Ryszard Kapuściński. Imperatorius
2010 m. Nr. 5–6
Iš lenkų k. vertė Algis Kalėda
Ryszardas Kapuścińskis (1932–2007), vienas žymiausių lenkų rašytojų, savo gausioje kūryboje (parašė per 20 knygų) siekė parodyti bene sudėtingiausio, XX a. itin būdingo, reiškinio – totalitarinių sistemų – egzistavimo ir irimo mechanizmą. Jo beletristinė dokumentinė proza dažniausiai skirta „karštiesiems“ pasaulio taškams – toms Artimųjų Rytų, Vidurinės Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos šalims, kur audringai keičiasi santvarkos, verda įnirtingos kovos dėl valdžios, laisvės ir demokratijos, kur vienus režimus keičia kiti, nebūtinai pažangesni.
Perversmai, maištai, beprotiškame pertekliuje skendinti diktatorių kasdienybė ir nuengtos liaudies padėtis yra pagrindinis vaizdavimo objektas tokiuose garsiuose rašytojo veikaluose kaip „Kristus su automatu ant peties“ („Chrystus z karabinem na ramieniu“, 1975, lietuvių kalba 2009), „Futbolo karai“ („Wojna futbolowa“, 1978), „Imperatorius“ („Cesarz“, 1978), „Šachinšachas“ („Szachinszach“, 1982). Didelio populiarumo susilaukė sovietinių tautų būties analizė „Imperijoje“ („Imperium“, 1993) ir kitos R. Kapuścińskio knygos – „Verdantis pasaulis“ („Wrzenie świata“, 1988), „Lapidarijus“ („Lapidarium“, 4 tomai, 1990–2007).
R. Kapuścińskis buvo tvirtų demokratinių pažiūrų intelektualas (be kita ko, per 1980 m. įvykius vertėjavo „Solidarumo“ lyderiams), nesyk ragino kovoti su totalitariniais režimais ir apskritai – prieš individo pavergimą, žeminimą. Jis nepaisė galimų kaltinimų kairuoliškumu (vertė Che Guevaros manifestus), nevengė pesimistinių politologinių hipotezių, bet daugiausia gilinosi į bendruomenės ir asmenybės psichologinius slėpinius bei jų transformacijas konkrečioje istorinėje socialinėje erdvėje. Šie R. Kapuścińskio prozos privalumai pelnė jam didelį tarptautinį pripažinimą: rašytojo knygos išverstos į daugiau kaip 30 kalbų, jos ypač populiarios JAV, Italijoje, Vokietijoje.
Mūsų skaitytojams siūlomi fragmentai iš knygos „Imperatorius“ (joje aprašomi Etiopijos diktatoriaus valdymo metodai ir vargana tautos būtis).
Imperatorius
Vakarais klausiausi tų, kuriems imperatoriaus dvaras buvo pažįstamas. Kažkada jie yra buvę rūmų žmonėmis, arba turėję teisę ten įeiti. Nedaug jų liko. Dalį sušaudė baudžiamieji daliniai. Kiti pabėgo į užsienį arba sėdi tų pačių rūmų požemiuose įrengtame kalėjime: iš salonų juos nugrūdo į rūsius. Yra ir tokių, kurie slapstosi kalnuose arba gyvena vienuolynuose, persirengę vienuoliais. Kiekvienas stengiasi išgyventi savaip, nelygu galimybės. Tiktai saujelė liko Adis Abeboje, kur, kaip paaiškėjo, lengviausia užmigdyti valdžios budrumą.
Lankydavau juos jau sutemus. Turėjau kaitalioti automobilius ir drabužius. Etiopai labai nepatiklūs, todėl nenorėdavo patikėti ir mano nuoširdumu: juk ketinau atkurti pasaulį, kurį pakeitė Ketvirtosios divizijos kulkosvaidžiai. Tie kulkosvaidžiai montuojami amerikiečių džipuose, šalia vairuotojo sėdynės. Juos aptarnauja šauliai, kurių darbas – žudyti. Už jų sėdi kareivis – jis per radiją priima įsakymus. Kadangi džipai atviri, vairuotojas, šaulys ir radistas būtinai su tamsiais, šalmo snapeliu pridengtais motociklininkų akiniais, apsaugančiais nuo dulkių. Taigi jų akių nesimato, o šeriais apaugę juodmedžio atspalvio veidai be jokios išraiškos. Tos trijulės džipuose taip susigyvenusios su mirtimi, kad vairuotojai lekia automobiliais it savižudžiai: didžiausiu greičiu skrieja staigiais posūkiais, gatvėmis važiuoja prieš eismą, o kai tokia raketa įsiveržia, viskas aplink išgriūva į šonus. Verčiau lenktis jų ugnies zonos. Iš radijo stoties, kurią ant kelių laiko tas, sėdintis gale, pro burzgesį ir spiegimus veržiasi nervingi balsai ir riksmai. Nežinia, ar koks nors iš tų kimių riksmų nėra įsakymas atidengti ugnį. Verčiau dingti. Verčiau pasukti į šalutinę gatvelę ir palaukti.
Dabar įnėriau į painius ir purvinus skersgatvius, prie namų, kurių išorė rodė, kad jie apleisti ir niekas ten nuolat nebegyvena. Bijojau: tuos namus stebėjo, todėl galėjau įkliūti kartu su ten besislapstančiais. Tai labai tikėtina, mat dažnai šukuoja kurį nors miesto skersgatvį, netgi ištisus kvartalus, ieško ginklų, sąmokslininkų atsišaukimų ir senojo režimo šalininkų. Dabar visi namai vienas kitą stebi, seka, uosto. Pilietinis karas, kaip tik taip jis atrodo. Atsisėdau prie lango, o jie iškart: prašom pakeisti vietą, jūs matomas iš gatvės, nesunku į jus pataikyti. Pravažiuoja mašina, stabteli, girdisi šūviai. Kas ten buvo – tie ar anieji? O kas šiandien yra tie, o kas ne tie, o šitie kiti, kurie yra prieš anuosius, nes yra su šitais? Mašina nuvažiuoja, loja šunys, visą naktį Adis Abeboje loja šunys, nes tai šunų miestas, pilnas grynaveislių ir sulaukėjusių šunų, susivėlusių, utėlėtų ir kankinamų maliarijos.
Nėra reikalo vis kartoti, kad saugočiausi: jokių adresų nei pavardžių, negalima aprašyti net veidų, net to, kad aukštas, kad žemas, kad liesas, kokia kakta, kokios rankos, koks žvilgsnis, kokios kojos, keliai; jau nėra prieš ką pulti ant kelių.
F.
Tai buvo mažas šunytis, japonų veislės. Vardu Lulu. Turėjo teisę miegoti imperatoriaus lovoje. Per įvairius ceremonialus nušokdavo nuo imperatoriaus kelių ir siusiodavo ant didikų batų. Ponams didikams nebuvo galima net krustelėti, nevalia padaryti nors menkiausio gesto, kai pajusdavo, kad bate šlapia. Mano užduotis buvo vaikščioti tarp stovinčių didikų ir valyti šlapimą nuo jų batų. Tam turėjau atlasinę servetėlę. Toks buvo mano darbas dešimt metų.
L. C.
Imperatorius miegojo šviesaus riešutmedžio lovoje, labai plačioje. Jis buvo toks smulkutis ir lengvas, kad vos galėjai jį matyti, dingdavo pataluose. Senatvėje dar sumažėjo, svėrė penkiasdešimt kilogramų. Vis mažiau valgė ir niekada negėrė alkoholio. Sustingusiais keliais niekam nematant eidavo vilkdamas kojas, siūbuodamas į šalis, tarsi vaikščiotų su kojūkais; bet kai žinojo, kad jį kas nors stebi, didžiausiomis pastangomis priversdavo raumenis dirbti taip, kad judesiai būtų orūs ir jo imperatoriškoji figūra išlaikytų kuo taisyklingesnę vertikalę. Kiekvienas žingsnis buvo grumtynės tarp kojų vilkimo ir orumo, tarp įstrižainės ir vertikalės. Didus ponas niekada neužmiršdavo savo senatviško defekto, kurio nenorėjo atskleisti, kad nesumenkintų Karalių Karaliaus prestižo ir solidumo. Bet mes, miegamojo tarnai, galėjome jį stebėti ir žinojome, kiek jėgų jam kainuoja šios pastangos. Buvo įpratęs trumpai miegoti ir anksti keltis, kai rūmai dar skendėjo tamsoje. Apskritai miegą vertino kaip neišvengiamą būtinybę, be reikalo atimančią iš jo laiką, kurį derėtų skirti valdymui ir reprezentacijai. Miegas buvo it privatus, kamerinis gyvenimo intarpas, turėjęs tęstis tarp dekoracijų ir šviesų. Todėl pakirsdavo tarytum nepatenkintas dėl to, kad miegojo, suirzęs dėl paties miego, ir tik vėlesni dienos darbai jam sugrąžindavo vidinę pusiausvyrą. Vis dėlto pridursiu, kad imperatorius niekada neparodydavo nė mažiausio susinervinimo, pykčio, įniršio ar irzlumo. Galima pamanyti, kad tokios būsenos jam svetimos, kad jo nervai šalti ir negyvi kaip plienas arba kad jų visai neturi. Tai buvo įgimta savybė, kurią mūsų ponas gebėjo išvystyti ir ištobulinti pagal principą, kad politikoje nervai yra silpnumo požymis: jie skatina priešininkus ir akina pavaldinius šaipytis. O valdovas žinojo, kad pašaipa – tai pavojinga pasipriešinimo forma, todėl prižiūrėjo savo psichiką, laikė ją nepriekaištingos normos rėmuose. Keldavosi ketvirtą, penktą, o kai išvažiuodavo vizito į užsienį – netgi trečią nakties. Vėliau, kai gyvenimas šalyje ėmė blogėti, išvykdavo dažniau, o visi rūmai įnikdavo vien į imperatoriaus pasirengimus vis naujoms kelionėms. Atsibudęs spusteldavo skambutį prie naktinio stalelio – šio ženklo laukė jau atsikėlę tarnai. Rūmuose įžiebdavo šviesas. Tai skelbė visai imperijai, kad garbusis valdovas pradėjo naują dieną.
Y. M.
Imperatorius dieną pradėdavo klausydamasis įskundimų ir pranešimų. Naktis yra pavojinga, nes tai palankus metas sąmokslams regzti, o Hajlė Sellasjė žinojo, kad tai, kas vyksta naktį, svarbiau nei tai, kas vyksta dieną; dieną jis matė visus, o naktį tai buvo neįmanoma. Dėl tos priežasties rytmetiniams pranešimams jis skyrė didžiulės reikšmės. Čia norėčiau paaiškinti vieną dalyką: garbingasis valdovas nebuvo pratęs skaityti. Rašytas ar spausdintas žodis jam neegzistavo, viską jam reikėjo referuoti balsu. Mūsų ponas nelankė mokyklų, vienintelis jo mokytojas (ir tai tik vaikystėje) buvo prancūzų jėzuitas monsinjoras Jerome’as, vėliau tapęs Hararo vyskupu ir poeto Arthuro Rimbaud bičiuliu. Šis dvasininkas nespėjo įdiegti imperatoriui įpročio skaityti, nes tai, beje, buvo labai sunku, mat Hajlė Sellasjė jau nuo pat paauglystės užėmė atitinkamus vadovaujančius postus ir sistemingai lektūrai neturėjo laiko. Bet, man rodos, tai lėmė ne tik laiko ir įpročių stoka. Referavimas balsu turėjo tam tikrą privalumą. iškilus reikalui, imperatorius galėjo pareikšti, kad toks ir toks didikas jam pranešė visai ką kita, negu buvo iš tikrųjų, o anas negalėjo gintis, kadangi neturėjo jokio raštiško įrodymo. Taigi imperatorius iš savo pavaldinių priimdavo ne tai, ką jie sakydavo, bet tai, kas, jo manymu, turėjo būti pasakyta. Garbusis valdovas turėjo savo koncepciją ir jai pritaikydavo visus signalus, ateinančius iš aplinkos. Panašiai buvo ir su rašymu: mūsų monarchas ne tik nesinaudojo mokėjimu skaityti, bet taip pat nieko nerašė ir nieko savo ranka nepasirašinėdavo. Nors valdė pusę šimtmečio, net artimiausieji nėra matę jo parašo. Priėmimo valandomis šalia imperatoriaus visada būdavo plunksnos ministras, kuris užsirašinėjo visus jo įsakymus ir paliepimus. Čia paaiškinsiu, kad per tarnybinius priėmimus garbusis valdovas kalbėjo labai tyliai, vos vos krutindamas lūpas. Plunksnos ministras, stovintis per pusmetrį nuo sosto, būdavo priverstas prikišti ausį prie imperatoriškųjų lūpų, kad galėtų išgirsti ir užrašyti monarcho įsakymus. Be to, imperatoriaus žodžiai paprastai būdavo neaiškūs ir dviprasmiai, ypač tada, kai nenorėdavo užimti aiškių pozicijų, o situacija vertė išsakyti savo nuomonę. Galima tik stebėtis monarcho sugebėjimais. Kokio nors valdininko paklaustas, kokį sprendimą priimtų, imperatorius neatsakydavo tiesiai, atsiliepdavo tokiu tykiu balsu, kuris pasiekdavo tik arti prikištą mikrofoną – plunksnos ministro ausį. Tas užsirašydavo šykščius ir miglotus valdovo murmesius. Toliau jau likdavo interpretacija, o tai buvo ministro reikalas, kuris sprendimui suteikdavo rašto formą ir perduodavo jį žemiau. Vadovaujantysis plunksnos ministerijai buvo artimiausias imperatoriaus patikėtinis ir turėjo milžinišką valdžią. Iš slaptingos monarcho žodžių kabalos jis galėjo sudurstyti visokiausius sprendimus. Jeigu imperatoriaus nutartis visus žavėdavo taiklumu ir išmintingumu, tai būdavo dar vienas įrodymas, kad dievo išrinktasis yra neklystantis. O jeigu kažkur iš oro ar iš pakampių monarchą pasiekdavo nepasitenkinimo pašnibždos, garbusis valdovas viską galėjo suversti ministrui. Pastarasis buvo neapkenčiamiausias dvare, mat viešai niekas neabejojo aukščiausiojo valdovo išmintimi ir gerumu, taigi dėl daugybės piktybiškų ir absurdiškų sprendimų pirmiausia kaltindavo ministrą. Tiesa, tarnai šnabždėjosi, kodėl Hajlė Sellasjė nepakeičia ministro, tačiau rūmuose buvo galima klausti tiktai iš viršūnės apačios, bet niekados – atvirkščiai. Revoliucijos prasiveržimo signalas ir buvo – pirmąsyk sviestas klausimas priešinga kryptimi, nei iki šiol. Bet iššokau į ateitį, todėl turiu grįžti prie tos rytmetinės akimirkos, kai ant rūmų laiptų pasirodo imperatorius ir išeina į ankstyvąjį pasivaikščiojimą. Kaip tik tuo momentu prie jo prieina rūmų kontržvalgybos šefas Solomonas Kediras, nešinas savo pranešimais. Imperatorius keliauja alėja, per žingsnį už jo – Kediras, kuris vis kalba ir kalba. Kas su kuo susitiko, kur tai įvyko, apie ką šnekėjo. Prieš ką tariasi. Ar tai galima laikyti sąmokslu. Kediras taip pat informuoja apie karinių šifrų skyriaus darbą. Tas skyrius, priklausantis Kediro valdybai, skaito užšifruotus pokalbius tarp divizijų – verta žinoti, ar ten nedygsta perversmo sėkla. Kilnusis valdovas nieko neklausia, nieko nekomentuoja, eina ir klausosi. Kartais stabteli prie liūtų narvo įmesti žvėrims veršiuko kumpį, kurį paduoda tarnai. Gėrisi liūtų plėšrumu ir šypsosi. Paskui prieis prie leopardų, prirakintų grandinėmis, duos jiems jaučių šonkaulių. Čia valdovas turi būti budrus, mat prisiartina prie pat tokių plėšrūnų, kurie sugeba būti nenuspėjami. Galop pasuko toliau, o iš paskos – Kediras, toliau dėstantis pranešimus. Kažkurią akimirką valdovas linkteli galvą, o tai ženklas Kedirui, kad tas turi pasitraukti. Nusilenkia ir traukdamasis atbulas, kad tik neatgręžtų monarchui nugaros, pranyksta alėjoje. Tuojau pat iš po medžio išeina savo eilės laukęs pramonės ir prekybos ministras Makonenas Habte-Waldas. Prisiartina prie vaikštinėjančio imperatoriaus ir, eidamas per žingsnį už jo, dėsto pranešimus. Habte-Waldas turi savą informatorių tinklą, kurį išlaiko dėl jį graužiančios intrigų aistros, taip pat dėl to, kad įsiteiktų garbiajam valdovui. Dabar, remdamasis pranešimais, pasakoja imperatoriui apie praėjusios nakties įvykius. Mūsų valdovas vėl nieko neklausinėja ir nieko nekomentuoja, tik eina ir klausosi, sudėjęs rankas už nugaros. Būna, kad prieina prie flamingų būrio, tačiau baikštūs paukščiai kaipmat pabėga, o imperatorius šypsosi žiūrėdamas į padarus, kurie atsisako jam paklusti. Eidamas toliau, galop linkteli galvą, Habte-Waldas nutyla ir traukdamasis atatupstas pranyksta alėjoje. Ir dabar tarsi iš po žemių išdygsta susikūprinusi figūra – tai atsidavęs patikėtinis Ashy’s Walde-Mikaelis. Šis valdininkas prižiūri vyriausybės politinę policiją, kuri varžosi su Solomono Kediro rūmų kontržvalgyba ir aršiai konkuruoja su privačiais informatorių tinklais, tokiais kaip, pavyzdžiui, Makoneno Habte-Waldo. Tų žmonių užsiėmimas buvo sunkus ir pavojingas. Gyveno bijodamiesi, kad ko nors laiku nepraneš ir pateks į nemalonę arba kad konkurentas įskųs geriau ir tada imperatorius pagalvos: kodėl Solomonas surengė šiandien man tikrą puotą, o Makonenas atnešė tik pelų? Nepapasakojo, nes nežino, ar nutylėjo, nes pats priklauso sąmokslininkams? Ar garbusis valdovas mažai savo kailiu patyrė tokių nutikimų, kai jį išduodavo artimiausi ir patikimiausi žmonės? Todėl imperatorius už tylėjimą bausdavo. Tačiau, kita vertus, imperatoriškajai ausiai nepatiko ir erzinantis sujauktų žodžių srautas, todėl nervingas plepėjimas taip pat nebuvo tinkama išeitis. Apie tai, kokioje grėsmės atmosferoje gyvena šie žmonės, byloja jau pati jų išvaizda. Neišsimiegoję, nusikamavę, dirbantys nuolatinėje įtampoje, karštligiškai persekiojantys auką, smaugiami neapykantos, iš visų pusių supami baimės. Vienintelis jų skydas buvo imperatorius, bet jis taip pat galėjo juos vienu rankos mostu pribaigti. O taip, geraširdis imperatorius nepalengvina jiems gyvenimo. Kaip jau minėjau, per rytmetinį pasivaikščiojimą Hajlė Selljasė, klausydamasis pranešimų apie sąmokslus imperijoje, niekada neuždavinėjo klausimų ir nekomentavo gautos informacijos. Dabar pasakysiu, kad jis žinojo, ką daro. Valdovas norėjo gauti švarų, skaidrų pranešimą, tai yra tikrą pranešimą, o jeigu būtų klausinėjęs ar reiškęs savo nuomonę, informatorius pataikaudamas būtų pradėjęs kaitalioti faktus arba stengtųsi atitikti imperatoriaus įsivaizdavimą, o tada visi įskundimai bei pranešimai būtų tapę tokie nevaržomai laisvi ir subjektyvūs, kad monarchas būtų negalėjęs sužinoti, kas iš tikrųjų vyksta valstybėje ir rūmuose. Jau baigdamas pasivaikščiojimą, imperatorius klausosi to, ką pastarąją naktį parnešė Ashy’o žmonės. Maitina šunis ir juodąją panterą, paskui gėrisi neseniai gauta skruzdėda, Ugandos prezidento dovana. Linkteli galvą, ir Ashy’s susilenkęs pasitraukia, nebūdamas tikras, ar pasakė daugiau, ar mažiau, negu šiandien pranešė jo pikčiausi priešai – Solomonas, Makoneno ir Ashy’o priešas, ir Makonenas, Ashy’o ir Solomono priešas. Paskutinę pasivaikščiojimo atkarpą Hajlė Sellasjė įveikia vienas. Parke šviesu, sklaidosi rūkas, žolėje įsižiebia saulės žibintai. Imperatorius svarsto, dabar taktikos ir strategijos metas, kai sprendžiamas personalijų galvosūkis ir valdžios šachmatų lentoje rengiamas naujas ėjimas. Gliaudo informatorių pateiktų pranešimų turinį. Maža svarbių dalykų, jie dažniausiai skundžia vienas kitą. Mūsų valdovas viską turi savo galvoje, jo protas – tai kompiuteris, kuris išsaugo kiekvieną mažmožį, įsimena menkiausią smulkmeną. Rūmuose nebuvo jokio kadrų skyriaus, nei bylų, nei anketų. Imperatorius viską laikė savo smegenyse, visą slapčiausią elito žmonių kartoteką. Regiu jį dabar, kaip eina, stabteli, pakelia aukštyn veidą, tarsi nuoširdžiai melstųsi. O Dieve, apsaugok mane nuo tų, kurie šliaužiodami keliais slepia peilį ir norėtų jį įsmeigti man į tarpupetę. Bet ką Viešpats Dievas gali pagelbėti? Visi imperatorių supantys žmonės yra tokie – klūpo ir slepia peilį. Viršūnėse niekada nešilta. Ūžauja lediniai gūsiai, visi stovi palinkę, nes turi saugotis, kad kaimynas nenustumtų į bedugnę.
T. K.-B.
Brangus bičiuli, žinoma, kad prisimenu. Juk tai buvo beveik vakar. Beveik vakar, prieš šimtmetį. Šiame mieste, bet jau kitoje planetoje, kuri nutolo. Kaip viskas susimaišo – laikai, vietos, į gabalėlius subyrėjęs pasaulis, niekaip nesulipdysi. Tiktai vienintelis prisiminimas išliko, vienintelis iš ankstesnio gyvenimo. Daug laiko buvau greta imperatoriaus, dirbau plunksnos ministerijos valdininku. Darbą pradėdavome aštuntą, kad viskas būtų paruošta iki devintos, kada ateis monarchas. Mūsų valdovas gyveno naujuosiuose rūmuose, priešais Afrikos salę, o oficialias pareigas vykdė senuosiuose rūmuose, stūksančiuose šalia, ant kalvos, kuriuos pastatė imperatorius Menelikas. Mūsų valdyba, kaip ir dauguma imperatoriaus institucijų, buvo senuosiuose rūmuose, kadangi Hajlė Sellasjė norėjo viską turėti kuo arčiau savęs. Atvažiuodavo kuriuo nors iš dvidešimt septynių automobilių, priklausančių jo asmeniniam garažui. Mėgo mašinas, labiausiai vertino rolsroisus dėl solidžių ir orių formų, tačiau paįvairinimui taip pat naudojosi mersedesais bei linkolnais kontinentaliais. Priminsiu, kad mūsų ponas pirmasis įvežė į Etiopiją automobilius ir visada palankiai žiūrėjo į techninio progreso entuziastus, kuriuos mūsų liaudis, deja, vertino priešiškai. O juk imperatorius vos neprarado valdžios ir net gyvybės, kai trečiajame dešimtmetyje iš Europos atvežė pirmąjį lėktuvą! Paprastas orlaivis tada buvo prilygintas šėtono išmonei, o magnatų dvaruose buvo rengiami sąmokslai prieš tokį pablūdusį monarchą, kone kabalistą ir burtininką. Nuo to laiko garbusis valdovas turėjo labiau tramdyti savo pionieriškas ambicijas, kol galų gale jų visai atsisakė dėl senyvam žmogui būdingo priešiškumo, kurį žadina bet kokios naujovės. Taigi devintą ryto atvykdavo į senuosius rūmus. Prieš vartus jo laukė pavaldinių minia, mėginanti imperatoriui įteikti peticijas. Teoriškai tai buvo paprasčiausias kelias ieškoti imperijoje teisingumo ir gerumo. Kadangi mūsų liaudis yra beraštė, o teisingumo paprastai ieško varguomenė, tie žmonės įsiskolindavo ilgiems metams, kad užmokėtų raštininkui, galinčiam surašyti jų skundus ir prašymus. Be to, iškildavo protokolinių kliaučių, nes papročiai reikalavo, kad paprasti žmoneliai prieš imperatorių klūpotų veidu žemyn, – o kaip, būdamas tokia poza, paduosi voką važiuojančiam limuzinu? Dalyką spręsdavo taip: imperatoriaus mašina sulėtindavo greitį, už stiklo pasirodydavo kupinas gerumo monarcho veidas, o iš paskos važiuojanti apsauga paimdavo vokų dalį iš prastuomenės tiesiamų rankų, tik dalį, mat būdavo ištisas rankų miškas. Jeigu minia pernelyg arti prišliauždavo prie atvažiuojančių automobilių, gvardija turėjo atstumti ir vaikyti įkyruolius, kadangi monarcho saugumas ir sosto orumas reikalavo, kad būtų galima pravažiuoti sklandžiai ir be nenumatytų trukdžių. Dabar mašinos įvažiuodavo į alėją, vedančią aukštyn, ir sustodavo rūmų kieme. Čia taip pat imperatoriaus laukdavo minia, tik visiškai kitokia nei toji prasčiokų, kuri stovėjo priešais vartus ir kurią vaikė įniršę imperatoriškosios apsauginių rinktinės gvardiečiai (Imperial Body Guard). Minią, sveikinančią monarchą kieme, sudarė imperatoriaus aplinkos žmonės. Visi susiburdavome čia anksčiau, kad nepavėluotume, nes ši akimirka mums buvo ypač reikšminga. Kiekvienas būtinai no-rėjo pasirodyti, nes vylėsi, kad imperatorius jį pastebės. Ne, net nesvajojo būti kaip nors specialiai pastebėtas, – neva garbusis valdovas pamato, prieina, užkalbina. Ne, toli gražu! Pasakysiu atvirai: buvo trokštama nors minimalaus dėmesio, tiesiog mažiausio, visiškai bet kokio, dešimtaeilio, vos numanomo, tokio, kuris imperatoriaus ničniekuo neįpareigotų, trunkančio sekundės dalelytę, o vis dėlto tokio, kad paskui pajustume vidinį drebulį ir mus užvaldytų triumfuojanti mintis – mane pastebėjo! Kiek tai suteikdavo jėgų! Kokių neaprėpiamų galimybių atverdavo! Tarkim, garbiojo valdovo akis praslydo tavo veidu, tiktai praslydo! Tiesą sakant, galima būtų teigti, kad nieko neįvyko, bet, kita vertus, – kaip nieko neįvyko, jeigu praslydo! Tuojau jaučiame, kaip kyla veido temperatūra, kraujas muša į galvą, stipriau suplaka širdis. Tai geriausi įrodymai, kad mus užkliudė patrono akis; bet ką ten – tie įrodymai šią akimirką neturi jokios reikšmės. Svarbesnis yra pats procesas, koks galėjo vykti mūsų valdovo atmintyje. Visi žinojo, kad valdovas dėl to, kad nesinaudojo nei skaitymo, nei rašymo gebėjimais, turėjo fenomenaliai išvystytą regimąją atmintį. Šia gamtos dovana galėjo grįsti savo lūkesčius asmuo, kurio veidu praslydo imperatoriaus žvilgsnis. Mat jau vylėsi, kad koks nors šmėstelėjęs pėdsakas, kad ir blankus šešėlis, įsispaudė valdovo atmintyje. Dabar reikėjo ištvermingai ir ryžtingai taip sukaliotis minioje, taip vyniotis ir spraustis, taip veržtis ir stumdytis, kad galėtum nuolat kaišioti savo veidą, vis atsukant ir pateikiant jį tokiu būdu, kad imperatoriaus žvilgsnis, net nevalingai ir nesąmoningai, užsirašinėtų, užsirašinėtų, užsirašinėtų. Toliau reikėjo, kad ateitų toks momentas, kai imperatorius pagalvos: tuoj, tuoj, veidas pažįstamas, o pavardės nežinau. Ir, tarkim, pasiklaus pavardės. Tiktai pavardės, bet to pakanka! Dabar veidas ir pavardė susijungs, ir rasis asmuo, parengtas paskyrimui kandidatas. Nes vien veidas – tai anonimas, vien pavardė – tai abstrakcija, o šiuo atveju dera sumaterialėti ir sukonkretėti, įgauti pavidalą, formą, pelnyti atskirybę. O, tai buvo labiausiai laukiama baimė, tačiau ypač sunkiai pasiekiama. Kadangi tame kieme, kur sveikino imperatorių, norinčių pakišti savo veidą buvo dešimtys ir, neperdedu, šimtai, vienas veidas trynėsi į kitą, aukštesnieji gniuždė žemesniuosius, tamsesni temdė šviesesnius, veidas neapkentė veido, prastuomenė rungėsi su aukštuomene, agresyvieji su silpnuoliais, veidas triuškino veidą, tačiau netgi tie, pažemintieji, atstumtieji, trečiaeiliai ir nugalėtieji, netgi jie, stovintys per atstumą, kurį diktuoja hierarchijos įstatymas, netgi tie slinkdavo į priekį, pasirodydami už pirmaeilių ir tituluotų veidų nors mažutėliu krašteliu, smilkinio krašteliu ar ausimi, skruostu ar smakru, – kad tik arčiau imperatoriaus žvilgsnio! Jeigu gerasis valdovas būtų panoręs savo žvilgsniu aprėpti visą sceną, atsivėrusią priešais, išlipus iš automobilio, tai būtų pastebėjęs, kad prie jo slenka ne tik nuolanki ir sykiu karštligiška daugiaveidė magma, bet ir tai, kad, be tos centrinės, aukštais titulais besipuikuojančios grupės, kairėje ir dešinėje, priešais jį ir už jo, toliau ir labai toli – duryse, languose, prie durų ir parko takeliuose – savo veidus taip pat prikišamai demonstruoja ištisi liokajų, virtuvės tarnų, valytojų ir policininkų būriai. O mūsų valdovas žiūri į visa tai. Ar valdovas tuo stebisi? Abejoju. Kadaise jis taip pat buvo daugiaveidės magmos dalelė. Argi jam nereikėjo kaišioti savo veido, kad, sukakus vos dvidešimt ketveriems, taptų sosto įpėdiniu? O konkurencija buvo išties pragariška! Dėl karūnos grūmėsi ištisa armija atkaklių didžiūnų. Tačiau jie skubėjo, lėkė vienas per kitą, kibo kits kitam į gerklę, drebėdami, nekantraudami, kad tik jau dabar, jau – sostas! Išmintingasis valdovas mokėjo laukti. O tai yra begal svarbi vertybė. Be šio gebėjimo laukti, be kantraus, net nuolankaus susitaikymo su tuo, kad proga gali pasitaikyti tik po daugelio metų, nėra ir politiko. Kad taptų sosto įpėdiniu, garbusis valdovas laukė dešimt metų, o paskui dar keturiolika – kad taptų imperatoriumi. Kone ketvirtį amžiaus atsargiai, bet energingai stengėsi, kad gautų karūną. Sakau atsargiai, nes jam būdingas uždarumas, diskretiškumas ir tylėjimas. Jis pažinojo rūmus, jis suvokė, kad visos sienos turi ausis, kad pro užuolaidas jį stebi įdėmūs žvilgsniai. Todėl turėjo būti apdairus ir gudrus. pirmiausia jam nebuvo galima anksčiau laiko atsiskleisti, demonstruoti godaus valdžios troškimo, nes tai iškart suvienija konkurentus ir skatina juos pulti į mūšį. Smogs prasiveržusiam į priekį, sunaikins jį. Ne, ištisus metus reikia eiti kartu su visais, stebint, kad niekas neišsišoktų. Ir budriai laukti savo šanso. Sukakus trisdešimčiai, šis žaidimas pelnė jam karūną, kurią jis išsaugojo keturiasdešimt ketverius metus.
Kai savo draugui parodžiau, ką rašau apie Hajlę Sellasję, o veikiau – istoriją apie imperatoriaus dvarą ir monarcho žlugimą, papasakotą tų, kurie spietėsi rūmų salonuose, įstaigose ir koridoriuose, jis paklausė, ar su besislapstančiais žmonėmis aš susitikinėjau vienas. Vienas? Tai nebūtų buvę įmanoma! Baltasis, svetimšalis… Niekas iš jų nebūtų manęs įsileidęs per slenkstį be patikimų rekomendacijų. Ir jau nieku gyvu niekas nebūtų norėjęs atvirai kalbėti, išsipasakoti (apskritai sunku etiopus prakalbinti, jie sugeba tylėti kaip kinai). Iš kur būčiau žinojęs, kur jų ieškoti, kur jie yra, ką galėtų papasakoti.
Ne, nebuvau vienas, turėjau vedlį.
Dabar, kai jis jau miręs, galiu pasakyti, kuo buvo vardu: Teferra Gabrewoldas. Į Adis Abebą atvykau 1963-iųjų gegužės viduryje. Po kelių dienų čia turėjo susirinkti nepriklausomos Afrikos prezidentai, todėl imperatorius rengė miestą šiam susitikimui. Tada Adis Abeba buvo didelis kelių tūkstančių gyventojų kaimas, išsidėstęs ant kalvų, tarp eukaliptų giraičių. Prie Čerčilio kelio (Churchill Road), centrinės gatvės, ganėsi karvių ir ožkų bandos, o mašinų eismas sustodavo, kai klajokliai per kelią varydavo išgąsdintų kupranugarių būrius. Lijo, ir šalutinėse gatvelėse lipniame, rudame purve buksavo automobiliai, vis giliau grimzdami, kol galop iš jų susidarydavo pusiau nuskendusių, sustingusių mašinų kolonos.
Imperatorius suprato, kad Afrikos sostinė privalo atrodyti žymiai puošniau, tad įsakė pastatyti keletą šiuolaikinių pastatų ir sutvarkyti pagrindines gatves. Deja, statybos be galo užsitęsė. regėdamas įvairiose miesto vietose stūksančius pastolius ir ten dirbančius žmones, prisiminiau sceną, kurią aprašė Evelynas Waughas, kai 1930 metais atvyko į Adis Abebą stebėti imperatoriaus karūnavimo:
„Atrodo, kad tik dabar pradėta statyti miestą. Kiekviename kampe stovėjo pusiau užbaigti statiniai. Kai kurie jau buvo užmesti, prie kitų plušo būriai skarmaluotų čiabuvių. Vieną popietę mačiau dvidešimt ar trisdešimt tokių žmonių, kurie, meistro armėno vadovaujami, šalino šiukšlių ir akmenų krūvas, užėmusias kiemą prieš pagrindinius rūmų vartus. Jų darbas buvo toks: sukrauti į medinius neštuvus šiukšles, o paskui jas išversti į penkiasdešimčia jardų tolėliau esantį sąvartyną. Meistras, laikydamas rankose ilgą lazdą, sukiojosi tarp žmonių. Jeigu jam prireikdavo trumpai pasitraukti, viskas kaipmat sustodavo. Tai nereiškia, kad žmonės prisėsdavo, pradėdavo plepėti, gulinėti ant žemės, ne, jie tiesiog apmirdavo toje pačioje vietoje, kur buvo lig šiol, sustingdavo tartum karvės ganykloje, o kartais užmigdavo letargo miegu, laikydami rankose plytą. Kai meistras pasirodydavo, tada jie vėl pradėdavo judėti, bet labai mieguistai, tarsi sulėtinto filmo personažai. Kai daužydavo juos lazda, nesišaukdavo pagalbos, neprotestuodavo, tik judėdavo truputį greičiau. Smūgiams pasibaigus, grįždavo prie lėto tempo, o kai meistras vėl nueidavo, iškart sustingdavo ir apmirdavo.“
Šiuosyk didysis sujudimas vyravo prie pagrindinių gatvių. Jų pakraščiu slinko gigantiški buldozeriai ir griovė arčiausiai stūksančias molio trobeles, mat prieš dieną policija buvo išvijusi jų gyventojus iš miesto. Paskui mūrininkų brigados statė aukštą sieną, kad ja būtų galima pridengti likusias trobeles. Kitos brigados išdažė sieną tautinėmis spalvomis. Miestas kvepėjo šviežiu betonu ir dažais, stingstančiu asfaltu ir palmių lapais, kuriais buvo išpuoštos sveikinimo arkos.
Prezidentų susitikimo proga imperatorius surengė imponuojantį priėmimą. Tam specialūs lėktuvai atgabeno iš Europos vynų ir ikrų. Iš Holivudo už 25 tūkstančius dolerių iškviesta dainininkė Miriam Makeba, baigiantis puotai, valdovams pagiedojo zulų genties giesmių. Pakviesta per tris tūkstančius svečių, kurie pagal hierarchiją buvo suskirstyti į kelias kategorijas, aukštesnes ir žemesnes, o kiekvienai kategorijai pasiųsti skirtingų spalvų kvietimai ir pateikti skirtingi valgiaraščiai.
Priėmimas vyko senuosiuose imperatoriaus rūmuose. Svečiai žingsniavo tarp ilgų imperatoriaus gvardijos rikiuočių, o kariai buvo ginkluoti alebardomis. Aukštuose bokšteliuose prožektorių apšviesti trimitininkai trimitavo giesmę imperatoriui. Ant baliustradų teatro trupės vaidino istorines scenas iš jau mirusių imperatorių gyvenimo. Mergaitės, pasipuošusios liaudies drabužiais, iš balkonų barstė gėlėmis svečius. Danguje sproginėjo plunksniniai fejerverkų kamuoliai.
Svečiams jau susėdus už stalų Didžiojoje salėje, užgrojo fanfaros ir įėjo imperatorius, jo dešinėje žingsniavo Naseras. Tai buvo keistoka pora. Naseras – aukštas, solidžios povyzos, valdingas vyras, palenkęs į priekį galvą, su šypsena, įrašyta plačiuose žandikauliuose, ir greta – smulkus, netgi menkutis ir metų išklaipytas Hajlės Sellasjės siluetas, jo prakaulus, išraiškingas veidas, didelės, žvilgančios, skvarbios akys. Už jų poromis įžengė kiti svečiai. Salė pakilo iš vietų, visi šaukė: „Bravo!“ Vienybės ir imperatoriaus garbei nuaidėjo ovacijos. Po to prasidėjo tikroji puota. Keturiems svečiams buvo priskirta po vieną juodaodį kelnerį (kelneriai susijaudinę ir nervingi, viskas krito jiems iš rankų). Stalo indai ir įrankiai buvo sidabriniai, senojo Hararės stiliaus, ant stalų gulėjo keletas tonų prabangaus antikinio sidabro. Vienas kitas kišosi įrankius į kišenes, kas – šaukštą, kas – šakutę.
Ant stalų priversti aukščiausi mėsos ir vaisių, žuvų ir sūrių kalnai. Nuo daugiaaukščių tortų varvėjo saldus ryškiaspalvis glaistas. Žaismingai mirguliuojantys ir gaiviai kvepiantys rinktiniai vynai. Grojo muzika, o išpuošti klounai, džiugindami besilinksminančius svečius, raitė salto. Pokalbiai, juokas ir gardūs valgiai trumpino laiką.
Buvo puiku.
Per tą šventę man prireikė nueiti į gerą vietą, bet nežinojau, kur tokia yra. Iš Didžiosios salės pro šonines duris išėjau į lauką. Tamsi naktis, it rūkas dulkiantis lietus, gegužės, bet šaltokas. Už durų leidosi nuožulnus skardis, o už keliasdešimties metrų stūksojo menkai apšviestas barakas, be sienų. Nuo šoninių durų, pro kurias išėjau, iki pat barako eilėmis stovėjo kelneriai ir vienas kitam perdavinėjo pusdubenius su likučiais nuo svečių stalo. Tais pusdubeniais barako link plaukė kaulų, nuograužų, patižusių salotų, žuvų galvų ir mėsos liekanų srautas. Slidinėdamas po purvą ir išmesto maisto likučius, pasukau prie barako.
Prie pat jo pamačiau, kad tamsa už barako juda, kad kažkas toje tamsoje slankioja, murmuliuoja ir burbuliuoja, dūsauja ir plekši. Užėjau už barako.
Purvinuose nakties brūzgynuose lyjant lietui stovėjo tanki basų elgetų minia. Barake plušantys plovėjai svaidė jiems iš pusdubenių liekanas. Žiūrėjau į minią, kuri uoliai ir susikaupusi rijo nuograužas, išėdas ir žuvų galvas. Tas pokylis išsiskyrė atidžiu, skrupulingu susitelkimu, gal kiek gaivališka ir užsimirštančia biologija – alkiu, tenkinamu su įtampa, tarsi įsiręžus, ekstaziškai.
Kelneriai kartkartėmis pristigdavo darbo, pusdubenių srautas nustodavo tekėjęs, o minia minutėlę nurimdavo, atpalaiduodavo raumenis, sakytum, vadui davus įsakymą „laisvai“. Žmonės šluostydavosi šlapius veidus ir tvarkydavosi nuo lietaus ir purvo sukietėjusius savo skudurus. Pusdubenių srautui vėl pradėjus tekėti (ten, viršuje, irgi tęsėsi didysis ėdimas, čepsėjimas, pliaukšėjimas ir čiulpimas), minia iš naujo įnikdavo į palaimingą ir uolų valgymo triūsą.
Sušlapau, tad grįžau į Didžiąją salę, į imperatoriaus puotą. Nužvelgiau sidabrą ir auksą, aksomą ir purpurą, pažiūrėjau į prezidentą Kasavubu, į savo kaimyną, kažkokį Aye Mamlaye, įkvėpiau smilkalų ir rožių kvapo, išklausiau įtaigios zulų genties giesmės, kurią giedojo Miriam Makeba, nusilenkiau imperatoriui (tai buvo esminis protokolo reikalavimas) ir pasukau namo.
Išvykus prezidentams (paskubomis, kadangi ilgiau užtrukus užsienyje kartais prarandama kėdė), imperatorius pasikvietė mus – tai yra grupę užsienio korespondentų, akredituotų čia pirmosios Afrikos valstybių vadovų konferencijos proga, – papusryčiauti. Pranešimą ir kvietimus mums atvežė vietinis globėjas, informacijos ministerijos valdininkas, toks Teferra Gabrewoldas, aukštas, išvaizdus amharas, paprastai tylus ir uždaras; atvežė į Afrikos salę, kur leidome dienas ir naktis, beviltiškai ir nervingai laukdami ryšio su savo sostinėmis. Bet šiuokart jis buvo neįprastai emocingas, susijaudinęs. Krito į akis tai, kad kaskart, kai tardavo Hajlės Sellsajės vardą, iškilmingai nulenkdavo galvą.
Puiku! – sušuko graikas-turkas-kiprietis-maltietis Ivo Svarzinis, kuris dirbo oficialiai neegzistuojančiai MIB agentūrai, o iš tikrųjų italų naftos koncerno ENI žvalgybai, – galėsime pasiskųsti šiam tipeliui, kaip jie organizavo mums ryšį.
Turiu pridurti, kad tokie korespondentai, landžiojantys po tolimiausius pasaulio užkampius, yra ciniški ir tvirti žmonės, visko matę, daug išgyvenę, nes, norėdami atlikti savo profesinį darbą, turi nuolat įveikti tūkstančius kliūčių, apie kurias dauguma žmonių neturi žalio supratimo; todėl jie dėl nieko išties nesuka galvos, bet priversti laukti iki išsekimo ir todėl įniršę tikrai gali pasiskųsti imperatoriui dėl bjaurių darbo sąlygų ir menkutės vietinės valdžios pagalbos. Tačiau net tokie žmonės turi retkarčiais pagalvoti apie savo elgesį. O dabar atėjo kaip tik toks momentas: po Svarzinio žodžių pastebėjome, jog Teferra išbalo, pasilenkė ir pradėjo nervingai, nerišliai kaži ką vapėti, iš ko galų gale buvo galima suprasti, kad jeigu pasiskųsime, imperatorius įsakys nukirsti jam galvą. Kartojo tą ir kartojo. Mūsų grupėje nuomonės išsiskyrė. Aš pasisakiau už tai, kad nieko nedarytume ir neužkrautume savo sąžinei žmogaus gyvybės. Dauguma manė lygiai taip pat, todėl galop nusprendėme, kad, kalbėdami su imperatoriumi, šios temos neliesime. Teferra klausėsi diskusijos, kurios pabaiga turėjo jį pradžiuginti. Tačiau, kaip kiekvienas amharas, jis iš prigimties buvo nepatiklus ir įtarus, o šie bruožai ypač pasireikšdavo tada, kai bendraudavo su svetimšaliais; tad nuėjo nuo mūsų prislėgtas ir palaužtas. Kitą dieną štai grįžtame iš imperatoriaus apdovanoti sidabriniais medalionais su jo herbu. Ceremonmeisteris mus veda ilgu koridoriumi iki fasadinių durų. Prie sienos stovi Teferra tokia išraiška, kokia nuteistasis išklauso lemtingą teismo sprendimą, veidas sukritęs, visas suprakaitavęs.
Teferra! – rėkia linksmai nusiteikęs Svarzinis, tave labai gyrėme. (Tai tiesa.) Gausi aukštesnes pareigas! Ir plekšnoja jam per virpančius pečius.
Vėliau, kol jis buvo gyvas, kiekvieną kartą atvykęs į Adis Abebą jį aplankydavau. Nuvertus imperatorių, dar kiek laiko jis aktyviai veikė, nes, jo laimei, buvo išmestas iš rūmų paskutiniais Hajlės Sellasjės valdymo mėnesiais. Pažinojo visus žmones iš imperatoriaus aplinkos, o su kai kuriais buvo susigiminiavęs. Kaip visi amharai, labai vertinantys riteriškumą, jis mokėjo parodyti dėkingumą, todėl visokiais būdais stengėsi atsimokėti už tai, kad anuomet išsaugojome jo galvą. Netrukus po imperatoriaus nuvertimo susitikau su Teferra viešbutyje „Ras“, savo kambaryje. Pirmuosius revoliucijos mėnesius miestas gyveno euforiškai. Gatvėmis traukdavo triukšmingos demonstracijos, vieni rėmė karinę valdžią, kiti – reikalavo jos atsistatydinimo, žygiuodavo eisenos, reikalaujančios žemės ūkio reformos, taip pat tos, kurios norėjo teisti senąją ekipą, bei tos, kurios ragino atiduoti imperatoriaus turtą vargšams; jau nuo pat ryto gatves užpildydavo triukšminga minia, kildavo grumtynės, konfliktai. Tada kambaryje jam pasakiau, kad norėčiau surasti imperatoriaus žmonių. Teferra nustebo, tačiau sutiko padėti. Prasidėjo mūsų paslaptingi žygiai. Buvome pora kolekcionierių, trokštančių atgauti pražūčiai pasmerktus paveikslus, kad galėtume surengti senojo valdymo meno parodą.
Maždaug tuo pat metu prasiveržė fetašės beprotybė, kuri vėliau išsiplėtė iki pasaulyje neregėtų mastų, – jos aukomis tapome visi, visi gyvi žmonės, nepaisant odos spalvos, amžiaus, lyties ir visuomeninės padėties. Fetašė – tai amharų žodis, reiškiantis reviziją. Ūmai visi pradėjo vienas kitą revizuoti. Nuo aušros ligi nakties, net visą parą, nepailstamai, visur. Revoliucija padalijo žmones į atskiras stovyklas, ir prasidėjo kova. Nebuvo nei barikadų, nei apkasų, nei kitokių ryškių skyrimo linijų, todėl kiekvienas sutiktas žmogus galėjo būti priešas. Šią visuotinės grėsmės atmosferą dar labiau didino liguistas įtarumas, kurį jaučia kiekvienas amharas kitam žmogui (taip pat ir kitam amharui), nes esą juo niekada negalima pasitikėti, tikėti jo žodžiu, pasikliauti juo, kadangi žmonių nuostatos esančios blogos ir apgaulingos, o patys žmonės – sąmokslininkai. Amharų filosofija yra pesimistinė, liūdna, todėl jų žvilgsniai liūdni, tačiau kartu – budrūs ir stebintys, veidai – rimti, įtempti, jie retai teikiasi nusišypsoti.
Visi jie turi ginklus, myli ginklus. Turtingieji savo dvaruose laikė ištisus arsenalus ir savo nuosavas armijas. Karininkų būstuose taip pat galima išvysti arsenalus: automatus, pistoletų kolekcijas, granatų dėžes. Dar prieš kelerius metus revolverius buvo galima įsigyti parduotuvėse kaip ir kitas prekes – pakakdavo tik sumokėti, niekas nieko neklausinėdavo. Plebėjų ginklai blogesni ir dažnai labai seni: įvairiausi titnaginiai, užtaisomi per vamzdį, visokiausios šaudyklės, ištisas muziejus, nešiojamas ant pečių. Dauguma tų iškasenų netinkamos naudoti, nes niekas jau negamina joms amunicijos. Todėl turguje šovinys kartais brangesnis nei šautuvas, šoviniai yra vertingiausia valiuta, paklausesnė negu doleris. Nes kas tas doleris? – tai popierius, o šovinys gali išgelbėti gyvybę. Šoviniai įprasmina mūsų ginklus, o mes tampame reikšmingi.
Kokią vertę turi žmogaus gyvenimas? Kitas žmogus egzistuoja tiek, kiek jis yra užtvara mūsų kelyje. Gyvybė nedaug tereiškia, nors geriau ją atimti iš priešo, kol jis dar nespėjo smogti mums. Kiekvieną naktį – susišaudymai (taip pat ir dieną), paskui gatvėje guli užmuštieji.
Negusai, sakau mūsų vairuotojui, per daug šaudo. Bet jis tyli, nieko neatsako, nežinau, ką galvoja. Yra išmiklinti taip, kad be priežasties išsitrauktų pistoletą ir šautų.
Užmušti.
Gal būtų galima kitaip, gal būtų galima išsiversti be šito? Tačiau jie taip nemano, jų mintys nukreiptos ne į gyvenimą, o į mirtį. Iš pradžių jie kalbasi ramiai, paskui prasideda ginčas, barnis ir galų gale pasigirsta šūviai. Iš kur tiek įniršio, agresijos, neapykantos? Ir viskas be refleksijų, be susimąstymo akimirkos, be stabdžių, stačia galva į prarają.
Tad, siekdama suvaldyti padėtį ir nuginkluoti opoziciją, valdžia parengė visuotinę fetašę. Mus nuolat, be perstojo, tikrina. Gatvėje, automobilyje, prieš namus (ir namuose), priešais parduotuvę, priešais paštą, priešais įėjimą į įstaigą, į redakciją, į bažnyčią, į kiną. Prie banko, prie restorano, turguje, parke. Kiekvienas gali mus patikrinti, nes nežinome, kas turi tokią teisę, o kas – ne, ir geriau neklausti, kadangi tai reikalą tik pablogina, geriau pasiduoti. Nuolatos kas nors mus tikrina, kažkokie apdriskę tipai su lazdomis, nieko nekalba, tik stabdo mus ir tiesia savo rankas, rodydami, kad mes taip pat turime ištiesti rankas, tai yra atsistoti tam tikra poza, o tada viską išima iš portfelio, iš kišenių, apžiūrinėja, stebisi, rauko kaktas, linguoja galvą, tariasi, paskui apčiupinėja mūsų pečius, pilvus, kojas, batus. Na ir ką? – nieko, galime eiti toliau, kol vėl lieps tiesti rankas, kol atsidursime prie kitos fetašės. O toji kita gali būti vos už kelių žingsnių, ir tada viskas prasideda iš pradžių, nes fetašės nesumuojamos, nedaromas vienas generalinis valymas visiems laikams, vienas generalinis išteisinimas, nes kiekvieną kartą, kas pora metrų, kas pora minučių, vėl ir vėl iš naujo privalome apsivalyti, išsiteisinti, gauti nuodėmių išrišimą. Labiausiai kamuoja fetašės keliuose, važiuojant autobusu. Dešimtys stabdymų, visi išlipa, visą bagažą atidaro, išskrodžia, išverčia, išardo, išsukinėja, iščiupinėja. Esame apieškoti, apčiupinėti, apgrabinėti, apglamžyti. Paskui į autobusą spraudžiame bagažą, kuris iškilo it tešla duonkubilyje, o per kitą fetašę – vėl viską išmeta, išspardo ant kelio, skudurus, pintines, pomidorus, puodus (visa tai atrodo kaip spontaniška ir chaotiška pakelės mugė), vėl ieško, gniuždo, narsto, krato. Fetašės taip apkartina kelionę, kad jau jos viduryje norėtum sugrįžti; bet kaip grįžti, likti plyname lauke, tarp viršukalnių, tapti plėšikų grobiu? Kartais fetašės apima ištisus rajonus, tada tai jau rimtas dalykas. Tokias fetašes rengia kariuomenė: ji ieško ginklų sandėlių, slaptų spaustuvių ir anarchistų. Per tokias operacijas girdisi šūviai, o paskui guli užmuštieji. Jeigu koks užsižioplinęs pateks į tokią akciją – net ir visiškai nekaltas, – jam teks sunkus išbandymas. Tada reikia lėtai eiti nuo vieno nutaikyto vamzdžio prie kito, pakeltomis rankomis ir laukti nuosprendžio. Bet dažniausiai susiduri su saviveikline fetaše, prie kurios galima priprasti. Daug žmonių savavališkai daro kitiems fetašę, tai yra čiupinėjimą ir graibymą: tuo užsiima fetašistai vienišiai, veikiantys pavieniui, be jokio bendrai parengto plano. Einame gatve, – staiga mus sustabdo kažkoks nepažįstamas žmogus ir ištiesia rankas. Nieko nepadarysi, mums taip pat reikia ištiesti rankas – tai yra atsistoti tikrinimo poza. Tada mus apčiupinėja, apžnaibo, apgrabinėja, o vėliau linkteli galvą – esame laisvi. Matyt, akimirką pamanė, kad esame priešai, o dabar atsikratė įtarinėjimų, ir esame ramūs. Galime eiti toliau, užmiršę apie tą banalų nutikimą. Viešbutyje, kuriame gyvenau, mane labai mėgo revizuoti vienas apsauginis. Kartais skubėdamas greitai įbėgdavau į fojė ir lėkdavau į savo kambarį antrame aukšte, tada jis skuosdavo iš paskos ir, man nespėjus užsirakinti, įsisprausdavo vidun ir ten darydavo man fetašę. Mano sapnai buvo fetašiniai. It skruzdėlės apnikdavo daugybė rankų, – juodų, nešvarių, čiupinėjančių, šliaužiojančių, šokančių, ieškančių, – kurios glamžė, žnaibė, kuteno, čiupo už gerklės, – pakirsdavau šlapias nuo prakaito ir negalėdavau užmigti iki pat ryto.
Tačiau, nepaisydamas tų bjaurių kliaučių, ir toliau vaikščiojau į namus, į kuriuos man padėdavo patekti Teferra, klausydavausi balsų apie imperatorių, ataidinčių dabar jau tarsi iš kito pasaulio.
A. M.-M.
Kaip trejeto durų liokajus buvau svarbiausias iš liokajų, priskirtų aptarnauti Audiencijų salę. Į ją vedė trejos poros durų, tad buvo trys liokajai varstytojai; tačiau mano vieta buvo pirmoji, nes pro manąsias duris praeidavo imperatorius. Kai garbusis valdovas išeidavo iš Salės, taip pat atidarydavau duris. Mano uždavinys – atverti duris pačiu laiku, taip, kad nutaikyčiau momentą. Jeigu atidaryčiau per anksti, galėtų kilti įtarimas, jog imperatorių išprašau iš Salės. O jeigu atidaryčiau duris per vėlai, garbiajam valdovui būtų reikėję sulėtinti žingsnį, gal net stabtelėti, – tai jau būtų jo didenybės orumo pažeidimas, nes reikalaujama, kad pirmojo asmens judėjimas vyktų be sutrikimų, kad jam neiškiltų jokia kliūtis.
G. S.-D.
Rytą, tarp devynių ir dešimtos, mūsų valdovas praleisdavo Audiencijų salėje, ten jis skirstydavo pareigas, todėl tas laikas vadinosi nominacijų valanda. Imperatorius įeidavo į Salę, ten jo laukdavo nominacijoms paskirtų ir žemai besilankstančių valdininkų gretos. Kai tik mūsų valdovas atsisėsdavo į sostą, paslinkdavau jam po kojomis pagalvėlę. Tai turėjo būti atlikta žaibiškai, kad neliktų nė mažiausios akimirkos, per kurią kilniojo monarcho kojos pakibtų ore. Visi žinome, kad mūsų valdovas buvo žemo ūgio, o juk jo užimamas postas reikalavo, kad jis būtų aukščiau už pavaldinius ir grynai fiziškai. Todėl valdovo sostai buvo aukštomis kojomis ir aukštai pritvirtintomis sėdynėmis, ypač tie, paveldėti iš imperatoriaus Meneliko, kuris buvo nepaprasto ūgio vyriškis. Iškilo prieštara tarp aukšto sosto būtinybės ir garbiojo valdovo silueto, labiausiai erzinanti ir rūpesčius kelianti prieštara – būtent prie kojų, kadangi, nevalia net pagalvoti, kad deramą orumą išsaugotų asmuo, kurio kojos mataruoja ore it mažo vaiko! Pagalvė kaip tik ir išsprendė tą subtilų, tokį svarbų reikalą. Dvidešimt šešerius metus buvau garbiojo valdovo pagalvininkas. Lydėjau jį visose kelionėse po pasaulį, ir – galiu tai nesikuklindamas pasakyti – mūsų valdovas be manęs niekur negalėjo pajudėti, nes jo orumas reikalavo, kad nuolat sėdėtų soste, soste negalėjo sėdėti be pagalvėlės, o pagalvininkas buvau aš. Turėjau tamtyč parengtą protokolą, netgi žinojau nepaprastai daug naudingų dalykų apie kiekvieną sostą, – tos žinios man padėdavo greitai ir tiksliai parinkti tinkamo dydžio pagalves, kad neduok Dieve nenutiktų piktinantis dalykas – tarp pagalvėlio ir imperatoriaus batų atsirastų tuštuma! Savo sandėlyje turėjau penkiasdešimt dvi skirtingo formato, storumo, medžiagos ir spalvos pagalvėles. Pats asmeniškai žiūrėjau, kad būtų tinkamos pagalvių saugojimo sąlygos, ypač to, kad neįsiveistų blusų – tikro mūsų krašto botago, – nes tokio aplaidumo pasekmės galėtų būti baisiai skandalingos.
T. L.
My dear brother, karūnavimo momentas sukrėtė visus rūmus! Vieni drebėjo iš džiaugsmo ir gryniausio jaudulių malonumo, kiti… ką gi, drebėjo iš baimės ir katastrofos nuojautos, kadangi šią valandą garbusis valdovas ne tik dalydavo dovanas, išskirtinumo laurus ir postus, bet ir barėsi, šalino iš pareigų, atiminėjo privilegijas. Ne taip pasakiau! Tiesą sakant, tarp pradžiugintųjų ir išsigandusiųjų nebuvo skirtumo; visų pakviestųjų į Audiencijų salę širdys pritvinkdavo lygia greta džiaugsmu ir nuogąsčiu, kadangi nė vienas nežinojo, kas jo laukia. Tokia buvo mūsų valdovo gili išmintis: niekas nežinojo nei savo dienos, nei lemties. Rūmuose dėl tokio imperatoriaus intencijų netikrumo ir neaiškumo nuolat sklido gandai ir spėlionės. O rūmuose buvo įvairių frakcijų ir grupuočių, kurios tarp savęs pragaištingai kovojo, viena kitą silpnindamos ir naikindamos. Kaip tik šis dalykas mūsų garbiajam valdovui ir buvo svarbiausias. Tokia jam šventą ramybę užtikrinanti pusiausvyra. Jeigu kuri nors grupuotė imdavo viršų, valdovas savo malonėmis apdovanodavo jos priešininkus, tokiu būdu ir vėl grąžindamas pirmaujančiuosius į paralyžiuojančią pusiausvyrą. Mūsų valdovas spausdavo klavišus, – tai baltą, tai juodą, – ir iš fortepijono išgaudavo harmoningą, jo ausį raminamą melodiją. Visi atsiduodavo tam spaudimui, mat vienintelis jų būties pamatas buvo imperatoriaus valia, o jeigu jis jos būtų atsisakęs, tą pačią dieną jie būtų be pėdsako dingę iš rūmų. Taip, jie patys nebuvo kuo nors savaime. Žmonės juos matė tiek, kiek juos apšvietė monarcho karūnos spindesys. Hajlė Sellasjė buvo konstitucinis Dievo išrinktasis, toks pakylėtasis negalėjo pritarti kuriai nors vienai frakcijai, nors naudodavosi tai viena, tai kita – labiau nei kitomis; bet jeigu viena iš remiamų grupuočių būdavo pernelyg agresyvi, tuomet imperatorius ją bardavo, galėdavo netgi formaliai pasmerkti. Ypač jei tai būdavo aršių, ryžtingų veikėjų frakcijos, kurias mūsų valdovas paskirdavo tvarkai įvesti. Mat imperatorius kalbėdavo švelniu, geraširdišku tonu, guosdamas liaudį, kuri niekada nebuvo girdėjusi, kad pro valdovo lūpas veržtųsi pikti žodžiai. O juk geraširdiškai neįmanoma valdyti imperijos, kas nors privalo tramdyti opoziciją ir ginti imperatoriaus, rūmų ir valstybės interesus. Tai darė aršiųjų frakcijos, anaiptol nesuprasdamos subtilių imperatoriaus ketinimų, todėl grimzdo klaidose, tiksliau – per didelio stengimosi klaidose. Jos troško valdovo pripažinimo, uoliai stengėsi įvesti absoliučią tvarką, o garbusis valdovas norėjo esmingos tvarkos, tai yra tvarkos su tam tikra netvarkos doze, kuri monarchui leistų parodyti jo švelnumą ir supratingumą. Todėl kai tik aršiųjų grupuotė įžengdavo į tą netvarkos erdvę, susilaukdavo drausminančio valdovo žvilgsnio. Rūmuose buvo trys pagrindinės frakcijos – aristokratų, biurokratų ir vadinamųjų personalinių žmonių. Aristokratų frakcija, sudaryta iš kraštutinių konservatorių ir didžiųjų žemvaldžių, būrėsi karūnos taryboje, o jos vadovas buvo jau sušaudytas kunigaikštis Kassa. Biurokratų frakcija, daugiausia linkusi į reformas ir labiausiai apsišvietusi (jos atstovų dalis turėjo aukštąjį išsilavinimą), buvo užėmusi ministerijas bei imperijos institucijas. Pagaliau personalinių asmenų frakcija – tai išskirtinė mūsų valdžios grupė, kurią sukūrė pats imperatorius. Garbusis valdovas, stiprios valstybės ir centralizuotos valdžios šalininkas, privalėjo sumaniai ir gabiai kovoti su aristokratų frakcija, kuri norėjo valdyti provincijas ir turėti silpną, neryžtingą valdovą. Bet jis negalėjo su aristokratais kovoti jų pačių rankomis, todėl nuolat asmeniškai į savo aplinką įtraukdavo pasirinktus liaudies atstovus, jaunus ir gabius, bet gimusius prastuomenėje, šiaip tokius, kilusius iš žemiausių plebėjų, dažnai atsitiktinai parinktus iš minios, susispietusios tada, kai mūsų valdovas bendraudavo su liaudimi. Tie personaliniai imperatoriaus žmonės, tiesiog ištraukti iš mūsų beviltiškos ir vargingos provincijos į aukščiausiųjų rūmų salonus, susidurdavo su natūraliu senbuvių aristokratų priešiškumu ir neapykanta; spėriai paragavę rūmų malonumų ir aiškių valdžios privilegijų, personaliniai asmenys neapsakomai uoliai ir netgi gabiai tarnavo imperatoriui, žinodami, kad jie čia yra ir neretai užima aukščiausius valstybės postus vien tiktai garbiojo valdovo valia. jiems imperatorius skirdavo didžiausio pasitikėjimo reikalaujančias pareigas. Jie dirbo plunksnos ministerijoje, imperatoriaus politinėje policijoje, rūmų valdyboje. Jie atskleisdavo visus sąmokslus ir intrigas, persekiojo pasipūtėlišką ir kerštingą opoziciją. Atkreipk dėmesį, pone žurnaliste, imperatorius ne tik pats spręsdavo, ką paskirti į visus postus, bet anksčiau netgi asmeniškai kiekvienam paskirtajam apie tai pranešdavo. Jisai, tiktai jisai! Skirdavo į aukščiausias pareigas, bet taip – į vidurinio ir žemesniojo lygio, skyrė paštų viršininkus, mokyklos vadovus, policijos nuovados viršininkus, visus, net ir paprasčiausius valdininkus, prievaizdus, spirito varyklų, ligoninių, viešbučių direktorius, dar sykį pakartosiu – visus, jis asmeniškai. Pretendentus kviesdavosi į Audiencijų salę ir čia, išsirikiavę į nesibaigiančią gretą (mat tai buvo didžiausios masės žmonių!), jie laukdavo imperatoriaus. Paskui kiekvienas paeiliui prieidavo prie sosto, susijaudinęs ir žemai nusilenkęs išklausydavo, kokį postą jam skiria imperatorius, bučiavo ranką maloningajam ir atbulas išeidavo. Net mažiausiai svarbus paskyrimas atėjo iš paties imperatoriaus, kadangi visutėlės valdžios šaltinis buvo ne valstybė, ne kokia kita institucija, bet tik grynai asmeniškai garbusis valdovas. Kokia tai didi ir svarbi teisė! Mat nuo tos akimirkos, kai imperatorius skelbdavo nominacijas ir suteikdavo palaiminimą, užsimegzdavo ypatingi žmogiškieji saitai, tiesa, priklausantys nuo hierarchijos taisyklių, bet vis dėlto saitai, kurie lėmė vieną principą – lojalumo principą: juo ir vadovaudavosi mūsų valdovas, kai pakylėdavo arba nužemindavo žmones. Mano drauge, galima būtų surašyti ištisą biblioteką įskundimų, kurie per ilgus metus pasiekdavo imperatoriaus ausį ir kurie buvo nukreipti prieš Waldę Giyorgisą, artimiausią imperatoriaus žmogų, plunksnos ministrą. Tai buvo sukčiausia, atstumianti ir labiausiai korumpuota asmenybė, kokią nešiojo mūsų rūmų parketas. Jau pats žmogaus įskundimas galėjo užtraukti baisiausias pasekmes. Kaip vis dėlto jau turėjo būti blogai, kad, nepaisant to, juo buvo skundžiamasi. Tačiau imperatoriaus ausys visada buvo kurčios. Waldė Giyorgisas galėjo elgtis kaip norėjo, jo savivalė neturėjo ribų. Tačiau jį taip apakino nebaudžiamumas ir savimeilė, kad vieną kartą dalyvavo sąmokslininkų frakcijos susirinkime, o apie tai rūmų žvalgyba informavo garbųjį valdovą. Tasai laukė, kad Waldė Giyorgisas apie šį poelgį pasisakys pats, bet jis nė vienu žodžiu apie tą dalyką neužsiminė, kitaip tariant, sulaužė lojalumo principą. Ir jau kitą dieną nominacijų valandą valdovas pradėjo nuo plunksnos ministro, žmogaus, kuris turėjo kone tokią pat valdžią kaip ir garbusis monarchas: iš antrojo valstybėje asmens pozicijų Waldė Giyorgisas nukrito į mažo valdininko postą pietų provincijos užkampyje. Išklausęs sprendimą, – tik įsivaizduokime, kaip turėjo šią akimirką tramdyti savo nustebimą ir siaubą, – pabučiavo pagal paprotį maloningojo valdovo ranką ir, traukdamasis atbulas, paliko rūmus visiems laikams. Arba toks veikėjas kaip kunigaikštis Imru. Tai buvo galbūt iškiliausia elito individualybė, aukščiausio pripažinimo ir postų vertas žmogus. Bet kas iš to, juk, kaip minėjau, maloningasis valdovas niekada nesiremdavo gebėjimų kriterijumi, o visada ir visur tiktai lojalumo principu. Ir štai nežinia kaip ir kodėl, bet ūmai kunigaikštis Imru susidomėjo reformomis ir, nepasiklausęs imperatoriaus nuomonės, išdalijo valstiečiams savo žemių dalį. Taigi, šį tą nutylėdamas nuo imperatoriaus, nemaloniai ir tiesiog arogantiškai sulaužė lojalumo principą. Ir gerasis valdovas, kuris ruošėsi kunigaikštį paskirti į aukštą bei garbingą postą, turėjo išginti jį iš šalies dvidešimčiai metų. Šičia pažymėsiu, jog mūsų valdovas nebuvo prieš reformas, atvirkščiai – visada palankiai žiūrėjo į progresą ir tobulėjimą, tačiau negalėjo pakęsti, kad kas nors reformas stumtų vienas pats, savo protu, nes tai – pirma, gimdė savavaliavimo ir anarchijos pavojų, o antra, – galėjo sudaryti įspūdį, jog imperijoje, be paties imperatoriaus, dar yra kažkokių kitų geradarių. Tad jeigu gabus, protingas ministras ir panorėjo savo barelyje atlikti net ir mažiausią reformą, turėjo taip tvarkyti reikalą, privalėjo taip jį pristatyti imperatoriui, taip viską nušviesti ir formuluoti, kad visi tvirtai, akivaizdžiai ir nenuginčijamai žinotų: būtent jo didenybė imperatorius asmeniškai yra malonusis reformų pradininkas, kūrėjas ir šalininkas, nors, tiesą sakant, mūsų monarchas nevisiškai orientavosi, kokia to ar kito dalyko esmė. Bet juk ne visi ministrai buvo išmintingi! Būna jaunų žmonių, kurie menkai pažįsta rūmų tradicijas, todėl jie, vedini savo ambicijų bei trokšdami liaudies pripažinimo, savavališkai mėgino vieną ar kitą mažmožį reformuoti, – tarytum imperatoriaus pripažinimas nebūtų vienintelis pastangų vertas dalykas! Sakytum, nežinojo, kad šitaip laužo lojalumo principą ir laidoja ne tik save, bet ir pačią reformą – juk jeigu jos autoriumi nebuvo pats imperatorius, ji niekada neturėjo šansų išvysti dienos šviesą. Sakysiu atvirai, gerasis valdovas labiau norėjo blogų ministrų. Todėl, kad mūsų valdovas mėgo kurti naudingus kontrastus. O kaipgi sukurtum kontrastą, jeigu tave suptų geri ministrai? Liaudis nežinotų, kur ieškoti pagalbos, iš ko laukti gerumo ir išminties. Visi būtų buvę geri ir išmintingi. Kokia suirutė tada kiltų imperijoje! Vietoj vienos saulės šviestų penkiasdešimt, ir kiekvienas garbintų tiktai tą planetą, kurią asmeniškai pasirinko. O ne, brangusis drauge, liaudies negalima gundyti tokia pragaištinga savivale. Saulė privalo būti viena, juk taip sutvarkyta gamta, o visos kitos teorijos – tai tik neatsakinga ir Dievui prieštaraujanti erezija. Tačiau gali būti tikras: mūsų valdovas kurdavo kontrastą, tokį imponuojantį ir geravalį, ir todėl liaudis neklysdavo spręsdama, kas yra saulė, o kas – šešėlis.