Imre Kertész. Ištremta kalba

2011 m. Nr. 5

Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa

„Yra tik viena tikrovė – tai aš pats, mano gyvenimas, ši trapi neapibrėžtam laikui gauta dovana, kurią svetimos, nežinomos jėgos nusavino, suvalstybino, apibūdino ir paženklino, ir kurią iš vadinamosios istorijos, šio klaikaus Molocho, privalau susigrąžinti sau…“ – atsiimdamas literatūros Nobelio premiją kalbėjo žydų kilmės vengrų rašytojas Imre Kertészas (g. 1929). Iš koncentracijos stovyklų patirties išaugusioje kūryboje jis ieško žmogaus laisvės galimybės istorijos absurde, apmąsto Europos kultūros ir gyvenimo po Holokausto problemas. Skai­tytojams siūlome rašytojo kalbą, pasakytą 2000 m. Berlyno teatre „Renaissance“.

 

Kaskart atvykęs į Berlyną šiame geografiniame taške atrandu vis kitą mies­tą. Žodis Berlynas dar ankstyvoje vaikystėje įsiskverbė į mano vaizduotę kaip sąvoka, kaip miglotą turinį slepianti garsų seka. Mano senelis turėjo parduotu­vę, arba, kaip anuomet sakydavo, – galanterijos krautuvėlę, kurioje prekiavo skaromis, vadintomis berlynietiškomis skaromis ar tiesiog berliner. Tokiomis nertinėmis skaromis – išties savitomis – pečius gobdavosi arba tik visai mažos mergaitės, arba jau senos moterys Budapešto Ferencvaroše, kurio atmosfera priminė galbūt senąjį Kreuzbergą. Kiek vėliau šis žodis (berliner) ėmė asocijuo­tis su akvarelinių dažų dėžutėje esančia spalva – svajingai nuteikiančia vadi­namąja Berlyno mėlyna. Dar vėliau per radiją pažinau raižų „Fiurerio“ balsą, tačiau jo visai nesiejau su Ericho Kastnerio ar Alfredo Doblino berlynietiškais romanais, kuriuos be galo mėgau.

Patį miestą (Berlyną) – skendintį griuvėsiuose ir absurdiškai padalytą – pir­mą kartą pamačiau tik po kelių dešimtmečių. Tai nutiko 1962 m. vėlyvą pava­sarį, praėjus keliems mėnesiams po Berlyno sienos iškilimo. Viskas atrodė mažu­mėlę nerealiai: apleistas Schönefeldo oro uostas, Rytų Vokietijos kareiviai, kurie uniformomis ir manieromis mažai kuo skyrėsi nuo Vermachto kareivių, pagaliau tais metais anksti užplūdusioje kaitroje pleškantis, ištuštėjęs miestas, tiksliau, miesto dalis. Apsistojome Friedricho gatvėje, viešbutyje „Sofija“, kurio šiandien veltui ieškotume žemėlapyje. Pirmo aukšto bare mus aptarnavo šviesiaplaukė barmenė, ant kaklo demonstratyviai dėvėjusi auksinę grandinėlę su Dovydo žvaigžde ir iš visų jėgų keikusi valdžią, sienas ir jai skirtą dalią. Ji vis pasakojo ir pasakojo savo istoriją, kurią šiandien menkai beprisimenu, bet esmė buvo ta, kad ji kažkokiu būdu užstrigo čia, rytinėje miesto dalyje, ir jos padėtis buvo beviltiška. „Hoffnungslos, – nesiliovė kartoti ji, – hoffnungslos,“ Jei nebūčiau at­vykęs iš Budapešto, būčiau stebėjęsis jos tiesmukumu – o gal veikiau pagieža? – su kokiu įtūžiu ir panieka ji liejo tulžį ant valdančiųjų, bet buvau jau seniai patyręs, kad diktatūrų šalyse barmenai gali sau leisti labai daug ką, ko sau ne­leistų klientai.

Vėliau Berlyne viešėjau ne sykį ir tie apsilankymai kaskart sujaukdavo mano jausmus. Jau esu sakęs, kad beviltiškais šaltojo karo dešimtmečiais žvelgiant iš Rytų pusės Vakarų Berlynas atrodė europietiškiausias Europos miestas. Galbūt todėl, kad jam grėsė ir didžiausias pavojus. Žingsniuojant Rytų Berlyno Leipcigo gatve, kurioje iš daugiaaukščio Springer Verlag pastato elektroninio sienlaik­raščio – „iš anapus“ – sumirgėdavo uždraustos laisvojo pasaulio naujienos, apim­davo kiek apgaulingas jausmas, kad siena juosia visai ne Vakarų Berlyną, o nuo sienos į šiapus prasidedančią ir iki Arkties vandenyno nusidriekiančią ištisą mo­nolitinę Imperiją. Niekada nepamiršiu ankstyvos vasaros vakaro, kai paklydęs stovėjau ant šio nusiaubto pasaulio krašto Unter den Linden alėjoje, žvelgiau į gatvių užkardas, sargybinius su šunimis, iš anapus (kitos sienos pusės) – „iš ten“ – kyšančių smalsių turistinių autobusų stogus ir jaučiausi taip, tarytum įsižie­biančios rampų šviesos nutviekstų mano absoliučios vergystės gėdą.

Po trylikos metų, 1993–iaisiais, kaip stipendiatas Vakarų Berlyne pėsčiomis perėjau nuo Charlottenburgo iki Alexander Platz vien tam, kad savomis kojomis įsitikinčiau, jog nuo Strasse des 17 Juni dabar iš tikrųjų be kliūčių galiu patekti į Unter den Linden. Visai kaip 2000 m. pavasarį palei tuometę geležinkelio plat­formą perėjau nuo Birkenau vartų iki krematoriumų, nors būtų ir sunkiau nusakyti, kuo norėjau įsitikinti šįsyk. Galbūt tuo, kad šią lemtingą kilometro dalį, kuria anuomet neteko eiti, galiu įveikti šiandien.

Taigi: Berlynas, vaikystės mėlyna (spalva) ir Aušvico–Birkenau platforma. Šie trys vaizdiniai manyje organiškai susilieja į idėjinę visumą. Dar trūksta ketvirto veiksnio, kurį pavadinčiau šios visumos fermentu, įkvepiančiu jai gyvy­bę ir užpildančiu turiniu, – kalbos. Jūs tikriausiai žinote Paulio Celano novelę „Gesprach im Gebirg“ („Pokalbis kalnuose“). „Eines Abends, die Sonne, und nicht nur sie, war untergegangen <...> und ging der Jud, ging unterm Gewölk, ging im Schatten, dem eignen und dem fremden – denn der Jud, du weißt`s, was hat er schon, das ihm auch wirklich gehört, das nicht geborgt wär“ („Vieną vakarą jau saulei, ir ne tik jai, nusileidus <…> ir eina žydas, eina po debesimis, eina pri­sidengęs šešėliu – savu ir svetimu, – nes juk žydas, kaip žinai, ką gi jis turi, kas iš tikrųjų priklauso jam, ko nebūtų gavęs skolon…“) Taigi Aušvicas, be abejonės, Priklauso jam, žydui, bet kartu su Aušvicu, su šia klaikia nuosavybe, jis prarado ir savo kalbą.

Leiskite plačiau paaiškinti, ką turiu galvoje. Mano vaikystę ženklino savitas išgyvenimas, nuo kurio smarkiai kentėjau, tačiau jo niekaip nesugebėjau paaiš­kinti, apčiuopti, įvardyti. Neapleido jausmas, kad esu kažkokio visuotinio didžiū­no melo dalyvis, bet juk tas melas yra gryna tiesa, ir aš pats kaltas, kad suvokiu k kaip melą. Negalėjau žinoti, kad šis išgyvenimas yra kalbinės prigimties. Iš tiesų tai buvo nesąmoningas protestas prieš mane supančios visuomenės, ketvir­tojo dešimtmečio pro– ir profašistinės Budapešto visuomenės, kėslą priversti ma­ne patikėti, kad manęs tykantis pavojus yra natūraliai besiklostantis likimas. Ir tą ji sėkmingai padarė, nes kultūra, kurioje užaugau, nebylūs principai, kuriuos teko pripažinti, susiklosčiusios vertybės, kurias humanitarinėje gimnazijoje man skiepijo atskiroje žydų klasėje, visa tai skatino neigti save ir už šią savineigą dos­niai atlygindavo. Šią būseną po daugelio metų aprašiau romane „A kudarc“ („Fiasko“): „Kada meilūs žodžiai, kada griežtos pastabos pamažu brandino mintį, kad mane reikia sunaikinti. Niekada nepriešgyniavau, stengiausi kiek galėjau: su apatišku geranoriškumu nugrimzdau į paklusnaus vaiko neurozę. Buvau kukliai besistengiantis, ne visada pavyzdingas prieš mano gyvenimą suregzto slapto sąmokslo dalyvis.“

XX a. totalitarinėse diktatūrose žmogui nutinka istorijoje neregėtas dalykas: totalitarinė kalba, ką Orwellas pavadino naujakalbe – Newspeak – su gerai su­styguota smurto ir teroro dinamika be pasipriešinimo, įsiskverbia į kiekvieno žmogaus protą, pamažu išprašydama jį iš jo paties sąmonės, jo vidinio gyvenimo. Žmogus pamažu susitapatina su jam numatytu ar primestu vaidmeniu – tinka jo asmenybei tas vaidmuo, ar ne. Negana to, tik tobulai atlikdamas tą vaidmenį jis gali išlikti. Tai taip pat yra visiško asmenybės sunaikinimo būdas, ir jei kam iš tiesų pavyksta išlikti, neabejotinai turės praeiti daug laiko, kol jis sugebės – jei apskritai sugebės – susigrąžinti autentišką ir vienintelę patikimą kalbą, kuria galėtų išsakyti savo tragediją. Gali būti, kad netrukus jis suvoks, jog tos tragedijos išsakyti neįmanoma. Paklausykite, ką Paulo Celano novelėje apie tai kalba žydas: „Das ist die Sprache, die hier gilt, eine Sprache, nicht für dich und nicht für mich – denn, frag ich, für wen ist sie denn gedacht, die Erde, nicht für dich, sag ich, ist sie gedacht, und nicht für mich, – eine Sprache, je nun, ohne Ich und ohne Du, lauter Er, lauter Es, verstehst du, lauter Sie, und nichts als das“ („Čia priimta kalba nėra skirta nei tau, nei man, tuomet, klausiu aš, kam ši kalba skirta, Žemė taip pat – ne tau, sakau aš, ir ne man ji skirta, šioje kalboje nėra nei Aš, nei Tu, vien tik Jis, vien tik Tas – ar supranti? – vien tik Jie, ir nieko daugiau“). Būtent kalba, priklausanti kitiems, kalba, atspindinti abejingos vi­suomenės sąmonę, kalba, kurioje išniekintas žmogus visada yra išimtinis atve­jis, pažaidos akmuo, svetimasis. Jis Jie arba tas. Kalba, kuri po Aušvico amžiams įtvirtino žmogaus išniekinimą Aušvice.

Manau, tai yra tikroji problema visų, kurie ir šiandien – ar šiandien vėlei – nori kalbėti apie Holokaustą. Tai paaiškina, kodėl juo daugiau kalbama apie Holokaustą, tuo sunkiau jį suprasti, kodėl juo daugiau randasi Holokausto me­morialų, tuo giliau į istoriją grimzta pats Holokaustas. Čia nenoriu nuklysti į tai, ką visi ir taip puikiai žinome: Aušvico atminimas tampa ritualu, įrankiu, abs­trakcija. O išlikusiam, šiai Europos istorijoje naujai žmogaus rūšiai, kuri, nyčiškai tariant, nužengė į dionisiškus požemius, tenka bejėgiškai priešintis šiam vyksmui. Arba prisitaikyti prie čia priimtos kalbos ir pripažinti jam numatytą kalbinę konvenciją, žodžius auka, persekiojamas, išlikęs ir t.t., ir jų primetamus vaidmenis bei sąmonę. Arba pamažėl įsisąmoninti savo atskirtumą ir vieną die­ną liautis kovojus.

Kaip matyti, nepakeliama Holokausto našta pamažu suformavo kalbėjimo apie Holokaustą kalbines raiškas, kurios iš pažiūros kalba apie Holokaustą, bet kartu nė kiek nepriartėja priėjo tiesos. Net ir pats žodis Holokaustas tapo sak– raliu eufemizmu kasdienėms masinėms skerdynėms, naikinimui dujomis, žudy­mo rutinai, Endlösung, žmonių likvidacijai pavadinti. Dažniausiai – tai psichologiniu požiūriu visai suprantama – Aušvicą bandoma rekonstruoti prieš Aušvicą galiojusia kalba ir sąvokomis, tarytum vis dar tebegyvuotų XIX a. humanizmo pasaulėžiūra, kurią tik vienam istorijos mirksniui pamynė nesu­vokiamas barbariškumas. Kiek žinau, kai kurie vokiečių ir ne vokiečių istorikai tai vadina istorijos „nuopuoliu“ ir kalba apie Holokausto „vienkartinumą“. Bet yra ir blogesnių atvejų, turiu galvoje Holokausto vujaristus, kurie – kaip, pavyz­džiui, amerikiečių režisierius Stevenas Spielbergas – Holokaustą įterpia į tūks­tantmečius trukusią žydų kančių istoriją ir, peržengdami per lavonų kainus, Europos griuvėsius ir visų vertybių krachą, spalvingais vaizdais ir pompastiška muzika šlovina amžiną gyvenimo pergalę.

Bet kam gi rūpi tikrieji išlikusieji ir tikrosios išlikimo problemos? „Mūsų balsą perrėkia poetai, advokatai, filosofai, kunigai“, – teigia Tadeuszas Borowskis. „Tai, kad kai kurie mūsų vis dėlto išgyveno, galiausiai ėmė atrodyti kaip nesusipratimas, nelaimingas atsitikimas“, – priduria Jeanas Améry. Cituoju to­kių autorių žodžius, kurie mums byloja apie tikrąsias Holokausto patirtis kalba, užgimusia po Aušvico. Kokia tai kalba? Asmeniniam vartojimui pavadinau ją muzikiniu terminu – atonalia kalba. Jei tonalumą suprasime kaip bendrai pri­imtą harmoningos tonacijos konvenciją, tuomet atonalumas yra to bendro susi­tarimo, tos tradicijos paskelbimas negaliojančia. Seniau ir literatūroje egzistavo pagrindinis tonas – visuotine morale, etika grįsta vertybių sistema, lėmusi sakinių ir minčių tarpusavio ryšius. Ta mažuma, kuri paskyrė savo gyvenimą Holokaustui paliudyti, aiškiai suprato, kad jų gyvenimo tęstinumas yra pamin­tas, kad jie nebegali gyventi patys sau, pasakyčiau, gyventi visuomenės primeta­mo gyvenimo, ir kad jie negali apmąstyti savo patirties kalba, kalbėta prieš Auš­vicą. Užuot bandę pamiršti skausmingą patirtį ir ieškoję normalaus žmogiškumo šilumos, iš naikinimo stovyklose patirtų išgyvenimų buvę kaliniai atkūrė tose stovyklose sunaikintas savo asmenybes: jie tapo Aušvico mediumais. Tokiu būdu jie pernelyg skubotai suvokė išlikimo beprasmybę. Lyg nuodas į juos įsigėrusi Aušvico šmėkla, išankstinis visuomenės abejingumas, daugybė atvirų durų, pro kurias jie nesugebėjo – o ir neverta buvo – įžengti, iš naujo atvertė jiems pri­degintą nuosprendį, tarytum gilią, niekad neužgysiančią žaizdą. Jeanas Améry ir Tadeuszas Borowskis nusižudė. Kaip ir Paulis Celanas, Primo Levis ir dauge­lis kitų, kurių vardų mes nė nežinome.

Visa tai man reikėjo išsakyti ir likčiau nesąžiningas neprisipažinęs, kad, mąs­tydamas apie šiuos dėsningai susiklosčiusius likimus, visuomet jaučiuosi kiek sumišęs ir šaukiuosi paaiškinimo. Šiandien jau žinau, kad 1991 m. mano esė knygoje „Gályanapló“ („Galeros dienoraštis“) išsakyta mintis yra gana taikli: „Nuo savižudybės mane apsaugojo „visuomenė“, kuri po koncentracijos stovyklų patirties „stalinizmo“ ženklais aiškiai parodė, kad joje negali būti nė kalbos apie laisvę, išsivadavimą, didelį katarsį ir t.t., apie viską, ką laimingesnių pasaulio vietų intelektualai, mąstytojai, filosofai ne tik apmąstė, bet ir kuo giliai tikėjo. „Visuomenė“, kuri užtikrino mano vergijos tąsą ir nepaliko vietos jokiam klai­dingam mąstymui. Štai kodėl manęs neužliejo ta pati nusivylimo banga, pra­žudžiusi laisvesnėse visuomenėse gyvenusius panašios patirties žmones. Ir veltui jie spartino žingsnį trokšdami išsikapanoti iš juos besiglemžiančios bangos, kuri netruko užlieti iki kaklo.“

Taip ir buvo. Kai pradėjau rašyti, iš tikrųjų rašiau užsitęsusioje Aušvico da­bartyje. Holokaustas ir būvis, apėmęs mane rašant apie Holokaustą, neatskiria­mai susiliejo vienas su kitu. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, komunistinėje diktatūroje rašytojo laisvė buvo neribota – panašiai kaip niekas nevaržė ir tų, kurie Aušvice rašė slaptus dienoraščius. Tokioje padėtyje neverta meluoti, ne­verta pasverti meninio įtaigumo ar, netyčia, manipuliuoti, nes išspausdinimo ga­limybė buvo tokia pat neužtikrinta kaip ir žmogaus išlikimas. Rašytojo padėtis absoliučios cenzūros sąlygomis iš dalies yra paprastesnė, nes laisvę pagimdo pati priespauda, kuri, kas dieną neigdama laisvę, kas dieną suteikia jai dar daugiau tikrumo. Be abejonės, tokie svarstymai lengvai įvaro žmogų į neviltį, galiausiai į padėtį be išeities. Bet ir visiškoje neviltyje, jei esame nuovokūs, šmėsteli tolimas pažadas, tam tikra kierkegoriška virš visų vilčių esanti viltis, kuri tą akimirką galbūt slypi kolektyviniame likime, tiksliau, asmeninio likimo praradime. Ka­dangi vieną diktatūrą galima paaiškinti pasitelkus kitą diktatūrą, žmogų užval­do akimirkos iliuzija, kad, kalbėdamas apie Holokaustą, jis kalba apie visus, kal­bėdamas apie kančią, jis kalba visų kenčiančiųjų balsu. O tylėjimas ir atmetimo reakcija, kuria vienvaldžiai palydi meno kūrinius, ir buvimas nuošalėje, į kurią jie nubloškia savo kūrėjus, šią iliuziją dar labiau sustiprina.

Nietzsche, kuris vienu metu – kaip tik tada, kai jo veikalai socialistinėje Vengrijoje dūlėjo tarp uždraustų knygų – buvo mano didysis mokytojas, žavėjęs radikaliu mąstymu, grynu, įkvepiančiu stiliumi bei tiesa, yra pasakęs, kad tai, kas nepribaigia žmogaus, tas sustiprina jo gyvastį. Taip gali būti, nes diktatūra ne tik padėjo man išgyventi, bet ir atrasti kalbą, kuria turiu rašyti. Nes juk nie­kur kitur, išskyrus totalitarinę valstybę, nėra taip akivaizdu, kad kalba „nėra skirta nei man, nei tau“, nes totalitarinėje valstybėje neegzistuoja Aš ir Tu. Jos pamėgtas asmeninis įvardis yra mįslingas ir bauginantis Mes, už kurio slapstosi nežinia kas. Totalitarizme rašytojas tegali turėti vieną, negatyvų ir kartu kūry­bingą, tikslą: jam reikia išguiti save iš „čia priimtos kalbos“, kuri, pavergusi visas žmogiškas emocijas ir mintis, įkinkė jas savo reikmėms lyg kokias katorginin­kes. Iš kalbos likučių, iš sudarkytų kalbos nuoplaišų jam reikia sukurti Holo­kaustą išgyvenusį literatūrinį herojų, kuris, Ciorano žodžiais tariant, nebepri­klauso žmonijai.

Tik kyla klausimas: kam ši kalba skirta? Žydams? Ir jei taip, tuomet kokiems žydams? Judėjai ortodoksai, be abejo, nelaikys jos sava. Tiesa ir tai, kad nors žydai buvo persekiojami ne dėl tikėjimo, o dėl rasės, ką savo puikioje knygoje „Churban“ pirmą kartą pasaulio istorijoje atskleidė Manės Sperberis, tikybai ištikimas žydas savo kančių paaiškinimo vis tiek ieškos Biblijoje, o ne istorijos absurde. Izraelio patriotas, išdidus šalies kūrėjas taip pat vargiai tapatinsis – beje, pagrįstai – su tikėjimą praradusiu, emancipuotu ir asimiliavusiu žydų buržua ar smulkiuoju buržua, su ta tipine Holokausto auka, kuri, negana to, nemoka nei hebrajų, nei jidiš kalbos. Savo kančių istoriją jis neabejotinai išsakys kuria nors Europos kalba, mažiau pagrįstai vildamasis, kad kultūra, kurios „ne jam skirtą“ kalbą jis pasiskolino, iš gailesčio priglaus jį, dvasios tremtinį, ir savo kultūrinėje rinkoje kurį laiką jį pakęs.

Net jei taip ir yra, kita galimybė nenusimato. Prieš kelelius metus viena didelė tarptautinė žydų organizacija, nebepamenu kokia, Budapešte surengė posėdį ir kaži kodėl – bet kodėl gi ne? – į šventinę vakarienę pakvietė ir mane. Sėdėjau tarp savo žmonos ir labai galantiško amerikiečio, kuris staiga pasisuko į mane ir tarė girdėjęs, kad esu Holokausto temą nagrinėjantis rašytojas. Ką aš pasakyčiau apie tendenciją, paklausė jis diskretiškai šypsodamasis, kad Holo­kausto patirtis yra vis labiau nusavinama iš žydų ir tarytum paverčiama tarp­tautine dvasine nuosavybe. „Galite nebetęsti, – atsakiau jam, – nes šalia Jūsų sėdi žmogus, savo kūryba siekiantis plėtoti kaip tik šį vyksmą.“

Manau, kad neįžeistume ir nesumenkintume žydų tragedijos, jei Holokaustą šiandien, praėjus dešimtmečiams, laikysime pasauline patirtimi, Europos trau­ma. Galų gale Aušvicas išdygo ne tuščioje vietoje, o Vakarų kultūros, Vakarų civi­lizacijos kontekste ir ši civilizacija lygiai taip pat išgyveno Aušvicą kaip ir dešim­tys ar šimtai tūkstančių po pasaulį išblaškytų moterų bei vyrų, regėjusių kre­matoriumų liepsnas ir uodusių degančios žmogienos kvapą. Tose liepsnose su­pleškėjo visos mūsų lig tol puoselėtos europinės vertybės, o tame etiniame nuly­je, toje moralinėje ir dvasinėje tamsoje vieninteliu išeities tašku pasirodė besąs tas, kas tą tamsą ir sukūrė: Holokaustas.

Berlyno sienos griūties, euforiško Vakarų ir Rytų apsikabinimo trumpu ir viltingu laikotarpiu išdrįsau parašyti, kad dvasiniu–doroviniu, tai yra kultūriniu požiūriu Holokaustas yra vertybė, nes nepamatuojamų kančių kaina jis atvedė prie nepamatuojamo pažinimo ir dėl to jame slypi nepamatuojami doroviniai resursai. O dar dvejus metus prieš tai savo esė rinkinyje rašiau: „Negalime klai­dingai suprasti to, ką mums atskleidė Endlösung ir „koncentracijos visata“. Tik susitaikydami su tuo doroviniu nuliu mes galim išlikti ir išsaugoti kūrybines galias. Kodėl ši įžvalga negalėtų būti vaisinga? Didžių įžvalgų gilumoje, ypač jei jas įkvepia nepranokstamos tragedijos, visada slypi laisvės siekis, kuris, atver­damas akis prieš mūsų būties faktą ir atsakomybę už ją, prisodrina mūsų gyve­nimus kažkokia papildoma verte, kažkokiu turtu. Mąstydamas apie trauminę Aušvico įtaką, paradoksalu, mieliau žvelgiu ne į praeitį, o ateitį.“

Nesupraskite klaidingai, iš šios citatos šiandien neišbraukčiau nieko, geriau­siu atveju pasakyčiau lygiai tą patį, tik pašnabždomis, mažoje draugijoje, vienam kitam žmogui, o galbūt tik pačiam sau. Vienas apie mane rašęs vengrų kritikas gali būti teisus tvirtindamas, jog visa tai tėra mano iliuzija, be kurios negalėčiau pateisinti savo būties ir, svarbiausia, kūrybos. Tai žiaurūs žodžiai, bet žiaurume kartais slypi toliaregystė. Dėl visuomeninių ir istorinių priežasčių, kurių čia ne­verta plačiau aptarti, Vengrijoje Holokaustas nelaikomas civilizacijos trauma, netgi pasakyčiau, šalies istorinėje ir dorovinėje sąmonėje jo nėra nė žymės, ne­bent neigiamu požiūriu – kaip antisemitizmas. Kad ir kaip ten būtų, knygas rašau tokia svetima kalba, kuri dėl savo prigimties visa tai išstumia iš savo sfe­ros arba geriausiu atveju nukiša į sąmonės paribius. Tai natūralu, nes dėl išliki­mo šimtmečius kovojusi tauta išpuoselėjo savo subjektą, kuris nacionalinio kon­sensuso pavidalu tylomis įsirėžė ir į Vengrijos literatūrą. Šis dominuojantis Aš, kuris bet kokiame socialiniame–politiniame viešajame diskurse pasiglemžia sau objektyvizacijos teisę, tokiam periferiniam reiškiniui kaip išlikęs Holokausto liu­dytojas galiausiai laiduoja tik tokią išraišką, kaip Paulio Celano minėti Jis ir Tas, geriausiu atveju Jie.

Tai yra nemaloni tiesa rašytojui, mylinčiam kalbą, kuria rašo. Tačiau tai ne­turi reikšmės, nes juo svetimesnis esu kalboje, tuo autentiškesnis jaučiuosi, tuo patikimesnės yra mano mintys. Mėgstu rašyti vengriškai, nes taip giliau išgy­venu rašymo neįmanomybę. Šią mintį skolinuosi iš Kafkos, kuris Maxui Brodui rašytame laiške apibūdino žydo rašytojo padėtį, išskirdamas tris neįmanomybes: neįmanoma nerašyti, neįmanoma rašyti vokiškai, neįmanoma rašyti niekaip kitaip. Ir netrukus prirašė: „Galėčiau beveik pridurti ketvirtą neįmanomybę – neįmanoma rašyti.“ Šiandien jis, ko gero, praturtintų mintį, kad neįmanoma rašyti apie Holokaustą.

Neįmanomybių paradoksus galima tęsti be galo. Galėtume tarti, kad neįma­noma nerašyti apie Holokaustą, neįmanoma apie Holokaustą rašyti vokiškai ir neįmanoma apie Holokaustą rašyti jokia kita kalba. Holokausto rašytojas visur ir visose kalbose yra dvasinis pabėgėlis, visada pasiprašantis dvasinio prie­globsčio svetimose kalbose. Jei iš tikrųjų vienintelė tikroji filosofinė problema yra savižudybės problema, tuomet išlikti nusprendęs Holokausto rašytojas tegali kelti vienintelę problemą – egzilio. Bet tiksliau būtų, jei egzilį vadintume trem­timi. Tremtimi iš vienintelių tikrųjų namų, kurie niekada neegzistavo. Nes jei ir egzistuotų, tuomet nebūtų neįmanoma rašyti apie Holokaustą, nes Holokaustas turėtų savo kalbą, o Holokausto rašytojas galėtų įsilieti į egzistuojančią kultūrą.

Jų vis dėlto nėra. Kalbėdamas apie savo gimtąją vengrų kalbą, paliečiau objektyvizacijos teisės bei tautinio subjekto afirmacinę funkciją: jie lyg kokia sąmo­nės medžiagų apykaita atrenka ir pašalina sau nepalankius faktus, pavidalus ir problemas. Ši objektyvizacijos teisė, o gal geriau ją vadinti tiesiog požiūrio klau­simu, tam tikru atžvilgiu yra politinių galių sprendimas. Kiekviena kalba, kiek­viena tauta, kiekviena civilizacija turi savo dominuojantį Aš, kuris registruoja, valdo ir apibūdina pasaulį. Toks subjektas ir yra nepaliaujamai plušantis kolek­tyvinis Aš, su kuriuo didžioji dauguma – šalis, tauta, kultūra – daugiau ar mažiau sėkmingai, bet paprastai neišvengiamai susitapatina. Tačiau kur gali atrasti tėvynę Holokausto sąmonė, kuri kalba gali tarti esanti Holokausto visuo­tiniu subjektu, Holokausto dominuojančiu Aš, Holokausto kalba? Keldami šį klausimą, neišvengsime kito: ar apskritai įmanoma įsivaizduoti unikalią Holo­kausto kalbą? Ir jei taip, tuomet ar neturėtų ta kalba būti tokia siaubinga ir tra­giška, kad galiausiai sunaikintų savo kalbėtojus?

Galbūt teisinga būtų manyti, kad Holokausto tremtinys pasitenkina šia tremtimi, iš kurios retkarčiais siunčia raportus. „Tas, kuris iš koncentracijos sto­vyklų substancijos – Holokausto – iškyla lydimas literatūrinės sėkmės, kitaip tariant, laimingai, tas yra neabejotinas sukčius ir melagis; turėk tai galvoje rašy­damas romaną…“ – užsirašiau sau 1970 metais, kaip tik kurdamas romaną „Sorstalanság“ (lietuviškai pasirodė 2010 m. pavadinimu „Be likimo“, vert. A. Ja­kulis). Šiandien, po kelių dešimtmečių, šią knygą daugelis laiko vokiečių „klasi­ka“. Be abejo, joje šmėžuoja vokiečių kultūra, vokiečių filosofija, vokiečių muzika, kurias jaunystėje gerte sugėriau į save. Galbūt galėčiau teigti, kad siaubą, ku­riuo Vokietija užtvindė pasaulį, po kelių dešimtmečių nebyliai analizavau vo­kiečių kultūros priemonėmis ir sugrąžinau vokiečiams meno pavidalu. Čia man taip pat derėtų prisipažinti, kad iš niekur kitur nesu gavęs tokių dėkingų skaity­tojų laiškų, iš niekur kitur nesulaukiau tiek meilės ir pagarbos kaip iš Vokietijos.

Taigi, tam tikru atžvilgiu aš tapau rašytoju ir Vokietijoje. Tai tardamas turiu galvoje ne populiarumą, ne vadinamąją „šlovę“, o tai, kad vokiečių kalba padėjo iš ribotos ir vienišos egzistencijos atsistoti priešais Europos publiką. Šis džiugus pokytis anaiptol nėra toks paprastas ir taip lengvai paaiškinamas kaip įprasta sėkmės istorija. Toje „mano karjeroje“ yra kažkas trikdančio, absurdiško, kažkas, ką vargiai galima suvokti, neįtikėjus kažkokia nežemiška tvarka, globa, meta­fiziniu teisingumu, kitaip tariant, nepradėjus savęs apgaudinėti ir nenuklydus iš kelio, neprapuolus, nepraradus gilaus ir skausmingo ryšio su be pasigailėjimo sunaikintais milijonais. Nėra taip paprasta būti išimtimi. Ir jei jau likimas skiria būti išimtimi, tenka susitaikyti su absurdiška atsitiktinumo tvarka, kuri, pasi­telkusi budelių užgaidas, valdo nežmoniškoms imperijoms ir kraugeriškoms dik­tatūroms patikėtus mūsų gyvenimus.

Šiandien gyvename Holokausto globalizacijos ar net infliacijos laikais. Savo­mis akimis Aušvicą regėjęs Holokausto liudytojas visa tai stebi iš jam skirto už­kampio. Liudytojas tyli arba dalija interviu Spielbergo fondui, atsiima dešimt­mečius pavėlavusią žadėtą kompensaciją ar sako kalbą teatre „Renaissance“.

Ir kelia sau klausimą: koks dvasinis palikimas liks po jo? Ar jo kančių istorija praturtino žmonijos pažinimą? Ai–jis, – kuo aš pats netikiu, – tepateikė liudijimą be moralo apie nesuvokiamą žmogaus pažeminimą ir labiausiai norėtų viską kuo greičiau užmiršti? Nesiliauju galvojęs, kad Holokaustas yra Europos civilizacijos trauma ir šios civilizacijos gerovė priklausys nuo to, kokiu pavidalu ši trauma toliau gyvuos Europos visuomenėse: kultūros ar pamišimo, kūrybos ar naikinimo.

Bet tai yra ateities klausimas, kurį dabar vargiai galiu paveikti. Aš pats – ir tai, ko gero, nėra gerai apgalvota saviapgaulė – stengsiuos užbaigti egzistencinę veiklą, kurią išlikimas Aušvice man skyrė lyg pareigą. Gerai žinau, koks privi­legijuotas esu: išvydau tikrąjį to baisaus amžiaus veidą, pažvelgiau į gorgonės Medūzos akis ir gyvas nuėjau toliau. Bet pasakysiu, žinojau, kad tas vaizdas manęs niekad neapleis, tikrai žinojau, kad tas veidas žvelgs į mane amžinai. „Bėgant dešimtmečiams aš vieną po kito atmečiau apgaulingus apgaulingos lais­vės lozungus, – rašiau „Galeros dienoraštyje“, – tokius kaip nepaaiškinama, isto­rinė klaida, protu nesuvokiama ir panašias tautologijas – paniekos gestus. Manęs neapėmė savigaila, ko gero, ir ne puikybė ar dieviškas įžvalgumas. Bet jau žino­jau, kad mano gėdoje slypi ne vien tik gėda, bet ir išganymas, jei tik mano širdis pakankamai drąsi išganymą – šią nuožmiausią malonės apraišką – priimti tam, kad išganyme, šioje nuožmiausioje malonės apraiškoje, apskritai būtų galima patirti malonę.“ Ir jei dabar kas nors paklaustų, kas mane laiko čia, šioje Žemėje, kas suteikia jėgų gyventi, nesudvejojęs atsakyčiau: meilė.

Versta iš: A száműzött nyelv.