Aldona Ruseckaitė: Išrašyti gyvenimai

2019 m. Nr. 10

Rašytoją, muziejininkę Aldoną Ruseckaitę kalbina Elvina Baužaitė

 

Maironis, Žemaitė, Vytautas Mačernis, Salomėja Nėris – didžiosios lietuvių literatūros, kultūros asmenybės, kurių portretus savo knygomis sukūrė poetė, prozininkė bei muziejininkė Aldona Ruseckaitė: „Šešėlis JMM. Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“, 2012; „Žemaitės paslaptis. Biografinis romanas“, 2015; „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“, 2017; „Padai pilni vinių. Romanas apie Salomėją Nėrį“, 2019. Tad pokalbis ir klostėsi apie kūrybą kaip gyvenimą ir gyvenimą kaip kūrybą.

 

– Kaip Jūs regite Maironį, Žemaitę, Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį? Ar šios asmenybės, Jūsų vertinimu, pažintos, suvoktos, įprasmintos mūsų šiandienoje?

A. R. Sudėtingas klausimas. Jo aprėptis labai plati: čia ir švietimo problemos, ir kultūros laukas, ir visuomenės bendras suvokimas ir susivokimas. Daugelis vertinimo dalykų prasideda nuo mokyklos, bet man rodosi, jog literatūros programos vis keičiasi, vadovėliuose autoriai tai vieni, tai kiti, o ir mokytojai yra tik žmonės – kartais jų nuomonė irgi daug lemia. Štai neseniai viename miestelyje, pristatant knygą „Padai pilni vinių“, sužinojau, kad paauglė moksleivė atėjo labai nenoromis, vedama mamos, kadangi nemėgsta Salomėjos Nėries dėl politikos, o šį požiūrį įdiegusi jos lituanistė... Mane stebina, kad mokyklose vis daromos lengvatos dėl lietuvių klasikos skaitymo, esą mokinių gaila, jiems neįdomu, sunku. Tuomet galvoju – betgi čia pamokos, būtina mokytis, skirti laiko, juk literatūra yra mokslas, kurį reikia suvokti, daug sužinoti, o ne aimanuoti ir skųstis.

Kalbant apie mokinius, apie jaunimą, tai iš mano parašytų knygų jiems artimiausias Vytautas Mačernis – jaunas egzistencialistas, o gyvenimo prasmės klausimai, atsakymų į juos paieškos lydi visas kartas. Maironis vis dar gyvas dainomis, patriotika, jis jau amžinasis klasikas, tarsi koks Puntukas – didelis, jo neapeisi nepastebėjęs, neužkliuvęs. Labiausiai primiršta Žemaitė – genialioji asmenybė, kadaise Juozo Tumo-Vaižganto įvardinta tautos „grynuoliu“. Ji savo suvokimu, mintimis ir drąsa kelis dešimtmečius ėjo pirma gyvento meto. Kodėl vis dar nėra sukurta apie ją filmo, kuris nustebintų, netgi priblokštų? Jeigu šiuolaikinis skaitytojas nepaima Žemaitės kūrybos į rankas, tuomet reikia gaivinti asmenybę. O Julija – didžiulis pasaulis, per ją galima atverti nemažą dalį Lietuvos ir literatūros istorijos. Džiugina, kad bent teatrai kartais prisimena rašytoją. Štai Vilniaus mažasis teatras 2018 m. pastatė spektaklį pagal Žemaitės „Marčią“ – tikrai įdomų, žiūrovus maloniai nustebinantį.

Kita kalba apie S. Nėrį. Vis dar verda diskusijos: ar verta prisiminti kūrybą dėl jos politinės veiklos? Kūryba tarsi sukišama į politinių realijų maišą. Mes niekaip nepajėgiame išsiaiškinti ir sudėti taškų – geniali poetė, eilėraščiai žmonių pamėgti, deklamuojami, dainuojami. O jos naivi bolševikinė veikla – tai biografija, istorijos pervartos, sumaištis… Knygą

„Padai pilni vinių“ Lietuvoje pristačiau trisdešimt penkis kartus ir po kiekvieno susitikimo jaučiau tarsi savotišką visų susitaikymą, nes ir tų klausytojų, kurie ateidavo gan griežtais veidais, po pokalbio bruožai sušildavo, nors aš atskleidžiau visą tiesą, be pagražinimų ir gynybinės pozicijos. Tikiuosi, jog būsime protingi, mąstantys, kad „neatimsime“ iš poetės gatvių, mokyklų, muziejų, neišmesime iš vadovėlių kūrybos.

Mes, lietuviai, labai greiti smerkti, išbraukti, užmiršti, bet gal geriau analizuokime, aiškinkimės, visus pūlinius išoperuokime, gydykimės. Žinoma, Lietuva ne Šveicarija, kurioje yra memorialinės lentos tose vietose, kuriose gyveno Leninas. Matyt, dėl turistų. Ir ne Norvegija, gebėjusi viską susidėlioti dėl Knuto Hamsuno, kuris flirtavo su naciais, netgi pačiu Hitleriu. Rašytojo kūrybos knygos leidžiamos perleidžiamos, tačiau asmenybė neaukštinama, tiesa apie jį pripažinta ir išdėstyta.

Norvegų rašytojas Ingaras Slettenas Kolloenas parašė didelės apimties atvirą, dalykišką biografinę knygą „Hamsunas svajotojas ir užkariautojas“, kuri išversta į daugybę kalbų, 2013 m. išleista ir Lietuvoje. Mes maža tauta, Nobelio premijos laureatų neužauginome, ir vis dar esame gan pikti, kategoriški. Negyvenę tomis sąlygomis, ar turime teisę smerkti tada

gyvenusius? Bet turime teisę žinoti tiesą.

– Kas Jums pačiai berašant atsiskleidė naujo, netikėčiausio šių asmenybių gyvenimuose?

A. R. O, per mano ilgus darbo metus Maironio lietuvių literatūros muziejuje atsiskleidė spalvingiausia puokštė netikėtų, be galo įdomių, netgi slaptingų literatūros įvykių ir rašytojų asmenybių. Nežinau, ar filologui lituanistui galėjo su darbu pasisekti labiau nei man… Šituos keturis autorius, apie kuriuos parašiau knygas, tyrinėjau gana ilgai, susigyvenau su jais. Nors Maironį tyrinėjau ne tik Maironio muziejaus fonduose, bet ir Vilniaus atminties saugojimo institucijose, ir Peterburge, ir Šveicarijoje, ir Palangoje, tačiau rašyti knygos apie poetą nesiruošiau – bet ranka prie kompiuterio klavišų išsitiesė tarsi netikėtai. Be to, jau esu minėjusi, kad buvo ir moteriška intriga, kai svečiai iš JAV atvežė kelias Maironio laiškų jaunai moteriai kopijas, o apie tą paskutinę jo mūzą beveik nieko nežinojome. Mane sužavėjo Maironio asmenybė, jog jis iki mirties, iki 70-ųjų savo gyvenimo metų, išliko pareigos ir jausmo žmogus. Tačiau radau ir truputį juokingų momentų, kai garsus klasikas spaudoje diskutuoja su pirmo kurso studentu, gindamas savo kūrybą. Žmogiška…

Julijos Žymantienės gyvenimo istorijoje jau seniai žavėjo jos meilė trisdešimčia metų jaunesniam vyriškiui, nuostabūs, gilaus jausmo persmelkti laiškai. O ir šiaip ją lyg atradau iš naujo: drąsa gyventi, keistis, kurti, pakovoti už save ir kitas moteris, jos tolerancija, gyvenimo situacijų suvokimas, jos ryžtas, širdies gerumas globoti Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlius, jos tolima sunki kelionė Amerikon rinkti aukų, kai ant pečių jau septynios dešimtys metų. Žemaitės gyvenimo pavyzdys ir šiandienos moteris gali padrąsinti…

V. Mačernio eilėraščius mėgstu nuo mokyklos laikų, nors jie plito paslapčiomis, per rankas, nuorašais, mūsų lituanistė buvo tikra intelektualė, ji atskleisdavo daug paslapčių. O kai pradėjau dirbti muziejuje, čia ir atsivėrė galimybių durys: organizavau ekspedicijas į poeto gimtąją Šarnelę, tada dar buvo daug gyvų artimųjų, susipažinau su Vytauto sužadėtine Brone Vildžiūnaite. Mane lyg kokia slapta jėga vis vedė V. Mačernio keliais. Net Žemaitiją per jį pamilau: skaitau „Vizijas“, žiūriu į jo pelkes, laukus, miškus, atrodo, kad ten kadaise gyvenau… Be to, muziejuje per ilgą laiką sukaupėme nemažą V. Mačernio literatūrinį palikimą: dokumentų, laiškų, rankraščių. B. Vildžiūnaitė savo mylimojo laiškus atidavė būdama devyniasdešimt šešerių… Tokia būna meilė. Amžina.

O S. Nėris? Čia irgi ilga istorija, visada mane intrigavusi… Kadangi S. Nėries memorialinis muziejus Palemone priklauso Maironio lietuvių literatūros muziejui, tad teko rūpintis viskuo: namo remontu, ekspozicijos atnaujinimu, leidinio parengimu ir t. t. Su Lietuvos televizija sukūrėme iš memorialinio muziejaus keletą laidų. Per tą laiką girdėdavau replikų dėl Salomėjos politinių nusikaltimų, būdavau jos advokatė, kol galop vieną dieną nutariau dar kartą iš naujo knygomis ir archyviniais šaltiniais pereiti jos keliu… Aišku, į žmogaus batus neįlipęs jo gyvenimo nesuprasi, tačiau bandžiau, ir ką – išties naujai atradau, jog poetė buvo naivi politikė, įtikėjusi į teigiamas bolševizmo permainas, ir galop susigaudžiusi jau visai prieš mirtį, jog klydo. Mane labiausiai ir domino „nuodėmingasis“ S. Nėries laikotarpis, nes vaikystė, jaunystė, meilė – kaip daugumos žmonių, o tie bolševikiniai metai – čia jau jos likimas, taip susimazgęs. Mes kartais pamirštame, kad menininkai būna naivesni, jautresni, nepraktiški… Parašiusi knygą tarsi susidraugavau su Salomėja. Kažkaip mistiškai.

– Iki mūsų dienų yra išlikęs ir jau ikoniniu tapęs ne vienas Jūsų aprašytos asmenybės portretas. Tačiau ar nutapytas portretas, nuotrauka užfiksuoja ir išsaugo žmogų bei jo unikalumą? Ar Jūs radote savo paties aprašytų kultūros žmonių portretų, kurie labiausiai perteikia jų asmenybes?

A. R. Portretavimas taip pat yra laiko ženklas. Kai nebuvo dar plačiai išvystyta fotografija, dailininkai atlikdavo labai svarbų darbą – tapė portretus, kurie yra ir meno kūriniai, ir personažo gyvenimo įamžinimas. Man, kaip muziejininkei, labai įdomios ir senos nuotraukos, ir portretai. Taip praeitis ateina į dabartį, keliauja į ateitį. Labiausiai iš čia mūsų minimų rašytojų portretuotis mėgo Maironis, dailininkai yra nutapę bene septynis jo atvaizdus jam pozuojant. Poetas išties jautė, kad įeis į Lietuvos istoriją, jis norėjo ir savo vardo muziejaus, tad toks įsiamžinimas jam buvo svarbus. Tapytojams paaiškindavo, kad nori atrodyti ir kaip poetas, ir kaip kunigas, tad teminiai atributai beveik visuose portretuose ir atsispindi. Be to, Maironis buvo turtingas žmogus, galėjo sumokėti už darbą garsiausiems to meto Lietuvos menininkams. Išlikę ir gražių jo visų amžiaus laikotarpių portretinių nuotraukų, kurios labai svarbios poeto gyvenimo rekonstrukcijai.

Žemaitė pati neprašė dailininkų jos tapyti, tai jie siūlėsi, ir keletas portretų yra, nors ji gynėsi, jog neturi laiko pozuoti, pasėdėdavo tarsi prabėgdama, gal kantriau pozavo Amerikoje dailininkui Jonui Šileikai. O fotografuotis mėgo, ir jai pasisekė, nes galėjo ankstyvųjų dar XIX a. pabaigos jos atvaizdų ir nebūti, jeigu ne jos kaimynas ir skatintojas kurti Povilas Višinskis, turėjęs fotoaparatą, kuriuo fotografavo žmones ir vaizdus dėl savo antropologinių tyrinėjimų, kai studijavo Peterburgo universitete. Tad išliko Žemaitės šeimos ir jos vienos keletas labai gražių, vertingų fotografijų. O paskui Vilniuje jau atsirado galimybės, susipažino su garsiu fotografu Aleksandru Jurašaičiu, ir nors nuotraukos nepigiai kainavo, Julija vis dėlto ėjo į jo fotoateljė. Ne tiek ji norėjo save įamžinti ateičiai, kiek dovanodavo savo atvaizdus draugams, giminėms, jaudinosi, ar nuotraukoje patinka Konstantinui Petrauskui, jeigu ne – eis fotografuotis pakartotinai… Buvo mada dovanoti su dedikacija nuotraukas. Žemaitės ir vyresnio amžiaus yra nemažai gražių portretų, nes kai gyveno Amerikoje, ten fotografijos jau buvo populiarios. Nuotrauka – išties stebuklingas dalykas, padeda detaliai atkurti ne tik žmogaus gyvenimą, bet ir laikotarpį, istoriją.

V. Mačernio tapyto portreto išlikę nėra – per trumpas gyvenimas, per daug sudėtingas buvo laikas. Tačiau nuotraukų yra – portretinių, grupinių. Neįsivaizduoju, kad nebūtų šio poeto atvaizdų! Jis jau nuo paauglystės laiškuose pabrėždavo, kad viską išskaityti galima jo akyse, per jas pamatyti vidų, sielą. Išties jo didelėse akyse tarsi atsispindi gyvenimas ir lemtis…

Labiausiai fotografuotis mėgo Salomėja Bačinskaitė, ypač studijų metais, tuomet buvo tikra fotografavimosi manija, išlikę daug jos gražių portretėlių, kuriais tikrai galima pasigrožėti. Ilgais plaukais, trumpais, su skaromis ant pečių, su karoliais, gražiomis suknelėmis… Studentai keitėsi nuotraukomis, o Salomėja norėjo būti graži, įdomi, paslaptinga. Jai pavyko. Kai ištekėjo, ir vėliau, kai papuolė į karo audras, tai nuotraukų jau išlikę mažai. Tapytų portretų irgi beveik nėra – žinomiausias Antano Žmuidzinavičiaus.

– Kaip manote, kiek Jūsų herojams buvo svarbi aplinka, skirta rašyti, gyvenimo erdvė, kur susitinka būtis su buitimi? O Jums pačiai?

A. R. Taip, erdvė gyventi ir rašyti kiekvieno žmogaus vis kitokia.

Maironio aplinka buvo išskirtinė, aštuonių kambarių butas, apstatytas įmantriais baldais, ant sienų daug paveikslų. Viena buto pusė – paradinė, kad turėtų kur prabangiai svečius sutikti, o kita – šeimyninė, ten nebuvo leidžiama svetimiems kišti nosies. Darbo stalas bibliotekoje, į mylimo sodo pusę, galima nuo visų užsidaryti.

Žemaitė buvo gyvo temperamento. Kai paliko dukterims ūkelį Ušnėnuose ir išėjo į žmones, tai gyveno viename dvare, kitame, jai lengva buvo prisitaikyti, keisti vietas. Vilniuje irgi nuomojosi kur pigiau arba sutikdavo pasaugoti kokio turčiaus namus, arba glaudėsi pas tuos, kurie ją pakviesdavo.

Visur galėjo rašyti, net virtuvės kamputyje. Dar gyvendama su vyru kaime Williamo Shakespeare’o kūrybą skaitė darže ant ežios, o naktimis rašė kamaraitėje pasislėpusi…

O štai V. Mačernis kitoks, jam reikėjo ypatingo pastovumo – visi eilėraščiai gimė Šarnelės kaime, tėviškėje, gal ant kalnelio po medžiu, gal alkieriuje, kurį buvo susitvarkęs pagal savo norą. Gyvendamas miestuose eilėraščių nerašė, įkvėpimo ir susikaupimo nepagaudavo. Gal ir gerai, kad tokia lemtis – 1943-iųjų kovo mėnesį uždarė Vilniaus universitetą, ir jis maždaug pusantrų metų gyveno tėvų namuose, parašė daug brandžių eilėraščių. Jeigu būtų likęs Vilniuje, vargu ar būtų gimęs „Metų“ sonetų ciklas…

Salomėjos pirmieji namai buvo Palemone, kai 1937 m. su vyru Bernardu pasistatė namą, įsikūrė. Poetė įsirengė kambarėlį antrame aukšte, kai rašydavo, trukdyti nevalia…

O aš nebežinau, kur yra tikrieji namai. Kadaise profesorė Viktorija Daujotytė, analizuodama poeto Jono Juškaičio kūrybą, jautriai parašė ir apie mūsų visų namus: „Namai žmogui duoti tik vieną sykį – kartu su tėvais, gimimo vieta, dangum virš jos. Namai nesurandami, tik prarandami…“ Tad iki šiol sapnuoju 1985 m. numelioruotą tėvų sodybą Ingavangio kaime (Prienų r.) ir suprantu, kad ten ir buvo tikrieji namai – saugūs, įdomūs, dideli… Mintyse ir kūryboje dažnai į juos pareinu.

O čia, Kaune, gyvenu blokiniame name, negaliu jo pamilti ar laikyti namais, čia yra butas, ir tiek… Bet, žinoma, man labai svarbu, kad jame būtų jauku, tad susikūriau erdves su paveikslais, nuotraukomis, knygomis, kiekvieną kampelį išnaudojau. Net tas akmenėlis su skylute, parsivežtas iš pajūrio, ar senas laikrodis iš tėvų namų yra svarbu. Pas mane jau susikaupė daug smulkmenų, gyvena būriai angelų… Dirbu, rašau visada vienoje vietoje, pakeliu galvą, žvilgteliu į paveikslėlius, į artimųjų nuotraukas. O kai rašiau biografinius romanus, tai ant lentynėlės prieš akis stovėjo ir Maironio, Žemaitės, V. Mačernio, S. Nėries fotografijos… Tačiau čia vis yra būtis, su buitimi man sudėtingiau, sunkiai su ja draugauju, beveik per prievartą.

– Savo knygoje Maironį apibūdinate kaip didį gamtos mylėtoją, kuriam dvasinę atgaivą teikė gėlės bei jų priežiūra. Žvelgiant į Jūsų pasidalinimus feisbuko paskyroje, akivaizdu, kad gamtos patyrimai ir Jums pačiai yra ypač svarbūs.

A. R. Galbūt ir aš galėčiau pasakyti panašiai, kaip laiške B. Vildžiūnaitei

1941 m. gruodžio mėnesį rašė V. Mačernis: „Dabar, kai rengiuos namo, mano akyse iškilo namai, laukai ir visa tai, kas sudaro mane. Aš esu juk išaugęs kaime ir tikrai žinau, ką reiškia žmogui kaimas, gamta, jos kiekviena kalva, upeliukas, medis, takas, tolumoje bažnyčios bokštai. Šitie visi dalykai yra mano sudedamosios dalys, yra mano aš, visa kita yra tik pridėtiniai dalykai.“ Man rodosi, kad dvasioje aš irgi likau kaimietė, nors jau didžiąją gyvenimo dalį gyvenu Kaune.

Gamta prasideda nuo tėviškės medžių, sodo, upelio, kalno. Mes gyvenome pakalnėje, bet iš tos pakalnės buvo matyti plačios tolumos, didelis slėnis, o užlipus ant kalno atsiverdavo dar platesnės erdvės. Todėl mano akys dažnai ilgisi tolumų. Šiandieną kai pagalvoju, kaime gyventi nebuvo lengva, bet likę vien šviesūs prisiminimai. Ryškūs visi metų laikai, susiję su žaidimais, potyriais, vėliau ūkio darbais. Stebėdavau, kaip upeliais ateina pavasaris, kaip sprogsta medžiai, uosis prie keliuko sužaliuoja paskutinis ir pirmutinis numeta lapus, ir beržai storais kamienais – neapkabinsi, ir du sodai. Gimęs ir užaugęs kaime žmogus yra persmelktas viso to gamtos ritmo, jis pulsuoja kraujyje, jo neišmesi… Viskas yra nusėdę: obelų ir gėlių žydėjimas, gegutės kukavimas, pievų gražumas, šieno grėbimas, išskrendančių gervių girksėjimas, bulviakasis su deginamų bulvienojų kvapu, obuolių skynimas, lapkričio dargana, blunkančios spalvos, pirmasis sniegas, ledas, kalnai, rogutės, slidės… Galėčiau vardinti ir vardinti, ir nebūtų galo.

Kai mano mama atvažiuodavo pas mane į Kauną ir mudvi rytmetį išeidavome iš buto, ji pakeldavo galvą į viršų, sakydavo: „Labas, dienele, labas, saulute, debesėliai…“ Lyg ji būtų koks paukštelis, gamtos priglobtas. Tai ir aš važinėju į visas Lietuvos puses, vaikštau, tyrinėju, man gražus kiekvienas medis, kamienas, žolė, gėlė, ypač tekantis upelio vanduo, visi gamtos gyviai, bijau tik pelių… Čia netoli mano namų yra nedidelis vienuolyno parkas, tai aš į jį nueinu, apžiūriu visus augalus, pastoviu prisiglaudusi prie milžiniško skroblo kamieno, kartais fotografuoju, grįžtu jau atsigavusi. Gamtoje aš esu pastabi. Kai būnu liūdna ar pavargusi, atrodo, štai atsistočiau ant kokio kalno ir eičiau eičiau per laukus be kelio, takelio, tiesiog ropočiau lyg vabalas ir būčiau laiminga…

Kiekvieną vasarą man reikalinga jūra: įsiklausymas į šniokštimą, įsižiūrėjimas į mėlynumą. Galėčiau savo šitą kalbėjimą apibendrinti Johanno Wolfgango Goethe’s citata, kurią atradau ankstyvoje jaunystėje: „Priežastis, dėl kurios aš pagaliau mieliausiai bendrauju su gamta, yra ta, kad ji visada teisi, ir suklysti galiu tik aš…“

– Žmogus gyvena tarp žmonių, tačiau ypač kūrėjams reikalinga ir vienuma; veikiausiai tai – kūrybinės prigimties dovana. Kas Jums yra ir kaip dažnai, Jūsų manymu, iš tiesų patiriama išsipildanti dvasinė bendrystė? O kaip su vienuma? Ką ji dovanoja ir ką atima?

A. R. Esu dvipusis žmogus: iš šalies atrodau labai veikli, o išties viduje esu gana uždara ir kartais veiklos visai nenoriu. Po įtemptos savaitės darbe galiu šeštadienį, sekmadienį niekur neišeiti iš namų, nieko nepasigesti, rašyti, skaityti. Be abejo, tokį gyvenimo būdą formuoja ir kūryba. Juk belakstydamas po svečius, bešurmuliuodamas su draugijomis nieko neparašytum.

Kai rašau knygą, kai būnu įsirašiusi, net telefono skambučių nenoriu. Tuomet vakarais pasikalbu su seserimi, broliais (pernai vienas iškeliavo Amžinybėn, ir aš dėl to labai liūdžiu…), ir tokio bendravimo pakanka.

Žinoma, pasiilgstu žmonių, tačiau labiau noriu bendrauti turiningai: kartu nueiti į teatrą, išvažiuoti į gamtą, nueiti į svečius, išgirsti kokios kelionės įspūdžius ar įdomiai padiskutuoti. Mano pažįstamų ratas labai platus, o artimų žmonių gan siauras. Nenoriu į visas puses blaškytis, barstytis.

Ir, žinoma, tie žmonės, su kuriais bendrauju, yra mano sielai artimi, su jais ir tylėti galiu. Galbūt dėl to nesukūriau šeimos, kad ieškojau ypatingo ryšio, slaptingos didelės meilės. Paskui gyvenime radosi mylimų vyrų, bet klostėsi kaip klostėsi…

Vieni žmonės suformuoja gyvenimą tradiciškai, ateina laikas – veda, išteka, augina vaikus, o kiti turi gal didesnių svajonių, reikalavimų ir lieka vieni. Kai sako: „O, liko senmergė, senbernis“, – tai paviršutiniškas vertinimas, paprastai šaknys yra daug giliau… Jau nemažai dvasios seserų ir brolių yra Anapusybėje, bet viskas, ką iš jų gavau, yra su manimi, esu jų grandinėje.

Vienatvė ir vienišumas? Skirtingi dalykai. Kaip minėjau, man vienatvė reikalinga, jos nebijau, man ji patinka. Vienišumas – mažiau malonus dalykas, kai pasijunti lyg ir niekam nereikalingas, būna ir man tokių valandų, turbūt visiems būna, tuomet reikia eiti pas draugus, gimines, į gamtą arba tiesiog išgyventi tą laiką, permąstyti, nuotaikos keičiasi, gyvenimas mirguliuoja. Apibendrinti galėčiau taip: rasti sielai artimų žmonių yra labai sunku, tad juos radus reikia branginti.

– Koks Jūsų santykis su kalba – gimtąja, tapusia ne tik kasdienio bendravimo, bet ir kūrybos įrankiu, taip pat ir užsienio – svetima, nepažįstama, tačiau išmokta?

A. R. Rašančiam žmogui kalba yra lyg sudėtingiausias muzikos instrumentas, lyg kokie vargonai. Turtingą gimtąją kalbą girdėjau tėvų namuose, ypač vaizdžiai kalbėjo mano mama. Ji kaip Žemaitė turėjo begalę sinonimų, ypač veiksmažodžių. Lietuvių kalba išties yra tarp gražiausių pasaulio kalbų, nes ji melodinga, turinti daug balsių. Kalba yra kiekvieno žmogaus prigimtinis dalykas. Prisiminkime klasikinę citatą iš Mikalojaus Daukšos „Postilės“: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?..“ Gimtosios kalbos pasaulis yra įdomus, intriguojantis, spalvingas, rašydamas knygą tarsi apsigyveni joje: žodžiai užvaldo, apsupa, kartais barasi ir pykstasi, visi nori išlįsti į „erdvę“.

Dėl užsienio kalbų turiu prisipažinti du dalykus: pirma, esu kalboms nelabai gabi; antra, mokytis jų per gyvenimą tiesiog neturėjau laiko, nes darbo krūvis visada buvo milžiniškas, o dar kūryba… Žinoma, čia ne pasiteisinimas, štai jaunasis V. Mačernis kalbų mokėsi tiesiog drastiškai: ima sudėtingą tekstą, žodyną, iš karto verčia, o tuo pačiu ir mokosi naujos kalbos… O Kazimieras Būga, garsusis kalbininkas, gyvendamas Peterburge pas šeimininkę vokietę, šios kalbos neišmoko, jis buvo susitelkęs prie lietuvių kalbos žodyno kortelių.

Žinoma, kaip ir visi mūsų kartos žmonės, gerai moku rusų kalbą, labai vidutiniškai vokiečių. Universitete dar mokėmės lotynų ir latvių. Kartą, dar būdama studentė, važiavau iš Peterburgo (tuometinio Leningrado) traukiniu drauge su italų jaunimo grupe ir beveik susikalbėjau su jais lotynų kalba. Iš televizijos pramokau lenkų kalbos, o darbe vykę seminarai įgalino suprasti anglų kalbą. Labai gerbiu poliglotus. Mano suvokimu, mokantieji keletą kalbų yra labai turtingi. Juk pamenat, V. Mačernio rašyta draugams: mažos tautos atstovui reikia mokėti keletą kalbų, kad išeitum į pasaulį… Džiaugiuosi, jog dabartinis jaunimas turi galimybes išmokti daug kalbų, tad jiems pasaulis ir ribų neturės. Tik būtų gerai, kad jie ir gimtąją labai gerai mokėtų.

– Pati esate žymių asmenybių biografijų kūrėja. Papasakokite, kaip tarpusavyje dera pasakojimas apie kito gyvenimą ir Jūsų kaip kūrėjos ambicijos. Kiek Jūsų pačios yra tuose personažuose?

A. R. Be mūsų aptariamų keturių biografinių romanų, esu dar parašiusi apysakų, du romanus „Marios vandens“ (2010) ir „Kaip žaibas“ (2014), juose išties galima rasti ir mane, ten nebuvau besislapstanti autorė. Arba eilėraščiuose. Štai liepos mėnesį išėjo lyrikos knygelė „Debesiu“, kuri labai autobiografiška.

O tuose keturiuose biografiniuose romanuose stengiausi save visiškai atriboti, būti autoriumi iš šalies. Bet, žinoma, susiformavo mano stilius, žodynas, ir kartais skaitytojai bando man primesti vieno ar kito personažo likimą, bet aš to kratausi, nes minčių nuo savęs į juos nerašiau. Kas kita yra „bendrystė“ rašant. Labai su personažu, jo gyventuoju metu suartėji, įsijauti, įsigyveni. Parašius knygą, reikia nutolti, atsiriboti, grįžti į savo laiką ir gyvenimą. Tos mano asmenybės stiprios – jaučiu, kad jos ir džiaugiasi, ir pyksta, kai apie jas rašau…

– Mūsų pokalbyje – savotiškame poliloge – reikšminga Maironio ištartis „Toksai ant žemės čia žmogaus likimas! / Ateina laikas: nori ar nenori“, minima Jūsų romane. Įdomu, kaip regite šiandienę lietuvių literatūrą, ką ir kiek ji byloja – geba byloti – apie mūsų dabartį, taip pat – reikšmingiausia – apie tai, kas amžina? Kas domina, žavi Jus joje?

A. R. Užleisti vietą… Tai išties amžinas klausimas ir kova. Ateina jaunoji karta, kuriai atrodo, kad viskas nuo jos prasideda, bando atsilaisvinti vietas, gauti premijas, įsitarpuoti. Vyresniuosius dažnai užsipuola nepelnytai, paviršutiniškai. Čia Maironio pavyzdys ir yra pats tinkamiausias, kai to meto jaunimas šaukė spaudoje, kad Maironis paseno, kad jo laivas jau nuplaukė. Jaunieji atėjo triukšmingai su kitokiais literatūros šūkiais. Tačiau kai prabėgo daug metų, vienas iš tų triukšmingųjų prisipažino, kad tuo metu jie dar nebuvo verti užrišti Maironiui batų raištelių, bet pasikandžioti buvę smagu… Kita vertus, gal ir gerai, kad jaunystė triukšminga, maksimalistiška, tada vyksta gyvas judėjimas, diskusijos. Beje, mūsų laikais labiausiai užkliuvo Justinas Marcinkevičius, kurį ėmė visažiniai teisti, patys gerai nesuvokdami, už ką…

Aprėpti visos dabartinės lietuvių literatūros negaliu, ne viską skaitau. Bet žinau, kad ji labai įvairialypė, daugiasluoksnė, spalvinga. Nesu pranašė, sunku numatyti, kurios knygos atlaikys amžinatvę, o kurios tik slėgs bibliotekos lentyną… Bet rašytojų yra daug, knygų parašo irgi daug, tad manau, kad literatūros istorijos dialektiniame judėjime duobių neliks…

Lietuvių poetai rašo gerą poeziją, todėl norisi paskaitinėti naujausias eilėraščių knygas, pajusti poetinio žodžio galią ir minties šviežumą, suvokti, ar poetas jau paniro į kitus vandenis, ar vis dar tuose pačiuose blaškosi… Ir naujus romanus (ne visus) skaitau iš to paties intereso – kokios temos domina rašytoją, kokia jo raiška, kokios naujienos…

– Pasidalinkite savais skaitymo ypatumais – kokios knygos Jums šiandien teikia skaitymo malonumą ir džiaugsmą?

A. R. Man skaitymo malonumas nuo vaikystės yra didžiulis. Knyga – pasaulis, stebuklas, dovana, dvasios duona. Skaitau išties daug, kai tik turiu laiko, tik nesakyčiau, jog turiu susikūrusi kokią specialią skaitymo sistemą. Kai iki šių metų kovo 1 d. dirbau Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktore, skaičiau daug lietuvių autorių, nes vykdavo knygų sutiktuvės, į kurias aš nė karto neatėjau neperskaičiusi tą vakarą pristatomos knygos. Tad vis juokaudavau, kad teberuošiu vakarais pamokas. Tačiau, kaip ir visi mokiniai, privalomoms užduotims šiek tiek priešinausi, turėdama laisvo laiko įnikdavau į užsienio autorius.

Galbūt viena iš mano aiškesnių krypčių – kristologija. Mane domina Jėzaus Kristaus gyvenimas ir asmenybė, jo – žmogaus ir Dievo legenda, visokios interpretacijos. Kadangi esu tradiciškai tikintis žmogus, tai mano nuodėmklausys turėtų už tokias knygas barti, bet aš vis kažko ieškau ir ieškau, negaliu nurimti. Taigi paminėsiu šia tema keletą knygų, kurios man buvo labai įdomios: Niko Kazantzakio „Paskutinis gundymas“, Jono Gardellio „Apie Jėzų“, Jose Saramago „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, Carsteno Peterio Thiede „Jėzus“, musulmono Rezos Aslano „Maištininkas. Jėzaus Nazariečio gyvenimas ir laikai“, Leonido Andrejevo „Judas Iskarijotas. Šėtono dienoraštis“, „Judo evangelija“.

Kaip ir dauguma skaitytojų, atrandu naujus vertimus, naujas pavardes, ieškau J. M. Coetzee’s, Aldous’o Huxley’io, J. M. G. Le Clézio, Jose Saramago, Irvino D. Yalomo, Umberto Eco, Milorado Pavičiaus, Orhano Pamuko knygų. Žiūriu, kad vis vyriškos pavardės, bet pastaruoju metu perskaičiau puikių moterų knygų: islandės Hannah’os Kent „Paskutinės apeigos“, anglės Laline Paull „Bitės“, amerikiečių – Mary Sharratt „Ekstazė“ ir Glorios Goldreich „Mano tėvas Šagalas“. Pastarosios dvi knygos ypač „pavergė“ mano protą, nes jos parašytos pagal tikrus faktus: pirmoji apie dailininką Gustavą Klimtą ir kompozitorių Gustavą Mahlerį, antroji – apie dailininką Marcą Chagallą. Tokio pobūdžio knygas – su tikru pamušalu – be galo vertinu ir mėgaujuosi.

Kartais knygos būna reikalingos mano pačios kūrybai. Štai rašiau romaną apie Žemaitę, čia daug veiksmo Vilniuje, kada prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir, kad daugiau apie jį sužinočiau, perskaičiau didžiulę Peterio Englundo studiją „Karo liūdesys ir grožis“, svarstydama, kas panašaus galėjo nutikti ir Lietuvoje. O rašant knygą apie S. Nėrį, reikėjo knygų apie sovietų okupaciją, karo metus Rusijoje. Su įdomumu perkrimtau Anos Pasternak „Larą“, Valentino Berežkovo „Kaip aš tapau Stalino vertėju“, Marthos Schad „Stalino dukterį“.

Be abejo, laukiu ir naujų lietuvių rašytojų prozos bei poezijos knygų. Kaip muziejininkė, mėgstu skaityti tiek užsienio, tiek lietuvių autorių laiškus, dienoraščius, prisiminimus. Dabar esu apglėbusi Juozo Baltušio storąjį tomą.

– Knygoje apie Žemaitę minite jos pomėgį rašyti laiškus, atvirukus, dedikuoti nuotraukas. O kam Jūs rašytumėte laišką iš šiandienos ateitin, ką jame parašytumėte apie save, koks būtų Jūsų žodis – patarimas, linkėjimas, tiesiog mintis, bylojanti Jus pačią?

A. R. Kadangi nesu kokia garsenybė, tai laišką turėčiau rašyti savo sūnėnams ir dukterėčioms, įspėdama juos, kad gyvenimas bėga labai greitai, kad nieko negalima atidėti kitai dienai, kitiems metams, kad reikia drįsti rizikuoti, nudegti pirštus, patepti juos aliejumi ir vėl bandyti… Ir dar – kad svarbiausia yra širdis. Jeigu žmogus neturi širdies, tai jo darbai šalti, jo turtai tušti, jo gyvenimas baugus. Su širdies meile matyti ir girdėti kitą žmogų – artimą, tolimą. Antoine’o de Saint-Exupéry sentencija „Yra tik viena tikra vertybė – tai žmogaus ryšys su kitu žmogumi“ – absoliuti tiesa. Ir dar parašyčiau, kad reikia saugoti Žemę, kurioje gyvename, ji mūsų namai, be jos nieko neturime.