„Lietuvos reikalai ir man neduoda ramybės“

2012 m. Nr. 4

Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila

Iš lietuviškų šaknų išaugę pasaulinio lygio literatūros ir meno veikėjai – Nobelio premijos laureatas, poetas Czesławas Miłoszas (Česlovas Milošas) ir Paryžiuje ėju­sio žurnalo „Kultura“ redaktorius, leidėjas Jerzy Giedroycas (Jurgis Giedraitis) – didžiąją savo gyvenimo dalį praleido toli nuo Lietuvos. Bet širdimi, mintimis jie buvo neatsiejami nuo savo jaunystės krašto, jo džiaugsmų ir sielvartų. Tai liudija ir Lenkijoje baigiamas leisti tritomis beveik pusę amžiaus trukusio šių dvasinio „istorinės Lietuvos“ paveldo puoselėtojų susirašinėjimo rinkinys (pirmą tomą – Jerzy Giedroyc, Czesław Miłosz, „Laiškai 1952–1963“ – lietuvių kalba 2010 m. iš­leido „Mintis“) – neišsemiamas žinių aruodas apie judviejų kūrybą, istorinius, poli­tinius, kultūrinius epochos įvykius.

Pateikiame kelis laiškus iš antro korespondencijos tomo (Jerzy Giedroyc, Czesław Miłosz, „Listy 1964–1972“, parengė Marekas Kornatas, Warszawa, 2011).

635

1972 05 21

Brangus Jerzy,
Tikriausiai gausiu Tavo laišką, kuriame paaiškinsi, kodėl Tau patinka „Liau­dė“ („Lauda“)¹. Žinoma, labai džiaugiuosi, bet manau, kad ji Tau patinka dėl, jei galima taip išsireikšti, patriotinių priežasčių. Ką gi, aš ir pats esu tos praeities patriotas, jeigu juo nebūčiau, nerašyčiau apie tai. O gal viena paskatų buvo ir priešinimasis dabartiniam lenkų nacionalizmui. Bet šis kūrinys man kelia ir abejonių. Visada stengiausi priešintis emigracinio likimo pasikartojimams, vado­vautis nuostata, kad 19720ieji metai yra ne 1830-ieji ir ne 1872-ieji. Žinoma, pasitelkus kokią aukštesnę hėgelišką akrobatiką galima pasakyti, kad tas pat kartojasi aukštesnėje fazėje ir pakitusiomis proporcijomis, bet viską nulemia skaitytojo supratimas, pavyzdžiui, kai rašiau „Isos slėnį“, man nė kiek nerūpėjo, kad tai yra beveik klasikinė lenkų literatūros tema, ir tie, kurie mato čia dar vienus sentimentalius prisiminimus apie lenkų dvarelį, tikriausiai klysta. Bet, kaip jau Tau rašiau, jeigu man pavyks eilėmis tęsti tuos autobiografinius pa­mąstymus apie dar kartą pasišauktą Liaudę, tai yra Lietuvą, jų sąskambis dėl kaimynystės su kita tematika pasikeis. Mano nuostata – neskubėti ir pažiūrėti, kaip viskas susiklostys.
Parinkau du Wato pasakojimo fragmentus. Jie susiję su trečiuoju dešimtme­čiu – gal todėl, kad Lenkijoje domimasi šia epocha, o jauniems tai yra pasakoji­mai apie senų senovę, mitologizuotą praeitį².
Daug dirbu ir šiek tiek baiminuosi, kad nenusibaigčiau, nes mano gyvenimo būdas labai nesveikas. Ir taip stebiuosi savo tiek metų eksploatuojamu organiz­mu. Bet, pavyzdžiui, privalau daug nuveikti gilindamasis į Dostojevskio kūrybą, vien perskaityti visa, ką jis parašė per 60 gyvenimo metų, yra nelengva, o dar milžiniška literatūra apie jį rusų, anglų, prancūzų kalbomis. Ėmiausi dėstyti Dostojevskį, nes tai yra tam tikra misija. Be Shakespeare’o, gal jis, Conradas ir Kafka yra labiausiai žinomi rašytojai (įdomu, kad tarp jų – nė vieno prancūzo ar anglosakso), jų kūryba domisi gausus studentų ratas, joje yra iš esmės visos pačios nuodingiausios naujausių laikų problemos. Beje, nežiūriu į tai mokiniškai ir, jeigu lemta, lektūrą norėčiau panaudoti – anaiptol ne dar vienai knygai apie Dostojevskį, nes jų pakanka, bet parašyti apie jį keisto XX amžiaus pabaigos pasaulio kontekste.
Beje, aptikau seną pamišusio „Kryvičanino“³ straipsnį apie tai, kokius rašy­tojus davė Baltarusija, – Mickiewiczių ir Dostojevskį. Tarp kitko, kai Cat Mackiewiczius pasipiktinęs rašė, kad Dostojevskis neturi nieko bendra su lenkų Radvano herbo Dostojevskiais, jis klydo⁴. Sovietų mokslininkai vis dėlto iškapstė, kad Danilas Irtyščas (iš totorių) 1508 metais gavo Dostojevo ir kitas valdas prie Pinsko, jo jaunesnysis sūnus turėjo namą Pinske, Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­tystės archyvuose yra nemažai duomenų apie tą skandalingą šeimą su polinkiu į žmogžudystes. Apie 1600 metus jie pereina į katalikybę, pradeda pasirašinėti ne rusiškai, o lenkiškai, bet viena šeimos šaka laikosi stačiatikybės, nusigyvena, emigruoja į Ukrainą, kur kelios jos kartos yra popai. Dostojevskio tėvas, popo sū­nus, turėjo tapti popu, bet sukėlė maištą ir emigravo į Maskvą. Belieka sampro­tauti, kas būtų, jeigu Fiodoras būtų rašęs ukrainietiškai ir jeigu Hoholis nebūtų tapęs Gogoliu.
O gal Pinsko pelkėse gyvenusios kartos nulėmė, tarkime, šių rašytojų metafi­zinį temperamentą.
Dabar noriu paklausti Tavęs vieno dalyko. Leidykla „Czytelnik“ nieko nekal­ba apie mano eilėraščius, kas gal ir geriau. Bet aplinkiniais keliais pasiekė žinios iš leidyklos „Znak“, kad gal jiems pavyktų išleisti mano eilėraščių knygą. Tai yra gana tikėtina, turint omenyje tendenciją kurti katalikiškų ar liberaliai klusnių stumbrų ir bebrų rezervatus. Man tai tiktų – būtų elegantiška ir niekas nekal­tintų už flirtą su valdžia. Nepervertinu šansų, bet noriu jiems parašyti, kad su­tinku. Kaip Tu žiūri į tai ir ar dabar paremtum mano poziciją dėl „Miesto be vardo“ („Miasto bez imienia“) – gal šioje konfigūracijoje matytum viską kitaip – beje, jeigu kas turėjo patekti į šią „Kulturos“ leidžiamą knygelę, tai jau pateko.
Darau prielaidą, kad „Privačios pareigos“ („Prywatne obowiązki“) Lenkiioje skaitomos, bet išgarsintas emigracijos normalumas – tik šuo šluba koja. Iš esmės niekaip negaliu su tuo susitaikyti, kaip ir dėl „Regėjimų“ („Widzenia“), kuriuos Lenkijoje labai skaito ir komentuoja laiškuose.
Birželio viduryje atvažiuos Gošlickiai. Tai netiesa, kad jo protas chaotiškas atvirkščiai, per daug organizuotas ir apskritai pasižymi žinių pertekliumi, Goslickio knygos apie Brzozowskį neskaičiau, bet Weintraubas man rašė, kad ji puiki⁵. Gošlickis kiek atitinka Custine’o posakį apie rusus: „Galėdami daugiau, jie negali mažiau.“ Stengsiuosi kalbinti jį rašyti straipsnius.|
Apkabinu Tave
Czesławas

636

1972 m. gegužės 24 d.

Mano Brangusis,
Gavau iš Tavęs du tekstus be jokio komentaro žodelio. „Parnaso kalnai“ („Gory Parnasu“) iš tiesų man visai nepatinka. Kyla įspūdis nelabai vykusio romano bandymo, kurį pristatai kaip naują genre. Gal aš klystu. Tačiau mane labai sužavėjo „Liaudė“ – ir apskritai, ir ypač kalbos požiūriu. Labai norėčiau ją spaus­dinti, juo labiau kad įvykiai Lietuvoje aktualizuoja su Lietuva susijusią tema­tiką. Nelabai suprantu, kodėl nusprendei, kad „Liaudė“ ne spaudai. Tekstas yra visais aspektais „nekaltas“. Nebent nori tai spausdinti kitur. Iš karto Tau te­legrafavau. Tad nekantriai laukiu sprendimo.
Įvykiai Lietuvoje yra intriguojantys⁶. Augančio pasibjaurėjimo lenkų tikrove fone galvoju, ar neverta susigrąžinti protėvių tautybės.
Iš Lenkijos ateina vis prastesnių „humanistinės“ srities naujienų. Literatų viltys dėl gerojo Giereko
jau baigėsi. Siautėja cenzūra. Gottesmanas pasakojo, kad 40 procentų medžiagų, skirtų „Literatūrai“, yra tiesiog konfiskuojamos, ir jis meldžiasi už geriausią Putramento sveikatą, nes jis dar kai ką prakiša. Tai gal yra pati geriausia padėties iliustracija.
Londone sklinda gandai–paskalos, kad Lenkijoje leidi „Isos slėnį“.
Sveikinimai
Jerzy Giedroycas

637

1972 m. gegužės 29 d.

Mano Brangusis,
Dėkoju už laišką, kurį šiandien gavau. Matau, kad dėl pas mus vykstančiu nuolatinių streikų negavai mano laiško. „Liaudė“ mane sužavėjo ir kalbos, ir sen­timentų požiūriu. Galų gale galima taip rašyti, kai Lenkija vis labiau tampa „Piastų“ ir valstietiška šalimi. Papildomas stimulas yra pastarųjų dienų įvykiai Kaune. Net jeigu laikai kūrinį juodraščiu, manau, kad tikrai verta spausdinti. Ir būtent „Kulturos“ 25–mečiui. Be jokios aukštesniosios akrobatikos galima teigti, kad vis dėlto yra šioje Europos dalyje kažkoks istorijos tęstinumas, net jei laiky­tume 1972 metus data, kuri uždaro tam tikrą laikotarpį. Uždaro daugiausia dėl mūsų, tai yra lenkų, kaltės.
Tikiuosi, kad artimiausiu paštu gausiu Tavo parinktus Wato prisiminimų fragmentus.
Žaviuosi, kad imiesi Dostojevskio. Tai jūra, kurią įmanoma išgerti. Jeigu Tau reikėtų, galėčiau atsiųsti svarbesnių ir įdomesnių darbų apie jį, kurie pastaruo­ju metu pasirodė Rusijoje, bibliografiją. Įtariai žiūriu į samprotavimus apie „kil­mę“. Pas mus, Rytų Europoje, tai prilygsta nepilnavertiškumo kompleksui. Skai­čiau baltarusių enciklopedijoje, kad Apollinaire’as buvo baltarusis⁷. O tas pokš­tas su Koperniku? Girdėjau, Nixonas ketina duoti milijoną dolerių Varšuvos Ko­perniko institutui⁸. Jau matau, kokį tautinio pasididžiavimo siautulį tai sukels.
Iš Lenkijos žinios pačios blogiausios. Tokios priklausomybės nuo Maskvos iki šiol nebuvo. Sovietų ambasada įsikišo dėl Jasienicos knygų, A. Kijowskio „Lap­kričio vakaro“ („Listopadowy wieczor“)⁹, Cywinskio „Nenuolankiųjų genealogi­jos“ („Rodowody niepokornych“)¹⁰, Varšuvos „Kulturoje“ spausdintų Berlingo dienoraščių¹¹, teigdama, kad tai yra „antirusiškas nacionalizmas“. Viskas buvo sustabdyta, atšaukta ir t. t.¹² Apie Tavo bičiulį: „Miazga“ kūriny jau padaryti išbraukymai pripažinti nepakankamais, sprendimas atidėtas iki rudens, o dabar A. Wasilewskis sėdi atlikdamas galutinius taisymus¹³. Zatorska ir Balickis vėl sugrąžinti į Kultūros ministeriją¹⁴. Žurnale „Nowe ksiąžki“ pasirodė straipsnis, teigiantis, kad Dmowskis ir Marchlewskis mito bendromis idėjomis¹⁵. Nesinori gyventi.
Skubiai pranešk man, nes privalau kuo greičiau sudaryti liepos numerį.
Apkabinu Tave
Jerzy Giedroycas

„Laisvosios Europos radijas“ paprašo manęs leidimo transliuoti „Pavergto proto“ („Zniewolony umysł“) fragmentus. Nenoriu spręsti, pasiūliau kreiptis į Tave.
Pritarčiau Tavo eilėraščių knygai leidykloje „Znak“. Nors atsargiai žiūriu į šalies katalikus, vis dėlto norėčiau laikytis formalių pozicijų – sunku leisti knygą vėl, kai dabartinis tiražas dar neišpirktas. Bet manau, išeitis yra: jeigu toje šalyje leidžiamoje knygoje panaudotum eilėraščius iš šios knygos, aš neprieštaraučiau. Man visų pirma rūpi mokyti juos padorumo ir legalumo. Londone plačiai kalbama, kad leidi „įsos slėnį“. Kiek čia tiesos? Manau, kad Bednarczykas nesiima žygių su Tavimi nesusitaręs. Savaime suprantama, būtų labai vertinga, jeigu tai galėtų pasirodyti šalyje¹⁶.
Apkabinu Tave
[Jerzy Giedroycas]

638

1972 06 05

Brangus Jerzy,
„Liaudės“ spausdinti nenoriu. Tai yra kūrinys, kuris daugeliui skaitytojų bus nemalonus, skaudus, o aš neturiu intencijų šaipytis iš patriotinių jausmų. Gali būti, ilgainiui jį pataisysiu.
Siunčiu Tau mano dabar aptiktą 1954 metų eilėraštį, su įžanga¹⁷. Viliuosi, kad jis Tau patiks, nes yra
įdomus kaip dokumentas. Jeigu „Parnaso kalnai“ Tau nepatinka, nespausdink. Beje, ir aš esu linkęs jo neskelbti. Mano požiūris į tą kūrinį kol kas neapibrėžtas.
Wato [prisiminimų] fragmentus tikriausiai jau gavai. Tu teisus, Dostojevskis yra jūra, kurią galima išgerti. Bet mūsų biblioteka gerai aprūpinta medžiagomis apie Dostojevskį įvairiomis kalbomis, sovietinėmis imtinai. Tai milžiniškas dar­bas. Ėmiausi dėstyti Dostojevskį (tai rimčiausias ir sunkiausias slavistikos kur­sas) todėl, kad tai yra challenge, atsakomybės ir didžiausios auditorijos stimulas. Beje, dėstymas mane priverčia naujai permąstyti daugelį dalykų ir atnaujinti senas pažintis (pvz., su Balzacu).
Tvarkydamas archyvą aptikau Gombrowicziaus laiškų. Ar Tu ruoši korespon­dencijos tomą, ar ne?
„Pavergtas protas“ radijui „Laisvoji Europa“? Kategoriškai ne. Beje, jie į mane nesikreipė. Senatoriaus Fulbrighto vykdoma kampanija prieš „Laisvąją Europą“ ir „Laisvės radiją“ yra beprotiška¹⁸. Girdėjau, kad Fulbrighto sekretorė yra Ko­munistų partijos narė, jei tai teisybė, šio paaiškinimo užtektų, būtų pakankamai iškalbingas, kaip ir Bertrand’o Russello¹⁹ veikla jo paskutiniais gyvenimo metais, nes tada jis buvo kruopščiai „apstatytas“. Anaiptol neneigiu „Laisvosios Europos“ radijo reikšmės, bet su tais terliais nenorėjau ir nenoriu turėti reikalų. Ir bet kokį jų pasinaudojimą mano pavarde laikyčiau skandalu.
Apie „Isos slėnio“ leidimą Lenkijoje – tai gandai. Aš tiktai galiu suteikti teises, esu gerai informuotas leidyklos „Czytelnik“, kuri norėtų išleisti mano knygas, bet dabar negali. Džiaugiuosi, kad teigiamai vertini leidyklos „Znak“ sumanymą. Gali būti (nors tiktai tikėtina), kad cenzūra laikosi stumbrų rezervato taisyklės²⁰. [Iš­spausdinimas] „Czytelnik“ leidykloje būtų lyg ir pavardės sankcionavimas.
Apkabinu Tave
Czesławas

643

1972 07 08

Brangus Jerzy,
Susidegino trečias lietuvis, ir aš jaučiu pasibjaurėjimo visais Vakarų intelek­tualais antplūdį. Niujorke bent rengia kreipimąsi Solženicyno reikalu, kurį pasi­rašiau²¹. Bet kas užstos lietuvius? Dabar! McGovernas²² buvo Henrylo Wallace’o²³ pagalbininkas. Jį 1948 metais išjuokiau savo raportuose²⁴ ambasadai, nes tokius kvailius komunistai niekina, nors ir naudojasi – tai tas pats Wallace’as, kuris važiavo į Kolymą ir paskui parašė, kaip ten gražu ir kultūringa. Bet žodžiai sukelia pasekmes ir žodžių kvailumas, praktikuojamas Valstijose nuo 1960 metų, gali pasitarnauti McGoverno išrinkimui.
Neatsiunčiau Tau dviejų iškarpų iš „Novoje russkoje slovo“ – mano straipsnis leidinyje „California Slavic Studies“ apie Vakarus ir neoficialią sovietinę lite­ratūrą patraukė rusus²⁵. Jiems atrodo, kad Solženicyną vertinantys lenkai ir kt. – tai neva susižavėjimą keliantis stebuklas (du ilgi straipsniai).
Mano proteguojamas Lourie’is parašė knygą apie Siniawskį, kaip tik baigiu ją skaityti. Tai yra daktaro disertacija, bet spalvinga ir tikrai bus išleista²⁶.
Nuolat gaunu pasiūlymų parašyti apie rusus (anglų kalba), bet atsisakinėju – tai neproduktyvu. Tik pažadėjau parašyti straipsnį apie Šestovą²⁷. Dostojevskis ir kita panaši veikla gelbsti mane nuo lenkų reikalų, kurių formatas vis menkė­ja. Na, aš, ką galėjau, padariau, nors nežinau, ar buvo verta. Mano lenkų literatūros istorija jau išversta į vokiečių kalbą ir leidėjas („Wissenschaft und Politik“) nori išleisti šią istoriją pavasarį, tikintis, kad sukels didelį triukšmą²⁸. Vertėjas (mano bičiulis Mandelis, žydas iš Belsko, bet vokiečių kultūros žmogus) dabar lankėsi Kelne ir jam labai patiko tos leidyklos savininkas – tai palyginti jaunas žmogus, vokietis iš Estijos.
Aš bandžiau ką nors nuveikti Čikagoje, bet Sandleras kels nuobodulį su Orzeszkowa ir Prusu, taigi ši pozicija prarasta. Beje, čia siautėjo iš LLR išsiųsta Sienkiewicziaus vaikaitė²⁹, pas mus ji paskaitos neskaitė, bet Čikagoje ją sutiko komitetas, taip pat arkivyskupas³⁰ ir – Sandleras, kuris mėgino „adaptuo­ti“ Sienkiewiczių prie stalininio laikotarpio partijos³¹. Visa tai yra beprotybė.
O Klivlende gavo vietą mano numylėtinis Brodskis (ne Josifas)³². Jo straips­nis yra Gombrowicziui skirtame „Cahiers de l’Herne“ leidiny³³. Visus šiuos metus gavęs stipendiją, jis praleido Krokuvoje, rengė knygą–disertaciją apie Gombrowiczių³⁴. Nors Brodskis dėsto rusų ir lenkų literatūras (Klivlende), lenkų kilmės studentai (jų ten nemažai) iš jo daug sužinos.
Čia dvi savaites lankėsi Gošlickiai. Tas vizitas buvo naudingas abiem pusėms. Į Paryžių jis turėtų užvažiuoti liepos mėnesį. Brodskiui (poetui) parašysiu. Jis gal čia pasirodys (visi nori atvažiuoti prie Ramiojo vandenyno), bet rudenį, dabar niekas nekviečiamas, nes yra vasara. Beje, Slonimskis rašė Międzyrzeckiui, kad laivu „Batory“ išplaukia rugsėjo 30 dieną.
Aš galėčiau parašyti apie daug dalykų, bet visko neapžiosiu. Žinau, kad mano knygos kažkaip cirkuliuoja Lenkijoje (yra atgarsių), tačiau emigracija yra ab­strakcija, užsidarymas idiotizmo butelyje, ką patvirtina kad ir Londono „Wiadomošci“. Tad mano pasinėrimas į Dostojevskį gal yra suprantamas.
Nuoširdžiai prisipažįstu, nesuprantu, kaip galėjai norėti spausdinti „Liaudę“. Aš nesakau, kad jos niekada nespausdinsiu. Bet nenoriu dar vieno skandalo dėl nesusipratimo. Tai būtų nacionalistinis išsišokimas, visiškai nereikalin­gas nei man, nei Tau. Beje, visiškai, įmanoma, kad kai numirs Giedroycas, Mi– loszas ir kt., išnyks Lenkijos, kaip rimtos nacijos, likučiai. Ar man rūpi Bul­garija? Beje, Oskaras Milašius ir politiškai buvo teisus. O jis neseniai iššaukė keistą išgyvenimą. Mūsų bibliotekoje yra ką tik įrištų knygų lentyna. Pa­ėmiau iš ten vieną, Paryžiuje išleistus („Editions Silvaire“) O. Milašiaus laiškus Vogtų šeimai³⁵. Ten suradau plačią charakteristiką apie save, datuotą 1931 m., kai lankiausi Paryžiuje, gal per daug pagiriamąją, bet taiklią, ir mane labiausiai nudžiugino štai kas: „Je le considėre un peu comme mon fils“³⁶.
Apsilankęs Gošlickis sakė, kad Ciuricho bibliotekoje nerasčiau tokių leidinių. Ir Europoje, beje, pasirinkimas skurdesnis: mūsiškė žurnalų biblioteka turi viso pasaulio žurnalus ir žinai, ką joje skaitau: „Nasza Niwa“’³⁷, Balstogėje leidžiamą baltarusių savaitraštį, kuriame yra baltarusiškų eilėraščių, rašytų leidiniams „Tworczosc“ ir „Poezja“, tai gal jau iškrypimo viršūnė.
Apie Mekos ir Medynos, tai yra Berklio, reikalus nerašysiu. Žinoma, vasarą atkeliauja piligrimų iš kitų Vasltijų regionų. O Piotrusis, kuris yra sąmoningas, išvažiavo į Meksiką, Hondūrą ir dar nežinau kur. O Tonis”³⁸ turi savų problemų (nes jis per daug patinka moterims), bet visiškai nesuvokia, kokia yra vertybė tapti didelio universiteto dėstytoju, pranokti varžovus dideliame konkurse (San­ta Kruzo Kalifornijos universitete)³⁹. Kas jis būtų Varšuvoje? Absoliučiai nežinau.
Tavo paskutiniuosius „Dokumentus“ esu priverstas sukritikuoti, nes skaity­tojas juos menkai supras – stinga esminės knygos redaktoriaus informacijos, paprasčiausios, susijusios su datomis, nuosprendžių trukmėmis ir kt.⁴⁰ Pvz., iš pradžių skaitytojas nežino, ar Rewska gyva, ar mirusi⁴¹.
Įdomu, ar turi kokių duomenų apie Brodskį (Josifą) ir Volpiną. Jeigu juos išvi­jo, tai ne šiaip sau. Vienas iš tikslų galėtų būti kampanijos prieš rašytojų kalini­mą psichiatrijos įstaigose diskreditavimas išsiunčiant tikruosius pami­šėlius. Tai yra mano nuogąstavimai – kad, pavyzdžiui, nepaaiškėtų, jog Brods­kis iš tikrųjų yra psichinis ligonis.
Apkabinu Tave
Czesławas

644

1972 m. liepos 11 d.

Mano Brangusis,
Lietuvos reikalai ir man neduoda ramybės. Gal Vakarai menkai reaguoja, nes aišku, kad „ketvirtąjį pasaulį“ jie nurašė į nuostolius. Svarbu, kad tas „ketvirta­sis pasaulis“ pats pradėtų integruotis. Deja, kaip tai būdinga lenkams, žmonių, j kurie tai supranta, šalyje yra nedaug, o emigracijos žmonės arba gyvena dar 1939–aisiais metais, arba yra susisaistę su amerikiečių pinigine, tai yra su „Lais­vąja Europa“, kuri valdo sielas. Įdomu, kokia bus reakcija į paskutinį Mieroszewskio straipsnį⁴².
Galvodamas apie Lietuvą taip norėčiau spausdinti Tavąją „Liaudę“. Nelabai suprantu Tavo išlygas. Kad nirš abiejų pusių nacionalistai? Argi tai svarbu? Labai Tave kalbinu pamąstyti apie spausdinimą, o be „Liaudės“, gal parašytum ir esė apie „ketvirtąjį pasaulį“?
„Teismas priėmė nuosprendį“, žinoma, yra netobulas. Bet buvo sunku tiksliai perdirbti. Medžiagas gaunu labai nereguliariai, pats per mažai išmanau apie tai, kad imčiausi redaguoti. Dabar, pavyzdžiui, vėl gavau porciją dokumentų, o kartu ir žinių, kad vyko berdiajeviečių⁴³, Opus Dei⁴⁴, mijaloviečių⁴⁵, pastaruoju metu – grupės ala „Ruch“⁴⁶ ir „Wyzwolenie Polski“⁴⁷ procesai, bet be konkretesnių detalių.
Knygos pastaruoju metu nukeliauja žymiai geriau ir pats jau kelis sykius susidūriau su entuziastingais atsiliepimais apie Tavo naujausią knygą⁴⁸. Kartu atkakliai sklinda gandai – kurie, atrodo, specialiai inspiruojami, – apie tai, kad grįžti ar ketini atvažiuoti į šalį.
Brodskis trenktas maišu, bet tikrai nėra beprotis. Turiu apie jį labai entuzias­tingų žinių ir iš Woroszylskio, ir iš Drawiczo, o jie labai gerai pažįsta poetą asmeniškai. O apie Volpiną žinau nedaug, išskyrus nuomonę, kad jis yra įžymus matematikas ir silpnesnis poetas. Nedera per daug sudėtingai aiškintis, kodėl juos išmetė. Reikalas atrodo itin paprastas. Režimas mano, kad opozicinių mielių yra nedaug ir jas išmetus Rusijos opozicija nuvys, o jie emigracijoje nusigaluos. Tai, suprantama, siejama su žydų problemomis. Šia tema labai išmintingai rašo Nedežda Mandelštam antrame tome.
Manau, kad Tonis dabartinėje Lenkijoje neturėtų jokių šansų: pats save pri­baigtų ir jį pribaigtų. Pagal kanarėlės tarp žvirblių taisyklę. „Nasza Niwa“ yra baisus leidinys. Verčiau skaityti Minsko „Polymia“⁴⁹, kur kartais pasirodo įdomių dalykų, nors ten, pvz., Bykavo⁵⁰, neaptiksi. Tai šiandien gal vienintelis įžymus baltarusių rašytojas, be to, jis turi stuburą, kas šioje tautoje yra retas dalykas.
Juokinga: turiu Oskaro Milašiaus kūrinių komplektą ir dar nespėjau gauti laiškų. Turiu juos perskaityti.
Jaučiu didėjantį pasibjaurėjimą Slonimskio ar Tavo bičiulio Andrzejewskio tipo žmonėmis, tai pasternakai skurdžiams.
Nepalankiai galvoju apie susitikimą su Gošlickiu. Retai pasitaiko tokių ne­koordinuotų ypatų. Nuogąstauju, kad jo idėjų, temų ir kt. gausa yra kažkokio bergždumo priedanga.
Gal esi teisus, manydamas, kad, mums išmirus, išnyks Lenkijos, kaip didžio­sios tautos, likučiai. Juo labiau reikia įspausti nors kokį pėdsaką, palikti bent testamentą, kuris gąsdintų naktimis tuos „Piastų“ bernus, na, o gal bus kokių pa­sekėjų. Todėl reikia rašyti, nesibaiminant nesusipratimų ir net skandalų. Šie skandalai kaip tik gali padaryti įspūdį jauniesiems. Pagalvok apie tai.
Apkabinu Tave
Jerzy Giedroycas

---

1 Tai buvo fragmentai neišleisto romano apie Lietuvą, kuris turėjo būti savotiškas „Isos slė­nio“ („Dolina Issy“) tęsinys. Vėliau juos išspausdins knygoje „Kur pateka saulė ir kur nusilei­džia“ („Gdzie wschodzi słonce i kędy zachodzi“). Antraštė „Lauda“ – tai Nevėžio intako Liaudės ir etnografinio istorinio Pakaunės regiono, kuriame buvo Cz. Miłoszo gimtinė, pavadinimas lenkų kalba.
2 Abu prisiminimų fragmentai pasirodė žurnale „Kultura“ po antrašte „Aleksandras Watas pasakoja“ („Aleksander Wat opowiada“) (1972, Nr. 7–8, p. 55–74, ir 1973, Nr. 1–2, p. 15–29). Pirmame fragmente, be kita ko, kalbama apie futuristus, Brunoną Jasienskį ir „Miesięcznik Literacki“, o antras buvo skirtas 1928 m. Paryžiui ir „Varšuvos komunizmo šalininkų aplinkai“.
3 „Kryvičanin“ – Minske tarpukariu leistas literatūrinis mėnraštis, red. V. Lastouskis.
4 Stanisławo Mackiewicziaus esė knyga „Dostojewski“ išleista anglų kalba 1947 m., o lenkų leidimas – 1957 m. Londone.
5 Čia gal turima omenyje tuomet dar nepaskelbta studija „Der junge Brzozowski. Das Werk von Stanisław Brzozowski bis 1906“.
6 Protestuodamas prieš Katalikų bažnyčios persekiojimus Lietuvoje (ir SSSR), 1972 gegužės 14 dieną nusižudė susideginęs lietuvis Romas Kalanta, o jo laidotuvės virto didele demonstracija, kuri buvo kruvinai nuslopinta. Apie tai rašė „Kultura“ (1972, Nr. 7–8, P. 160)
7 Guillaume’as Apolinaire’as gimė kaip Wilhelmas Apollinaris Kostrowitzkis Baltarusijoje, Loznos kaime netoli Vitebsko.
8 Prezidentas Nixonas, keliaudamas į Maskvą, sustojo Varšuvoje 1972 m. gegužės 31 – birže­lio 1 dienomis. Tai buvo pirmasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento vizitas Lenkijoje. (Iki Koperniko instituto sukūrimo tada neprieita.)
9 Andrzejaus Kijowskio esė tomas „Lapkričio vakaras“ išleistas 1972 m. pradžioje.
10 Bogdanas Cywinskis išleido eseistinę istorinę monografiją „Nenuolankiųjų genealogija“ 1971 m. spalį.
11 Generolo Zygmunto Berlingo (Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijos armijos, suformuo­tos SSSR, vado) prisiminimų fragmentus 1972 m. kovo mėnesį spausdino Varšuvos „Kultura“ su Andrzejaus Garlickio komentaru.
12 Netikslumas: Kijowskio ir Cywinskio knygos buvo išleistos.
13 Andrzejus Wasilewskis – Varšuvos universiteto polonistas ir literatūros kritikas, publicis­tas (susijęs su Varšuvos „Kultura“). 1967–1986 metais leidyklos „Panstwowy Instytut Wydawniczy“ vyriausiasis redaktorius.
14 Laiško autoriaus klaida. Helena Zatorska ir Janas Balickis gavo pareigas LJDP Centro komiteto Kultūros skyriuje, o ne Kultūros ministerijoje.
15 „Nowe ksiąžki“ 6 numeryje 1972 m. kovo 31d. pasirodė Aleksandro Horodyskio įžanginis straipsnis apie vadinamąsias atgautas žemes „Postulowane, powracające, odzyskane“. Autorius įrodinėjo, kad Julianas Marchlewskis savo studijoje „Stosunki spoleczno–ekonomiczne w ziemiach polskich zaboru pruskiego“ (1903) bei Romanas Dmowskis politiniame traktate „Niemcy, Rosja i kwestia polska“ (1908), apibrėždami lenkų žemių Vakaruose ribas, sutarė „iki smulkmenų“ (p. 3).
16 „Isos slėnį“ (pirmasis leidimas – „Instytut Literacki“, 1955 m.) 1966 m. Londone išspaus­dino leidykla „Oficyna Poetow i Malarzy“. Giedroycas turėjo įtarimų, kad Miłoszas veda derybas su Czesławu Bednarczyku dėl jo sutikimo, kad šis leidimas taptų leidimo Lenkijoje pagrindu.
17 Čia kalba apie eilėraštį „Iššūkis“ („Wezwanie“), kurį išspausdino „Kultura“, 1972, Nr. 7–8, p. 34.
18 1972 m. vasario 17 d. JAV senatorius Jamesas Fulbrightas pasiūlė uždaryti radijo stotį „Laisvoji Europa“ ir „Laisvė“, motyvuodamas tai būtinumu mažinti įtampą Amerikos ir Sovietų Sąjungos santykiuose.
19 Bertrand’as Russellas – britų filosofas, logikas, matematikas. Taip pat garsus savo visuomenine veikla ir eseistine kūryba. Nuo 1954 m. buvo susisaistęs su branduolinio nusiginklavimo judėjimu „Pugwash“. 1967 m. išleido knygą „Kariniai nusikaltimai Vietname“ (kaltinančią amerikiečių kariuomenę). Mirė 1970 m. vasario 2 d.
20 Miłoszo poezijos knygos leidykla „Znak“ tada neišleido. Cenzūros draudimas jo pavardei galiojo, kol 1980 m. jam buvo skirta Nobelio premija.
21 Amerikiečių intelektualų ir akademinių sluoksnių kreipimasis, ginantis Solženicyną, ku­ris 1972 m. išspausdino anglų kalba romaną „August 1914“. Kūrinys iššaukė kaltinimus už iki­revoliucinės Rusijos garbinimą ir priekaištų dėl antisemitizmo.
22 George’as McGovernas – Demokratų partijos politikas, kandidatas į JAV prezidentus 1972 m. lapkričio mėnesio rinkimuose.
23 Henris Wallace’as – 1944–1948 m. JAV viceprezidentas, vadinamosios Pažangiosios par­tijos kandidatas JAV prezidento rinkimuose.
24 Cz. Miłoszo (kaip ambasados pirmojo sekretoriaus) 1945–1949 m. raportai iš Vašingtono į URM Varšuvoje saugomi ministerijos archyvuose.
25 Čia kalbama apie esė „On modern Russian Literature and the West“.
26 Letters to the Future: an approach to Sinyavsky–Terz“ (1975).
27 Tai bus „Tri–Quarterly“ išspausdintas esė „Shestov, or the Purity of Despair“ (1973, Nr. 28, P. 46 (M80). Tekstas bus įtrauktas į knygą „Emperor of the Earth“. (Levas Šestovas – rusų filosofas, nuo 1920 m. gyvenęs emigracijoje, originalios, radikaliai antiracionalistinės filosofijos, priešinančios žinias Apreiškimui, kūrėjas.)
28 „Geschichte der polnischen Literatur“ išleista tik 1981 m.
29 Jadwiga Sienkiewicz.
30 Čikagos arkivyskupas Johnas Cody’is (tas pareigas ėjo 1965–1982 m.).
31 Samuelis Sandleras išspausdino studiją „Wok61 „Trylogii“ (Wrodaw, 1953). Taip pat jis buvo įžangų autorius knygoms „Potop“ (1953) ir „Ogniem i mieczem“ („Bliskie i dalekie Sienkiewiczowskiej „Trylogii“, 1956).
32 Davidas Brodskis – rusų literatūros istorikas, slavistas.
33 Brodsky D. Gombrowicz and Nabokov // Cahiers de l’Herne. – Paris, 1971. – P. 301–324.
34 Knyga nebuvo išleista.
35 Oskaras Milašius (Oskar Vladislas de Lubicz Miłosz) susirašinėjo su Leonu Vogtu, o po jo mirties – su jo žmona. Viso yra 75 poeto laiškai, kurie 1969 m. buvo išleisti Andrė Silvaire „Librairie des Letters“ jos daugiatomiame leidinyje „Oeuvres completes“. Leonas Vogtas – pramonininkas ir menininkas, skulptorius, Goethe’ės ir Nietzche’ės kūrybos žinovas.
36 Laikau jį truputį sūnumi.
37 Lenkijos baltarusių tautinės mažumos savaitraštis, leistas Balstogėje.
38 Piotrusis, Tonis – Cz. Miłoszo sūnūs Piotras ir Antonis.
39 1972 m. Antonis Miłoszas laimėjo konkursą Santa Kruzo Kalifornijos universiteto dėsty­tojo pareigoms užimti.
40 čia kalbama apie knygą „Teismas priėmė nuosprendį“ („Sąd orzekl“), nagrinėjančią poli­aus procesus LLR („Biblioteka „Kultury“, T. 220, serija „Dokumenty“, Nr. 39. – Paryž, 1972).
41 Viename knygos „Teismas priėmė nuosprendį“ skyriuje kalbama apie 1959 m. vykusį Hannos Rewskos, kaltintos už „Kulturos“ leidinių platinimą ir nuteistos trejus metus kalėti, teismo procesą (nuosprendis buvo sušvelnintas iki 1,5 metų). Mirė 1970 m.
42 Mieroszewski J. Ameryka, „Ostpolitik“ i wnioski // Kultura. –1972. – Nr. 7–8.–P.115–125.
43 Atrodo, kad ši informacija yra kažkoks nesusipratimas, apie baudžiamąsias represijas tokiose bylose nieko nežinoma.
44 Gal turimas omenyje judėjimas „Ruch“, atsiradęs 1970 m., išaugęs Gdanske iš akademi­nio sielovadinio ratelio.
45 Kalbama apie represijas prieš Kazimierzą Mijalą ir jo organizaciją (Lenkijos komunistu partiją).
46 Konspiracinė grupė „Ruch“ pradėjo veiklą septintojo dešimtmečio antroje pusėje. 1970 m. birželio mėnesį buvo suimti jos nariai.
47 Tikriausiai kalbama apie grupę „Wyzwolenie Narodu“, kuri Gdanske platino atsišaukimus (apie tai rašė „Kultura“, 1972, Nr. 7–8).
48 „Privačios prieigos“.
49 „Polymia“ – baltarusių literatūros, istorijos, ekonominio ir politinio gyvenimo mėnraštis, leistas Minske nuo 1922 m.
50 Vasilis Bykavas (Bykau) – baltarusių rašytojas, romanų ir apsakymų Antrojo pasauli^0 karo temomis, o taip pat psichologinio turinio kūrinių autorius.