuotė buvo vadinama ir introspektyvistais; pogrindinis jos atstovas buvo Jakubas Glatšteinas.
11 Vogleris A. Min. veik. – P. 181.
12 Ten pat. – P. 176.
13 Tarybinei jidiš rašybai būdingas fonetinis hebrajizmų užrašymas, galūnės raidžių chow, nun, fei, cadik trūkumas.
14 Kahanas Š. Min. str.
15 Čarny D. A Litvak in Poilin (Litvakas Lenkijoje). – New York, 1955. – P. 24.
16 Grade Ch. Jo. Lider (Taip. Eilėraščiai). – Vilnius, 1934; Musarnikes. Poeme (Musarai. Poema). – Vilnius, 1939. Suckever A. Lider (Eilėraščiai). – Varšuva, 1937; Valdiks (Miš­kinis). – Vilnius, 1940. Vogler A. A bleter in vint. Poeme (Lapas vėjyje. Poema). – Vilnius, 1935; Cvei beriozes baim trakt (Du beržai prie kelio). – Vilnius, 1939, Levin M. Frilingin keler–štub (Pavasaris pusrūsio bute). – Vilnius, 1937. Volf L. Eviginga. A poeme (Eviginga. Poema). – Vllnius, 1936; Švarce perl. Geklibene lider (Juodieji perlai. Poezijos rinktinė). – Varšuva, 1939.
17 Literariše Bleter, Ilustrirte vachnšrift far literatur, teater un kunat („Literatūros puslapiai. Iliustruotas literatūros, teatro ir dailės savaitraštis“). – Varšuva. – 1937. – Vasario 26. – Nr. 9.
18 Musarizmas – judėjimas, kurio doktrinoje dominuoja etinė judaizmo tradicija.
19 Trembolevski A. A vort oif keiver fun Chaim Grade – der dichter fun pain un laidn (Žodis, laidojant Chaimą Gradę – kančios ir liūdesio poetą) // Folks Štime. – 1983. – Balandžio 2.
20 Gross N. Post scriptum: Nieznane wiersze Abrahama Suckevera odnalezione po latach w archiwum wilenskim // Lithuania. – 1991. – Nr. 2(3). – P. 122.
21 Kulbakas M. Min. veik. – P. 11.