Vytautas Kirkutis. Saulės blyksniai senventės šukėse…

2011 m. Nr. 11

Kokį savo gimtąjį miestą Kuršėnus sutinku išėjęs pasivaikščioti?

Namukai šlaitais nuo Ventos kyla aukštyn ir užkopia ant aukščiausio pakili­mo. Mano sutiktos gatvės bėga aukštyn ir žemyn, kyla į kalną ir leidžiasi slėnin. Medžiai kopia šlaitais ir iš aukštumos žvelgia į Ventos slėnius. Sutinku elegan­tiškąją ir romantiškąją Ventą, kuri teka kalvos papėde. Rami ir liekna, Žemai­tiškai neskubri ir paslaptinga, besislepianti pakrantės ievynuose.

Kaip smagu, kai eini per savo gimtąjį miestą ir tave kalbina Lauryno Ivins­kio, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjo, paminklas, pakelės apdulkėjusi gudobelė, senventės maurynai, pažliugęs uždvario takas, peraugusi lankų žolė… Netoli – dviejų šimtų metų seniūno kapinės, bažnyčia, du dvarai ant Ventos kran­to – Milvydų ir Kuršėnų, dvi geležinkelio stotys – Pavenčių ir Kuršėnų…

Nuo Šiaulių įvažiuojančio į Kuršėnus žvilgsnį pirmiausia patrauks vienoje ir kitoje kelio pusėse tyvuliuojantys vandens telkiniai. Tai karjerai, iš kurių iškas­tas molis. Didžiuliai molio kiekiai buvo reikalingi ne tik keramikos gamyklai bei individualiems puodžiams, bet ir didžiulei Daugelių statybinių medžiagų gamyk­lai, kuri iš Kuršėnų molio gamino plytas. Tokių tyvuliuojančių vandens telkinių aplink Kuršėnus yra ir daugiau. Visas miestas stovi ant molžemio. Čia gyvena daug keramikų, čia nuo senų senovės gamino plytas, koklius, lipdė ir žiedė puo­dus. Todėl ir miesto herbe yra ąsotis.

Šiuo metu Kuršėnuose ar jo priemiesčiuose darbuojasi penkiasdešimt vienas nagingas meistras, priklausantis Tautodailininkų draugijai. Daugiausia, kaip ir turėtų būti puodžių sostine save vadinančiuose Kuršėnuose, yra keramikų – tris­dešimt.

Miestas nuo seno garsėja keramikų darbais. 1898 m. buvo įkurta koklių ga­mykla, o po metų – ir plytinė. Nepriklausomybės laikais veikė molinių indų dirb­tuvė, nuo 1964 metų – „Jiesios“ keramikos gamybos cechas (vėliau – „Hermio ke­ramika“, iki 2006).

Mieste buvo rengiamos liaudies keramikos parodos. Jos skatino meistrus gilintis į keramikos tradicijas, imtis naujų darbų. Kuršėnuose įkurtas Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras, veikia keli privatūs tautodailės muziejai, renkami ir apdovanojami puodžių puodžiai – karaliai.

Kuršėnuose gyvena tituluoti Lietuvos puodžių puodžiais karaliais Jonas Pau­lauskas (pirmasis, išrinktas 1971 m.), Vladas Damkus, Jonas Vertelis, Bronius Radeckas (visi kuršėniškiai), Vytautas Valiušis iš Utenos rajono, Leliūnų mieste­lio, Regina Mataitienė iš Šiaulių rajono, Gruzdžių, bei kuršėniškis Algimantas Tamašauskas. Sakot: provincijos miestas, o turi septynis karalius,

Kuršėnus žymi du ženklai – žvaigždės ir ąsotis. Miesto herbo vienoje pusėje mėlyname fone vaizduojamos penkios auksinės šešiakampės žvaigždės, kitoje raudonas ąsotis sidabriniame fone. Herbo etaloną parengė dailininkas profeso­rius Juozas Galkus. Miesto herbas susieja skirtingus klodus, įvairias erdves: dangų (žvaigždės) ir žemę (molis), romantišką svajonę (žvaigždės) ir konkretų amatą (puodininkystė), polėkį (mėlynas dangus) ir nelengvą darbą f keramika), daiktą (molio ąsotis) ir viziją (astronominės platybės). Sujungia tai, kas arti mū­sų (žemė) ir tolumas (dangus), kas apčiuopiama (keramikos kūrinys) ir kas gali būti tik nuspėjama (žvaigždėto dangaus toliai).

Kuršėnų miesto dvipoliškumas išryškėja ir kasdienėje veikloje, ir kultūros ženkluose. Tautodailė, amatininkystė, keramikų dirbiniai, dar neišnaudoto molio telkiniai, ant kurių stūkso miestas, smulkusis verslas, nagingų žmonių dinasti­jos, artimumas žemei, neprarastas sugebėjimas džiaugtis pasodintu medžiu, gražiai sutvarkyta sodyba.

Kelerius metus Kuršėnuose, Milvydų dvare, gyveno pirmasis lietuviškų ka­lendorių leidėjas L. Ivinskis (1810–1881). Jo paminklas stovi Kuršėnų centre, kapas – senosiose miesto kapinėse, vienai iš keturių mokyklų suteiktas L. Ivins­kio vardas, 1990 metais įsteigta L. Ivinskio premija, skiriama už geriausią metų kalendorių. Gausi mokytojos Sigitos Lukienės kalendorių kolekcija 1996 m. tapo pirmuoju šalyje Kalendorių muziejumi.

Taip susiklostė, kad daugiausia dėmesio iš dviejų Kuršėnų dvarų skiriama tam, kuris arčiau centro – Ventos gatvėje, pačiame parke stūksančiam. Jis geriau išsilaikęs. O nuošalesnis Milvydų taip ir liko našlaičio vietoje, nors kultūros istorijoje jis – ir reikšmingesnis, ir svarbesnis, ir net patį L. Ivinskį prisimenan­tis. Bet tokie buvo istorijos vingiai, laiko kaprizai.

Buvęs Milvydų dvaras – dabar Stoties gatvės namai. Stovi ant Ventos kranto, po dideliais medžiais, toli nuo triukšmo ir kelių. Gera vieta, jei pajėgsi įsivaizduoti, kad kažkada nebuvo cukraus fabriko, o toje vietoje plytėjo laukai ir miškeliai.

Šiandien Milvydų dvaras žinomas kaip kumetynas, liaudiškai – „pasobna“, „padsobna“. Toji „pasobna“ taip prigijo, kad kitaip vietiniai gyventojai ir nevadi­na. Kas liko iš senojo dvaro? Dviejų aukštų medinis pastatas su ornamentuotais langais. Dabar tai gyvenamasis namas. Dar medinė daržinė, joje anksčiau buvo įsikūrusi Pavenčių cukraus fabriko arklidė. Ir dar vienas kitas pastatas. Apdai­los fragmentai primena laikus, kai medinį namą dar galėjai vadinti rūmais.

Dvarus jungia Venta. Ne visur ji vienoda. Vienur Venta žemaitiškai lėta, ori ir svajinga. Kitur – gurgianti ir urduliuojanti tarsi nuo aukštumos suktųsi sūku­riais ir uždususi skubėtų. Dar kitur – abejinga viksvynuose ir karklynuose pasi­slėpusi upeliukė, kuriai rūpi tik dangaus spalvos, debesų raštai ir saulės kamuo­lio riedėjimas. O ten, tarpmiškiuose, ji šliaužia be jokio garso lyg iš kelmynų išsirangiusi gyvatė arba šildo prieš saulę savo raibulingąją odą.

Vienokia upė būna prie ištakų, kitokia – jau nutekėjusi keliasdešimt kilometrų, dar kitokia – persiritus per slenksčius ir užtvankas, visai neįprasta – prie deltos.

Kartą, vaikštant pavenčiais, mažas sūnus klausė mamos: kada upė miega? Iš­girdęs, kad naktį, kaip ir jis, vėl klausia: ar upė sustoja naktį, ar tekėdama mie­ga? Jei tekėdama, tai ji nieko nemato? „Mama, ateikim prie upės naktį“, – prašė vaikas. Upė vaikui – tokia pat gyva, kaip jis ir jo mama. Kaip kiemo draugai, darželio vaikai, kaip jų namuose nuolat murksantis katinas.

Vienaip upė atrodo, kai vaikštai jos krantais, kitaip – kai žiūri iš padebesių ir matosi visa upėvagė. Ypač kuklūs ir drovūs maži upokšniai, sulindę į viksvažoles ir krūmynus. O jei vidurvasario karštis įsiplieskia, tai ir visai upės vandenys į žolių šaknis sulenda. Tie nelabieji žolynai susiurbia visą drėgmę, o ko nesugeria – saulė išgarina. Upės vaga yra, o pačios upės – ne. Stūkso tokios sausupės, savo nuogumą arkliažolėmis pridengusios. Galbūt pačios tragiškiausios ir liūdniau­sios upės yra bevandenės. Suvargusios nykupės.

Vienas senolis man išaiškino; „Žmonės būtų žymiai laimingesni ir greičiau suprastų, dėl ko verta gyventi, jeigu labiau domėtųsi ne seimais, vyriausybėmis nusikaltimais, o upe, prie kurios gyvena. Jeigu išmoktų matyli medį prie namo, taką per lauką, rasą.“

Senventės sakmės… Vėl iš ryto burzgia, blerbia, kriokia, plerpia visa senventė. Senieji žolynai, laisvai vešėję visą vasarą, sumaišyti su žemėmis. Kažkokie keisti dirvonai. Vanduo laukia, kol jam prakas taką, kol leis toliau tekėti. Kantriai laukia. Dar keli kaušai žemės, dar gabalas žolyno – ir laisvė vandeniui. Laisvė tekėti kažkur, kur jis net nežino. Senventė prie Ventos taip užako, užsistovėjo, užmauro­jo, kad nė žymės jos nebeliko. Tik spėti galima, kur buvęs senasis upės takas.

Bet juk nebebus senventės, galvoju, nebebus senvagės… Ji iškasta su dumb­lu, upžolėmis. Nauja vaga ten, kur buvo senvagė, nauja upė ten, kur buvo senupė. Ar gali vadinti senvente naują upės vagą, naujus krantus, net naujas pra­takas?

Po penkiasdešimties metų pajudinta senventė… Valoma Ventos vaga, Euro­pos Sąjungos pinigai ir iki žemaičių upės atkako. Nepamiršta atgaivinti ir buvu­sias senvages, kurios numirti paliktos po upės ištiesinimo. Buvo toks laikas, buvo toks keistas laikas…

Praeitis nepraeina. Ji lieka istorijos puslapiuose, senuose pastatuose, gatvių ir aikščių piešinyje, nuotraukose ir žmonių atmintyje, akmeniniame kirvuke ar puodo šukėje. Senųjų Kuršėnų pėdsakai išlikę iki mūsų dienų. Miestas nedaug nutolo nuo ankstesnių amžių piešinio: L. Ivinskio aikštės (seniau – turgaus) dydis ir forma, gretimų gatvių išsidėstymas ir pastatai centre bei bažnyčios vieta primena senuosius Kuršėnus.

Pats seniausias archeologijos radinys Kuršėnuose – akmeninis kirvukas su skyle kotui. Jis surastas ant Ventos kranto. Istorikai sako, kad tokie kirvukai paplito trečiojo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje–antrojo tūkstantmečio pradžioje. Jie buvo naudojami gana ilgai, tad sunku tiksliai nustatyti surastojo laikotarpį. Galbūt nuo to akmeninio kirvuko ir galime pradėti rašyti Kuršėnų istoriją? Galbūt, kol nėra kitokių radinių ir faktų.

Kuršėnai kūrėsi abipus Ventos. Tos vietovės formavimosi centrai – dvaras ir miestas. Kuršėnų istorija – glaudžiai susijusi ir susipynusi su dvaro istorija bei miesto istorija. Kairėje upės pusėje buvęs dvaras raštuose paminėtas jau 1564 m. Nuo 1631 m. iki Antrojo pasaulinio karo – daugiau kaip tris šimtmečius – dvaras priklausė Gruževskiams. 1940–aisiais nacionalizuotas.

Kuršėnų įsikūrimo laikas tiksliai neišaiškintas. Kadangi išsamūs archeolo­giniai tyrinėjimai miesto teritorijoje neatlikti, nėra ir medžiagos, kuri atskleistų tos vietovės praeitį. Senosios kronikos irgi tyli: kryžiuočiai ir kalavijuočiai savo raštuose nemini šios vietovės. Rašytinės žinios (XVI a.) mini Kuršėnų valsčių, dvarą, miestelį ir bažnyčią. 1581–ieji laikomi miesto įkūrimo metais.

Iš šukių dėliojame praeitį. Vieną koklį 1999 m. rado dvaro parką kasinėjusi archeologė Audronė Šapaitė. Jis išlikęs iš XV a. pab.–XVI a. pr. Nužiestas gru­biai, dugno briauna nelygi, išdegtas netolygiai – molio spalva kai kur gelsva, kitur – šviesi rausvai ruda.

Archeologas Bronius Dakanis šiuo metu atlieka archeologinius tyrinėjimus Kuršėnų dvaro sodyboje, kur restauruojama oficina. Senų šukių prisikaupė daug– belieka perskaityti, kokie istorijos faktai jose įrašyti, kokia praeitis įsispaudusi.

Netoli oficinos – senasis dvaro sodas, Tiksliau – kelios senos išsukinėtais są­nariais obelys ir smilgynai, kiečiai, arkliažolės. Žolės išsikerojusios iki obels šakų. Senų obelų jokios instrukcijos negina, jokio teisės aktai nesaugo. Vaismedžius gali pjauti be leidimo. Jis – tarsi ir ne medis. Beržo nenupjausi, šermukšnio – irgi, bet obelį – gali.

Parengti dvaro sodybos ir sodo atnaujinimo projektai, darbai numatyti. Ta­čiau obelis – ne senventė, jos antram gyvenimui nebeprikelsi.

„Tai sakyk, sulauksim mes ar nebesulauksim, kada Kuršėnai taps rajono centru“, – nutraukia mano mintis pusamžis žemaitis. Visokių studijų prirašyta, įvairiausių tyrinėjimų atlikta, gali ar negali būti Kuršėnai rajono centru. Pasi­rodo, gali. Ne tik gali, bet ir buvo. Ne tik rajono, bet ir apskrities. Tik dabar įvai­riuose kabinetuose nesiryžtama priimti sprendimo. Vien mieste apie keturiolika tūkstančių gyventojų, su aplinkiniais kaimais – daugiau kaip dvidešimt tūks­tančių. Dvidešimt šeštas miestas Lietuvoje pagal gyventojų skaičių, bet kol kas – tik viena iš vienuolikos Šiaulių rajono seniūnijų. Didesnis už Jurbarką, Vilkaviškį, Raseinius, Anykščius ir kitus miestus. Aš ir mane užkalbinęs vyrukas tai žinome. Ir visokio prabangumo kabinetuose žino. Tačiau – vežimas nė iš vietos. „Sulauksim, tikrai sulauksim“, – sakau jam ir pats tuo patikiu. Galėčiau dar pridurti: jeigu emigracija stipriai neapgrauš gyventojų skaičiaus…

Bet kam liūdinti žmogų. Juk taip gražiai šviečia rudens saulė į upės vande­nis, taip šildo. Iš tolo matau, kaip blyksi senventės vandens šukės… Užtenka blyksnių kiekvienam raibuliui ir ratilui.