Mindaugas Urbaitis. Festivaliai ir kasdienybė

2010 m. Nr. 1

Toks įspūdis, kad jau kuris laikas gyvename nuo festivalio iki festivalio – ko gero, muzikai šitai labiausiai gali jausti. Bet ne: vienas muzikos festivalis keičia kitą ir atrodo, kad jie niekada nesibaigia. Na, baigiasi nebent tuomet, kai mūsų dėmesys jau nebepajėgia jų, vienas kitą sparčiai keičiančių, nei sekti, nei aprėp­ti – ne tik pasiklausyti muzikos, kuri juose skamba, bet net ir spėti susipažinti su koncertų programomis bei jų atlikėjais. Laimei, ne visi Lietuvoje vykstantys net ir naujajai muzikai skirti festivaliai yra vienodai įdomūs įvairioms klausyto­jų grupėms.

Šiuolaikinei muzikai festivalių Lietuvoje nėra skirta tiek daug, didesniuose miestuose per metus jų vyksta vos keli ar tik po vieną, todėl ir sekti, kas juose skamba, ir apsilankyti jų koncertuose visiškai įmanoma. To paties pavadinimo festivaliai rengiami dažniausiai kartą per metus, todėl kai kada net prailgsta laukti būsimojo. Jau senokai nusistovėjo tradicija tokiuose festivaliuose šalia žy­miausių nūdienos pasaulio kompozitorių pristatyti ir naujausius lietuvių kūrinius.

Atrodytų, labai prasmingas ir geras sumanymas – išgirsti naujausią saviškių kūrybą ir galėti čia pat ją palyginti su vertingiausiais dabarties užsienio kom­pozitorių pasiekimais. Kasmet, vos tik praūžus vienam ar kitam šiuolaikinės muzikos festivaliui, puolama lyginti juose skambėjusių kompozitorių – dažnai tikrų pasaulinių žvaigždžių – kūrinių ir lietuvių kompozitorių kūrybos. Natū­ralu, taip gretinant lietuviai beveik visuomet pralaimi, bet manau, kad taip ver­tinti yra didžiai neteisinga. Juk nesunku įsivaizduoti, kaip sužaistų lietuviška nedidelio miesto krepšinio komanda su pajėgiu NBA klubu? Ir kokia būtų tokio žaidimo prasmė? Bet ar nuo to mažėja lietuviškų klubų žaidimo reikšmė savojo­je LKL? Iš tiesų lietuvių kompozitorių kūryba skleidžiasi pirmiausia čia, Lietu­voje, ji dažniausiai net nesąmoningai yra orientuota į vietinius klausytojus, ir tik sėkmės atveju vienas ar kitas muzikos kūrinys būna atliekamas ir įvertinamas svetur. Be to, yra nemažai iškilių meno veikalų, kurie vargiai gali būti adekva­čiai suvokti ir įvertinti kur nors kitur nei namuose: pernelyg jie suaugę su specifiniais šalies kultūros, kalbos, mentaliteto, istorijos ir kitais dalykais, kad galėtų būti greitai ir teisingai perprasti ir įvertinti kitose šalyse.

Lietuviai, kurdami ir tobulindami savuosius naujosios muzikos festivalius, turėjo prieš akis ne vieną puikų pavyzdį, tarp jų ne vieną dešimtmetį buvusiu vieną įspūdingiausių ir artimiausioje kaimynystėje – „Varšuvos ruduo“. Iš to iš­mokta svarbaus dalyko – festivalio atvirumo įvairiems muzikos stiliams, neužsidarymo vienoje estetinėje tėkmėje. Aišku, tai kažkiek nulėmė ir abiejų šalių ankstesnės istorijos metu susiklosčiusi specifika: jose festivaliai yra globojami vietinių kompozitorių sąjungų, kurių narių kūryba pasižymi didele stilistine įvairove, todėl rengti kokį nors estetiškai griežčiau apribotą festivalį tiesiog ne­buvo galimybės.

Kompozitoriai, regis, koncentruojasi vien į savo kuriamą muziką, bet klausy­tojų rezonansas daugumai jų vis dėlto gana svarbus. Nors vargiai Lietuvoje galime kalbėti apie kokį nors apibrėžtą naujosios muzikos klausytojų sluoksnį: visuose naujosios muzikos festivaliuose ar kituose jai skirtuose renginiuose suki­nėjasi tas pats klausytojų ratas, kurių absoliuti dauguma – muzikos profesiona­lai, dažnai kompozitoriaus kolegos. Smalsaujančių ir reguliariau besidominčių, kas vyksta naujausioje muzikoje, ar šiaip atsitiktinai užklydusių procentas I paprastai nedidelis ir jokio susiformavusio klausytojų sluoksnio Lietuvoje – nors galėtų būti kalbama vien apie Vilnių – jie tikrai nesudaro. Kas belieka kompozi­toriams? Į ką jie gali orientuotis, jei nėra nei išimtinai naujosios muzikos srityje besispecializuojančių atlikėjų, nei apibrėžtos publikos, į kurią būtų galima kreip­tis? Kartais atrodo, tarsi pranešimas neturėtų adresato.

Nauji muzikos kūriniai, užsakyti Lietuvoje vykstančių festivalių, po pirmojo atlikimo neretai pamirštami ir paliekami likimo valiai. Išimtys tik patvirtina šią tebedominuojančią taisyklę. Labai retai kartu su premjera Lietuvoje yra planuo­jamas ir kitas kūrinio atlikimas kur nors kitur – to paties ar kito kolektyvo, Lie­tuvoje ar užsienyje. Atrodo, tikrai pernelyg didelė prabanga užsakyti sukurti naują, ypač didelės apimties, muzikos kūrinį, vienam vieninteliam – neretai dar labai netobulam ar nebrandžiam – atlikimui. Prabanga abiem pusėms – ir kom­pozitoriui, ir užsakovui. Kitose šalyse leidyklų globojamiems naujai sukurtiems kūriniams dedama nemažai pastangų jų gyvavimo laiką įmanomai prailginti – klausimas, kiek tai pavyksta ir kas lemia kokią nors sėkmę, būtų jau kitas. Lie­tuvoje tos pastangos kol kas yra minimalios: informacija apie naujus kūrinius skelbiama muzikos informacijos ir leidybos centro interneto svetainėje, išleidžia­mos kai kurių kūrinių natos ar jų įrašai. Reguliaresnių ir nuoseklesnių pastangų ieškant progų pakartotinai atlikti – ypač naujose vietose ir kitų atlikėjų – nau­jus ir anksčiau sukurtus lietuvių kompozitorių kūrinius dar labai pasigendama: faktiškai iki šiol Lietuvoje nesukurta tokia struktūra, kuri tuo nuosekliai rūpintųsi.

Užpildę organizatorių numatytą nišą festivalyje, po to jie tampa tarsi niekur daugiau nebepritaikomi ir keistai virsta tikrais taikomosios muzikos kūriniais, skirtais vienkartiniam naudojimui, savotišku greitu maistu (fast food) – lengvai pagaminamu ir greitai suvartojamu. Žinant, kiek negatyvios kritikos sulaukia greitas maistas, galima pažymėti, kad panašios kritikos neretai susilaukia ir tokiu metodu sukurti nauji muzikos kūriniai. Kad ir kiek stengtųsi kritika, var­giai ką nors čia pavyktų pakeisti, nepakeitus pačios pirminės nuostatos: kiek tai įmanoma, joks kūrinys neturėtų būti kuriamas vienam vieninteliam atlikimui. | Tuomet tiek kompozitoriaus, tiek kūrinio užsakovo prisiimama atsakomybė ir įsipareigojimai būtų didesni ir prasmingesni. Neretai minėtoji atsakomybė ir dabar tokia yra, kuo dažnai net netenka abejoti, todėl skaudu žinoti, kad vienas ar kitas kūrinys atliekamas pirmąjį ir, ko gero, paskutinį kartą.

Kompozitoriai bent retkarčiais gali pasidžiaugti savo kūrinių įvairiose pasau­lio šalyse atlikimais, kurie vis dažniau tampa reguliaresni. Nors lietuvių kom­pozitorių kūryba atsiduria gausioje naujosios muzikos kūrinių apsuptyje, nere­tai ji pastebima ir vertinama teigiamai. Tai reikėtų laikyti reikšmingu pasieki­mu, žinant, jog kasmet autorių teisių organizacijos pasaulyje užregistruoju apie milijoną naųjų muzikos kūrinių. Tačiau taip pat verta neužmiršti, kad autorinių atlyginimų dalis, surenkamu už muziką, yra didžiausia iš visų menų ir sudaro beveik 90 proc. visų pąjamų.

Jaunesnieji menininkai, ypač vizualinių menų atstovai, neretai, matyt, la­biausiai linkę kuo greičiau sukurti savo kūrybos „prekinį ženklą“. Atrodo, jog tikslas – tik vienas: kad jis taptų kuo greičiau paklausus, kad jį būtų galima kuo greičiau ir kuo brangiau pardavinėti. Jauniesiems kompozitoriams dėl pačios muzikos specifiškumo tai yra kur kas sunkiau padaryti, bet siekiai turbūt daž­nai giminingi, o juos išpildyti gali padėti dideli ir garsius vardus turintys festi­valiai.

Vis labiau besifragmentuojančiame šiandienos meno pasaulyje kompozitoriai nekviečiami nei būti pranašais, nei tokiais jie trokšta būti. Galbūt tai niekada muzikams nebuvo labai būdinga – rašytojai ar net dailininkai kur kas jautresni visuomenės reakcijoms ir įsiklausymui (žr. M. Martinaitis, „Rašytojo sutramdy­mas“, „Metai“, 2009, Nr. 5–6). Nors garsų menas atrodo itin efemeriškas, istori­joje matome ne vieną atvejį, kai vienas ar kitas muzikos kūrinys tapo politinio, visuomeninio judėjimo simboliu ir net šaukliu – tokių turime ir lietuviškų, ir ne vieną įvairiais istoriniais laikotarpiais. Absoliuti jų dauguma savo prasmę ir poveikį visiškai atskleidžia tik Lietuvoje, ir kur kas dažniau ne festivaliuose, o kasdienybėje.