literatūros žurnalas

Deimantė Kažukauskaitė. Jaano Kaplinskio valanda

1999 m. Nr. 7 

Vercingetorigas tarė: Cezari, tu gali
atimt iš mūs žemę, kurioj mes gyvenam,
bet žemės, kur mes atgulsim,
atimt neįmanoma.

Aš mečiau savo kardą prie tavo kojų:
štai aš, ir štai mano tauta.
Aš žinau, tai, kas bus.
Tų arverniečių, kurie buvo
verti gyventi,
daugiau nėra tarp gyvųjų,
o su tais, kurie liks,
aš gyventi nenoriu.

Per ilgas Jaano Kaplinskio eilėraštis, kad galėtum čia perrašyt. O norėtųsi. S. Geda prisipažino, kad gal daugiau nei prieš 30 metų perskaitė tą eilėraštį „Metmenyse“ ir buvo jo „pagautas“. Perskaičius ką tik išleistą dvikalbę J. Kaplinskio rinktinę „Vakaras grąžina viską“ (S. Gedos vertimai) buvo baisiai smalsu pamatyti ir išgirsti patį autorių susitikime Rašytojų klube birželio 2 dieną. O kaipgi – juk Jaanas Kaplinskis – jau mitologinė figūra jo nepažinojusiems.

S. Geda, pristatydamas jį susirinkusiems, bėrė: „Jau 1968 metais buvo ruošiama Jaano eilėraščių publikacija „Literatūroje ir mene“. Ir E. Matuzevičiaus parašas jau buvo. O vis tiek nepavyko išspausdinti – manyta, kad pakenks socializmo statybai. .<,..> Aš pirmą kartą apie Jaaną perskaičiau „Metmenų“ žurnale ir užkibau už to eilėraščio „Vercingetorigas tarė…“ Tai buvo lyg programinis eilėraštis, tokios nuotaikos tada buvo ir Lietuvoje. Tas eilėraštis padarė stulbinantį įspūdį. Tik tas buvęs vertimas, pastebėjau, neatlaikė laiko, todėl verčiau iš naujo. <…> Su Jaanu pradėjus bičiuliautis, per jį ateidavo rimtos knygos iš Amerikos, estų muitininkai nesuprantama kalba parašytų knygų netikrindavo taip stropiai. Smagu dabar pajuokaut, kad teisybę sakė vadai: „Iš kibirkšties įsidegs liepsna“, va ir įsidegė, tik kita liepsna, bet, galima sakyt, Jaanas irgi mums padėjo atgaut Nepriklausomybę“.

Bet kalbam ne apie politiką (nors paskui paaiškėjo – jo ragauta ir tos duonos, buvo keletą metų Estijos parlamento narys), o apie poetą, todėl aktorė V. Kochanskytė verčia naująją knygą ir skaito eilėraščius. Begal gražius. Kad išgirstume autentišką eilėraščių skambėjimą, S. Geda provokuoja Jaaną Kaplinskį skaityti estiškai, o šalia perskaito vertimą. Įspūdis tas pats – jo eilėraščiai tylūs ir išmintingi. Gal todėl, kad nuo jaunumės domėjosi orientalistika, iš kinų kalbos išvertė ir sudarė pirmąjį Estijoje kinų poezijos rinkinį.

Kadangi vakaras toliau plėtojosi kaip laisvas pokalbis, tai čia pateiksiu įdomesnius jo fragmentus, tiksliau – Jaano Kaplinskio atsakymus į klausimus apie šiuolaikinę estų literatūros situaciją, apie valstybės ir kultūros santykius, apie kasdienę ir politiko duoną etc.

„Jokių didelių siurprizų nėra estų literatūroje. Yra daug žadantys jauni, yra vyresnioji karta, yra senieji – kaip Jaanas Krosas. Iki Nepriklausomybės literatūra buvo ginklas kovoje už save, už kalbą, už savitumą. <…> Seksas, religija ir politika buvo trys tabu Tarybų Sąjungoje. Bet mes, literatai, ir tada sugebėjome tas temas įtraukti į literatūrą. O dabar, kadangi nebėra jokių tabu, bent jau taip griežtai išreikštų, tai visko literatūroje turime su kaupu ir pervirš – sekso, religijos, politikos. Yra rašytojų, kurie mano taip pagausią laiko dvasią, bet, deja, išeina tik supermadinga pseudoliteratūra. Rimtai literatūrai dabar negeras laikas. Mat yra visuomenių, kur netrūksta pinigų, bet trūksta laiko, yra atvirkščiai gyvenančių, o mūsų visuomenė tokia: trūksta ir laiko, ir pinigų. Rimtam dalykui nebėra laiko, mes tik bėgam. Nori nenori, rašytojai turi persiorientuoti – taip vieni nuėjo į politiką, kiti keliauja ir aprašo savo įspūdžius, pvz., iš Venesuelos, kiti rašo sekso romanus. <…> Emilis Tode, sukėlęs šurmulį romanu „Paribio valstybė“, išleido dar kelis romanus, bet jie nėra tokie populiarūs. Išėjo ir jo eilėraščių rinkinys. Šiaip ar taip, bet tapo jaunesnės kartos klasiku. Geriausia dabar poetė Estijoje – Doris Kareva.

<…> Idėja, kad galima „daryti politiką“ švariomis rankomis – iliuzija. Patyriau. Savo kailiu. Mes negalim rinktis tarp gero ir blogo, o turim rinktis tarp maro ir raupų, tarp Scilės ir Charibdės. Atsisakiau. Dabar gyvenimui, duonai užsidirbu rašydamas suomių žurnalams ir laikraščiams. Vien iš rašymo niekas negali pragyventi. <…> Kultūra dabar gyvena ir iŠ mokesčių už alkoholį, rūkalus, loterijas. Vienu žodžiu, mes gyvenam iš žmogiškų silpnybių.

<…> Kas mane sieja su Lietuva – galima pajuokaut – svorio centras. Jei brėžtum liniją nuo Tartu (motinos miestas) iki Varšuvos (tėvo miestas), tai tiesės centras būtų kažkur Šiaurės Lietuvoje. O jei rimtai – tai draugai ir pažįstami. Mūsų tada neleisdavo į užsienį, todėl daug bendravome tarpusavyje, užsimezgė santykiai visam gyvenimui. Be to, mes dar atrasime tai, kad gyvename vienoje erdvėje. Turime išsaugoję kažką labai svarbaus ne tik sau. bet ir visai Europai. Tik mes dar patys nežinome, neužčiuopiame tų svarbių dalykų.“

Jei ne Jaano Kaplinskio skubėjimas į Atviros Lietuvos fondo namus skaityti paskaitos, tai dar ilgai būtų buvęs klausinėjamas ir kamantinėjamas. Gyvas dėmesys jam gal paskatins kokį vertėją išversti jo eseistiką, už kurią ir buvo 1997-aisiais skirta Baltijos asamblėjos premija. Jei žmogaus ko taip dažnai negali pasiklausti, tai yra bent knyga. Ne taip jau blogai.

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Valdemaras Kukulas. Dienoraščių fragmentas

2019 m. Nr. 2 / Kaskart, kai prisimenu, kad jau kadu kadės nerašiau nieko dienoraščiui, išsigąstu, ir vėl – nerašau. O išsigąstu dėl to, kad suabejoju savo dienoraščio samprata.

„Gyvenimas knygose – tai pati tikriausioji tikrovė“

2018 m. Nr. 10 / Vertėją Valdą V. Petrauską kalbina Gediminas Kajėnas ir Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė / Pokalbį norėtume pradėti nuo Jūsų apsilankymo Lietuvoje 1993 m.

Deimantė Kažukauskaitė. A. Puškino paminėjimas Markučiuose

1999 m. Nr. 7 / Gal šita poeto S. Gedos mintis paaiškintų tą gausybę renginių, pasipylusių gegužės pabaigoje – birželio pradžioje Vilniuje, minint Aleksandro Puškino 200-ąsias gimimo metines.