literatūros žurnalas

Monika Staugaitytė. Amžina kaltė ir amžinas kartojimasis: ar įmanoma įveikti praeitį

2019 m. Nr. 2

Antanas Škėma. Izaokas. – Vilnius: Odilė, 2018. – 152 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Vienas iš originaliausių lietuvių rašytojų, išeivijos prozininkas, dramaturgas Antanas Škėma plačiam skaitytojų ratui labiausiai žinomas kaip romano „Balta drobulė“ autorius. A. Škėmos kūryba anaiptol neapsiriboja tik šiuo romanu, tačiau kiti jo tekstai dažnai nėra sulaukę tiek daug dėmesio. Pavyzdžiui, ne mažiau svarbus būtų vienas paskutinių kūrinių – apysaka „Izaokas“, parašyta prieš pat mirtį, bet pirmą kartą išleista tik praėjus dvidešimt ketveriems metams po A. Škėmos žūties. Publicistas Liūtas Mockūnas „Izaoką“ apibūdino kaip kūrinį, kurio „pasaulis <…> bjaurus ir obsceniškas“1, jo dvasią prilygino tamsiausiems Jeano Paulio Sartre’o, Louis Ferdinando Céline’o veikalams ir teigė, kad „nieko panašaus lietuvių literatūroje dar nėra buvę“2. Galbūt per didelis meninės raiškos išskirtinumas, kurį sunkiai priėmė tuometiniai leidėjai, ir lėmė vėlyvą teksto publikavimą. Net 2010 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje A. Škėmos kūrybos rinktinėje (serija „Lietuvių literatūros lobynas“), kuri buvo įvardyta kaip reprezentacinė, vietos „Izaokui“ neatsirado, tiesa, apysaka buvo paskelbta rašytojo „Rinktiniuose raštuose“ (1992). Todėl leidykla „Odilė“ parengė trečiąjį „Izaoko“ leidimą, pateikdama apysaką kaip atskirą kūrinį. Apysakoje, parašytoje 1960–1961 m. Niujorke, svarstomos ir šiandieninei visuomenei aktualios daugialypės keršto, kaltės, Holokausto, tariamai laisvo pasirinkimo temos.

Apysaka sudaryta iš įvado ir devynių skyrių. Pradinis kūrinio taškas, struktūruojantis visą apysakos veiksmą – įvadas, vaizduojantis epizodą iš 1941 m. nacių okupuotame Kaune vykusių Lietūkio garažo žudynių, kai buvo viešai kankintas ir nužudytas

būrys žydų. Šiame epizode užsimezga pagrindinis konfliktas – budelio ir aukos susidūrimas, kurie dėl pakitusių aplinkybių apsikeičia vaidmenimis: NKVD dirbęs žydas Izaokas, sovietinės okupacijos metu kankinęs pagrindinį apysakos veikėją Andrių Gluosnį, tampa Gluosnio auka. Susidūrimas baigiamas įvykdytu kerštu, o Izaoko žodžiai „mudu susitiksime pragare“ (p. 4) leidžia interpretuoti teksto padalijimą į skyrius. Devyni skyriai, kuriuose vaizduojamas veiksmas po kelių dešimtmečių – tarsi devyni pragaro ratai, kaip Dante’s „Dieviškojoje komedijoje“. Pirmame skyriuje Gluosnis gauna laišką su vieninteliu žodžiu: IZAOKAS. Laiškas išjudina Gluosnio prisiminimus ir abejones: „O jei Izaokas tebegyvas, jei jis amžinai tebegyvas, ir mudu esame perkelti į sekantįjį pragaro ratą?“ (p. 9). Kiekvienas tolesnis skyrius (ratas) Andriui Gluosniui kelia vis daugiau nerimo ir kančių. Antrasis skyrius pradedamas žodžiais „Never mind, ištariau tyliai, never mind. Kiekvienu atveju, jei jis prisistatė popieriuje, prisistatys ir kūnu“ (p. 10), o aštuntojo pradžia nurodo į visiškai nebestabilią herojaus būseną: „Kas yra sapnas? Kas yra tikrovė? <…> Aš nebeskiriu kai kurių dalykų. Ir netekau vilties atskirti“ (p. 43).

Pagrindinė apysakos siužetinė linija, kurią išryškina ir formali kūrinio struktūra – Izaoko paieška ir vis prastėjanti Gluosnio psichinė būklė, – iliustruoja žmogžudį persekiojančią kaltę, kurios neatsikratoma ir per kelis dešimtmečius, tačiau tai nėra tik dar vienas kūrinys, kurio veiksmo fone šmėžuoja tam tikro istorinio laikotarpio aplinkybės. Autorius per vieną iš herojų iškelia itin svarbų laisvos valios, pasirinkimo klausimą: „<…> laisva valia visados suvaidina lemiamą vaidmenį bet kieno apsisprendime. Ar bet kas būtų genijus, ar jis būtų idiotas, ar dvimetis vaikas, ar šimtametis senis, jau kuris laikas netekęs sveiko proto. Laisva valia tūno kiekviename individe nuo gimimo iki mirties“ (p. 31). Taip kalba vienas iš Queen’s Country (vietos, kurioje apysakos gale atsiduria Andrius Gluosnis) darbuotojas, bet ar tikrai individas visada gali vadovautis laisva valia, nepriklausomai nuo ideologinių sąlygų? Įvade autorius aiškiai parodo, kad dėl konkrečių ideologinių nuostatų struktūriškai kinta ir žmogaus vaidmuo visuomenėje: Izaokas, sovietinės okupacijos metu buvęs galios pozicijoje, atėjus naciams pats tampa auka, jis net nesipriešina būti nužudomas, tarsi pats suprastų, jog jie abu su Gluosniu yra susiklosčiusių aplinkybių įkaitai: „Savaime suprantama. Juk gavai leidimą. Fain. Ne per greičiausiai, turbūt“ (p. 4). Lygiai taip pat kinta ir simbolinė Gluosnio pozicija. Galbūt tada reikėtų kelti klausimą, kiek stiprus yra žmogus, kad atsilaikytų prieš ideologines įtakas ir jas įveiktų? Manau, kad kaip tik šis apysakos aspektas ir yra aktualiausias mūsų šiandieninėje visuomenėje, kurioje jautri ne tik Holokausto tema, bet ir apskritai linkstama labai greitai skirstyti žmones į budelius ir aukas, vienus priešinant su kitais.

Dar vienas simboliškai svarbus apysakos epizodas, įgyjantis reikšmę tik žinant kūrinio baigtį, – Gluosnio susitikimas parke su buvusiu bendradarbiu Bobu. Rodos, visai absurdišką Bobo poelgį – įšokti į parko tvenkinį ir perplaukti į kitą pusę, – galima interpretuoti kaip norą pradėti viską iš naujo; juk viena iš simbolinių vandens reikšmių yra pabaigos ir pradžios sąveika, būklės transformacija. Gluosnis, vertindamas Bobo poelgį, svarsto: „Dabar aš galvojau, kad Bobo kelias – teisingas kelias. Kita pusė čia pat, ją pasiekti lengva, jei moki plaukti <…>“ (p. 22).

Apskritai visame tekste gausu vandens įvaizdžių. Gluosniui besisvečiuojant pas vieną pažįstamą, Julę, jį traukia prie upės („Mane masino ta sumauta upė“), ji minima ne kartą. Knygos pradžioje, Gluosniui žudant Izaoką, kelis kartus pasirodo Raudonosios jūros vaizdinys: „Izaokas pirmasis perbrido Raudonąją jūrą. / Jis jau Pažadėtoje žemėje“ (p. 5). Šie autoriaus naudojami įvaizdžiai darniai siejasi su apysakos kulminacija, joje paveikumas kuriamas dviejų priešų, Izaoko ir Gluosnio, paradoksaliu susivienijimu. Susitikę Queen’s Country ligoninėje jie tarsi įveikia jų veiksmus struktūravusią jėgą. Jie pradeda veikti laisva valia, tam tikra prasme „pataisydami“ praeitį ir simboliškai viską pradėdami iš naujo.

Apysaka pasižymi gana aštria, šiurkščia leksika, kurią taikliai apibūdina literatūros kritikas Rimvydas Šilbajoris: „<…> gerokai sutirštintos Škėmos „nepadorios“ vietos, kalba ir scenos, jau ir anksčiau bauginusios švelnias lietuviškų buržujų sielas. Dabar daug aiškiau matosi, kad tų „nešvarumų“ funkcija yra apvalyti ir žmogaus vidų, ir pasaulio vaizdą nuo visokio melo, grožio, padorumo, netgi Tikėjimo, Vilties ir Meilės pavidalus“3. Pagrindinis veikėjas Andrius Gluosnis vartoja angliškus posakius, pavyzdžiui, never mind (liet. „nesvarbu“), kurie neleidžia pamiršti, kad veiksmas vyksta ne Lietuvoje, kad autorius yra išeivis. Šiandien nenusaldinta apysakos kalba nebedaro tokio stipraus efekto, kokį galbūt darė skaitant jos parašymo laikotarpiu. Tekste išsiskiria lietuviškų liaudies dainų ar eilėraščių intarpai ir kai kurie jokios aiškios reikšmės neturintys žodžiai. Tai būdinga ne tik šiam tekstui, bet ir romanui „Balta drobulė“. Gluosnis vis kartoja žodžius „Lamurina, lamuranda“, kaip romane Garšva kartodavo magišką žodelį „Zoori“. Šie žodžiai, dainų motyvai (pavyzdžiui, „siuntė mane motynėlė / į jūreles vandenėlio“) yra veikėjo savasties dalis, išliekanti bet kokioje būsenoje. Kelis kartus tekste atsiranda skepetuotos bobulės motyvas. Įvade ji šalia Gluosnio smalsiai stebi žudynes, o tolesniuose įvykiuose pasirodo kaip prisiminimas, klausianti: „Ar gali atkeršyti, vaikeli?“ (p. 14), „Atkeršijai, vaikeli?“ (p. 49). Galiausiai, kai Izaokas ir Gluosnis Queen‘s Country ligoninėje susivienija, „laiminga ir nebereikalaujanti“ (p. 53) konstatuoja: „Štai ir atkeršijai, vaikeli.“ Šiuo reikalaujančiu motyvu A. Škėma taikliai pavaizduoja vidinį individo psichikos mechanizmą, nerimstantį ir reikalaujantį keršto.

Apysakoje taip pat daug nuorodų į Bibliją. Tai galima pastebėti jau paties kūrinio pavadinime – Izaokas buvo Abraomo sūnus, jis turėjo būti paaukotas kaip ištikimybės Dievui įrodymas. Čia Izaokas irgi savaip „paaukojamas“, nes Gluosnis ištikimas savo keršto troškimui ir pykčiui, o ne krikščioniškajai moralei. Izaokas prieš mirdamas užsimena ir apie dar vieną biblinę porą – Kainą su Abeliu. Jis Gluosniui sako, kad brolių istorija sufalsifikuota, tebuvo du Kainai ir jiedu susitiks kitame pragaro rate. Gluosnis, nužudydamas Izaoką, iš simbolinio Dievui ištikimo Abraomo virsta žudiku Kainu. Naudodamas įvairias Biblijos nuorodas, autorius perkelia apysaką į universalesnį ir konceptualesnį lygmenį, kuriame įmanomas daugialypis interpretavimas.

Kūrinio idėjos aktualios ir šiandieniniams skaitytojams. Tai liudija faktas, kad 2019 metais kino teatruose turėtų pasirodyti šiuolaikinė apysakos interpretacija – filmas tokiu pačiu pavadinimu, jau sulaukęs nemažo susidomėjimo. Viename interviu filmo kūrėjai teigė, kad „scenarijaus autoriai ir nesistengė papasakoti istorijos taip, kaip ji buvo aprašyta A. Škėmos, veikiau improvizavo rašytojo padiktuota tema“4.

Antano Škėmos kūrinio reikšmingumas mūsų laikais neabejotinas, belieka tikėtis, kad jis skaitytojams nepasirodys pernelyg nepatogus ir radikalus. Apie apysaką taip atsiliepia ir filosofas, scenarijaus bendraautoris Nerijus Milerius: „Net ir praėjus daugiau nei pusšimčiui metų skaitytoją vis dar gali trikdyti akiplėšiškas rašytojo radikalumas. Kaip ir dažname kitame Škėmos kūrinyje, taip ir „Izaoke“ gausu vietų, kurias skaitydamas jautiesi nejaukiai. Tačiau radikali kūryba niekada negali būti patogi. Radikali kūryba nepripažįsta jokių išlygų ir kompromisų. Škėmos „Izaokas“ aktualus ne taip, kaip kartkartėmis būna aktualus retro. „Izaokas“ aktualus kaip nužudytojo juokas, nuo kurio vis stengtasi pabėgti, kurio garsą vis siekta prislopinti ir kurį niekada nevėlu išgirsti, kad ir kaip nepatogu būtų“5.



1 Mockūnas L. Antanas Škėma išeivijos vingiuose // Metmenys. – 1986. – Nr. 51. – P. 83.

2 Ten pat. – P. 84.
3 Šilbajoris R. Antanas Škėma // Šilbajoris R. Netekties ženklai: lietuvių literatūra namuose ir svetur. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 267.
4 https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/220092/filmo-izaokas-kurejai-tai-improvizacija-a-skemos-padiktuota-tema.
5 Milerius N. // Škėma A. Izaokas. – Vilnius: Odilė, 2018. – P. 6.