literatūros žurnalas

Karolina Bagdonė. Intymaus universalumo beieškant: Jono Aisčio kūrybos europietiškumas

2022 m. Nr. 11

Joną Aistį galėtume vadinti lietuvių literatūros klasiku ir tragiško likimo poetu, poetiniais ir kritikos tekstais nuolat mąsčiusiu apie europietišką tapatybę, jos sąsajas su nacionaliniu savęs suvokimu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą J. Aistis (tuo metu dar Jonas Kossu-Aleksandravičius, Kuosa-Aleksandriškis) išvyko studijuoti į Prancūziją, o vėliau negalėdamas grįžti į okupuotą Lietuvą, 1946 m. persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Jo poezija itin žavėjo tarpukario skaitytojus, o Lietuvos okupacijos metais buvo visiškai uždrausta ir išstumta iš literatūros kanono, istorijos ir literatūros vadovėlių, tad, skirtingai nei „teisingai“ politinį kelią pasirinkusi jo kartos poetė Salomėja Nėris, J. Aistis buvo užmirštas ir nežinomas jaunesnei lietuvių skaitytojų kartai.

Tuo tarpu JAV poetas iš jaunesnės kartos sulaukė daug kritiškų vertinimų kaip pseudopatriotas, per daug susitelkęs į asmeninį sielvartą ar visuotinius kovos šūkius, vengęs gilesnių filosofinių temų. Dalia Satkauskytė straipsnyje „Jono Aisčio poezija: recepcijos aktualumas“ konstatavo, kad šiuo metu jis daugiau tapo kritikų tyrimo objektu, bet ne skaitomu autoriumi1. Tiesa, šiemet atnaujintoje Lietuvių kalbos ir literatūros programoje jis įtrauktas prie aštuntokams skirtų grožinės ir negrožinės literatūros kūrinių, „kuriuose reiškiama pilietinė, tautinė, kultūrinė, regioninė ar kalbinė tapatybė“2.

Ankstyvojoje J. Aisčio kūryboje buvo ne tik gausu lietuvių ir europietiškos tapatybės apmąstymų, ji laikyta ir itin estetiškai vertinga, elegiška, o kartu nestokojančia savito humoro bei ironijos. Algirdas Julius Greimas jo poeziją apibūdino kaip vieną pirmųjų, pasiekusių europietišką lygį3, o dažnas kritikas (pavyzdžiui, Bronius Krivickas4, Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė5, Neringa Klišienė6, Marius Boreišis7) pabrėžė J. Aisčio poezijos ryšius su prancūzišku ir paryžietišku kontekstu. (Nors nepamirškime negailestingos Tomo Venclovos kritikos J. Aisčio ankstyvosios poezijos europietiškumui8.) Vėlyvoji J. Aisčio lyrika, neretai iš tiesų pernelyg nukrypusi į patetiškai išreiškiamą patriotizmą, vis dėlto kartais kritikų būdavo ir nepelnytai nuvertinama. Žinoma, joje galime atrasti literatūriškai silpnos, kupinos klišių ar tiesiog nevykusios poezijos, tačiau esama ir gerokai kokybiškesnės, nusakančios įvairialypius ryšius su Europos ir JAV literatūromis, perteikiančios savitą europietiškumo sampratą.

Šiame straipsnyje norisi aptarti du J. Aisčio kūrybos aspektus – dvigubą (lietuvišką ir europietišką) tapatybę tarpukariu ir pokarinę jos variaciją – intymumą, persmelktą universalumu, nusakytą įvairiais Europos ir JAV literatūros intertekstais.


Vytis Europą per Lietuvą“ ir J. Aisčio dviejų tėvynių paieškos

Tarpukario Lietuvoje diskusijos apie europietiškumo krypties paieškas buvo itin gausios. Dar 1907 m. Krokuvoje išleistą almanachą „Gabija“ Juozas Keliuotis pavadino pirmuoju drąsiu bandymu išvesti lietuvių literatūrą į „Vakarų Europos vieškelius“9. Troškimą priartėti prie Europos programiškai įtvirtino Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė kritikos knygoje „Lietuvoje“ (1910). Joje fiksavo trūkį tarp lietuvių ir Vakarų istorijos, kultūros bei ragino inteligentiją jį užpildyti: „Užuot skyrus savo laisvalaikį pramogoms, jį leisti skaitant Nietzche’ę, Baudelaire’ą, Maeterlincką“10. O Stasys Šalkauskis monografijoje „Sur les Confins de deux Mondes. Essai synthétique sur le problème de la Civilisation Nationale en Lituanie“ („Dviejų pasaulių takoskyroje. Sintetinis esė apie Lietuvos tautinės civilizacijos problemą“, 1919) kūrė lietuvių kultūrinės tapatybės matmenis, lygindamas Lietuvą su kitomis tautomis ir skatindamas „sulydyti savo tautinėje civilizacijoje įvairius Rytų ir Vakarų pradus“11.

Į šias diskusijas J. Aistis įsijungė kritikos ir poezijos tekstais. Tačiau čia paminėsiu tik vieną itin svarbų ir išskirtinį pavyzdį. 1932 m. lapkričio 23 d. „Naujojoje Romuvoje“ J. Aistis publikavo Vinco Krėvės „Šarūno“ ir Williamo Shakespeare’o tragedijos „Hamlet, Prince of Denmark“ („Hamletas, Danijos princas“) recenziją. Joje naujai pažvelgė į lietuvišką „sodžiaus“ tapatybę ir ją kritikavo: „Mums būtų labai sveika nors dešimtmetį europėti, t. y. kultūriškai stiprėti ir neieškoti tų užburtų tautiškų bruožų, tos lietuviškumo dvasios“12 (skamba išties paradoksaliai galvojant apie kai kuriuos stereotipų kupinus pokarinius patriotinius eilėraščius). Jis taip pat iškėlė nacionalinės ir europietiškos kultūros bendrumus: „Mes gyvename Europoje, ir kiekvieno europiečio kūrinys mums turėtų būti savas“13. Todėl lietuvio kultūrinę tapatybę jis apibrėžė naujai kaip dviejų tėvynių idėją: „Mes turime dvi tėvynes: vieną Lietuvą, kitą Europą. Mums ir viena, ir antra lygiai sava, lygiai brangi“14, net pridurdamas, jog „turime būti kultūringi, o tik po to tautiški“15.


Universalios tapatybės link

Pokariu poetui išlaikyti atvirą europietiškumui ir lietuviškumui dvasią buvo gerokai sunkiau. Vis daugiau jo poezijoje, o vėliau ir eseistikoje kilo įtampos tarp tautiškumo saugos ir modernizmu persmelkto atsivėrimo pasauliui. Tačiau man įdomiausia ir bene svarbiausia pokarinė J. Aisčio poezijos idėja – intymumo ir universalumo sąsaja, kurią matyčiau kaip itin reikšmingą jo poezijos atvirumą europietiškai tapatybei ir bandymą ne tik saugoti savo tautos paveldą nuo išnykimo, bet ir atrasti būdų jį perkurti ar pamatyti naujai.

Pasak danų politikos mokslininko Thomaso Pederseno, europietiškumo paradoksas yra tai, kad šioji tapatybė sudaryta ir iš universalumo, ir iš kultūrinės įvairovės tradicijos16. J. Aisčio poezijoje kuriamos individualumo ir tautiškumo tapatybės neatskiriamos nuo universalumo poreikio ir prasmės. Kalbėdamas apie savo jaunystės kūrybą, poetas išskyrė rinkinį „Intymios giesmės“ kaip itin homogeniškos ir aiškios struktūros. Tačiau jį laikė ir pačiu universaliausiu savo rinkiniu, nes jame perteikė ne lietuvio, bet bendražmogiškus išgyvenimus, „laimę ir nelaimę, viltis ir nusiminimus statydamas aukščiau tada taip garsiai rėktų tautinių dalykų“17. Vytautas Kubilius teigė, kad vėlyvojoje J. Aisčio kūryboje tautiškumo kriterijai suabsoliutinti ir tai sustabdė jo poetinę evoliuciją ir nutolino nuo universalių temų18. Tačiau, kaip bus matyti tolesnėje jo eilėraščių analizėje, dalyje jo vėlyvosios poezijos universalios temos vis dėlto išliko itin svarbios. O Viktorijos Skrupskelytės pastabą, jog „savo visuma Aisčio poezija įtaigauja mintį, kad poetas sugebėjo lietuvišką patirtį įkelti į universalius rėmus, gal tiksliau šią pastarąją sulydyti su lietuviškąja“19, norėtųsi taikyti ir visai jo poezijai.

Tautinę tapatybę pripildęs universaliuoju europietišku turiniu, J. Aistis savo publicistikoje rašė ir apie teigiamas emigracijos patirtis: „<…> svetur mūsų akys plačiau praregėjo. Poetai jau mato toliau ir aukščiau, nei gimtojo šulinio svirtis. Šalia asmeniškų ir savo tautos reikalų vis daugiau ir daugiau pradeda rasti vietos ir bendrieji visos žmonijos reikalai“20. Kaip anksčiau jam rūpėjo dviguba lietuviškai europietiška tapatybė, taip pokariu tapo itin svarbus universaliosios kultūrinės tapatybės matymas. Jis skatino lietuvių rašytojus atnaujinti savo kūrybą pasaulio literatūra, praplėsti jos tematiką: „Pasilikdami, kaip buvę, lietuviai, įsijungsime ir įsiliesime į pasaulį, dėl to būsime dar stipresni“21, pabrėždamas, kad geresniam savosios kultūros pažinimui būtinas svetimų kultūrų pažinimas. Tad nenuostabu, kad eseistikoje kritikavo stereotipišką kitų tautų vaizdavimą, negebėjimą atsargiai ir su atida kelti tautinių klausimų. Recenzuodamas Mariaus Katiliškio apysaką „On Whose Side is God?“ („Kieno pusėje Dievas?“) J. Aistis rašė: „Pastačius tautą prieš tautą, ne žmogų prieš žmogų, tautybės traktavimas būtinai pereina į tendencingą pobūdį. Reikia sutikti, kad tai labai sunkus siužeto traktavimas, kuriame suklupo net tokie didieji genijai, kaip Balzac, Dostojevskij, Anton Čechov, dėl to regėtume stebuklą, jei Marius Katiliškis būtų čia padaręs laimingą išimtį“22. Universaliausiu autoriumi jis laikė Homerą, kuris „poemose vienodai traktavo savo tautiečius graikus ir jųjų priešus trojėnus“23. Jis žavėjosi graikų poeto gebėjimu žvelgti plačiau nei nacionaliniai interesai, tautiniai skirtumai ar pranašumai. J. Aisčiui rūpėjo bendrieji humanistiniai idealai, nors ir skaudžiai išgyveno savo tautos okupaciją. Jam tebebuvo svarbi bendroji kultūrinė atmintis, kuri brandina ir bendrąją kultūrinę tapatybę.

V. Skrupskelytė, recenzuodama pirmąjį J. Aisčio „Raštų“ tomą, akcentavo, jog „Aisčio intymumas, mums, be abejo, reiškia poeto uždarumą – tai bruožas, kuris poetą atkerta nuo pasaulio ir jį užsklendžia savistabos nuotaikose. Tačiau paaiškinimai [„Raštų“ gale pateikti rengėjų patikslinimai, atskleidžiantys platesnį eilėraščių kontekstą, – K. B.] siūlo dar kitą galimybę – tai, kad intymi poezija Aisčiui buvo kelias, sąmoningai pasirinktas, nuo lietuviškų tautinių temų į visiems bendrus, žmogiškus rūpesčius, į didžiulį poetinį pasaulį, esantį už lietuviškų horizontų, t. y. iš provincializmo į europietišką kultūrą ir per ją į universalias temas“24.

J. Aisčio angliškame kvintete „Senovės poetai“25, parašytame varijuojant dešimtskiemenį arba dvylikaskiemenį anapestą, galime pamatyti akivaizdžią tokios intymios universalizacijos raišką:

JUS, kaip vos išsiskleidusį žiedą,
Iš seniai nuskambėjusių amžių skinu: <…>
Ir kinietis, ir persas, ir graikas a

Nuostabiai artimi, giminingi, savi, b
Jog net žodžiuose tolis ir laikas a
Susilieja, ir plaukia nei upė žavi b
Jie visi – amžinybėj jauni ir gyvi… b

Rimas – itin svarbi J. Aisčio lyrikos dalis, įtvirtinanti Europos poetikos intertekstualumą. Šiame eilėraštyje, parašytame angliško kvinteto forma, imituojamas dar viduramžiais populiarus eiliavimo būdas, vėliau itin pamėgtas romantikų, ypač Victoro Hugo, Paulio Verlaine’o, Edgaro Allano Poe, o nuo XX a. 2 dešimtmečio atnaujintas ir plėtotas amerikiečių poezijoje, tarp jų ir J. Aisčio mylimo Ernesto Hemingway’aus kūriniuose26. Kvinteto ritminė schema neretai naudojama ir baladėse. Nors šis J. Aisčio eilėraštis nėra baladė, bet sukuria žaismą ir su muzikiniu intertekstu. O per muzikinį intertekstą jo „senovės poetai“ kuria dar vieną intertekstinį ryšį su P. Verlaine’o kvintetu „Initium“. Šis prancūzų poeto kūrinys irgi turi tą pačią ababb rimavimo schemą ir prasideda tarsi daina ir perteikia lyrinio subjekto prisiminimus apie šviesiaplaukės šokėjos atvykimą. „Initium“, pasak Setho Whiddeno, parodo (poetinį) subjekto apibrėžimą, sukonstruotą kaip reakcija į tai, ką jis mato, o šiuo atveju prisimena27. O J. Aisčio kvintete perteikiamas metatekstinis ryšys su poetinio pokalbio bendrininkais. Eilėraštis pradedamas kreipiniu „JUS“, įvedančiu skaitytoją į komunikacinę situaciją. Joje menamas autorius mezga muzikinį dialogą su „senovės poetais“, perteiktą prisiminimais: „nuskambėjusių amžių“, „dar skamba nemirę aidai“, „Jūsų gyvojo balso“. Dėl to senovės civilizacijas reprezentuojantys „kinietis, persas ir graikas“ tampa poetinės patirties dalininkais.

Kultūrų sąsajos idėją galime aptikti ir rinkinyje „Sesuo buitis“ publikuotame duzene „Karalaitė pririšta prie girnų“. Jo pavadinimas kuria intertekstinį ryšį su pasakojamosios tautosakos žanru, J. Aisčio itin pamėgtu tarpukario kūryboje (pavyzdžiui, eilėraštyje „Poezija“28). Savo publicistikoje poetas ne kartą pabrėžė pasakos kaip universalios žmogiškosios patirties raišką. Jam buvo svarbiausia ne pats pasakos motyvas, o „to motyvo savitas panaudojimas“29. Pasak N. Klišienės, „Aistis suvokė, kad pasakos siužetai, motyvai, kaip ir kultūriniai / literatūriniai vaizdiniai, prisideda prie teksto estetinio rafinuotumo, atitraukia nuo netarpiškos lyrinės išpažinties“30 bei „numato tik savą ir tik stebuklu, vaizduotės žaisme, sąlygotą tvarką, kuri privalo suteikti netobulam pasauliui apibrėžtą tobulumą“31. Eilėraštyje „Karalaitė pririšta prie girnų“ transformuojamas iš stebuklinės pasakos („Dvylika brolių“, „Šešios gulbės“ ar kt.) paimtas motyvas apie neteisingai apkaltintą ir nubaustą karalaitę. Ji turi įveikti išbandymą: „Malsi nūn, dukrele, / Ir tu malsi, kol gyva supūsi!“32 Tik šitą darbą jai atlikus jos devyni broliai, paversti sakalais, galės sugrįžti į namus. To padaryti jai nepavyksta. Telieka skausmas dėl išblaškytos šeimos ir vienatvė.

Kaip ir angliškame kvintete „Senovės poetai“, taip ir šiame duzene strofinė struktūra kuria intertekstinį ryšį su bendrąja Europos poezijos rašymo tradicija. Dvylikos eilučių eilėraštis buvo labai populiarus XVI a. prancūzų poezijoje. Tokia strofų struktūra panaudota ir Charlesio Baudelaire’o kūrinyje „L’Invitation au voyage“ („Kvietimas į kelionę“). Jame Ch. Baudelaire’o lyrinis subjektas kviečia keliauti į stebuklingą svajonių kraštą – idealų pasaulį33, suponuojant, kad realus pasaulis per daug skaudus ir sunkus. J. Aisčio duzenas išlaiko Ch. Baudelaire’o kūrinio muzikinį efektą. Lietuvių poeto eilėraštyje į svečią šalį išvykę „devyni broliai“ paverčiami sakalais. Panaši nesėkmingos kelionės situacija ištinka ir eilėraštyje minimą karalių:

Mat karalius, <…>

Į devintą karalystę jojo
Ir ten laumę raganą sutiko…
O graži ji buvo pragaištingai,
Tik kerštinga ir nedoro būdo:
Ji žabangus spęsdama klastingus
Posūnius ir podukrą pražudė
Ir karaliui galvą taip susuko, <…>34

Aiškiai įvardijama, kad svetimo įsiveržimas sugriauna nusistovėjusią tvarką, suardo tradicinę tapatybę, kuria vienišumo, atmetimo jausmus. Pasakos, Rytų kultūros intertekstai ir prancūziška muzikalumą pabrėžianti strofa skatina eilėraštį matyti bendresniame kultūros lauke. Tačiau intertekstai jame sukuria priešingą reikšmę, kad tik uždara, „sava“ bendruomenė gali tinkamai padėti individui ir jo tapatybei funkcionuoti.

„Karalaitė pririšta prie girnų“ pradedama epigrafu – viduramžių kinų poeto Li Po dvieiliu, papildančiu aptartus intertekstinius ryšius su pasakojamosios tautosakos žanru. Jo kūrybą J. Aistis veikiausiai skaitė 1938 m. „Naujosios Romuvos“ žurnale. O 1941 m. laiškuose Antanui Vaičiulaičiui, svarstydamas apie naujas savo kūrybos galimybes, užsimena apie pavergtą prūsų karaliūtę: „Kam būtinai kas nors sekti. Aš gi jau nemažas ir savaip. Aš norėčiau parašyti apie tą prūsų karaliūtę, kuriai svetimos šalies karžygys liepė plauti baltinius. <…> Bet tatai mano šventadienio svajonė“35. Net po dešimties metų tam pačiam A. Vaičiulaičiui mini, kad, nors vertimų ir nemėgsta, bet imasi versti kinų poeto Li Po kūrybą. Taigi matome, kad J. Aisčio poezijoje kurtas intertekstualumas nebuvo atsitiktinis, dažnai jis būdavo ilgai ir gerai apgalvotas, išgyventas.

Dar vienas svarbus J. Aisčio poezijoje kuriamas intertekstinis ryšys – poezijos ir liaudies dainų, kurios jam nėra tik įprastas tautiškosios kūrybos šaltinis. V. Kubilius pabrėžė išskirtinį poeto nuopelną sujungiant dainiškąją tradiciją ir europietišką kultūrą: „Trapią dainiškumo intonaciją sujungė su Europos poetinės kultūros išugdytu precizinės formos jausmu, suteikdamas lietuvių eilėraščiui dar nematyto grakštumo ir spontaniško muzikalumo, galutinai išvaduodamas lietuvių lyriką iš maironinės mokyklos logizuojančio teziškumo“36. Pokariu liaudies dainą J. Aistis suvokė ne tik kaip itin svarbią tautinės tapatybės ir kultūros dalį, bet ir kaip universaliją, iš kurios kilo Europos rašytinė poezija: „Visa rašytinės poezijos pradžia yra liaudies dainose. Iš liaudies dainų posmų arba muzikalinių formulių susidarė rašytinės poezijos eiliavimo taisyklės. Taip kilusi graikų poezija, kurią pasisavino romėnai, o per juos beveik visos Europos tautos“37. Veikiausiai dėl to prie šio motyvo jis nuolat sugrįždavo savo vėlyvojoje poezijoje. Poetas kėlė net įgimto vakarietiškumo idėją: „Mano galva, lietuviai ir prieškrikščioniškais laikais savo dvasia buvo gryni vakariečiai“38. Ši mintis, poeto manymu, geriausiai atsiskleidžia būtent liaudies dainose: „Jei mūsų liaudies dainos yra graudžios, tai vis tiek jos vakarietiškai šviesios, nes jų žodžiuose nėra tos rusiškos desperacijos ir jų melodijose neužtinkame to azijatiškos stepės vėjo staugimo“39. Vis dėlto esminis dalykas, kurį pažymi J. Aistis – tai galimybė „lygintis savo galia ir formų tobulumu su didžiųjų tautų poezija“40.

J. Aisčiui literatūros universalumą liudijo per skirtingas tautines literatūras pereinantys ne tik tie patys motyvai ar temos, bet ir bendros poetinės formos. Visa tai jam padėjo peržengti nacionalinę tapatybę ir save suvokti kaip visuotinės kultūros dalininką. Tačiau poetas matė svarbius ir priešingus kūrybinius procesus, kaip literatūros universalumą, vienodumą ir stagnavimą gali atgaivinti vadinamosios periferinės kultūros: „Poezijoje, kaip ir kiekvienoje meno atmainoje, priemonės nusidėvi. <…> Šiandien gyvos ir gyvastingos poezijos reikėtų ieškoti Pietų Amerikoje, Balkanuose, Kaukaze ir gal dar kur nors visai nepanašioje vietoje, kur tos formos laiko būvyje dar nesusidėvėję, dar gyvos“41.


1Satkauskytė D. Jono Aisčio poezija: recepcijos aktualumas // Jonas Aistis: „Praregėjęs ilgesio akim“: mokslinės konferencijos, skirtos Jono Aisčio 100-osioms gimimo metinėms, medžiaga / Sudarytoja ir redaktorė Rūta Brūzgienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. – P. 16.
2Lietuvių literatūros ir kalbos bendroji programa, 2022. – P. 77 [prieiga per internetą: https://www.emokykla.lt/upload/EMOKYKLA/BP/2022-08-01/PATVIRTINTA_Aurelija/13_Lietuviu%2Bkalbos%2Bir%2Bliterat%C5%ABros%2BBP%2B2022-09-30.pdf].
3 Greimas A. J. Jonui Aisčiui, 1947 09 09 // Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos. – T. 1 / Sudarytojas Arūnas Sverdiolas. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – P. 206.
4Krivickas B. Jono Aleksandriškio-Aisčio idėjų pasaulis // Krivickas B. Raštai. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999. – P. 191–246.
5Vaičiulėnaitė-Kašelionienė N. Prancūzų simbolizmo atšvaitai Jono Aisčio eilėraščių rinkinyje Imago mortis // Jonas Aistis: „Praregėjęs ilgesio akim“. – P. 66–78.
6Klišienė N. XX a. IV dešimtmečio lietuvių literatūra: prancūziškieji kontekstai: disertacija. – Vilniaus universitetas, 2009; Klišienė N. Jonas Aistis ir Paulis Verlaine’as: „Kito balso melodija“ // Inter-studia humanitatis. – 2014. – Nr. 17. – P. 91–111.
7Boreišis M. Jono Aisčio eilėraščių rinkinio Imago mortis kultūriniai kontekstai: magistro darbas. – Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010.
8„Lietuvių poezijos sueuropinimas, laikomas Aisčio nuopelnu, jo eilėse dažnai išvirsta paviršutinišku rafinuotumu, salonine ornamentacija, skambių, bet stereotipinių, dažnai irgi operiškų vardų bei motyvų kartojimu. Sopuliai ir graudumai kartais atrodo pertempti, jausmingumas persaldintas ligi nec plus ultra, padvelkiąs falšu ir blogu skoniu („Caca lialia“, „Ak, kaip gera man“, „Našlaitis“, „Lopšinė“, „Kelionė į naktį“).“ Žr. Apie papigintus tarifus, tvirtą valiutą ir kultūrinius herojus. Lietuviškojo Parnaso mitai / Tomas Venclova atsako į Aušros Stanaitytės klausimus // Kultūros barai. – 1997. – Nr. 3. – P. 19–20.
9Keliuotis J. A. Jakšto-Dambrausko ir J. A. Herbačiausko laiškai // Naujoji Romuva. – 1938. – Nr. 9. – P. 224.
10Gaidauskienė N. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė: modernėjančios savimonės kontūrai. – Vilnius: LKTI, 2018. – P. 221.
11Šalkauskis S. Raštai. – T. 4 / Parengė Arūnas Sverdiolas. – Vilnius: Mintis, 1995. – P. 32.
12Aistis J. Valstybės teatro paradai ir kiti dalykai // Aistis J. Dievai ir smūtkeliai. Apie laiką ir žmones. Milfordo gatvės elegijos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991. – P. 116.
13Ten pat. – P. 115.
14Ten pat. – P. 117.
15Ten pat.
16Pedersen T. What is Unique About Europe // Pedersen T. When Culture Becomes Politics: European Identity in Perspective. – Aarhus: Aarchus University Press, 2008. – P. 155.
17Aistis J. Poesis et veritas // Aistis J. Dievai ir smūtkeliai. Apie laiką ir žmones. Milfordo gatvės elegijos. – P. 319.
18Skrupskelytė V. Jono Aisčio „Raštų“ pirmas tomas // Aidai. – 1990. – Nr. 2 [prieiga per internetą: https://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=7641:kn&catid=441:2&Itemid=487].
19Ten pat.
20Aistis J. St. Santvaro eilių knyga // Aistis J. Raštai. Šiapus ir anapus. – T. 3 / Redaktorės Aldona Grajauskaitė-Aistienė ir Viktorija Skrupskelytė. – Chicago: Ateities literatūros fondas, 2004. – P. 331.
21Ten pat.
22Aistis J. Gausėja lituanika angliškai // Aistis J. Raštai. Šiapus ir anapus. – T. 3. – P. 443.
23Ten pat.
24Skrupskelytė V. Jono Aisčio „Raštų“ pirmas tomas.
25Aistis J. Kristaliniam karste. – Brooklyn: išleista prel. Pranciškaus M. Juro lėšomis, 1967. – P. 18.
26Held G. Hemingway // Spring. – 2001. – Nr. 10. – P. 152.
27Whidden S. Leaving Parnassus: The Lyric Subject in Verlaine and Rimbaud. – Amsterdam, New York: Rodopi, 2007. – P. 68.
28Kossu-Aleksandriškis J. Intymios giesmės: trečioji lyrikos knyga. – Kaunas: Sakalas, 1935. – P. 23.
29Aistis J. Pranciškoniškas balsas // Aistis J. Raštai. Šiapus ir anapus. – T. 3. – P. 421.
30Klišienė N. Jonas Aistis ir Paulis Verlaine’as: „Kito balso melodija“. – P. 107.
31Ten pat.
32Aistis J. Sesuo buitis: poezija. – Putnam: Guild Immaculata Press, 1951. – P. 27.
33 „Mon enfant, ma sœur, / Songe à la douceur / D’aller là-bas vivre ensemble ! / Aimer à loisir, / Aimer et mourir / Au pays qui te ressemble ! / Les soleils mouillés / De ces ciels brouillés / Pour mon esprit ont les charmes / Si mystérieux / De tes traîtres yeux, / Brillant à travers leurs larmes“ (Baudelaire Ch. Les Fleurs du mal. – Paris: Les belles éditions, 1933. – P. 106). „Vaike, seserie, / Kokia tai tauri / Proga, iškeliauti leidus! / Ir mylėt tvirtai, / Ir numirt slaptai / Šalyje, kaip tavo veidas! / Saulę pro rūkus, / Siunčiantis dangus, / Žavesių tiek mano sielai, / Aibė paslapčių, / Kerinčių akių, / Žvelgiančių pro aitrią gėlą“ (Baudelaire Ch. Piktybės gėlės / Vertė Sigitas Geda. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P. 85).
34Aistis J. Sesuo buitis. – P. 28.
35Aistis J. Laiškas Antanui Vaičiulaičiui, 1941 11 04 // Aistis J. Laiškai 1929–1973 / Sudarytojas Vytautas Kubilius. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. – P. 71.
36Kubilius V. Jonas Aistis // Lietuvių literatūros enciklopedija / Redaktorius Vytautas Kubilius ir kt. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. – P. 12.
37Aistis J. Mūsų poezijos formų raida // Aistis J. Raštai. Šiapus ir anapus. – T. 3. – P. 520.
38Aistis J. Trigrašis prie prof. Pakšto straipsnio // Aistis J. Raštai. Šiapus ir anapus. – T. 3. – P. 40.
39Ten pat.
40Aistis J. Mūsų poezijos formų raida // Aistis J. Raštai. Šiapus ir anapus. – T. 3. – P. 525.
41Pasikalbėkim su Jonu Aisčiu. Poetas apie savo jaunystę, šiandieninę mūsų literatūrą ir bendruomeninį jos vyžų lopymą // Aistis J. Raštai. Šiapus ir anapus. – T. 3. – P. 628–629.

Viktorija Daujotytė. Aiškinanti Aisčio estetika

2011 m. Nr. 8–9 / Dar gal ir nepastebime, kas jau įvyko mūsų humanistikoje; ir įvyko bendriau nei tik literatūros kritikoje. Nustojome mąstyti apie lyriką, giliausią, labiausiai konsoliduotą lietuvių kultūros tradiciją, pirmiausia pastebėtą…