Lidija Šimkutė. Rugiagėlių dangus. Eilėraščiai
2007 m. Nr. 2
Dangaus šventyklos vidury žydi gėlė
Kabir
PAUKŠČIO ŠAUKSMAS
perduria pirmajį
šviesos blykstelėjimą
saulės žvilgesys
brėkšta
medžiuose
*
ĮVYKIŲ PRADŽIA
būna
tokia graži
stebiu
išblyškusį mėnulį
dangaus aušroje
neklausdama kodėl
LAIKAS DELSIA
nuplauti žodžius
lapui sapnuojant
kitame lape
gėlė pakelia galvą
iš kvepiančio miego
ir susitinka saulę
*
MOTERYS SU SKAROMIS
priglaudžia naujai pagimdytus
kepalus prie krūtų
audžia
plačius sijonus
tarp bulvių
ir svogūnų maišų
salotų galvomis
merginos skirsto
naujai nuskintas gėles
saulėtu siūlų klegesiu
siuvinėja sapnus
*
ANT SLIBINO LAIVO
ji sukasi
pritraukdama
rugiagėlių dangų
su saulės spiralėmis
plaukuose
žvelgdama į miegą
pro langų griuvėsius
*
VARPAS
užsisvajojęs
paliko savo bažnyčią
ieškodamas dingusių
valandų
*
KIEKVIENĄ RYTĄ
vos brėkštant
surištom šluotom
vyrai ir moterys
šluoja senas
miesto gatves
protarpiais vyrai prisėda
prie pastatų tvorų
parūkyti
moterų raukšlių ir vargų
išvagoti veidai
renka dulkes
į savo gyvenimo rūpesčius
*
VĖJO DEJONĖ
pripildo dangų
varnų sparnais
kraujuotas klevas
uždengia
blunkančią saulę
paukščių koliažas
atsiveria chorui
ILGA BALTA NAKTIS
vaikšto lubomis
duryse aidi
visa kas girdėta
langai spokso
į tuščią gatvę
persiška katė
šmėklauja šaligatvyje
Scelsio Anahit
užburia kambarį
įsilieja sienose