Regina Norkevičienė. Lituanistinis ugdymas: strategijos, koncepcijos, programos
2011 m. Nr. 5
Dabartinę vidurinio mokymo kryptį turėtų apibrėžti du dokumentai: 2010 m. gruodžio 30 d. Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta „Lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo programas vykdančiose mokyklose 2010–2014 metų strategija“, kuri remiasi 1992 m. „Lietuvos švietimo koncepcija“, ir „Strategiją“ realizuojančios „Vidurinio ugdymo bendrosios programos“, patvirtintos 2011 m. vasario 21 d. Šio dokumento dalis – „Lietuvių kalba ir literatūra“ – skiriama lietuvių bei tautinių mažumų mokyklų XI–XII klasėms.
„Strategija“, kaip ir 1992 m. „Koncepcija“, nei pedagoginėje bendruomenėje, nei juo labiau platesniuose visuomenės sluoksniuose esminių diskusijų nesukėlė. Ten daug nediskutuotinų teiginių, gražių vizijų. Tiesa, konstatuojama, kad labai smunka lietuvių kalbos gebėjimų lygis, tačiau pripažįstama, jog „Nacionaliniai tyrimai atlieka tik diagnostinę, o ne analitinę ar prognostinę funkciją“ („Strategija“, p. 5). Taigi „Strategija“, negalinti remtis dabarties analize, neprognozuojanti ateities, Švietimo ir mokslo ministerijoje ramiai patvirtinta.
Priimant naują mokomojo dalyko strategiją, kuri remiasi, kaip teigiama, 1992 m. „Koncepcija“, nebuvo atlikta šios koncepcijos analizė: kas pasitvirtino, kas nepasitvirtino, kodėl? Kurios dabarties negerovės atsirado dėl du dešimtmečius vykdomos mokyklų reformos nesėkmių, netinkamo vadovavimo, netinkamos mokyklos struktūros ir kt., kurios kyla dėl naujų, nenumatytų visuomenės raidos tendencijų.
Atkūrus nepriklausomybę, mokyklos reforma vyko greitai ir audringai. Deklaruoti aukšti tikslai, iš klasikinės pedagogikos perimti gražūs idealai. Deja, teorinius dokumentus rengė kultūrologai, literatūrologai, filosofai, menkai pažįstantys būtent tą mokyklą, kurią ėmėsi reformuoti. Ar po dvidešimties metų nekartojama ta pati klaida?
Iki mokyklų pertvarkos Lietuvos pedagogai, kiek leido okupacijos sąlygos, formavę lietuviškos mokyklos ugdymo turinį, glaudžiai bendradarbiavo su estais, vėliau ir su latviais. Estijos pedagogai pasirinko sistemingą, nuoseklų kelią: esmingai analizuoti pasaulio patirtį, paskui rengti koncepciją, laipsniškai pertvarkyti programas, vadovėlius, visą ugdymo procesą. Nuoseklesnė reforma rezultatyvesnė – šiandien tai akivaizdu. Mūsiškiams tokia pertvarkos eiga pasirodė nepriimtina – norėta greito rezultato. Buvo naikinamas Lietuvos pedagogikos institutas, išblaškyti specialistai, pasitelkti viskam pritariantys, tačiau nebūtinai kompetentingi vykdytojai. Vėliau reformos šūkiai tapo patogia vėliava įvairiems valdininkams.
Valdininkų armija nuo ministerijos, jos įvairiausių padalinių iki rajonų, savivaldybių nuolat augo, o katastrofiškai mažėjant mokinių, buvo uždaromos mokyklos. Pedagogikos mokslininkams šioje sistemoje nebeliko vietos. Svarbius dokumentus (ir dabartinę „Strategiją“ bei programą) rengia asmenys, pakviesti iš kitų įstaigų, dažnai neturintys ryšio su vidurinės mokyklos pedagogika.
Mokykla, kaip teigiama ir naujoje „Strategijoje“, smuko į gilių duobę. Kas dar po dvidešimties metų liks iš mūsų tautos, mūsų mokyklos, jeigu ir vėl gražios idėjos prasilenks su realybe? Tokių ryškių požymių jau yra: tos pačios rankos, patvirtinusios „Strategiją“, neseniai pasirašė dokumentus, pakertančius jos įgyvendinimo galimybę.
„Strategijoje“ rašoma: „Stiprėjanti anglų kalbos įtaka kelia grėsmę gyvos lietuvių kalbos tradicijos perimamumui ir tęstinumui.“ Suvokdami šią skaudžią tiesą, 2009 m. žymūs lituanistai ir anglistai kreipėsi į Seimą, Švietimo ir mokslo ministeriją dėl mokykloje diegiamos „Privalomo ankstyvojo užsienio kalbų mokymo įgyvendinimo programos“. Mokslininkai, mokytojai, kultūros darbuotojai, remdamiesi psichologų tyrimais, aiškino, kaip žalinga privalomai mokyti visus mokinius svetimos kalbos, kol nesusiformavę gimtosios kalbos pagrindai. Specialistai, vykdžiusieji Švietimo ir mokslo ministerijos užsakytą tyrimą, nurodė svetimos kalbos ankstyvo mokymo privalumus, o tokio mokymo įtaka gimtajai kalbai nebuvo ištirta. Švietimo ir mokslo ministerija apsiribojo formaliu atsirašinėjimu. Programa beatodairiškai patvirtinta. Ko verti tos pačios įstaigos suburtų žmonių parengti, to paties asmens patvirtinti vienas kitą neigiantys dokumentai? Ko verta „Strategija“, nesiryžtanti kritiškai vertinti praeities, nematanti artimiausio konteksto? (Tiesa, jei spręsime iš paviešinto vieno bendraautorio – Seimo nario – atlygio, ji – aukso vertės.)
Kitas dokumentas, pagal kurį bus realizuojama paskelbta „Strategija“ – minėtoji XI–XII klasių programa (projektai internete skelbti 2010 09 27 ir 2010 12 17), – kėlė ir tebekelia daugiau diskusijų. Autoriai bei Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojai siekė imituoti normalų svarstymą: leido pakalbėti profesoriams, Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos nariams, deramai parinktiems mokytojams, rašytojams, literatūrologams. Mandagiai padėkojama, esminių dalykų tarsi neišgirdus. Oriai atsiribojama nuo anoniminės kritikos internete, nesusimąstant, kodėl dabar – mokyklų tuštėjimo metu – ji tokia desperatiška ir anonimiška. Nutylėta alternatyvi programa. Bandė protestuoti kelių aukštųjų mokyklų katedros, tačiau nekelia abejonių valdininkų gebėjimai su panašiais protestais susitvarkyti – ignoruoti arba suniekinti.
Kai kurie mokslininkai diskutuoja dėl buvusios ir teikiamos programos metodologinės krypties („Gimtasis žodis“, 2011, Nr. 2, Nr. 4). Programos sudarytojai rėmėsi prof. V. Zaborskaitės priešmirtiniu atsiliepimu. Jame kritikuojamas dabartinio literatūrinio ugdymo metodologinis pagrindas: „Literatūrinis ugdymas, pagrįstas semiotikos, struktūralizmo, teksto interpretacijos idėjomis, mokykloje pasirodė negyvybingas, stūmė į schematizmą, siaurą filologinį požiūrį.“ Profesorė pripažįsta, kad būta išimčių, kai gerai pasirengęs mokytojas pasiekdavo puikių rezultatų. Tai tiesa – išimčių būta, tačiau daugelis mokytojų nuoširdžiai nustemba paklausti apie šios metodologinės krypties taikymą jų konkrečiam darbui. Vargu ar ta kryptis labai ryški ir 2002 m. programoje. Turbūt kritika skirtina kai kurioms pastarųjų metų absurdiškoms egzaminų užduotims, tačiau dėl to kalta ne semiotika, struktūralizmas, o užduočių sudarytojų neprofesionalumas.
Skirtingos metodologinės kryptys daugiau ar mažiau veikia mokyklinį literatūros kursą. Vienos krypties įsigalėjimas, vienpusiškumas sulaukia kitos krypties šalininkų kritikos. Dabar siūlomas variantas artina prie istorinio, kultūrinio ugdymo. Galbūt tai vidurinei bendrojo lavinimo mokyklai yra priimtina, tačiau kiekvienos krypties absoliutinimas turi savų neigiamybių. Jos akivaizdžios ir naujame projekte. Krypčių kaita vyksta per visą Lietuvos mokyklos istoriją, tačiau „švytuoklės“ principas nėra geras nei politikoje, nei juo labiau pedagogikoje.
Patvirtintoji XI–XII klasių programa skirta vos dvejų metų aukštesniajam koncentrui, jos pasirinkta kultūrinė, istorinė kryptis lemia daugelį metų kritikuotą akademiškumą, siekimą aprėpti tai, kas neaprėpiama, bėgimą per epochas* autorius, kūrinius. Projekto autoriai – aukštų kvalifikacijų literatūrologai, kiekvienas besigilinantis į reikšmingas tyrimo sritis, akademinius kursus, žvelgia iš savo specializacijos aukštumų. Patys kažkada baigę bent jau trejų metų aukštesnįjį mokyklos koncentrą, turbūt sunkiai įsivaizduoja dabartinę situaciją. Jiems talkininkaujančios dvi elitinių Vilniaus mokyklų mokytojos vargu ar gali esmingiau pakoreguoti autoritetingus mokslininkus.
Derėtų atkreipti dėmesį į keletą nutylimų priimtoje programoje problemų: mokyklos struktūrą, literatūrinio ugdymo kurso struktūrą ir bene didžiausią literatūrologų rengtos programos paradoksą – baigiamojo koncentro pateikimą nesuderinus su žemesniais koncentrais, su programos visuma.
Pertvarkyti mokyklą iš 10 + 3 į 10 + 2 nutarta reformos pradžioje. Pasirinktas amerikietiškasis variantas, neįvertinus JAV ir Lietuvos visuomenės gyvenimo savitumų. Kiek tai pakenkė vidurinei ir aukštajai mokyklai, pagreitino kaimo mokyklų griūtį – aiškintis nebandyta. Tačiau labai dėl to nukentėjo ir vis dar kenčia literatūrinio lavinimo sistema: ir vėl nerandama modelio, kaip suderinti atskirus koncentrus, išvengti dubliavimo, kaip suderinti vidurinės (10 + 2) ir gimnazijos (8 + 4) kursus ir t. t. Karti patirtis turėtų perspėti: vėl keičiant mokyklos struktūrą, būtina gerai apgalvoti visas galimas pasekmes.
Normalus kelias kurti literatūrinio (kaip ir kitų dalykų) ugdymo sistemą nuo darželio, pradinės mokyklos, vidurinių klasių, baigiant aukštesniosiomis. Normalu laikytis tarsi savaime suprantamo perimamumo principo – visus koncentrus derinti įvairiais aspektais: literatūriniu, pedagoginiu, psichologiniu. Lietuvoje buvo ir turi būti pedagogikos mokslo įstaiga, už kiekvieną sritį atsakingi aukštų kvalifikacijų specialistai, formuojantys visą ugdymo turinį, tiriantys darbo rezultatus. Be abejo, būtinas bendradarbiavimas su aukštosiomis mokyklomis, mokslo įstaigomis, būtinas gretutinių sričių lygiaverčių partnerių dialogas.
Viename iš svarstymų kalbėdama apie tai, jog aptariamasis projektas yra maždaug viena šeštoji literatūrinio lavinimo sistemos dalis, kad būtina baigiamąjį koncentrą derinti su visa sistema, pasijutau kalbanti tarsi ne į temą, nukrypstanti nuo svarstymo objekto. Pateikusi vieną kitą klausimą apie artimiausių koncentrų dermę dalykiniu ar psichologiniu aspektu, vėl pasijutau nesmagiai, nenorom įžeidusi pagarbos vertus žmones. Jeigu konkrečios srities specialistas, paprašytas atlikti konkretų darbą, jį padarė aukščiausiu lygiu, turbūt net nepagalvojo, jog dar turėtų knaisiotis painios struktūros žemesnių klasių programose.
2011 m. programoje literatūrinio lavinimo turinys išdėstytas keturių skilčių lentelėse: „Privalomi autoriai“, „Konteksto autoriai“, „Pagrindiniai reiškiniai ir idėjos“, „Siūlomi nagrinėjimo aspektai“. Tokie literatūrinio (kultūrinio) lavinimo komponentai programose būna pateikiami įvairiomis formomis, įvairiais lygiais ir apimtimi, o dėl nagrinėtinų autorių bei kūrinių nuolat diskutuojama.
Atnaujintoje programoje literatūros procesas skirstomas pagal kultūros epochas, meno kryptis, nors skirtingoms literatūroms tokia periodizacija sunkiai pritaikoma. Kaip ir ankstesnėse šiuo principu rengtose programose, neišvengiama nesusipratimų. Kai bandoma skirtingus visuotinės bei lietuvių literatūros procesus padalyti į grafas, atskiriant brūkšniais – tikrai nelengva suvokti autorių intencijas.
Kursas pradedamas Renesanso epocha, po to barokas, Apšvieta. Šiuose skyriuose – labai išplėstuose – dominuoja ne lietuvių, o „Lietuvos literatūra“. Ne vieną dešimtmetį mokyklose vadovautasi prof. J. Lebedžio pateiktu, jo mokinių koreguotu XIV–XVIII a. lietuvių literatūros variantu (pradžioje ribojamu ideologiniu varžtų vėliau laipsniškai jų atsisakant). Dabartiniame projekte Lietuvos literatūra užgožia lietuviškąją. Tai aiškinama siekimu lietuviškų mokyklų mokiniams plačiau pristatyti daugiakalbę Lietuvos kultūrą, o tautinių mažumų mokykloms atverti polilogišką Lietuvos kultūrą (žr. programos 4 p.). Tačiau – kaip paprastai – persistengiama. Argi būtina visoms Lietuvos mokykloms atkakliai siūlyti D. Naborovskį, S. Pšipkovskį ir kt. Orientuojamasi į kitakalbę literatūrą, bajoriškąją kultūrą, kuri integravosi į lenkiškąją, netgi priešišką besiformuojančiai lietuvių literatūrai bei kultūrai. „Nekurkim naujos Žečpospolitos“, – taikliai pažymėjo žurnalistė.
Ne mažiau diskutuotinų klausimų artėjant prie dabarties. Koks mūsų literatūros ryšys su tautosaka, tautosakos vieta literatūrinio lavinimo sistemoje čia neaptariama, nors žemesniuose koncentruose tautosakos pateikimo nuoseklumas labai abejotinas. Toliau – XIX a. literatūra, romantizmas, realizmas. Kaip ankstesniuose skyriuose (M. Mažvydas, K Donelaitis), vėl dubliuojamas IX–X klasių kursas (A. Baranauskas, A. Mickevičiaus „Vėlinės“, Maironis), tačiau iškrinta M. Valančius (jo nėra ir žemesniuose koncentruose), iškrinta „Aušra“, knygnešiai.
Programos sudarytojai orientuojasi į modernesnę literatūrą, tolimesnę mūsų etninei kultūrai, į asmens, ne tautos problemas. Antai net dviejuose aukštesniuosiuose koncentruose rekomenduojamos Jurgio Savickio novelės. Grįžtama prie Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“, atsisakoma ankstesnėje programoje siūlyto „Gondingos krašto“. Visiškai ignoruojama I. Simonaitytės kūryba. Turbūt germanizacijos, kaip ir polonizacijos, rusifikacijos problemos turi būti kuo greičiau užmirštos. Formuojama modernioji lietuvybė…
Rengiant antrą programos redakciją pasiūlymus teikė žymūs mokslininkai, mokytojai. Gal atsirado žmonių, nebeleidžiančių ignoruoti Just. Marcinkevičiaus lyrikos, jo asmenybės, o gal skaudi nelaimė privertė nors laikinai atsipeikėti. Atsirado ir J. Strielkūno pavardė. Pateikiant naująją literatūrą (ir moderniąją XX a. antrosios pusės, ir nepriklausomybės metų) priimtoje programoje pakeitimų kiek daugiau. Jau ne toks ryškus vienos krypties – postmodernizmo – akcentas.
Programos skiltis „Pagrindiniai reiškiniai ir idėjos“, sudarytojų teigimu, „yra ašis, ne tik siejanti privalomus autorius su konteksto autoriais, bet ir išryškinanti, kuo privalomi autoriai svarbūs Lietuvos ir Europos literatūros ir kultūros raidai, su kokiais reiškiniais jie susiję“. Tokiam požiūriui reikia gero teorinio pasirengimo, nuosekliai formuojamo per visą literatūrinio ugdymo sistemą. Deja, stinga skyrių, koncentrų dermės. Belieka teigti: programos bendrosios, konkrečius dalykus tesprendžia mokytojai.
Paskutinėje skiltyje siūlomi nagrinėjimo aspektai. Kažkada programose būdavo anotacijos, įvairūs pjūviai. Šioje pateiktos neprivalomos formuluotės tiktų ir bakalauro, ir magistro darbui. Mokytojas čia gali rasti naujų idėjų, tik nereikia pasiduoti nevisavertiškumo kompleksui, nepersistengti.
Ir projektuose, ir patvirtintoje programoje siūloma naujovė – epochą reprezentuojančios asmenybės – taip pat kėlė ir tebekelia abejonių. Lietuvos mokyklos istorijoje, priklausomai nuo visuomeninės situacijos, tokios asmenybės ryškėdavo per visą humanitarinių disciplinų mokymą, visuomeninį, kultūrinį gyvenimą. Dabartinėje programoje (ir lyginant su projektų kaita) asmenybių atranka atitinka sudarytojų nuostatas: svarbus Mykolas Pacas, Tadas Kosciuška, labai sunku įsiūlyti M. Valančių, J. Basanavičių, atsisakyta J. Tumo-Vaižganto, vėliau mons. K. Vasiliausko (ne ta kryptis!). Tarpukario Lietuvą reprezentuoja S. Šalkauskis, K. Binkis, O. Milašius ir I. Simonaitytė, Keistoka atranka, juo labiau, kad L Simonaitytės kūryba neminima nei šiame, nei žemesniuose koncentruose. Kokia prasmė kalbėti apie šią originalią asmenybę, jeigu mokiniai nepažįsta jos kūrybos? Vėl atsisakyta viename variantų paminėtos Just. Marcinkevičiaus pavardės. Ši asmenybė negali reprezentuoti XX a. antrosios pusės literatūros, nes grupei intelektualų imponuoja kiti vardai, kiti kraštai. Į mokytojų prašymus atsisakyti grupines simpatijas bei skonį išreiškiančių pavardžių nereaguojama.
Kiekvienoje programoje galima rasti teigiamybių ir trūkumų, tačiau aptariamoji programa esminių vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos problemų neišsprendžia. Šioje programoje ypač ryškus akademiškumas, požiūris į vidurinę mokyklą iš aukštosios, iš pasirinktos mokslinių tyrimų srities pozicijų. Keisti tokį požiūrį galėtų kvalifikuoti didaktikos specialistai, tačiau jų Švietimo ir mokslo ministerijos sistemoje beveik neliko, į aukštosiose mokyklose dirbančių šios srities specialistų nuomonę valdininkai ne tik neįsiklauso, bet nesugeba net padoriai išklausyti. Būtina atkurti ar suburti aukštos kvalifikacijos pedagogikos, didaktikos specialistų padalinį, kuris galėtų, bendradarbiaudamas su literatūrologais, profesionaliai formuoti lituanistinio ugdymo turinį vidurinei Lietuvos mokyklai.
Ir svarbiausias dalykas, – kuria kryptimi eina dabartinės ir ateinančios kartos ugdymas. „Strategija“ ir „Programa“ brėžia vieną kryptį, vienokią moderniosios lietuvybės sampratą. Ar ji priimtina visiems, ar dėl jos aiškiai susitarta, ar tai tik dabartinės Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybės ir vienos intelektualų grupės nuostata? Pagaliau – kiek racionali yra visa Lietuvos švietimo valdymo sistema? Galbūt teisūs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, griežtai kritikuojantys ministro ir jo komandos veiklą. Nors kritika sulaukia tik kategoriško atkirčio, įvairiais požiūriais aiškintis švietimo padėtį Lietuvoje būtina.