Jean Tardíeu. Eilėraščiai
2007 m. Nr. 1
Iš prancūzų k. vertė Ramūnas Kasparavičius
Jeanas Tardíeu (1903–1995) – poetas, dramaturgas, muzikantas, įtakingas prancūzų avangardistinio bei eksperimentinio meno kūrėjas. Skelbė prancūzų naujojo teatro idėjas, kūrė „kavinės teatro“ žanrą, artimas absurdo teatro autoriams (S. Beckettas, E. Ionesco). Ypač autoritetingu tapo po Antrojo pasaulinio karo dirbdamas Prancūzijos nacionaliniame visuomeniniame radijuje, kur vadovavo prancūziškos muzikos programoms.
J. Tardíeu kūryba svyruoja nuo metaforinės paslapties iki šmaikščios burleskos, virtuoziško žaidimo žodžiais. Jo tekstai vertinami kaip apmąstymai apie kalbą: autorius išreiškia nepasitikėjimą kalba ir demonstruoja palankumą muzikai. Žodžiai patys savaime beveik neturi prasminės ir komunikacinės vertės, – vertę žodžiui suteikia jo pozicija tekste ir muzikinio skambesio galimybės – tai tik harmonijos kūrimo priemonė.
Lyg…
Lyg akmenys riedantys man nematant
per šimtą tūkstančių ir šimtą tūkstančių metų,
lyg aš nebūčiau gimęs sužinoti
tai, ką laivų papasakoja vagos,
provėžos kelių ir Paukščių Takas, įžambios
žemių venos
ir paslaptys, kurias kapai išsaugo,
lyg virš manęs pakiltumei, o nuostabioji,
o triumfe, saule, o!
tavuos namuos mirties, išblyškusio dangaus dykynėj
lyg nebūtų nieko manoms akims ir mano žingsniams, mano
lūpoms,
ir tarsi nieks pasaulyje nebūtų čia,
kas nusileistų laiptais pasitikt manęs
kaimenių virpesy ir oriflamų
tvaskesy,
iš rankų mano rankų link ir iš balsų
per vakarą ir dūmus
lyg aš nebūčiau nė atėjęs į karalystę šią!..
Henri Rousseau muitininkas
Tai yra pradžia, pasaulis naujai perdažytas,
žolė nori būti žalia, jai reikia mūsų žvilgsnių,
namai, kame gyvenama, keliai, kuriais einama,
sodai, laivai, užtvaros
manęs laukia, kad patektų į tikrą rojų.
Aš nesu čia tam, kad juokčiausi iš daiktų;
mano akyse, kurios juos sutinka, jie sapnuoja gražius sapnus;
ir mano akyse, paskui rankose jie tampa išmintingi,
lygūs ir glotnūs tarsi paveikslai.
Aš norėčiau būti dangaus absoliutus fotografas
ir amžinybei fiksuoti Liepos vestuves,
nuotaka kaip grietinėlė ir suglebus senelė,
ir juodas pudelis ir ūsuoti svečiai,
kurie yra iš tos pačios šeimos.
Aš sutrukdysiu, kad visada plazdėtų
baltos burės, sklendžiančios virš Oazės,
šakos su gausingais lapais
ąžuolų, tuopų ir labiausiai akacijų,
ir kalnų debesys, ir Senos vanduo,
kad taptų glotnus lyg kanalo.
Aš sutrukdysiu taip pat išeiti iš atminties
prisiminimams mūsų karinės tarnybos
tirštuose Kolonijų kraštuos,
ir vienus prie kitų surinktus tarsi sapne
aš sudėliosiu į pasaulio etažeres
su jų tikromis spalvomis, virtusiom nepavojingomis.
Kaimyno karietą ir jo visiškai naują arklį
priemiesčio aveniu su apskritais medžiais
ir flamingus, ir didelius lotosus, ir mažas palmutes,
ir storą apoplektišką vaiką, ir jo lėlę pajacą,
ir niršų tigrą, ir mano mirusią žmoną,
ir beždžiones, čiulpikes storojo saulės apelsino.
Ir aš patsai su palaidine, palete rankoje
prie muitinės durų su dienos vėliavomis
prieš tiltą, kurio visus žibintus matau
ir namus, kurių kaminus aš gerai išryškinau
tam, kad vėjas sukinėtųsi aplink juos,
aš liksiu stovėdamas, labai didelis departamento danguj,
aš sulaikysiu jums šiandienos valandas.
Pone! Pone!
Pone, atleiskit man,
kad jus sutrukdysiu:
kokią keistą skrybėlę
jūs turit ant galvos!
– Pone, jūs apsirinkate,
nes aš neturiu galvos,
kodėl gi jūs norite,
kad aš nešiočiau skrybėlę?
– Ir koks gi čia apdaras,
kokiu jūs apsirengęs?
– Pone, aš apgailestauju,
bet aš neturiu kūno
ir, kūno neturėdamas,
neapsivelku apdaro.
– Jeigu jau jums kalbu,
Pone, jūs atsakykite,
ir tat mane padrąsina
pasiteirauti jūsų!
Pone, kas šitie žmonės,
kuriuos matau susirinkusius,
ir jie, atrodo, laukia,
prieš prisiartindami?
– Pone, tai yra medžiai
plačioje dykumoje,
jie negali judėti,
nes yra pririšti!
Pone Pone Pone,
virš mūsų galvos
kas tos gausingos akys,
kurios į naktį žiūri?
– Pone, tai yra žvaigždės,
jos sukas pačios aplink save
ir nemato nieko.
– Pone, kokie čia riksmai,
ar jie ką sako?
Sako, kad juokiasi
sako, kad verkia
sako, kad kenčia?
– Pone, tai yra dantys,
okeano dantys,
kurie graužia uolas
be troškulio ir bado
ir be žiaurumo.
– Pone, kokie čia veiksmai,
liepsnų judėjimai,
tie oro suplazdėjimai,
šie žvaigždžių suplevenimai
būgno dundėjimai
perkūno grumėjimai,
sakytumei, kariuomenės,
kurios mirtin patraukia
ir priešo neturėdamos?
– Pone, tai materija,
jinai save suvaikina
ir daro sau vaikus,
kad padarytų karą.
– Pone, dažnai tai šis,
tai tas mane nustebina,
kad nieko čia nėra,
todėl aš jums sakau,
ir jūs mane išgirskite,
po to ir atsakykite!
– Pone, tai daiktai,
nei mato jie, nei girdi,
bet kas norėtų išgirst
ir kas kalbėt norėtų.
– Pone, per tą viską,
kas yra šie vaizdai,
kas laisvėj,
kas užtvertas, matos
ta didelė mintis,
kur prašmėkši veidai
ir kur spalvos dega?
– Pone, tai erdvė,
ir erdvė
sau miršta.
Popierinės gėlės
Aš tau sakiau tu man sakei
Aš tau sakiau aš t’ sakiau tu m’ sakei
Aš t’ sakiau tu m’ sakei aš t’ sakiau tu m’ sakei aš t’ sakiau
O! kokie namai aukšti!
O! kaip senas kambarys tvoskia dulkėmis!
O! kaip neįmanoma atrasti
Saulės laiko, ateities laiko, popierinių gėlių!
Aš tau sakiau tu man sakei
aš tau sakiau aš tau sakiau tu man sakei.
Nesanti mažvaikė
(Marionetės balsas, falcetas, spiglus, šniaukrojantis, drebantis, dužus, kudakuojantis, bedantis)
Kas ką sakė?
– Neko nisakė.
Kas ką darė?
– Neko nidarė.
Apie ką galvojo?
– Neko nigalvojo.
Kodėl neko nisakė?
Kodėl neko nidarė?
Kodėl ape neką nigalvojo?
– Naagzistuoja.
Poeto vaidmuo
Ar poeto vaidmuo nėra duoti gyvenimą tam, kas tyli žmoguje ir daiktuose, o paskui prapulti žodžio širdyje?
Tai žodis, kurį šešėlių tauta perkelia iš vieno laiko kranto į kitą, jis reiškia, kad vienas balsas begalinis jį neša ir jį taria.
Jis vienas, paslapčių pasaulio turėtojas, ištraukia iš mūsų nebūties ilgus atsiminimus, piešia erdvėje Žmogaus paveikslą ir skolina mūsų atsitiktinumams lemties pavidalą…
Tačiau galbūt pamažu iš jo paties, jeigu mes sugebėsime išgirsti su didesniu įkarščiu, ar galėsime mes suvokti aidą to, kas neturi vardo jokioje kalboje.
Žodžiai tada, ar būtų permatomi ar ne, nuolankūs ar išpuošti margais vaizdais, neturės prasmės daugiau negu atodūsis be veido, kuris postringauja patsai sau apie šventovės griuvėsius ar lauke, nuostabiai tuščiame, visiems laikams nežinomame žmogiškoms būtybėms.
Tad, kai jis palieka vardą ar tampa anonimišku, kai jis užkrauna terminą kalbėjimui ar kai jis užgesina atodūsį, bet kokiu atveju poetas pranyksta, išduotas nuosavo šnabždesio ir nelieka nieko po jo, tik balsas – be asmens.