Tomas Sodeika. Czesławo Miłoszo filosofija: kalba ir/ar tikrovė?

2011 m. Nr. 10

Lina Vidauskytė. Tikrovė ir literatūra. – Kaunas: Kauno technologijos universiteto leidykla, 2007. – 184 p.

Ne tiek daug yra Lietuvoje gimusių žmonių, kurių vardus žino visas pa­saulis. Į šį nedidelį sąrašą neabejotinai patenka Czesławas Miłoszas, kurio šimtąsias gimimo metines šiemet mi­nime. Ta proga nutariau pasidomėti, ką apie šio Nobelio premijos laureato, iškilaus poeto, prozininko bei eseisto kūrybą mano jo tėvynainiai. „Google“ paieškos mašina paslaugiai pateikė ga­nėtinai margą sąrašą, kuriame mano dėmesį patraukė 2008 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidinyje „Colloquia“ (Nr. 20) publikuotas Gintarės Bernotienės tekstas „Apie Czesławą Miłoszą – iš įvairių perspek­tyvų“. Jame jauna literatūros moksli­ninkė recenzuoja dvi 2007 m. išleistas knygas – Linos Vidauskytės monogra­fiją „Tikrovė ir literatūra: Czesławo Miłoszo literatūrinė filosofija“ ir VDU Czesławo Miłoszo Slavistikos centro pa­rengtą įvairių autorių straipsnių rin­kinį „Czesławas Miłoszas iš XXI am­žiaus perspektyvos“.

Pastarasis recenzijoje aptartas tik trumpomis ir menkai informatyviomis jame publikuotų straipsnių anotacijo­mis. O štai L. Vidauskytės monografiją G. Bernotienė aptaria itin išsamiai. Tiksliau tariant, ne tiek aptaria, kiek dorote doroja – pasimėgaudama, aro­gantiškai. Kartu kliūva ir Jūratei Baranovai, Ritai Šerpytytei bei per­nai amžinam poilsiui atgulusiam Al­giui Uždaviniui, rekomendavusiems L. Vidauskytės knygą publikuoti. At­seit – „pražiūrėjo“. Jei nebūčiau tos knygos skaitęs, tikrai tektų manyti, kad tai – visiškas niekalas. Bet gin­čytis su G. Bernotiene neįmanoma. Ne dėl to, kad jos teiginiai būtų įtikinamai pagrįsti, bet greičiau todėl, kad, užuot pateikusi bent šiokių tokių argumentų, G. Bernotienė tiesiog in­formuoja, kad L. Vidauskytės knygoje jį pasigedo „žodžio duonos“, „dvasios pūstelėjimo“, „subtilios garsų dermės“, „sferų muzikos“, jog autorė iš akių išleido „margą, gyvybe alsuojančią ir skaitymo malonumo teikiančią Miłoszo poezijos pievą“ (hm!), jog skaitant recenzentei kilo asociacijos su „pūkuotukiška dainele“ (jos fragmentą recen­zente net pacituoja). Sužinome ir tai, kad monografijoje „Miłoszo palikimo skliautai pakimba įkalinti didingo in­formacinio srauto kolonų“ ir kad „bal­toji filosofijos lazdelė“ labai netoli tesiekia. Trumpai tariant, savo kritinę poziciją recenzente grindžia ne anali­tiniais argumentais, o kvazipoetinio kičo „grožybėmis“. Na o bandydama galutinai įtikinti skaitytoją, jog L. Vi­dauskytės monografija silpna, G. Ber­notienė vardija kruopščiai suregist­ruotas korektūros klaidas. (Žinoma, toks kruopštumas pagirtinas dalykas, tačiau tai greičiau korektorės, o ne recenzentės dorybė.) Tad vienintelis aiš­kus dalykas, kurį savo rašiniu teigia G. Bernotienė, yra tai, jog L. Vidaus­kytės knyga jai labai nepatinka.

Kadangi recenzijos tekste tokios antipatijos motyvų aptikti neįmano­ma, belieka ieškoti jos priežasčių. Jei, laikydamiesi nekaltumo prezumpcijos, atmesime piktą valią ar „sąmokslo teo­riją“, teks pripažinti, kad labiausiai tikėtina priežastis yra G. Bernotienės skaitymo „technologija“. Panašu, kad pamačiusi L. Vidauskytės monografi­jos pavadinime žodį „literatūra“, G. Ber­notienė pasijunta esanti ekspertė ir skaito šią knygą taip, kaip tūlas moto­ciklų remontu besiverčiantis mecha­nikas tikriausiai skaitytų Roberto M. Pirsigo romaną „Dzenas ir motocik­lo priežiūros menas“. Pamatęs knygos pavadinime žodį „motociklas“ jis nė tiek nesuabejotų, jog puikiai žino, kaip knyga turėtų būti parašyta. Tad ne­radęs knygoje to, kas, jo nuomone, ten turėtų būti, jis su elementarios vidinės kultūros stokojantiems žmonėms bū­dinga arogancija pareikštų, jog tai „pievos“, „be ryšio“ ar pan., t. y. kad tai niekam tikusi knyga. Vargšui mecha­nikui net j galvą neateitų mintis, kad, jei nori suprasti ir deramai įvertinti R. M. Pirsigo filosofinį, romaną, ne­pakanka motociklų priežiūros kompe­tencijos, kad dar reikia bent šiek tiek išmanyti ir filosofiją.

Pažiūrėkime, ko recenzente nepa­jėgė suprasti. Pirmiausia norėčiau konstatuoti, jog monografijos autorė skaito Cz. Miłoszo tekstus ne kaip „pie­vą“, po kurią jos kritikė norėtų guviai palaigyti ir (matyt, mėgdžiodama Ro­landą Barthes’ą) pasivaikyti abejoti­nos vertės „teksto malonumo“, o kaip pastangą kelti vieną iš pamatinių fi­losofijos klausimų – klausimą apie kal­bos ir tikrovės santykį. Tiesioginė, t. y. kalbos nemedijuota tikrovės patirtis yra nebyli, todėl mįslinga ar net bau­ginanti. Tačiau tą pačią akimirką, kai žodis tampa ištartas, kai tik ši ištara atveria tikrovę ir patirtis tampa pras­mės patirtimi, randasi lemtinga kalbos ir tikrovės priešprieša. Mat kalba, ki­taip nei tiesiogiai patiriamos tikrovės konkretybė, yra abstrakti (lot. abstraho – atsieju, atskiriu, prievarta atplėšiu). Kita vertus, kalbos prigimtyje glūdinti autoreferencijos galimybė ke­lia pavojų, kad kalba pavirs savyje pakankama prasmės sklaidos terpe, neturinčia nieko bendra su tikrove. L. Vidauskytės monografijoje bando­ma parodyti, jog Cz. Miłoszas šį pavojų ne tik aiškiai suvokia, bet ir ieško bū­dų, kaip jo išvengti.

Savo tyrinėjimą L. Vidauskytė pra­deda aptardama istorinę situaciją, ku­rioje formavosi Cz. Miłoszo pažiūros. XX a. pirmoji pusė – tai epocha, kai Oswaldo Spenglerio „Europos saulėly­dyje“ skelbiamos idėjos tapo daugelio Vakarų intelektualų mąstymo katali­zatoriumi. 1928 m. prasidėjusi „didžiąja depresija“ vadinama globalinė ekonomi­nė krizė, daugelyje Europos valstybių įsigalėję totalitariniai režimai, Antrojo pasaulinio karo baisybės bei pokario suirutė tarsi patvirtino O. Spenglerio prognozę ir suteikė tikrovės patirčiai atspalvį, kuris, atrodytų, visiškai pa­aiškina „ankstyvojo“ Cz. Miłoszo kūry­boje vyraujantį „katastrofizmą“. Ta­čiau monografijos autorė svarsto, kad ekonominė ar politinė krizė Cz. Miłoszui tėra savotiškas paviršius, po ku­riuo slypi gilesnės krizės sluoksnis. Tai – kultūros krizė, kai žmogaus gyvena­mojo pasaulio formos praranda tikro­vės turinį ir virsta tuo, ką kiek vėliau Jeanas Baudrillard’as pavadins simuliakru. Bet svarbiausia yra tai, kad Cz. Miłoszas, kaip ir privalu poetui, šią krizę išgyvena ne kaip teorinę prob­lemą, o kaip egzistencinę krizę, kurios įprasminimas reikalauja ieškoti kito­kios kalbinės raiškos formos nei įpras­tas teorinis diskursas. Norėdama iš­ryškinti šį kitoniškumą, L. Vidauskytė gretina Cz. Miłoszo apmąstymus su Jose Ortegos y Gasseto veikaluose ap­tinkama kultūros krizės refleksija. Ji teigia, – nors abu šie autoriai Vakarų kultūros krizę išgyvena labai panašiai, tačiau savo išgyvenimams jie suteikia visiškai skirtingą literatūrinės raiškos formą. Kitaip nei J. O. y Gassetas, sa­vąją koncepciją plėtojęs Vakarų filo­sofinėje tradicijoje įsitvirtinusio siste­minančio ir abstrakčiomis sąvokomis operuojančio kultūrfilosofinio diskurso forma, Cz. Miłoszas pasirenka savotiš­ką „atvejo analizės“ metodą, leidžiantį pernelyg nenutolti nuo tikrovės konk­retybės. „Pavergtame prote“ jis aprašo keturis konkrečius pokario Lenkijoje gyvenusius lenkų rašytojus, reprezen­tuojančius keturis skirtingus „paverg­to proto“ tipus. Pastebėjusi Cz. Miłoszo pasirinkto tipologizacijos metodo pa­našumą į Maxo Weberio „idealių tipų“ analizę (p. 34), monografijos autorė sykiu atkreipia dėmesį į tai, jog, kitaip nei M. Weberis, kuris, kaip žinoma, kėlė mokslui „vertybinio neutralumo“ reikalavimą, Cz. Miłoszas vertinimo ne­vengia. Tačiau, gretindama „Pavergtą protą“ su Aleksandro Zinovjevo knyga „Žiojėjančios aukštumos“, L. Vidauskytė atranda, jog „[k]itaip nei Zinov­jevo knygoje, kurioje Sovietų Sąjungon menininkų ir intelektualų gyvenimas pavaizduotas vien kaip visiška karika­tūra, „Pavergtame prote“ bandoma rasti tam tikrą pateisinimą“ (p. 34).

Iš tiesų, užuot pokario Lenkijos intelektualų laikyseną tiesmukai pa­smerkęs kaip cinišką veidmainystę, Cz. Miłoszas joje aptinka gerokai su­dėtingesnę „pavergto proto“ struktūrą, kuriai aprašyti jis pasitelkia „ketmano“ sąvoką. Kaip žinoma, šiuo arabiš­kos kilmės žodžiu kadaise Persijoje išplitusių heterodoksinių islamo sektų atstovai legitimavo laikyseną, kai, sie­kiant išvengti persekiojimo bei repre­sijų, viešai demonstruojama ištikimy­bė ortodoksiškam islamui, bet širdyje išpažįstama savosios sektos doktrina. Panašią susidvejinusią sąmonę Cz. Miłoszas aptinka ir „Pavergtame prote“ aprašytoje pokario Lenkijos rašytojų bei intelektualų laikysenoje, parody­damas, kad viešas komunistinės ideo­logijos išpažinimas tebuvo priemonė savo tikriesiems įsitikinimams slėpti. Yra pagrindo manyti, kad po karo dirbdamas Lenkijos Liaudies Respub­likos diplomatinėje tarnyboje ir pats Cz. Miłoszas praktikavo tokią „ketmano“ laikyseną. Bet ar tai reiškia, kad jo laikysena pasikeitė, kai, gavęs politinį prieglobstį Vakaruose, jis ga­lėjo laisvai reikšti savo pažiūras? At­sakydama į šį klausimą, monografijos autorė įžvelgia tai, pro ką praslydo daugelio „milošologų“ žvilgsnis. Cz. Miłoszo tekstuose ji aptinka įtikinamų nuorodų, leidžiančių teigti, jog „ketmaną“ jis praktikavo ir gyvendamas „laisvajame pasaulyje“. Viešai neva pritardamas vakarietiškam liberaliz­mui, Cz. Miłoszas no tik matė Vakarų intelektualų bejėgišką nesugebėjimą suprasti situaciją, kurioje atsidūrė anapus „geležinės uždangos“ gyve­nantys jų kolegos, bet ir suvokė, „kad liberalios Vakarų politinės sistemos _nėra totalitarinių valstybių alternaty­va ta pačia prasme, kuria Gėris yra Blogio alternatyva“ (p. 38). Tokia poli­tinių ideologijų konflikto redukcija į pamatinę Gėrio ir Blogio opoziciją lei­džia monografijos autorei identifikuoti Cz. Miłoszą pirmiausia kaip religinį mąstytoją. Tačiau sykiu ji įžvelgia ir nemenkus keblumus, su kuriais susi­duriame, kai bandome vienareikš­miškai įvardyti Cz. Miłoszo „religines pažiūras“.

Problema štai kokia: nors ir laiky­damas save Romos kataliku, Cz. Miłoszas vis dėlto atsisakė būti vadinamas „katalikišku autoriumi“. Tokia iš pa­žiūros keista laikysena darosi supran­tama, kai atkreipiame dėmesį į tai, jog būti kataliku ir kurti „katalikiško“ turinio tekstus nėra tas pat. Išleidę iš akių šį skirtumą, rizikuojame supai­nioti tikrovę ir literatūrą. Cz. Miłoszas šitai aiškiai suvokė. Kaip teigia L. Vidauskytė, „[k]rikščionybė Miłoszui yra pirmiausia būtent „kosminio skausmo religija“ ir bet kokios pastangos tą skausmą užmaskuoti jam atrodo kaip neleistinas pirmapradės krikščionybės idėjos iškraipymas“ (p. 91). Prisiminę kad ir „Jobo knygą“ turėsime pripažin­ti, kad bet koks bandymas skausmą ar kančią įprasminti plėtojant nuoseklią, logiškai neprieštaringą teodicėją ir yra toks iškraipymas: tikra kančia paver­čiama vien verbaline jos imitacija. Bet jei taip, tai ar apskritai įmanoma kalbėti (ar juo labiau – rašyti) apie skausmą taip, kad būtų išsakyta (ar aprašyta) jo tikrovė?

Atsakymo į šį klausimą monografi­jos autorė ieško analizuodama 1977 m. Paryžiuje išleistą Cz. Miłoszo knygą „Ulro žemė“, Pirmiausia ji atkreipia dėmesį į šio sudėtingos konceptualios struktūros veikalo „antisistemišką“ Pobūdį. Iš tikrųjų skaitant „Ulro že­mę“ aiškėja, kad Cz. Miłoszui impo­nuoja Tomo Akviniečio išplėtota ra­cionali tikrovės samprata, tačiau ne menkesniu mastu jį traukia ir Ema­nuelio Swedenborgo bei Williamo Blake’o mitopoetinės vizijos, jis pritaria radikaliam Levo Šestovo iracionaliz­mui, neigiančiam bet kokias proto pre­tenzijas aprėpti tikrovę, bet sykiu ža­visi tiek Simone Weil „manichejišku“ Blogio, kaip pasaulyje viešpataujančio savaiminio ontologinio prado, trak­tavimu, tiek XVII a. anglų poeto mis­tiko Thomo Traherne’o mąstysenoje vyraujančiu „Žemės–rojaus“ įvaizdžiu. Gali atrodyti, kad čia randame vien eklektišką tarpusavyje nesuderinamų pasaulėžiūrų samplaiką, kurią vargu ar galima vadinti filosofija. Mono­grafijos autorė tokį požiūrį įtikinamai paneigia. „Ulro žemėje“ aptinkamų skirtingų pasaulėžiūrų įvairovėje ji įžvelgia esminį Cz. Miłoszo „litera­tūrinės filosofijos“ bruožą – greičiau grožinei literatūrai nei filosofinėms sistemoms būdingą „polifoniškumą“, kai, užuot bandęs skirtingus tikrovės aspektus įsprausti į vienalytės doktri­nos rėmus, tuos aspektus jis išsako skirtingais „balsais“. Toks Fiodoro Dos­tojevskio romanams ar Soreno Kierkegaard’o „netiesioginei komunikaci­jai“ būdingas „polifoninis“ diskursas leidžia išvengti pačioje kalbos prigim­tyje glūdinčio ir tikrovės konkretybę užgožti besikėsinančio abstraktumo.

Panašią „polifoniją“ L. Vidauskytė aptinka ir 1999 m. išleistoje Cz. Miłoszo knygoje „Išvyka į Dvidešimtmetį“. Šiame tarpukario Lenkijos istorijos veikale nerasime įprasto istoriografi­nio naratyvo, heterogenišką istorinių įvykių konkretybę paverčiančio homo­geniško pasakojimo abstrakcija. Tokio naratyvo vietoje aptinkame savotišką mozaiką, sudarytą iš ganėtinai subjek­tyviai parinktų tekstų, atspindinčių to laikotarpio įvykius. Neįprastą šios knygos stilistiką monografijos autorė pagrįstai sieja su Cz. Miłoszo prielaida, jog „būtent atskiro fragmento pa­žadinta vaizduotė turi padėti skai­tytojui „atgaivinti“ praeities įvykį, iš­gyventi jį kaip tikrovę“ (p. 113). Įdomu pažymėti, kad, nagrinėdama šį isto­riografinį veikalą, L. Vidauskytė ap­tinka esminių paralelių su Cz. Miłoszo lyrika. Atrodytų, kitaip ir būti negali – juk kaip tik lyrika laikytina svarbiau­sia Cz. Miłoszo kūrybinio talento sklai­dos sritimi. Tad ko čia stebėtis, jei, net ir rašydamas istoriografinį veikalą, jis rašo kaip poetas? Bet ar toks „poetiš­kas“ santykis su istoriniais įvykiais neprieštarauja pamatiniam Cz. Miłoszo kūrybos siekiniui – tikrovės ieškoji­mui? Argi lyrika, kurią dar nuo mo­kyklos suolo esame įpratę laikyti pir­miausia subjektyvių išgyvenimų raiška, nėra kalbėjimo forma, neturinti nieko bendra su objektyvumu, kurį tas pats mokyklos suolas mumyse įtvirtino kaip tikrovės skyrimo nuo iliuzijos kri­terijų? Kitaip sakant, ar lyrika nėra tokia kalbėjimo forma, kuri labiau nei kitos formos atsieja subjektyvią kal­bą nuo objektyvios tikrovės? Spręs­dama šią dilemą, L. Vidauskytė prime­na mums vieną nepaprastai svarbią šveicarų literatūrologo Emilio Staigerio įžvalgą. Lyriką E. Staigeris trak­tuoja ne tiek kaip subjektyvių išgyve­nimų kalbinės raiškos formą, kiek greičiau kaip kalbėjimo būdą, koreliatyvų subjekto ir objekto pirmapradei vienovei. Tad išeina, kad kaip tik ly­rikoje atotrūkis tarp kalbos ir tikrovės redukuojamas iki minimumo. Toks po­žiūris leidžia monografijos autorei, be kita ko, pamatyti netrivialią Cz. Miłoszo poetikos sąsają su fenomenologi­ne filosofija. Monografijoje parodoma, kad vienas iš pamatinių Cz. Miłoszo poetikos principų, kurį jis pats įvardi­ja kaip subjektyvaus išgyvenimo „distiliavimą“, iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip tai, ką Edmundas Husserlis vadi­no „fenomenologine redukcija“ – meto­dine procedūra, kurią taikant sąmonė grąžinama į būseną, laikomą pirmine subjekto ir objekto perskyros atžvilgiu subjektyvaus išgyvenimo „distiliavimas“ – tai fenomenologinis „grįžimas prie pačių daiktų“, t. y. grįžimas prie verbalinių konstruktų neužgožtos tik­rovės.

Ko gero, imdami domėn kaip tik šią L. Vidauskytės įžvelgtą Cz. Miłoszo pastangą „grįžti prie pačių daiktų“, galėtume lenkų poetą priskirti, anot Algimanto Mackaus, „neornamentuo­tos kalbos generacijai“. Krinta į akis, kad Cz. Miłoszo eilėraščiuose palyginti retai pasitaiko metaforos – tropai, be­ne labiausiai kalbą „ornamentuojan­tys“, t. y. paverčiantys ją į „margą, gyvybe alsuojančią ir skaitymo malo­numo teikiančią pievą“. Šį Cz. Miłoszo poetinės kalbos bruožą monografijos autorė aiškina tuo, kad „[v]engdamas metaforų, kurios grindžiamos daiktų panašumu, Miłoszas stengiasi išsau­goti nepažeistą kiekvieno konkretaus daikto išskirtinumą“ (p. 160). Kaip tik tokiu daikto konkretybę „tausojančiu“ tropu laikytina poetinėje Cz. Miłoszo kalboje vyraujanti sinekdocha. Tai tropas, kuris „tiesioginės“ ir „perkelti­nės“ prasmės santykį steigia „perkel­damas“ universalijas reprezentuojan­čius leksinius vienetus į singuliarinės leksikos lygmenį, t. y. arčiau konkre­čios tikrovės.

Vis dėlto, kol kalba yra vien kal­bėjimas apie tikrovę, jos atotrūkis nuo tikrovės lieka neįveikiamas. Projek­tuodama Cz. Miłoszo poetinį kalbėjimą į M. Heideggerio ir P. Ricoeuro hermeneutinių strategijų priešpriešos kontekstą, L. Vidauskytė išryškina tikrovės aspektą, glūdintį pačiame poetiniame kalbėjime. Tai tikrovės prasmės hermeneutinės atsklaidos aspektas, kuris monografijoje gretina­mas su muzikos kūrinio interpreta­vimu, kai kūrinio prasmė atveriama ne paaiškinant, ką tas kūrinys „reiš­kia“, o jį atliekant. Tokią „muzikinę“ tikrovės hermeneutiką monografija autorė aptinka Cz. Miłoszo poetinio kalbėjimo ritmikos plotmėje, kurioje kalbėjimas yra jau nebe tikrovę rep­rezentuojančių ženklų seka, o pačios kalbos tikrovės vyksmas.

Įdomu, kad Cz. Miłoszas ir čia lieka ištikimas „neornamentuotai kalbai“. Kaip teigia monografijos autorė, jo lyrikoje vyrauja natūraliam kalbėji­mui būdinga ritmika: „Tai kvėpavimo, širdies ritmas. Šis ritmas niekados nebūna visiškai reguliarus, koks būna mechaninis, dirbtinis ritmas. Jis tai sulėtėja, tai pagreitėja. Ir vis dėlto mes jaučiame, kad tai ritmiškas judėjimas. Būtent tokie natūralūs kūno ritmai susieja žmogų su tikrovės vyksmu“ (p. 132). Kaip tik šią žmogaus, kurį, kaip žinoma, dar Aristotelis pavadino „kalbėti sugebančia būtybe“ (zoon logon echon), sąsają su tikrove L. Vidauskytės atliktas tyrinėjimas leidžia identifikuoti kaip pamatinį Cz. Miłoszo „literatūrinės filosofijos“ siekį. Šiuo požiūriu recenzuojama monogra­fija ženkliai išsiskiria iš daugelio Cz. Miłoszo kūrybai skirtų tyrinėjimų, ku­riuos profiliuoja grynai literatūrolo­giniai interesai ar tokios temos kaip lietuvių ir lenkų santykiai, totalitariz­mo ir liberalizmo priešprieša ir pan. Be abejo, tai gerbtini interesai ir svar­bios temos. Vis dėlto, išleidus iš akių filosofinį Cz. Miłoszo kūrybos aspektą, kyla pavojus, kad šio iškilaus auto­riaus tekstų skaitymas virs slydimu jų paviršiais.