Valdemaras Kukulas. Eilėraščiai
2007 m. Nr. 10
***
Tą senovinę pilį
Paveldėjau. Jei tiksliau,
Paveldėjau jos vaiduoklius
Ir požemių žiurkes.
Žiurkių akys
Raudonos. Ir baltos baltos
Skraistės vaiduoklių
Iš visų keturių pusių.
Pilį žiedžia prižėlę
Maurų seni tvenkiniai,
Mūro plytas raudonas dega
Amžinoji ugnis. Pragaras
Rūsiuose, dar didesnis
Pragaras palėpėse: jose
Gyvena mano nepadaryti
Darbai, neišsipildžiusios viltys.
Viską paveldėjau su krauju,
Su genais. Tad ir neieškau
Burtininkių nei čigonių.
Viską priimu. Ir klusniai
Vykdau visus įsakymus
Savo mirties tamsoje. Gęsta
Akmeniniame pilies šaltyje
Visos žvakės. Fakelai
Uždūsta. Net židinyje
Kūrenas skalda, o ne medžio
Balanos. Net testamentuos
Rašoma: pilis pastatyta
Iš antracito, akmens anglies
Ir ledo. Visko, kas leistų
Mirusiesiems gyventi. Knygos
Skaitomos tamsoje – baltuose
Voratinkliuose parašytos.
Vaiduokliai puikią raštiją
Sukūrę yra. Tik svečių, va,
Svečių tai čia niekad nebūna.
Visa kita, kaip buvo žadėta:
Dangus, pragaras, pragaras,
Pasibaigiantis danguje, kuris
Nėra jokia prabanga, kuris
Įkalina taip, kaip neįkalins
Joks žemės kalėjimas ir jokia
Gyvybė. Joks kūnas. Esi
Paveldimas paveldėtojas.
Amžinas.
***
Vaikščioju vakarais
Po tvenkinių labirintą
Laimingas, kad galiu
Spėlioti, kuriam vandeny
Dešinysis bokštas pilies
Slūgso ir kuriame
Saulės laikrodžio kuoras
Tamsą matuoja. Einu
Smėlėtu taku už parankės
Su brolio savižudžio
Baltu vaiduokliu. Seka
Mirusio draugo vaiduoklis,
Pilkas ir liūdnas. Pilnas
Tvenkinių labirintas skulptūrų
Iš gipso ir marmuro,
Bet man jos – vandens
Skaidrios skulptūros, skaidrūs
Ir permatomi vaiduokliai,
Kaip ir viskas, kas kartą
Nutiko man po mirties.
Baisiausia, kad jos įsimyli,
Tos skulptūros mane, tie mano
Vaiduokliai. Ir štai aš žvelgiu
Iš pelkių gelmės maurų plaukais…
Nepaveldėjau šio labirinto
Skulptūrų. Jos
Be galvų po pažastimis,
Nes mirusio neišgąsdinsi.
Ir jos tai žino. Slenka
Į šimtąją kūdrą mano
Paveldėtoji pilis. Maurai
Tarytum sargybiniai stovi.
Jie stovi. Mano vaiduokliai
Barška ir girgžda, užmiršę,
Kad vaikščioju dieną. Naktį
Jie miega, skenduoliai.
Laimingas esu, galėdamas
Atpažinti, kuriam aname
Gyvenime buvo tie tvenkiniai.
Ta pilis. Jų iš viso nebuvo.
***
Bloknotas numeris du.
Atšokusi nugarėlė,
Apibrizgę lapų kraštai.
Raštas visai neįskaitomas.
Neperskaitomas gyvenimas.
Eilėraščiai nesuprantami.
Taip visada būna
Su mįslingomis asmenybėmis.
Reikėtų išleist ne tekstus,
O beprasmišką kaligrafiją,
Pačią rankraščio nuotaiką,
Neįspėjamą atmosferą.
Juk tai ir yra žmogus:
Vos vos įžiūrimas kontūras,
Neperžvelgiamas laiko rūke,
Šešėlis tamsos šešėliuose.
Juk tai ir yra likimas:
Spindulys akinamoje šviesoje,
Smėlio smiltis dykynėje.
Nepastebima. Nepergudraujama.
Byla numeris 999.
Nesuskaičiuojami tomai
Nesuskaičiuojamų klastočių.
Viso pasaulio bibliotekynas.
Visos jos aiškina
Ir paaiškina vienos kitas.
Bet nė vienoje jų nėra
Gyvenimo, apie kurį jos kalba.
Reikėtų į tas bibliotekas
Įsileisti visus, kurie nori
Pažinti save. Neliktų
Nė vieno žmogaus. Vien žmonija.
***
Keisti tie gyvųjų įpročiai:
Mirusiems dovanoti gėles,
Sukviestiems į puotą giedoti
Ligi prisikėlimo ar bent tamsos.
Vaikščioti mirusio pykčiui
Pavieniui arba didžiuliais būriais
Kapinių parkuose. Rengti
Mitingus arba demonstracijas.
Kai jie miršta, mes nesijaudinam,
Neaimanuojam, neverkiam.
Tam mums neužtektų ir amžinybės,
Nes miršta jie visą gyvenimą.
Nes žudosi jie kas sekundę,
Kas valandą, dieną, mėnesį.
Net stebėt jų mirties agoniją
Mums pritrūktų tylos ir ramybės.
Keisti tie gyvųjų įpročiai:
Vadintis giminėm, artimaisiais,
Kai mes jau seniai sustoję
Ten, kur nėra nei veidų, nei vardų.
Gyvulių nei daiktų nėra čia.
O gyvieji viską dalijasi,
Lyg pasaulis būtų dalomas, skaidomas
Taip lengvai, kaip jie patys.
***
Ištrauka iš gyvenimo, citata
Atminties, įminusios vaizdą
Evangelijos: avinėlis, greta
Basas vargeta po turgavietę vaikšto,
Minios šventųjų, pusnuogių ir nuogų,
Įdegusių saulėj. Kuris iš jų būsi?
Lyg rodytų ne vietoj ir ne laiku
Juodąją tavo gyvenimo pusę,
Išsižadi visko: šimtmečių dykumų,
Šimtmečių vandenynų: dingti, nuskęsti,
Tik negyventi, jei tokiu ritmu
Slinko dienos lig šiol. Nebus geresnio
Varovo nei Tu. Ir nebus dykumos
Kaitresnės. Tai ištrauka iš Evangelijos.
Tai tik Biblijos citata. Niekados
Negulėme su ja, nesikėlėme.
Ne gyvenimo, sapno tai citata,
Susapnuota prieš du tūkstančius metų
Tavo paties. Ir tavo paties užmiršta
Po dviejų tūkstantmečių mirčių ir bado.
***
Laiptai statūs, kaip norėjai.
Neberėkauk.
Metaliniai. Sukamieji.
Be turėklų.
Jau bijai? Jau rėkti nori?
Kojas sopa?
Jie spiraliniai. Iš oro.
Be pakopų.
Požeminiai laiko sraigtai
Skrodžia skradžiai
Kapo juodžemį. Tie laiptai
Ne bežadžiai.
Ir tos kopėčios ne šiaip sau
Be skersinių.
Nepareisi, neišeisi
Be grumtynių.
Tu manei – į amžių tylą
Leis nukakti
Ta tamsa? Krinti į gilią
Lifto šachtą.
Ko nėrėjai, ką laimėjai –
Oro sienoj.
Šitie laiptai įvijieji –
Tavo sieloj.