Gytė Kulikauskaitė. Florentina florentinuota
2026 m. Nr. 10
Nijolė Raižytė. Florentina. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 184 p. Knygos dizaineris – Rokas Gelažius.
Nijolės Raižytės romano „Florentina“ centre moteris skambiu vardu – Florentina. Ir nors įprasta protagonisto vardu pavadintam kūriniui telktis aplink jo asmenį, pernai leidyklos „Slinktys“ išleistame ketvirtajame prozininkės romane pagrindinės veikėjos įtaka, panašu, siekia gerokai toliau nei naratyvinė linija. Florentina – nedidelio miestelio bibliotekininkė, kuriai sunkiai atsispiria ne vienas jos kelyje pasitaikantis vyras. Paradoksalu, tačiau jai atsispirti negali ir romano pasakotojas, kurio žvilgsnis toks artimas Florentinai, jog autorės pasirinkimas „Florentiną“ konstruoti iš trečio asmens perspektyvos apskritai atrodo sunkiai pagrindžiamas.
Didžiąją dalį romano sudaro Florentinos vidiniai monologai, todėl ir pats pasakotojo vaidmuo ganėtinai menkas, nes, be minčių srauto įgarsinimo, kalbantysis daugiau mažai kuo užsiima: „Ji, svarstė Florentina, gyvena su savo vienatve, ir jai gerai, neatrodo, kad labai liūdėtų“ (p. 49). Tai iš esmės nėra problema tol, kol pasakotojas nepradeda įgarsinti ir kitų romano veikėjų minčių, pavyzdžiui, į siužetą įtraukus veikėją Gundą, kuri, kaip ir dauguma romano moterų, gyvenimo kokybę, regis, matuoja tik pagal tai, kokie vykę yra ją supančių vyrų užgaidų tenkinimai: „Gunda visai nusiminė. „Visada toks, – galvojo, – nerūpestingas, užuomarša, šitiek maisto priruošiau – kas čia viską ir suvalgys?“ (p. 109). Atsiradus vidiniam Gundos monologui, išryškėja, kad pasakotojas nėra tik Florentinai simpatizuojantis balsas. Sugretinus Florentinos ir Gundos pamąstymus, pastebima, jog kartojamas ne tik rašymo, bet ir pačių minčių stilius, todėl kartu supanašėja ir jų charakteriai. Taigi pasakotojas ima veikti kaip tuščia tarpinė instancija, skirtingų veikėjų mintis įgarsinanti tuo pačiu, vienodu balsu. Tokios simplistinės funkcijos apriboja pasakotojo autonomiškumą, kuris jam įprastai yra lyg privalomas. N. Raižytės pasakotojas atsisako bendro vertinimo, nedaro jokių išvadų, fiksuoja tik faktus ir jausmus, bet jų nesubendravardiklina ir su jais nepolemizuoja.
Atskirti veikėjų minčių nepadeda ir pasirinkti jų raiškos būdai, įvairuojanti tiesioginės / netiesioginės kalbos skyryba. Vietomis trečiojo asmens balsu pristatomos veikėjų mintys skiriamos kabutėmis, kitur tos mintys išskiriamos nauja pastraipa, tačiau kai kur analogiški veikėjų apmąstymai apskritai niekaip neišskiriami, nors tai nėra daroma tikslingai. O ir skirtingi veikėjų minčių skyrimo būdai, priešingai, nei būtų galima pamanyti, nesukuria jokio papildomo skaitymo žaidimo. Pasakotojas, prisiimdamas atsakomybę garsinti skirtingų veikėjų mintis, nuolat klysta juos painiodamas: minčių srautai tokie ilgi, jog tekste randasi nesuderintų linksnių, asmenų, net giminių: „Rečiau pasikalba ir su Eriku; eina į mokyklą, užsiėmęs, be to, lietuviškai šnekėti jam vis tiek labai sunku. Anąkart sakė, kad ją erzina Marko užsiauginta barzda“ (p. 104). Įvairūs markai ir erikai į romaną įvesdinami itin komplikuotu būdu, nes pirmąkart jie dažniausiai pristatomi tik savo šeiminiu ar socialiniu statusu, o toliau jau vadinami vardais, kuriuos su jau aptartu veikėju sutapatinti turi pats skaitytojas. Problemą sustiprina tai, jog veikėjai menkai individualizuojami. Jų emociniai portretai gal ir ryškūs, tačiau iš esmės jų galima išskirti vos du – vieną moterišką ir vieną vyrišką, nors net ir šių vidiniai monologai atrodo vienodos kilmės, mažai kuo besiskiriantys.
N. Raižytės moterys dažnai pirmiausia pristatomos kūniškomis kategorijomis: vienai – „krūtinė per sagutes veržėsi lauk, liemuo irgi netilpo“ (p. 49), kita – „apkūni, tik mažiau“ (p. 36), trečia – „stebėjosi, kokia ji tada buvo liekna“ (p. 104). Daugiausia kompleksų dėl išvaizdos turi pati Florentina, kuri fiksuoja kitų moterų kūno ypatybes ir savo išvaizdą lygina su jų. „Gal kiek trikdė jos liesumas, išskirtinai masyvūs papuošalai, egzotiškas kvepalų dvelksmas, prabangi suknelė ant petnešėlių“ (p. 110) – po pažinties su kaimyne pasakotojo balsu reflektuoja Florentina. Tokios refleksijos dažniausiai gimsta situacijose, kuriose veikia ir vyrai: patrauklesnė ar jaunesnė moteris romane visuomet įgauna potencialios konkurentės statusą: „Prieš ją atrodau kaip pelenė, – pagalvojo Florentina“ (p. 111). Florentina jaunesnes moteris sykiu pozicionuoja kaip galimas grėsmes – tam pagrindą suteikia jau mirusio Florentinos vyro neištikimybė, tačiau panaši konkurencijos logika būdinga ir kitoms romano moterims. Gunda suirzta vien sužinojusi, kad jos naujoji kaimynė – moteris: „Iš tokių nieko gero nelauk: visada prašinės vyro pagalbos, plepės per tvorą, akis blizgins“ (p. 110), tačiau kaimynė Elė Florentinai analogiškos grėsmės nekelia – mat ji už Florentiną vyresnė ir stambesnė.
Romano vyrams, savo ruožtu, retai kada pavyksta atsispirti alkoholiui: Florentinos žentas žavisi, kad Lietuvoje „alus skanus ir pigesnis negu Norvegijoje“ (p. 24); kiti vis išgeria „po bokalą alaus“ (p. 31); net ir velionis Florentinos Tautrimas „išlenkdavo vieną kitą taurelę“ (p. 50).
Skirtingais būdais apibūdintas moters svoris ir visų žmogui žinomų alkoholio rūšių išvardijimas nėra vieninteliai atvejai, kai autorė, aprašinėdama objektus, rodos, pasiryžta nepraleisti nė vieno į galvą atėjusio artimos reikšmės žodžio ar metaforų. Romane obuoliai „žiba, tviska, žaižaruoja prieš saulę, rudenį skelbia, akį ir širdį džiugina“ (p. 6), miestelio namuose gyvena „broliai su savo šeimomis, žmonomis, vaikais, katėmis, šunimis, triušiais, vištų ūkeliu, gėlynais, šiltnamiais, kuriuose griūtų raudoni pomidorai, žaliuotų agurkai“ (p. 32), turguje „kaimų ūkininkai prekiauja grūdais, bulvėmis, paršiukais, viščiukais, moterys ant prekystalio visad turi šviežio sūrio, pieno, varškės, kiaušinių“ (p. 44). Daiktai, produktai, veiksmai ir jų sinonimai rikiuojami vienas paskui kitą net tada, kai antras ar trečias žodis prie pirmojo jau mažai ką prideda. Galiausiai toks perteklinis žodingumas sukuria įspūdį, kad pasakotojui svarbiau viską išvardinti, kas siejasi su tema, negu atrinkti tai, kas yra esminga.
Romane itin dažnai nepasitikima skaitytojo gebėjimu savarankiškai suprasti pateiktą informaciją. Neretai dialogais išryškintą situaciją dar kartą rūpestingai paaiškina ir pasakotojas. Tokių pavyzdžių „Florentinoje“ apstu: „Gal gavote naujų knygų?“ – teiraujamasi Florentinos, o ši atsako: „Naujų meilės romanų negavom“, ir iškart po to pasakotojo priduriama, jog ji „žino, kad Ramunėlė skaito tik meilės romanus, todėl kitokių jai ir nesiūlo“ (p. 45). Negi manoma, kad skaitytojui bus pernelyg sudėtinga susieti du gretimus sakinius, todėl rizikinga tokią situaciją palikti be paaiškinimo?
Be elementarių tautologijos apraiškų, polinkis skaitytojui ne tik kažką parodyti, bet ir viską paaiškinti netrunka peraugti ir į atvirą didaktiką. Šia didaktika, įgarsindamas vieno ar kito veikėjo mintis (nors jos skirtingos, bet išsakomos visad vienodu tonu ir stiliumi), dažniausiai užsiima pasakotojas. Romano pradžioje didaktika apsiriboja bendro pobūdžio tiesų formulavimu: „Kartais mes labai prisirišame prie kokių nors daiktų ar drabužėlių, gal net juos sužmoginame, sureikšminame, bandome sudvasinti“ (p. 47), o vėliau atsiranda ir tiesioginių kreipimųsi į skaitytoją, kaip: „įsivaizduokite“ (p. 103). Tokia retorika keičia patį kalbėjimo režimą – pasakotojas pats ima užsiiminėti interpretavimu, o skaitytojui telieka pritariamai linkčioti galvą.
Didaktinis kalbėjimas tampa problemiškiausias tuomet, kai, nepasitenkinus vien buitinėmis situacijomis, stereotipais suniveliuojamos kompleksinės, šiaip jau sudėtingos žmogaus patirtys. „Florentinoje“ paliečiamos ir savižudybės, ir psichikos sutrikimų temos, tačiau į jas žiūrima supaprastintai, sudėtingoms patirtims ieškant vienareikšmių, kone buitinių paaiškinimų: „Kai praėjusią vasarą miestelio žmonės stebėjosi vienos jaunos moters savižudybe, – įšoko į šulinį, – Florentina nusprendė: ji mirė todėl, kad niekada nežiūrėdavo į vandenį, kad gal net nemokėjo į jį žiūrėti, tyliai, ramiai, ilgai, labai ilgai ir be jokių minčių“ (p. 105). Problema ne vien tai, jog Florentina apie viską sprendžia radikaliai ir be deramo pagrindo, bet ir tai, kokiu kalbėjimo režimu šis sprendimas tęsiamas. „Kai moteris, neatlaikiusi savo viduje susikaupusio purvo, pagaliau nedrąsiai pažvelgė į vandenį, gelmės išsigando, pradėjo kunkuliuoti, virto kriokliais ir fontanais. Net dumblas kilo į viršų aptėkšdamas akis, lūpas, sulipindamas plaukus“ (p. 105), – toliau svarsto Florentina. Nors lyriniai intarpai gražūs ir vaizdingi, po tokių tiesioginių pasisakymų jie atrodo keistai, nes didaktikai suteikia tariamo prasmingumo.
Panašiu paviršutiniškumu romane pasižymi ir kitų komplikuotų – psichikos negalią turinčių – veikėjų aprašymai. Į tokius veikėjus beveik visados žvelgiama iš aukšto, o jų sutrikimai tampa viską apsprendžiančiu asmens bruožu – žmogus paaiškinamas tuo vienu probleminiu požymiu, o jo patirtis bei charakteris įspraudžiami į lengvai atpažįstamo tipo ar tiesiog stereotipo rėmus. Tokių apibendrinimų problemiškumą sustiprina jau anksčiau aptarta pasakotojo laikysena: veikėjų sprendimams neoponuojama, todėl tekste sunku rasti distanciją, kuri leistų juos suprasti esmingiau kaip sąmoningai problematizuojamus.
Atskirai verta grįžti prie to, kaip tokie apibendrinimai romane susiję su lytimi. „Moteris yra moteris – visada rūpi, kokį naują rūbelį nusipirkt“ (p. 51), – konstatuoja tai, kaip tyčia, pati Florentina. „Kur moterys – ten kalbos apie skudurus ir madas“, – po kelių skyrių jai pritars „apgirtęs nuo brendžio“ Džiugas (p. 114). Ir čia jau galima kalbėti ne tik apie Florentinos internalizuotą seksizmą, bet ir apie seksistinę mąstymo logiką, persmelkiančią kone visų romano veikėjų mąstymą. Problema ir vėl ne vien pats stereotipas, bet teksto santykis su juo: pasakojime sunku aptikti ironišką ar kitokią distanciją, kuri leistų tokius apibendrinimus perskaityti kaip sąmoningai iškeliamą veikėjo šaržą. Priešingai, tokia formulė atliepia ir kitur romane pasikartojantį moterų charakterizavimą per kūną, aprangą, amžių ir santykius su vyrais.
Visos šios atskirai aptartos romano problemos ima atrodyti įtartinai panašios. Veikėjai suvienodinami, detalės vardijamos iki paskutinio įmanomo sugalvoti apibūdinimo, dialoguose pateiktą informaciją nuolat atkartoja pasakotojas – taigi iš skaitytojo atimamos bemaž visos galimybės pasidaryti kokią nors išvadą ar vertinimą pačiam. „Florentinoje“ nuolat bijoma kažko nepasakyti iki galo.
Ilgainiui prie tokio pasakojimo netgi priprantama. Ir nors pats romano siužetas – gana nuspėjama provincijos kasdienybės, šeimos paslapčių, naujų pažinčių ir meilės intrigų pynė – vargiai galėtų išlaikyti skaitytojo dėmesį pats vienas, Nijolės Raižytės kalbėjimo būdas pamažu sukuria savitą ritmą. Tai, kas romano pradžioje erzina, palaipsniui tampa pažįstama – skaitytojas išmoksta „Florentinos“ kalbėjimo taisykles ir prie jų prisitaiko. Todėl šį sklandumą būtų galima laikyti ne tiek neabejotina romano menine stiprybe, kiek savotišku jo gelbėjimosi ratu – keistas kalbėjimo būdas galiausiai pats sukuria sąlygas, kuriomis pasakojimas apie tokį moters pasaulį tampa priimtinesnis.
