Liudmila Sergejeva. Laiškas bičiuliui Juozui Tumeliui
2022 m. Nr. 3
In memoriam Juozas Tumelis (1938 09 02–2022 01 19)
Liudmilos Sergejevos, rusų literatės, žymaus rusų poezijos vertėjo Andrejaus Sergejevo (1933–1998) našlės, Juozo Tumelio, Annos Achmatovos, Josifo Brodskio bičiulės, atsisveikinimo laišką prie Juozo Tumelio kapo Rokantiškėse š. m. sausio 22 d. perskaitė Tomas Venclova.
Brangus mano drauge Juozai! Atsisveikinimo valandą norisi pasakyti, kad mūsų su Tavimi draugystė buvo laiminga ir ilga. Mane ir mano vyrą Andrejų Sergejevą 1963 metais Vilniuje su Tavimi supažindino Tomas Venclova, su kuriuo susidraugavome tų pačių metų vasarą. Jis pasakė: „Supažindinu jus su pačiu įdomiausiu ir originaliausiu žmogumi, jį visuomet galima sutikti „Neringoje“.“ Taip viskas ir buvo. Sovietų Sąjungoje mes lengvai skyrėme „savus“ ir „svetimus“ žmones, kitaip būtų buvę sunku išgyventi. Ir Tu, Juozai, ir amžinatilsį Romas Katilius, ir, laimei, tebegyvuojantis Tomas Venclova iš karto tapo „savais“ žmonėmis, kuriais buvo galima pasitikėti, kuriuos suprasdavome iš pusės žodžio, ir jie mus taip pat. Todėl 1966 metais ir pakvietėme į Vilnių mūsų mylimą bičiulį ir poetą Josifą Brodskį, ir jis taip pat tapo mūsų lietuviškųjų bičiulių draugu. Tie mūsų lietuviškieji draugai kalbėjo nuostabia rusų kalba, kokią nedažnai galėjai išgirsti ano meto Maskvoje. Jie puikiai skyrė sovietinę „naujakalbę“ ir rusų intelektualų bei disidentų kalbą. Mus jungė ir nepakantumas sovietų valdžiai, cenzūrai, stalinistiniam terorui, ir didelė meilė klasikinei rusų literatūrai.
Juozai! Tu pirmas iš lietuvių draugų gyvenai pas mus Maskvoje. Atmenu, atvežei mums dovanų lietuviškos savilaidos – Levo Karsavino sonetų. Iki šiol mes grožimės Tavo padovanota šv. Jurgio liaudiška skulptūra. Su Tavimi dalijomės tuomet dar nepublikuotu Marinos Cvetajevos ir Boriso Pasternako susirašinėjimu, nepublikuotais Osipo Mandelštamo „Voronežo“ eilėraščiais. Nuvežiau Tave pas Nadeždą Jakovlevną Mandelštam, vėliau ir Tomą Venclovą. Tu draugavai su daugeliu Maskvos disidentų, parsiveždavai iš jų savilaidos ir dalinaisi ja su draugais Vilniuje. Tu buvai drąsus žmogus!
Kai vedei Vandą, iš karto supažindinai mus su jos šeima – Petru ir Danute Juodeliais. Jie labai nukentėjo nuo sovietų: Petras devynerius metus kalėjo Vorkutoje, o Danutė su mažąja Vanda ir pagyvenusiais tėvais buvo ištremti į Sibirą. Juodeliai tapo mūsų ištikimais draugais. Mes su dukrele Anna buvome dažni svečiai svetinguose Tavo su Vanda ir Irute namuose. Ir artimesnių namų aš neturėjau ir neturiu. Anna Achmatova gyvenimo pabaigoje skausmingai rašė: „Ir nėra su kuo verkti, nėra su kuo atsiminti.“ Ačiū Dievui, dėl Tavęs, Juozai, yra su kuo verkti ir yra ką prisiminti. Tebūnie Tau lengva žemelė! Šviesi Tavo atmintis!
Tavo ir nuostabios Tavo šeimos draugė Liudmila Sergejeva iš Maskvos.