literatūros žurnalas

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7

 

vienas

tiktai vienas. reikia dar keturių. sapnavau
kad kažkas pasirašinėja sutartis kažkas
turi tam įgaliojimų sapnavau pasirašančių
plaštakas jos buvo didžiulės ir laikė parkerius
švininėmis plunksnomis. jie kažką pirko gal
mane bet pas mane tik vienas kai reikia
dar keturių. jie mane pirko metams į priekį
tiek aš dar noriu gyventi bet ne jiems jų
per didelės plaštakos ir jų parkerių švinas
mane nuodija. sapnavau kad atėjo mergina
ir man nieko nepasakė. išėjo trenkusi
dailiais kulniukais į kupranugarių pritryptą
aslą. gal dėl to kad turiu tiktai vieną o
reikia dar keturių. oras nėra mano draugas
neprikvėpuosiu dar keturiems. merginos
išeis o kažkas pasirašys sutartis. durys
bus užtrenktos abėcėlėje pranyks balsės.
sapnavau tuos keturis jie buvo tokie kokių
reikia nubudus jų nebeliko. tiktai vienas.
vienas daugiau nei. mergina. sutartys. keturi.

 

 

karys

neturiu su kuo eiti į mūšį mąstė karys mano
šarvus nugulė dulkės o iš kardo rankenos
baigia iškristi rubinai aš negaliu mūšio lauke
pasirodyti nederamai kovoti sugebu puikiai
ir man nedaug kas prilygs tačiau kai šarvus
nugulė dulkės ir baigia iškristi rubinai man
neramu. bet ir karo nėra nėr kur eiti kaip
gerai kad šiandien nėra karo. tarnas spės
nuvalyti šarvus man tik svarbu neišsiduoti
todėl ramiai perku duoną ir daržoves iš gatvės
prekeivių šypsausi jaunoms merginoms
ir moterims kurios jau daug ko matė praeinu
niekieno nepastebėtas namuose klausausi savo
svirplio esu ramesnis už svirplį tai mano
gyvenimas turiu būti ramus turiu neišsiduoti
esąs karys turiu būti švelnus ir dėmesingas
viskam kas mano kelyje bet jei rytoj karas
mano šarvai tviskės ir prisiminsiu budą sakius:
jei sugebėjai ateiti į šį pasaulį mokėsi
ir jį palikti

 

 

continental

rašomoji mašinėlė continental klavišais
panašiais į ištryptą žolę ja kadaise charlie
ch rašė nebyliųjų filmų scenarijus tuose
filmuose visi nuolat griūdavo jų seansuose
dalyvavę žmonės visi jau mirę. kaip keista kad
mirštama. kaip keista kad daiktai mus pergyvena
mes silpnesni už daiktus už citatas už kada
nors sėkmingai ištartą frazę kuri irgi
pergyvens ir mus ir žmones ją išgirdusius
ją kartojusius. mūsų nieks nepakartos mes
vienkartiniai kaip išnykusios kalbos tačiau
mes – tikrieji pasaulio valdovai visų valdovų
buvo tik po vieną išskyrus šią rašomąją
mašinėlę nutryptais klavišais ji valdė
pasaulį daugiau nei šimtmetį ja charlie
ch rašė kada kam ką vėliau kažkas
rašė kada kam nieko vėliau veiksmai dar
ne sykį keitėsi kol mano akys nusirito
surūdijusia continental klaviatūra panašia į
ištryptą žolę ir galiausiai pajutau kad žvelgiu
į pasekmę žinodamas jog priežastis kita

 

 

per anksti

jei kažkas tau sako: per vėlu vadinasi
jo gyvenimas nenusisekė. ne tavojo. jis
bloškia tau į veidą savojo gyvenimo duženas.
per vėlu niekada nebūna lėktuvai pakyla
kada jiems liepta laikrodis rodo kas
jam liepta tačiau tu niekada ir į nieką
nepavėlavai net jei visą laiką būtum
stovėjęs pašte su neišsiųstu laišku
rankoj tu nepavėlavai nes per vėlu
yra vienas demonų užvaldantis sielas
ir trukdantis joms pildytis tai vienas
pavojingiausių demonų sakantis kad
turime skubėti. neturime. skubėjimas
yra demono nuodai kartais mirtini
kartais iliuziškai gydantys. mes
niekada ir į niekur negalime pavėluoti
mes visada visur atsidursime tuomet kai
reiks. tačiau retsykiais ten atsiduriame
per anksti. per anksti yra kraupi akistata.
tai demono maitinimas mūsų perkeltinėm
prasmėm ir liudijimas to kad tavo
rankoje laikomas laiškas liks neišsiųstas

 

miegas

miegas kaip pelenai leidžias ant mūs
primerktų blakstienų nuspalvina baltai
miegodami mes balti saulės spektras
mumyse sulūžo sapnuojame spalvotas
šalis kuriose auga medžiai iš vaikystėje
vartytų spalvinimo knygelių jose buvo
šiurpių žmonių kuriuos irgi tekdavo
spalvinti atbukusiais pieštukais tie
žmonės irgi iš mūsų sapnų tie žmonės
tokie patys kaip mes tiktai šiurpūs
mes sutinkame tų žmonių kasdien
mums patinka kad jų esama jie
liudija ir mus tebeegzistuojant
mes irgi esame šiurpūs nes vos
tik nuleisi blakstienas užmigsi ir
štai tau nuspalvinti cirko drambliai
išžioti liūto nasrai garas nuo dūdų
orkestro pagaliau nubundi ir pirmoji
mintis – kad sapne visa tai buvo tikra

 

 

vėjas

langų kraštus užkamšėme išplėšytais
senų psalmynų puslapiais dar galime
įžiūrėti du šimtai dvidešimt antrosios
eilutę: pasidaviau aš jamui ar mirt’ ar
likt gyvamui… bet vėjas iš už lango taip
sriegiasi į vidų pripildo kambarį kad
jei uždegčiau septynias žvakes oras
išsyk įkaistų ir kambarys pakiltų lyg
oro balionas skrietų nešamas to paties
vėjo – kryptimi kurią nurodė du šimtai
dvidešimt antroji psalmė mes esame
puslapis. vėjas – išnaša jo apačioje paaiškinanti
kaip mums gyventi kur link
kreipti nuo vaizdo pavargusį žvilgsnį ir
kas stovėtų tarpduryje kai pakėlę apsunkusias
akis išsigąstume taip kad venose
sukrešėtų kraujas. mes užkamšėme
langų kraštus tuo ką radome tačiau
vėjas vis smelkiasi. su kiekviena diena
mes atsiduriam vis arčiau vėjo

 

akys

tik užmerkę akis pavargusias nuo
vaizdų siuto pamatome savo dieną
pusryčių kiaušinius vakarienės duonos
plutą sutiktus praeivius per dideliais
paltais regėtą dangų per dideliais
debesim ir keisčiausia išvysti gėlėtą
kartūno suknelę. juk tavo dienoje jos
nebuvo mes jos niekur nematėme ją
žinome kažkur egzistuojant kaip
kažkur egzistuoja šventasis gralis
bet tik užmerk akis ir diena taps
tokia kad nustebsi iš rankos iškris
joje laikomas raktas jis skimbtels
krisdamas tuomet atsimerksi trumpam
ir ką tik matytos dienos nebebus ji sulašės
į šventojo gralio taurę tačiau kartūno
suknelė išliks. neišliks. neatsimerk

 

 

daina

aš kalbėjau. aš viską pasakiau. kalbėjau kambario
musėms arbatos puodeliui kažkam ką ką tik
nusipirkau kalbėjau seniai mirusiems žmonėms
apie kuriuos esu skaitęs kalbėjau savo merginai ir
savo kambario sienai. ir tik siena man atsakė. ir.
indai nedužo laikrodis nepametė dantračių laiku
spėdavau atitraukti plaštakas nuo ant jų krintančių
saulės šuorų. siena man pasakė: kam tu taip. neverta.
jeigu tai ateis – ateis pasakė siena jeigu tai praeis –
praeis. kam tu taip. man tai priminė knygas
skaitytas dar vaikystėje ten iš tiesų kažkas valgė
mano niekad neragautą rūkytą žuvį bet man
nebe septyneri ir man viskas būtent taip kaip
yra. kitaip irgi įmanoma bet kitaip nenorėsiu.
aš kalbėjau su siena ji gera pašnekovė aš
kalbėjau su savo mergina ji neatsakė kalbėjau
su laikrodžiu savo plaštakom kambario rakandais
ir tik išgirdęs kažkur iš pievų atsklindančią
piemenėlio dainą (apie jį tik skaičiau) supratau
kodėl man nuo tos dainos darosi gera

 

katės

jis užmušė mano kates užtrankė jas į
sieną jis sakė kam tau katės jos teršia jos
trukdo dirbti šiandien buvo atėjęs kaip
budelis ir jo šypsena buvo jo ginklas mes
kalbėjomės apie egipto civilizaciją apie
tai kad kleopatros laikai buvo daug
arčiau tų kai žmogus išsilaipino mėnulyje
nei tų kai statyta cheopso piramidė mes
citavome klasikus klausėmės klasikos jis
nemėgo toscaninio sakė kad tas per
greitai jis mėgo von karajaną jei kas
nemėgsta toscaninio būtinai mėgs von
karajaną. jis daug gėrė mes išsivirėme
kmynų arbatos ji skani su trupučiu
medaus jis lietė mano staltiesę ranka
ir sakė kad ji kaip sapnas ir po to jis
užmušė mano kates užtrankė į sieną
sakė jų man nereikia kam jos tačiau
kam man savęs paties? jis išėjo aš jo
nesivijau nors norėjau suknežinti galvą
padarysiu jam daug blogiau – jį pamiršiu

 

kaimynas

praskrido lėktuvas nežinia kur jis skrenda
kokių spalvų rūbais juo skrendantys
žmonės jie išlips tolimuose oro uostuose ir
jų nuostaba bus džiugi. praskridęs lėktuvas
sunkūs debesys lietus dar negreitai
baigsis tačiau sodelyje po savaitės
pražys tulpės bus gražu gal net ateis
draugai gal net kažką parašysiu ant
iš siaubo susigūžusio popieriaus gal
net nebereikės vėl rakinti durų oras
sunkus pilnas neaiškaus antracito bet
gatvėje apstu praeivių spalvingais
skėčiais ir du vaikai prabėga grįždami
iš mokyklos jų laukia skanūs pietūs ir
galbūt kokie mieli namų gyvūnėliai
debesys sunkūs. praskrido lėktuvas. oras
pilnas metalo drožlių. iš gretimo namo
išneša nusižudžiusį kaimyną kuriam
švenčių proga skolindavau pinigų

 

tamsa

ji visai šalia tereikia užsimerkti. liautis žvelgus
į limožo porceliano vazelę ar ant sekretero
gulintį peilį. nepasiduoti iliuzijai kad tai ką
matai iš tiesų yra tikra ir svarbu. užsimerkti.
likti garsų ir kvapų pasaulyje čia pražys
gėlės parskris paukščiai ir tavo pojūčiai
nebus nuskriausti tiesiog nematysi kaip
pro šalį praeina žmogus pravažiuoja
dviratininkas ir kas rašoma knygose. visa
tai tu jau matei. užsimerk. šis veiksmas yra
mažoji mirtis visi mirusieji užsimerkę jie
nemato ant sekretero gulinčio peilio jie
aklini kaip povandeninis laivas tačiau tau
užsimerkus smegenys vis tiek mėto
vaizdus ant kaukolės skliauto jos rodo tavo
gyvenimo kiną daugelyje filmų charlesas
bronsonas staigiu rankos judesiu atidarydavo
galimo priešo duris lygiai taip staiga tu
atsimerksi ir tavo gyvenimo filmas tęsis
nuo penkiasdešimt antros minutės nes į
jį staigiu judesiu įeini būtent tada

 

lempa

dega lempa. už lango paukščiai. kažkur
jūra. kairėje knygos. dešinėje miškas.
raktas spynoje. niekas niekur nebuvo
išėjęs. tokia tyla. tokia pieštuko linija.
guli žmogus. dega lempa. tiksi laikrodis.
tokia pieštuko linija. už lango paukščiai.
lango nėra. paukščiai už pieštuko linijos.
guli žmogus. dega lempa. klijai sunkiasi
į užklijuotą voką. dešinėje miškas. dega
lempa. dega knygos. kairėje. guli žmogus.
dega jo smilius. lauke aušra. lauke
paukščiai. lauko nėra. guli žmogus.
dega jo plaštakos. tiksi laikrodis. dega
miškas. guli žmogus. už pieštuko
linijos. šalia kairės ir šalia dešinės.
dega lempa. dega raktas. dega alkūnės.
dega laikrodis. dega paukščiai už lango.
pieštuku nubrėžta linija tirpsta. išeik.

„Nei aš svajojau tuo poetu būti, nei planavau“

2019 m. Nr. 3 / Poetą, eseistą, vertėją Kęstutį Navaką kalbina Saulius Vasiliauskas / Jaučiuosi lygiai taip pat, kaip dvidešimt penkerių. Esama posakio, kad daugybė žmonių numiršta būdami dvidešimt ketverių…

Eugenijus Žmuida. Pralaimėtos Kęstučio Navako lenktynės su Jorgeʼe Luisu Borgesu (kurį visi skaito ir mėgsta)

2019 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas. Privatus gyvulėlių gyvenimas. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 200 p. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

Kęstutis Navakas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 11 / Gyvenimas. viriau sriubą. pjausčiau salierus. mano peilis smigo į atsitiktinio praeivio kūną ir kūno syvai varvėjo į ištiestą delną. buvo graži diena. dar nesnigo. praeivis gulėjo veidu į plunksninius debesis po to pakilo ir nuėjo. turėjo reikalų.

Kęstutis Navakas. Lorelei. Papildomi laiškai

2016 m. Nr. 12 / Mano knyga „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ išėjo prieš trejetą metų. Knyga trečdaliu papildyta: 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai. Jokia paslaptis, kad tai realūs laiškai, rašyti konkrečiai adresatei.

Eugenijus Žmuida. Kęstučio Navako lenktynės su Jamesu Joyce’u, kurio niekas neskaitė

2016 m. Nr. 11 / Kęstutis Navakas. Vyno kopija. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 199 p.