literatūros žurnalas

Deimantė Kažukauskaitė. A. Puškino paminėjimas Markučiuose

1999 m. Nr. 7

„Nepriklausomybės situacija yra palankesnė klasikai, ypač rusų klasikai, nors skamba tai galbūt ir paradoksaliai. Su mūsų Nepriklausomybe rusų klasikai atsistoja į savo vietą, t. y. jų netemdo nei jokios okupacijos, nei metodologijos Šešėlis. Esame laisvi žmonės ir laisvai juos interpretuojame.“ Gal šita poeto S. Gedos mintis paaiškintų tą gausybę renginių, pasipylusių gegužės pabaigoje – birželio pradžioje Vilniuje, minint Aleksandro Puškino 200-ąsias gimimo metines. Ši sukaktis prasmingai paženklino ir šiemetinį Poezijos pavasarį – pirmasis gegužės 24-osios renginys ir buvo jai skirtas. Vakare dalyvavo ir pats A. Puškinas – šiaip ar taip, bet poetai vertėjai A. Baltakis, V. Braziūnas, S. Geda, Just. Marcinkevičius, J. Strielkūnas, S. Zavjalovas sėdėjo jo (jo biusto) paunksnėje literatūrinio A. Puškino muziejaus parke.

„Į šių metų Poezijos pavasarį pakvietėm A. Puškiną, kuriam šiais metais sukanka 200. Ne pirmi pakvietėm, pirmieji pakvietė poetai K. Binkis, L. Gira. E. Mieželaitis, E. Matuzevičius, Putinas, A. Venclova, A. Churginas… Ir čia tebūnie daugtaškis. <…> Svarbu, kad yra tai, kas išlieka ilgesniam laikui – nauji vertimai, nauji susitikimai, nauji tyrinėjimai.“ Vakarą pradėjęs RS pirmininkas V. Sventickas žodį suteikė iš Sankt Peterburgo atvažiavusiam rusų poetui, klasikinės filologijos specialistui Sergejui Zavjalovui. Jo skaitytas pranešimas „Puškinas – dekonstrukcijos objektas“ buvo įdomus –įdomus „saviškio“ žvilgsnis į Puškiną ir jo mitą Rusijoje. S. Zavjalovo manymu, dabar svarbiausia yra rasti esmines priežastis, išskyrusias A. Puškiną iš kitų puikių rusų aukso amžiaus poetų (Batiuškovo, Baratinskio, Tiutčevo, Lermontovo) plejados. Mat literatūra net ir ant trečio tūkstantmečio slenksčio tebeegzistuoja tarytum dviejose realybėse: grynai literatūrinėje ir politinėje-kultūrinėje. A. Puškinas šiandieną yra patogi politinio kompromiso figūra – įtinkanti ir „zapadnikui“, ir imperininkui, ir ateistui, ir ortodoksui. Tačiau jei poetas pirmauja tarp kitų rašytojų kaip politinis personažas, tai jo ypatingumas tarp kultūros herojų nebėra toks akivaizdus.

Daug klausimų. Ir smagumas ieškoti naujų atsakymų. Kaip ir smagumas versti. Ne veltui V. Sventickas šypteli: „Poetai iki šiol verčia Puškiną, nors to neverčia daryti joks privalomas tarybinių tautų internacionalizmas“. Gražiai tą paliudijo antroji vakaro dalis – „Literatūros ir meno“ A. Puškino kūrybos vertėjų konkurso laureatų pagerbimas. Ceremoniją pradėjęs Just. Marcinkevičius (tiesa, nedalyvavęs konkurse), prieš skaitydamas savo vertimus, prasitarė: „Skaityti čia A. Puškino kūrybą reiškia kalbėtis su juo, kalbėtis ta kalba, kurios jis nemokėjo, gal tik girdėjo skambant aplinkui“. Bet kas čia yra, kad jauti, jog mūsų poetai susikalba su Puškinu?

B. Januševičius, laikinai einantis „Literatūros ir meno“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas, trumpai ir drūtai atliko iškilmingą apdovanojimo aktą: spaudžiama ranka ir įteikiamas baltas vokas. Laureatai surikiuoti tokia tvarka: pirmoji premija – V. P. Bložei, antroji – S. Gedai, trečioji – V. Šimkui. O dar penkios paskatinamosios premijos atiteko A. Baltakiui, J. Strielkūnui, V. Braziūnui, A. Lagunavičiui (įdomu – pateikė konkursui 1947 metų vertimus, darytus paskatinus mokytojui Zigmui Kuzmickui), ir K. Rasteniui. Dalyvavę renginyje laureatai skaitė savo vertimus, ir galima buvo įsitikinti, kad A. Šlepiko sudarinėjamas A. Puškino kūrybos vertimų rinkinys bus vertas dėmesio.

Vakarą „įrėmino“ aktorių E. Zizaitės ir V. Jefremovo skaitoma A. Puškino poezija. Nuo V. Jefremovo rusiškai skaitomų eilėraščių šiurpuliukai per nugarą bėgiojo. Tokiu neaktorišku, dusliu, su nuovargio gaidelėm balsu pradeda „Когда для смертного умолкнет…“ – ir viduj kaži kas atsiliepia, atsišaukia. Taip norėjosi dar ir dar rusų kalba skaitomos A. Puškino poezijos.

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Valdemaras Kukulas. Dienoraščių fragmentas

2019 m. Nr. 2 / Kaskart, kai prisimenu, kad jau kadu kadės nerašiau nieko dienoraščiui, išsigąstu, ir vėl – nerašau. O išsigąstu dėl to, kad suabejoju savo dienoraščio samprata.

„Gyvenimas knygose – tai pati tikriausioji tikrovė“

2018 m. Nr. 10 / Vertėją Valdą V. Petrauską kalbina Gediminas Kajėnas ir Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė / Pokalbį norėtume pradėti nuo Jūsų apsilankymo Lietuvoje 1993 m.

Deimantė Kažukauskaitė. Jaano Kaplinskio valanda

1999 m. Nr. 7 / Jokių didelių siurprizų nėra estų literatūroje. Yra daug žadantys jauni, yra vyresnioji karta, yra senieji – kaip Jaanas Krosas. Iki Nepriklausomybės literatūra buvo ginklas kovoje už save, už kalbą, už savitumą.