Nirodbaran. Dvylika metų su Sri Aurobindo
2007 m. Nr. 7
Iš anglų k. vertė Daiva Tamošaitytė
Sri Aurobindo (Aurobindo Ghose, 1872–1950) – vienas žymiausių naujųjų laikų Indijos politikos veikėjų, poetas ir filosofas, dvasinis autoritetas. Pagrindiniuose veikaluose „Dieviškasis gyvenimas“, „Jogos sintezė“ ir epe „Savitrė“ jis suformulavo savaip permąstyto indų kultūrinio bei religinio palikimo ateities gaires; „Esė apie Gytą“, „Vedų paslaptyje“ ir „Upanišadose“ pateikė rekonstruotą purnavedantos koncepciją. Jo gyvenime galime išskirti du laikotarpius: studijas Anglijoje, aktyvią politinę ir socialinę veiklą Indijoje (iki 1910 m.) bei atsidėjimą dvasinei praktikai savo įkurtame ašrame Pondičeryje (iki 1950 m.). Sri Aurobindo Kembridže įgijo klasikinį filologo išsilavinimą, tačiau vėliau atsisakė užimti naudingas pareigas britų administracijoje. Jis grįžo į Indiją, kur dirbo Barodos maharadžos sekretoriumi ir dėstė koledže anglų poeziją, anglų ir prancūzų kalbas, rašė eiles ir studijavo indų tradicinę scholastiką bei mitologiją. Anksti įsitraukęs į patriotinį sąjūdį, Sri Aurobindo rašė tautos sąmoningumą žadinančius straipsnius į žurnalus („Indu Prakash“ ir kt.), kartu su Tilaku, Lal Rajpat Rai ir Čandra Palu sudarė kraštutinį ekstremistų sparną kongrese, kuris tapo Bengalijos nacionalinio išsivadavimo židiniu. Jis vienintelis pateikė radikalią programą ir pareikalavo Indijai ne dominijos statuso, bet visiškos nepriklausomybės. Pasinaudodamas airių nacionalistų patirtimi, dar iki Gandhi’o Sri Aurobindo su bendražygiais padėjo pamatus Nebendradarbiavimo sąjūdžiui. Sri Aurobindo, už patriotinę veiklą metus kalėjęs Alipūro kalėjime, vėliau išteisintas pasitraukė į vienintelę prancūzams tuo metu priklausiusią koloniją, kur atsidėjo dvasinei veiklai, tačiau domėjimosi politiniais įvykiais pasaulyje nenutraukė. Jo autoritetas, vertingi patarimai Antrojo pasaulinio karo metu bei atkurtos Indijos vizija atliko milžinišką vaidmenį formuojantis nacionalinei indų tapatybei ir dedant pamatus būsimai šalies demokratijai. Greta Ramakrišnos ir Vivekanandos įvairiapusis Sri Aurobindo genijus ir unikali filosofinė sistema jį iškelia kaip vieną didžiausių XIX–XX a. protų, dariusių įtaką ne tik Indijai, bet ir visam pasauliui.
Karas ir politika: Indijos nepriklausomybė
Antrasis pasaulinis karas, į kurį Indija buvo taip pat įtraukta, prasidėjo praėjus metams po Sri Aurobindo susižeidimo 1939 m. ir baigėsi 1945 m. sąjungininkų pergale. Ilga Indijos kova dėl nepriklausomybės tęsėsi iki 1947-ųjų. Tais metais ji atgavo laisvę. Šis įvykis per visą dvylikos metų buvimo su Sri Aurobindo laikotarpį mums buvo pats svarbiausias. Kartu su juo turėjome ypatingą galimybę žingsnis po žingsnio stebėti du istorijos posūkius – vieną lėtai, kitą sparčiai besirutuliojantį: iš vienos pusės, didžiulį Europai kylantį pavojų, iš kitos – Indijai atsiradusią galimybę atkovoti laisvę, prisijungiant prie sąjungininkų. Su Sri Aurobindo dalijomės viltimis ir būgštavimais, jo nuojautomis, spėjimais ir pranašystėmis. Jis leido kiek kilstelėti jo veiklą dengiančios paslapties kraštelį. Sri Aurobindo mus užtikrino, jog Dievas laimės. Motinai jis pareiškė, kad tai yra jos karas. Tuo metu Hitlerio žvaigždė kilo. Panzerio divizijų risčią per Prancūziją, šalį atvedusią į kritišką padėtį, liuftvafę virš Londono, Rommelio vykdomą Šiaurės Afrikos niokojimą, Stalingrado mūšį – šiuos ir kitus įvykius sekėme užgniaužę kvapą.
Tačiau dramatiškų perversmų sūkuryje Sri Aurobindo niekada neprarasdavo pusiausvyros bei rimties, nors jis iš tikrųjų puikiai nutuokė, kas vyksta. Jis pasakė, kad Hitleris – didžiausia pasaulį ištikusi grėsmė ir kad jis nesustos tol, kol neįgyvendins savo tamsių kėslų, net tikslo sunaikinti visą civilizaciją. Juk, kaip rašoma poemoje „Savitrė“, „paika valanda sugriauna šimtmečių triūsą“.
Dalykų, kurie šiuo laikotarpiu vyko Sri Aurobindo kambaryje, aprašymas atskleis įvairiais atžvilgiais svarbias tiesas. Pirmiausia bus išsklaidyta vyraujanti klaidinga nuomonė, jog Sri Aurobindo buvo išsižadėjęs pasaulio ir į sadhaną paniręs jogas. Priešingai, matysime, kaip smarkiai jis rūpinosi „žmonijos gėriu“. Toli gražu ne vien pasyviai domėdamasis didžiuoju konfliktu, – dabartinių laikų Kurukšetra, kurioje sprendėsi viso pasaulio likimas, – jis savo dvasine jėga aktyviai įsijungė į mūšį ir kreipė jį į pergalę. Aprašymas nušvies ir stulbinamą Sri Aurobindo politinį įžvalgumą bei puikų karo reikalų išmanymą. 1910 m. pasitraukęs iš viešo gyvenimo ir kone pusę amžiaus nugyvenęs atskirtyje, ryšį su pasauliu jis palaikė tiek išoriniais, tiek vidiniais būdais. Turbūt dauguma žmonių tuo nepatikės ir daugelis jų kategoriškai paneigs tokios dvasinės jėgos buvimo galimybę; ir, jei ji apskritai egzistuoja, jiems bus sunku tai suvokti, kad žmogus, turįs ir valdąs jėgą, ją gali panaudoti asmeniniams ar kosminiams tikslams. Laimei, galime remtis paties Sri Aurobindo žodžiais, o mūsų asmeninė patirtis juos patvirtina. Esmingas jo integralinės jogos tikslas – nužengdinti antprotinę sąmonę ir jos veiklia jėga bei šviesa perkeisti dabartinę žemiškąją sąmonę – nei mažiau, nei daugiau. Matysime, jog Sri Aurobindo gyvai domėjosi Indijos nepriklausomybės kova, kuriai jis pats nutiesė kelią, pažadinęs šalį siekti prigimtinės teisės ir savo ryžtinga dvasios jėga padėjo jai šį tikslą įgyvendinti.
Nors ašramiečiams politikoje dalyvauti draudžiama, mes toli gražu nesame abejingi pasaulio reikalams. Priešingai, kaip yra pasakęs Sri Aurobindo, jie mums yra nepaprastai svarbūs. Pusiau politinį mėnesinį žurnalą „Mother India“, pradėjusį eiti po dvejų metų nuo Indijos nepriklausomybės atkūrimo, leido vienas Bombėjuje gyvenantis sadhakas. Vedamuosius jis siųsdavo peržiūrėti Sri Aurobindo ir tik po to juos spausdindavo. Politiniam Bengalijos lyderiui Sri Aurobindo reguliariai duodavo ilgus interviu, teikdavo daug patarimų ir nurodymų, kaip elgtis esamomis aplinkybėmis. Motina taip pat yra sakiusi, jog Antsąmonė galutiniame pasaulio perkaitos etape neišvengiamai įima politinį valdymą, nes pasaulietinė gerovė yra šalį valdančių jėgų rankose. Beje, didžiųjų tautų atžvilgiu karas nebuvo vien politinė problema. Nacių agresija reiškė „juodosios tarnystės pavojų ir atgijusį barbarizmą, kuris kėsinasi į Indiją ir visą pasaulį“. Tobulėjančiam žmogui, naujos žmonijos pakopos radimuisi tai buvo gyvybės ar mirties klausimas, kurį Motina ir Sri Aurobindo atėjo išspręsti, o išsprendę – rezultatą inicijuoti ir įtvirtinti žemėje. Todėl hitlerinės Vokietijos pergalė būtų reiškusi ne tik civilizacijos pabaigą, bet ir didžiosios galimybės mirtį. Šiuo požiūriu karą ir pavadinau mūsų laikų Kurukšetra.
Grįžkime į lemiamus 1938–uosius, kada telkėsi tamsūs karo debesys ir jų grumėjimas girdėjosi visoje Europoje. Buvo labai didelė tikimybė, kad karas prasidės gruodį, po savaitės kitos nuo lapkričio 23 d. nakties, kai Sri Aurobindo susilaužė koją.Tačiau pokalbių metu sakė, kad pastūmėjo karo pradžią į vėlesnį laiką, nes tuo metu jis būtų kėlęs didelį pavojų jo darbui. Galima tik spėti, jog kaip tik dėl to neatremiamos galios, kurių neįstengia suvaldyti jokia žmogaus jėga, su įtūžiu atsigręžė į tą, kuris jas suturėjo. Dar toli buvo metas, kai Hitleris įsiverš į Lenkiją, dar niekas nieko nesuprato, o Sri Aurobindo jau matė iš Vokietijos išnyrančią ir po Europą sklindančią tamsią asurinės[1] jėgos bangą, kuri Hitlerį pavertė savo demonišku įrankiu, netikru milžinu ir apsišaukėliu Napoleonu. Todėl jis rėmė sąjungininkus ir įspėjo Indiją apie gresiantį pavojų, tiesa, padarė tai sukeldamas didžiausią mūsų aklų tėvynainių nusivylimą ir pasipiktinimą. Tačiau ateities įvykiai parodė, kad Sri Aurobindo buvo viską teisingai numatęs iki smulkmenų.
Nuo pat pradžių kalbėjomės apie tarptautines politines aplinkybes. Nesveikas Hitlerio valdžios godulys, politinis Anglijos bankrotas, savižudiška Amerikos nesikišimo politika, sukta, makiaveliška Rusijos diplomatija – visa tai buvo mūsų kalbų temos Sri Aurobindo kambaryje. Šios temos kėlė mums energingus protestus arba pagyras: ir liūdnai pagarsėjusi Chamberlaino taikos misija, ir karingas pulkininko Becko interviu su Hitleriu, ir tai, kad Prancūzija išdavė Čekoslovakiją. Sri Aurobindo stebėjo, kaip viena tauta po kitos leidosi hipnotizuojama asurinės Hitlerio majos[2] ir pasidavė jo šėtoniškam žavesiui, kaip intelektualai protestuodami tik tylėjo ir prieš hitleriškus grasinimus neištarė nė žodžio. Išvydęs fotografiją, kurioje buvo įamžintas Chamberlaino susitikimas su Hitleriu Miunchene, Sri Aurobindo atkreipė dėmesį, kad Chamberlainas atrodo kaip musė, kurią tuoj sugaus voras. Ir jis aną iš tiesų sučiupo! Žinoma, iki to laiko vokiečių diktatorius į kišenę įsidėjo Mussolinį. Tik pulkininkas Beckas atrodė išlaikęs trupinėlį žmogiškos individualybės. Sri Aurobindo su mumis aptarinėjo ir daugelį kitų klausimų, tarsi mes būtume įžvalgūs valstybininkai ir generolai. Tatai matyti iš knygos „Pokalbiai su Sri Aurobindo“[3]. Diskusijas paprastai pagyvindavo genialus Sri Aurobindo humoras. Jis aiškiai matė, kad viskas pastatyta ant kortos, tačiau savo požiūrio mums niekada neprimesdavo, tik pateikdavo jį. Jei išdrįsdavome su juo nesutikti arba jo nesuprasdavome, Sri Aurobindo kantriai paaiškindavo, kur klystame. Fizinė jo artuma mums suteikė nepaprastą suvokimo skaidrumą. Supratome, kokios siaubingos nežmogiškos jėgos mėgina užkėsti pasaulį visiška tamsa, iš kurios jį gali išgelbėti tik aukščiausioji dieviška galia.
Karo žinias sužinodavome iš laikraščių, nes ašramo nariai neturėjo radijo. Kažkuris miestelėnas apsiėmė aprūpinti mus trumpomis suvestinėmis. Karui įsisiautėjus, radijo žinios buvo perduodamos į Sri Aurobindo kambarį, kad jis kas valandą galėtų sekti karo veiksmus. Taip pasireiškė jo ypatingas dvasinis lankstumas taisyklių bei principų atžvilgiu. Kas būna nustatyta vienu metu ir tam tikromis sąlygomis, pasikeitus aplinkybėms gali būti pažeista. Sri Aurobindo, kuris tuo metu iš visų jėgų priešinosi anglų valdžiai Indijoje, gresiant pasauliniam Hitlerio valdymui, atėjo sąjungininkams į pagalbą. „Ne tik ne bendradarbis, bet britų imperializmo priešas“, – jis dabar atidžiai klausėsi trumpų žinių apie Churchillio sveikatą, kai šis susirgo plaučių uždegimu, ir, esame tikri, savo jėga padėjo jam išgyti. Tik sustabarėjęs protas reikalauja nuoseklumo bet kuriomis aplinkybėmis. Tebeatmenu, kaip Sri Aurobindo buvo praneštos karščiausios naujienos apie tai, kur žygiuoja Hitleris, ir kad Anglija paskelbė karą. Visas pasaulis sulaikęs kvapą laukė ir svarstė, ar Hitleris pasityčios iš Olandijos neutralumo ir po to įžengs į Belgiją. Dėl jo ketinimų neturėjome nė mažiausios abejonės. Atėjo vakaras. Sri Aurobindo savo kambaryje buvo vienas. Kai tik įžengiau, jis pažvelgė į mane ir pasakė: „Hitleris įsiveržė į Olandiją. Na, pažiūrėsime.“ Ir viskas. Dvi ar trys tokios trumpos, bet prasmingos pastabos apie karą tebeskamba mano ausyse. Kitą lemtingą metą, kai Stalinas į Angliją grasinamai atsuko patranką ir beveik sukirto su Hitleriu rankomis, mes nusiminėme ir pamanėme, kad, atsiradus tokiai galingai sąjungai, Dievui nebeliko jokių galimybių. Sri Aurobindo tuoj pat atkirto: „Nejau [manote, kad] Dievystė susigūš prieš Staliną?“ Regėdamas, kaip Hitleris it meteoras švilpia per Europą, vienas nevilties apimtas sadhakas guru sušuko: „Kurgi dingo Dievas? Kur jūsų viltingi žodžiai?“ – „Hitleris nėra nemirtingas“, – ramiai atšovė Sri Aurobindo. Paskui, kepinant karštai vasaros saulei, įvyko garsusis Dunkirko mūšis ir pavojingas atsitraukimas, kai visa sąjungininkų armija iš sausumos ir iš oro puolančiam priešui atsivėrė kaip ant delno. Staiga tarsi iš niekur kilo tirštas rūkas ir atsitraukiančiai armijai suteikė netikėtą prieglobstį. Mes pareiškėme: „Rodos, rūkas pagelbėjo evakuacijai.“ – „Taip, tokiu metu rūkas yra neįprastas daiktas“, – atsiliepė Sri Aurobindo. Žinoma, mes susigaudėme, ką jis turėjo galvoje. Pralaimėjus Dunkirko mūšį ir kapituliavus Prancūzijai, Sri Aurobindo pradėjo savo jėga atkakliau remti sąjungininkus. Jis buvo patenkintas, kai išvydo, jog „pergalingas Vokietijos veržimasis beveik iš karto sustojo, ir karo eiga pakrypo visiškai priešinga linkme“.
Taigi matome, jog Sri Aurobindo nebuvo tiesiog neveiklus stebėtojas, vien žodžiu kritikuojantis sąjungininkų politiką. Kai sąjungininkai paprašė Indiją prisijungti, Motina ir Sri Aurobindo, labai nustebindami pasipiktinusius tėvynainius, papildė piniginį Karo fondą, ir pirmąkart tautai nušvietė tikruosius karo reikalus. Pamenu ankstyvą rytmetį į Sri Aurobindo kambarį lekiančią Motiną, rankoje suspaudusią popieriaus lapą. Pamaniau, kad jie aptarinės kažką asmeniško, tad diskretiškai išėjau. Tada visai nelauktai atėjo Puranis. „Aha! Čia kažkas ruošiama“, – tariau sau. Po kelių dienų šią paslaptį atskleidė visi laikraščiai: Sri Aurobindo padarė įnašą į Karo fondą! Suprantama, jis paaiškino šio poelgio priežastį. Jis pareiškė, jog kariaujantieji „gina civilizaciją ir jos pasiektas aukščiausias socialines, kultūrines bei dvasines vertybes ir visą žmonijos ateitį…“ Sri Aurobindo pirmasis paaukojo pinigų ir šiuo veiksmu parodė pavyzdį kitiems. Tačiau per šalį nusirito protesto, apkalbų ir šmeižto banga. Net jo mokiniai sumišo, nors jis ir paaiškino, kodėl žengė tokį neįprastą žingsnį. Vienas mokinių Motinai parašė: „Kongresas prašo neaukoti Karo fondui. Ką darysime?“ Jos atsakymas buvo toks: „Sri Aurobindo aukojo dėl dieviškų priežasčių. Jei jūs padėsite, pagelbėsite patys sau.“ Žmonės iš neapykantos britams troško nacių pergalės. Motina privalėjo juos griežtai įspėti. Ji rašė: „Būtina pabrėžtinai ir aiškiai pareikšti, jog visi, kurie mintimis ir norais remia bei palaiko nacių laimėjimą, bendradarbiauja su asura prieš Dievą ir padeda asurai pasiekti pergalę.“
Čia tinka pateikti bičiulio sadhako pasakojimą apie Motinos laikyseną remiant sąjungininkus: „P. Motinai perdavė mano atsiliepimą dėl neseniai padaryto Sri Aurobindo įnašo į Karo fondą. Apie tai nieko nežinojau. Netikėtai Motinos požiūris į mane pasikeitė: ji, rodos, ėmė manęs nepastebėti. Maniau, jog Motina yra labai užsiėmusi, tačiau per tris dienas įsitikinau, kad vis dėlto kažkas yra negerai. Priėjau prie jos ir paklausiau: „Kodėl į mane nekreipiate dėmesio?“ Ji atsakė: „Jūs tai puikiai žinote.“ Sutrikau. Spėliojau apie viską, bet ne apie tikrąją ir, jos manymu, rimtą priežastį. Nesitikėjau, kad P. perpasakos mano pokalbį su juo. Todėl maldavau ją, kad pasakytų, ką padariau ne taip; buvau įsitikinęs, jog galiu didžiąją klaidą ištaisyti. Ji kandžiai pasakė: „Yra dalykų, nusistovėjusių dar gerokai prieš jums gimstant. Ilgą laiką dėl jų triūsėme. O dabar jūsų nenusakomai siauras protas tiki, jog visa tai yra niekai, kad ir Sri Aurobindo, ir aš klystame, o jūsų sprendimas – teisingas!“ Apstulbau. Mintis žaibu pervėrė man galvą: „Kur čia šuo pakastas?“ Jaučiausi atsidūręs keblioje padėtyje, todėl parodžiau, kaip esu nustebęs: „Ar tai dėl karo, apie kurį kalbėjausi su P.?“ Motina leido suprasti, jog taip. Pajutau palengvėjimą ir tariau: „Ak, tai niekis; tai buvo nerūpestingas pokalbis, nieko rimta.“ Tačiau Motinos veidas buvo rūstus. Ji tarė: „Nieko rimta?! Tiesiog negalėjau patikėti, kad kaip tik jūs iš visų kitų šitaip kalbėjote apie Sri Aurobindo! Argi neperskaitėte visko, ką jis pasakė spaudai?“ – „Taip, Motina, skaičiau. Tačiau argi britai nieko bloga nepadarė Indijai?“ – paklausiau. Motina atsakė: „Niekada nesakėme, kad jie nieko nepadarė; taip pat neteigiame, jog nepadarys ateityje. Tačiau šiandien kalbame apie ką kitą. Nejaugi to nesuprantate? Jei matote degantį kaimyno namą, tačiau neskubate jam į pagalbą tik todėl, kad jis kažkada neteisingai su jumis pasielgė, tai rizikuojate prarasti savo paties gyvybę ir namą, į kurį gali persimesti ugnis. Ar neregite skirtumo tarp jėgų, kovojančių Dievo pusėje, ir tų, kurios mūru stoja už asurus?“ – „Taip, Motina, matau, – pasakiau aš. – Tik mane trikdo tai, kad Churchillis, kurį jūs su Sri Aurobindo pasirinkote tiesioginiu įrankiu, šiandien nori, jog Indija padėtų jo kraštui išlikti; tuo pat metu jis teigia, jog nesirengia panaikinti savo imperijos!“ Motina tarė: „Palikite visa tai Dievui. Churchillis yra žmogus. Jis ne jogas, siekiąs perkeisti savo žmogiškąją prigimtį. Šiandien jis atstovauja tautos, kovojančios su asurais, sielai. Jam tiesiogiai vadovauja Dievystė, ir jo siela nepaprastai jautriai atsiliepia. Dabar reikia siekti pergalės ir visą dėmesį sukoncentruoti į pagalbą sąjungininkams, kuri galiausiai yra užtikrinta. Bet negalima atsipalaiduoti ir asurams palikti nė menkiausio plyšelio. Paskui, kai pergalė bus pasiekta, jei Churchillio siela išgalės likti esybės priešaky ir būti vedama Dievystės, jis labai greitai evoliucionuos.Tačiau paprastai žemėje taip nebūna. Įveikęs krizę, jis vėl pradės vadovautis protu bei gyvybe ir nusileis iki normalaus, nors ir kiek aukštesnio, – bet vis dėlto žmogiško, – lygmens.“
Gydytojas Rao, konsultuojantis Sri Aurobindo, taip pat užsiminė apie daugybę žmonių Madrase, kurie stebisi: girdi, kaip Sri Aurobindo, kadaise labai nusiteikęs prieš britus, galėjo aukoti Karo fondui. Mokytojas jam ilgai aiškino savo poelgio priežastis. Jis norėjo, kad, pasitaikius progai, daktaras Rao tatai perpasakotų kitiems žmonėms.
Aptaręs kitus jau žinomus dalykus, Sri Aurobindo atskleidė savo slaptą veiklą karo veiksmų lauke. „Ar žinote, kad Hitleris Pietų Amerikoje nori įsirengti placdarmą ir varo ten plačią propagandą? Tai gali baigtis Jungtinių Valstijų užpuolimu. Dabar jis valdo Europą. Jei, Prancūzijai kritus, Hitleris būtų įsiveržęs į Angliją, šiuo metu jis jau būtų buvęs Azijoje. Nūnai prieš jį ėmė veikti kita jėga. Tačiau pavojus dar nepraėjęs: jis turi 50 nuošimčių tikimybę laimėti. Iki Prancūzijos žlugimo Hitleriui nepaprastai sekėsi dėl to, kad užnugaryje jis turėjo jam vadovaujančią asurinę jėgą. Iš jos gaudavo nuostabiai tikslius pranešimus.“ – „Dėl Indijos tai sunkumų kyla dėl to, kad britai netesėjo nė vieno mūsų šaliai duoto pažado. Niekas jais netiki“, – pasakė Rao. „Faktas tas, jog jie netiki, kad Indija jiems padės, jei gaus dominijos statusą“, – atitarė Sri Aurobindo. „Nemanau, kad Indija atsisakytų padėti.“ – „Nemanote? O kaip dėl kairiojo sparno, komunistų, pavyzdžiui, Bose? Be to, netiesa, kad britai nieko nedavė. Jiems būdinga veikti etapais. Kai britų interesams gresia pavojus, jie ieško kompromiso. Jie suteikė provincijoms autonomiją ir nesinaudojo veto teise. Kongresas jos atsisakė ir viską sugadino. Jei jis būtų neabejojęs ir paspaudęs centrą, dabar jau turėtų tai, ko norėjo. Britus remiu dėl dviejų priežasčių – dėl Indijos ir visos žmonijos. Kalbėjau apie išorines priežastis, tačiau egzistuoja ir vidinės.“
Sri Aurobindo kovojo ne tik su Hitleriu: jam teko sunkus uždavinys pergalėti stiprią savo paties mokinių antipatiją britams. Dėl to, kad prijautėme Hitleriui ir buvome nusiteikę prieš anglus, ašramui kilo pavojus būti išformuotam. Kiek daug laiškų Sri Aurobindo turėjo parašyti mokiniams, kad juos įtikintų, kaip smarkiai jie klysta, ir kokius pavojus slepia nacių pergalė! Pateikiu tik vieną jų, rašytą 1942–aisiais. „Neturėtumėte galvoti apie tai, kaip apie vienų tautų karą su kitomis ir netgi kovą dėl Indijos. Tai grumtynės dėl žemės ir žmonių gyvenimo įkūnyti idealą, nes toji Tiesa dar turi visiškai nugalėti tamsybes ir melą, kurie artimiausiu metu mėgina praryti ir žemę, ir žmoniją. Tai šias jėgas reikia regėti besikaunančiųjų pusėje, bet ne tas ar anas nenatūralias aplinkybes… Nėra nė mažiausių abejonių, kad jam [Hitleriui] laimėjus, laisvei ir šviesos bei tiesos vilčiai ateis galas, o visas darbas susidurs su tokiais sunkumais, kad jo bus neįmanoma užbaigti. Įsiviešpataus melas ir tamsybės, žiauri priespauda ir tokia žmonijos degradacija, kokios mūsų žmonės nė nesapnavo ar negali iš viso įsivaizduoti. O jei triumfuos kita pusė, pasiskelbusi esanti už laisvą žmonijos ateitį, baisaus pavojaus bus išvengta ir susiklostys sąlygos idealui siekti: dieviškam darbui atlikti, dvasinei tiesai įtvirtinti žemėje. Tie, kurie kovoja dėl šio tikslo, kaunasi už Dievą ir grumiasi su bauginančiu asuro karaliavimu.“
1940 m. pokalbyje Sri Aurobindo pasakė: „Yra jėgų, kurios mėgina sugriauti britus ir jų imperiją – šio ir ne šio pasaulio jėgos. Turiu galvoje vidines jėgas. Aš pats norėjau šio žlugimo; tačiau tuomet nežinojau, jog tos jėgos sukils. Jos veikia randantis naujai pasaulio tvarkai, kuri ateis, likvidavus imperiją. Tačiau naujai tvarkai įgyvendinti nebūtina imperijos griauti. Tvarkos galima siekti ramiai, keičiant jėgų pusiausvyrą ir išvengiant didelės destrukcijos. Jei ne Hitleris, man taip labai nerūpėtų, kurios jėgos išliko, o kurios – apsilpo. Dabar iškilo klausimas, ar nauja pasaulio tvarka ateis po didelių kančių, ar po kiek įmanoma mažesnio vargo ir naikinimo. Hitlerio pergalė reikštų Anglijos žlugimą, ir tokiu atveju, veikiausiai patyrus priespaudą ir daug kančių, pasaulio tvarka įsiviešpatautų, o gal ir ne – atsirastų tik po pralajos[4]! Žinoma, Dievo regmėje tatai jau numatyta, ir nieko pakeisti negalima. Tačiau niekas nežino, koks yra tas sprendimas.“
Šios dvi ilgos citatos aiškiai atspindi Sri Aurobindo regėjimus. Jis regi jėgų žaismę: kaip jos mėgina pasinaudoti žmogiškaisiais įrankiais ir įgyvendinti savo tikslus, koks vaidmuo paslaptingame žaidime skirtas jam pačiam. Vėl pasitelksiu ištraukas iš pokalbių, per kuriuos jis, įdėmiai stebintis karo eigą, aiškino kovojančių pusių karo veiksmus, kartais nuspėdavo jų strategijos motyvus ir padarinius bei numatė galimus ėjimus. Visa tai pagyvindavo ramus sąmojis, kuris karo klaikumą praskaidrindavo ir net paversdavo lengva, malonia jėgų žaisme.
1940 m. gruodžio 29 d. Savarkaras sakydamas kalbą teigė, neva anglai negalėjo būti sumušti. Sri Aurobindo paaiškino: „Nesąmonė. Juos išgelbėjo Dievystės įsikišimas. Jei Hitleris būtų įsiveržęs į Angliją tinkamu laiku – žlugus Prancūzijai, – jie būtų nušluoti nuo žemės paviršiaus.“ – „Kodėl Dievystė neįsikišo jau Prancūzijoje? – pasiteiravo vienas iš mūsų. „Todėl, kad prancūzai yra tiek supuvę, kad nebeturėjo jokių galių atsispirti. Anglai tebėra išlaikę senųjų vertybių, kurioms buvo suteikta parama.“ Motina ta proga sakė: „Prancūzija išdavė Čekoslovakiją, todėl buvo pasmerkta.“ Panašiai Prancūzija pasielgė ir po Dunkirko mūšio, kai atmetė Churchillio pasiūlymą anglams ir prancūzams suteikti bendrą pilietybę, kad jie galėtų tęsti kovą išvien. Motina čia įžvelgė atsisakymą Dievo malonės, kuri Prancūzijai atėjo į pagalbą pačiu palankiausiu metu. Mes sužinojome, kad Churchilliui visą kalbą slaptu būdu padiktavo Motina.
Štai ką šia tema kalbėjome su Sri Aurobindo.
„Šnekama, jog Hitleris okupuos Italiją, jei ši pakeis politiką“, – būgštavome mes. „Tai viena iš galimybių. Tačiau Vokietijai bus nelengva išlaikyti tokią žmonių masę kumštyje“, – suabejojo Sri Aurobindo. „Yra žinių, kad Hitleris bando paveikti Bulgariją, jog ji padarytų jam koridorių ir jis galėtų įeiti į Ašies orbitą.“ – „Toks pavojus šiuo metu gresia, – pritarė Sri Aurobindo. – Tačiau nemanau, jog įvyktų invazija į Angliją. Jei Britanija nepadės prieštankiniais pabūklais, lėktuvais ir kitomis priemonėmis, Balkanų kariai vargiai pasipriešins vokiečiams.“ – „Bulgarijai, jei ji bus užpulta, gali padėti Turkija.“ – „Nežinau. Jei Turkija lauks atakų, bus per vėlu. Tokiu atveju Hitleris gali pasukti į Palestiną ir padėti ten Italijai, paskui patraukti į Afriką. Vėliau paprašyti prisijungti Ispaniją, kad Anglijos ginkluotosios pajėgos Afrikoje atsidurtų tarp dviejų ugnių.“ – „Hitlerio įžengimas į Rumuniją, atrodo, yra pirmas žingsnis Balkanų link“, – nerimavome mes. „Visi jo žingsniai primena lėtą skverbimąsi ir po to jis gali prispausti Turkiją, Egiptą bei Aziją. Nuostabiausia yra Stalino laikysena. Jis tyli.“ – „Koks nors slaptas paktas?“ – „Jei toks ir būtų, kaip ilgai Hitleris, jei laimės, galės jo laikytis? Tada Rusija turės arba pasipriešinti, arba bus sutrinta. Stalinas tikėjosi Ašies valstybių – Anglijos ir Prancūzijos – išsekimo. Jei dabar Hitleris užgrobtų Turkiją, Afriką ir Egiptą, tai reikštų Anglijos pralaimėjimą. Ką po to Rusija galės padaryti? Hitlerio armija pakankamai didelė kovoti dviejuose frontuose, o Anglija vargu ar turi atsarginių kariuomenės dalinių“, – baigė Sri Aurobindo.
Kitame pokalbyje, kai Vokietija ėmė kelti grėsmę Norvegijai ir Švedijai, Sri Aurobindo pasakė: „Šias šalis apėmė gąsdinantis susirūpinimas tik savimi. Kiekviena jų galvoja, kad bus saugi, nors iš tikrųjų jas paeiliui praris. Atrodo, jog sąjungininkai pasauliniame kare turės vieni kovoti su Rusija ir Vokietija – įspūdinga kombinacija… Pasauliui neliko jokių galimybių, nebent kas nors atsitiktų Vokietijai, arba Hitleris susipyktų su Stalinu. Tačiau šiuo metu tokios tikimybės nėra.“
1940 metų balandžio 14 diena
Kai vokiečiai rengėsi pulti Norvegiją, apie Chamberlaino neveiklumą Sri Aurobindo sakė: „Kol jis prie valdžios vairo, nieko neįvyks. Politiką jis suvokia tik kaip biznį. Nesuprantu britų elgesio. Jie galėjo užimti Bergeną vos išgirdę apie vokiečių okupaciją. Nuo Oslo Bergenas yra toli, todėl tiktų smogti per atstumą. Vokietija turi šešis eskadrinius minininkus, o anglai galėjo atsiplukdyti dvidešimt… Rodos, juos pakerėjo mintis apie karinio jūrų laivyno blokadą, užsibaigsiančią vokiečių badu. Juos gąsdina Siegfriedo linija rytuose. Jie nenori niekuo rizikuoti. Juos varžo tvarka, o Hitleris su niekuo nesisaisto.“
1940 metų balandžio 15 diena
Kai Hitleris įžengė į Baltijos šalis, kažkas pateikė komentarą, jog, išplėtęs karo frontą, jis skaudžiai apsiriko. Sri Aurobindo atsiliepė: „Tai neapgalvotas pareiškimas. Viskas galų gale priklauso nuo karinės jūrų galios. Be jos negalima pervežti atsargų, mechanizuotų pajėgų ir kitko… Lėktuvai tėra galinga pagalbinė priemonė, su jais šalies nenugalėsi.“
1940 metų gegužės 20 diena
Vėl vyko pokalbis, kurį apibendrinsiu taip pat klausimų ir atsakymų forma.
„Hitlerio pareiškimas, esą iki rugpjūčio 15 dienos karas baigsis ir bus susitarta dėl taikos, atrodo įtikinamai“, – pradėjome mes. „Tai ženklas, kad jis yra mūsų darbo priešas. Iš vertybių susidūrimo turėtų būti visiškai aišku, kad už jo stovi asurinė, titaniška jėga“, – pasakė Sri Aurobindo. „Keistas jo sprendimų priėmimo būdas.“ – „Ne jis juos priima. Sprendžia už jo esanti būtybė <…>. Ši būtybė kartkartėm apsilanko čia ir stebi, kas daroma.“ – „Ar ji žino, kad čia veikiama prieš jos interesus?“ – smalsavome. „Na žinoma! – nusijuokė Sri Aurobindo. – Tai labai galinga esybė. Paulas Richardas[5] su ja bendravo. Knygoje „Tautų Viešpats“ („Lord of the Nations“) jis aprašė planus ir metodus, kurie visiškai tapatūs tiems, kurie įgyvendinami dabar. Joje teigiama, jog dabartinė civilizacija bus sugriauta. Tačiau iš tikrųjų yra nusitaikyta į civilizacijos žmogiškąsias vertybes,ir Vokietijoje Hitleris tai jau padarė. Jis jas sugriovė visur, kur tik praėjo. Patys žmonės asurams netinka į porą… Hitlerio atveju tatai yra ne įtaka, bet apsėdimas, galbūt net įsikūnijimas. Stalino atvejis tapatus. Ant fizinio pasaulio nusileido gyvybinis pasaulis. Štai kodėl intelektualai glumsta, matydami savo civilizacijos ir visų vertybių, kurias jie puoselėjo ir už jas kovojo, žlugdymą. Jie neigia už fizinės tikrovės esantį pasaulį, todėl neišvengiamai jiems viskas atrodo painu.“
Kitomis aplinkybėmis Sri Aurobindo pažymėjo, kad „nesunku pamatyti, jog Hitleris siekia valdyti pasaulį, ir kitas jo žingsnis bus nukreiptas į Indiją“.
1940 m. gegužės 29 d. Motina mums perdavė žinią, jog asurai negali amžinai laimėti prieš dieviškumą. Hitleriui turi ateiti galas. Sri Aurobindo sakė: „Tai nereiškia, kad galą jam padarys sąjungininkai. Jei Anglija nusileis, nebebus nepriklausomų šalių, išskyrus Rusiją, Vokietiją, Japoniją ir Italiją. Jei rusams pasirodys, kad anglai yra pakliuvę į sunkią padėtį, Stalinas paspaus Turkiją ir Rumuniją ir ims kontroliuoti Juodąją jūrą, kaip padarė Baltijos šalyse. Hitleris nelinkęs ramiai žiūrėti į bruzdėjimus Balkanuose. Jis gali, jei padės Italija, sutvarkyti Mažosios Azijos ir Balkanų klausimą arba dabar atrišti Stalinui rankas, žinodamas, kad su juo atsiskaitys vėliau.“
Taigi aišku, jog Sri Aurobindo numatė Rusijos karą su Vokietija dar tuomet, kai jam kilti nebuvo jokių galimybių.
1940 metų rugpjūčio 15 diena
Šios dienos popietę (Sri Aurobindo gimtadienis) radijas pranešė, kad per pusdienį virš Anglijos buvo sutelkti 144 vokiečių lėktuvai – iki šiol didžiausias skaičius. Mes tai paaiškinome kaip daršanos padarinį. Sri Aurobindo nusijuokė ir tarė: „Pergalingo Hitlerio įžengimo į Angliją diena!“
Po mėnesio, rugsėjo 15 d., Sri Aurobindo šypsodamasis pasakė: „Anglija numušė
175 Vokietijos lėktuvus, labai daug. Dabar įsiveržti bus sudėtinga. Žlugus Prancūzijai, Hitleris prarado galimybę. Jis iš tiesų pavėlavo į autobusą! Jei kritus Prancūzijai jis būtų užpuolęs Angliją, dabar jau stovėtų Azijoje. Šiuo metu prieš jį veikia kita jėga. Vis dėlto pavojus dar nepraėjo.“
Beje, apie šį mūšį ir jam numatytą datą, 1940 m. rugpjūčio 15–ąją, „Mother India“ redaktorius parašė: „1940 metų rugpjūčio 15 dieną Hitleris pasirinko galutinai užkariauti Vakarų Europą, tikėdamasis iš Bakingemo rūmų paskelbti apie Britanijos žlugimą. Tą dieną liuftvafė patyrė iki šiol didžiausius nuostolius. Ją minėsime kaip Britanijos mūšio persilaužimo dieną.“
1940 metų spalio 7 diena
Keletas karo žurnalistų pareiškė, kad anglai galėtų griebtis puolimo taktikos ir vokiečius užpulti per Adrijos jūrą. Sri Aurobindo komentavo: „Jie žiūri toli į priekį. Tačiau kur anie išlaipins savo kariuomenę? Jugoslavijoje? Tai reikštų Balkanų nepriklausomybės pažeidimą. Šiuo atveju su būriais Palestinoje jie galėtų paimti Siriją ir, remiami Turkijos, eiti prieš Vokietiją. Tai padaryti būtų daug lengviau, negu pulti nuo Adrijos jūros, kurią saugo italai.“
1940 metų spalio 20 diena
Pasak radijo žinių, Jugoslavija su Vokietija pasirašė protokolą politiniais ir ekonominiais klausimais. Sri Aurobindo pasakė: „Dabar Jugoslavija nuo Vokietijos priklauso ekonomiškai ir politiškai; tai reiškia viską. Jei tai tiesa, Balkanams ateina galas, nes Bulgarija neatsilaikys. Graikija be Turkijos pagalbos nežinos, ką daryti, o ką gi Turkija viena gali? Taigi Hitleris ateina į Aziją, ir tai reiškia – į Indiją. Apie tai galvojau jau seniai, kai dar buvo nežinomi Hitlerio siekiai Balkanuose. Dabar jo veiksmai visiškai paaiškėjo. Jis slinksis link Viduržemio jūros, užvaldys Sueco kanalą bei Egiptą, tuo pačiu metu – Ispaniją ir Gibraltaro sąsiaurį, ir tai darys su Prancūzija ar be jos. Po Egipto, sutinkant Pétainui, jis imsis Šiaurės Afrikos. Jei Pétainas atsisakys, jį gali pakeisti Lavaliu. Jeigu abu nesutiks, Hitleris užims visus Prancūzijos ir Viduržemio jūros uostus. Visa tai sukels didžiausią pavojų Anglijai, ir anglų vykdoma blokada nebebus veiksminga. Iš esmės šį pavojų nujaučiau nuo pat karo pradžios.“
Šios ilgos ištraukos rodo, kaip Sri Aurobindo apmąstė karą. Matyti jo veiklus domėjimasis ir dvasinis dalyvavimas įvykiuose. Įdomu, koks likimas būtų ištikęs pasaulį, jei Sri Aurobindo nebūtų tiesiogiai į juos įsijungęs? Dažnai gėrėjausi jo karo reikalų išmanymu. Kartą Sri Aurobindo paklausiau, ar jis neturįs slaptų kovinių sugebėjimų. „Ne šiame gyvenime“, – atsakė jis. Kai Motinos kažkas paklausė, kodėl Angliją, nepaisant Sri Aurobindo paramos, ištinka nesėkmės, ji pasakė: „Jei jis Britanijai būtų nepadėjęs, Hitleris šalį būtų prarijęs jau seniai.“ Nelaimei, tolimesnių pokalbių apie karą užrašų neturiu. Amerikai prisijungus prie sąjungininkų ir Hitleriui užpuolus Rusiją, nebeliko jokių abejonių, jog šie veiksmai labai priklausė nuo dieviškosios Sri Aurobindo diplomatijoa; panašiai jo įsikišimas, arba vadinamasis Dievystės tarpininkavimas, išgelbėjo Angliją nuo Hitlerio invazijos. 1939–ųjų spalį Sri Aurobindo parašė poemą apie Hitlerį. Joje numatyti įvykiai išsipildė kone paraidžiui! Štai baigiamasis ketureilis:
Taip genamas pavergti siekia jis visus,
Grubus, galingas, gąsdina, kol savo vėtrų
Išlaužytam kely didesnio už save
Šėtono ar dievybės žaibo nesutinka.[6] (Vertė K. Platelis)
Kaip Hitleris susitiko galingesnį už save nelabąjį? Kas jį privertė padaryti šią milžinišką klaidą? Mes, žmonės, asurams neprilygstam. Tik asuras gali „paleisti žarnas kitam asurui“. Kartą per Motinos užsiėmimą jos kažkas paklausė: „Jei Rusija būtų stojusi Hitlerio pusėn, ar viskas būtų buvę geriau?“ Motina atsakė: „O, ne! Tada pasauliui nebebūtų jokių prošvaisčių išlikti. Tai dėl mūsų coup de maître[7] jie pateko į priešingas stovyklas. Tai – dieviškoji diplomatija. Ji labai sėkminga.“ Ir visi smagiai juokėsi. Tačiau pasaulis nežino, kad aukščiausioji galia veikė dėl jo išgelbėjimo.
Galia darbavos, bet iš kur ji, nieks nežino[8]
Motina per karą asmeniškai padėjo žmonėms savo slaptais būdais. Sužinojau apie tai iš vienos mokinės, kurią jau esu citavęs. Ji pasakoja: „Kartą esant Motinai kalbėjomės apie transą. Ji klausėsi ir linksmai šypsojosi. Asmeninė jos padėjėja tarė: „Jūs nežinote, į kokią keblią padėtį kartais patekdavau. Laikydama stiklinę vandens, kurią jai paduodavau, Motina panirdavo į transą, jos kūnas pradėdavo linguoti į visas puses, o aš laukdavau. Bet kuriuo momentu ji, būdama transo būsenoje, galėjo kažin kur išeiti.“ Tada Motina paaiškino: „Tais karo metais manęs šaukdavosi baisioje neviltyje atsidūrę žmonės, ir aš, viską metusi, iškart juos aplankydavau.“ – „Bet, Motina, – pasakiau, – žmonės juk nepažįsta jūsų.“ Žiūrėdama tiesiai į mane, ji atsakė: „Tai neturi reikšmės. Kada tik žmonės bet kuriuo pavidalu šaukiasi Dievo, aš atsiliepiu į jų maldą. Papasakosiu, kas nutiko vieną dieną. Vokiečiai baisiai bombardavo Prancūziją. Du vaikai, brolis ir sesuo, ėjo į mokyklą. Grįžę jie nerado nei namų, nei tėvų: namai buvo sugriauti, tėvai žuvę. Vyresnioji sesutė tvirtai apglėbė brolį ir ėmė šauktis tėvų, o broliukas iš baimės drebėjo kaip lapas. Staiga mane pasiekė verksmas, nukreiptas į Dievą ir kyląs iš pačių širdies gelmių. Turėjau tuoj pat ten nukakti. Šiuo tuo juos aprūpinusi grįžau čionai.“
Pamėginsiu apibendrinti Sri Aurobindo viziją – tai, kaip jis matė Hitlerį. Seniai, dar tada, kai apie Hitlerį ir jo tikslus mažai buvo žinoma, ir Motina, ir Sri Aurobindo dėl jo neturėjo jokių iliuzijų. Be abejo, knygoje „Mein Kampf“ jis atvirai apibūdino savo siekius, tačiau turbūt niekas jų nepriėmė už tikrą pinigą. Sri Aurobindo ne tik suprato, kad tai tiesa, bet matė už jo ir tamsią slaptą jėgą, kuri Hitlerį pavertė veiksmingu įnagiu. Savo laiškuose Sri Aurobindo dažnai užsimindavo apie Hitlerį ir teigdavo, kad jis yra tos jėgos apsėstas. 1935 metais jam parašiau: „Antsąmonė procesą pagreitins, tad kodėl nesusiaurinus personalo? Juk, jai nužengus, visi atkrisime!“ Sri Aurobindo atsakė: „Kaip? Aš ne Hitleris. Taip nieko nenuveiksi…“ 1936–aisiais parašiau: „Matyt, tarp devintos ryto ir trečios nakties siunčiate Vokietijai galią?“ Į tai jis atrašė: „Kas gi, išskyrus šėtoną, gali Vokietijai suteikti jėgų? Gal manote, kad su Hitleriu ir jo kaukiančia nacių paderme sudariau sąjungą?“
Kaip galėjo atsitikti, kad paprastas žmogus iškilo į tokias galios aukštumas, įsakinėjo ir darė įtaką visai vokiečių tautai, pakerėjo Europą ir net visą pasaulį? Sri Aurobindo šį reiškinį pavadino jo asurine maja, kuri apžavėjo tautas tokiu mastu, jog jis imtas laikyti viršesniu už Aleksandrą ir Napoleoną! Sri Aurobindo nuo šio apgaulės veido nuplėšė uždangą ir atskleidė mums žiaurią tiesą. Nieko panašaus istorijoje nėra buvę – tokio neįsivaizduojamai maniakiško naudojimosi melu, veidmainyste ir iškrypimais, kurie užvaldytų tokios kultūringos tautos kaip vokiečiai vaizduotę. „Mein Kampf“, nacių Bibliją, Sri Aurobindo laikė melų raizgalyne ir prie knygos net nesilietė. Žiūrėdamas į „L’Illustration“ išspausdintą trio – Hitlerio, Göbbelso ir Göringo nuotrauką, – jis juos taikliai apibūdino. „Hitleris daro gatvės nusikaltėlio įspūdį, – dėstė Sri Aurobindo. – Jis yra nusisekusios niekšybės, šėtoniško suktumo ir, be to, Londono vežiko psichės derinys – netašytas ir neišsivystęs. Kitaip sakant, šio žmogaus psichines savybes sudaro tam tikras tuščias ir kvailas jausmingumas, kuris pasireiškia jam tapant ir raudant ant motinos kapo. Jį apsėdusi antgamtiška jėga, ir jos balsą jis, kaip sakosi, girdi. Ar pastebėjote, kad anksčiau jam nepalankūs žmonės užmezga su juo ryšius ir išeina virtę jo garbintojais? Tai – šios jėgos ženklas. Kaip tik ji Hitleriui nuolat pakišdavo vieną ar kitą mintį; įkyriai kartojamos, tos mintys užvaldė Vokietijos žmones. Galite pastebėti ir tai, kad jis nuolat pabrėžia tas pačias idėjas – tai aiškus gyvybinio apsėdimo požymis.“
Šias pastabas papildė ir Motinos žodžiai, išgirsti per pokalbius. Ji sakė: „Hitleris buvo idiotas. Natūralus jis atrodė esąs ne geresnis už concierge[9] ar cordonnier[10] ir elgėsi bei kalbėjo kuo kvailiausiai ir bukiausiai. Jį apsėdo ir savo įrankiu padarė tam tikra jėga; tik tam įvykus, jis nuveikė kažką ypatinga. Apsėdimų metu jį mačiusieji pasakojo, kaip jis švaistėsi, raudojo ir rėkavo. Japonų ambasadorius pasakė: „Šis žmogus yra beprotis. Su juo pavojinga turėti kokių nors ryšių.“ Keista, kad visa vokiečių nacija tiek sukvailėjo, kad nusekė paskui jį. Toks dalykas nebūtų galėjęs įvykti Prancūzijoje arba kurioje kitoje šalyje.“
Buvo ir tokių, kurie tikėjosi Hitlerio širdį suminkštinti ne smurto keliu. Tačiau anot Sri Aurobindo, jo širdį galima suminkštinti tik vienu būdu – bombomis išsprogdinti iš būties! Apie neprievartą 1940-ųjų spalio 28 dienos pokalbyje jis pasakė: „Gandhi’o neprievartos judėjimui[11] už akių užbėgo lenkai. Lenkai (žydai?) pritaikė šį mechanizmą naciams, ir žinote, kokių padarinių sulaukė? Viena lenkų ponia, Ravindros[12] bičiulė, Gandhi’ui parašė, kaip vokiečiai elgiasi su nesipriešinančiais žmonėmis. Ji nurodė tris ar keturis pavyzdžius: 1) Apie 300 mokinių berniukų atsisakė saliutuoti Hitleriui. Juos išrikiavo ir tėvų akivaizdoje sušaudė, 2) Kelios mergaitės buvo nuvestos į kareivines ir prievartaujamos tol, kol mirė… Tokie tad nesmurto prieš nacizmą padariniai. Tikiuosi, Gandhi’s nenori, kad visa tai atsitiktų Indijoje. Turbūt jis pasakytų, kad lenkai širdyse nejautė vokiečiams meilės.“
Kai nuo Hitlerio pergalių pusei pasaulio apspango akys, kai vieni jį ėmė laikyti didesniu už Aleksandrą ir Napoleoną, antri tuo metu buvo traiškomi jo karo technikos geležiniais vikšrais, o treti vylėsi suminkštinti jo širdį nesmurtiniu keliu, Sri Aurobindo įžvalga Hitlerio atžvilgiu nesikeitė nė akimirkai. Jis, nykštukinis Napoleonas su rudimentine siela, kurio širdis negalėtų pasikeisti jokiomis aplinkybėmis, tapo indu asuro galioms, kurios galiausiai atvedė Hitlerį iki jį ištikusios lemties.
Suprantama, jog pokalbiuose apie Europoje vykstantį karą iškilią vietą užėmė Indijos politinės problemos. Mūsų akiratyje nuolat sukosi šie įvykiai: Mahatmos Gandhi’o nuostatos, kongreso politika, induistų ir musulmonų klausimas, kompromiso nenorinčio Jinnaho ir vicekaraliaus, atliekančio taikytojo vaidmenį, elgesys. Visų pokalbių, iki Crippso misijos, išvadą galiu perteikti keliais žodžiais: atsisakydamas ministerijos pasiūlymo, kongresas padarė didelę klaidą. Vyriausybė buvo pasirengusi mums suteikti dominijos statusą, kurį reikėjo priimti, nes iš tikrųjų tai buvo žingsnis į nepriklausomybę. Turėjome įsijungti į karą. Tai būtų suteikę progą įeiti į visas karo žinybas ir dalyvauti oro, jūros bei sausumos operacijose, išlaikyti pozicijas, pasidaryti veiksniems ir taip sustiprinti prigimtinę teisę į laisvę.
Kai Gandhi’s pasiskundė, jog vicekaralius į jo klausimus nieko neatsako, 1940–ųjų spalio 7 d. pašnekesyje Sri Aurobindo pareiškė: „O ką jis gali pasakyti? Juk visiškai akivaizdu, kodėl jis tyli. Pirmiausia, vyriausybė nenori nusileisti reikalaujantiems nepriklausomybės. Tai, ko jie nori, yra dominijos statuso suteikimas po karo; jie tikisi, jog Indijoje susiklostys įprasti santykiai su imperija. Tačiau kaip tik dabar tautinė valdžia reikštų dominiją su vicekaraliumi, kuris tėra konstitucijos galva. Niekas nežino, ką darys galią įgijęs kongresas. Jį paimti galima tik Indijai ginantis ir Anglijai suteikiant tiek pagalbos, kiek tik leidžiajėgos. Jei su britais reikalai nesusiklostys, kongresas gali sudaryti atskirą taiką ir palikti juos bėdoje. Jame veikia kairieji, socialistai, komunistai, kurių kongresas nepajėgs nustumti į šoną, juo labiau, jų pulti, ir jei pastarieji bus pakankamai įtakingi, kongresas gali anglams pasipriešinti. Kaip tik dabar atsiriboti nuo valdžios britams atrodo visai normalu, kaip ir mums – visai natūralu išreikšti savo siekius. Tačiau dar neturime užtektinai sutelkę jėgų, mus remiančių užnugaryje, todėl reikia žiūrėti, ar turime bendrą pamatą su vyriausybe. Jei taip, tai kompromisas lieka vienintelis teisingas žingsnis. Tokią galimybę jau turėjome, bet kongresas viską sugadino. Dabar lieka priimti tai, ką pasiūlys britai, antraip nežinia, kas gali atsitikti. Žinoma, jei būtume pakankamai stiprūs ir galingi sukelti revoliuciją ir laimėti, ko norime, tai būtų visai kitas reikalas. Vieną kartą Amery ir kiti pasiūlė dominijos statusą. Dabar savo pažiūras jie pakeitė, nes perprato mūsų žmonių dvasią. Mūsų politikai įsikibę laikosi sustabarėjusių nuostatų ir visada jų laikėsi. Politikai ir valstybininkai turi atsižvelgti į aplinkybes ir veikti priklausomai nuo jų. Jie privalo turėti įžvalgą.“ – „Bet juk dėl britų politikos „skaldyk ir valdyk“ mes ir negalime susivienyti“, – gynėmės mes. „Niekai![13] – atkirto Sri Aurobindo. – Argi Indija iki britų atėjimo buvo vieninga?.. Ar Jinnahas trokšta vienybės? Pats jo būdas rodo, ko jis nori – nepriklausomybės musulmonams ir, jei įmanoma, valdyti Indiją. Sena dvasia.“
Akligatvyje, kuriame iš dalies atsidūrėme dėl žlugdančios kongreso politikos, apsireiškė Apvaizda, atėjusi į pagalbą Crippso pasiūlymų pavidalu. Jų priėmimas būtų pakeitęs Indijos likimą. Tačiau nepasitikėjimo, nepasitenkinimo ir noro turėti viską iš karto galios privedė iki nesugebėjimo toje misijoje pamatyti, anot Sri Aurobindo, svaradžo[14] substancijos. Dėl smulkmenų kilo daug triukšmo, ir iš akių buvo išleistas pagrindinis, svarbiausias tikslas, kurį reikėjo pasiekti. Sri Aurobindo šiame pasiūlyme įžvelgė puikią galimybę išspręsti painiausią Indijos problemą ir progą pasiekti visišką nepriklausomybę. Reikia pažymėti, kad jame buvo atsižvelgta į vieningą, laisvą ir nedalomą Indiją, iškeliant vientiso fronto, sudaryto kovai su priešu, uždavinį. Sri Aurobindo nedelsdamas nusiuntė žinią serui Staffordui Crippsui, išreikšdamas sutikimą, o Indijos lyderiams taip pat rekomendavo priimti pasiūlymą. Laiške jis rašė: „Per radiją girdėjau jūsų pranešimą. Kaip vienas buvusių nacionalistų lyderių ir dirbusiųjų dėl Indijos nepriklausomybės, nors dabar darbuojuosi ne politiniuose, o dvasiniuose baruose, aš noriu išreikšti dėkingumą už viską, ką nuveikėte, kad šis pasiūlymas išvystų dienos šviesą. Priimu jį kaip Indijai suteiktą galimybę pačiai apsispręsti, su visiška pasirinkimo laisve pasirengti jos nepriklausomybei bei vienybei ir užimti deramą vietą tarp laisvų pasaulio tautų. Tikiuosi, kad pasiūlymas bus priimtas ir juo bus teisingai pasinaudota, atidėjus į šalį visus nesutarimus bei atmetus padalijimus. Taip pat tikiuosi, jog draugiški Britanijos ir Indijos santykiai, kurie pakeis praeities kovas, taps žingsniu link didesnės pasaulio santarvės, į kurią pastaroji, kaip laisva nacija, įneš dvasinių jėgų žmonijai kuriant geresnį ir laimingesnį gyvenimą. Šių idėjų šviesoje aš viešai pasisakau už tvirtą sąjungą tuo atveju, jei tatai padės jūsų darbui.“
Seras Staffordas Crippsas atsakė: „Esu labai sujaudintas ir nudžiugintas jūsų malonaus pranešimo, kuris man leis Indiją informuoti apie tai, kad jūs, užimantis išskirtinę vietą Indijos jaunimo vaizduotėje, įsitikinote, jog Jo Didenybės vyriausybės deklaracija iš esmės suteikia laisvę, už kurią taip ilgai kovojo Indijos nacionalistai.“
Per poną Shivą Rao Sri Aurobindo Mahatmai Gandhi’ui ir Panditui Nehru nusiuntė pranešimus, kuriuose teigė, kad Crippso pasiūlymą reikia besąlygiškai priimti. Paskiausiai jis nusiuntė pasiuntinius į Delį su kreipimusi į kongreso lyderius, kad šie priimtų pasiūlymą ir laimėtų sveikas protas bei išmintis. Šiuo lemtingu momentu Sri Aurobindo negalėjo likti pasyviu rengiamos kvailystės liudytoju. Regėtojo akimis jis matė, jog pasiūlymas atėjo kaip dieviško įkvėpimo virpesys. Tas vaizdas tebėra gyvas mūsų atmintyje. Buvo vakaras. Sri Aurobindo sėdėjo ant lovos krašto prieš pat kasdienines vaikščiojimo pratybas. Dalyvavome visi; pasiuntiniu buvo pasirinktas Duraiswamy, žinomas teisininkas iš Madraso ir Sri Aurobindo mokinys, – galbūt todėl, kad bičiuliavosi su vienu garsiausių kongreso lyderių Rajagopalachariu. Į Delį jis turėjo išvykti tą patį vakarą. Jis atėjo pas Sri Aurobindo palaiminimo, išsitiesė prieš jį ant žemės, paskui atsikėlė, pamaldžiai sudėjo rankas, žvelgdamas į Mokytoją pastovėjo ir netrukus išėjo.
Su savimi Duraiswamy vežėsi skubią Sri Aurobindo apeliaciją kongreso darbo komitetui. Sisiras Kumaras Mitra „The Liberator“ pateikė ataskaitą apie „požiūrį, kurį Sri Aurobindo savo pasiuntinį įgaliojo pateikti kongreso lyderiams: 1) Japonų imperializmas, kuris dar jaunas, pagrįstas industrine bei karine jėga ir krypsta į Vakarus, Indijai kelia didesnį pavojų nei senasis britų imperializmas, su kuriuo šalis išmoko apsieiti ir kuris jau atsitraukia, 2) Geriau būtų imtis valdžios, pernelyg nepaisant legalaus jos pamato. Valdžiai perėjus į mūsų rankas ir joje užėmus vietas, galėtume įtvirtinti savo pozicijas bei apginti savo teises, 3) Siūloma rinkti taryba kongresui ir musulmonams suteiktų galimybę suprasti vieni kitus ir, ypač šiuo kritišku laikotarpiu, suvienytų juos dirbti šalies gerovei, 4) Būtų atstovaujama organizacijai „Hindu Mahasabha“, ir hinduistams būtų proga įrodyti sugebėjimą valdyti Indiją ne tik jų pačių, bet ir viso krašto naudai, 5) Svarbiausias uždavinys yra sutelkti Indijos stiprybę, kad būtų atsilaikyta prieš gresiančią agresiją“.
Šioje vietoje tinka prisiminti Taltibijo Trojos misiją, aprašytą Sri Aurobindo epinėje poemoje „Ilionas“ („Ilion“). Achilas pateikė pasiūlymą, kuris būtų išgelbėjęs Troją ir graikų garbę, taikos pasiūlymą, kuris buvo atmestas. Panašiai nutiko ir Duraiswamy, kuris, „laikydamas savo trapiose rankose Indijos sielą“, nuvyko į Kongresą ir pargrįžo nupuolusia širdimi, už nesuinteresuotą patarimą „apdovanotas“ šiurkščiomis pastabomis. Sri Aurobindo net buvo nusiuntęs telegramą Rajagopalachariui ir daktarui Munje, skubindamas juos pasiūlymus priimti. Daktaras Indra Senas rašo: „Su nariais susitikome asmeniškai, ir jų atsako prasmė daugiau ar mažiau krypo viena linkme: esą Sri Aurobindo su savo pranešimu Crippsui mums pridarė sunkumų. Jis nežino tikrosios situacijos, o mes žinome, geriau viską išmanome ir taip toliau.“ Crippsas išvyko nusivylęs, tačiau paguostas ir džiugiai pripažinęs, jog bent jau vienas didis žmogus įvertino idėją. Kai buvo paskelbta apie atsisakymą, Sri Aurobindo ramiu balsu pasakė: „Aš žinojau, kad nepavyks.“ Mes tučtuojau įsikibome šio sakinio ir paklausėme: „Kodėl tuomet apskritai siuntėte Duraiswamy?“ – „Dėl trupučio niškamos karmos“[15], – pasigirdo tykus atsakymas, kuriame nebuvo nė lašo kartėlio ar pasipiktinimo. Savos rūšies „nesuinteresuoto darbo“ dvasią, kurią jis turėjo galvoje, galima pajusti dvelkiant iš jo ankstyvesnio laiško, parašyto 1933 m. gruodį; jame jis kalba apie dvasinį darbą: „Esu tikras dėl savo darbo padarinių. Tačiau net jei matyčiau galimybę jam pavirsti į nieką (tatai yra neįmanoma), vis tiek jį netrikdomai tęsčiau, mat visas jėgas atidavęs darbui, kurį privalėjau nuveikti; tai, kas atlikta, visatos ūkyje visada būva įskaityta.“ Po karo, 1946-aisiais, Jungtinės Karalystės leiboristų vyriausybė į Indiją nusiuntė ministrų tarybos pasiuntinius iš naujo tartis. Paprašytas apie šią misiją pasakyti savo nuomonę, pagrindiniam šalies dienraščiui „Amrita Bazar Patrika“ Sri Aurobindo padarė pareiškimą. „Sri Aurobindo mano, jog būtina padaryti savarankišką, asmenišką pareiškimą. Jo pozicija yra žinoma. Jis visuomet kalbėjo už visišką Indijos nepriklausomybę, kurią jis pirmas ėmė viešai ir besąlygiškai propaguoti kaip vienintelį save gerbiančios nacijos vertą idealą. 1910-aisiais jis išleido pranašingą straipsnį, kad pradedant ketvirtaisiais metais po ilgo karų, pasaulinio masto perversmų ir revoliucijų laikotarpio Indija atgaus nepriklausomybę. Neseniai jis teigė, kad laisvė netruks ateiti, ir niekas tam negali sutrukdyti. Jis visada žinojo, jog Britanija palaipsniui sieks taikiai susitarti su Indija, pripažindama jai laisvę. Tai, ką jis numatė, dabar pildosi, ir kaip tik tai rodo Britanijos ministrų kabineto misija. Indų nacijos vadovams lieka teisingai ir iki galo pasinaudoti šia galimybe. Bet kuriuo atveju, kad ir kokia būtų artimiausia išvada, jėga, kuri veikė šio įvykio labui, nebus paneigta, o galutinis rezultatas – Indijos išsilaisvinimas – yra užtikrintas.“
Žinome tiek Crippso pasiūlymų atsisakymo, tiek tarybos misijos nesėkmės padarinius: sąmyšį, nelaimes, susiskaldymą, kraujo praliejimą ir kitas baisybes, taip pat pavėluotą pripažinimą, jog skaudžiai apsirikta. Kai padalijimas buvo priimtas kaip įvykęs faktas, vėl pasigirdo Sri Aurobindo, nelyginant bardo, balsas: „Nesvarbu, kokiomis priemonėmis, kokiu keliu, tačiau susiskaldymas privalo būti įveiktas; vienybė turi būti pasiekta ir bus pasiekta, nes ji yra labai svarbi didingai Indijos ateičiai.“ Praeities įvykiai patvirtino jo rimtą įspėjimą, o neseni poslinkiai rodo, jog susiskaldymas turės išnykti[16].
Vėl pasitelksiu draugo sadhako užrašus, kuriuose aprašoma Motinos požiūris į Crippsą. „Tuomet išgirdome garsiuosius Crippso pasiūlymus, – rašo jis. – Vakare seras Staffordas Crippsas paskelbė juos Indijos žmonėms per Delio radiją; apie tai visur buvo kalbama. Iš P. kambaryje įtaisyto radijo buvo nuvestas ryšys į Sri Aurobindo kambarį, kad jis galėtų klausytis karo žinių ir pranešimų iš visų pasaulio kampelių, išskyrus Ašies zonas. Kitą dieną, išklausius pusės antros „All India Radio“ trasliuojamas žinias, apie antrą valandą nakties P. kambaryje prasidėjo karštos trijų sadhakų diskusijos. P. laikėsi grynai dvasinio žmogaus pozicijos, kuris įvykius vertina pagal tai, kas slypi už jų išorės. Atrodo, kad jis jau kalbėjo su Motina, todėl ryžtingai ragino priimti pasiūlymus. Antrasis asmuo buvo patyręs Gandhi’o kongreso laikų politikas, laikąsis neigiamos nuomonės. Jis svarstė visus „už“ ir „prieš“ ir buvo įsitikinęs, jog indų lyderiai juos atmes. Trečiasis, naujokas, nieko nenusimanąs politikoje, labiau linko sutikti. Ginčas virė vis smarkiau, kol visi taip įkaito, jog Motina, ėjusi iš vonios kambario į drabužinę, atkreipė dėmesį į neįprastai garsius balsus. Ji pasuko į P. kambarį, ir dar neįžengus į jį nugirdo pokalbio nuotrupas. Įėjusi vidun paklausė: „Kas čia dedasi?“ P. pasakė, kad vienas žmogus manąs, jog indų lyderiai Crippso pasiūlymo nepriims. Motiną tai pralinksmino. „Kodėl?“ – sėsdamasi į priešais stovinčią kėdę paklausė ji. Buvo neįprasta ir įdomu matyti ką tik išsimaudžiusią ir gražų japonišką kimono vilkinčią Motiną. Atrodė, kad jai visai nerūpi persirengti. Veikiau ją sudomino tai, kuo būsiąs pagrįstas atsisakymas. Motina prabilo labai ramiai ir aiškiai. Buvo matyti, kad toji, kuri prieš kelias minutes įžengė į kambarį, dabar yra kažkur kitur, ir jos balsas sklinda iš anų sferų. Ji kalbėjo maždaug taip: „Crippso pasiūlymus reikia palikti Dievui, visiškai pasitikint, kad Jis viską sutvarkys. Žinoma, pasiūlymai turi trūkumų. Viskas, ką žemėje sukuria žmogus, yra ne be ydų, nes žmogaus protas ribotas. Vis dėlto šiuose pasiūlymuose slypi Dievo Malonė. Juose aiškiai justi jos esamybė. Pasiruošusi padėti Malonė apsireiškė ant Indijos slenksčio. Tautų istorijoje tokios galimybės retai pasitaiko. Malonė ateina retomis valandėlėmis, tautai ruošusis šimtmečiais. Ją priėmusi tauta išgyvena ir Dievystės sąmonėje gimsta iš naujo.Tačiau ją atstūmusią tautą Malonė apleidžia, ir toji, apimta nelaimių, yra pasmerkta siaubingai kentėti. Tik prieš kelis mėnesius ta pati Malonė buvusi prie Prancūzijos durų, iškart po pralaimėto Dunkirko mūšio; ji atėjusi Churchillio misijos pavidalu, kai jis siūlė prancūzų tautai prisijungti prie anglų ir kartu įveikti priešą. Sri Aurobindo pasakė, kad mintis buvo teisinga ir kad jos įgyvendinimas būtų nepaprastai paspartinęs jo darbą. Tačiau Prancūzija negalėjusi pakilti aukščiau savo įprasto mąstymo ir pasiūlymą atmetė. Taigi Malonė pasitraukė, o Prancūzijos siela nupuolė. Niekas nežino, kada tikroji Prancūzija vėl prisikels.
Tačiau Indija, kuri savo egzistenciją grindžia per amžius plėtojamu veikliu dvasingumu, privalo suvokti, jog šis pavedimas ateina iš Malonės. Tai nėra paprastas žmogaus pasiūlymas. Suprantama, pavidalą jam suteikė žmogaus protas, jis, šiaip ar taip, yra netobulas. Tačiau tai visiškai nesvarbu. Pasitikėkite Malone ir viską palikite Dievystei, kuri tikrai tuo pasirūpins.
Kreipiuosi į Indiją karštai prašydama, kad ji tos Malonės neatmestų. Ji neturi apsirikti taip, kaip neseniai apsiriko Prancūzija, kurios klaida nutrenkė šalį į bedugnę.“
Baigusi kalbėti, nei pasakiusi kam žodį, nei į ką pažvelgusi, Motina nuskubėjo persirengti. Vėliau tą pačią dieną, 1942-ųjų balandžio 1 d., gįžusi iš „Gerovės“ patalpų, kur skirstė gėrybes, Motina mums atskleidė paslaptį, kad Sri Aurobindo jau išsiuntęs telegramą serui Staffordui, ir šis labai širdingai atsiliepęs: abi telegramas Nolinis padėjęs ant skelbimų lentos. Perskaitėme jas ir pasijutome labai padrąsinti. Deja, po dienos kitos kongresas pareiškė, jog pasiūlymo atsisakė. Motina nė kiek nesutriko, tik tarė: „Dabar Indiją užgrius nelaimės.“ Apie įvykius, kurie Indijoje vyko paskui ir tęsiasi iki dabar, nereikia nė užsiminti. Visą laiką mokame už savo klaidą.
Kitas galbūt ne tokio didelio masto įvykis buvo japonų agresija. Japonija, tarsi koks mažas Hitleris, Rytuose įtvirtino savo viršenybę. Bet Sri Aurobindo į japonų agresiją niekada nežvelgė rimtai. Priešingai, jis kartą pasakė, kad jei Hitleris Vakaruose taptų aukščiausia valdžia ir savo pajėgas mestų į Rytus, Japonijos galia galėtų pasitarnauti pasipriešinant Hitleriui ir pristabdant jo veržimąsi. Ši Japonijos imperinio užkariavimo spindesį pateisinanti pastaba, tiesą pasakius, kurį laiką jaukė man protą. Ar jis norėjo, kad japonų iškilimas suveiktų kaip kontrpriemonė abejotinam Hitlerio brukimuisi į Rytus? O gal jį reikėtų suprasti kaip ėjimą, privertusį Ameriką įsitraukti į karą? Šiaip ar taip, iš mūsų pokalbių aiškėjo, jog teatrališkos japonų pergalės jį jaudino mažiau nei Hitlerio. Tik tada, kai Japonijos planai dėl Indijos visai išaiškėjo, o prie jų prisidėjo kai kurie suklaidinti mūsų patriotai, Sri Aurobindo, jo paties žodžiais, panaudojo dvasios jėgą prieš Japoniją ir „buvo patenkintas pamatęs, kaip pergalinga japonų banga, kuri iki tol viską šlavė nuo kelio, tučtuojau pavirto greito, triuškinamo, į galą milžiniško ir negrąžinamo pralaimėjimo vilnimi“.
Girdėjome, kad japonai bombardavo Kalkutą ir Višakhapatnamą, o japonų karo laivai atplaukė į Indijos vandenyną ties Trinkomaliu. Kita mus greitai pasiekusi žinia buvo ta, jog jie sprogo ir nuskendo, dar nespėję atakuoti Indijos! Šiaurės rytuose Subhasho Bose vadovaujama Indijos nacionalinė armija (INA) su japonų kariuomene užnugaryje pergalingai žygiavo į Asamą. Atrodė, jog indų būriai paniškai traukiasi, ir britų vyriausybė, matydama gęstančią savo imperijos šlovę, rengiasi palikti Indiją. Tuometinis Bengalijos valdytojas tarybos posėdyje esą pareiškęs: „Šį kartą žaidimas baigtas.“ Apie tai informuotas Sri Aurobindo pasakė: „Dabar viskas pasikeis.“ Tuo metu Afrikoje, Indijoje ir Europoje sąjungininkams aplinkybės buvo nepalankios.
Džiugiu priešui metu jam pasipriešino Indijos likimas. Iš dangaus prapliupo smarkios liūtys ir ilgam užliejo tankias Asamo džiungles, o vandenyje bei dumble klimpstanti įsiveržėlių gelbėtojų kariuomenė pati turėjo gelbėtis nuo gamtos įtūžio ir gėdingai atsitraukti. Tokių baisių liūčių siautėjimo niekas neprisiminė. Šiame kontekste pakartosiu tai, ką Motina 1927 m. kalbėjo vienam mokiniui, kai šis paklausė, kada Indija atgaus nepriklausomybę. Ji pranašingai pareiškė: „Kai į Indijos vandenyną atplauks japonų karo laivai.“ Indijos nepriklausomybę Motina numatė jau 1920–aisiais. Tąsyk ji meditavo kartu su Sri Aurobindo ir, nušvitus sąmonei, jam tarė: „Indija yra laisva.“ – „Kokiu būdu?“ – susidomėjo jis. „Be kovos, be mūšių, nes pasaulyje susiklostys tokios aplinkybės, kad jie nieko negalės padaryti, tik išeiti“, – atsakė Motina.
Praėjo dvidešimt septyneri metai, kol tiesos lygmenyje išvysta vizija įsikūnijo medžiagiškai. Tomis ankstyvomis dienomis Motina dėl tam tikrų priežasčių lankydavo sadhakus. Ji ateidavo į jų kambarius. Vieną dieną A. paklausė: „Kaip Indija išsikovos laisvę?“ Ji tarė: „Klausykite! Britai Indijos nenukariavo. Jūs patys šalį atidavėte jiems į rankas. Tokiu pat būdu anglai patys jums grąžins kraštą. Ir jie taip skubės, tarsi jų lauktų pasiruošęs išplaukti laivas“[17]. Kokia teisinga buvo ši pranašystė!
Šiandien manoma, jog Indijos išsilaisvinimą nulėmė šie veiksniai: rugpjūčio įvykiai, nebendradarbiavimas, teroristų veikla, INA ir kiti. Tačiau veiksnys, kuris turėjo lemiamos reikšmės yra arba nepripažįstamas, arba visiškai atmetamas. Remdamiesi paties Sri Aurobindo žodžiais, galime tvirtinti, kad jo galia buvo daugiausia atsakinga už sąjungininkų sėkmę ir japonų pralaimėjimą, taip padėdama Indijai atgauti nepriklausomybę. Iš tikro apie laisvą Indiją Sri Aurobindo svajojo nuo vaikystės. Net Pondičeryje, atliekant intensyvią sadhaną, ji neišėjo jam iš galvos. Jogos metodais jis nepailstamai triūsė dėl jos tol, kol įsitikino, kad laisvė neišvengiamai ateis. Jau 1935 metais, kai jo paklausiau, ar jis darbuojasi dėl Indijos laisvės, Sri Aurobindo užtikrino, jog „tai jau nutarta ir tėra įgyvendinimo klausimas. Tik neapibrėžta, ką ji [Indija] su ta laisve darys – tai man ir kelia nerimą.“
Taigi kiti veiksniai laikytini papildomais ir netgi nebūtinais. Iš visų jų galėčiau kiek paaiškinti INA reiškiamas pretenzijas. Kad ir kokią svarbą ji mėgintų sau suteikti, vaidmuo, kurį ji atliko, sukėlė kuo pavojingiausių padarinių. Stebiuosi, kaip tėvynainiai jų neperprato. Indijos Nacionalinė armija žaidė fatališką žaidimą, manydama, kad japonai, nukariavę Indiją, ramiai pasitrauks ir leis jai džiugiai skinti pergalės vaisius arba kad indai pajėgs juos nugrumti ir išstumti lauk. Paklaustas, kokios sąlygos susidarytų japonams įžengus į Indiją, Sri Aurobindo pasakė: „Jaunas, pagrįstas industrine ir karine jėga bei krypstantis į Vakarus japonų imperializmas Indijai kelia didesnį pavojų nei senasis britų imperializmas, su juo šalis išmoko apsiprasti ir jis jau ima nykti.“
Įsiplieskus karo ugnims, mūsų ašramas patyrė daug liūdnų akimirkų ir nepatogumų: tautiečių prievartą ir įniršį, grupės ašramo narių pasipiktinimą dėl mūsų karo paramos ir per didįjį holokaustą prarastus narsiausius Indijos sūnus. Ašramas turėjo atverti duris į pavojaus zoną patekusiems mokinių vaikams, tad nei iš šio, nei iš to virtome didele bendruomene, neturinčia pakankamai išteklių save išlaikyti. Vyriausybei uždėjus embargą ir visokius apribojimus, būtiniausio maisto tiekimas arba sustojo, arba sumažėjo iki minimumo. Galiausiai – didžiausia likimo ironija! – nepaisant mūsų teikiamos pagalbos, ašramas buvo laikomas šnipų ir priešo agentų lizdu. Laukėme policijos kratų, ir ore sklandė kalbos apie ašramo paleidimą. Matyt, britų valdžia niekada iš tikrųjų nepatikėjo, kad Sri Aurobindo, kadaise pats pavojingiausias britų imperijos priešas, galėjo tapti jų sąjungininku. Argi tik jis nebus ir toliau įsivėlęs į revoliucinę veiklą, o jo įnašas į karo fondą ar nebus tik priedanga? Nelaimei, pačiame ašrame buvo tokių, kurie troško Hitlerio pergalės – ne iš meilės Hitleriui, bet iš neapykantos anglų valdymui. Per mus Sri Aurobindo jiems perdavė griežtą įspėjimą: „Jei šie žmonės nori, kad ašramas būtų paleistas, jie gali ateiti ir pasakyti tai man, ir aš pats tai padarysiu – nereikės nė policijos. Hitlerizmas yra didžiausias iš pavojų, su kuriais žmonijai teko susidurti.“
Kitą, kad ir trumpai trukusį, nepatogumą patyrėme, kai kilo pavojus būti atakuojamiems iš oro. Mums grėsė japonų karo lėktuvų antskrydis. Kai tik buvo paskelbtas įsakymas užtemdyti miestą, visos šviesos ašrame turėjo būti užgesintos. Tada Sri Aurobindo sėdėdavo lovoje, o Motina įsitaisydavo ant kėdės jo kambaryje. Aš ir kitas padėjėjas taip pat būdavome čia. Champaklalas rymodavo prie Motinos. Nuskambėjus oro pavojaus pabaigos signalui, vėl imdavomės darbo. Vieną dieną Motina tamsiu audeklu uždenginėjo stalinės Sri Aurobindo lempos gaubtą ir šypsodamasi tarė: „Viešpatie, tavo lempos šviesos apšviečia tris gatves.“ – „Vadinasi, turiu būti užtemdytas?“ – taip pat šypsodamasis atsiliepė jis. Iš tiesų netikėjau, kad nors vienas japonų lėktuvas praskrido virš Pondičerio. Man buvo labai smagu matyti Motiną ir Sri Aurobindo ėmusis šių žmonėms įprastų atsargos priemonių, kad apsisaugotų nuo galimo pavojaus.Tačiau jie taip elgėsi. Galima pamanyti, kad jei jie buvo didžias slaptąsias galias valdą dieviškieji asmenys, tai žmonių naudojamos priemonės buvo nereikalingos arba tiko tik dėl akių. Taip maniau ir aš, kai buvau dar žalias. Tačiau ir šiuo atveju mačiau, kad Motina buvo nusiteikusi labai rimtai. Mat net tikri dėl galutinės sėkmės, tiek Motina, tiek Sri Aurobindo, savo galias taikė tol, kol rūpimu klausimu jiedviem nelikdavo nė mažiausių abejonių.
Kiek vėliau prasidėjo daugybė pasirengimų galimam bombardavimui: buvo kraunami smėlio maišai bei kasamos tranšėjos. Kai apie tai buvo pranešta Motinai, per asmeninį pokalbį ji pasakė: „Atmosferoje tvyro tokia stipri Dievystės esamybė, jėga ir ramybė, jog puolimas yra visai neįtikimas.“
Negaliu užbaigti šio skyriaus nepavaizdavęs, kaip visas ašramas buvo gyvai susidomėjęs Indijos kova už laisvę, nors pagal klaidingą visuotinę nuostatą turėtume būti užsiėmę tik asmeniniu dvasiniu išsilaisvinimu. Atėjus žiniai apie galutinę pergalę, šventėme taip pat kaip ir kiti už ašramo sienų, ypač dėl to, kad ši diena sutapo su Sri Aurobindo gimtadieniu. Šia garbinga proga Sri Aurobindo buvo paprašytas tarti žodį. Visą pranešimą pateiksiu knygos skyriaus „Penkios svajonės“ pabaigoje.
„Kaip tik šia proga Motina virš Sri Aurobindo kambario terasos pirmąkart iškėlė savo vėliavą, kurią pavadino dvasine Indijos vėliava. Popiet ji pasirodė terasoje, o ašramiečiai ją pasveikino sugiedodami „Bande Mataram“[18]. Nutilus himnui, Motina sušuko „Jai Hind!“[19] su tokia išraiška ir mostu, kuriuos atsimename ir dabar. Vakaro programai šventiškumo suteikė elektra apšviestas vidinis ašramo komplekso kiemas“.[20]
Iš tiesų verta savęs paklausti, iš kur toks sutapimas, kaip ir kodėl buvo parinkta ši data ir kokia prasmė už jos slypi. Be abejo, turėjo kažkas įvykti ar pasitaikyti proga, nulėmusi datos pasirinkimą. Šiaip žmonėms tai galėjo būti ir nesvarbu, tačiau mums, Sri Aurobindo mokiniams, tatai turėjo ypatingos reikšmės. Visai atsitiktinai radau atsakymą, nors Indijos išsivadavimo judėjimą tyrinėjantiems istorikams šis faktas turbūt yra gerai žinomas[21]. „Indiją atskirti nusprendė Indijos vicekaralius lordas Mountbattenas, ir indų lyderiai turėjo su tuo sutikti. Teliko nuspręsti, kada perduoti valdžią. Vicekaralius surengė spaudos konferenciją, į kurią iš visų šalių susirinko trys šimtai žurnalistų. Jam baigus kalbėti, pratrūko aplodismentų audra… Staiga per salę nuskambėjo neprisistačiusio indų žurnalisto balsas. Paskutinį klausimą, į kurį turėjo būti atsakyta, uždavė jis. „Sere, – buvo pasiteirauta, – jei visi sutinka, kad reikia kuo skubiau perduoti valdžios įgaliojimus, tai jūs tikriausiai turite galvoje jų perdavimo datą?“ – „Taip, iš tiesų“, – sutiko Mountbattenas. „Jeigu jūs parinkote datą, sere, įvardykite ją“, – toliau spaudė klausėjas. Vicekaraliaus galvoje greitai sukosi mintys. Iš tiesų jis dar nebuvo numatęs datos. Tačiau jis buvo įsitikinęs, jog tai turėjo įvykti labai greitai. Jis žvelgė į sausakimšą susirinkimų salę. Visų veidai žvelgė į jį… „Taip, – tarė jis, – jau parinkau datą valdžiai perduoti.“ Jam tariant šiuos žodžius, visos įmanomos datos tebezvimbė jo galvoje it besisukantis ruletės ratas. Staiga ratas žvangėdamas sustojo. Mountbattenas žaibiškai apsisprendė. Ši data jo atmintyje buvo susijusi su šlovingiausiomis jo paties gyvenimo akimirkomis. Tą dieną jo ilgas kryžiaus žygis per Burmos džiungles baigėsi besąlygiška japonų imperijos kapituliacija… Burmos džiunglių nugalėtojas, tampąs Indijos išlaisvintoju, nuo netikėtai prasiveržusių jausmų prikimusiu balsu pranešė: „Galutinis valdžios įgaliojimų perdavimas į Indijos rankas įvyks 1947 m. rugpjūčio 15-ąją.“ Spontaniškas Louiso Mountbatteno sprendimas, padarytas savo paties iniciatyva, prilygo bombos sprogimui. Niekas nei Bendruomenių rūmų, nei Dauningstryto, nei Bakingemo rūmų koridoriuose nesitikėjo, kad Mountbattenas pasiryš Britanijos ir Indijos problemai vienu smūgiu padaryti galą. Delyje net patys artimiausi vicekaraliaus bendražygiai neįtarė, ką Mountbattenas rengiasi iškrėsti. Netgi indų vadovai, su kuriais jis praleido daugybę valandų, nė mažumėlę nenujautė, kad jis taip ūmai apsispręs.“
Vis dėlto žmonės gali paprieštarauti, jog „čia nėra nieko paslaptinga. Mountbattenas datą pasirinko dėl to, kad, kaip pats sakėsi, ji žymi šlovingus jo gyvenimo pasiekimus“. Tačiau paklauskime: „Kodėl tokia ryžtinga skuba?“ – „Todėl, kad jis nenorėjo sulaukti prieštaravimų. Jei datą būtų atskleidęs iš anksto, labai galimas dalykas, kad ji dėl vienų ar kitų priežasčių būtų atmesta“, – atsakytumėte jūs. Tačiau kad ir kas vicekaralių būtų paskatinę įamžinti savo pergalę, jis tebuvo įrankis, padėjęs šią datą susieti su įvykiu, kurio šviesa bėgant metams suspindės it saulė, o jo paties pergalė nublanks ir taps šešėliu. Jei sprendimas būtų buvęs paliktas mūsų tėvynainiams, niekas nebūtų net pagalvojęs apie šią datą, tačiau Tasai, kuris visa regi ir apsprendžia, jai suteikė jos vertą prasmę. O apdovanotieji įžvalga už šio įsidėmėtino sutapimo pajėgia įžvelgti nepagaunamą Jo ranką.
Skaitant Sri Aurobindo pareiškimą, neįmanoma neatsistebėti tuo, kiek daug reikšmės jis skiria Indijos vaidmeniui, kurį ji viena galėtų atlikti dėl žmonijos suvienijimo. Nežinau nė vieno kito didelio Indijos lyderio ir besidarbuojančiojo dėl jos likimo, kuris būtų kalbėjęs tokiais spindinčiais žodžiais, kokius skaitome šiose „Svajonėse“[22].
Motina pabrėžė, kad Sri Aurobindo pranešimas turėtų būti išplatintas po visą Indiją ir žmonių nuolat skaitomas iš naujo, nes jame išdėstytas visų problemų, su kuriomis šiandien susiduria pasaulis, sprendimas.
[1] Iš skr. asura – Avestoje ir Vedose deva, dievas; kai kuriuose himnuose – blogio titanas; vėliau įgijo stipraus ir galingo titano reikšmę. Sri Aurobindo frazeologijoje asura reiškia priešišką suprotintos gyvybės būtybę.
[2] Skr. māyā – iliuzija, apgaulė.
[3] Nirodbaran. Talks with Sri Aurobindo. – Pondicherry, 1988.
[4] Skr. pralaya – eonų ciklo pabaiga; laikina universalios būties formos ir visų joje judančių individualių pavidalų dezintegracija; fizinė mirtis. (Vert. past.)
[5] Antrasis Mirros Alfassos (vėliau Motinos) vyras, prancūzų filosofas, rašytojas ir politikas.
[6] Thus driven he must stride on conquering all, Threatening and clamouring, brutal, invincible, Until he meets upon his storm–swept road A greater devil – or thunderstroke of God.
[7] Puikiai atliktas dalykas (pranc.).
[8] A Power worked, but none knew whence it came („Savitrė“).
[9] Durininką (pranc.).
[10] Batsiuvį (pranc.).
[11] Non–violence movement. (Vert. past.)
[12] Sri Aurobindo mokinys.
[13] Sri Aurobindo galvoje turėjo ne tai, kad britai niekada netaikė politikos „skaldyk ir valdyk“, o tai, kad jau egzistavo nesutarimai, kurie tik pradėjo gilėti. (Aut. past.)
[14] Skr. svara – j – nacionalinė laisvė, nepriklausomybė. (Vert. past.)
[15] Skr. nis.kāma karma – nesuinteresuotas darbas, kurio esmė – vidiniai jį pašvęsti Dievystei, neprisirišant prie rezultato.
[16] Mes esame laimingi matydami, kad Sri Aurobindo pranašystė pusiau išsipildė, nes Bangladešas (Rytų Pakistanas) dabar yra visiškai nepriklausomas. (Aut. past.)
[17] Narayan Prasad. Life in Sri Aurobindo Ashram. – Pondicherry, 1965.
[18] Oficialus Indijos himnas. Žymus bengalų poetas ir rašytojas, vienas moderniosios Indijos kūrėjų ir politinių veikėjų Bankimas Chandra Chaterjee vizijoje patyrė Dieviškosios Motinos apsireiškimą das.apraharana dhārini durga pavidalu ir jos įkvėptas sukūrė dainą, virtusią „šventa patriotine mantra“. Sri Aurobindo šiai dainai mantrai teikė ypatingą reikšmę ir išvertė ją į anglų kalbą. (Vert. past.)
[19] Tegyvuoja Indija! (Vert. past.)
[20] Narayan Prasad. Life in Sri Aurobindo Ashram. – Pondicherry, 1965.
[21] Apie tą galimybę kalbama knygoje „Vidurnakčio laisvė“: C o l l i n s L.,L a p i e r r e D. Freedom at Midnight. – P. 164–165.
[22] „Five dreams“ – Sri Aurobindo „penkios svajonės“, – taip jis laiške savo žmonai Mrinalini Devi apibūdino regėtą ateities viziją. Vėliau ši laiško ištrauka minėtu pavadinimu tapo cituojama kaip atskira esė. (Vert. past.)