Ramūnas Čičelis. Pasaulio interpretavimo būdas

2010 m. Nr. 12

Rolandas Rastauskas. Privati teritorija: eseistika. – Vilnius: Apostrofa, 2009.

Recenzuoti Rolando Rastausko „Privačią teritoriją“, kuri pretenduoja tapti Metų knyga, jau reiškia dalyvavimą savotiškoje literatų „politikoje“, tačiau pats kūrinys kategoriškai priešinasi virsmui šios „politikos“ objektu. „Privati teritorija“ – labai asmeniška knyga (nebūtų esė rinkinys), jos kalbantysis siekia artimo ir autentiško santykio su skaitytoju. Į tikrą patirtį tegalima atsakyti nesuvaidintu jos išgyvenimu: privatumu į privatumą, visuomeniškumu į visuomeniškumą. Rasa Gečaitė, recenzavusi šią knygą „Atgimime“, pabrėžia, kad privatumas iš kito asmens reikalauja mandagumo. Tačiau ar ne prasmingiau peržengti mandagumą, kuris sietinas tik su visuomeniniu santykiu? Tuomet išnyksta atstumas tarp pasakotojo ir skaitytojo. Turbūt todėl publika taip mėgsta esė žanro kūrinius. Paskutiniame knygos tekste R. Rastauskas ironizuoja esė skirstymą į patirtines ir nepatirtines: „Žydrojoje Šiaurės Atėnų svetainėje, aptardamas subtiliuosius Alfonso Andriuškevičiaus tekstus, vienas beatodairiškas internautas pavadina juos patirtiniais. <…> Suprask, tik tokie ir teturi prasmę“ (p. 309). Taip aiškėja, kad autorius negali sukurti to, ko nėra patyręs, o skaitytojas negali versti puslapių taip, lyg tekstas būtų parašytas ne jam. Taigi skirstymas – paviršutinis, pagrįstas negyva priešpriešos schema, kuriai „Privati teritorija“ nepaklūsta.

Nuo antikos laikų žinome standartinę frazę: „Stilius – tai žmogus.“ Pagal šiuolaikinės literatūros kontekstą šis teiginys vėlgi keičia savo prasmę – stilius ir žmogus sutampa tik dokumentinių žanrų kūriniuose. Tradicinėje prozoje ar poezijoje autorius kaip tik siekia slėptis, nepasirodyti. Kuo labiau pavyksta šios slėpynės, tuo įdomesnis, sunkiau prognozuojamas kūrinys. R. Rastausko „Privati teritorija“ leidžia teigti, kad stilius – tai ne raiška, kaip įprasta manyti, o pirminė duotybė – rašantis žmogus. Ne ypatingi aspektai, o asmuo ir knyga kaip visuma.

 „Privačios teritorijos“ autoriaus tekstai pirmiausia vertingi ir įdomūs tuo, kad juose nesiekiama sukurti daugiau nei tikros tikrovės – simuliakro. Žmogus keliauja, prisimena, palygina, teigia, ironizuoja… Jei reiktų apibūdinti vienu žodžiu, – interpretuoja. Ir net labiau nei kuria. R. Rastauskas mažai sukuria, jam priimtiniau tiesiog reflektuoti, todėl atsisakoma postmoderniajai literatūrai būdingo žaidimo – pastišo. Stilius kartais mėgdžiojamas, bet netampa autoriaus slėpynių priemone: „Tas butas buvo dviejų kambarių – vienas didelis ir tuščias su to sezono mados klyksmu – čiužiniu vietoj lovos“ (p. 63). Autorius po svetimos  stilistikos žodžiais ne slepiasi, o nuima kaukes nuo kitų veidų – skaitytojų. R. Rastauskas įsileidžia į savo „privačią teritoriją“. Jo rašymas labiau monteniškas nei postmodernus. Neįmanoma iliuzija, kad kalbantysis žino viską, bet kartu žinojimas nėra visiškai atmetamas. Žmogus žino tiek, kiek žino – nei daugiau, nei mažiau.

 „Privati teritorija“, kaip ir ankstesnės aptariamo autoriaus knygos, turi savo balsą ir intonaciją. Jei pastarąją dar galima suvaidinti, tai balso pamėgdžioti beveik neįmanoma. Knygose, kur glūdi R. Rastausko balsas, mintis ne visuomet išsakyta tiesiogiai, kartais pakanka užuominos, kad, pasak paties autoriaus, skaitytojas suprastų „moralą“. Šis nenuoseklumo atsisakantis, eskiziškumas pasiekiamas pasakojant detaliai. R. Rastauskas – ne plačių apibendrinimų, o šmaikščios, iškalbingos detalės eseistas: „Automobilį vairuoja lietuvis chirurgas (tarpais regisi, kad viskas atvirkščiai – t. y. automobilis operuoja jį)…“ (p. 157). Autoriaus tekstuose perėjimas nuo vieno fragmento prie kito toks pat organiškas, kaip ir žmogaus minčių eiga. Paradoksas: apie save paprastai nesakome, kad galvojame fragmentiškai, nors išties gal taip ir yra; perėjimų nuo minties prie kitos tiesiog nepastebime.

R. Rastausko tekstai skirti ne kiekvienam skaitytojui: gausu autoriaus erudito nuorodų į faktus, žmones, kurių, kaip teigia pats rašytojas, „japiai“ nesupras. Ne jiems ši knyga, ir tiek: „Šekspyras, tiksliau Shakespeare’as, studijozams neįdomus, nes jie jau matė žymiai įdomesnių tų pačių siužetų plėtočių veiksmingesnėse juostose“ (p. 103). Tie, kas tas faktines ar personalijų užuominas supranta, jaučia, kad R. Rastauskas jas inkrustuoja ne dirbtinai, jos tiesiog yra autoriaus aplinkoje ar atmintyje. „Privačios teritorijos“ autorius ne demonstruojasi, o demonstruoja. Tai daroma su ypatinga estetine pagava – taip ir pajunti Berlyno, kuriame vieši autorius, kontekstą, nuotaiką: „Einu tavo pėdom, Remiga, pro išvirtusias laukan kavines,   kurios turbūt geriausiai simbolizuoja neužtvenkiamo gyvenimo bėgimą. Kaip toje Roberto Capa’os 1945-ųjų rugpjūčio fotografijoje“ (p. 135). R. Rastauskas iš kontekstų sukuria vientisą tekstą.

Ypatingo dėmesio verta knygoje tarp eilučių išsakoma socialinė kritika, nes autorius negali nejusti Lietuvos ir šalių, po kurias keliauja,   skirtumų. Taip tekstuose atsiranda neišsipildžiusio mito apie Klaipėdą, kaip Lietuvos Amsterdamą, komentaras, mūsų šalies atsilikimas nuo Skandinavijos ir kitos „nepaimtos tvirtovės“: „<…> kelionė neprailgsta, nes pro langus matai ne tik granitines kalvas, bet ir tą skandinavišką visų į regėjimo lauką papuolančių daiktų darną / normą, apie kurią Sąjūdžio priešaušryje taip įkvėptai kalbėdavo profesorius Kazimieras Antanavičius“ (p. 117–118). Kritika, kuri kartais reiškiama ironiškai, kartais – su nuoskauda, lieka neakivaizdi, autorius neniekina vietos, iš kurios yra kilęs, nesiekia plačių apibendrinimų. Kai kurioms skeptiškoms pastaboms skaitytojai gali nepritarti, tačiau teisti autoriaus neįmanoma – neleidžia pats žanras. R. Rastauskas kalba ne apie tai, dėl ko liūdna visiems, o apie asmeninį santykį su tikrove.

Aptariamos knygos autorių keliauti po pasaulį verčia kitoniškumo ilgesys. R. Rastauskas keliaudamas yra itin atviras naujiems žmonėms ir įvykiams. Jis siekia pajusti ne kartą savo paties įvardytą „vietos dvasią“. Vieta be žmogaus neturi prasmės, tą vietos dvasią sukuria pats keliaujantysis. Autoriaus santykis su aplinka – nei objektyvus, nei subjektyvus. Jis intersubjektyvus. Kitaip sakant, vyksta nuolatinė aplinkos ir atminties, minčių apykaita. Ne viena esė baigiama koncentruotu paradoksu. Prieinama išvada, kurios nesitikėjo ne tik skaitytojai, bet ir pats pasakotojas: „Paskambinsiu geriau draugui: Linai, kada eisim vaivorykštinių upėtakių kepti? Pastebit skirtumą? Ne gaudyti, o kepti“ (p. 131). Dažnas tekstas „Privačioje teritorijoje“ pradedamas kito autoriaus citata, o baigiamas aforizmu, kuris jau ne cituojamas, bet ekspromtu sukuriamas paties R. Rastausko, arba atvirkščiai – pradžioje autoriaus frazė, pabaigoje – citata. Esė „Viena diena Sopote“ baigiama J. Baudrillard’o citata, o kitas tekstas – „Tavernos ir taverniečiai“ – pradedamas autoriaus nugirsta mintimi: „Apie Atėnus viena Kipre gyvenanti mitomanė yra pasakiusi paprastai: miestas, kuriame neįmanoma miegoti ir pasigerti“ (p. 217). Keliaujant nuo kiekvieno teksto pradžios iki pabaigos, skaitytojo dėmesį išlaikyti padeda dažnas žodžių žaismas. Įdomu, kad sugretinti panašūs žodžiai kuria ne atsitiktines, o susijusias, netikėtų minties   posūkių sukuriančias reikšmes. Taip R. Rastauskas, kurdamas esė, „pataiko“ į žanrinių reikalavimų ribas – kurti netikėtą požiūrį į nusistovėjusias tiesas.

 „Privačios teritorijos“ tekstai tiek pat tikri, kiek ir išgalvoti. Skaitant kai kurias eilutes galima suabejoti, ar taip iš tiesų buvo, bet skirtumas tarp tikrovės ir fikcijos vis dėlto labai neryškus. Autorius įgyvendina savo paties palinkėjimą kitiems rašytojams, literatams – sukurti tokią fikciją, kuria nesuabejotų joks „Šiaurės Atėnų“ komentatorius. Dalis R. Rastausko esė vargu ar yra tikros todėl, kad jų situacijos pernelyg anekdotinės. Kita vertus, gal autorius išties yra neeilinis žmogus, atsidūręs daugybėje neįtikėtinų situacijų ir radęs jų sprendimus. Turbūt pasirinkimą šioje dilemoje lemia ne pasakojamų faktų panašumas į tikrovę, o gebėjimas juos taip papasakoti, kad jie visi bent jau atrodo tikri.

R. Rastausko kelionės – tai jo gyvenimas, suprantamas kaip nuolatinis kelias. Ir nebūtinai fizinis, linijinis. Čia svarbus ne kelionės tikslas, o pats judėjimas ir sąlytis su aplinka. Procesas, o ne rezultatas, kurį autorius taip pat numano – tuštuma, nerimas, baimė, aš pats ir mirtis. Kelionės gale laukia Paskutinysis teismas, kuriame teis ne Dievas, o žmogus pats save. Kad šis procesas būtų kuo lengvesnis, reikia keliauti (gyventi) nekaupiant sunkenybių, veiksmą tapatinant su refleksija. Vėlgi praverstų nuoroda į žmogaus kasdienybę: juk negalime pasakyti, kad, tarkime, iki pietų išgyvename faktus, o tik po pietų juos reflektuojame. Viskas vyksta vienu ir tuo pačiu laiku. R. Rastausko tekstuose žmogus kaip tik todėl yra tikresnis nei klasikinėje literatūroje.

Įdomiausia tai, kad „Privačios teritorijos“ autorius, rašydamas knygą, pats ją tame pačiame tekste ir recenzuoja: sukuria esė metakalbą, kuria įvertina žanro galimybes, prasmę, kalbėjimo būdą. R. Rastausko tekstai – ne šiaip vaizdeliai, o esė, kuriose persmelkianti mintis yra gyva, autentiška ir patraukianti, kviečianti skaityti. Kokia ta mintis? Kiekvieno skaitančiojo – vis kitokia, nes autorius laukia intersubjektyvaus publikos santykio su esė, su jo „meile“.