Laszlo Krasznahorkai: „Jau niekur nieko nebėra“

2012 m. Nr. 4

Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa

Gimtojoje Vengrijoje nemadingu rašytoju vadinamas Laszlo Krasznahorkai (g. 1954) jau po pirmojo romano „Šėtoniškas tango“ („Sátántangó“, 1985) subūrė nedidelį ištikimų skaitytojų ratą. Vizionierlška L. Krasznahorkai kūryba žavėjo Susan Sontag, įkvėpė avangardinio kino Meistrą Béla Tarrą. Rašytojas pelnė nacionalinę Košuto premiją, nemaža tarptautinių įvertinimų. Vasario mėnesio numeryje spausdinome jo apsakymą „Kažkas dega anapus“.

 

Tiboro Keresztury’io ir Juditos Szekely pokalbis su vengrų rašytoju Laszlo Krasznahorkai

Ilgokai klaidžioję po Pilišentlaslo kaimą Pilišio kalvyne pagaliau sutin­kame du žmones. Vienas stovi. Kitas svirduliuoja užeigos link. Ieškome Rož­kalnio gatvės, bet čia tokios apskritai nėra. Gatvė, kurios padėtis vaiduok­liškai sutampa su ieškomosios, jiems žinoma Pionieriaus vardu. Vėliau paaiškėjo, kad gatvę perkrikštijo pats Laszlo Krasznahorkai, kai, praėjus daugeliui metų po politinio perversmo, pavyko įtikinti seniūną, kad rusai nebesugrįš. Atvykstame ir žengiame į kuklų, tylų medinį namą, susiliejanti su peizažu. Svetainės sienas dengia įspūdinga orientalistinė biblioteka. Pro didelius langus veriasi toks kerintis vaizdas, kad per pokalbį į jį vis kryps­ta akys, o įpusėję viešnagę pereiname į terasą.

Manoma, kad Vengrijoje yra penki šeši rašytojai, pragyvenantys iš literatū­ros. Begis, jiems priklausai ir Tu, sulaukęs sėkmės vokiškų knygų rinkoje.

Tik jau ne aš. Kaip tik todėl ir gyvenu čia, nes nesugebu pragyventi iš lite­ratūros, kaip ir iš nieko kito. Kaip buvęs sentendrietis¹ nenorėjau gyventi niekur kitur, bet vis dėlto teko atsikraustyti į šį liūdnai pagarsėjusį kaimą susigundžius žinia, kad jame nėra nei vandens, nei kanalizacijos, nei dujų. Visiškai nieko, tik šeši šimtai sustingusių bruegeliškų figūrų ir juokingai pigūs sklypai. Tad ir įsigi­jau vieną jų, beje, nuostabiame slėnyje, nes niekam kitam neužsidirbau iš rašymo.

Vadinamasis „vokiškas penketukas“², kuriam aš nepriklausau, nors ir norėčiau, tame pienu ir medumi plaukiančiame Kanaane, pasak mano pažįstamų, pragyvena – tik ne iš savo knygų honorarų. Nors vokiškas honoraras ir didesnis nei Vengrijoje, kur prestižinė leidykla skaitomam autoriui moka daugiausia tiek, už kiek vargšelis pratemptų skursdamas pusantro mėnesio, bet, tūlo vengro nuosta­bai, nėra milžiniškas. Daugiau uždirba tie, kurie susitikinėja su savo knygų skaitytojais. Toks principas ten veikia jau dešimtmečius.

Iš tikrųjų buvo tokie laikai, kai vokiečiai rimtai domėjosi vengrais. Viena jiems pabodo čekai ir lenkai, antra, vokiečiai, kaip žinai, vengrams savitai simpa­tizuoja. Bet tam jau atėjo galas. Be to, vengrų rašytojas užsienyje parduoda ne autoriaus, o vertimo teises. O tarp jų yra didelis skirtumas. Tad rašytojai gauna tik avansus. Péteris Esterházy’is³ apie tai kartą replikavo: „Kai pamatysi, drau­guži, avansą, žinok – tiek ir teturėsi. Kitus sutarties punktus gali ramiai sau pamiršti.“ Tai yra gryna tiesa.

Šiandien literatūros nebevertina nei Vakarų, nei Centrinės ir Rytų Europos visuomenės, todėl gali būti, kad Vengrijoje parduoti penki tūkstančiai knygos eg­zempliorių jau yra sėkmė. Bet paskutiniai literatūrą vertinę skaitytojai iš esmės buvo vokiečiakalbiai. Prieš kelioliką metų ten dar buvo auditorija skaitytojų, galėjusių tiesiog šiaip sau užsukti į knygyną ir įsigyti nežinomo Rytų Europos rašytojo knygą. Bet tokie laikai jau tikrai praėjo. Kultūroje vyksta dideli ekono­miniai pokyčiai. Be kelių stambių leidyklų, kitos vos gyvuoja.

Nors Tavo būstas yra toks apčiuopiamai realus, susidaro įspūdis, kad daž­niausiai nebūni namuose. Manau, šią situaciją galima tobulai pritaikyti Tavo gyvenimui ir perkeltine prasme. Netgi pasakyčiau, kad įvairūs „nebuvimo namuo­se“ aspektai gerai apibūdina Tavo kūrybą. Ar galima būti namie, esant kažkur – pavadinkime tai vengrų literatūra ar būtimi?

Tarp vengrų literatūros ir būties yra šioks toks skirtumas, bet atsakant į klausimą: taip, galima. Reikia rašyti atitinkamus tekstus. Ir tuomet žmogus bū­na pačioje literatūroje, net jei jo nėra kultūrinėje visuomenės sąmonėje. Taip de­šimtmečiais gyveno Imre Kertészas⁴, jei ieškotume šiuolaikinių autorių pavyzdžių. Jei susidaro įspūdis, kad nebūnu namie, taip yra tikrai ne todėl, kad su Vokie­tijoje nuolat pripildoma pinigine kišenėje ir styrančiu Havanos cigaru burnoje nepaliaudamas keliaučiau per pasaulį.

Viena iš priežasčių yra ta, kad, pavyzdžiui, mano ankstesnei knygai „Karas ir karas“ („Habors es habors“, 1999) būtinai reikėjo ištyrinėti joje aprašomas vieto­ves – mano ieškotas priešistorinės Europos ribas. Reikėjo nusigauti ten ir suži­noti, kaip jos atrodo šiandien. Šiuos tiesiogine to žodžio prasme tyrinėjimų kelius sukoriau gavęs įvairių stipendijų – jomis pasirūpino mano kūrybą leidžianti švei­carų leidykla ir keli geranoriški draugai iš užsienio.

Bet nebūti namie turiu ir kitą priežastį. Vengrijoje aš nerandu savo vietos. Dažnai ištremiu save bet kur – nuo Amerikos iki Rytų Azijos – kad tik nereikėtų būti namie. Tačiau galiausiai viskas baigiasi tuo, kad iš ten, kur taip siekiau nu­kakti – paprastai būdamas prislėgtas – sugrįžtu dar vienišesnis, dar labiau apviltas ir dar labiau sutrikęs. Nes jau nebėra pasaulyje vietos, iš kurios toks tipas kaip aš negrįžtų namo prislėgtas, vienišas ir apviltas. Dar blogiau, visa tai padeda susivokti, kad mūsų ilgesys nebeturi jokios prasmės, nes po daugelio metų privers­tiniu klajonių kažkas vis įsakmiau šnabžda: nėra vietos, kurios verta ilgėtis. Kad aš niekur nieko nebėra. Namuose jauti negatyvią trauką, užsienyje – pozityvų atstūmimą. Jei visa tai skamba kaip kažkoks naujas vyksmas mano gyvenime, skubu pridurti: namie nerandu savo vietos ne tik dabar – neradau jos ir seniau.

Turint tokį estetinį ir moralinį jautrumą, kuriam iš prigimties esu pasmerk­tas, šioje šalyje neįmanoma išlikti. Esu pernelyg jautrus, pažeidžiamas žmogus, nors – mirtinai pavojingas ir brutalus. Žinoma, yra įvairių išlikimo būdų. Aš, pavyzdžiui, pasitaikius progai, laimingas nusigerdavau. Kol galiausiai susigadi­nau sveikatą taip, kad vos netapau dramos herojumi tokiu laikotarpiu, kuriam nusispjaut į herojaus dramą. Kaip ir to laikotarpio dramos finale pajūrio smėliu per naftoje įklimpusius baltuosius garnius riedančiam Didžiajam Buldozeriui nusispjaut į vieną moliuską, sumaltą į miltus kartu su milijonais kitų. Jei tokia dramos baigtis ką nors reikštų, jei kokiam pažeidžiamam jaunam žmogui suteik­tų jėgų, prisipažinsiu, aš kuo ryžtingiausiai atlikčiau šį vaidmenį. Tačiau šiais laikais ji nebereiškia nieko ir jokiam jaunam žmogui nesuteiktų įkvėpimo, nes juk jis neįkvėpė – į savo plaučius neįkvėpė – parako kvapo, pasklidusio iš šautu­vo, kuriuo Sándoras Márai⁵ pasidarė sau galą.

Taigi, kai tokios „aktoriaus ambicijos“ tapo beprasmės, susitaikiau su tuo, kad praktiškai gyvenu tremtyje. Visos mano kelionės po romano „Karas ir karas“ – priverstinės: kiekvieną kartą išvykdavau todėl, kad Vengrijoje man nebuvo vie­tos. Ne tik Vengrijos kultūriniame gyvenime, kuriame įvairiomis žeminančio­mis priemonėmis – straipsniais, pramoginėmis laidomis ar tylėjimu – bandoma sužlugdyti tai, ką aš ar kažkas kitas padarė, tikėdami, kad nuveikė visų mūsų džiaugsmui.

Vengrų literatūroje vietos nerado ir tai, kam aš – ir tikrai ne aš vienas – „at­stovauju“. Šviesiausi žmonės, pasivedė mane į šalį, slapčia prisipažįsta labai ver­tinantys mano kūrybą, netgi šelmiškai pamerkia akį… „Bet pasaulis, – priduria jie su dar šelmiškesne išraiška, – pasikeitė, todėl „tam“, deja, nebegalima skirti pelnytos vietos.“ Ir tuomet išvardija argumentus, kodėl ne. Bjauru, nes tie argu­mentai yra visiškai nuspėjami. Mat visuomenėje, kuri taip masiškai ir taip aklai parklupo prieš Didįjį Molochą, beprasmiška reikšti abejones.

Šioje šalyje yra meno, kartais dargi neįtikėtinai aukšto lygio, jei kalbėtume apie formą, bet tik tokio meno, kurį galima išreikšti forintais ir kurio eksponavimui reikalingi pinigai. Kaip reikalingi pinigai ir menininkui, kurį tarytum lemtis persekioja sąskaitos už elektrą, vandenį ir dujas. Bėda ta, kad tie labai talentingi žmonės mąsto taip pat, kaip ir visi kiti: kad egzistuoja kažkokia neįveikiama, nepakeičiama, nesuvaldoma jėga, kuriai žmogus arba paklūsta, arba… ir čia visi sustoja, ir nė nesusimąsto: kodėl gi mes tokie tikri, kad negalima tapyti be teptuko, kurti muzikos be instrumento ir rašyti, jei ne be kompiuterio, tai be parkerio ir Popieriaus? Vienu velnio mostelėjimu visi ėmė ir įtikėjo, kad tai neįmanoma. Bet įsivaizduokime pasaulį – dabar iš karto! – kuriame yra menininkų, tapančių be teptuko, kuriančių muziką be instrumento, rašančių be popieriaus ir parkerio. Vien ta mintis mane padarys laimingą. O juk toks pasaulis galėtų būti mūsų, čia.

Ar visais laikais šviesiausi žmonės nesijautė panašiai kaip Tu? Ar nemanai, kad aplinkybės jiems visada tokios pat nepalankios, ir tik iš laiko perspektyvos kai kurios epochos ima atrodyti gražios?

Nenoriu pasakyti, kad praeitis yra tokia akinamai nuostabi. Tačiau tomis priespaudos sąlygomis žmonėse ruseno kažkas, kas teikė vilties, kad jeigu susi­kurtų tokia visuomenė pagal mūsų tuomet įsivaizduotus demokratinius idealus, tai, sekdami tomis moralinėmis–estetinėmis gairėmis, sukurtume normalią vals­tybę. Bet, kartoju, jokiu būdu nenoriu idealizuoti praeities. Veikiau noriu pasa­kyti, kad mums iš rankų išslydo ir ta mažytė viltis, kuri anuomet neleido žmogui apakti, visiškai prarasti orumo dėl šaukšto aukso ar šaukšto nemokamos sriu­bos, ar kas ten tame šaukšte bebūtų.

Bet, grįžtant prie klausimo, žinoma, kiekviena nepriklausoma siela visada jaučia visuomenės priešiškumą, ir atvirkščiai – kiekviena žmonių visuomenė yra nepakenčiama, jei ji nesiremia į aukštus etinius ir estetinius pamatus. Ir tai nėra taikytina vien tik Vakarų civilizacijoms. Galioja ir rytiečiams. Būtent Konfucijus nuolat minėdavo ankstyvąjį Zhou epochos periodą kaip idealą, kuriuo jo am­žininkams reikia sekti. O Konfucijus, kuris sukūrė didingiausią pasaulyje mora­linės disciplinos viziją, gyveno šeštame–penktame amžiuje prieš Kristų.

Ką tokioje situacijoje Tau apskritai reiškia literatūra? Tavo knygos? Aki­vaizdu, kad rašymas Tau nėra kelrodis ar asmeninis būdas išlikti. Gal nuosai­kiausias pasipriešinimo būdas? O gal jo paskirtis – perduoti tam tikrą žinią?

Kai bet kuriame pasaulio taške man galiausiai pavyksta išsakyti savo po­žiūrį, pašnekovas visada paklausia: „Jei vaizduojate pasaulį tokį tamsų, kodėl ra­šote?“ Kitaip tariant, jis nori sužinoti, kodėl aš iš karto nenusišoviau. Esu visiškai tikras, kai kas pasijustų bent šiek tiek laimingesnis, jei mano knygose aprašoma nelabai smagi tiesa staiga imtų ir išnyktų. Prieš 1989–uosius jaučiausi turįs džiaugtis, kad nepapuoliau į budelių nagus, nes jeigu jie iš tikrųjų būtų supratę „Šėtoniško tango“ esmę, man būtų liūdnai pasibaigę. Bet jie nesuprato, matyt, jiems tai nė nerūpėjo, nes devintajame dešimtmetyje santvarka buvo to­kia ciniška, kad rūpinosi tik savo pačios išlikimu.

Šiuo požiūriu padėtis mažai pakito, nes jei kas nepasivargintų pažiūrėti, kas yra po 1989–ųjų išleistose mano knygose, prieitų išvadą, kad, švelniai tariant, nieko naujo – mūsų laisvos visuomenės apoteozė. Ši tema, žinoma, neapleis ir mano būsimos kūrybos. Savo knygomis „priešinuosi visuomenei“, siekdamas po siūlelį išnarstyti tą visuomeninę sanklodą, kuri yra mūsų ir kurią aš laikau nepakenčiama, nes ji prieštarauja kiekvienai man brangiai vertybei. Kartais net galvoju: tikras stebuklas, kad Kultūros rėmimo fondas apskritai man skiria lėšų rašymui ir mano knygų leidimui. Bet noriu kai ką paaiškinti. Reikšdamas kri­tišką požiūrį, niekada negalvojau ir negalvoju, kad literatūra gali tiesiogiai įsi­terpti į savo kritikuojamos ar atmetamos visuomenės sandarą. Jėga, kurią me­nininkas gali nukreipti prieš savo visuomenę, yra daug subtilesnė, neapsakomai sudėtingesnė ir daugialypė, jei šią mažytę netiesioginę įtaką apskritai galima pavadinti įtaka ir jėga.

O štai rytiečių mene negali būti nė kalbos apie kokį nors tiesioginį ryšį su laikotarpio aktualijomis, atvirkščiai: tikras menininkas, visai kaip šventasis, ten niekada nebuvo visuomenės „narys“, todėl ir jo menas nesiekia narstyti, tyrinėti, apibūdinti visuomenės. Rytiečių menas, nors ir suvokiamas kaip realybės dalis, egzistuoja pabrėžtinai dvasinėje erdvėje. Poetas Li Bo, kaligrafas Wang Xizhi ar pats Konfucijus, japonai – dailininkas Hasegawa Tohaku, poetas Basho ar neže­miškas rašytojas Kawabata ten iki šiol nėra laikomi eiliniais žmonėmis. Jiems galiojo ir tebegalioja visai kiti dėsniai.

Manau, kad susidūrimas su Rytais iš esmės pakeitė Tavo jei ne gyvenimą, tai mąstymą.

Tikrai taip. Žmogus išmoksta, pažįsta, sužino dalelę to, ką jo gyvenamas lai­kas pateikia kaip pažinimo visumą, todėl nė nenujausdami imame manyti, kad tas pažinimas visur yra tapatus. Žinoma, taip nutiko ir man. Kai likimas mane atvedė į Aziją, buvau pritrenktas, susidūręs su tuo, kad rytiečiai savo pažinimą taip pat nejučia laiko universaliu. Mane pritrenkė ne tiek faktas, kad tie du „pa­sauliai“ yra skirtingi, o tai, kad jie neturi visiškai nieko bendra! Vis giliau pasi­neriant į užburiantį kitos civilizacijos pasaulėvaizdį, teko aiškiai suvokti, kad žmogaus pasaulio suvokimas neturi universalios prigimties. Pavyzdžiui, kai mandžu epochos pabaigoje Kiniją pasiekė Vakarų filosofija, kinams buvo labai sunku suvokti, kad metafizika gali būti savarankiška objektyvioji realybė. Nes kinams yra tik viena realybė – ji yra tame, jei apskritai yra, ką mes vadiname metafizika, bet ne atskirai nuo jos. Dabar įsivaizduok: be išankstinio pasiruoši­mo staiga atsiduri tame pasaulyje, kuriame visa, ką laikai transcendencija, išky­la visur aplink tave, tau virš galvos ir po tavo kojomis, ant grindinio, purve, į medžio lapo linkį subėgusiame lietaus laše, tolimame kūdikio verksme, tarytum vieną naktį tave imtų glamonėti švelnus vėjas.

Mano pirmasis susitikimas su Rytais buvo toks. Pervažiavęs Gobio dykumą iš Mongolijos į Pekiną, vaikštinėjau po miestą su kišenėje nuolat keičiamu viskio buteliu. Mane stebino ne išoriniai dalykai. Jaučiausi taip, tarsi čia kažkas YRA, kažkas nematomas supa mane, kur bežengčiau, tai yra man prieš nosį, bet ne­suprantu, kas tai, nesugebu užčiuopti. Ir staiga dingteli – Dieve mano! – aš sto­viu ne Mao Kinijoje, ne pokomunistinėje Kinijoje, ne plevėsuojančią raudoną vė­liavą į juanio spalvas neįtikėtinai greitai iškeitusioje ir į kraupų merkantilizmo pragarą nupuolusioje Kinijoje, ne – aš stoviu paskutinėje senovės imperijoje, ir ši vieta amžinai bus ta, kurioje prasidėjo Zhou dinastija, Konfucijaus, Laozi, Qin Shi Huangdi mokymas, kurioje klestėjo nuostabi tangų dinastijos kultūra, ir ši vieta tebegyvuoja šiandien! Tas nušvitimas trenkė man per galvą. Kaip gerai, kad su savim turėjau viskio.

Vėliau teko ilgėliau pagyventi Japonijoje, Kiote, kur supratau, koks skirtumas yra kalbėti apie galimą tobulą grožį ir matyti tobulą grožį tikrovėje. Galiausiai susidomėjau istorine Budos asmenybe, iš visų jėgų beviltiškai siekiau pažinti, ką jis pasakė IŠ TIKRŲJŲ. Numanoma Budos filosofija man padarė tokią įtaką – kaip niekas kitas nuo jaunystės laikų. Tai yra išskirtinis pažinimas. Beveik nepasiekia­mas. Milijonai žmonių mano gerai išmanantys budizmą. Jiems gerai, o štai aš negaliu nurimti, nes niekaip iš galvos neišeina aplinkybės, nulėmusios, kad Budos žodžiai mažiausiai du šimtus metų buvo neužrašyti, kad Buda savo žodžius ištarė maghadai kalba, apie kurią nežinome beveik nieko, kad viskas, ką laikome Budos žodžiais, yra po dviejų šimtmečių užrašyti vertimai į pali ir sanskritą. Galime tik nujausti, kaip tiksliai skambėjo Tripitakoje išsaugoti menami Budos žodžiai.

Taigi naujausia Tavo knyga, ko gero, bus kitokia nei ligšiolinės?

Naujausias romanas vadinasi „Šiaurėje kalnas, pietuose ežeras, vakaruose keliai, rytuose upė“ („Eszakrol hegy, Dėlrol to, Nyugatrol utak, Keletrol folyo“, 2003)⁶. Jau seniai norėjau parašyti romaną, kuriame neveikia žmogus. Esu laimingas, kad galiu banaliai pasakyti, jog veiksmas vyksta Japonijoje, pagrindinis veikėjas – Kioto vienuolynas, siekiantis pamėgdžioti žėrinčios visatos atvaizdą žinoma, visa tai atspindėta pasinaudojus mano kukliomis galimybėmis. Trejus metus tyrinėjau klasikinės matematikos aibių teoriją, kai kurias specifines bio­logijos šakas, pavyzdžiui, briologiją – samanas tyrinėjantį mokslą, istorinę meteo­rologiją, Japonijos istorinę bibliografiją, Japonijos vienuolynų architektūros istoriją, kristalų fiziką ir morfologiją, mineralogiją ir dar daug kitų dalykų, gį knyga gimė geriausių įvairių sričių specialistų – nuo Masačūsetso technologijos instituto mokslininkų iki Kioto šventyklų statybos žinovų – kilniaširdiškumo šešėlyje.

Jau dirbu prie naujo, tačiau ką tik baigtajam antrinančio romano, kuris bus parašytas pagal klasikinius kanonus. Abu kūrinius sieja bendra tema: Kioto vie­nuolynas ir jo sodas. Minėtos mokslo šakos ryškesniu pavidalu iškils tame renti­nyje, kuris, viliuosi, iš tikrųjų bus romanas. Su herojais, vengrų tautos būsenų aprašymais, likimu, komiškumu ir liūdesiu.

Tarp vengrą rašytojų, be Tavęs, daugiau nėra tokių autorių, kurie būtų taip stipriai peržengę literatūros ribas. Turiu galvoje Tavo literatūrinio projekto „Ka­ras ir karas“ pastovios atminties kompaktinio disko versiją.

Tas diskas yra pirma ir paskutinė tokio pobūdžio užmačia. Sukūriau jį pa­dedamas kelių mielų pagalbininkų, nes nusibodo namie ir užsienyje aiškinti, kad po pavadinimu „Karas ir karas“ slypi ne tik knygos pavidalu išleistas kūrinys, bet daug daugiau. Tiems, kas norėjo susipažinti su visu kūriniu, susisteminau visą su juo susijusią medžiagą.

„Karą ir karą“ sudaro keturi skyriai. Pirmame atrinktos 1996–1997 metais kultūrinėje spaudoje publikuotos sakinio ilgio esė, kurių visumą reikia suprasti. Tai tik lašas antro skyriaus – 1998 m. išleistos klasikinės struktūros novelės „At­ėjo Izaijas“ („Megjott Ėzsaias“) – koncepcijoje. Ši novelė yra pamišėliškas ir gir­tas G. Korimo monologas. Šis veikėjas taip pat yra trečio skyriaus, 1999 m. išleis­to romano „Karas ir karas“, pagrindinis herojus. Ketvirtas skyrius yra G. Fehėro sukurtas dokumentinis filmas apie tai, kaip fiktyvus herojus peržengia fikcijos ribas: kaip išsipildė jo paskutinis noras ir kokiu būdu ant muziejaus sienos atsi­dūrė paskutinis romano sakinys.

Diske šie skyriai išdėstyti chronologine tvarka, bet pridurta ir dar kai kas. Į istoriją įvedamas naujas veikėjas, besikėsinantis sunaikinti su Korimu susijusią rašytinę medžiagą, nesąmoningai dalyvaujant disko vartotojui. Atskirai paren­giau priedą, praturtinantį idėją svarbiomis nuotraukomis ir citatomis. Galiausiai turiu atskleisti, kad susistemintas ir papildytas literatūrinis sumanymas dar nesibaigė, nes, perkeldamas jį į tikrovę, suteikiau jam laisvę.

Į istoriją įžengė Mario Merzas⁷, atlikęs svarbų vaidmenį fiktyviojo Korimo gy­venimo pabaigoje. Šis pasaulinio garso ir mano širdžiai labai artimas meni­ninkas atvyko į Gyulą⁸, Korimo gimtąjį miestą, kad pastatytų šiam nelaimingam herojui iglu kaip paguodą už tai, kad jam tenka blaškytis atšiaurioje fikcijos ir tikrovės tarpuvartėje. Bet dėl Merzo senatvės ir ligos iglu taip ir neatsirado. tik jo sumanymas, apsilankymas Vengrijoje ir ši niekada nepasibaigianti is­torija.

Kino kūrėjai kalba, kad, koks literatūroje esi atsiskyrėlis ir vienišius, toks puikus partneris esi filmo kūrime. Apie Tavo ir režisieriaus Béla Tarro⁹ kūrybinį bendradarbiavimą jau sklando legendos.

Gana sunkiai įsivaizduoju romano rašymą dviese, nes literatūra akivaiz­džiai veikia kitaip nei kinas. Manęs nuolat klausia, ar nesijaučiu įskaudintas, kad aš sumaniau viską, o jis nusiskynė laurus. Ką, po galais, galėčiau atsakyti? Pirmiausia, netiesa, kad viską sumaniau – aš tik parašiau romanus ir padėjau, kuo galėjau. Filmus B. Tarras pastatė pats vienas. Tiesa, jam pagelbėjo daug puikių, genialių, jautrių kūrėjų. Nors mano vaidmuo ir neabejotinai svarbus, šalia Tarro tesu vienas iš daugelio. Antra, visiškai pasitenkinu tuo, kad mano darbai įkvepia tokį kūrėją, kurį laikau vienu iš paskutinių didžiųjų vengrų re­žisierių, ir labai džiaugiuosi, kad jis sulaukė pelnyto pripažinimo. Tarro šlovė tei­kia garbės ir man, galėjusiam dalyvauti kūrybos procese, kurio metu gimė nuostabūs ir išskirtiniai filmai.

Ar Tavo gyvenime pasitaiko kokių nors „malonės akimirkų“?

Vietoj atsakymo leisk papasakoti nutikimą su mano draugu Mihály’iu Vi­gu¹⁰. Vieną vakarą Pėče¹¹ mudu ėjome gatve ir aš pasiskundžiau, kad dabartinis jaunimas yra baisiai nutolęs nuo dvasingumo. Kad kai aš buvau jaunas, mūsų buvo saujelė skaičiusių, muzikavusių, tapiusių, kitaip tariant, mąsčiusių ir ne­paliaujamai ieškojusių kažko, kas mus vienija. Tačiau dabar viskas smarkiai pasikeitė.

Mišis atsakė, kad, jo nuomone, aš klystu, nes tokių žmonių yra daugybė ir šiandien, tik jų nesimato. Mostelėjęs į langus jis paklausė: „Iš kur žinai, kad ten nesėdi vienas jų? Tik jis nenori su tavim, vadinamuoju rašytoju, susitikti. Jis turi kitų reikalų. Jis nekenčia šio pasaulio ir kažkaip – galbūt kurdamas – bando atrasti naują. Gal jis tiesiog liūdnas ir todėl neprieinamas. O iš to liūdesio, žiū­rėk, dar išeis kažkas. Nepakenčiamoje tikrovėje atsivers naujas paguodos ply­šys.“ Ir pridūrė: „O galbūt jis ten vienas skaito būtent tave.“

Mane labai sujaudino šie žodžiai. Jis norėjo pasakyti, kad galbūt žiūrime ne­teisingu kampu. Galbūt yra kitas kampas, kuris leistų pažvelgti į tai, ko mes – nepatenkinti ir pagiežingi – taip trokštame. Pažvelgti į tą vieną žmogų, skaitan­tį mus ten, anapus langų. Ir vieno vienintelio – gana.

---

1 Szentendre – gausiai menininkų gyvenamas ir dėl jaukios auros turistus viliojantis miestelis 20 km į šiaurės vakarus nuo Budapešto.
2 Turi galvoje tokius pasaulyje, ypač vokiškai kalbančiose šalyse, pamėgtus šiuolaikinius vengrų autorius, kaip, pvz., Péteris Esterházy’is, Péteris Nádasas, Imre Kertészas, György’as Konradas.
3 Péteris Esterházy’is (g. 1950) – vengrų rašytojas, daugelio gimtinėje ir užsienyje kultinėmis tapusių knygų autorius. Kūryba pasižymi sudėtingomis asociacijomis, intertekstualumu, intelektualiu humoru.
4 Imre Kertészas (g. 1929) – holokausto temą nagrinėjantis vengrų rašytojas. Gimtinėje ne­sulaukė didesnio susidomėjimo iki 2002 m., kai jam buvo paskirta Nobelio premija.
5 Sándoras Márai (1900–1989) – vengrų rašytojas, žurnalistas. Romano „Žvakės sudega ligi galo“ („A gyertyák csonkig égnek“, 1942) autorius.
6 Po šio romano 2009 m. pasirodė vieno sakinio apsakymas „Paskutinis vilkas“ („Az utolsó farkas“) ir 2010 m esė rinkinys „Žvėris Viduje“ („Állatvanbent“) su Makso Neumanno iliustracijomis.
7 Mario Merzas (1925–2003) – italų menininkas, garsėjęs iglu formos instaliacijomis.
8 Gyula – miestas Vengrijos pietryčiuose, netoli Rumunijos sienos, L. Krasznahorkai gimtinė.
9 Béla Tarras (g. 1955) – vengrų režisierius, avangardistas. Pasaulinio pripažinimo sulau­kusių filmų „Prakeiksmas“ („Kárhozat“, 1987), „Šėtoniškas tango“ („Sátántangó“, 1994), „Verkmeisterio harmonijos“ („Werckmeister harmoniak“, 2000) autorius. Kūryba apibūdinama kaip vizionieriška, metafiziška, pesimistinė. „Aš visą gyvenimą stovėjau atstumtųjų pusėje ir sten­giausi kurti filmus apie juos ir jų žmogišką orumą“ (iš interviu žurnalui „Magyar narancs“, 2001, Nr. 6.). Režisierius 2010 m. rudenį lankėsi Lietuvoje, savo kūrybą pristatė tarptautiniame Kauno kino festivalyje.
10 Mihály’is Vigas (g. 1957) – vengrų kompozitorius. J. Kadaro diktatūros metais subūrė undergroundo grupę „Balaton“. Sukūrė muziką B. Tarro filmams, kai kuriuose jų vaidino.
11 Pėcs – penktas pagal dydį Vengrijos miestas, 2010 m. Europos kultūros sostinė. Miestą gar­sia unikali Zsolnay keramika, turkų kultūrinis palikimas, vertingos meno kolekcijos. 1367 m. įkurtas Pėčo universitetas yra didžiausias šalyje.