literatūros žurnalas

Algimantas Zurba. Gal taip reikėjo…

2012 m. Nr. 2

Vabalninko rajoniniame laikraštyje, kiek ankstėliau baigęs vidurinę, pradeda dirbti Jonas Strielkūnas. Dar nežinome, kad taps vienu ryškiausių Lietuvos poetų. Mums tada jis – ramus, kuklus, su visais paprastai bendraujantis krapš­tukas. Rašo pats, mielai paruošia spaudai ir mūsų kūrinėlius. Laikraščio hono­raras kuklutis, bet retkarčiais su klasės draugu Vytautu Venclova iš Kupreliškio vidurinės dviračiais miname į Vabalninką. Užsukame ne tik į redakciją, bet ir į baisiausiai sutūpusią pirkelę Paryžiaus gatvėje – ten kambarėlį nuomojasi Jo­nas. Itin kukliame poeto būste tuojau užverda kalbos apie kūrybą.

Nuo popieriais išklijuotų sienų į mus žvelgia Nikitos Chruščiovo portretai. „Kad į kioską pavėlavau, kitokių laikraščių nebebuvo“, – paaiškina Jonas.

Temstant suspingsta „plika“ elektros lemputė, pakabinta ties stalo viduriu. Po kiek laiko tamsiame kambario kampe dar kažkas sublizga. Žvilgteli ir dingsta. Netrukus aptinkame: sutrešusio namelio kertėje – ne tokia maža skylė, pro ją galvą įkiša smalsuolis katinas, bet, išgirdęs garsias kalbas, traukiasi atbulas. Matyt, jį vilioja papjaustyti kvapūs lašinukai, gal vėl kas, tačiau prie nesibaigiančių šnekų apie kūrybą, pasirodžiusias naujas knygas tas katino smalsumas savaip tinka.

Jonelis nelabai šnekus, dažniau tyli, klausosi šypsodamasis, bet, kai šneka, „už­kabina“ vieną ar kitą kūrinį, pratrūksta, tarška karštai, pakeltu balsu, gina savo Požiūrį. Mes – irgi tokie. Taip besiginčydami mokomės suprasti, kas vyksta litera­tūros padangėje. Mokykloje nelabai buvo su kuo dalytis įspūdžiais, užtat mintyse vis grįždavom į Vabalninką, į sukrypusią pirkelę, kur glaudėsi Jonas, kur nuo sienų šypsojosi N. Chruščiovas, o pro skylę kertėj galvą kaišiojo smalsus katinas…

 

Ta mašina savaip primena pirmąją pažintį su mūsų poezįjos pažiba Pauliumi Pandėlyje valdžia sužinojo, kad sunkvežimis „Švyturio“ kolūkyje žmones nuolatos vežioja į Rygos turgų, šiferio į Saldus. Barė pirmininką, galiausiai nutarė jį Pakeisti. Iš Pandėlio atvažiavo visa valdžios svita su tuo metu galingiausiu pirmuoju Partijos komiteto sekretoriumi. Atlydėjo ją ir Paulius Širvys, dirbęs rąjono laikraštyje jaunimas jau nemažai žinojo apie poetą, merginos į savo atminimų knygeles buvo persirašiusios ne vieną jo eilėraštį. Ir štai Dukurnių kaime prasideda visuotinis švyturiečių susirinkimas. Karšia kailį pirmininkui, bara už tai, kad sunkvežimis naudojamas ne tiek ūkio reikalams, dažniau – žmonių asmeninėms reikmėms.

Besisukaliodami netoli kontoros, mes, vaikėzai, pastebime, kaip iš susirinkimo išeina kresnas, šviesiaplaukis vyras ir pasuka link Dukurnius kertančio upelio. Atsisėda aukščiau, prieškalnėje, kažką vienas sau šneka. Linkčioja galva rankomis skėsčioja, retkarčiais apmaudžiai numodamas dešine.

Greitai pasklinda žinia – tai „Spalio pergalės“ korespondentas, o gal ir redak­torius, tas pats, jau plačiai pagarsėjęs lyriškų eilių autorius. Smalsumas mus gena arčiau – netrukus ir apsupame sėdintį bei su savimi šnekučiuojantį poetą gi jūs parašysit, jei sėdit čia, ne susirinkime?“ – kažkas įsidrąsina paklausti Rodos, tik tada raukšlių išvagoto veido vyras pastebi mus. Vejasi nuskambė­jusį klausimą, skausmingai susiraukia. „Et, ką aš ten sėdėsiu, – pagaliau numo­ja. – Šuo žmones aploja, o tu klausykis…“ Išpeša smilgą, kramto…

Tik paskui, jau bėgant metams, suvokiau, ką reiškė toks keistas poeto atsaky­mas: juk to, pirmojo sekretoriaus, pavardė – Sabakinas…

Visų smulkmenų neprisimenu, tačiau atsisveikinimas Biržų autobusų stotyje, matyt, bus pakuždėjęs parašyti apsakymėlį „Svetimas pabučiavimas“. Įspūdis įstri­go ilgam, novelę parašiau jau penktame kurse, kai ėmė ryškėti naujas ir visai rim­tas pasiryžimas sukti į prozą. Bet ir su „Svetimu pabučiavimu“ būta įdomių dalykų.

Atidaviau tą apsakymą „Jaunimo gretų“ redakcijai. Literatūros skyriaus dar­buotoja perskaitė ir susiraukė: „Parašei niekalą.“ Rankraštį grąžino.

Vėliau pluoštą prozos nunešiau į Rašytojų sąjungą konsultantu dirbusiam jau žinomam rašytojui Jonui Mikelinskui, ypač stropiai skaičiusiam kiekvieną jaunųjų literatų darbą, negailėjusiam nuoširdžių patarimų. Mus itin žavėjo tada ką tik iš­ėjęs rašytojo apsakymų rinkinys „Senis po laikrodžiu“. „Žinai, – tarė konsultantas, – šitas gabaliukas visai nieko.“ Pats jį pasiūlė… toms pačioms „Jaunimo gretoms“.

Netrukus užsukau į redakciją. Tame pačiame kabinete, iš tos pačios redaktorės, neseniai mane sumalusios į miltus, išgirdau: „Žinai, parašei neblogą daiktą…“ Dar po mėnesio „Svetimas pabučiavimas“ pasirodė žurnale. Jo pavadinimą pasirinkau ir kukliai savo pirmajai knygutei, „Vagos“ leidyklos išleistai 1965–aisiais. Būna, visaip būna. Mūsų triūsą vertina ne dievai.

 

Pirmame kurse, Maskvai prispaudus vadinamuosius „bestažius“ rytais dirbti, o mokytis tik vakare, dabartinis akademikas Algirdas Gaižutis prieglobstį rado Užupyje, vaikų namuose. Keldavosi anksti, iš Stuokynės bendrabučio pėstute traukdavo pas vaikus. Anksčiau ir gulti eidavo, nors kambaryje dar netildavo draugų debatai. Apsiklodavo galvą, kad negirdėtų mūsų balsų… Apie gailestį, supratimą – ką čia šnekėti, kur kas svarbiau visokie studentiški pramanai.

Bijodamas prasmegti, Algirdas ant spintelės pasistatydavo žadintuvą. Kartą, kai būsimasis akademikas įmigo, susitarę laikrodžio rodyklę pasukome gerokai priekin. Sukritę į lovas, klausėmės, kada pasigirs čirškesys.

Žadintuvas subirbė trečią valandą nakties. Algirdas pašoko, greitai apsirengė ir išėjo. Grįžo po gero pusvalandžio, ėmė keiksnoti išdaigininkus. Skubėdamas į vaikų namus, nustebo – gatvės visiškai tuščios, tik tada susiprotėjo žvilgtelėti į savo rankinį laikrodį. Dar pasitikrino, paklausęs laiko prie parduotuvės snū­duriuojančio sargo. Tas patvirtino: dar nėra keturių…

Kambaryje bičiulio laukėme įsikandę pagalvių kampus – kad neimtume gar­siai kvatoti…

Dar vienas mano dviračiu nuvažinėtas takas – iš Čebatorių į Naniškes. Šitas senas dzūkų kaimas, šiek tiek pabėgėjęs už Daržininkuose tirštai susispietusių sodybų, tarsi pakibęs ant aukšto skardžio, čia pat – plačiausias slėnis, jame iš džiūvusio upelio vaga – tai savotiška riba, atskirianti Čebatorių kalvas, lygesnius laukus. Kaime – vidurinė mokykla, surenkanti vaikus iš lietuviškų sodžių – toliau, arčiau Eišiškių, gyvenantys žmonės savo jau vadina lenkais.

Toje mokykloje ir sutinku direktorių – poetą Paulių Drevinį. Jis – irgi nuo Biržų, tiktai gerokai vyresnis, patyręs nemažai sunkių išbandymų. Dar studijuodamas tarpukario spaudoje skelbė lietuviškus patriotinius eilėraščius, Užėjus rusams, buvo suimtas ir išsiųstas „paviešėti“ tarybiniuose lageriuose. Paulius grįžo tik aprimusiais pokario metais. Švietimo ministerijoje dirbęs pažįstamas Aleksandras Ramanauskas (vienas respublikinių jaunųjų literatų konkursų organizatoriuj pa­tarė: važiuok į Vilnijos kraštą, prapulsi tarp Dzūkijos miškų, niekas nebekibs.

Apie Paulių, su kuriuo jau buvau neblogai susipažinęs (kai dirbau Rašytojų sąjungoje, padėjau jam gauti butą Klaipėdoje, į kurią nežinia dėl ko užsimanė išvažiuoti), vėliau nemažai pasakos monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Abu jie, atvažiavę iš paauglystės miesto Biržų, siekė mokslų Kaune. Studijuodamas Paulius garsėjo kaip perspektyvus poetas. Kartą jį kažkas pakvietė į kūrybos vakarą. Ateina Paulius pas būsimą kunigą, nusiminęs skundžiasi: negaliu eiti, neturiu kuo apsirengti, ir parodė suplyšusias kelnes. „Imk mano“, – pasiūlė bi­čiulis. Tas persirengė, pažadėjęs kitą dieną grąžinti, ir išėjo į vakarą. Bet kitą rytą visi jo draugai sužinojo: Paulių suėmė. Netrukus ir ištrėmė – su visu skolin­tu drabužiu… Vėliau monsinjoras kartos ir kartos, paskui net parašys: aš ne­pykstu, kad jis „pragrajino“ mano kelnes, kai taip atsitiko – tai ką jau…

Žiūrėdamas į P. Drevinį – pašėlusį pedantą – niekaip negalėdavau suvokti, kaip jis, paskirtas Naniškių vidurinės direktoriumi, būdamas visai nepraktiškas ir neūkiškas žmogus, sugebėjo pastatyti naują mūrinę mokyklą. Tiesa, ji išėjo niūroka, prisiplojusi prie kaimo kalvos, apkėtusi nemažą plotą, tačiau Pauliaus meiliai vadinama – mano baltoji gulbelė. Tas baltumas – tai toks: švietė iš toli šviesiai dažyto tinko sienomis.

Dar įsiminė viena įdomi smulkmena. Mokyklos palėpėje buvo įtaisyti skri­tulio formos langeliai. Jie kaip tik per platų slėnį žvelgė Čebatorių kaimo link. Tuos langelius miniu ne atsitiktinai – po kokio mėnesio, kai jau buvome arčiau susipažinę, mums, kaimyninių mokyklų lituanistams, jie pasidarė itin svarbūs.

Pavasariop dviračiu neretai mindavau į Naniškes. Užsukdavau pas Paulių. Poetas džiaugėsi, kad netoliese yra žmogus, su kuriuo galima pasišnekėti apie knygas, literatūrą ir pažįstamus rašytojus – šie neretai atvažiuodavo į mokyklo­je surengtus susitikimus, bet pabuvę, pasivaišinę, skubėdavo atgal į Vilnių.

Mudu – kas kita. Susėsdavome jo nuomojamame kambarėlyje, kur etažerėse rikiuodavosi ne tik užsienio ir lietuvių rašytojų knygos, dar stovėjo ir keletas storų sąsiuvinių su paties Pauliaus eilėraščiais. Kiekviename autorius buvo atsi­rinkęs po tris stipriausius kūrinius. Aš ne iš karto susigaudžiau, kaip įdomiai tie eilėraščiai pažymėti – prie kietų viršelių pritvirtintais siūlais. Rodo Paulius savo kūrinius, gudraudamas žiūri, kol sykį topteli – taigi tie žymekliai spalvoti. O spalvos tik trys: geltona, žalia, raudona. Kai tai suvoki, ir kalbos pasidaro kur kas atviresnės. Rašančiam žmogui gūdokame užkampyje jos buvo tikrai svar­bios. Paulius pradėjo kviesti dažniau. „Kai man bus liūdna, duosiu ženklą“, – prasitarė kartą poetas. Pasirodo, jis viską apgalvojęs: užlips į palėpę prie tų langelių su liktarna, pašvytruos, tai jau žinok – laukia…

 

Anais laikais literatūrai lengviausia būdavo pasklisti Rytų erdvėje, mūsų kūrinius leisdavo įvairiausių TSRS tautų kalbomis. Rengti tarptautiniai susi­tikimi, kartais tekdavo prisidengti konjunktūriniais jų įvardijimais; tačiau svarbus būdavo pačių renginių turinys. Šit vienas stambus kulturinis sambūris buvo pavadintas „TSRS tautų literatūros dienos Lietuvoje“. Jo laukiant, spaudoje pasipylė įvairiausių nacionalinių literatūros kūrinių vertimai. Atvažiavo per penkiasdešimt įvairių respublikų žinomų rašytojų. Pasklidę po Lietuvą, turėjo progos pajusti mūsų krašto savitumų, tautos dvasią, mezgėsi tiesioginiai ryšiai.

Būta įvykio, galima sakyti, unikalaus per visus TSRS „globos“ metus, kai dau­gelis svarbių tarptautinių kultūrinių susitikimų vykdavo tik „centre“. Tai Ame­rikos rašytojų viešnagė mūsų krašte. Šitą susitikimą turėjo rengti sąjunginė Rašytojų sąjunga, bet, atsižvelgdama į lietuvių literatūros prestižą, apskritai – Lietuvos „kitoniškumą“, nutarė svečius atvežti į Vilnių. Surengtas išsamus po­kalbis apie pasaulinės literatūros tendencijas. Po ilgų dviejų didžiųjų valstybių konfrontacijos, abipusio nepasitikėjimo metų tai buvo svarbus įvykis, pradėjęs artinti mūsų kultūras. Prabilta ir apie globalizmo atnešamus privalumus bei pavojus nacionalinėms kultūroms, kalbėta apie laisvo rašytojo požiūrį į pasaulio kaitą. Įžvalgūs svečiai jau tada pajuto mūsų kūriniuose slypintį bei stiprėjantį išsilaisvinimo siekį.

Smagu buvo pabendrauti su pasaulinio garso kūrėjais, kurių darbus jau paži­nojome iš vertimų – štai jie vaikšto Vilniaus gatvėmis, vežiojami po mūsų šalį, Menininkų rūmuose (dabartinė Prezidentūra) vyksta dalykiškos ir problemiškos diskusijos apie viena nuo kitos nutolusių kultūrų santykius, jų savitumus, apie galimą suartėjimą. Mums, pakėlusiems visą organizacinę renginio naštą, tai bu­vo vienas sunkiausių ir sudėtingiausių darbų per visą tarnybos Rašytojų sąjun­goje laiką, juo labiau kad nuoširdų meno žmonių bendravimą kiekviename žingsnyje kartino, nuolat įtemptas situacijas provokavo svečius iš Amerikos atly­dėjusi didelė grupė Maskvos saugumiečių, apsimetusių kultūrininkais; jie tik ir sukiojosi visur, gaudydami kiekvieną sakomą žodį, juolab kad už anglų kalbos čia niekas negalėjo pasislėpti – visi prižiūrėtojai ją puikiai mokėjo. Ką darysi. Vis tiek Lietuvoje jau brendo atgimimo sėkla, protingi svečiai suprato mūsų si­tuaciją, diskusijose kalbėjo argumentuotai, ramiai, nekomplikuodami padėties, o kartais – kaip poetas Allenas Ginsbergas – tylėdami supratingai šypsojosi. JAV rašytojų viešnagė Lietuvoje buvo labai svarbi ir vėliau turėjo įtakos Jaunimo teatrui. Rašytojų sąjungoje rengdami svečių priėmimo programą ir žinodami, kad atvykstančiųjų būryje yra pasaulinio garso dramaturgas Arthuras Milleris (nemažai jo pjesių pastatyta ir Lietuvos teatruose), prašėme Jaunimo teatrą pa­rodyti vieną geriausių savo pastatymų. Sutarėme: svečiams bus parodytas tuo metu Lietuvoje gana prieštaringai vadovaujančiųjų institucijų priimtas, o žiū­rovus iškart pavergęs Eimunto Nekrošiaus spektaklis pagal Čingizo Aitmatovo romaną „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Aktualūs žmogaus išlikimo klausimai visuomenėje, kurioje gyvuoja mankurtizmas (beje, terminas paplitęs po šio spek­taklio), slegiantis asmenybę, kaustantis jos gyvenimą, skatinantis prisiminti savo šaknis, ištrūkti iš ideologinių suvaržymų – štai apie ką bylojo šis spektak­lis. Jaunimiečiai vaidino pakiliai, žinodami, kad žiūrovų salėjo – amerikiečių dramaturgas. Svečiai, sužavėti spektaklio, susidomėjo ir pačiu teatru, ilgai kal­bėjosi su režisieriumi. Pageidavo pamatyti dar vieną šio teatro darbą. Žaibiškai pakeitus repertuarą, jau kitą vakarą žiūrėjo „Pirosmani, Pirosmani“, – ir vėl puikus įspūdis. To susitikimo metu ir buvo prakirstos durys jaunimiečių gast­rolėms į Vakarų šalis. Čia daug lėmė iš Lietuvos išsivežta palanki dramaturgijos „aso A. Millerio nuomonė. Nuo tada teatras pradėjo pasaulyje garsinti mažytę, bet talentais turtingą savo Tėvynę.

Algimantas Zurba. Iš senų užrašų knygelių

2022 m. Nr. 2 / Vasario 8 dieną rašytojui Algimantui Zurbai būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Nekyla abejonių, kad sukaktį jis būtų pasitikęs nauju, skaitytojų laukiamu romanu.

Petras Bražėnas. Apie atviros širdies žmogų. Algimantas Zurba (1942–2018)

2018 m. Nr. 10 / Parašiau vardą pavardę ir sustojau, negalėdamas pasirinkti reikiamo ar tinkamo klavišo. Pagalvojau apie juodą rėmelį šiems žodžiams – ir nepakilo ranka: per daug didelė, į jokius standartinius rėmus netelpanti man atrodo visai Lietuvai

Alfredas Guščius. Tema – sena, sprendimas – naujas

2011 m. Nr. 4 / Algimantas Zurba. Krisius: romanas. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2010. – 317 p.

„Metų“ anketa. Liudvikas Gadeikis, Algimantas Zurba

2010 m. Nr. 10 / Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą…

Kas yra literatūros provincija?

2001 m. Nr. 7 / Atsako Ramūnas Klimas, Marcelijus Martinaitis, Jurga Ivanauskaitė, Stasys Stacevičius, Gintaras Grajauskas, Rimantas Černiauskas, Stasys Jonauskas, Algimantas Zurba, Herkus Kunčius