Alfredas Guščius. Tema – sena, sprendimas – naujas

2011 m. Nr. 4

Algimantas Zurba. Krisius: romanas. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2010. – 317 p.

Niekada, skaitydamas naują rašy­tojo kūrinį, negali prognozuoti, ar autorius ir toliau eis tame kūrinyje išversta žanrine-stilistine vaga, – jo kūrybinėje laboratorijoje vienu metu gali būti „užmaišyti“ keli meniniai sumanymai ir nežinia, kuris bus pa­sirinktas. Apie daug ką galima buvo samprotauti ir po Algimanto Zurbos romano „Aritmija“, bet tikrai nedaug kas būtų atspėjęs, kad šis autorius nuo intelektualinės, arba dar „artistine“ įvardijamos, tematikos vėl pasuks į kaimietiškąją prozą. Nustebino ne pats posūkis į šiam prozininkui gerai pažįstamą tematinę dirvą, bet pasi­rinktas veiksmo laikas, apsibrėžta veiksmo erdvė ir tema, taigi tie „para­metrai“, kurie jau, atrodė, yra ne vieno mūsų rašytojo išeksploatuoti. Ką nau­ja galima pasakyti apie 1944–1950 m. Lietuvos kaimą po Jono Avyžiaus, Juo­zo Apučio, Jono Mikelinsko, Romualdo Granausko, Rimanto Šavelio, Algirdo Pociaus, Mykolo Sluckio, Raimondo Kašausko kūrinių ir ypač po Vytauto Bubnio romano „Alkana žemė“, para­šyto 1971-aisiais. Kodėl išskiriu V. Bub­nio romaną? Todėl, kad A. Zurba, kaip ir V. Bubnys, pagrindinio herojaus vaid­meniui pasirinko socialiai ir politiškai panašų kaimo žmogų, – ir V. Bubnio Antanas Marčiulynas su sugyventine Terese, ir A. Zurbos Krisius Turčilas su žmona Jugase priklauso tam pačiam socialiniam sluoksniui, vargingų vals­tiečių bei samdinių, tai pačiai politinei laikysenai – neutralumo, arba „vidurio kelio“, linijai, panašiam psichologi­niam tipui, – visi jie neabejingi priva­čiai nuosavybei, visi norėtų gyventi kaip „buožės“, visi nesutinka stoti į kolcho­zą, yra palankiai nusiteikę „miško bro­lių“ (partizanų) atžvilgiu. Tiesa, V. Bub­nio Marčiulynui nepavyko išlaviruoti tarp tarybų valdžios ir jos priešų – jis žūsta nuo partizanų rankų. Krisius tragiškoje politinėje konfrontacijoje išlieka, tačiau visą laiką kabojo ant plauko ir galėjo žūti tiek nuo vienų, tiek nuo kitų…

A. Zurba, gilindamasis į to meto po­litinę atmosferą, kurdamas kaimiečių Krisiaus ir Jugasės paveikslus, turėjo žymiai ilgesnę istorinę retrospektyvą, didelę kitų rašytojų patirtį, atvirus ar­chyvus ir visišką politinę laisvę, ko ne­turėjo V. Bubnys. Žinoma, A. Zurba ri­zikavo nuslysti/nuklysti į V. Bubnio ir kitų rašytojų jau giliai išvažinėtas li­teratūrines vėžes, vadinasi, galėjo neju­čiomis tapti epigonu. Tai suvokdamas, „Krisiaus“ autorius daro esminę anuomečių „vidurio kelio“, „auksinio vidurio“ koncepcijų pataisą – jo beveik proletariškos kilmės bemokslis herojus toje, anot marksistinės ideologijos, įnirtin­goje „klasių kovoje“ pasirenka priešingą politinę poziciją – vietoj aršios konfron­tacijos su „buože“ ir net jo išdavystės, – ką padarė Andrius Marčiulynas, – Krisius simpatizuoja ūkininko Motie­jaus Ajučio pažiūroms, palaiko gražią kaimynystę su juo, o vėliau, jį išbuoži­nus ir ištrėmus į Sibirą, saugo jo na­mus, prižiūri ūkį.

Baigiantis karui, Krisius nuošir­džiai įsiklauso į Motiejaus Ajučio patarimus, kaip turėtų elgtis kaimo vyrai vokiečių karo pralaimėjimo ir sovietų neišvengiamos okupacijos aki­vaizdoje. Išmintingasis ūkininkas Ajutis ritualizuotoje kaimo vyrų sueigoje pamiškėje prie laužo, kaip senovės krivis, kalba apie lietuvių tautai vėl iškilusį egzistencinį pavojų ir siūlo savo kaimynams du pasirinkimo kelius – arba paklusti sovietų paskelb­tai mobilizacijai į frontą, arba eiti į mišką: „Sakau, rinktis teks kiekvie­nam… Žinoma, jei pritarsim siūly­mui… Frontas – aišku. Pragaras. Ta­čiau ir tame pragare kai kurie išlieka. O miškas… Sunku pasakyti, kas čia laukia. Ko gero, pavojų dar daugiau. Mums žada padėti, bet nežinia, kada ir kas… Tad – šitaip…“ Ir, kiek patylėjęs, Ajutis priduria mintį, reikalingą auto­riui, siekiančiam probleminio romano naujumo: „Aišku viena: pirmiausia privalom saugoti savo vaikus. Kad būtų kam juos auginti. Kad tėvai išlik­tų. Taigi, kas turi mažųjų…“ Ši mintis įsminga į Krisiaus, auginančio tris berniukus, sąmonę ir jis tvirtai nu­sprendžia niekur neiti, – nuo mobi­lizacijos į frontą išsisuka persišauda­mas dešinės kojos pėdą (prieškariu įsi­gytu medžiokliniu šautuvu), o miško broliams pasižada padėti maistu, ry­šiais. Taigi Krisius pasilieka savo ba­kūžėje ir kaip akies vyzdį saugo šeimos židinį. Tokiu herojaus elgesiu A. Zurba akcentuoja motyvus, kurių negalėjo atsirasti nei V. Bubnio, nei kitų autorių anuomet sukurtuose ma­žažemių kaimiečių/samdinių paveiks­luose. Visų pirma tai – šeimos, kaip tautos išlikimo garanto, kaip šven­tenybės motyvas.

Taigi vertybiniai akcentai „vidurio kelio“, t. y. neutralumo, poziciją pasi­rinkusio kaimiečio moralinės nuosta­tos jau kitos. „Krisius“ – neabejotinai psichologinis romanas. Krisius Turčilas yra itin gilios, turtingos sielos kai­mietis, sakyčiau, net gerokai romano kūrėjo „autorizuotas“. Apskritai Kri­siaus biografijos „atraminiai faktai“ šiurpoki – šis dar gana jaunas kaimo vyras ne tik kad nemoka rašyti, bet ir jo šeimyninėje kilmėje žioji gana gė­dingas dalykas, dėl kurio ne tik vai­kystėje jam teko patirti daug patyčių; mat Krisius – prastos reputacijos kai­mo mergos vaikas. Kam autoriui prirei­kė tokio „minusinio“ personažo biogra­fijos fakto? Toks klausimas nelieka kaboti ore, tačiau norėtųsi gilesnio Kri­siaus biografijos priešistorės pagrindi­mo, ypač turint omenyje, kad A. Zurba, naujai traktuodamas valstiečio „vidu­rio kelio“ politiką, užsibrėžė tikslą įro­dyti, kad ir žemutinio socialinio sluoks­nio bemokslis, kilmės nevisavertiškumu pažymėtas vyras gali atsitiesti, gali su­kurti gražią šeimą, pademonstruoti ne­eilinius tėvo bei vyro sugebėjimus, galį tapti ir kaimynų, ir partizanų gerbia­mas.

Toks A. Zurbos idėjinis sumanymas yra savaime žavus (bendražmogiškų vertybių gynimas visada imponuoja) ir padeda prisiminti seną temą. Įsidė­mėtina tai, kad čia žmogus bando kur­ti savo laimę, sakytume, ant šnypš­čiančio ugnikalnio šlaito. O juk ir šnypščiantis, ir sproginėjantis, ir žu­dantis buvo pirmasis pokario Lietuvo­je dešimtmetis. Jeigu V. Bubnys, kaip rašė V. Kubilius „XX amžiaus litera­tūroje“, pokario lietuvio valstiečio so­cialinę ir psichologinę istoriją atsklei­dė panoramiškai, tai A. Zurba sukūrė ryškiai individualizuotą to meto port­retą. Dabar, atsigręžę į tą laiką vaiz­duojančią prozą, tarp kaimo žmonių, nešančių sunkų kančių kryžių, išvy­sime dar vieną vyriškį, ir gulantį, ir keliantį su mintimi apie ant tvartelio užlų paslėptą karinį šautuvą; o dar kitas šautuvas – medžioklinis, linguo­ja jo rankose, ir jis, šauniai sėdėdamas ant ūkininko Ajučio kumelės, medžioja apylinkės laukuose, miškuose, taip pa­pildydamas maisto atsargas šeimai, o kitą dalį paskirstydamas partizanams ir stribams. Laviruoti ar tarnauti dviem ponams visais laikais pavojinga („Negalima vienu metu tarnauti ir Dievui, ir Mamonai“, – parašyta Šven­tajame Rašte). A. Zurba senai temai suteikia naujumo, – tarnaudamas ir miškui, ir stribams, Krisius pasiekia dvigubo žaidimo virtuoziškumo, ką pri­pažįsta ir stribų vadas Aleksandras Kurkė, ne kartą įvardydamas Krisiaus elgesį „pavojingu žaidimu“, kartu sa­vaip legalizavęs jį, kadangi pats noriai naudojosi to tarpininko stirniena, deš­romis, žuvimis, alumi… Beje, gudrusis Kurkė (šio stribo paveikslas nupieštas lakoniškai, išraiškingai), žinodamas, kad stirnienos, šernienos ir kitų miško gery­bių „tiekėjas“ – Krisiaus medžioklinis Šautuvas yra sovietų valdžios legalizuo­tas, nė nenutuokia, kad to paties tar­pininko daržinėje ant užlų „ilsisi“ slap­tas karinis šautuvas, kurį, pavargęs nuo laviravimo, nuo vienišystės silpnėjančiame partizanų pasipriešinime, vis ap­lanko jo savininkas, išsivynioja iš sku­durų, pačiupinėja šaltą metalą, vėl su­teikiantį jėgų, pasitikėjimo ir ryžto kada nors „nupilti tą gyvatę Kurkę…“, nors tai, beje, nebuvo ne tik nepadaryta, bet net nebandyta.

Dažnas šautuvo motyvas papildo romano siužeto išorinį karkasą, o psi­chologinei analizei teikia gelmės ir naujumo. Krisius ant arklio su me­džiokliniu šautuvu rankose, o su kari­niu daržinėje ant užlų tik išoriškai atrodo šaunus. Jo pasirinktasis „vidu­rio kelias“ – ne kas kita, kaip gyveni­mas ant parako statinės, kuri romane „sprogsta“ ne sykį ir atneša aukų. Lai­ko tragiškumą autorius ne kartą susimbolina, pakylėdamas pasakojimą į sąlyginį matmenį – įsimintinas kraujo, įsigėrusio į Krisiaus švarko rankoga­lius, plovimas, mistinio Nežinomojo, didinančio baimę, netikrumą, atsiradi­mas. O kai per granatų sprogdinimą žūsta kaimyno Viksvos sūnus Petriu­kas, ta žūtis dar labiau padidina tėvo partizano, iš prigimties aikštingo vyro, įsiūtį ne tiktai stribams, bet ir tiems, kurie su jais net ir nekaltai susitinka, pabendrauja. Tokiu įtariamuoju Viks­vai tampa Krisius, – ir dėl persišautos kojos, ir dėl persikraustymo į Ajučio sodybą, ir dėl priglaustos atklydėlės merginos Verutės.

Kokį mastą pokariu buvo įgavęs žmonių tarpusavio nepasitikėjimas, įtarumas, rodo net artimiausių Krisiaus kaimynų, tokių pat kaip ir jis neturtingų, Januškų elgesys, meistriškai sukondensuotas senosios Vero­nikos paveiksle. Jos sūnus Gabrys partizanauja, bet dažnai slapstosi namie; žvalgydamasis pro savo bakūžės įskilusį langą išsiaiškino – jeigu netoliese stovinčią „būdelę“ (išvietę) kaimynės dukra Levusė eina nešina kibiru, vadinasi, sūnus namie; o kad to „šposo“ neperprastų šnipai ar atėję sūnaus ieškoti stribai, tuomet nega­linčią nueiti iki „būdelės“ ir priverstą „daryti“ į kibirą suvaidina gudrioji Januškų Veronika. Tačiau tą paslaptį žino Krisius, patikimas, doras kaimy­nas, kartą išradingai padėjęs Veroni­kai išvengti tikros sūnaus prapulties. Bet politinės aplinkybės keičiasi, par­tizanų padėtis blogėja, susirėmęs su stribais žūsta niršusis Viksva, su­daužyta ir kruvina iš Ajučio namų iš­eina Verutė… Apie įvykusią partizano ir dviejų stribų žūtį Krisius papasako­ja kaimynės sūnui Gabriui, atėjusiam atsisveikinti su namiškiais; atmosfera įkaitusi iki virimo. Tokiomis aplinky­bėmis ir įvyksta tai, nuo ko pašiurpsta delikatusis, ištikimasis paslapties sau­gotojas Krisius – atsisveikinęs su par­tizanu, jis dar paprašo valandėlę luk­telti, kol iš Ajučio daržinės atneš ir įteiks jam senokai įsigytą dar vieną ginklą, granatą. Tačiau sugrįžęs Kri­sius partizano neberanda, o kaimynė Veronika žeria į akis akivaizdų melą apie čia atseit niekada nebuvusį sūnų, pastatydama Krisiu į kvailio, o tiks­liau – į išdaviko ar skundiko vietą. Tokia artimo kaimyno metamorfozė gali išbalansuoti net tvirčiausių nervų žmogų. Šis epizodas – viena iš romano meninių viršūnių, galinti tapti ir kul­minacine atomazga, kadangi kūrinio leitmotyvai, susieti su pagrindinio veikėjo charakteriu – nepasitikėjimo, įtarumo, vienišumo, – jau išsemti.

Be įdomiai traktuotos „vidurio ke­lio“ temos, dar norisi keletą žodžių tarti apie žmogaus koncepcijos ypatumus. Prozoje apie pokarį regime įvairių įvairiausių kaimiečių charakterių, tem­peramentų tipų, bet, manau, kad ligi „Krisiaus“ neturėjome vargingo kaimie­čio personažo su tokia subtilia savi­mone, tokia jautria sąžine ir tokiu giliu estetiniu-poetiniu gamtos, muzikos, moters grožio išgyvenimu. Matyt, tik romano parašymo laiku galima paaiškinti erotinių scenų atsiradimą „archajinėje“ kaimo tematikoje. Žavinga Kri­siaus ir Jugasės erotinės meilės scena ant lieptelio šalia ežero po karštos ru­giapjūtės dienos. Su erotiniais motyvais susieta ir nauja siužetinė intriga, kai į veiksmą įtraukiama stribo Kurkęs at­kelta atklydėlė iš Rusijos, graži mergi­na Verutė. Prasideda vyro žvilgčiojimai į ją, besimaudančią ežere, besišukuo­jančią prieš veidrodį, na ir, aišku, žmo­nos Jugasės pavydas, priekaištai vyrui, barniai su juo. Atsiranda ir patarėja „sekso klausimu“ gudrioji Veronika, ku­ri moko Jugasę nenusiminti, o labiau puoštis, karščiau apkabinti savo vyrą…

Apskritai gražu, kai beraštis jau­nas vyras pavaizduotas itin jautrus grožiui, muzikai, moteriai. (Vaižgantas Napaliuko ir Severiutės paveikslais parodė, kad sielos grožiui, turtingumui oficialus mokslo cenzas nebūtinas.) O tai, kad Krisiaus siela dažnai roman­tiškai žaižaruoja net per didelę poli­tinę sumaištį, yra autoriaus kūrybinio sumanymo rezultatas – A. Zurba, atsi­gręždamas į ano meto kaimo žmogų, į jo paveikslą įliejo nemažai savo sielos išgyvenimų, nes tikrai gal paskutinį kartą ėmėsi didelės temos, skirtos gimtinei ir tėviškei aprašyti. („Tėviš­kei, apie kurią vargu ar kas kitas be­parašys“, – tokia dedikacija įrašyta kny­goje.) A. Zurbos kūrinių kalba niekada nebuvo skurdi, tačiau šiame romane ji labai turtinga, poetiška. Jau trilogijo­je „Savūnė“, „…Eina…“, „Jai tešviečia“ A. Zurbos stilius pasižymėjo sklandu­mu, gyvumu, o „Krisiuje“ autorius, ma­nau, pralenkė pats save.

Romanas baigiamas keturiasde­šimties puslapių epilogu, kuriame prabėgomis, panoramiškai parodytas besikeičiantis istorinis laikas po įnir­tingos „klasių kovos“, – Krisius jau kolchoze, į kurį jis vis dėlto, Kurkės spaudžiamas, įstojo ir gavo to paties buvusio stribo, dabar jau apylinkės pirmininko, rekomenduotas arklinin­ko pareigas, regime jo ir ištikimosios žmonos Jugasės jau užaugusius vai­kus, kaimą ir gamtą darkančią melio­raciją, Krisiu, su iš karinio šautuvo durtuvo padarytu skerdiko peiliu ke­liaujantį per kaimą ir teikiantį šios rūšies patarnavimus kaimynams, re­gime ūkininkų Ajučių iš Sibiro par­gabentus palaikus ir jų laidotuves, išgirstame apie privatinės nuosavybės grąžinimą, vadinasi, jau persikelta į nepriklausomos Lietuvos laikus. Kaip ir daugoka epiloge įvykių, faktų, – kam visa ta tiršta faktūra? Miglota ir epilo­go pabaiga, – rašoma apie tai, kad Kri­sius jau naujos, laisvos Lietuvos tvarkos nuskriaustas, kadangi jam neleidžia­ma naudotis Motiejaus Ajučio pažadė­tu žemės sklypeliu paežerėje. Todėl jis išbėga iš namų, apsigyvena Ajučių so­dybos pirtelėje prie ežero ir ryžtasi šautuvu apsiginti nuo įžūlaus mafijozo, labai jam primenančio stribą Kurkę. Personažų sugretinimas įdomus, ta­čiau paralelė toliau nevystoma.

Meniškumu epilogas gerokai nusi­leidžia visam ligtoliniam romano audi­niui. Ne veltui A. Čechovas, kalbėda­mas apie meninį meistriškumą, teigė – jeigu žiūrovas pirmame veiksme regi ant sienos kabantį šautuvą, tai jis siužeto eigoje turi būtinai iššauti. O Krisiaus karinis neiššovė – paskuti­niame epilogo epizode jis tik taikosi į kažką abstraktaus, šlamančio krū­muose. Beje, truputį nusileisiu romano autoriui – galėjo Krisiaus karinis šau­tuvas ir neiššauti, tačiau jo taikiklis turėjo būtinai pakeisti taikinį, taigi reikėjo pasukti vamzdį į kitą pusę; perskaičiusiam romaną bus aišku, į kokią,.. Ir ikiepiloginio, ir epiloginio romano teksto meninė logika reikala­vo būtent tokios taikinio korekcijos, žinoma, autorius gali nepritarti kriti­kui ar reiklesniam skaitytojui, tačiau su meninės tiesos logika jis privalo rasti bendrą kalbą.