Šantideva. Įžengimas į nušvitimo kelią
2021 m. Nr. 7
Iš sanskrito k. vertė ir komentavo Audrius Beinorius
7–8 amžių Indijos mąstytojo Šantidevos filosofinė poema „Įžengimas į nušvitimo kelią“ ar tiesiog „Bodhisatvos kelio vadovas“ (sanskr. „Bodhicaryāvatāra“) yra vienas reikšmingiausių sanskrito poetikos ir budistinės filosofijos kūrinių. Kilęs iš karališkos šeimos Vakarų Indijoje Šantideva (Śāntideva, pažodžiui „ramybės dievybė“) buvo garsaus ir bene didžiausio budistinio Nalandos universiteto, esančio dabartinio Biharo valstijoje, poetas, filosofas ir mokslininkas, atstovavęs madhjamikos, „vidurio kelio“ mokyklos patriarcho Nagardžunos (Nāgārjuna, 150–250 m.) idėjoms. Parašytas visiems suprantama kalba, šis bemaž tūkstančio posmų kūrinys tapo itin populiarus dėl įtaigiai pateikiamų pamatinių budistinės etikos ir meditacinių pratybų aprašymų. Kiek leidžia spręsti gausios įvairių šaltinių bei autorių citatos jo kūriniuose, Šantideva buvo puikiai susipažinęs su visais svarbiausiais kanoniniais ir nekanoniniais ano meto budistiniais tekstais ir siekė suderinti dvi didžiąsias mahajanos intelektines mokyklas – madhjamiką ir jogačarą.
Kūrinys buvo išverstas į daugybę Azijos kalbų ir tapo ypač reikšmingas visoje tibetietiškojo budizmo kultūroje. Jį labai vertina ir Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, kuris sykį yra pasakęs, kad tai jo pats mėgstamiausias budistinis kūrinys, ir jeigu jis pats turįs kokių nors dorybių, tai tik kylančių iš šio teksto apmąstymų. Poema iki pat šių dienų studijuojama visuose tibetietiško budizmo vienuolynuose, jos atmintinai mokosi jauni vienuoliai, ja remiamasi scholastiniuose debatuose, ji dažnai cituojama didaktiniuose mokytojų pamoksluose.
Tibeto istorikas Butönas Rinchenas Drupas (1290–1364) mini kuriozišką šio kūrinio atsiradimo legendą. Sakoma, kad jaunasis vienuolis Šantideva visiems atrodė esąs tingus, mėgstantis tik valgyti bei miegoti. Norėdami jį pamokyti, keli vyresnieji vienuoliai liepė jam pasiruošti per artėjančią Budos gimtadienio šventę viešai sugiedoti budistinius tekstus. Kad dar labiau jį pažemintų, jie pastatė jam didelę tribūną. Šventės metu į ją pakilęs Šantideva paklausė vienuolių, ar šie norėtų išgirsti senesnių tekstų ar naują kūrinį. Vienuoliai pageidavo ko nors naujesnio ir didžiai nustebo, kai Šantideva pradėjo skaityti savo paties ką tik parašytą kūrinį „Įžengimas į nušvitimo kelią“. Skaitydamas jis netgi pradėjo levituoti, taip pademonstruodamas savo gilią budistinę patirtį, kurios niekam ligi tol nebuvo atskleidęs.
Mahajanos budizmo tradicijoje bodhisatva yra šventojo idealas, dvasinė siekiamybė, tai paskutinė pakopa prieš Budos patyrimą ir statusą. Tradiciškai bodhisatva, „nušvitimo [siekianti] būtybė“, duoda altruistinius, pasiaukojančius įžadus – neįžengti į galutinį išsilaisvinimą, kol nebus išlaisvintos visos gyvosios būtybės. Todėl šio kūrinio paskirtis yra praktinė, meditacinė, tiek forma, tiek ir panaudojimu primenanti ir didžiuosius kontempliatyvius krikščioniškus tekstus – Tomo Kempiečio „De Imitatione Christi“, šv. Ignaco Lojolos „Exercitia spiritualia“ ir kt. Juo kviečiama apmąstyti žemišką egzistenciją ir ugdyti bei puoselėti šešias pagrindines mahajanos budizmo minimas tobulybes ar psichoetines vertybes (pāramitā – „[tai, kas perkelia] į kitą [samsaros – tapsmo, srūvos] krantą“): dosnumą, dorą, pakantumą, atkaklumą, sutelktumą ir tikrovės įžvalgą. Ypač tai akivaizdu skaitytojui pateiktame septintame knygos skyriuje, kuriame kalbama apie mirties neišvengiamybę. Tik mirties akivaizdoje savo tikrąja efemeriška reikšme ir verte atsiskleidžia daugelis vyraujančių žmonijos siekių, vertybių ir motyvų. Skyrius atveria tradicinę budistinę kūniškų džiaugsmų ir konstruojamų socialinių įvaizdžių laikinumo tematiką, kuri siejama su mąstymo inertiškumu ir valios vangumu. Juk, anot Budos, esminė egzistencinių kentėjimų ir frustracijų priežastis – nesibaigiantys troškimai (tṛṣṇa) ir sąmonės teršalai (kleśas) ar, kitaip tariant, žmogiškas egoizmas, pačia giliausia psichologine ir ontologine šio žodžio prasme.
Todėl Šantideva nuoširdžiai, bet atkakliai kviečia klausytoją ugdyti narsos ar uolumo tobulybę (vīrya pāramitā), vaduojantis nuo juslinių troškimų ir malonumų siekio. Sanskritiškas „vyrja“ yra etimologiškai tiesiogiai susijęs su lietuvišku žodžiu „vyriškas“, tačiau budistinės etikos kontekste tinkamiau verčiamas kaip atkaklumas, uolumas ar narsa, nes byloja ne tik apie dvasinių pastangų kryptingumą, bet ir narsą, vyriškumą, neišvengiamai reikalingą norint atvirai pažvelgti į save ir pripažinti savo ydas bei trūkumus. O tai neįmanoma neišugdžius savyje akylaus sąmoningumo. Pasitelkęs metaforų ir alegorijų kalbą, Šantideva kelia amžinus ir kiekvienam aktualius praktinius etinius klausimus: kuo skiriasi puikybė nuo pasitikėjimo, teisingi siekiai nuo buitinių troškimų, kas yra kentėjimų ir proto sumaištingumo priežastis, galiausiai, kaip įveikti ydas ir nuolat iškylančias vidines kliūtis?
Šioje publikacijoje pateikiamas fragmentas iš spaudai rengiamo visos knygos vertimo.
Septintas skyrius
Atkaklumo tobulybė
-
Išsiugdęs pakantumą, puoselėki atkaklumą,
Jis – Nušvitimo atspirtis.
Be atkaklumo nebus dorybių,
Kaip kad judėjimo – be vėjoi.
2. Kas yra atkaklumas? Tai – teisingas pasiryžimasii.
Kas jo priešybė?
Dykinėjimas, tuštybė,
Savęs paniekinimas ir neviltis.
3. Dykinėjimą pagimdo malonumų siekis,
Ištižimas ir bukumas,
Vangumas bei tinginystė,
Ir abejingumas tykančioms samsaros kančiomsiii.
4. Savų aistrų – medžiotojų – pagautas,
Įpuoli į tinklus tu atgimimo,
Kodėl lig šiol nesupranti,
Kad į mirties artėji glėbį?
5. Ar nematai, kaip viens po kito
Tavieji bendrai žūsta?
Elgiesi kaip apsnūdęs jautis,
Genamas skerdikoiv.
6. Mirties valdovov nuolatos prižiūrimas,
Atsitraukimui neturėdamas kelių,
Kaip mėgautis puotom gali tu?
Kaip atsiduoti geiduliams ir miegui?
7. Kai kaupiantį gausius turtus
Mirtis tave staiga užklups,
Ką gi tuomet darysi?
Bus per vėlu apleisti ištižimą.
8. „Štai to net nepradėjau,
O tą – tik įpusėjau.
Kaip nelauktai mirtis atslinko.
Aš pražuvau!“ – tu pagalvosi.
9. Matydamas šeimyną nevilty,
Nuo sielvarto paraudusias,
Paburkusias akis jų,
Ir mirties pasiuntinius, laukiančius tavęs;
10. Piktadarysčių prisiminimų prislėgty,
Tu pragaro riksmus išgirdęs,
Ką gi dabar darysi,
Iš baimės savo išmatose skendęs?
11. Supraski pagaliau,
Kad gyveni tu it žuvisvi!
Kodėl net ir dabar nuo pikto nesulaiko
Siaubingi pragaro skausmai?
12. O, jautruoli, tu užsiliepsnoji,
Vien karštu vandeniu aplietas.
Bet ar ilgam išsaugosi ramybę,
Tik pragaro darbais pasidabinęs?
13. Atlygio tetrokštantys veltėdžiai
Daugybę patiria kančių, gležnuoli!
Mirties glėby nesijauti mirtingas,
Vargšeli, esi visai pražuvęs!
14. Į žmogaus laivą įsilipęs,
Įveiki didžią kančios upę.
Ne laikas, o kvaily, miegoti,
Nelengva vėl gauti laivą tokįvii.
15. Kilniosios dharmos džiaugsmą tu apleidęs –
Didžiausią iš palaimų, – kaipgi dar gali
Kentėjimų šaltinyje ieškoti laimės:
Linksmybėse ir apkalbose?
16. Bebaimis, kupinas jėgųviii ir pasišventęs,
Nuolat save įveikdamas,
Kitus laikydamas lygiais sau,
Ir apsikeisdamas su jaisix,
17. Neliūdėki nevilty paskendęs:
„Nejau galiu patirti nušvitimą?“
Nes Tathagatax, tiesos skelbėjas,
Yra pasakęs tai, kas tikra:
18. „Net ir tiexi, kurie buvo andai –
Musės, vapsvos, uodai ir kirminai,
Ryžtingu atkaklumu užsitarnavo
Verčiausią ir sunkiausią išsivadavimą.“
19. Kodėl tuomet užgimęs žmogumi,
Ir gėrį gebantis atskirt nuo blogio,
Neįmanyčiau aš pasiekti tikslo,
Jei neapleisčiau Visažinio nurodymų?
20. Bijodamas minties, jog gali tekti paaukotixii
Savo ranką, koją ar ką kitą,
Nesugebu dėl neišmanymo atskirti,
Kas svarbu, o kas – niekinga.
21. Net ir kapojamas, pjaustomas, deginamas ir badomas,
Nesuskaičiuojamus kartus per amžius, vis vien nepriartėsi prie nušvitimo.
22. Bet ši nedidelė kančia priartina mano galutinį nušvitimą,
Kaip neišvengiamas skausmas pašalinant rakštį.
23. Juk visi gyduoliai negalią gydo skausmingomis priemonėmis,
Todėl iškęski mažmožį vardan didžios kančios nurimdymo.
24. Tačiau geriausias gyduolisxiii nenaudoja ir šių vaistų,
Jis net beviltiškas ligas pagydo švelniaixiv.
25. Vedlysxv pirmiausia pataria atiduoti daržoves,
Vėliau, po truputį, išmokstame atsižadėti netgi savo kūno.
26. Suvokus, kad mūsų kūnas nesiskiria nuo maistoxvi,
Argi sunku atsižadėti savo kaulų ir mėsos?
27. Išsižadėjus piktų darbų nelieka ir kančių,
Pažinimui atsidavus išnyksta proto sumaištis,
Nes proto skaudulius lemia klaidingas mąstymasxvii,
O kūno bėdas – blogi veiksmai.
28. Kūnas džiaugiasi dorybėmis, o protas mėgaujasi pažinimu.
Kas gali varginti Gailestingąjįxviii samsaroje pasiliekantį vardan kitų?
29. Vien pažadinto proto galiaxix bodhisatva sunaikina ankstesnes ydas ir kaupia dorybes.
Todėl jis žengia sparčiau net už šravakusxx.
30. Argi gali liūdėti tas, kas įsigijęs pažadinto proto ratus,
Pašalinančius visus vargus ir liūdesius, keliauja nuo džiaugsmo prie džiaugsmo?
31. Siekisxxi, atsparumas, džiugesys ir atilsis
Padeda visų gerovės labui.
Genamas kentėjimų baimės, sužadinki siekį
Ir apmąstyki jo privalumus.
32. Su šaknimis išrovęs priešininkusxxii,
Siekio, išdidumo, džiaugsmo,
Atilsio, ryžto ir savitvardos padedamas,
Uoliai stiprink savo pastangas.
33. Privalau sunaikinti aibę ydųxxiii, tiek savų, tiek svetimų.
Bent vienos jų sunaikinimui teks skirti daugybę amžių.
34. Bet savyje neaptinku net kruopelytės pastangų pašalinti nuosavas kliaudas.
Ir kaip neplyšta iš skausmo širdis – juk pasmerktas amžinai kančiai esu.
35. Privalau išugdyti daugybę dorybių,
Vardan savęs ir aplinkinių.
Daugel amžių prabėgs,
Kol bent viena iš jų sužydės.
36. Niekad nesistengiau puoselėti
Net menkiausios iš šių.
Tuščiai iššvaistytas šis toks vertingas
Man dovanotas gyvenimas.
37. Aš nešlovinau Palaimintojoxxiv, nepatyriau švenčių džiaugsmo,
Nesistengiau pažinti mokymo ir nepasotinau vargšų.
38. Nepadrąsinau baimingųjų, nepradžiuginau sielvartaujančių,
Buvau vien kaip dyglys įsčiose, motinos kančių šaltinis.
39. Stokojau aš pirmiau tikslingo ryžtoxxv, iš čia – visos mano dabarties negandos.
Kaip galima atsisakyti dharmos siekio?
40. Pats Išminčius teigė, jog siekis – visų dorybių šaknys.
O ramstis jo – apmąstymai apie [veiksmų] brandinamus vaisiusxxvi.
41. Iš blogų veiksmų gimsta kentėjimai, proto sumaištis, įvairios baimės –
Šios teisingo siekio kliūtys.
42. Nesvarbu, ko užsimanytų teisuolisxxvii,
Visur jis šlovinamas ir minta savo dorybių vaisiais.
43. Kokios laimės begeistų piktavalis,
Visur lydės jį kančios įnagiai – jo paties darbai.
44. Už dorus darbus tu gimsi erdvioje, kvapnioje ir gaivioje lotoso šerdyje, maitinamas saldžiomis Pergalingojo kalbomis. Tavo puikusis kūnas pražys iš Išminčiaus spindulių pažadinto lotoso ir apsuptas Sugatų sūnųxxviii, tu pasirodysi jam.
45. Už prastus darbus Jamos padėjėjai tau nudirs odą, o kūną įmerks į karščiausioje ugnyje išlydytą varį. Šimtai ugninių peilių ir strėlių sukapos tavo kūną į smulkiausias dalis, kurios kris ant įkaitintų geležinių grindųxxix.
46. Tad pasiryžki doriems darbams, rūpestingai juos apmąstydamas.
Pradėti derėtų nuo pasitikėjimoxxx savimi [ugdymo] sekant „Vadžradhvadža sūtros“xxxi [nurodymais].
47. Pirmiausia, prieš nuspręsdamas, imtis to ar ne, įvertinki visas aplinkybes.
Iš tiesų, verčiau nepradėti, nei pradėjus bandyti pasukti atgalios.
48. Įprotis taip [blogai] elgtis tave seks ir į kitą gyvenimą gausindamas kančias.
Kitų darbų pradėti negalėsi, pradėtų – neužbaigsi.
49. Pasitikėjimą derėtų nukreipti trimis kryptimis: į veiksmą, į menkesnius [sąmonės] teršalusxxxii ir sugebėjimus. „Aš pats tai padarysiu“, – tai pasitikėjimas veiksmu.
50. Šis pasaulis užnuodytas teršalų ir žmonės nepajėgūs sėkmingai užbaigti darbų.
Lai bus tai mano užduotis, nesu bejėgis, toks kaip jie.
51. Kodėl kiti atlieka niekinamą darbąxxxiii, kai aš greta esu?
Ar dėl puikybės mano? Verčiau sunaikinčiau aš ją!
52. Mirusio driežo akivaizdoje ir varna mėgdžioja Garudąxxxiv.
Silpnam protui net ir menkos kliūtys neįveikiamos.
53. Liūdesio nuvargintą protą lengvai pažeidžia kliūtys,
Tačiau ryžtingo ir žvalaus nenugali net dideli sunkumai.
54. Todėl apsiginklavęs atkaklumu sudorosiu kliūtį po kliūties.
Juokingas mano noras nugalėti tris pasaulius, kol sunkumai valdo mane.
55. „Įveiksiu viską ir niekam nepasiduosiu“,
Toks pasitikėjimas lydi mane, nes esu Pergalingojo liūto sūnusxxxv.
56. Nelaimingos puikybės valdomos būtybės,
Nežinančios, kas yra tikras pasitikėjimasxxxvi.
Pasitikintis savim priešui nepasiduoda,
O puikybė visados jam atveria vartus.
57. Į žemiausius pragarus puikybė veda žmones,
Nepatyrusius džiaugsmo net šiame kūne.
Jie it tarnai, mintantys nuo svetimo stalo:
Kvaili, apgailėtini ir bjaurūs.
58. Sakyki, ar gali būti kas liūdniau,
Kai visur niekinamus pasipūtėlius
Klaidingai vadina kvailiai
Savimi pasitikinčiais didvyriais?
59. Tik tas yra garbingas narsuolis,
Kas pasitikėjimu įveikia puikybę – priešą savo.
Nugalėjęs visur tykojantį priešą,
Žmonėms jis skiria savo pergalės vaisius.
60. Netgi užspeistas teršalų kariaunos
Tūkstantį kartų būki tvirtesnis.
Nepasiduoki teršalų kariaunai,
Būki kaip liūtas stirnų bandos vidury.
61. Netgi didžiausios negandos metu akys nejunta skonioxxxvii,
Todėl net sunkiausiomis akimirkomis nepasiduoki teršalams.
62. Pasišvęski visas tam darbui, kurį dabar darai.
Atsiduoki jam nepasotinamai, ryžtingai,
Kaip pergalės džiaugsmo ištroškęs lošėjas.
63. Laimės siekdami imasi žmonės veiklos,
Bet ir tuomet džiaugsmo nepatiria.
Kaip gali be darbo tinginiauti tas,
Kuriam pats darbas reiškia laimę?
64. Samsaros malonumai it medus ant skustuvo ašmenų,
Niekad nenumalšina pasitenkinimo troškulio.
Ar galima pasisotinti dorybių nektaru,
Kurio vaisiai saldūs ir naudingi?
65. Kaip išvargintas vidudienio saulės į tvenkinį paneria dramblys,
Taip ir tu, užbaigęs vieną veiklą, išsyk kibki į kitą.
66. Tačiau, senkant jėgoms, darbą atidėki kitam kartui,
O jį sėkmingai užbaigęs, atsiduoki naujo darbo troškimuixxxviii.
67. Išvenki teršalų antpuolio ir ryžtingai juos kapoki,
Tarsi kardu aštriu ginkluotas kovotum su įgudusiu priešininku.
68. Kovos įkarštyje pametęs kardą,
Karys iš baimės jį išsyk pakels.
Pametęs atidumo kardąxxxix,
Pragarą prisiminęs skubiai pakelki jį.
69. Patekę į kraują nuodai greit pasklinda po visą kūną.
Taip ir menka yda, atradusi silpniausią vietą, greit užteršia protą.
70. Lai įžadus davęsxl būna dėmesingas
Kaip verdantį garstyčių aliejų nešantis
Pro akylą budelio žvilgsnį
Ir bijantis suklupti.
71. Gyvatei įšliaužus sterblėn,
Ant kojų pašoksi kaipmat.
Tai ir miegui ar tinguliui užklupus,
Išsyk juos įveiki budriai.
72. Kiekvienąkart suklydęs pasmerk save ir pagalvok:
„Ką man daryti, kad tai nesikartotų?“
73. „Bet kokiose aplinkybėse privalau sergėti atidumą“, –
Taip galvodamas kibki į darbus ir sieki bendrystės [su vertais].
74. Atmindamas mokymą apie budrumo sergėjimąxli,
Būki nuolat pasirengęs,
Iškilus netikėtai kliūčiai,
Įveikti ją ryžtingai.
75. Vėjo kedenamas pirmyn ir atgal skrajoja medvilnės pūkas,
Taip ir tu, vedamas ryžto, auginki dvasines galiasxlii.
Septinto skyriaus pabaiga
Versta iš: BODHICARYĀVATĀRA OF ŚĀNTIDEVA WITH THE COMMENTARY PAÑJIKĀ OF PRAJÑĀKARAMATI. Sanskrit text edited by P. L. Vaidya, Buddhist Sanskrit Texts Series. Darbhanga: Nithila Institute, 1960.
ijudėjimo – be vėjo (vāyuṃ vināgatiḥ) – pasak klasikinės indų medicinos, netgi ir fizinį kūno judėjimą lemia gyvybinių galių tėkmė kūne.
iitikslingas pasiryžimas (kuśalotsāhas) – į tikslą – nušvitimą – nukreiptos pastangos, siekis, troškimas, apsisprendimas.
iiisamsaros kančioms (saṃsāraduḥkhā) – kasdieniams egzistenciniams gyvenimo kaitos, srūvos, nuolatinio tapsmo patyrimams.
ivgenamas skerdiko (caṇḍāla) – kaip jautis, nesuprantantis, jog yra vedamas skerdyklon. Mėsininko, skerdiko darbas Indijoje buvo laikomas žeminančiu, todėl jį atlikdavo žemiausio socialinio sluoksnio atstovai – neliečiamieji, čandalos.
vMirties valdovo (yamena) – panindiškose religinėse tradicijose mirties ir anapusinio pasaulio valdovas yra Jama. Ikonografijoje jis dažniausiai vaizduojamas kaip pikta, tamsiaodė, raudonakė dievybė, rankoje laikanti kilpą, kuria pagauna mirusiuosius. Budizmo kosmologijoje jis taip pat yra ir vienos iš šešių būties ir atgimimo sferų (loka) – pragaro (naraka) teisėjas bei vyriausiasis prievaizdas.
vigyvenai tu it žuvis (jīvamatsya iva) – šiame ir kitame posme pasitelkiama nuolat baimėje ir nežinomybėje gyvenančios, maistui auginamos žuvies alegorija.
viiNelengva vėl gauti laivą tokį (iyaṃ naurdurlabhā punaḥ) – budistiniu požiūriu, žmogaus kūnas ir žmogiška egzistencija yra išskirtiniai kitų gyvybės pavidalų kontekste, nes suteikia kryptingų, sąmoningų pastangų ir išsivadavimo galimybę.
viiikupinas jėgų (balavyūha)… – pasak „Buddhist Hybrid Sanskrit Dictionary“, tai nėra fizinė, bet iš kontempliacijos kylanti psichinė jėga.
ixKitus laikydamas lygiais sau… apsikeisdamas su jais (parātmasamatā… parātmaparivartanam) – čia turimos omenyje kituose šios knygos skyriuose (8.90) aprašomos bodhisatvos pratybos, kuriomis mokomasi žvelgti į kitas gyvas būtybes kaip į save patį bei empatiškai išgyventi kitų patiriamas kančias bei džiaugsmus.
xNes Tathagata… (yasmāt tathāgataḥ) – metaforinis Budos epitetas, reiškiantis „taip nuėjęs“ arba „taip atėjęs“ į nušvitimą.
xiNet ir tie… – užuomina į tai, kad ir nušvitimą patyrę Budos ir bodhisatvos kadaise buvo bejėgiai vabzdžiai ir tik dėdami pastangas tapo tuo, kas yra. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ne tik šis posmas, bet ir visas poemos skyrius aiškiai pabrėžia kryptingų, tikslingų žmogaus pastangų svarbą, taip paneigiant dar gajus Vakaruose budizmo, kaip pasyvios, susitaikančios su aplinkybėmis ir karmos determinizmu tradicijos, stereotipus.
xiigali tekti paaukoti… – esama daug budistinių istorijų, iliustruojančių bodhisatvos kelią link Budystės (buddhatva) paaukojant savo kūną kitų reikmėm. Sakoma, jog ir pats Buda viename ankstesnių savo gyvenimų paaukojo savo gyvybę badaujančiam tigrui, idant šis neliestų savo jauniklių.
xiiigeriausias gyduolis (varavaidyo)… – nuo pat ankstyviausių budizmo laikų Buda buvo vadinamas gyduoliu (vaidya, bhaiṣajya guru), suteikiančiu svarbiausią vaistą nuo žemiškų kančių – išsivadavimo priemones. Budizmo mokymas pateikiamas keturių tauriųjų tiesų apie kančią pavidalu, primenančiu tradicinės indų medicinos schemą: ligos diagnozė, ligos priežasties nustatymas, ligos raidos prognozė ir galiausiai – gijimą laiduojantys vaistai.
xivpagydo švelniai (madhureṇopacāreṇa)… – žodžių žaismas, galintis reikšti ir „saldžiu elgesiu“, ir „švelniu gydymu“, – t. y. ne kokiais nors vaistais, o psichologinėmis pratybomis ir etine laikysena.
xvVedlys (nāyakaḥ)… – Buda, arba mokytojas, pataria lavinti dosnumą, kitiems atiduodant daržoves (śāka) ir panašų maistą.
xvikūnas nesiskiria nuo maisto… – ankstyvasis theravados budizmas, siekdamas padėti išsivaduoti protui iš tapatinimosi su kūnu, suformavo sudėtingą daugiapakopę meditacinę sistemą, mokančią žvelgti į savo kūną tarsi iš šono, kaip į mėsą. Daug dėmesio tokioms pratyboms skiriama ir 5 amžiaus Buddhaghoṣos parengtoje theravados budizmo meditacijos enciklopedijoje „Visuddhimagga“ („Tyrumo kelias“).
xviiklaidingas mąstymas (mithyākalpanayā)… – pažodžiui „netinkamas vaizdijimas“ ar klaidingas patirties konceptualizavimas. Būtent šias dvi svarbias reikšmes specifinis terminas kalpanā turi budizmo epistemologijoje. Madhjamikos ir jogačaros filosofinėse mokyklose šiuo terminu apibūdinamas įsivaizduojamas pasaulis, kuriančioji, vaizdinius išorėn projektuojanti sąmonės geba, kuri slepia tikrovę ir neleidžia matyt daiktų tokių, kokie jie yra (yathabhūta). (Žr. „Buddhist Hybrid Sanskrit Dictionary“, p. 173.)
xviiiGailestingąjį (kṛpāluḥ)… – dar vienas Budos epitetas, kuriuo apibūdinama bodhisatvų ir Budų pasiaukojantį elgesį motyvuojanti atjauta (karuṇa).
xixpažadinto proto galia (bodhicittabalād)… – bodhicitta – reikšminga mahajanos budizmo sąvoka, reiškianti „į nušvitimą nukreiptas protas“ ar „nušvitimo intencija“. Nepaisant šios sąvokos pirminės semantikos, bodhičita nėra vien minčių apie nušvitimo galimybę puoselėjimas, kaip dažniausiai interpretuojama; pirmiausia tai totalus bodhisatvos apsisprendimas, atsivėrimas ar nuolatinis egzistencinis atsigręžimas į tikrąją, tyrą Budos prigimtį savyje.
xxUž šravakus (śrāvakebhyo)… – šravakai, pažodžiui „klausytojai“, – ankstyvojo theravados budizmo sekėjai, kurie siekia pačių nušvitimo, todėl žengia sparčiai, gi mahajanos tradicijoje bodhisatvos yra davę įžadus pirma padėti išsivaduoti visoms gyvoms būtybėms ir tik tuomet siekti asmeninio nušvitimo. Tačiau šiame fragmente pabrėžiama, kad bodhisatva vien nušvitimo intencija naikina ankstesnes ydas ir aplenkia kelyje šravakus. Theravados sekėjai nesutinka su tokiu jų motyvacijos vertinimu, teigdami, kad tik pats išsivadavęs gali padėti kitiems.
xxisiekis (chanda)… – čia turimas omenyje ne kūniškas troškimas (kāma chanda), bet dvasinis ar dharminis siekis (dharma chanda). Kaip yra geri ir blogi darbai, taip skiriami ir geri ar blogi siekiai. Dharminis siekis turėtų būti pamatiniu bodhisatvos veiklos motyvu, apie kurį kalbama kiek toliau, 39–40 skyriaus posmuose.
xxiiišrovęs priešininkus (vipakṣamunmūlya)… – čia turimi omenyje antrame skyriaus posme minimi keturi atkaklumo priešai: dykinėjimas, tuštybė, savęs paniekinimas ir neviltis. Pasak komentatoriaus Prajñākaramačio, tik juos įveikus įmanoma kovoti su didžiuoju priešu – sąmonės teršalais (kleśas). Budizmas, kaip ir jogos tradicija, kovai su ydomis naudoja transformacijos metodą, išnaudojantį kiekvienos ydos energijos potencialą, ją nukreipiant priešinga kryptimi, t. y. ydai priešpriešinant ir sąmoningai puoselėjant pozityvią savybę ar dorybę. Plg. „Kai ima varginti ydingos mintys, puoselėki jų priešybes“ (Patandžalis, „Yoga sūtra“, II. 33–34).
xxiiiydų (doṣa)… – budizme nėra teologinės abraomiškųjų religijų nuodėmės sampratos, juolab – pirminės nuodėmės. Todėl verčiant naudojamos etinę konotaciją turinčios sąvokos „blogis“, „piktadarystė“ (pāpa) ar „yda“ (doṣa).
xxivnešlovinau Palaimintojo (bhagavatpūjām)… – iš sanskrito šaknies bhagya – „sėkmė“, „dalis“, „laimė“ – kildinamas terminas bhagavan hinduizme reiškiantis „valdovą“, „viešpatį“, naudojamas ir kaip Budos epitetas.
xxvdharmos siekio (dharmacchanda)… – tas pats tikslingas ryžtas vadovautis Budos mokymu.
xxviapmąstymai apie [veiksmų] brandinamus vaisius (vipākaphalabhāvanā)… – kitaip tariant, ryžtas ar siekis gyventi pagal Budos mokymą gimsta iš nuolatinės savo veiksmų galimų pasekmių-vaisių refleksijos.
xxviiteisuolio troškimai (manorathaḥ)… – pažodžiui „proto geismai“.
xxviiiSugata – kaip ir Tathagata yra Budų epitetas, reiškiantis „gražiai nuėjęs“ arba „pasiekęs gėrį“, tai yra tas, kuriame „suėjusios“, susirinkusios visos verčiausios savybės. Šiame ir kitame posme Šantideva aprašo skaidrią Budos Amitabhos Sukhavati šalį, minimą svarbiame ir visoje Rytų Azijoje populiariame mahajanos budizmo devocionaliame tekste „Sukhāvatīvyūha sūtra“. Amitabha, būdamas bodhisatva, davė keturiasdešimt aštuonis įžadus, tarp jų ir pažadą sukurti šią laimės (sukha – „laimė“) šalį visiems, kurie juo tiki. Tai savotiškas budistinis rojus, kuriame visi yra lygūs, moterys atgimsta vyrais, visų kūnai švyti it auksiniai ir turi trisdešimt du tobulumo ženklus, kuriuos turėjo pats Buda. Visi šioje šalyje atgimsta iš lotoso žiedo, prisimena savo ankstesnius gyvenimus, turi dievišką regą ir klausą, sugeba skraidyti ir skaityti kitų būtybių mintis, visi patiria nušvitimą vien klausydami saldaus Budos balso. Panašu, jog šie du posmai yra kurio nors kito, neidentifikuoto budistinio teksto citatos arba vėlesnis intarpas.
xxixGana įprastas visose Indijos religijose pragaro (naraka) aprašymas, kuriame vyrauja karštis ir kitos kančios. Bene seniausias budistinis pragaro aprašymas pateikiamas pali kanono „Devadūta–suttoje“ („Majjhima Nikāya“, 130). Tačiau budistinis pragaras nėra amžina kentėjimų vieta, jis labiau primena krikščionišką skaistyklą, iš kurios sugrįžtama atgalios į gyvenimą.
xxxPasitikėjimo (mānaṃ)… – pirminė šio žodžio reikšmė „puikybė“, „išdidumas“ ar „savimana“, tačiau šiame kontekste ji turi pozityvią reikšmę, kaip pasitikėjimas, tvirtybė ar savarankiškumas.
xxxi„Vajradhvaja sūtra“ – iki mūsų dienų neišlikęs mahajanos budizmo tekstas, kurio fragmentai išsaugoti kitame svarbiame paties Šantidevos kūrinyje „Śikṣāsamuccaya“ – „Pamokymų rinktinė“.
xxxiiį menkesnius [sąmonės] teršalus (upakleśa)… – sąvoka „klešos“ budizmo psichologijoje ir epistemologijoje nusakomi psichoemociniai afektai, teršalai ar pažodžiui „skauduliai“, kurie iškyla nesąmoningame lygmenyje kaip motyvuojančios varos ir it skirtingų spalvų filtrai iškreipia individų pasaulio suvokimą. Mahajanos budizmas greta šešių didžiųjų sąmonės teršalų (mūlakleśa) – prieraišumo, pykčio, neišmanymo, puikybės, dvejonės ir nuostatos (dṛṣṭi), mini dar dvidešimt keturis (o kiti tekstai, pvz., „Mahāparinirvāṇa sūtra“ net penkiasdešimt) menkesnius ar antrinius teršalus, kylančius iš pirminių, tokius kaip pavydas, užmaršumas, vangumas, pagieža, konfliktiškumas ir pan. Tad Šantideva apdairiai pataria vidinį tobulėjimo darbą pradėti nuo menkesnių teršalų atpažinimo ir įveikimo, užuot kibus į kovą su didžiaisiais teršalais, kurioje galima patirti nesėkmę.
xxxiiiniekinamą darbą (nīcaṃ karma)… – tradicinėje Indijoje darbų pobūdis ir, atitinkamai, profesijos atspindėjo visuomenės hierarchinę stratifikaciją, todėl niekinami, žemi darbai bylojo apie žemą kastinę padėtį. Budizmas nepripažino kastų sistemos ir kovojo su visuomenėje įsitvirtinusiu požiūriu apie niekinamus darbus.
xxxivGaruda (garuḍā – „ryjantysis“) – Azijos tautų mitologijoje dievišką išmintį ir galią simbolizuojantis mitinis paukštis, paukščių valdovas, mintantis gyvatėmis.
xxxvesu Pergalingojo liūto sūnus (jinasiṃhasuto hyaham)… – t. y. Budos sūnus.
xxxviČia Šantideva apibūdina tiek neigiamą, tiek teigiamą to paties žodžio māna reikšmę, kuris verčiamas kaip reikšminga savybė – pasitikėjimas ir jo priešybė – puikybė.
xxxviiakys nejunta skonio (na rasaṃ cakṣurīkṣate)… – net didžiausio sukrėtimo metu rega negali pradėti justi skonio ar garso, t. y. išlieka nepakeitusi savo funkcijų; taip ir žmogui sunkiausiomis akimirkomis derėtų išlikti tvirtam ir nepasiduoti afektų poveikiui.
xxxviiitroškimui (tṛṣṇayā)… – nors įprastai budizmo tradicijoje troškimui suteikiama neigiama reikšmė, troškimas laikomas visų žemiškų kentėjimų priežastimi ir besisukančio samsaros rato varikliu, tačiau poemos autorius ir vėl jį panaudoja pozityvia reikšme, kaip veiklos motyvą.
xxxixatidumo kardą (smṛtikhaḍgaṃ)… – tai viena svarbiausių meditacinės budizmo praktikos sąvokų, vienas iš septynių nušvitimo veiksnių, kurio lavinimui skirtas visas devintas šios poemos skyrius. Būdravimo (pali k. sati, sanskr. smṛti) sąvoka, angliškai verčiama kaip „mindfulness“, yra kilusi iš vediškos tekstų memorizavimo tradicijos ir pirmine etimologine reikšme nusako „at-mintį“, „prisiminimą“. Tačiau budizmo psichologijos kontekste žodis reiškia fokusuotą dėmesingumą, sutelktą atidą, būdravimą, kryptingą stebėjimą. Jai artima yra kita svarbi budistinė sąmoningumo (samprajanya) sąvoka, daugiau pabrėžianti būdravimo ar dėmesingumo plotį, erdviškumą. Kai smṛti yra fokusuotas dėmesingumas, nukreiptas į kūno, kvėpavimo, pojūčių ar minčių stebėjimą, tai samprajanya (nuo sanskr. sam-prajñā – „aiškiai suvokti“, „pilnai suprasti“) akcentuoja platesnį ir bendresnį dėmesingą įsisąmoninimą ar dėmesingumo sąmoningumą, bet ne mentalinį ar konceptualų supratimą. Kol kas nenusistovėjo lietuviškas šių terminų vertimas, todėl poetinio, o ne meditacinių apmokymų teksto vertimo kontekste esame linkę versti vienu žodžiu – „atidumas“.
xlįžadus davęs (vratī)… – turimas omenyje bodhisatvos duodamas įžadas pirmiausia išgelbėti visas gyvas būtybes iš kentėjimų ir atgimimų rato, ir tik tuomet įžengti į galutinį nušvitimą.
xliAtmindamas mokymą apie budrumo sergėjimą (apramādakathāṃ smaran)… – čia minimas ketvirtas šios poemos skyrius, skirtas proto budrumo sergėjimo aptarimui. Proto budrumas ar sutelktumas (sanskr. apramāda, pali k. appamāda – „blaivumas“) artima sąmoningumui (samprajanya) sąvoka, tačiau ji apibūdinama kaip priešinga išblaškumui, aplaidumui, chaotiškumui, apsvaigimui būsena (pramāda). Tai savo paskutiniuose priešmirtiniuose žodžiuose, aprašytuose pali kanono „Mahāparinibbāṇa Suttoje“, pabrėžia ir Buda: „Visi dariniai yra laikini, tad budriai siekite [išsivadavimo]“ (vayadhammā saṅkhārā appamādena sampādethā).
xliiauginki dvasines galias (ṛddhiścaivaṃ samṛdhyati)… – budizme minimos šešios ar aštuonios ekstraordinarios galios (sanskr. ṛddhi, pali k. iddhi), kurios atsiskleidžia įvaldžius aukštesnes meditacinių pratybų pakopas: vaikščiojimas per vandenį, skraidymas, minčių skaitymas ir pan. (Žr. „Iddhipāda–vibhaṅga Sutta“, pali kanono „Saṃyutta Nikāya“, 51.20.)