Eugenija Ulčinaitė. Dvariškio elgesio kodeksas

2010 m. Nr. 12

Lukas Gurnickis. Lenkų dvariškis. – Vilnius: Lietuvių litoratūros ir tautosakos institutas, 2009. – 323 p.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto „Ištakų“ serijoje sulaukėme vienos knygos, liudijančios Lietuvos ryšius XVI a. su Italija ir Vakarų Europa, XV–XVI a. Italijoje formavosi hu­manistinė Renesanso kultūra, siekian­ti atgaivinti antikinės intelektualinės kultūros formas. Academia Romana Romoje, kuriai vadovavo Pomponijus Lėtas (1428–1498), ir Academia Florentina Florencįjoje, vadovaujama Mar­selio Fičino (1433–1499), ne tik savo pavadinimu, bet ir turiniu bei veiklos pobūdžiu rėmėsi Platono Akademijos pavyzdžiu, ugdė dialogo, diskusijos, mokslinių tyrinėjimų dvasią.

Didikų dvaruose buvo kaupiamos bibliotekos, meno kūriniai, rinkdavosi intelektualai, kuriems bendravimas, pokalbiai apie literatūrą ir filosofiją, čia pat skambėjusi muzika ir poezija buvo antikinio simpozijo atspindys, būtinas to meto diduomenės gyvenimo komponentas.

Tokioje aplinkoje gimė žymaus ita­lų Renesanso autoriaus Baltazaro Kastiljonės (Baldassare Castiglione, 1478–1529) „Dvariškio knyga“ („Il libro del cortegiano“), išleista Venecijoje 1528 metais. Jame B. Kastiljonė apra­šė laimingiausius savo gyvenimo me­tus, praleistus Urbino kunigaikščio Guidobaldo da Montefeltro (1482–1508) dvare, kur rinkosi žymiausi to meto poetai, dailininkai, literatūros kriti­kai, kur tarsi „savotiškoje Arkadijoje“ vyko turiningi pokalbiai literatūros, muzikos, meno temomis ir kur buvo suformuluota idealaus dvariškio sam­prata. B. Kastiljonės veikale minimi realūs asmenys ir vaizduojamos rea­lios situacijos, tačiau kartu akivaizdus sekimas antikos autoriais – Platono „Puota“, Isokrato, Plutarcho, Cicerono veikalais.

B. Kastiljonės „Dvariškio knyga“ tapo nepaprastai populiari, buvo iš­versta į ispanų (1534), prancūzų (1537), vokiečių (1560), anglų (1561), lotynų (1606) kalbas, o 1566 m. pasirodė len­kų humanisto, Žygimanto Augusto dva­riškio Luko Gurnickio (Lukasz Gornicki, 1527–1603) veikalas „Lenkų dvariškis“ („Dworzanin Polski“).

Šį tekstą sunku pavadinti vertimu: jis vadinamas „transponavimu“, „adapta­cija“, „įsisavinimu“, „polonizacija“, „para­fraze“, „perdirbiniu“, „persodinimu į len­kišką dirvą“ (Patiejūnienė E. Dvariškio knyga apie dvariškį // Gurnickis L. Len­kų dvariškis. – P. XXVI). L. Gurnickis perėmė B. Kastiljonės veikalo idėją, ta­čiau kardinaliai pakeitė jo formą ir tur­inį. „Lenkų dvariškio“ veiksmas vyksta Lenkijos vyskupo ir Lenkijos karalystės kanclerio Samuelio Maciejovskio dvare prie Krokuvos, o jo dalyviai – Lenkijos valstybės veikėjai ar vyskupo dvariškiai: jo brolis, Liublino kaštelionas Stanisla­vas Maciejovskis, Vojciechas Kriskis, Stanislavas Vapovskis, Aleksandras Miš– kovskis, Andžejus Kostka, Jonas Deršniakas, Stanislavas Bujanovskis, vysku­po S. Maciejovskio dvaro valdytojas Sta­nislavas Liupa Podliodovskis. L. Gur­nickis iš B. Kastiljonės veikale vykusio polilogo pašalino moteris, motyvuo­damas tuo, kad: „Pastarąsias įtraukti į lenkišką dialogą man atrodė nederama, nes mūsų lenkės ir ne tokios mokytos kaip italės, ir jųjų ausys negalėtų pakęsti kai kurių tenykščių dalykų“ (ten pat, p. XXVII).

Pokalbio dalyviai yra puikiai iš8j. lavinę, daug keliavę žmonės, susipažinę su Europos diduomenės kultūra ir papročiais, pasižymintys erudicija, iš­kalba, sąmojum. Nors, kaip minėta, visi pokalbio dalyviai yra realūs as­menys, bet pati situacija – išgalvota, mat šie asmenys tikrovėje viename dvare niekada nebuvo susitikę. Taigi L. Gurnickiui buvo svarbu, remiantis B. Kastiljonės veikalu, atkurti pačią humanistinio bendravimo atmosferą, parodyti, kad Lenkijoje taip pat egzis­tuoja analogiškas Italijai dvaro kultū­ros modelis, aptarti aktualias to meto Lenkijos problemas. E. Patiejūnienė lietuviško vertimo pratarmėje gražiai nusakė esminį šių dviejų autorių ir jų tekstų skirtumą: „Castiglionės knyga buvo sumanyta visų pirma kaip rafi­nuota elito pramoga, o Gurnickis kur kas labiau išryškino didaktinį, parenetinį jos pobūdį“ (p. XXX).

Būtina pažymėti, kad vyskupo S. Maciejovskio dvaras yra tik „kodi­nis“ pavadinimas: „Dvariškio“ veiks­mas vyko ir kitose tiksliai nenurody­tose vietose, galima manyti, jog ir Lie­tuvoje. Juk nėra visai bereikšmis fak­tas, kad šis veikalas buvo parašytas Vilniuje 1559–1565 metais, kai L. Gur­nickis čia dirbo Žygimanto Augusto bibliotekos tvarkytoju. Panašūs pokal­biai neabejotinai vyko ir šiuose že­mutinės pilies rūmuose. Lietuviškų asociacijų veikale yra ne viena.

„Lenkų dvariškį“ sudaro keturios knygos, iš kurių pirmoji skirta pokal­biui „protui paaštrinti“, aptariant tokių „žodinių žaidimų“ skirtumus Italijoje ir Lenkijoje. Tai pokalbis apie meilę, jos apraiškas ir poveikį žmogaus išvaizdai, poelgiams, psichikai; apie išsilavinimu literatūros, muzikos išmanymą, čia pa­sitelkiama gausybė antikinės literatū­ros, filosofijos, istorijos pavyzdžių.

Antroje knygoje kalbama apie senų ir jaunų žmonių santykius, apie dva­riškio išsilavinimą, gebėjimą muzi­kuoti, šokti, tačiau kartu išsaugoti deramą orumą ir saiką. Keliamas klausimas, koks turi būti dvariškio santykis su valdovu: ar jis privalo jam besąlygiškai paklusti, ar gali turėti savo nuomonę; kokia turi būti dvariš­kio apranga, ar jam leistina lošti kor­tomis, kauliukais, šachmatais. L. Gurnickis (pono A. Miškovskio lūpomis) tvirtina: „Dvariškis turėtų mokėti su kiekvienu sutarti, prie kiekvieno prisi­taikyti, su kiekvienu rasti bendrą kalbą, kad niekad nepritrūktų šnekos, ir tokios, kurios kiekvienas žmogus mielai klausytųsi ir mėgautųsi it vėsiu vėjeliu karštą dieną“ (p. 117),

Trečioje knygoje tęsiamas pokalbis apie dvariškio santykius su savo ponu ir apie tai, kokį vaidmenį čia gali atlik­ti dvaro dama. Ponas A. Kostka taip sako: „Bet užvis labiausiai moteris turi skirtis nuo vyro laikysena, kalbėsena, elgsena, nes vyras, bet ką darydamas, turi rodyti, kad yra tvirtas kaip ąžuo­las, o dama turi pasižymėti tam tikru delikatumu, pritinkančiu moteriškam gležnumui, kad tame, kaip ji stovi, kaip eina, kaip kalba, ir visame, ko tik imtų­si, nebūtų žymu nieko vyriško“ (p. 187).

Ir dvariškis, ir dvaro dama turi pa­sižymėti išmintimi, kilniaširdiškumu, santūrumu, padorumu, puoselėti san­tuokinę ištikimybę, dorai auklėti vai­kus. Dvaro ponia neturėtų „vulgariai ir begėdiškai šokti“, apkalbinėti kitų moterų, gundyti vyrų „palaida kalba ir čiauškėjimu“. Diskusijoje išsakoma ir tokia nuomonė: „Moteris yra netobuliausias gyvulys tarp gyvulių, gerųjų savybių, palyginti su vyru, turinti ma­žai arba iš viso neturinti ir savaran­kiškai nieko gero nuveikti nesugeban­ti“ (p. 193). Tiesa, kiti pašnekovai šią nuomonę smarkiai sukritikuoja.

Ketvirtoje knygoje atskleidžiama, tas sudaro dvariškio idealą. Tam ne­pakanka kilmingumo, įgytų gerų ma­derų, grakščios laikysenos, sąmojaus, išsilavinimo. Svarbiausia dvariškio Paskirtis esanti tokia: „Jis turėtų visomis savybėmis, kokios jam buvo priskirtos, pelnyti tokią to pono, ku­riam tarnaus, malonę, kad galėtų jam visada pasakyti teisybę apie viską, ką jo ponui derėtų žinoti, ir vis tiek būtų tikras, kad tai darydamas nepraras malonės. O pastebėjęs kokius nors ne­padorius savojo pono ketinimus, drįstų paprieštarauti ir sugebėtų tą pelnytą malonę panaudoti tam, kad poną nuo nederamų dalykų atitrauktų ir atves­tų jį į dorybės ir garbingumo kelią“ (p. 265).

Taigi dvariškis neturi būti tik dva­ro puošmena, nebylus dvaro įvykių liudytojas ir pono tarnas; jo misija – apsaugoti poną nuo nedorų ir netei­singų sprendimų bei poelgių, mokyti jį dorybės, teisingumo, kilniaširdiškumo, neleisti, kad „sėkmė jį pagadintų“. Aukšti reikalavimai! Prisiminus, kad antikoje tokie imperatorių „patarėjai“ (arbiter elegantiarum) kaip Petronijus ar Seneka baigė savo gyvenimą savižudybe, galima manyti, kad ir vėlesniais laikais dvariškių gyveni­mas nebuvo saldus. Tai patvirtina ir L. Gurnickio amžininkas Petras Roizijus (apie 1505–1571), Žygimanto Augusto dvariškis, žymus Lietuvos teisininkas ir poetas, eilėraštyje „Dva­riškiui“ rašęs:

„Jeigu norėsi patekt tarp tų, kurie ponui mieliausi,
Jeigu norėsi, kad jis šauktų tave saviškiu,
Puoštų, maitintų tave, apibertų turtais didžiausiais,
Ir prie visų atvirai rodytų pagarbą tau, –
Viskas būt privalai šeimininkui – bičiulis ir brolis,
Džiaugsmas, tvirta atrama, ponas ir vergas sykiu.“

Tokia laikysena padeda išgyventi, tačiau skatina asmenybės degradaciją, savojo „aš“ praradimą. L. Gurnickis bando nusakyti didžiausias savo meto didikų ydas – neišmanymą, per gerą nuomonę apie save, puikybę, praban­gos bei malonumų vaikymąsi ir savo pastebėjimus apibendrina tokiu vaizdingu palyginimu: „Bet, mano ma­nymu, tie pasaulio galingieji šiuo atžvilgiu yra tarsi kapai, bažnyčių sienose įmūryti, mat iš išorės, atro­dytų, nieko nėra gražesnio, – vertingas marmuras ar varis, puikios formos, meistriškas darbas, visi žmogaus kūno nariai pavaizduoti kone geriau, nei at­rodė gyvi būdami, bet jei kas į vidų pa­sižiūrėtų – ten vien tik dvokas, žemės, trūnėsiai ir sudūlėję kaulai“ (p. 258). O stengtis dvariškiui verta ne tiek dėl asmeninės naudos, kiek dėl visuotinės gerovės. Juk geras valdovas yra geras ir naudingas visiems žmonėms, o blo­gas – visiems kenksmingas.

Taigi transformuodamas ir plėtoda­mas antikinį simpozijo žanrą, L. Gur­nickis pateikė vaizdingą bei įtaigų Len­kijos ir Lietuvos bajoriškosios kultūros paveikslą, išryškino Lenkijos ir Italijos humanistinės kultūros paradigmas.

Versti šį XVI a. veikalą į lietuvių kalbą nebuvo lengva. Vertėja Eglė Pa­tiejūnienė pati aptarė sunkumus, su kuriais susidūrė, ir principus, kurių lai­kėsi (p. XXXII–XXXIII). Jos pasirink­tas būdas: atsisakyti pažodiškumo, griauti sudėtingas sintaksines konst­rukcijas, keisti L. Gurnickio sukurtus lenkiškus naujadarus tarptautiniais žodžiais, – su kaupu pasiteisino. Ver­timas sklandus, lengvai skaitomas, jį papildo dalykiški komentarai.

Baigti norėčiau dar vienu Kastiljonės-Gurnickio „dvariškio“ temos lie­tuvišku akcentu. 1643 m. Franekeryje (Olandija) išėjo B. Kastiljonės veikalo vertimas į lotynų (sic!) kalbą, pavadin­tas „Garbingas žmogus, arba Menas patikti dvare“ („Honestus homo sive ars placendi in aula“). Iš prancūzų į lotynų kalbą išvertė LDK kardininkas Karolis Oginskis studijų ir kelionių Prancūzijoje metu ir dedikavo savo tė­vui, Trakų vaivadai Samueliui Ogins­kiui. Spausdintoje dedikacijoje parašė: „Karaliaus dvare, Respublikos parei­gybėse, visuomeninėje veikloje, tar­navime draugams, garbingumo bruo­žus ir atspindžius Tavyje atpažįsta visi, kurie supranta, kas yra dorybė.“

Pažymėtina, kad dorybės (virtus) matmuo išliko svarbiausias XVI–XVII a. LDK literatūroje, vertinant Res­publikos herojų gyvenimą ir darbus.