Daiva Molytė-Lukauskienė. Eilėraščiai
2007 m. Nr. 7
Norvegiška saulė
dienos plaukia
miestietiškai pilkas dangus
užtiestas
ant mano žalių akių
gal tai ir yra šalčiausias rytas
šį ramų pavasarį
skambant nežinomai sonatai
sukurk sidabro kamuolį
įdomiausią papuošalą
velniškai gražų kūrinį
prisegtą prie pilko
dangaus
***
vienoje pusėje – miškas ir jūra ir
šūkčiojanti gatvė
įvairiais garsais besiplūstantis
ankstyvas ir vėlyvas laikas
vingiuojančios miesto arterijos
pripildytos amžino skubėjimo
prakiurusi mano burna šaukia
tekančios saulės pusėn kur
raudonų plytų namai užstoja dieną
kur šešėliai ir šviesos gelžbetoninėje
ritmikoje išdėlioja kasdienybę
***
tulpės raktažolės snieguolės
klivijos kolumnėjos
ir šventmedis
sproginėja dienos
spalvomis ir garsais
vasaros ir rudens kvapai
skverbiasi aplenkdami
sovietinio asfalto pilkumą
miesčioniškai besisupantį
metalinėse sūpuoklėse
nučiuožiantį rūdimis
užakusiu paviršiumi
smėlio dėžėse nežaidžia
kiemo vaikai
ūkiant galingiems
marketingų ventiliatoriams
sauso oro gurkšnis
užspaudžia gerklę
ašarojančiose akyse
žvyro ir purvo purslai
tuštuma ir kartėlis
atvira nuogybe išdėlioti
tavo ir mano daiktai
nerimo ir geismo atšvaitai
spindintys nesuprastojo
tamsoje
Paminklas
Baltu sniegu nuploviau kūną:
šlaunis, blauzdas, padus tryniau,
saulėtoje ežero pakrantėje.
Keliavau pro sugriuvusius
paminklus, išdavusiems mane
bičiuliams ir mylimajam,
iš vaikystės peizažo
žvelgusiam naiviomis
žydromis akimis
kiaurai
krūtinę ir jausmus,
nuplasnojusius
su žuvėdromis ir kormoranais,
margaspalvėms pelėdoms
Ventės rage ūbaujant.
Keliavau pakrante
pro Nidą ir Preilą, ir Pervalką,
ir Juodkrantę…
Tolyn ir tolyn, ir tolyn ir tolin,
ir suokiant strazdams, ir
į kitą krantą, į kitą pasaulį,
ir kitą gyvenimą.
Dūlėjantis svetimkūnis –
neįprastoje egzistencijos
plotmėje…
Jūržolės krante
Suputojusio laiko paviršius – ažūrinis
smėlio audeklas po kojomis it
pleiskanojanti nuo šalčio oda.
Ta pati spengianti plokštuma
pakitusiame buvime tarp
sklandančių aitvarų, kamuolinių debesų,
tarp išėjusiųjų.
Veidas nupieštas ant
kranto apaugęs jūržolėmis.
***
Akmenėliai ir virvė šakelė,
dešimt tavo įsakymų, tėve,
sudėlioti tarp ligų ir knygų,
grįžtančio laukimo. Kas
suskaičiuos sausio snaiges,
tirpstančias sibiriniame narve,
kur netikras paukštis gieda?
Šiame liūdnume
Žydi bulvės
mano motinos darže:
juodžemis, durpės
ir Molis.
Sminga pirštai
į purų dirvožemį
gegužės lietuje.
– Neužmiršk atvažiuoti,
aplankysime kapą.
su moliniu veidu
vėjas piktais delnais talžo
molinį mano veidą
dvi liūdnos
vandens akys
stikliniame marių akvariume
pykčio pilnas butas
sklidini kambariai
tvinksi pulsuoja alsuoja
didėja lyg votys
byrančiose krantinėse
sprogimo bangų virpesiai
liūdnos vandens akys
dvi auksinės žuvys
plūduriuoja
stikliniame marių akvariume