literatūros žurnalas

Ivo Andrić. Nerimas

2005 m. Nr. 3

Iš serbų k. vertė Laima Masytė

Ivas Andrićius (1892–1975) – įžymus serbų rašytojas, diplomatas, Nobelio premijos laureatas (1961). Debiutavęs (1918) simbolistiniais eilėraščiais, vėliau kūrė realistinius apsakymus, istorinius romanus („Travniko kronika“, „Panelė“, „Drinos tiltas“, 1945 ir kt.). Čia spausdinami trumpi kūrinėliai atskleidžia šio rašytojo kūrybai būdingą filosofinį mąstymą, psichologiškumą.

Vaikai

1917 metų balandžio mėnesį, kai valstybė kiekvienai šeimai dalijo po kilogramą kukurūzų miltų savaitei ir kai žmonės jau buvo suvalgę net menkiausią kukurūzo stiebelį, šeivamedžio uogas ir jovaro žievę, kai jiems ėmė tinti kojos ir kai jie pradėjo masiškai mirti, tada į gatves birte pabiro vaikai.
Nežinau, kaip tais metais buvo su paukščiais ir lelijomis, bet tuos vaikus Dievas tikrai pamiršo. Vaikai pasklido po visą miestą, jų buvo ant tiltų, prie parduotuvės, grioviuose palei kelią, šalia kareivinių.
Į miestą ėmė plūsti vaikai iš aplinkinių kaimų. Kiekvieną dieną jų vis gausėjo. Daugelis negrįždavo į kaimą, kur, be bado, siautėjo dar ir šiltinė, jie likdavo mieste ir bastydavosi dieną naktį. Keliuose į miestą kiaurą dieną stovėdavo patruliai ir grąžindavo vaikus į kaimus, tačiau šie apeidavo patrulius šalikelėmis, brido upeliais ir ėjo per suartus drėgnus laukus, miestan atkeliaudavo apdriskę, su raudono dumblo plutele ant basų kojų ir išalkusiomis akimis. Žandarai juos mušė ir vaikė, bet nesuiminėjo, nes neturėjo kuo maitinti.
Ant išsekintų kūnų ir plonų kojų vaikų galvos atrodė klaikiai didelės, o akys tapo senoliškai bukos, veidai susiraukšlėję ir dederviniuoti, nelygu moliūgai, žiemą vystantys ant lentynų.
Mieste knibždėjo gausybė vaikų. Jie braidė po upelį, kuris tekėjo priešais kareivinių skerdyklą, ir gaudė vandenin metamų žarnų galus; jie rinko sausų slyvų kauliukus, juos ant grįstkelio skaldė ir valgė karčius branduolius, iš pamazgų krūvos už kareivinių virtuvių jie graibstė išmestas tuščias konservų dėžutes, karštu vandeniu jas skalavo ir gėrė. Vaikai, norėdami apgauti alkulį, kramčiojo šeivamedžio vaisius taip ilgai, kol nesukraujuodavo dantenos; jie ragavo raktažolės lapus ir paparčio duoną; naktį jie traukdavo į daržus ir pirštais iškasdavo vakar puriose lysvėse pasodintas bulves; jie prašė išmaldos, vogė, plėšė, tačiau to nepakako, kad pasisotintų ir išgyventų.
Atrodė, jog mieste badavo tik vaikai. Vyrų ir šiaip buvo mažai, moterys dirbo ir tylėjo, o vaikai nesileido apgaudinėjami nei paguodžiami, visą mielą dieną šmirinėjo po miestą, o daugelis miegojo po užpraėjusiais metais mūšiuose sugriuvusių namų lentomis. Siauroje gatvėje priešais maisto prekių parduotuvę vaikai visą dieną guli it pėdai. Jų tiek daug, jog praeinant reikia žiūrėti, kad neužliptum ant kojų; veltui policija juos vaiko, jie vis tiek sugrįžta, gulinėja prie sandėlio, tykoja maisto.
Mirė ir suaugusieji, bet dažniau – vaikai. Kasdien bent keli nebepajėgdavo bastytis; jie likdavo gulėti pabrinkusiais paakiais priešais Didžiąją Užeigą arba ant plytelių palei tiltą ir tylėdami ir sustingę spoksodavo į grįstkelį.
Tuos vaikus galėjo išgelbėti vieno didelio Europos restorano maisto atliekos, tačiau anais metais pasaulyje maistas buvo paskirstytas netolygiai, niekas neteikė pagalbos; žmonės mirė badu, – pirmučiausia vaikai, paskui suaugę.
Tiems, kurie išgyveno, iš burnos seniai pranyko – juk viskas užmirštama ir viskas praeina! – šleikštus paparčių ir papuvusių miltų skonis, tačiau sunku užmiršti vaikus, kai matei, kaip jie kiurkso apsimuturiavę naminės drobės ir kareiviškų milinių skarmalais, kaip kramto šviežius dobilus, o burnų kampučiais tįsta žalia seilė. Ir klaiki tampa mintis, jog galbūt kada nors šie vaikai taps pamėkliškais liudytojais kokiame nors baisiame teisme, kur bus teisingiau teisiama nei 1917 metų balandį.

Naktis traukinyje

Važiavome jau nuo pusiaudienio. Sugrūsti į siauručius tvankius vagonus nežinojome, kur mus veža ir kuo kelionė baigsis.
Mus saugantys prakaitu apsipylę kareiviai dūsavo ir slapčiomis laisvino kaitros pilnų kuprinių diržus. Kai kurie iš mūsų jau buvo aprengti kalinių drabužiais, skleidžiančiais virtuvės ir dirbtuvių tvaiką.

Temstant ėmė atrodyti, kad vagonas siaurėja, pakeleivinių šnopavimas tyloje vis garsėja, o didelė kareivio kuprinė šalia manęs auga ir mane vis labiau spaudžia prie lango, kurį buvo uždrausta atidaryti.
Važiavome palei jūrą. Visur buvo išsiliejęs besileidžiančios saulės spindėjimas. Vien tik šviesios plokštumos, vien tik keistos stebuklingos spalvos, kokių anksčiau nebuvau matęs. O tik nusisuki: tamsus vagonas, prigrūstas kareivių, mano draugų, suvargusių ir piktų, išsigandusių ir abejingų. Šis troškus, prispjaudytas ir iškleręs vagonas sparčiai skendo prieblandoje.
O lauke spindėjo saulės šviesa, mainėsi spalvos, dangus ir žemė dabinosi grožiu, kokio niekada nė neįtariau esant. Bijojau dairytis po vagoną, priglaudžiau veidą prie stiklo, žiūrėjau ir siurbiau grožį akimis, toldamas nuo to, kas yra šalia manęs.
Žiūrėjau, kol pranyko paskutinė spalva, užgeso paskutinis debesis.
Kai atsigręžiau nuo lango, vagonas skendėjo slogioje tamsoje, ji buvo pikta ir dar blyški nuo prisiminimų apie praėjusią dieną. Tvyrojo mišrus mūsų tamsios košės, odos ir prakaito tvaikas. Šutra stiprėjo, tamsėjo už lango dangus.
Tą beribę naktį stovėjau ant savo paskutinės, negailestingai mane išdavusios, dienos ašmens ir veltui ieškojau savyje ir aplink kažko, kas man padėtų įveikti juodos prarajos baimę ir apmalšintų kančią.

Sapnas apie pergales

Metų metus klausausi šūksnių apie pergalę, o pasaulyje vis pritrūksta duonos ir mąžta žmonių galia, ir vis plačiau žemėje sklinda pergalės melas.
Jūsų pergalė turi žemą kaktą ir krauju pasruvusias akis. Nugalėtojo neramus žvilgsnis. Prakeiktas yra ugninis pergalės vynas. O, jis nesuteikia galios ir nelinksmina!
Dievas laiko ranką ant nugalėtojo galvos, o nugalėtojas stovi vienas, jo džiaugsmas suliepsnoja ir užgęsta. Visa pasaulio viltis, paguoda ir grožis atsiveria nugalėtųjų akims; o nugalėtojai yra akli, jie dreba ir dega, be savo laukinio liepsningo džiaugsmo, virstančio pelenais, jie nieko neturi.
Nes juk kas yra šiandienos pergalės, jei ne rytdienos pralaimėjimai? Atskiro žmogaus akyse nėra nei laimėtų, nei pralaimėtų mūšių, visi karai vienodi: laimėjusiems kaip ir pralaimėjusiems atitenka visa sutriuškinta žmonija.
Praūžia vėjai ir praeina lietūs, geri ir vaisingi, visada vienodi, o vėliavos pamažu yra ir skarsta; spalvos išblunka ir nueina užmarštin, o žmogus visada lieka tas pats, lenkiamas sopulio ir atkaklus triūse; vysta vainikai ir trūnija vėliavos, bet lieka žmogus, kuris sėja ir dirba; lieka lietus, kuris jam talkina. Kas nugalės žmogų?
Tai tik Dievas akimirkai nusuko veidą ir paliko pasaulį tamsoje, o jūs šūkaujate: pergalė, pergalė! Bet pergalės nėra, tai tik mažas kruvinas melas ir didelė neganda.
Nugalėtojai išblyškę, kraujas suplūdęs jiems į akis, kas žino, ar vieną rytą jų nesugėdins jūra savo ramybe ir laukai savo šventa tyla.
Tai tik trumpas klaikus sapnas, šis pokalbis apie pergales.
Dunksančios tolyje kalvos, vainikuotos sniegu, jūs priimate saulės komuniją.
Jūs esate žemės pastangos, vienintelis kelias, vertas dangaus ir aukštumų.
Kai mąstau apie rausvą aukštumų spindesį, mane užlieja ramybė.
Žinau, ten žydi raudonoji lelija ir tyla. Arba sniege tirpsta atsargus žvėries pėdsakas. Ir jeigu apninka gėla, ją nuneša permainos, nelyginant upė išrautą stiebą. Ten yra mirtis: išbarstytos plunksnos, švarūs, išbalinti kaulai ir juoda, vaisinga žemė.
Nuo tų kalvų ateina šie rytmečiai.
Antai vieną rytą, kai aš, neturintis dievų, puolu žemėn ir lenkiuosi jums, didingosios kalvos, mane apgaubia mirties ir gyvenimo tyla, šilta ir vaisinga kaip lūpų susiglaudimas bučiny.
Nuraminęs trikdančias vakaro mintis apie žvaigždes ir tolius, nuėjęs prisiminimų sopulingus kelius, aš puolu prieš jus ant kelių, žemės viršūnės, ant kurių viešpatauja mums tolima ir nesuvokiama stichijų harmonija.
Balta tyluma, iki kurios nenusileido Dievas ir į kurią neužkopė žmogus.
Aukštas sniege su tamsios omorikos šešėliu ir laiko saiku, kuriame tyli įstatymai! Sparnuotas žvaigždės ir žmogaus akies pavidalo sniege, neskubantis keliauninke, pasitikintis laiku ir laukiančiomis galimybėmis, šįryt skaidriame tolyje tu man esi tarsi kviečianti dievybė. Ir šios žemės, ant kurios kenčiu, viršūnės vis dar yra man brangesnės už nepažįstamą tolimą dangų, iš kurio gimiau pavargęs.
Aukštosios kalvos, jūsų vaizdas laikinumu besiskundžiančiose mano akyse yra ištikimesnis nei viskas, ką esu pasaulyje matęs, nes viskas, kas perėjo per mano rankas, pavirto nerimu, kurio prakeiksmas yra pasiųstas daiktams ir žmonėms. Į jus tiesiu savo tuščias rankas. Bet štai ant jų besiilsinčios dienos šešėlis trumpėja ir tampa apgaulingas.

Nakties metas. Mane vargina mintis apie daugybės būtybių ir pasaulių egzistavimą prieblandoje. Viskas tęsiasi taip ilgai! Ir pasauliui vis atsiveria naujos it žaizdos dienos.
Nuo visko, ką mačiau, liepsnoja akys. Pasaulis neaprėpiamas. Didelė našta ir didelis nuovargis. Gūdi naktis. O žmogus vis toks pat vienišas.

      
Buvo baltas ir trumpas ryto mirksnis, kai pamačiau, tarsi man akys būtų nupraustos stebuklu, jog praėjo mano žydėjimo ir spalvingumo metas, šlovė pavasarinė, visko netekęs likau ant nuožmaus kelio, sirpstu kažkokiam neaiškiam rudeniui, aitrus vaisius besišypsančiai burnai.
Degu saulėje.
Sunku stebėti, kaip  m a n  yra vykdomas įstatymas ir saikas, galiojantis visiems.
Ir kodėl anuomet ūksmingoje bažnyčioje man buvo paskelbta, jog esu pašauktas aukštesniems dalykams?

Aš geriu prabėgantį laiką kaip žemė – vandenį. Nieko neatsitinka. Žemės rutulys sukasi, saulė šviečia. Kai ji nešviečia man, šviečia kitiems žmonėms. Viskas noksta ir auga, daug žmonių gimsta, gyvena ir miršta, bet visi nori  d a u g i a u  ir  g e r i a u. Daug laiko esame vieniši ir plakami likimo, bet iš tiesų visi mes, žmonės, laikomės už rankų.
Pūsteli vėjas, čia tykiai, čia čaižiai ūžauja žolėje prie mano ausies. Prie ekvatoriaus verkia maži vaikai, o Grenlandijoje riaumoja maži balti meškinai. Laikas ir gyvenimas – tai beribis potvynis.
Sudrisko ir pagelto juokingi kalendoriai ir ilgai neprisukinėjami laikrodžiai seniai sustojo. Visos gyvybės formos geria laiką it pieną. Viskas auga ir tarpsta; mes, ši planeta, lyg plona šaka po našta susigūšime, susitrauksime; kur atrasime sau vietą? Apsigyvensime tuščiuose išnykusių sraigių kiautuose. Suvalgysime austres, besislepiančias akmenyje, praskelsime spygliuotus jūros ežių šarvelius, kai ateis pilnatis, ir suvalgysime jų jūros skonio ikrus.
Viskas auga ir tarpsta; didžiulės girios kertamos ir verčiamos, skaldomas akmuo ir pliekiami gyvuliai, malami grūdai. Viskas naikinama ir laužoma, skaldoma, bet visada kas nors žembėja, dygsta, auga ir plinta. Visų žudoma gyvatė taip pat neišnyksta, bet dauginasi ir gyvena tarp akmenų, atspindėdama saulę savo tamsiai pilka akimi.
Pusiaudienis. Kalbėti apie saiką ir vardus neįmanoma – nuo pradžių pradžios viskas žemėje yra veržlus potvynis, o mes vis augame, augame!

Staiga po šviesios ir džiaugsmingos dienos vėlei išvydau išvirkščią gyvenimo pusę.
Man prieš akis švystelėjo kaulėta vienos moters ranka ir pamėkliškas veidas, visi daiktai atsispindėjo šviesoje, jau gęstančioje ir keliančioje priešmirtinius pojūčius.
Sudužo diena kaip stiklas bažnyčioje. Už pamėklės nugaros pasirodė glitėsiai, dulkės ir viską nulaikančios virvės.
Vakaro metas. Kai gęsta šviesa, kiekviena viltis tėra niekingas melas ir kiekviena paguoda – įžeidimas.
Vakaro metas, o mane plonu ir pilku šešėliu ant svetimos moters veido pasveikina mirtis.

Liepsnojo tvilkčiojanti lempa, ir ant jos apsmilkusio spindinčio stiklo mačiau savo veidą – nieko kito, tik savo veidą! – kaip jis linguoja ir virpčioja tarsi paskenduolio veidas vakaro upėje. Veltui bandžiau užmerkti akis, buvau pasmerktas ir turėjau vėl ir vėl žvelgti sau į akis. Visą naktį.

Šiąnakt beldžiuos į Tavo vartus lyg išsigandėlis ir pavėlavėlis, nes esu iš tų, kuriems žemė daugiau neturi ką pasakyti. Keliuos naktį, ieškau Tavęs, kad paklausčiau: kur yra mano vieta ir kraštas, nes negaliu amžinai gyventi kaip našlaitis be vardo ir savo kelio.
Kokios silpnos yra žmogaus rankos ir kaip kietai gali įmigti Dievas.
Kas aš esu čia, pasaulyje? Stiebelis vėjuje. Žiedas šalikelėje. Akmens stulpas tarp griuvėsių, esu sulūžęs akmens stulpas, kuris nebelaiko skliauto ir niekam nebetarnauja, tik skilinėja šaltyje ir dega kaitroje, vis dar primenantis šlovę, kuri seniai išnyko.

Dievas trykšta tarsi šviesa iš kiekvieno sutvėrimo ir kiekvieno krutančio gyvio.
Vienišas akmuo paplūdimyje turi jo alsavimo aureolę, ryte ir vakare tarytum violetinis fluidas jį užlieja spindesys saulės, kurios nematyti.
Jis yra tarsi visko, kas gyva, alsavimo šiluma.
Jis yra kurčias valandoms, kurios išmuša ir sudrasko laiką į skutelius. Jis yra aklas dienai ir nakčiai, visoms laiko permainoms.
Jis yra tarsi romus žėrėjimas ir gili tyluma, kurioje girdėti jį neigiantis balsas.
Jis taip puikiai tyli, kad jau manoma, jog jo nėra.

Versta iš: Andrić I. NEMIRI. Beograd: Svetozar Marković i Petar Koćić, 1975

Anja Mugerli. Du apsakymai

2019 m. Nr. 12 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Anja Mugerli – slovėnų rašytoja, kultūrinių renginių organizatorė ir moderatorė. 2015 m. Nova Goricos universitete baigė slovėnistiką…

Peter Semolič. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 7 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Peter Semolič – vienas savičiausių šiuolaikinių slovėnų poetų. Išleido dvylika poezijos knygų, rašo prozą, radijo spektaklius, esė, publicistiką, verčia iš anglų, prancūzų, kroatų, serbų kalbų.

Lojze Kovačič. Daiktai iš vaikystės

2017 m. Nr. 5–6 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Lojze Kovačičius (Loizė Kovačičius, 1928 m. Bazelis, Šveicarija–2004 m. Liubliana, Slovėnija) – vienas reikšmingiausių XX a. slovėnų rašytojų.

Danilo Kiš. Boriso Davidovičiaus kapas

2016 m. Nr. 10 / Iš serbų k. vertė Laima Masytė / Pirmas šios tragedijos arba komedijos (scholastine šio žodžio prasme), kurios pagrindinis veikėjas yra mums žinomas Guldas Verskoilas, veiksmas prasideda…

Lidija Pavlović-Grgić. Trys apsakymai

2015 m. Nr. 12 / Iš bosnių k. vertė Laima Masytė / Lidija Pavlović-Grgić – bosnių rašytoja, publicistė, žurnalistė. Gyvena ir dirba Sarajeve. Apsakymų rinkinys „Kišne kapi u piščevoj luli“ išrinktas geriausia 2011 metų debiutine prozos knyga.

Marko Sosič. Skausmo vertėjas. Iki paties paskutinio vardo

2015 m. Nr. 4 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Markas Sosičius (g. 1958 m. Trieste, Italija) – slovėnų rašytojas ir režisierius; baigė Zagrebo teatro ir kino akademiją. Dirbo režisieriumi įvairiuose Italijos ir Slovėnijos teatruose, televizijoje.

Vladimir Bartol. Alamutas

2014 m. Nr. 8–9 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Vladimiras Bartolas (1903–1967) – slovėnų rašytojas, dramaturgas, eseistas, publicistas. Labiausiai išgarsėjo ir tarptautinį pripažinimą pelnė jo romanas „Alamutas“ (1938), kuriame gvil­denamos vadovavimo…