literatūros žurnalas

Enrika Striogaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 4

* * *

keturios juodai apsirengusios heteros
literatūrologės iš universiteto
magistrantės ar doktorantės
dar nelabai drąsios bet išdidžios
už poetą gudresnės
velniškai gražios ilgakojės giliom iškirptėm
gundančios

 

– Eilėraštį?
– Taip, prašyčiau

 

 

Giedra

 

žiogų įaistrintoje žydinčių jazminų alėjoje
pati mačiau kaip mano tėvas
švelniai ir stipriai apkabino
mano motiną

tada rimtai suabejojau
ar aš esu
ar dar tik būsiu

 

 

Bronė (Alfuko žmona)

 

nemylėjau
taip ir nesutikau jo
trisdešimt septynerių ištekėjau
kad nelikčiau senmerge

pagimdžiau du vaikus: mergaitę ir berniuką
nė vienas nepanašus į mane
dukra – kaip iš akies traukta mano motina
mažytė rudomis spitriomis akimis valdinga
sūnus – tikra savo tėvo kopija:

mačiau jį
prie prekybos centro
sėdintį su ištiesta ranka ties durimis – –
be kojos be ramentų
šlapią dvokiančią šliūžę praeiviai aplenkdavo
į šalį sukdami nosis

manęs jis nematė
sėdėjo dieviškai ramiai žiūrėdamas į vieną tašką – –
tarsi apsišlapinęs Buda – –
tarsi nebyliai pravirkęs mano sūnus
kai apkabinus noriu suprasti
kodėl šitaip trokštu su juo
nugyventi dar vieną gyvenimą

 

 

Alfukas

 

kažkadaise maniau
kad aš – beveik Verlenas
Rembo Baironas

– – – – – – –

– – – – – – –

– – – – – – –

ir dabar taip manau

 

 

Irutė

po penkiasdešimties metų
sutikau savo jaunystės meilę
maximoj
prie kasos

vienas kitą vos atpažinome
[kaip ir visi vyrai jis išsilaikęs geriau]
pirko liesos varškės ir grietinės
savo žmonai

kaip anuomet
susikibom už rankų
prie neveikiančio šviesoforo
mėginom perbėgti gatvę

aš parklupau

sutrikęs jis prie manęs pasilenkė –
pirmąkart jį pabučiavau

dideliu greičiu lėkęs automobilis
kliudė – – – – –

jo pirkinių maišelį

liesa varškė ir grietinė
ištiško ant asfalto
ir mano drabužių

 

 

Barbora R.

nuo ko čia pradėti?
na, dirbu ačiū Dievui dar dirbu
šiais laikais žinot
ne, darbas neypatingas
pinigai irgi bet gyvent galima –
ne minimumas

taip, su vyru išsiskyriau
senokai
kelintas dabartinis?
nežinau, neskaičiuoju gi
bet jei atvirai laimės nelabai patyriau
ar myliu?
keistas klausimas kai šitiek metų
labai keistas
neerzina padeda finansiškai
ir mano vaikams geras
ooo! jo vaikai jau seniai suaugę
jis – gerokai vyresnis
jaučiuosi saugesnė nei anksčiau

bet kodėl apie mane rašote?
nesu niekuo ypatinga
nieko, ničnieko nenuveikiau
net ne visi laiptinės kaimynai pažįsta
ką? aš – jau eilėraštyje?
tikrai? negali būti

ak taip, jaunystėje ir aš rašiau
lankiau dailės mokyklą baletą
grojau pianinu
o ne, viską seniai pamiršau
labai seniai, labai – – –
imsiu dabar ir apsiverksiu
jūsų eilėraščiui reikia mano ašarų?
tada neverksiu – ištylėsiu
kaip visada

mat kaip – to ir reikėjo? nieko sau
na gerai bet dabar atsakykite man atvirai
tame eilėraštyje
ar aš graži?

 

 

Sofija ir jos septynios katės

dažniausiai žiūriu pro langą
pašeriu benames kates
nueinu į parduotuvę
šiaip, kad pasimankštinčiau
na taip, tikiuosi ir ką nors sutikti
dažniausiai – nesutinku
įpilu katėms pieno
į tuos indelius nuo desertinės varškytės:
kartais juk pasilepinu
žiūriu pro langą

taip, sūnus ir dukra Norvegijoje
dukra jau turi sūnelį
mačiau jo nuotrauką feisbuke
gražus labai mielas – – –
turiu aš tą feisbuką, sūnus padarė
kad galėtume susisiekti
turiu ten septynis draugus:
sūnų, dukrą, Rasos limuzinus, Ahmadą Mohamedą,
Kalifą Zafyrą, Jėzų Kristų, Moniką Šalčiūtę, Petrutę
ai, gi Petrutė prieš mėnesį numirė
Jėzau tu mano, ir Antaną vasarą palaidojom

o atrodo vis sutiksiu
eidama į parduotuvę
šnektelsim apie jo Gabrielių
(neranda vaikis vietos pasaulyje
neranda nors tu ką, prasigert baigia
koduok tu jį burk kuo nori
užpila akis ir kartoja:
gulint viskas atrodo aiškiau
memento mori, my dear
mes ir taip visi per daug krutame)

Antanas tai man patiko
mažai trūko – būtume sumetę skudurus
retai tokio amžiaus vyras
būna nenukvakęs ne girtuoklis
ir kad visai be pričiūdų
toks tvarkingas bet ne pedantas
auksinių rankų nesuvaikėjęs
jaunystėje dar ir visai gražus
bet nedrąsus net senatvėje
ilgai trypčiodavo krenkščiodavo kol įsikalbėdavome
et, ta prostata jį pasiglemžė

o ta rainoji murklė kokiu pilvu!
kitą savaitę kačiukų tikrai atsives
ir kur juos dėti?
kaimynai visai pasius
ypač tas vaikis iš pirmo aukšto
vėl išspardys visus indelius
rėkaus laiptinėj
nors tokio inteligentiško veido
girdėjau – lituanistas moka lotyniškai

nu jo, tos mano katės pro langą
man ir teliko
nedaug jų – septynios
na dar tie kačiukai bet ne visi išgyvena
ooo! kažkoks automobilis įsuko
va va, kur dabar pastatys –
kieme vietos tai nėra
Dievulėliau, visai kaip Antanas!
vairuotojas kaip du vandens lašai
panašus į Antaną!
aš ir sakau
nereikia bijoti
viskas taip paprastai
tikrai nesibaigia

 

 

Goda

ten mano mylimas –
prie geležies prišalusiom lūpom

sustingusios lede
mano kojos

kad būtume arčiau vienas kito
vis pasningam