Stasys Jonauskas. Eilėraščiai
2008 m. Nr. 2
Metai išlekia ir nebegrįžta. Kur? Kas juos žino?
Gal su paukščiais? Bent aš nežinau.
Šviečia saulės galva naktimis už pušyno,
Linkdama vis žemiau ir žemiau.
Kas ten byra kaip lapai nuo medžių? Gal mes? –
Žmonės savo gyvenimus groja.
Atsidaro dangus, ir naktis iš esmės
Kaip drėgmė iš vandens išgaruoja.
Papartynuose ligi ryto drungna ir sausa,
Net rasa tokią naktį nekrito.
Saulė teka, kaip jai priklauso,
Penktą valandą ryto.
Padalgiui nubyra vasaros žiedai
Žemėj pasiklydęs nežinia kadai.
Pasroviui nubėga jaunos tavo dienos,
Padalgiui nubyra vasaros žiedai.
Mus po vieną tiksi: jau nebesutiksi
To, kas buvo vakar – niekada.
Tarsi būtų varpas nuskambėjęs: dixi.
Tiek, kiek skirta, trunka žemės valanda.
Ir dairais aplinkui, laiko uždarytas,
Argi varpo dūžis ir yra namai?
Bet naktis praeina, ir išaušta rytas,
Ir tyla apauga viską, ką manai.
Kreida: tris kartus
Tik išbėgs nelauktai
Ir nė vienas negrįš,
Neparbėgs niekada
Iš pasaulio to, iš
Pažymėto kreida.
Laikas išeina pats
Nė vienam jis nesako: aš moku.
Ir nė vieno neišveja: škac.
Visada, net kai išneša žmogų,
Laikas išeina pats.
Žąsys lyg priebalsės
Lenda gyslotis pro žvirgždą.
Ir esamuoju laiku
Žąsys lyg priebalsės girgžda
Toldamos Paukščių Taku.
Pasipila žemėn sidabro
Karoliai lapeliais žaliais.
Bet žemė visus užsidaro,
Po vieną nebeišleis.
Vėjas kur gali, ten sukas,
Sietuvose jau gilu.
Rugpjūtis kaip Šventas Rokas
Praeina su šuneliu.
Kas nori gandrams dar pamoja:
Kilkite ir sudie.
Ateina šalna pirmoji
Ir pasilieka sode.
Išeitis
Nemirtingi mes tampame mirę,
Iš gyvenimo atkasti.
Kas nuo laiko mūs veidus atskyrė
Gal juokaudamas – taip anksti.
Kas mus rytą pradėdavo vytis,
Ir pavydavo vakare,
Kas netyčia iš rankų krito
Kaip gyvybės dulkelė kare.
Kas nupaišė šiame gyvenime
Mūsų veidus ir mūsų mintis?
Mes gyvenom, gyvenom, gyvenome –
Tai – vienintelė išeitis.
Laikas lig Jono gyvena
Laikas pievoj lig Jono gyvena,
O nupjautas pavirsta į šieną.
Šitaip jis visą laiką po vieną
Iš gyvenimo tavo išeina.
Nes gyvenimas – tolstantis laikas,
Net šaltiniuose – amžina nieko.
Bet gyvybė praeina, o laikos
Tai, kas, viskam praėjus, išlieka.
Grūduose ima kauptis ruduo
Grūduose ima kauptis ruduo,
Ir būna toks metas, kada
Nebėga nė vienas vanduo,
Visi sukinėjas greta.
Po žeme suartėja grūdai,
Iš silicio išsiskiria smėlis.
Raudonųjų rūgštynių rūdoj
Saulės veidas atrodo pamėlęs.
Mūsų metai tarytum daiktai
Vieni su kitais susilieja,
Toldami šaknimis, bet ne tai
Savyje tyliai kaupia aklieji.
Ir, uždengęs vėlyvą žiedą
Drėgno rudenio sluoksniu rudu,
Šaltas lašas į žemę nurieda, –
Grūduose ima kauptis ruduo.
Alyvos
Ore buvo pilna idėjų –
Kaip ir visad pasauly šiame.
Ten alyvos du žmones žydėjo –
Vieną jau, kitą dar po žeme.
Kas ten visą gyvenimą vijos
Vakarais iš sodybų graudžių? –
Tai anųjų dienų pinavijos,
Nužydėjusios lig paširdžių.
Jau nuskintos, bet dar tebegyvos –
Amžiais tolstantį miesto gatve –
Akys tarsi sodybų alyvos
Kaip atolą nužydi tave.
Tebegroja tie patys žiogai
Per miestelį sparnuotas lėkei,
Ir, atmindami šitą skrydį,
Tebeskamba varpai: Ylakiai
Taip visus sutiktuosius palydi.
Ir skardėja miestelio stogai,
Kai atsisuka šiaurės vėjai.
Tebegroja tie patys žiogai,
Kur čireno, kai tu šokinėjai.
Ir nušokai tolyn šia žeme,
Kol netyčia prišokai jos kraštą.
Ir sutilpo tame šokime
Šis gyvenimas tarsi iš rašto.
Mėnuo švietė ir buvo teisus,
Nes turėjo jis nuomonę savo.
Tebešoko žiogai už visus,
Ir per laiką stogai pažaliavo.
Tarsi gyvenimas ėjo
Grimzta pilkosios rudenio dienos,
Lig pavasario nebeišdžius.
Varnos dar lesinėja žodynuos
Neprigijusius mūsų žodžius.
Jau suartos bespalvės ražienos,
Šaltis mokos paišyti gėles.
Džiūsta vasaros, tirpsta žiemos, –
Taip jos viską pakeisti galės.
Ir, palinkęs į priekį nuo vėjo,
Nusipurtęs lazdynų lašus,
Tarsi tavo gyvenimas ėjo
Ar atrodė į jį panašus.
Akimis palydėjai
Žydėjo ir buvo spalvota,
Čiulbėjo, mekeno, kukavo.
Tai buvo arba sugalvota,
Bet iš gyvenimo tavo.
Vilnijo ir buvo ten žalia,
Žaibavo ir pūtė ten vėjai.
Pralėkė viskas pro šalį –
Tiktai akimis palydėjai.