Catherine Malabou. Intelektualumo metamorfozės

2021 m. Nr. 2

Iš prancūzų k. vertė Daina Habdankaitė

Viena žymiausių nūdienos filosofių – Catherine Malabou (g. 1959) – kelia itin aktualius klausimus technologijų eroje. Originalią filosofijos mintį pradėjusi plėtoti nuo Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio mąstymo įkvėpto plastiškumo koncepto, filosofė netruko imti taikyti sunkiasvorių idėjų naujam žodynui apie smegenų veiklą grįsti. Nuo antikos laikų niekaip nenykstanti kūno ir proto ar, jei norite, kūno ir sielos, tįsiosios ir mąstančiosios substancijų, priešprieša šiandien pasirodo nebeproduktyvi, kai tenka kalbėti apie neuromokslų atradimus, dirbtinį intelektą ir žmogaus–technikos santykį. 2017 m. išleista C. Malabou knyga „Métamorphoses de l’intelligence“ skirta intelekto ir intelektualumo permąstymui, kuriuo grindžiamas vidurio kelias tarp intelekto kaip objekto ir intelekto kaip savybės. Viename interviu tiesiai šviesiai paklausta, kas yra intelektualumas (intelligence), filosofė atsako taip: „Intelektualumas ne yra, o veikia. Tai jokiu būdu ne substancija, ne kas nors, ką turime, kaip kad turime organus, o veikiau dinamika. Intelektualumas steigia santykius, ryšius tarp daiktų, asmenų, idėjų, mašinų…“

Šį „buvimo tarp“ modusą gerai atspindi iššūkis, kuris kyla verčiant pagrindines C. Malabou tekste vartojamas sąvokas. Tiek prancūzų, tiek lietuvių kalboje stokojama veiksmažodžio su lotyniškąja intellect- šaknimi. Dėl šios priežasties intelektas (intellect) ir intelektualumas (intelligence) veikia kaip statiškos sąvokos, žyminčios objektą arba savybę. Tačiau intelektinės veiklos procesualumas, jos aktyvumas yra būtent tai, ką apmąstyti siekia filosofė, pati pripažindama sąvokinį sunkumą. O lietuvių kalboje susiduriame su papildoma kliūtimi, mat jau įprasta tapo mašinines protingumo formas įvardyti dirbtinio intelekto vardu, nors kitose kalbose vartojama būdvardinė sąvokos forma, turinti daugiau savybės, o ne daiktiškumo konotacijų – intelligence, intelektualumas. Siekdama išlikti arčiau C. Malabou idėjos esmės bei norėdama išlaikyti atpažįstamą įtampą tarp intelekto kaip objekto ir intelekto kaip savybės, nusprendžiau užmerkti akis prieš nusistovėjusį dirbtinio intelekto terminą, nes norėčiau, kad mąstymas ir permąstymas sklistų ne surambėjusiomis sąvokų jungtims, o naujomis idėjų sinapsėmis.

 

Intelektualumo istorija ir konflikto anatomija

XIX–XX a. sandūroje moksliškai plėtojant intelektualumo sąvoką atsivėrė vienas svarbiausių modernybės teorinių kovos laukų¹. Psichologai, istorikai, filosofai ir biologai ginčijasi dėl svarbos dalyko, kuris pasirodo kaip labai sena ir sykiu labai nauja sąvoka. Ambicinga šios naujienos teorinė sandara nuo pat pradžių yra konfliktiška. Viena vertus, kaip sielos, pažinimo gebų ir psichinio gyvenimo kartu paėmus persvarstymas, intelektualumas atlieka tokį patį vaidmenį, kokį protas atliko Apšvietos amžiuje. Kita vertus, panašu, kad jis kelia grėsmę pačiam protui². Išties, jo viešpatavimą lydi tokios sąvokos, kaip matas, skalė ir bandymas, kurie atrodo kaip didžiuliai universalumo priešai.

Intelektualumo krizė ypač aštri Prancūzijoje. Mokslinei intelektualumo sąvokai iškilus psichologijos lauke, filosofai su Bergsonu priešakyje nieko nedelsę paskelbė karą galimam josios įsigalėjimui. 1888 m. Théodule’is Ribot Paryžiaus Collège de France įsteigia psichologijos katedrą, sekdamas Vokietijoje pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją³ įkūrusio Wilhelmo Wundto pavyzdžiu. Ribot katedra atidaryta metai prieš išleidžiant veikalą „Apie tiesioginius sąmonės duomenis“⁴. 1892 m. Alfredas Binet atvyksta į Sorboną, kur vadovauja fiziologinės psichologijos laboratorijai. Kai 1901 m. Bergsonas priimamas į Collège de France, visa jau tarsi paruošta susidūrimui.

Psichologams teigiant, kad intelektualumo sąvoka apima empirinių duočių seką, filosofams atrodo, kad šiems nepavyksta jo apibrėžti ir paaiškinti, ką reiškia „būti intelektualiam“⁵. Tarytum intelektualumas egzistuotų neturėdamas būties. Tai klaidinimas. Nėra tokio „bandymo“, kuris turėtų ontologinio įrodymo vertę.

Žymieji intelekto testai, kurių pirmoji versija pasaulį išvydo 1905 m. Prancūzijoje (Binet-Simono skalė) ir kurie nesiliauja tobulėti ir plisti visoje Europoje bei Jungtinėse Valstijose, pasirodo kaip teorinė ir sykiu politinė grėsmė. Kvantifikavimas neišvengiamai reiškia nelygybę. Simonas tai pats paskelbia kartu su Binet parašyto veikalo „Mažų vaikų intelektualumo raidos matavimas“ pratarmėje: „Mūsų instrumentas [Binet-Simono skalė] įtvirtino žmonių nelygybės idėją kitu pagrindu nei miglota nuojauta“⁶. Taip intelektualumas nepagrįstai tampa žmonių nelygybės pagrindu.

Filosofams pasinaudojus tuo, kad lotyniškasis intelligentia reiškia būtent „gebą suprasti“, o priešdėlis inter ir šaknis legere (rinktis, skinti) arba ligare (jungti) leidžia [šį žodį] suprasti kaip gebą steigti santykius tarp dalykų, jie noriau ima vartoti „intelekto“ sąvoką⁷. „Intelektu“ dažniausiai verčiamas aristoteliškasis nous. XVII a. lotyniškojo intellectus atitikmeniu tampa „suvokimas“ [l’entendement] ir ima dažnai pakeisti intelekto sąvoką. Vis dėlto suvokimas ne ką labiau nei intelektas leidžiasi apibrėžiamas kaip galimas vertinti ir skirtingų subjektų skirtingai besireiškiantis psichologinis esinys.

Jau graikų filosofijoje pirmenybė visuomet teikta suprantamumui [l’intelligibilité], o ne intelektualumui [l’intelligence]. To, kas suprantama, intelektualumas [l’intelligence de l’intelligible] – theoria – numato dalyvavimą idėjoje, kaip kad dalyvaujama spektaklyje – nesikišant ir „neveikiant“. Žinoma, ir nekuriant konkuravimo santykių tarp žiūrovų. Plėtodamiesi mąstančio subjekto rėmuose, modernieji „suvokimo“ atvejai išlaiko ne ką mažesnį neutralumą individualių variacijų klausimu. Visų XVII a. plėtotų suvokimo apibrėžimų ištakos siekia kantiškojo „transcendentalumo“ apibrėžimą. Šis veikia kaip kuo tikriausias apsauginis barjeras nuo bet kokio psichologijos mėginimo konstituoti logines operacijas. Kantiškasis transcendentalumas tam tikra prasme yra ready-made, išankstinė struktūra, kuri, nors nėra įgimta, užkerta kelią bet kokiam ištakų klausimui.

„Kūrybinėje evoliucijoje“ vystydamas ypatingą filosofinį intelektualumo klausimą, Bergsonas būtent ir siekia intelektualumą išlaisvinti iš teorinio kalėjimo, į kurį psichologinis pozityvizmas mėgina jį uždaryti⁸. Jis kovoja su, viena vertus, Hyppolite’o Taine’o vizija, išplėtota 1870 m. pasirodžiusioje knygoje „Apie intelektualumą“⁹ ir, kita vertus, su Binet, savo priešininku amžininku. Bergsonas pradeda nuo teiginio, kad intelektualumo ištakos nėra individualioje geboje, o jis veikiau yra gebėjimas prisitaikyti. Iš čia kyla iš pirmo žvilgsnio stulbinančios intelektualumo, kaip iš gyvybės kylančio abstrahavimo, tendencijos. Įsivaizduoti, piešti, projektuoti ir schematizuoti – tai būtinybės prisitaikyti produktai. Iš šio pirmojo intelektualumo apibūdinimo plaukia daug vėlesnė jo kaip „pažinimo gebos“ samprata¹⁰.

„Intelektualumas, kokį jį, suformuotą evoliucijos eigoje, savyje aptinkame, yra iškirptas iš kažko žymiai platesnio ar, veikiau, tėra neišvengiamai suplokštinta reljefiškos giluminės tikrovės projekcija“¹¹.

Tam, kad pasirodytų ši gilesnioji „tikrovė“, reikėtų tirti ne psichologiją, o pačią evoliuciją. Kartu „filosofija [vienintelė tegali] mesti išbandymą tikrai intelektualumo genezei“ pradedant nuo gyvybės, o ne nuo psichologinių duočių.

Vis dėlto paradoksaliu būdu intelekto genezė vykdoma ne paties intelektualumo ar juolab ne tik jo. Iš tikrųjų tai ir yra visas sudėtingumas: iš gyvybės atsiradęs, intelektualumas jai atsuka nugarą. Jis „apibrėžiamas kaip natūralus gyvybės nesupratimas“¹².

Ką tai reiškia? Anot Bergsono, intelektualumas „yra į išorę atgręžta gyvybė, besieksteriorizuojanti savo pačios atžvilgiu, sau pritaikydama organizuotos gamtos veiksmus ir taip juos nukreipdama. <…> Neapgręžęs savo prigimtinės krypties ir neatitrūkęs nuo savęs paties, jis [intelektualumas] negebėtų mąstyti tikro tęstinumo, tikroviško judrumo, abipusio įsiskverbimo ir, apibendrinant, šios kūrybinės evoliucijos, kuri ir yra gyvybė¹³.

Apibūdintas išoriškumo ir atstumo sąvokomis, jis žvelgia tik priešais save bei sutvirtina ir užfiksuoja viską, prie ko prisiliečia. Vos nutaręs paimti save kaip objektą, intelektualumas suakmenėja. Tai, kas biologiška ir simboliška, negali vienas kito suprasti.

Veikale „Mąstymas ir judantysis“ Bergsonas teigia, kad intelektualumas gyvybę mato tik lūžtant spinduliams „prizmėje, kurios vienoje pusėje yra erdvė, o kitoje – kalba“¹⁴. Fizinį kietųjų kūnų tįsumą atitinka mentalinis žodžių sudėjimas šalimais. Abiem atvejais pirmykštė vienovė projektuojama, artikuliuojama ir segmentuojama. Visuomet anapus savęs paties, ištemptas ir atskirtas, intelektualumas nepajėgus suvokti savo paties ištakų. Norint jį nukreipti jo šaltinio – gyvybės – link, psichologija niekuo negali būti naudinga. Biologija taip pat neišvengia prizmės lūžio. Iš tiesų, biologinės evoliucijos teorijos paverčia šuolį nepajudinamu arba aprašydamos jį mechaniniais terminais, arba nusikreipdamos į tikslingumą, kad paaiškintų niekaip kitaip nenuspėjamas mutacijas.

Tad kaip intelektualumas gali judėti „prieš savo kilmę“¹⁵, iš naujo atrasti savo pirmosios formos, instinkto, prisiminimą ir pasiekti, kad šis jam ką nors atskleistų apie jo simpatiją gyvybės atžvilgiu – simpatiją, apie kurią psichologija ir biologija tyli? „Intuicijai“, kurią Bergsonas taip pat vadina „mąstymu“, skirta vykdyti šį simbolinį intelektualumo atsivėrimą, kuriuo apgręžiama jo įprastinė tėkmė. Intuicija yra „nesuinteresuotu virtęs instinktas, įsisąmoninęs save patį, gebantis reflektuoti savo objektą ir jį išdidinti iki begalybės“¹⁶. Be šio „išdidinimo“ mąstymo link ir dėl jo intelektualumas liktų be jokio protingumo. Apie intuiciją Bergsonas rašo: „Šiuo žodžiu žymime metafizinę mąstymo funkciją; visų pirmiausia glaudų dvasios pažinimą dvasia“¹⁷. Intuicija intelektualumui teikia dvasią, kitaip tariant, būtį, kurios šis neturi.

Nors būdvardis „intelektualus“ Bergsono tekstuose kartais vartojamas kaip vienas iš kokybinių intelektualumo apibūdinimų, jis dažniausiai iškart susiejamas su intuicija ir nurodo į artimą dvasios ir gyvybės santykį. Filosofui būtent intelektas [l’intellect], pirmykštė šio artimo santykio vieta, ima viršų intelektualume [l’intelligence]. Daug pasako tai, kad „Kūrybinės evoliucijos“ vertėjas į anglų kalbą intelligence verčia pramaišiui tai intelligence, tai intellect, tad taip stokodamas griežtumo veikiausiai lieka ištikimas giliausiajai Bergsono intencijai išprovokuoti, jog antroji sąvoka užgožtų pirmąją¹⁸.

Tuo pat laikotarpiu Proustas pradeda savo „Prieš Sainte‑Beuve’ą“ žymiuoju pareiškimu: „Kasdien intelektualumą vertinu vis mažiau“¹⁹. „Prarasto laiko beieškant“ savo visuma rezonuoja su bergsoniškuoju nepasitikėjimu psichologijos ir mentalumo galia, kurie esą nukreipia kūrybą nuo jos intuityviųjų ištakų ir „gelmės“ turtus pakeičia teorija.

„Kasdien vis aiškiau suprantu, kad rašytojas tik anapus [intelektualumo] gali iš naujo užgriebti ką nors iš mūsų impresijų, kitaip tariant, pasiekti ką nors kylančio iš jo paties ir vienintelio sudarančio meno materiją. Ką intelektualumas mums pateikia praeities vardu, yra visai ne tai“²⁰.

Tad nenuostabu, jog modernaus prancūziškojo mąstymo apie intelektualumą genealogija nuolatos lydima samprotavimų apie pamišimą, pradedant nuo Flaubert’o, tęsiant Proustu iki pat Valéry. Atrodytų, kad toks samprotavimas turėjo ateities pranašumą, lyginant su konceptualiu intelektualumo konstravimu, nuo kurio, reikia pripažinti, liko priklausomas. Vis dėlto vėliau tokių filosofų, kaip Deleuze’as ar Derrida, mąstyme būtent pamišimas, o ne intelektualumas galiausiai įgijo „iš tikrųjų transcendentalinio klausimo objekto“²¹ statusą. Pamišimas yra dekonstrukcinis intelektualumo fermentas, gyvenantis jo šerdyje. Intelektualumą persekioja ir neišvengiamo pamišimo spąstus jam spendžia dvi dar Bergsono aprašytos savybės: prigimtinumas ir automatizmas. Psichologų turimas omenyje intelektualumas visuomet vienokiu ar kitokiu būdu sugrąžina prie gimimo duoties ir sykiu mechanizmo pasyvumo bei tam tikros formos. Tuo pačiu žodžiu – „intelektualumas“ – apibūdinamas ir genialumas kaip natūralus intelektualumas, ir mašina kaip dirbtinis intelektualumas, arba dirbtinis intelektas. Gabumas yra tarsi variklis – jis užvestas judėti be niekieno pagalbos ir pats iš savęs niekuomet neišeina. Šia prasme jis yra idiotiškas.

„Apsaugos nuo dirgiklių“ pabaiga

Pasipriešinimas biologiniam ir mechaniniam determinizmui paskatino XX a. antros pusės filosofus jiems priešpastatyti neperkalbamą pasipriešinimą psichologijos ir biologijos pretenzijoms – pasipriešinimą, kurį dažnai lydi gili technofobija. Šios tendencijos ateina iš labai toli ir palieka pėdsakus, kaip matysime, net Georges’o Canguilhemo mąstyme ir vėlesnėje „biopolitikos“ sąvokų ekonomijoje.

Siena tarp intelektualumo ir intelekto, tarp dvigubos – biologinės ir simbolinės – intelektualumo prigimties iki visai nesenų laikų vaidino to, ką Freudas įvardija „apsauga nuo dirgiklių“²², vaidmenį kaip apsaugos nuo psichinių įsibrovėlių dispozityvas. Jis turėtų užkirsti kelią pavojingai sąvokai – psichologų intelektualumui, kuris graso normalizuoti, standartizuoti ir instrumentalizuoti mąstymą ir elgseną.

Iškart būtina konstatuoti, kad šis apsauginis dispozityvas šiandien nebenaudojamas, o „intelektualumo“ sugrįžimas kognityvizmo eroje yra viena pagrindinių beprasidedančio XXI a. teorijos sričių.

Paranojiška reakcija intelektą redukavus į du apibrėžimus – neuronų ir kibernetikos – vis dar, be abejo, stipri. Tačiau ji neturi ateities. Riba tarp intelektualumo ir intelekto, smegenų ir intelekto, mašinos ir intelekto, natūralaus ir dirbtinio intelektualumo tapo tokia akivaizdžiai trapi, kad biologijai, mechanikai ir simbolikai tampa nebeįmanoma aiškiai išsidalinti veikimo sričių. Kognityvizmo era – tai naujosios mokslinio proto ekonomijos pavadinimas, kuriuo empirinėms ir biologinėms mąstymo duotims suteikiama svarbiausia vieta, kasdien pamažu trinant skirtumą tarp smegenų ir jų kibernetinės replikos.

Pusiausvyra ir metodas

Nėra taip, kad ir šiuolaikinė intelektualumo sąvoka nebūtų reikalinga kritinės analizės. Tačiau tokia analizė gali būti plėtojama tik kaip reakcija, antraip aktyvuosis jos pačios pamišimas… Tad kaip tuomet rasti tinkamą būdą kalbėti? Kaip išvengti konflikto ir binarinių opozicijų, neprarandant budrumo?

Kitokį būdą prieiti prie intelektualumo atradau skaitydama Dewey’į ir Piaget. Jis kitoks nei konfliktas su intelektu ar kritine prasme. Kitoks nei reakcija į biologiją ir techniką. Dewey’is ir Piaget – filosofas ir psichologas – vieninteliai iškėlė į dienos šviesą tai, ko tiek psichologijai, tiek filosofijai trūko nuo pat pradžių, t. y. intelektualumo apibrėžimo per jį patį – aiškaus ir griežto, kurio neišsemtų joks sinonimas ir kuris, mėgindamas išsaugoti savo galią, neatsigręžtų pats prieš ją ir jos neapribotų kaip gebų ar kvantifikuojamų veiksnių visumos. Kitaip tariant, jiedu vieninteliai intelektualumą iškėlė kaip mokslinę problemą, o ne sprendimą. Jų prieigos leidžia aiškiai pamatyti sudėtingą ir daugiaprasmį sąvokos, kuriai iki šiol trūko epistemologinio profilio, likimą.

Piaget teigia, kad intelektualumo tyrimo išeities taškas yra būtent atsisakymas intelektualumą laikyti išeities tašku. Anot jo, intelektualumas „yra taškas, į kurį atvykstama“²³. Jis niekuomet nesutampa nei su gabumu, nei su įgimtų dispozicijų visuma. Jis veikiau pasirodo kaip procesas, nuolat besiskleidžiantis tarp „dvasios ir organizmo gyvybės“²⁴. Priešingai, nei teigia Bergsonas, intelektualumas nėra gyvybei nugarą atsukanti logika, o veikiau užima tarpinę padėtį tarp logikos ir gyvybės, sudarydamas sąlygas susitikti mąstymo kategorijų raidai ir organiniam augimui. Tad intelektualumo tyrinėjimas vyksta „tarp biologinių prisitaikymo teorijų ir bendrųjų pažinimo teorijų“²⁵.

Šis „tarp“ yra paradoksali erdvė, nes žymi a priori konstituotą vietą. Intelektualumas yra progresyvus darinys, kuris akivaizdžiai nesusidaro pats, jau nekalbant apie loginę sprendimo struktūrą, kuri bet kokiam patyrimui lieka išoriška. Nors ir duota iš anksto, ši struktūra dar tik turi išsivystyti. Dėl šios priežasties psichologija yra visų pirma vaikystės psichologija. Piaget vaikystę laiko to, kas jau konstituota, raidos vieta. Tarp a priori ir a posteriori esama genezės ar, veikiau – ir tai ypatingai įstabus aspektas – epigenezės. Genetinė psichologija iš tikrųjų yra epigenetika. Epigenetika yra kitas intelektualumo pavadinimas. Vėlgi, epigenezės dinamika neveda prie kokio nors sudaiktinimo, kokios nors substancinės ar esminės būsenos, o veikiau prie to, ką Piaget vadina pusiausvyra – mobilaus stabilumo tašku tarp visų individo intelektinių, moralinių ir afektyviųjų tendencijų. Nuolatiniame derybų judėjime intelektualumas atsiduria tiksliai tarp to, kas transcendentalu, ir to, kas empiriška. Būtent čia jo vieta, priklausanti tik jam, jo „tikrovė“.

Piaget „pusiausvyra“ tarsi aidu atkartoja tai, ką Dewey’is vadina „metodu“. Intelektualumas yra metodas veikime. Keistas apibrėžimas, ir vėl jį įkurdinantis tarp dviejų dalykų. Dewey’io požiūriu, intelektualumas yra būtent tarp priemonių ir tikslų, kurie nuolat mainosi savo determinacijomis. Kitaip nei „protas“, kuris yra nekintamas, intelektualumas yra perėjimas, nuolatinis prisitaikymas ir apgraibomis derinamos priemonės bei tikslai, drauge ir praeitis su ateitimi. „Intelektualumo metodas“ apibrėžia būtent šią dinamiką, kurios gelmėse praeities patyrimas kreipia ir modeliuoja ateities patyrimą.

„Būtent „protas“ apvelka techninę prasmę, kurią jam suteikė klasikinė filosofijos tradicija – tai graikų nous ir scholastų intellectus. Šia prasme, jis reiškia nekintamą vidinę gamtos tvarką, supra-empirinį jos pobūdį, ir sykiu dvasios organą, kuriuo universali tvarka gali būti suvokta. Taip sudvigubintas, protas yra aukščiausias fiksuotas kriterijus tam, kas kinta. <…> Intelektualumas, savo ruožtu, siejamas su sprendimu: kitaip tariant, jis nurodo į priemonių atranką ir organizavimą, atsižvelgiant į tikslus, bei į pasirinkimą, ką laikyti tikslais“²⁶.

„Metodo“ esmė – išmokti nesustingdyti praeities patyrimo, sprendinius pritaikyti prie esamos tikrovės ir nelikti loginių rėmų ar miglotų ideologijų kaliniu. Kaip matyti, ši metodinė veikla yra „mūsų“, o ne kokio nors izoliuoto subjekto, darbas: kalba eina apie „mūsų“ pasirinkimus, „mūsų
priemones, „mūsų“ tikslus. Dewey’io intelektualumas, nebūdamas nei grynai biologinis, nei grynai simbolinis, savo visišką pritaikymą randa šiuose subendrinimo veiksmuose čia ir dabar, pradedant nuo lokalaus lygmens ir išsiplečiant iki visos visuomenės, kaip tai matyti „eksperimentinės demokratijos“ sąvokoje. Kaip toliau rašo Dewey’is, nurodydamas į Emersoną, „susibūrę savo dispozicijoje turime neišmatuojamą intelektualumą“²⁷. Galų gale, nėra jokio kito intelektualumo, išskyrus kolektyvinį. Todėl neįmanoma jo redukuoti į individualų gabumą. Kartu neįmanoma „mes“ ir „mūsų“ suprasti kaip apropriacijos ženklo, kuris reikštų „žmogų“ be jokio kritinio atsargumo. Kaip matysime, daugiskaitinis asmenvardis Dewey’io mąstyme daugeliu atžvilgių turi bendrumų su beasmeniškumu be įvardžio mašinos ar instrumento atveju.

Apie tris intelektualumo metamorfozes

Tad ar šiandien įmanoma sutaikyti intelektualumą su savimi pačiu? Iškelti į dienos šviesą tiek jo biologines ir psichologines determinacijas, tiek jo dvasinę dimensiją? Neredukciškai mąstyti jo mechanizmų ir laisvės sutarimą? Kitais žodžiais, ar vis dar įmanoma tikėti, kad intelektualumas gali emancipuoti intelektualumą?

Megzdama dialogą tarp greitai nusakytų skirtingų diskursų ir siekdama atsakyti į šiuos klausimus, pristatysiu keletą svarbių transformacijų, ištikusių intelektualumo sąvoką per kiek mažiau nei pastarąjį šimtmetį, pradedant jos kaip privilegijuoto eksperimentinės psichologijos objekto užgimimu ir baigiant naujausiais neurobiologijos ir kibernetikos pasiekimais.

Išskirsiu tris didžiąsias intelekto metamorfozes, kurias pavadinau taip: genetinis likimas, epigenezė ir sinapsių simuliacija, automatizmų galia.

Pirmoji metamorfozė – tai intelektualumo apibūdinimas kaip išmatuojamo esinio, kurį galima įvertinti testais ir prilyginti „g faktoriui“ ar intelekto koeficientui. Atsispiriant nuo Galtono darbų ir eugenikos radimosi XIX a., pereinant prie Binet ir Simono tyrimų aptarimo ir galiausiai išstudijavus daug vėliau užgimusios genetikos pasiekimus, šis pirmasis etapas išvirsta į vieną pagrindinių molekulinės biologijos tyrimo sričių – žmogaus genomo sekos nustatymą 2003-iaisiais ir galimai egzistuojančio intelektualumo geno lokalizaciją.

Antroji metamorfozė įvyksta XXI a. pradžios biologijoje pereinant nuo genetinės prie epigenetinės paradigmos. Šis perėjimas leidžia iš naujo užklausti aklo genetinio determinizmo idėją ir atveria erdvę svarstymams apie aplinkos poveikį fenotipo konstitucijai. Smegenų raida iš esmės yra epigenetinė, o tai reiškia, kad įprotis, patirtis ir ugdymas turi didelę reikšmę neuronų jungčių formavimuisi ir likimui. Taip naujoje šviesoje pasirodo santykis tarp biologijos ir istorijos bei sutraukomi saitai tarp intelektualumo sąvokos ir prigimties; to, kas yra iki susiformavimo, ir genų.

Antroji metamorfozė atskleidžia, kad epigenetinė paradigma turi įtakos ir dirbtiniam intelektui bei leidžia iškelti hipotezę apie natūraliojo intelektualumo ir „sinapsinių“ mašinų struktūros tapatumą. Smegenų-kompiuterio metafora gal ir nebevartojama jau ilgą laiką, o štai idėja apie mašinos virsmą smegenimis, tapsmą kažkuo, kas lygiai tiek pat evoliucionuotų ir prisitaikytų, kaip ir neuronų architektūra, kas galėtų ją tobulai simuliuoti, iki begalybės ar beveik iki jos padidinti operacinį greitį, įgyja vis daugiau prasmės. Plastiškumu apdovanotų, t. y. galinčių transformuotis, blusų gamyba DI srityje yra tokio paties lygio pasiekimas, kaip ir 1980-ųjų neurobiologinė revoliucija. Taip DI įsitraukia į „singuliarumo“ posūkį ar, veikiau, verpetą.

Trečioji metamorfozė dar tik įvyks ir ji žymi intelektualumo tapsmą iš tikrųjų automatiniu – griežtos ribos tarp natūralumo ir dirbtinumo nutrynimo rezultatą. Automatizmo galia yra kur kas daugiau nei tiesiog „robotizacija“, o vis sudėtingesnė „natūralaus“ intelektualumo simuliacija reikalauja naujos prieigos prie smegenų srities, kurios grynoji biologija negali pasiūlyti, bet užtat parodo, jog iš esmės yra susijusi su technologine simuliacija.

Ar šios metamorfozės reiškia laipsniškai išlaisvinančias transformacijas? Ar, priešingai, žymi besiplečiančius nudvasinimo ir išsimbolinimo procesus? Tokia nuolat pateikiama alternatyva leidžia kiekvieną momentą struktūruoti pagal tikslius agono modalumus: tiesioginis konfliktas, savikritika, įsiterpimas. „Kognityvinio kapitalizmo“ laikais, kai DI taikymai graso sunaikinti žmoniją, o kolektyvinio intelektualumo sąvoka trapi, neįmanoma pasitikti ateinančių pokyčių tuo pat metu, pereinant nuo vienos metamorfozės prie kitos, neplėtojant naujos pasipriešinimo logikos. Ši neturėtų prieštarauti aistringam šiandienos atvirų prasmių tyrimui, kuris vykdomas iki šiol neregėtu būdu susijungus biologijai, filosofijai ir kibernetikai.

Versta iš: Catherine Malabou. METAMORPHOSES DE L’INTELLIGENCE. Paris: P.U.F., 2017.