„Metų“ anketa. Arnas Ališauskas, Jurgis Gimberis, Giedrė Kazlauskaitė
2010 m. Nr. 4
1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?
2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?
3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?
Arnas Ališauskas
1. Pasikeitimus, žinoma, pajutau, tik nežinau, ar jie kaip nors sietini su naujojo amžiaus atėjimu. Na, persirito amžius ir persirito – ir kas? W. Shakespeare’as teigė: „Žodžiai, žodžiai, žodžiai“, taip pat galima pasakyti: „Skaičiai, skaičiai, skaičiai.“ Kaip atsitiktinai kišenėje nusėdę centai.
Su nepriklausomybe šiek tiek rimčiau, bet turiu omenyje ne sukaktį, o veikiau seisminį reiškinį. Tik nežinau, ką priskirti nepriklausomybei, o ką – tiesiog laiko slinkčiai. Ar S. Geda, A. Marčėnas, D. Kajokas būtų parašę savo knygas, jei nepriklausomybės nebūtų? Kokios tos knygos būtų? Meno pasaulis – tikras, nefasadinis, nors formaliai ir buvo laikomas sovietinės politinės sistemos dalimi, realiai, bent jau vertybiniame lygmenyje, gyveno labai autonomiškai. Tą patį galima pasakyti ir apie dabartinę politinę tikrovę. Atsiprašau, jei ką įžeisiu, bet dabartinis Lietuvos menas tęsia pats save, o ne Kovo 11-osios Aktą. Tačiau tęsia be cenzūros, be dalies privalomų nesąmonių – ir tai yra iš tos naujosios „laiko dvasios“. Jeigu iš mūsų bibliotekų reikėtų išimti knygas, grąžintas į Lietuvą iš svetur arba naujai išleistas per du laisvės dešimtmečius, bibliotekų vertė smarkiai kristų – tai irgi iš tos „laiko dvasios“. Ir man tai – vertingiausia, ką gavau iš nepriklausomybės. Aišku, kartu ir teisę užmiršti visokius debilus iš karinių komisariatų ir išmėžti iš smegenų visus tuos „ustavus“. Aišku, kartu su laisve trankytis po pasaulį – tam, kad vieną dieną sau pasakyčiau: viskas, Dievas mane jau įtikino pasaulio grožiu, niekur daugiau nevažiuosiu. Reali pasirinkimo laisvė, važiuoti ar nevažiuoti pamatyti Koliziejų ir Pompėją „gyvai“, skaityti ar neskaityti F. Celine’o knygą, žiūrėti ar nežiūrėti P. Pazolinio filmą – man ir yra tikroji nepriklausomybė. Plius galimybė susitvarkyti buitį ir negyventi kaip sovietiniam beždžionyne – visi, „viduriuojantys“ sovietine nostalgija, greitai pamiršo „raudonojo spalio“ batus, Vilkaviškio gamybos džinsus, paskyras automobiliams ir vėmalais prasmirdusias čeburekines. Bet čia šiaip, išsprūdo…
Nerimą kelia kitas dalykas: sparčiai aižėja visuomenė ir nelieka žmonių bendrumu ir bendravimu pagrįstų institucijų. Visi veikia po vieną arba interesais grįstomis kastomis, o natūralios bendruomenės – šeima, mokykla, namo ar miestelio bendrija, pagaliau valstybė – beviltiškai suskaldytos ir fragmentuotos. Nežinau, ar čia natūralios psichologinės atrūgos po priverstinio bendro gyvenimo sovietiniam barake, ar iš ten pat atsineštas lygiavos ilgesys ir neturėjimas kur dėtis toms viltims nepasiteisinus, ar konkurencijos permetimas į visas gyvenimo sritis, nors jos vieta – tik ekonomikoje… Aš ne masių psichologas ir giliųjų priežasčių nežinau, bet kol taip yra, drįstu sakyti žiaurius žodžius: žudėsi, žudosi, žudysis.
Beje, yra dar vienas dalykas, kurio negaliu pakęsti – legalizuoto vidutinybės kulto. Kažkada mačiau televizijos laidą, kurioje dalyvavo legendinis rusų žurnalistas Vitalijus Korotičius, buvęs „Ogonioko“ redaktorius, ką tik grįžęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur skaitė paskaitas būsimiems žurnalistams. Paklaustas, kas jam Amerikoje labiausiai nepatiko, jis atsakė: pasipūtėliškas smulkianiekšiškumas (rusiškai tai buvo pavadinta „žlobstvo“), pakeltas į aukštą lygį. Tai va – man labai bjauru, kad proletariatas šiandien ginkluotas ne kastuvu ir kūju, bet internetu, televizija ir savo nuomone. Buka, primityvia ir kartu tvirta kaip gelžbetonis, kuria remiantis restoraniniai bliovimai pateikiami kaip muzika, pigi rašliava – kaip literatūra, pigūs serialai – kaip kinas. Mūsų visuomenė kaip beždžionės – ne analizuoja, o mėgdžioja, šiuo konkrečiu atveju – turbūt amerikiečius, masinę kultūrą sutapatindami su kultūra apskritai, tik štai kas įdomu: mėgdžiodami kiekvieno teisę į tiražuojamą kvailumą, mes kažkodėl nemėgdžiojame visuotinės amerikietiškos pagarbos įstatymui ir, kad ir kaip naiviai skambėtų, – patriotizmo.
Literatūroje, kaip jau minėjau, matau senų gerų dalykų tąsą, nuoseklumą, tik noriu labai aiškiai pasakyti, kad tai joks sovietizmo nuopelnas. S. Geda ar M. Martinaitis savo talentus gavo iš Dievo, o ne iš sovietų valdžios. Apie lietuvių modernistų mokyklą poezijoje, tapyboje, muzikoje, apie lietuviškąją fotografiją daug prišnekėta ir nenoriu ta tema kartotis. Tiesiog matau, kad bent jau poezija tęsiasi, turim žiauriai geros eseistikos – duokdie taip ir toliau.
Apskritai klausimas toks platus ir daugiasluoksnis, kad neįmanomas objektyvus atsakymas. Tarkim, man svarbiausias amžių pervartos įvykis buvo Nepriklausomybės atkūrimas ir apgynimas, niujorkiečiui – bokštų dvynių susprogdinimo tragedija, kitai pasaulio daliai apskritai ir kokiam paaugliukui konkrečiai to laiko stebuklas – interneto atsiradimas. Ir visi teisūs.
2. Tai nesupratau – „Metai“ dabartinį rašytoją laiko sutramdytu ar išlaisvintu? Režisierius M. Formanas sakė, kad yra tik du žmogaus gyvenimo variantai: gyvenimas džiunglėse, arba gyvenimas zoologijos sode. Ir menininkui abu vienodai žiaurūs. Aš manau, kad tai – gerokai susiaurintas, labai schematiškas pasaulio vaizdas, juolab netinkamas apibrėžti savijautai menininko, kuris vienodai nesutramdomas nei zooparke, nei džiunglėse.
Manau, menas, talentas – tokia substancija, kurią jeigu kas ir tramdo, tai tikrai ne politinės ar visuomeninės jėgos. Jeigu tautoje yra kūrybinių galių, jos vis tiek pasireikš – ne per vieną žmogų, tai per kitą. Pažiūrėkit, kaip stengėsi sovietai naikinti, mankurtizuoti, nutautinti, nukultūrinti. Visuomeniniame lygmenyje jiems tai iš dalies pavyko, bet menas gyveno, gyvena ir gyvens. Ir todėl dabartinė literatūra yra gyvybinga. O dėl paveikumo… Žmonėms, kuriems literatūros reikia, ji paveiki. Žmonėms, kuriems to nereikia – nepaveiki, čia kaip žmogui, norinčiam išlošti loterijoje, bet nenusipirkusiam bilieto. Ir tai yra teisinga, tai mokestis už demokratiją, o demokratija bei kompromisai – ne iš kūrybos ir meno pasaulio. Demokratija yra milijonams, poezija – vienetams. Išskyrus atvejus, kai poezija turi telkti bendruomenę ir iš esmės tampa himnu ar mišiomis, bet tai būdinga išsigimusioms visuomenėms, kokia ir buvo sovietija. Tokioje aplinkoje ir poetų, ir visų normalių žmonių misija bendra – nusikratyti svetimkūnio, grįžti į laisvę. Ji – natūrali būsena, kurioje, aišku, interesai skiriasi, ir vienam, skaitančiam poeziją, turi tekti dešimt tūkstančių, skaitančių „Stilių“. Aš niekada nepatikėsiu, kad Lietuvoje yra penkiolika tūkstančių žmonių, perskaičiusių Aristotelį, nors buvo išleistas ir parduotas būtent toks jo „Rinktinių raštų“ tiražas. O jeigu aš klystu, jeigu tos knygos vis dėlto perskaitytos, tai kur tie žmonės ir kodėl apie Aristotelį kalba profesorius A. Šliogeris plius dar keliasdešimt žmonių? Ir jokios bėdos, kad masės neskaito Aristotelio, bėda ta, kad Aristotelis ir poezija, „Stilius“ ir E. Malūkas turi vienodas vertybines teises. Kaip ir vienodas teises viešajame gyvenime turi filosofijos profesorius ir suvirintojas. Gerbiu visas profesijas, bet už darbus savo srityje – todėl visuomenė turi vadovautis istorikų ir psichologų, išsilavinusių ir išmintingų žmonių, bet ne agresyvių kiaulių augintojų rekomendacijomis.
Rašytojas gali daryti didelę įtaką visuomenei, prabildamas jos kalba – laikraštine, televizine. Netalentingų, bet laikančių save rašytojais, visų reikalų komentatorių, neišlendančių iš interneto skilčių, man negaila. Bet tokiais darbais save deginusių ir sudeginusių – šviesaus atminimo Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio, Gintaro Beresnevičiaus – labai gaila. Esu tikras, kad visuomenės dalis, neskaičiusi jų knygų, neskaitė ir jų straipsnių spaudoje ar internete. Per sudėtinga, per problemiška, galvot reikia, „neužveža“ iš karto. Kita bėda – valstybės institucijose prisidauginusios žiurkės suėda didžiąją neišleistų knygų, nepastatytų spektaklių dalį, ir talentingi žmonės buvo ir yra verčiami gaminti greitą sintetinį maistą laikraščiui.
Viliuosi, kad ateity literatūra bus, bet labiau diferencijuota. kad bus prisiminta žodžio „bestseleris“ etimologija. Labai gerai suprantu grafomanų norą būti pripažintais rašytojais – nors vėlgi tai ne tik literatūros problema, pavyzdžiui, politikoje irgi matyti daugybė nestabilios ar bent jau žiauriai jautrios psichinės konstitucijos veikėjų. Taigi visiems tokiems labai nuoširdžiai palinkėčiau pasiieškoti kitos terpės savo psichologiniams kompleksams spręsti. Pavyzdžiui, dabar labai madingas dekupažas.
3. Pradėsiu nuo dviejų prieštaravimų: pirma – visi laikai vienodi; ir antra – niekas manęs nestebina. Tiksliau, stebina, bet visai ne visuomenės gyvenimas ir ne globaliniai pokyčiai. Stebina, kai mamos sodintas graikiškas riešutmedis, dešimt metų pratylėjęs, vieną rudenį apsipila riešutais. Stebina, kai Vilniaus centre į obelį atskrenda žaliųjų meletų pora. Stebina, kai mano katinas, niekada nerodęs didelės draugystės ir meilumo, per atostogas išvažiavus iš namų, savaitę guli ant kilimo apsikabinęs mano šlepetes. Stebina talentingų žmonių talentingos knygos, muzika, filmai – žodžiu, visa Dievo ir žmonių kūryba.
Stebina ir kito pobūdžio dalykai. Stebina, kaip iškrypėliai ir narkomanai tampa politikais, o aktorius, išsityčiojęs iš Popiežiaus fizinės negalios (pabrėžiu – ne iš kokių nors politinių pareiškimų, bet žmogaus fizinės negalios), tampa kultūros ministru. Stebina tokie žmonės, apie kuriuos a. a. kino kritikas Saulius Macaitis sakydavo: „Jis kaip Michalkovas: kine – genijus, gyvenime – paskutinis kurva.“ Matau daugybę tokių k…, laikas būtų priprasti, žinau, kad žmonės ėjo, eina ir eis šia kryptimi, bet stebiuosi matydamas, kokius atstumus jie nueina.
O visi tie globalizmai, laikraštiena, visos tos sensacijos… Nieko nauja, nes visa tai jau buvo – Šventajame Rašte, mituose, pasaulio istorijoje, ir – ne kartą. Viskas, kas mums darosi dabar, – tik senų temų naujos variacijos. Ar nebuvo lietuvių kovų dėl laisvės, nebuvo krizių ir depresijų? Nebuvo idiotų ir avantiūristų valdžioje? Nebuvo tautų kraustymosi? Mano bėda ne ta, kad visa tai egzistuoja, bet ta, kad visi tie globalizmai, politikavimai ir kitoks mėšlas įsisiurbia į smegenis kaip erkės, neįmanoma atsiriboti. O žmogui, turinčiam pretenzijų į kūrybą, nuo to atsiriboti būtina. Gyvybiškai. Kas šiandien žinotų F. Kafką, jei jis būtų buvęs aktyvus visuomenininkas ir savo jėgas skyręs byrančiai Austrijos-Vengrijos imperijai saugoti arba ginti – dievažin, kokios buvo jo politinės ir visuomeninės pažiūros. Turbūt čia atsakiau ir apie savigynos mechanizmą.
Prieš kelis mėnesius su M. Martinaičiu svečiavomės Balbieriškio kultūros namuose ir susitikome su labai šiltais ir išmintingais žmonėmis. Viena moteris išsakė tokį lyg ir priekaištą, lyg ir pageidavimą – kad rašytojai, poetai, plunksną ir liežuvį valdantys žmonės kažkaip patartų, ką jiems, kaimo mokytojams ir panašiems į tokius, daryti, nes visi sutrikę. Spontaniškai atsakiau: ieškoti klasėje suprantančių akių ir kalbėtis. Tą atsakymą pakartočiau ir šiandien. Žinoti, kad tokių akių, tokių žmonių esama klasėje, šeimoje ar toje pačioje valstybėje – vienas iš galingiausių savigynos mechanizmų. Ir nusispjauti, kad tai prieštarauja nemažai daliai to, ką parašiau anksčiau.
Jurgis Gimberis
1. Druskininkuose, prie sanatorijos „Draugystė“, yra simpatiška Sauliaus Širvinsko skulptūra – keli lauko rieduliai, sujungti vamzdžiu. Žiūri, grožiesi, kraipai galvą, bandai susigaudyti, ką jauti, kas tave džiugina, kas tau kelia nerimą ar net baugina. Tik tada, kai perskaitai pavadinimą „Septyni“, pradedi tuos riedulius skaičiuoti. Teisingai – septyni.
Kol nepaklausėte, ar nepajutau naujo laiko dvasios, gyvenau kaip papuolė. Dabar susirūpinau. Ėmiau skaičiuoti šarlatanizmo ir šamanizmo atvejus literatūroje, kultūroje ir šiaip gyvenime – ko gero, arba, ko blogo, jų daug. Mėgstu aforizmus. Manau, viena iš naujų laikų dvasių, sklandančių tarp mūsų, vadinasi „Projektas“.
Džiugina tai, kad per tuos beveik dvidešimt metų neliko namuose svetimos armijos ir tiesioginės priklausomybės imperijos centrui. Tai kodėl neramu ir baugu? Kozma Prutkovas yra pasakęs: „Sprigtelk kumelei į nosį, ji mostels uodega.“ Į detales nesileisiu, nes tai būtų ilga ir nuobodu, tiesiog pasakysiu, kad mūsų „kumelės“, kuri turėtų traukti visą šalį, nosis ir uodega visiškai viena nuo kitos nepriklausomos. Tai supratus, gal ne tiek neramu ir baugu, o šiaip – jautiesi lyg būtum televizijos žiūrovas…
2. Pataikėt paklaust – kaip sykis tos mintys mane ir kamuoja. Jau kuris laikas sprendžiu mįslę, kodėl vieni rašo, o kiti skaito. Dar keisčiau – tie, kurie rašo, dažnai dar ir skaito, o tie, kurie skaito, vis dažniau bando rašyti. Trumpai kalbant, priėjau išvados, kad visa tai panašu į staugimą prieš mėnulį. Tai toks ir poveikis. Bet kaifo ir gyvybės šiuose veiksmuose nepaneigsi.
Gėda prisipažinti, bet teks. Labai gerbiu Marcelijų Martinaitį, tačiau ką reiškia „sutramdytas rašytojas“, sužinoti pražiopsojau. Rūpesčiai, rūpesčiai, rūpesčiai… Gal tas rašytojas priklauso nuo Kultūros ministerijos? Gal nuo „ataskaitų“, kurias reikia rašyti atsiskaitant už savo „projektus“? Juk buvo laikai, kai artistus šunimis pjudydavo. Nieko čia nauja. Žodžiu, užjaučiu. Gal rašytojas priklauso nuo kalbos inžinierių? Vėlgi užjaučiu. Gal nuo visuomenės, kuriai turėtų daryti įtaką? Užjaučiu, užjaučiu, užjaučiu. Dar dėl tos įtakos visuomenei… Kaip žinoma, lazda turi du galus. Nelabai čia tas priežodis tinka, bet, šiek tiek pasukus galvą, galima pritaikyti.
Gal vis dėlto per smarkiai pasakyta „ko lauktumėt iš mūsų literatūros ateityje?“ Bet tiek to. Na gal kada nors atsiras toks galingas kūrinys kaip „Dievų miškas“. Tik štai ta visuomenė…
3. Žinot, kai išgirstu arba kur nors pamatau „laikas negailestingas“, susinervinu kaip beždžionė. Galėčiau pakartoti kažkokį Prancūzijos karalių: laikas – tai aš. Neva jis pasakęs, valstybė – tai aš… Karalius gali sau leisti. O aš tik: laikas – tai aš. Tik tiek…
Taip, stebina pokyčiai, naujos technologijos, kosmetologijos bei popsologijos pasiekimai, ir aš tuose procesuose jaučiuosi it krintantis lapas. Ar ne nuostabus trijų žodžių eilėraštis? „It krintantis lapas“… Todėl bandau juokauti.
Giedrė Kazlauskaitė
1. Nesu entuziastinga laiko tyrinėtoja, retai kada savo malonumui krapštausi istorijoje, todėl neturiu panoraminio, visa apglėbiančio žvilgsnio. Tik žinau, kad patirtis gali būti ir asinchroniška, o kultūra yra kintanti, ji niekada nestovi vietoje; jaučiu kone psichologinį skausmą, kai esu verčiama ją schematizuoti. Jūsų klausimai man atrodo beprasmiai: verčiau ko nors nerimtesnio paklauskit, apie neskaitymo malonumą ar nedvasingumo džiaugsmą. Kai tik pamatau spaudoje rašytojus atsakinėjant į tokius klausimus, niekad nebeskaitau, nes iš anksto aišku, ką ten rasiu. Dažniausiai būna kokie nors simuliatyvūs postringavimai, verkšlenimai ir dejavimai, bet jokių konstruktyvių pasiūlymų, šviežių idėjų. Vienintelis geras literatų interviu, kurį skaičiau pastaruoju metu – S. Parulskis atsakinėja į R. Stankevičiaus klausimus (http://www.balsas.lt/naujiena/374988/salis-kurioje-atsauktas-dievas). Geras, matyt, dėl to, jog atsakinėtojas neišsižada savo „aštrumo“, kuriuo užsirekomendavo ar ne prieš dešimt metų – imponuoja tas jo nesilankstymas prieš nieką. Man irgi nepatinka kultūros ministro pozicija – redukuoti mus ligi padarų, kuriems reikalingas vien maistas, vulgarizuoti Nacionalinių kultūros ir meno premijų iškilmes, steigti ir stiprinti menininkystės kaip antrarūšės ar trečiarūšės veiklos (jokiu būdu ne darbo ar pašaukimo) sampratą. Jeigu būčiau L. Varanavičienė, išleisčiau R. Vilkaičio kalbas J. Erlicko vardu ir pavarde. Dar pasinaudočiau tam reikalui Kultūros ministerijos parama ir po skandalo uždaryčiau leidyklą. Bet nesu, todėl bepigu taip kalbėti. Neskirstau žmonių į kairiuosius ir dešiniuosius, man neįdomūs jų ideologiniai ginčai. Nekenčiu politikos, piktybiškai ja nesidomiu: mano galva, pasauliui neįmanoma pritaikyti jokių schemų, todėl vengiu dalyvauti politinėse, religinėse, ideologinėse diskusijose. Kritikuoju vien tai, ką bent minimaliai išmanau. Stengiuosi nesiveržti į jokias teisuoliškas pozicijas, nemoralizuoti beveidės visuomenės, žiniasklaidos (gryniausia abstrakcija), politikų (dėl visko Lietuvoje kaltas Seimas); turėti orumo apsieiti ir be jų. Kaltės jausmą išgyvename visi – nes tingiai ir šiltai sau rašome, užuot kepę bandeles ir kasę griovius. Kaip tik šioje srityje, mano manymu, vertėtų dirbti – gal net kiekvienam asmeniškai samdytis specialistus, kad padėtų tą nevisavertiškumą likviduoti. Valstybinės problemos man įdomios tik tiek, kiek pati esu valstybė, o tokia dar netapau. Man jau trisdešimt ir tik dabar galiu pasakyti, jog turiu bendraminčių – anksčiau jaučiausi tokia viena, jog pati save buvau pasmerkus asocialumui. Švenčiu gyvenimą, kai galiu su jais kalbėtis, susilaukti jų dėmesio ir palaikymo, ar kritikos. Ir apskritai – dažniau rodykime dėmesį vieni kitiems, tada ir „kultūros dvasia“ susilauks pokyčio.
2. Keistai atrodo pati klausimo formuluotė – ar rašantysis šiandien dar turi naivumo ,,daryti įtaką visuomenei“? Be to, labai nesunku, pavyzdžiui, apie antisemitizmą kalbėti žydui, arba apie homofobiją – gėjui. Kaip tik apie tai turėtų kalbėti kiti, niekaip su tuo nesusiję – antisemitizmas nėra pačių žydų problema; tai mūsų, pastebinčių arba nepastebinčių etikos pažeidimus, vertybinis reikalas. Klausinėtojas turbūt tikisi, jog pagirsiu (ar bent apginsiu) nacionalinę literatūrą kaip unikalią ir gal net paskirsiu jai kažkokią vietą Europoje (kurios aš visiškai neišmanau ir neketinu išmanyti, išskyrus Senovės Graikiją). Man tie reitingavimai seniai nebeįdomūs; jei tik galėčiau, išjungčiau smegenyse priėmimo signalus apie visokiausias premijas, penketukus, dešimtukus, dvyliktukus ir kitas hidras. Literatūra nėra olimpinės žaidynės. Gal vertėtų daugiau kalbėti apie jos pateikimą – kultūrines laidas, knygų pristatymus, rašytojo socialumą. Viena draugė pasakojo, kaip, gyvendama Prancūzijoje, negalėdavo atsitraukti nuo France Culture radijo laidų – visur vaikščiojo su ausinėmis, o kai reikėdavo miegoti, įrašinėdavo jas, kad vėliau galėtų klausytis. Skirtumas nuo lietuviškų kultūrinių laidų – niekas ten nekalbėdavo tomis mums įprastomis „dvasingomis“ intonacijomis, lyg nuo sakyklos aiškintų Evangeliją. Galvoju, kas būtų, jeigu kolegų bei bičiulių rate imčiau kalbėti apie reikalus be tinkamos „pagarbos“ (ji išreiškiama tik tomis mums įprastomis sakralinėmis laikysenomis), labiau pasiduodama jausmui, atisakydama tam tikrų emocinių suvaržymų – jie ne tik manęs atsižadėtų ir eliminuotų iš savo rato, bet ir automatiškai sąmonėje pasodintų į tam tikrą vietą, gal net greta V. Normano, nuo kurio aš vis dėlto mažumėlę skiriuosi. Kita vertus, lankytojų antplūdis šių metų Knygų mugėje lyg ir sufleruotų knygų bei kultūrinių renginių pasiilgimą. Klausiate apie literatūros gyvybingumą, turbūt apie knygą kaip įvykį: man toks įvykis buvo K. Sabaliauskaitė, tikras literatūrinis Mozartas. O dabar vėl šimtą metų gali nieko neįvykti, vargu ar to labai pasigesiu. Jos asmenybė (ar poza) nėra įdomi, nelaukiu, netgi nesitikiu iš jos kitų knygų. Tai ne koks asmeniškumas ar išimtis: pasaulyje beveik nebėra nepažįstamųjų, kurie būtų įdomūs – įdomesnės jų knygos, jeigu jos pavyksta. Žmonės, nuolat akcentuojantys savo kilmingumą, išsilavinimą ar multikultūrines patirtis, man savaime įtartini: šitie dalykai šiandien dar gali būti aktualūs nebent G. Grajausko vadinamajai „elituvai“. Gal labiau domiuosi jaunesniais už save, tarp jų dažniausiai matau ryškesnius savo ilgesio pėdsakus. Dėl to „lietuviškumo“: neseniai „Facebook“ socialiniame tinkle žurnalo „Liaudies kultūra“ apologetai ėmė kalbėti apie tapatybę. Esą tik vienos kalbos ir religijos pagrindu išsaugosime kažkokį mistinį turtą. Iš šono jų šnekos atrodė kaip kokių islamistų talibų lozungai; skambėjo gan primestinai. Suabejojau, ar toks dalykas kaip tapatybė apskritai egzistuoja, nes juk matau savo akimis, kaip daugeliu atvejų kinta religinė, net lytinė tapatybė; kalbinė, deja, taip pat. Žmogaus tapatybė apskritai yra egzistencinis matmuo, ir jeigu jis ją suvokia tik per bendrai skanduojamus „broliškumo“ šūkius, religijos monopolį ir pan. – gali būti, toks žmogus nėra pasiekęs net individo stadijos. Be to, nematau jokios privalomos sąsajos tarp nuolatinio etnoso atminties bagažo rūšiavimo ir sąmoningo asmens savarankiškos tapatybės. O tai, jų akimis, labai blogai, tragedija. Paklauskime tų dalykų A. Nykos-Niliūno, juo vieninteliu pasitikiu.
3. Dekonstrukcijos baimė būdinga mums visiems. „Dekonstruokit ką tik norit, tik Vileišių rūmus palikit ramybėj“, – kartą LLTI patalpose yra pasakęs Virginijus Gasiliūnas. Savaip branginu tą sentimentalų konservatyvumą, tai irgi savigyna. Nors šiaip manau, kad savigynos mechanizmo kūryba aktuali tik jaunystėje, vėliau gyventi daugmaž išmoksti. Išmoksti daryti tai, kas įdomu, ir nebepajėgi turėti jokių viršininkų „ant savo galvos“: sunkiomis akimirkomis mintimis grįžti į rusų literatūros aukso amžių, mokaisi iš tų rašytojų orumo. Pati stebiuosi – man juk malonu rašyti, tai nėra vien darbas pačia juodžiausia prasme, tačiau nesu ir kažkokia prisukama. Kartais užstringu ties vienu tekstu ir nieko negaliu išspausti. Arba kurį laiką darau nesąmones, ir tai mano pasirinkimas. Reikia kažkuo maitintis, susikurti atsvarą ir užuovėją nuo demonų apsėsto pasaulio. Man gražus vienas S. Gedos eilėraščio imperatyvas: rašyti reikia ne tam, kad sužaižaruotum savo daugiabriauniu talentu, o tam, kad gyventi yra labai sunku. Tuo ir vadovaujuosi. Tik baisu, kai pažįstami ir draugai, skaitydami grožinę literatūrą ar tyrinėdami rašytojų kalbas, ieško jose kažkokių sau artimų krikščioniškų, anarchistinių ar feminizmo idėjų (šias sritis paminėjau tik kaip dažniausius pavyzdžius), – ir jeigu neranda, pasmerkia tą knygą kaip ,,blogą“. Vis dažniau tai pastebiu. Man šis elgesys rodo negebėjimą skaityti. Tačiau tai jų reikalas. Kuo daugiau skirtingumų, tuo įvairesnis ir įdomesnis gyvenimas; skirtingumai, o ne panašumai mus traukia vienus prie kitų ir atveria galimybę dialogui, padeda matyti save kitame it veidrodyje. Čia jau labai banaliai pasisakiau. Kai peržvelgiau dabar savo atsakymus – jie man irgi atrodo beprasmiai; jie apie nieką, tačiau bent jau su šlakeliu nuoširdumo. O kad ir kaip ten būtų – viskas bus tik geriau, pamatysit.