Akiratis
Andrius Konickis. Ką matė O. Milašius 1914 m. gruodžio 14-ąją?
1994 m. Nr. 1
Oskaro Milašiaus gyvenime ir kūryboje galima matyti du pagrindinius, iš esmės skirtingus laikotarpius: iki 1914-ųjų metų ir po jų. Juos skiria gruodžio 14-osios vakare poetą ištikusi „m i s t i n ė v i z i j a“ – taip dažniausiai vadinamas šis mįslingas įvykis, turėjęs ypatingos reikšmės bei didžiulės įtakos tolesniam Milašiaus likimui ir dėl kurio sutaria visi jo biografai ir kūrybos tyrinėtojai. Antai Cz. Miłoszas teigia, kad aną vakarą patirti įspūdžiai „vis labiau velkė jo poeziją iki pat nutilimo paskutiniaisiais gyvenimo metais“1; P. Garnier, dabartinis „Milašiaus bičiulių“ draugijos sekretorius, mano, jog ankstesnė poeto kūryba „paruošė šią viziją, o visa, kas vyko paskui, buvo tos vizijos aiškinimas“2; J. Griniaus įsitikinimu, būtent šitie išgyvenimai padarė Milašių kataliku3. Pats poetas „vieną niūrų 1914-ųjų žiemos rytą“ pareiškė savo bičiuliui C. Larronde’ui: „Aš mačiau dvasinę saulę“4, o kiek vėliau įterpė į „Pažinimo giesmę“ eilutę, lyg reziumuojančią savo vizijos prasmę: „Aš mačiau. Tas, kuris matė, liaujasi galvojęs ir jautęs. Jis tegali dabar tik aprašyti tai, ką matė“. Visi rašantys apie Milašių įvairiais būdais pabrėžia nepaprastą šio įvykio reikšmę poeto gyvenime, bet nė vienas kol kas nesiėmė jo analizuoti, nemėgino įsigilinti į tai ir pasistengti atsakyti į klausimą, kas ir kodėl įvyko aną žiemos vakarą, kokia yra visų poeto matytų paveikslų kilmė ir prasmė? Be ypatingų pretenzijų į galutinę, vienintelę ar neklystamą šios vizijos egzegezę, norėtume čia panagrinėti šį įvykį, taikydami vieną, pakankamai apibrėžtą metodą – psichoanalizę (jau dėl to šis aiškinimas gali pasirodyti šališkas, ribotas, bet kartu galbūt tai paskatintų kitus mėginimus analizuoti, taikant kitus galimus analizės metodus). Tad pažvelkime į vienintelį, bet gana išsamų paties vizijos regėtojo aprašymą ir pasistenkime suprasti, kas gi vyksta prieš Milašiaus, o kartu ir prieš mūsų akis.
Tūkstantis devyni šimtai keturioliktųjų metų gruodžio keturioliktą, apie vienuoliktą vakaro, būdama visiškai budrus, atkalbėjęs savo maldą ir apmąstęs kasdienę Biblijos ištrauką, aš staiga pajutau, be jokios nuostabos, kad visame mano kūne vyksta pasikeitimai. Iš pat pradžių nusprendžiau, kad man suteikiama ligi šiol nežinoma galia laisvai pakilti ir skristi erdvėje: po valandėles aš jau buvau netoli didelio melsvų miglų apgaubto kalno viršūnės, o tos miglos buvo neapsakomai švelnios, perregimos. Nuo šios akimirkos nebejaučiau jokio vargo kilti savo paties judesiais, nes kalnas atitrūkęs nuo žemės, greitai nešė mane į neįsivaizduojamas aukštumas į ūkanų plotus, nebylius ir išvagotus milžiniškų žaibų. Tačiau tas keistas kilimas aukštyn truko labai neilgai. Tuoj pat visoks judėjimas pasibaigė, ir netoli savo kaktos aš pastebėjau sunkų ir tirštą debesį, kurį palyginau su neseniai žmogaus pasėtais javais, nes buvo jis švelnios vario spalvos. Virš mano galvos, truputį užpakalyje, pasirodė šviesa, lyg kokio deglo atspindys ramiame vandenyje arba sename veidrodyje. Šiems paveikslams greitai keičiantis, visi mano pojūčiai buvo tokie pat aštrūs, kaip ir dabar, kai aš rašau šias eilutes; bet nejutau nei baimės, nei smalsumo, nei nuostabos. Iš tų plotų, kuriuos jaučiau esant toli užpakaly, po akimirkos išniro savotiška milžiniška rausva ova, kuri su neregėta jėga paleista į erdvę, netrukus turėjo paliesti mano kaktos liniją; ir ten staiga pakeitusi spalvą ir judėjimo kryptį, ji suapskritėjo, susitraukė, pavirto auksiniu žibintu ir nusileido žemyn, beveik paliesdama mano kaktą; paskui ji vėl pakilo, ištįso į pirmykštę angeliškos saulės ovos formą, pakilo šiek tiek aukščiau už mano kaklo ir ilgai žvelgė man į akis, o po ta serafiška žvaigžde, ligi pat meilės krašto ribų, tiesiog garais virtusio aukso lyguma, Šebos aukso grožiu užbūrusi mano akis. Tada tobuliausia nejudamybė, absoliuti nejudamybė ištiko saulę ir debesis, leisdama man neapsakoma pajusti aukščiausiąjį vyksmą, galutinį nusiraminimą, visokio galvojimo baigtį, paskutinį Ritmo antžmogišką įgyvendinimą. Prie mano vardo buvo pridurta raidė H; aš mėgavausi ramybe, taip, Storge, Storge! Aš, aš mėgavausi šventąja ramybe, mano galvoje jau nebebuvo nė žymės nerimo ar skausmo, aš buvau kunigas Melchizedeko būdu. Deja! Amžinoji ir labai trumpa vizija išnyko; aš vėl atsidūriau savo nepakenčiamoje buveinėje…5
Visa tai, kaip minėjome, įprasta vadinti vizija. Bet ką reiškia pati ši sąvoka v i z i j a, arba – lietuviškiau – r e g ė j i m a s? Reikia pripažinti, kad tai nėra itin mokslinis, taigi griežtai apibrėžtas terminas; todėl turime susitarti dėl jo prasmės. Sutiksime turbūt, kad vizija yra nesąmoningos psichinio gyvenimo srities fenomenas, pasireiškiantis per regimuosius vaizdus; jos „artimiausieji giminaičiai“ (S. Freudas) yra ne tik haliucinacijos ir ypač sapnai, kurių būdingiausias bruožas taip pat yra regimieji vaizdai, bet ir vadinamieji neurotiniai simptomai – isterija, kliedesys ir net įvairiausi klaidūs veiksmai bei kalbos riktai – „nesąmoningų įvykių grandinės elementai“ (K. G. Jungas). Šis teiginys apie neurotinių simptomų giminingumą yra pamatinis Freudo bendrosios neurozių teorijos principas; jam pritaria kiti psichoanalitikai (pvz., Jungas, beje, paveldėjęs šį požiūrį iš savo mokytojo P. Janeto – žr. 3, 12)6, bei psichoanalizės istorikai7. Be to, Freudo įsitikinimu, „isterinės bei paranojinės haliucinacijos, taip pat psichiškai sveikų asmenų vizijos yra vaizdais virtusios mintys (1, 286), ir lygiai toks pat virtimas įvyksta sapne (1, 282). Mums yra ypač svarbu tai pabrėžti prieš pradedant analizę, nes numatome joje daugiausia pasinaudoti Freudo sukurta ir jo mokinių išplėtota sapnų aiškinimo teorija. Tad, sekdami Freudu, traktuosime sapną, o kartu ir viziją kaip „nekalčiausią psichozę“, kuri yra „laikino pasišalinimo iš išorinio pasaulio padarinys, išnyksiantis atnaujinus santykius su šiuo pasauliu“ (2, 307).
Aiškinant sapnus pagal psichoanalizės teoriją, mums itin svarbios yra vadinamosios sapnavusiojo „laisvosios asociacijos“ – visa tai, kas jam ateina į galvą ryšium su sapno turiniu apskritai bei atskirais jo vaizdais, nes tik jis yra „savo scenarijaus autorius. Sapnas yra jo ir tik jo individualios psichikos produktas“8. Tačiau yra kitas momentas, kur mes galime būti „visiškai savarankiški“ (Freudas), būtent tam tikrų sapno elementų – simbolių, arba, Jungo terminais tariant, kolektyvinės pasąmonės archetipų, atžvilgiu; jie yra bendri visiems žmonėms, visoms tautoms ir visoms kartoms, nes jų šaknys glūdi neišmatuojamai gilioje žmonijos senovėje; jie kiek „pasikeičia, veikiami tos individualios sąmonės, kurios paviršiuje atsiranda“ (3, 99), tačiau jų kelias į kiekvieną individualią psichiką mums yra nesuprantamas. Išsiaiškinti tokių Milašiaus vizijoje aptiktų simbolių prasmę yra vienas mūsų uždavinių, tad ir pasistengsime tai atlikti, pasikliaudami, žinoma, savo išmanymu apie simbolius. Bet mes neturime jokios galimybės išklausyti poeto „laisvųjų asociacijų“; ką gi, tarsime, kad bent kiek pažįstame „regėjusiojo asmenybę“, kaip to primygtinai reikalauja Freudas, ir tai padės mums susiorientuoti jo psichikos sukurtame „scenarijuje“. Beje, galima eiti ir kita kryptimi: anot E. Frommo, „net jeigu mes nežinotume nieko apie šiuos (regėjusius – A. K.) žmones, iš jų sapnų būtų galima susidaryti tam tikrą supratimą apie jų charakterį“ (4. 251)
Pradinė, būtina sąlyga sapnui susiformuoti, pasak Freudo, yra „noras miegoti, sąmoningas atsisakymas nuo išorinio pasaulio“ (2, 309); bet kadangi vizija nėra grynas sapnas, tad ir noras miegoti čia, matyt, niekuo dėtas, tačiau atitolti nuo išorinio pasaulio yra būtina, ir tai įvyksta giliai susikaupus savyje, nugrimzdus į savo mintis ar svajones. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Milašius pajuto „neįtikėtiną pasikeitimą“ apie vienuoliktą valandą vakaro, atkalbėjęs maldą ir apmąstęs Biblijos ištrauką. Mes neturime labai daug panašių įvykių pavyzdžių, kad galėtume palyginti, bet prisiminkime bent tokį: 1654 m. lapkričio 23 d. B. Pascalis patyrė paslaptingą regėjimą „nuo maždaug dešimtos su puse valandos vakaro iki maždaug pusvalandžio po vidurnakčio“9 – taigi taip pat pasibaigus triukšmingai dienai, tikriausiai kabineto vienumoje, atsidavęs savo mintims. Šitaip besitolinant nuo pasaulio, pasąmonė „nugali nuo realybės priklausančią sąmonę“ (2, 307) ir prasideda regimųjų vaizdų formavimosi procesas kaip vienintelis (beveik) reakcijos būdas, nes kelias kitoms – motorinėms, oralinėms – reakcijoms yra užblokuotas. Medžiaga šitiems vaizdams gali būti įvairiausia, tačiau ne bet kokia (iš Freudo teorijos mums yra žinomi kai kurie šios medžiagos atrankos principai). Kiekviename sapne (regėjime) būtinai rasime ryšį su ką tik pasibaigusios dienos išgyvenimais: sapnas turi savo konkretų sukėlėją – įspūdį, nuo kurio atsiradimo momento nepraėjo dar nė vienos nakties (1, 119). Be to, sapne galį atsirasti medžiagos iš ankstesnių gyvenimo laikotarpių, net (ir gana dažnai) iš ankstyviausios vaikystės, tačiau tik tiek, kiek nuo šitų „šviežių įspūdžių gali būti nutiesta minčių gija prie anų, ankstesniųjų“ (1, 119). Pažymėtina, jog didesniąją dalimi visa tai yra semiama iš pasąmonės lobynų, nes sąmoningoji žmogaus atmintis šitiek įspūdžių tiesiog neaprėpia, todėl ir pačiam regėjusiam ne iškart būna aišku, iš kur kilo tas ar anas vaizdas ir atpažinti tikrą jų šaltinį galima tik pasitelkus papildomą informaciją.
Milašiaus pateikta regėjimo reliacija – tai spalvingas ir jaudinantis kilimo aukštyn ir jį lydinčių paveikslų aprašymas. Ar pavyks mums nustatyti, kas inspiravo bent kai kuriuos iš šitų įspūdingų vaizdų? Bandykime sugretinti Milašiaus aprašymą su Dante’s „Dieviškosios komedijos“ 3–ąja dalimi, kur irgi vaizduojamas stebuklingas kilimas į dangų. Iš pat pradžių Milašiui pasirodė, kad jam suteikiama ligi šiol nežinoma galia laisvai pakilti ir skristi erdvėje. Dante taip pat prisipažįsta pajutęs, „jog kažin kas mane į viršų jau savaip kelia“ (C – 3, 30, 56–57)10. Ten, viršuje, buvo neapsakomai švelnios ir perregimos miglos, o paskui atsirado sunkus ir tirštas debesys; Dante užklojusio debesio charakteristikas imkime tiesiog iš originalo, nes lietuviški vertimai tų smulkmenų neatspindi: blizgantis (lucida), tirštas (spessa), kietas (solida) ir švarus (pulita) (3, 2, 32). Dalį Dante’s debesio savybių įgavo Milašiaus miglos reiškinys, panašus į Freudo vadinamą „perkėlimą“ (Verschiebung). Beje, migla ir debesys yra juk panašios prigimties dalykai. Toliau rausva ova… pavirto auksiniu žibintu… įgijo angeliškos saulės formą… ir ilgai žvelgė man į akis; Dante „išvydo tašką“, ir jį „kaipmat apakino jo stipri šviesa, kurios tu nepakeltum niekuomet“ (C –3, 33, 16–18). Išsidriekusi po ta „serafiška žvaigždė“ garais virtusio aukso lyguma užbūrė Milašiaus akis; Dante’s akys tiesiog „neatlaikė spindulių jėgos… ir apgvaibo“ (C –3, 30, 50–51). Pamėginkime įsivaizduoti „aukso garus“ ir suprasime, kad abu poetai aprašo tą patį efektą: Dante „nieko nebematė“ (nulla m’appariva – 3, 30, 51); tiek pat turbūt mate Milašius pro aukso garus. Galiausiai įsiviešpatavo tobuliausia, absoliuti nejudamybė, leidusi pajusti aukščiausią vyksmą; galutinis nusiraminimas, kuris yra paskutinio Ritmo įgyvendinimas; Dante, kildamas vis greičiau besisukančiomis sferomis, pagaliau „sferoj greičiausioje pasijuto“ (N – 3, 27, 99) – t. y. devintame tojo visuotinio judintojo danguje, kuris, kaip žinome dar iš Aristotelio, pats judėti neturėtų. Taip, beje, ir yra: begalinis, absoliutus devintos sferos greitis kartu yra absoliuti nejudamybė. Beatričė aiškina nustebusiam poetui: jis „tolydžio suka viską, ką regi“ (C – 3, 27, 108), ir „sferų kitų judesiai jame laikos“ (N – 3, 27, 116).
Taigi Milašiaus regėjimas atgaivino kai kuriuos įspūdžius, patirtus tikriausiai prieš kelerius metus (yra pagrindo manyti, jog Milašius susipažino su „Dieviškąja komedija“ dar prieš rašydamas savo „Meilės įvadą“ (1910), nes romane yra nemaža Dante’s poemos reminiscencijų). Bet kodėl šitie vaizdai turėjo iškilti iš pasąmonės gelmių būtent aną vakarą? Kas sieja tos dienos įvykius su senokai skaityta knyga? Mes neturime jokių duomenų apie tai, kaip poetas praleido dieną prieš regėjimą; žinome tik, kad vakare jis skaitė Bibliją. Bandykime pasinaudoti bent šiuo informacijos žiupsneliu. Anot Frommo, tinkamai interpretuoti sapną galima tik „atsižvelgus į tai, kokios būklės buvo žmogus prieš užmingant ir, vadinasi, kokios būklės veikiamas jis pasilieka užmigęs“ (4, 252); tuo tarpu E. Bernas, sekdamas Freudu, mano, jog „dienos įvykiai turi didesnės įtakos sapnui, negu tai, kas vyko vakare prieš užmingant“11. Šis antras teiginys, matyt, tikrai yra reikšmingas būtent sapnams, nes tik fiziškai nutolus nuo pasaulio (užmigus), pasąmonė pradeda „iš vidaus“ formoti sapno vaizdus. Tačiau vizijos atveju nutolimas nuo pasaulio yra sąlygotas ypatingos būsenos – pasinėrimo į protą apėmusias mintis, į sielą užplūdusius jausmus; todėl čia negalime Ignoruoti Frommo pastabos, Drįstume teigti, jog aną vakarą Milašius Biblijoje skaitė apie Melchizdeką ir susimąstė apie jį. Ši paslaptinga Šv. Rasto figūra – Salemo karalius, aukščiausiojo Dievo kunigas (Žyd 7, 1), su duona ir vynu išėjęs sutikti po pergalingo mūšio grįžtančio Abraomo (Pr 14, 17–18). Teisingumo, ramybės karalius, kunigas iš pašaukimo Iir per amžius, „be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo“ (Žyd 7, 3) gali būti traktuojama net kaip savotiškas abstrakčios kunigystės idėjos įkūnijimas. Psalmėje (109) apie mesiją, turėsiantį teisti tautas ir sėsti Dievo dešinėje, sakoma, Kad jis yra „kunigas per amžius Melchizedeko būdu“; šiuo pagrindu Laiške Žydams samprotaujama apie Jėzaus Kristaus kunigystę, kuris ateis dar teisti tautą, bet kol kas sėdi Dievo dešinėje. Ar ne nuo Melchizedeko kariais veda toji „minčių gija“ į Dante’s kilimo į dangų aukščiausią punktą – „Gyvąją Rožę“, kurioje labiausiai nusipelnę senosios ir naujosios istorijos žmonės turi savo vietas „kairėje bei dešinėje“ ir taip iš arti regi nuostabią dieviškąją šviesą?
Šis biblinis personažas duoda mums dingstį supinti dar vieną įdomią samprotavimų grandinę, ir tai galbūt savo ruožtu padėtų mums suprasti, kodėl Milašius anuo laikotarpiu mieliau skaitė būtent tas, o ne kitas Šv. Rašto vietas. Kurį laiką prieš viziją poetą buvo apėmusi toji kunigystės iš pašaukimo arba tiesiog pašaukimo idėja. Yra žinoma, kad 1913 m. pavasari Milašius lankė teosofų ratelius (kur, beje, susipažino su C. Larronde’u. vieninteliu savo vizijos konfidentu) ir, matyt, priartėjęs prie slaptosios „dieviškos išminties“ doktrinos, pajuto nepermaldaujamą poreikį skelbti žmonėms dieviškąsias tiesas. Ir ne tik skelbti – tiesiog gyventi ne sau, ne savo ribotam „aš“, bet „amžinajai tiesai, kilniajam grožiui ir gėriui – pasiaukoti ant didžiosios pasaulinės veiklos altoriaus“, kaip entuziastingai rašo garsusis teosofas R. Steineris12 Poetas atkakliai ieško sau naujos, didingos misijos, ir nenuostabu, matyt, kad jo mintis krypsta į apaštalą Paulių, stebuklingą jo atsivertimą, žymėjusį naujo gyvenimo, naujo pašaukimo pradžią. Milašius imasi rašyti dramą „Saulius iš Tarso“, vis iš naujo apmąstydamas šį nepaprastą, tiek jį jaudinusi reiškinį ir – itin simptomiškas dalykas! – nebaigia šio veikalo, nutraukdamas būtent ten, kur kelyje į Damaską atsitinka lemiamas įvykis – atsivertimas… Vizijos kulminacija – tai turbūt nekelia abejonių – yra tai, kad prie regėjusio vardo priduriama raidė H (turima omenyje aštuntoji hebrajų abėcėlės raidė h e t). Kabalistinėje tradicijoje ši raidė laikoma dvasinio patepimo simboliu: ją pridėjus prie Abramo vardo, iš esmes pasikeitė patriarcho pašaukimas – tapęs Abraomu (lotyniškoje hebrajiško – žodžio transkripcijoje – Abraham), „didysis tėvas“ virto „daugelio tautų tėvu“ (Pr 17. 5). Taigi Milašiaus vizijoje išsipildė jo didžiausias noras: jam buvo suteiktas dvasinis patepimas. Jis buvo pašauktas kažkokiai mums nežinomai, bet, be abejo, didingai ir atsakingai misijai. Tai kuo puikiausiai atitinka vieną esmingiausių Freudo teorijos principų: sapnas yra nesąmoningo noro išsipildymas. Tiesa, ne visi Freudo mokiniai pritaria šiam teiginiui, ir nežinia, ar jį galima automatiškai taikyti vizijoms ir kitoms psichozėms, bet ar mūsų atvejis nera itin gražus šio teiginio patvirtinimas?
Dar truputis samprotavimų galėtų mums nušviesti šią keblią situaciją. Žmogaus pasąmonėje ilgainiui susikaupia daugybė dėl įvairiausių priežasčių sąmoningame, realiame gyvenime neišsipildžiusių norų, nepatenkintų potraukių, nerealizuotų ketinimų – nebūtinai destruktyvių ar nusikalstamų, kurių doras žmogus natūraliai vengia, bet, tarkim, ne visai padorių ar šiaip nekuklių, kuriems iškilus viešumon žmogus pasijustų nepatogiai. Miegant arba kokios psichozės, ekstazės metu, kai atsakingas už ryšius su realybe žmogaus Ego atsipalaiduoja, Id, šis pasąmonės šeimininkas, naudodamasis proga skuba pasimėgauti. kurdamas įvairiausius, kartais pačius fantastiškiausius paveikslus. Bet ir čia jam neleidžiama pernelyg įsismaginti: neprarasdamas budrumo žmogaus Super Ego stengiasi laikyti Id padorumo ribose. Jeigu tai nepavyksta, kritiniu momentu Super Ego ryžtasi nutraukti miegą, ir žmogus pabunda lovoje išsigandęs, suprakaitavęs, dvigubai dažniau plakančia širdimi, bet patenkintas, kad išvengė susidūrimo su savuoju Id. Tačiau paprastai Super Ego turi pakankamai galimybių sudrausti Id, čia sušvelnindamas itin balsius paveikslus, čia pakeisdamas tiesioginius vaizdus simboliniais, čia perkeldamas akcentus iš centrinių objektų į šalutinius ir pan. Mes nežinome tiksliai, koks buvo tas Milašiaus pasąmonėje glūdintis noras, kuri poeto Id stengėsi realizuoti šiame regėjime, tačiau, nors ir nėra reikalo štarti poetą šventvagišku užmoju susilyginti su pačiu Kristumi, kuris irgi vadinamas „kunigu Melchizedeko būdu“, vis dėlto nesunku numanyti, kad raidės H pridėjimas prie vardo yra tik to noro simbolinė apraiška. Milašius ir pats – nors ir mėgavosi šventąja ramybe – pastebėjo, kad čia kažko trūksta; bet, nebūdamas psichoanalitikas, suvokė šį dalyką kiek kitaip: jis manė, kad jo „moralinis pasirengimas dar neatitiko to reiškinio svarbos“, ir todėl „nedrįso pakelti to paskutinio gražios Sebos saulės šydo“13.
Žvelgdami į Milašiaus viziją simbolių požiūriu, pirmiausia pastebime, kad tų simbolių, bent jau pagrindinių, čia yra labai nedaug ir, svarbiausia, kad juos visus galima laikyti vieningos sistemos elementais, vienos sekos grandimis. Pagrindiniai jų, matyt, yra trys: kilimas aukštyn, šviesa ir ramybė; taip pat keletas pagalbinių – miglos, debesys su jų savybėmis, auksas, kalnas ir kt. Anot Jungo (nors ir archetipų teorijos kūrėjo), jokių simbolių neturime traktuoti skyrium nuo regėjusio; bet kol mes ieškotume kokios kilnesnės, Milašiui tinkamos jų interpretacijos, „savarankiškesnis“ Freudas tuoj pat įžiūrėtų čia simbolinį lytinio akto atvaizdavimą: laipsniškas susijaudinimo augimas (kilimas), aukščiausio malonumo pasiekimas (šviesa) ir pagaliau ramybė, visiškos laimės ženklas. Galima įsivaizduoti, kaip įsižeistų koks nors padorus Milašiaus gerbėjais dėl tokios simbolių interpretacijos; pats poetas tikriausiai irgi – sąmoningai! – nesutiktų su tokiu jo regėjimo aiškinimu. Ir tai labai natūralu, kad žmogus sąmoningai vengia tokio pobūdžio aliuzijų bei reminiscencijų. Bet juk ne iš sąmonės, o iš pasąmonės kyla sapnai ir regėjimai, kliedesys ir haliucinacijos – Id neatsižvelgia į ypatingą žmogaus dorovingumą, žmogus turi pats iš sapnų ir panašių įvykių pažinti savo Id ir padaryti atitinkamas išvadas. Kaip kadaise pastebėjo Platonas, skirtumas tarp gerųjų ir blogųjų žmonių yra tas, kad pirmieji pasitenkina sapnais apie tai, ką antrieji daro iš tikro. Beje, tam tikrą pagrindą tokiai erotinei Milašiaus vizijos interpretacijai randame paties poeto gyvenime bei kūryboje, bet ar tai turėtų ką nors stebinti ai erzinti? „Aš ieškojau meilės visur, kur turėjau bent kiek vilties ją rasti, – pareiškia Milašius romane „Meilės įvadas“ ir liūdnai priduria, – bet aš likau vienišas vidury aklųjų ir kurčiųjų minios.“ Čia pat jis kuria originalią Įšventinimo per meilę koncepciją ir šiame mistiniame veiksme pagrindinį įšventintojos vaidmenį skiria moteriai. Kiek vėliau dramoje „Miguel Manara“ poetas konstruoja konkretų tokio stebuklo atvejį ir tam sukuria nuostabios įšventintojos, Girolamos, paveikslą. Visų samprotavimų apie moterį branduolys, itin būdingas būtent šiam Milašiaus minties raidos laikotarpiui, yra skaistumas kaip aukščiausioji moters dorybė: romane tai pasireiškia kaip idealo troškimas, ilgėjimasis jo priešybės, moters paleistuvystės, ištvirkimo fone, pjesėje – kaip idealo įtvirtinimas, konkrečios asmenybės, šį idealą įkūnijančios, sukūrimas. Pridurkime, kad visi šitie teoriizavimai (ir minėtuose veikaluose, ir poezijos rinkinyje „Les Elements“, ir dramoje „Mephiboseth“) Išsivertė poetui praradus „vienintelę mylimą moterį“ – Emmy von Heine–Geldern; šią neilgą, vos metus (1909–1910) trukusią nuoširdžią draugystę Milašius laikė intymia, tačiau – „be jokių gašlių ketinimų“. Turėdami dar omenyje, kad 1914 metais Milašius patyrė rimtą sveikatos krizę (rodos, jį kankino vilkligė), nes kelias savaites prieš viziją praleido užtrakinęs savo
kambaryje nieko neįsileisdamas ir, ko gero, nelabai tikras dėl ateities, sutiksime turbūt, kad vizijos dieną jis buvo Itin ištroškęs žmogiškos šilumos, nekalbant jau apie moterišką švelnumą. Visa tai kartu su per kelerius pastaruosius metus sąmoningai ar nesąmoningai subrandintu savyje idealios moters ilgėjimusi sudarė trąšią dirvą erotinėms vizijoms išdygti. „O kaipgi su tuo skaistumu?“ – paklaustų kas nors, įdėmiai sekantis mūsų samprotavimų logiką. Ogi nieko, puikiausiai – juk būtent šis primygtinis sąmoningas idėjos iškėlimas leidžia įtarti tam tikrą nesutarimą tarp Ego lr Id – tai, ką psichoanalizėje paprastai vadinama „išstūmimu“ (Verdrdngung).
Dabar pamėginkime tuos pačius simbolius interpretuoti kitaip. Prisiminkime dar kartą Dante, pakilusį į aukščiausią dangų, Empirėjų, ir ten išvydusį dieviškąją šviesą bei susitikusį su laimingomis sielomis, „kupinomis rimties ir meilės“ (C – 3, 31, 51), amžinomis „Gyvosios Rožės“ gyventojomis. Tie patys simboliai: kilimas, šviesa ir ramybė. Ir tai nėra koks atsitiktinis ar stebuklingas dviejų poetų vaizdų sutapimas. Čia yra plačiai paplitę, kone visuotinai pripažinti simboliai; susiformavę sapnuose ar kitose stichiškose nesąmoningos psichinės veiklos apraiškose, jie jau senokai įsitvirtino mūsų sąmonėje ir šiandien sunku būtų įsivaizduoti be jų žmogiškąją kūrybą – poeziją, tapybą, religiją, filosofiją. Jų semantika labai paprasta ir lyg savaime suprantama. Iš tikrųjų, pamėginkime sąmoningai sukurti tokį ženklavaizdį, kuris mums taikliausiai išreikštų dievybę su pagrindinėmis jos savybėmis – absoliučia tiesa, aukščiausiu gėriu ir grožiu, meile, teisingumu, etc.; matyt, tinkamesnio už šviesą simbolio neįmanoma nė įsivaizduoti. Tokia dievybė, toks šviesos šaltinis, suprantama, turėtų būti kažkur labai aukštai: nedaug tos šviesos mus tepasiekia, prie jos reikia kilti – savo jėgomis arba (kartais, regis, pasitaiko) aukščiausios malonės pagalba. Pagaliau kokia turi būti tos laimingos sielos, kuri pažino absoliučią tiesą, patyrė aukščiausią gėrį, išvydo tobuliausią grožį, būsena, – kas gi dar, jei ne ramybė, visokio judėjimo, neramumo, netikrumo, abejonių pabaiga, nes tai vis netobulumo požymiai, kurio negali būti Dievo artumoje. Sių simbolių Milašiaus pasąmonė net neturėjo specialiai šiam atvejui ieškoti kur nors giliai kolektyvinės pasąmonės slaptynėse: jie buvo tiesiog paimti iš sąmonės išreikšti tiems dalykams, kuriuos jie įprato išreikšti nuolatinėje sąmoningoje poeto kūryboje. Taigi šitaip interpretavus simbolius, visa Milašiaus– vizija turėtų maždaug tokią prasmę: poetui suteikta galimybė priartėti prie Dievo, pažinti aukščiausias tiesas (kad ne visai suartėti su Dievu ir ne absoliučiausias tiesas pažinti – žinome iš Milašiaus prisipažinimo apie „paskutinį šydą“). Jis pajuto šio pažinimo džiaugsmą ir suvokė šio dangiškojo ir paprasto– žmogiškojo žinojimo skirtumą; pagaliau jam buvo patikėta svarbi misija – „H“, matyt, perteikti žmonėms šią dieviškos išminties šviesą. Tai yra, suprantama, dangiškoji vizijos prasmė; bet jos šaknys yra, regis, pakankamai žemiškos Minėjome jau, kad 1913 m. Milašius geriau susipažino su teosofija; galbūt pagrindinės „slaptosios doktrinos“ tiesos nebuvo poetui visiškai naujos, bet ir šiuo atveju kai kuriomis jos idėjomis neofitas turėjo neišvengiamai susižavėti ir persiimti. Ši „universalioji religija“, atskleisdama bendrą visų religijų simbolių prasmę, stengėsi įveikti konfesinį ribotumą ir net patį religijos ir mokslo konfliktą. „Būtina, kad mokslas pasidarytų religinis, o religija – mokslinė“, – rašė teosofas E. Schuré14, ir ši idėja ilgainiui tapo Milašiui kelio rodytoja. Aukščiausiuoju žmogaus tikslu teosofija paskelbė „okultinį žinojimą“, kuris, beje, tik dėl ezoterinės tradicijos yra įmanomas. Prisikasti prie šio slaptaus mokslo gelmių, pažinti dieviškas tiesas, kurios ne tik yra nesuprantamos minios žmonėms, bet ir griežtai saugomos nuo jų „nešvarių rankų“ – štai idėja, pavergusi poetą. Taigi dar, kartą, dabar kiek kitokiu keliu, priėjome prie vizijoje išsipildžiusio aistringo Milašiaus noro ištakų.
Dabar turime dvi skirtingas simbolių interpretacijas ir atitinkamai dvi skirtingas vizijos prasmės versijas. Ar neprieštarauja jos viena kitai? Gal reikėtų pasirinkti vieną jų, bet tuomet – kurią ir kokiu pagrindu? Anot Freudo, apie prieštaravimą čia nėra nė kalbos, nes „sapno darbas (Traumarbeit) paklūsta būtinumui sujungti į vieną visumą visus sapno šaltinius“ (1, 125). Tai, ką matome sapne (vizijoje), yra lyg santrauka visų tų įspūdžių, minčių ir jausmų, kurie sukėlė regėjimą. Įvyksta vadinamasis „sutirštinimas“ (Verdichtung): elementai, turį ką nors bendra, susilieja į viena.
Nemaža simbolių susiformavo ar bent jau įgijo savo universalų semantinį turinį folklore – tiek tiesiogine prasme, tiek vadinamajame „folklore“ kuriam reikėtų priskirti visų pirma liaudies sąmojį bei anekdotus. Nuo senų senovės daugelio tautų tradicijoje kalnas (ir medis) yra žemės ir dangaus sąlyčio būdas; Freudo sistemoje kalnas – ryškus seksualinis simbolis (2, 98). Visai galimas dalykas, kad kalnas Milašiaus regėjime yra abiejų šių simbolinių reikšmių sintezė; bet reikia, matyt, dar truputį fantazijos, kad suprastume, ką reiškia kalnas šaknimis atitrūkęs nuo žemės… Kad auksas yra didžiausia brangenybė ir todėl aukščiausių vertybių simbolis, niekam specialiai aiškinti nereikia: kasdienės kalbos posakiai „brangus kaip auksas“, „brangesnis už auksą“ yra gražiausi simbolinio šios sąvokos vartojimo pavyzdžiai. Biblijoje auksas neretai reiškia išminties, dvasinės Dievo dovanos galią. Milašiui, Biblijos žinovui, šis įvaizdis buvo, be abejo, suprantamas ir artimas. Jo būklę toje dangiškoje aukso lygumoje galėtume traktuoti kaip gerai mums iš pasakų pažįstamą situaciją, perkeltą į dvasinę plotmę: atsidūręs stebuklinguose rūmuose koks nors prastuolis stačiai apsvaigsta iš nuostabos ir susižavėjimo, pirmą kartą savo akimis matydamas tiek daug tikrų brangenybių. Beje, šis apsvaigimas gali turėti ir tam tikrą erotiškumo dozę.
Melsvos miglos gali būti siejamos su alcheminiu merkurijumi, kaip mano V. Ališauskas, komentuodamas Milašiaus „Ars Magna“15: ne su „kūnišku“ merkurijumi, suprantama, kuris paprasčiausiai yra gyvsidabris, bet su „filosofiniu“ – oro pavidalo pasaulio dvasia, vykdančia tarpininko tarp kūno ir dvasios priešybių, arba kabalistų „ruah“, okultistų „sielos“ funkciją. Pro tas miglas reikėjo prasiskverbti kelyje iš žemiškos, kūniškos būsenos į dangišką, dvasinę. Tačiau ar neturėtume mes vėl „chercher la femme“ tose melsvose, neapsakomai švelniose ir perregimose miglose? Kelias į bet kokias aukštybes eina per moterį – juk tai perdėm milašiška idėja! Prisiminkime dar, kad V. Solovjovui jo Sofija, Amžino Moteriškumo įvaizdis, visuomet pasirodydavo apsupta „auksini žydrumo“16.
Belieka apgailestauti, kad mums trūksta žinių ir fantazijos iššifruoti tokius gražius ir, matyt, turiningus simbolius kaip švelnios vario spalvos neseniai gaus pasėti javai ar deglo atspindys ramiame vandenyje arba sename veidrodyje; galbūt atskleista jų prasmė suteiktų kokių naujų svarbių bruožų sudarytam bendram vizijos paveikslui. Beje, „niekuomet negalima būt tikram, kad mes visiškai išaiškinome sapną“, – įspėja modernios sapnų aiškinimo teorijos kūrėjas (1. 190). Nepretenduodami į tokį išsiaiškinimą, drįskime vis atlikę tam tikrą analizę, padaryti keletą išvadų. „Sapnas – pilnavertis psichinis aktas; jo varomoji jėga yra noro patenkinimas“ (1, 280) – štai pamatiniai Freudo teorijos teiginiai. O jei taip, sapnai, vizijos ir kitos, jau ne tiek „nekaltos“ psichozės yra susijusios su tais dalykais, kurio mums rūpi dieną, t. y. kai sąmoningai bendraujame su pasauliu, su tikrove. Nieko tikrai nereikšmingo niekuomet neatkuriama sapne. Bet štai problema: žmogus ne visada tiksliai žino, kas jam iš tikrųjų yra reikšminga, nes dauguma psichikai reikšmingiausių dalykų glūdi pasąmonėje ir sąmonė jų nekontroliuoja. Stumiami Id, jie prasiveržia į paviršių kartais itin nepalankiomis sąlygomis ir suplūsta į sąmonę sukeldami ne tik labai natūralią jos nuostabą, bet neretai ir visai pateisinamą siaubą. Daugiausia netikėtumų mes, matyt, galime sulaukti iš seksualinę problematiką valdančios pasąmonės srities – tai iš tikrųjų galingas psichikos veiksnys, kurio mes kartais nepastebime (kaip tik dėl to, kad jis veikia iš pasąmonės), o kartais tiesiog sąmoningai nenorime pripažinti ar bent jau viešai skelbti. Id suaktyvėja, kaip išsiaiškinome, kai Ego, nors ir laikinai, praranda ryšį su tikrove – žmogui miegant, kliedint, svajojant. Ar neįvyksta panašiai poetui, mąstytojui, dailininkui kuriant – juk kūryba irgi reikalauja tam tikra prasme atitolti nuo išorinio pasaulio; o tuomet ji didžiąja dalimi yra sąlygota kūrėjo pasąmonės turinio.
Na, o kaip dėl sapnų, vizijų reikšmės ateities pranašavimui? – galėtume pabaigoje paklausti kartu su Freudu. Ir nors jis čia yra pernelyg kategoriškas: „Apie tai nėra nė kalbos“, vis dėlto iš esmės jam reikia pritarti: „Verčiau sakytume: praeities pažinimui. Nes sapnas visada ir bet kokia prasme kyla iš praeities“ (1, 323). Taigi, kaip taikliai yra pasakęs P. Garnier, Milašius „paruošė“ savo viziją. Be tai netrukdo, pažinus šią, kaip ir kiekvieną kitą praeitį, istoriją, teisingai numatyti ateitį. Tačiau senovėje tikėta, jog sapnai mums siunčiami dievų, kad kreiptų, reguliuotų mūsų gyvenimą, veiklą ar net atskirus veiksmus, ir ši koncepcija buvo pirmosios (turbūt) žmonijos istorijoje sapnų aiškinimo teorijos užuomazga. Milašius suvokė savo regėjimą būtent pagal šitą teoriją – kaip Dievo įpareigojimą, ir visas jo gyvenimas po 1914 m. gruodžio 14-osios buvo skirtas vykdyti šią dieviškąją misiją žemėje. Bet mes juk galime visa tai interpretuoti savaip.
1 Milosz Cz. Milosz a la Sorbonne // Milosz: Racines el exil. – Paris, 1990. – P. 12.
2 Garnier P. Milosz – la Poesie, racines et exil. – Ten pat. – P. 142.
3 Žr. Grinius J. Oskaras Vladislovas Milašius // Laiškai lietuviams. – 1964. – Nr. 3.
4 Larronade C. Milosz et les archetypes // Godoy A. Milosz, le poete de l’Amour. – Paris, 1960. – p. 278.
5 Milašius įterpė vizijos aprašymą į „Laišką Storge’i“ (1916), kuris vėliau (1922) savo ruožtu įėjo į metafizinę poemą „Ars Magna“; Istorija ir būtis. – V., 1988. – P. 227–228.
6 Toli gražu ne visa mums čia reikalinga psichoanalitinė literatūra yra išversta į lietuvių kalbą; tuo tarpu rusų kalba per pastaruosius 3–4 metus pasirodė gražus tokių tekstų pluoštas, kuriomis ir pasinaudojo šių eilučių autorius. Prireikus jas gali nesunkiai susirasti šiais klausimais susidomėjęs skaitytojas. Tad psichoanalizės klasikai čia ir toliau cituojami iš įvardytų knygų, nurodant šio sąrašėlio pozicijos numeri ir puslapį:
Фрейд З.. Толкование cновидения – Киев, 1991.
Ведение б психоанализи. Лекции, – М,, 1991.
Юнг К.Г. Дрчегин и cимбол. – М., 1992.
Фромм Э. Душа человека. – М., 1992.
7 Žr. Шерток Л., Коччур П. де Психоналитическое Роздение. – 1991 – С. 198.
8 Берн З. Введение в психиатрию и психоанализ для непробужденных. – КПБ, 1991. – С. 148.
9 Pascalio „amuletą“ perrašė iš 1858 m. „Pensees“ leidimo ir įdomiai pakomentavo P. Florenskis; tad cituojame pagal: Флоренций П. Столп и утверждение истины. – T. 1(2). – M., 1990. – C. 578.
10 Pasinaudosime dviem lietuviškais vertimais: J. Nariausko (Marijampolė, 1938) ir A. Churgino (V., 1988); cituojant nurodoma vertėjo pavardės pirmoji raidė, toliau – įprasta Dante’s poemos paginacija.
11 Bern Z. Min. veik. – P. 151.
12 Штейнер Р. Теософия. – Эпеван. 1990 – С. 123.
13 Istorija ir būtis. – P. 228.
14 Schuré E.Les Grands Initiés: Esquisse De L’histoire Secrète Des Religions. – Paris, 1902. – P. 548.
15 Istorija ir būtis. – P. 265.
16 Žr. poemą „Tри свидания“.
André Silvaire’as: Paaukojęs gyvenimą O. Milašiui
1991 m. Nr. 12
Vytauto Bikulčiaus pokalbis su Paryžiaus leidėju André Silvaire’u
Tie, kurie domisi O. Milašiaus kūryba, neišvengiamai susiduria su A. Silvaire’o pavarde. Šis Paryžiaus leidėjas (beje, pats kelių poezijos rinkinių autorius) visą savo gyvenimą paskyrė O. Milašiaus kūrybos leidybai bei propagavimui. O tai buvo nelengva, nes reikėjo surinkti rašytojo kūrybinį palikimą, išsibarsčiusi po žmones, ne visada noriai sutinkančius jį atiduoti, reikėjo nuvalyti nuo jo apnašas, kurios per ilgesnį laiką nugula pirmiausia ant biografijos faktų, taip pat surasti talkininkų, kurie galėtų deramai komentuoti ir interpretuoti pačią kūrybą. Šiandien jau drąsiai galima tvirtinti, kad tik A. Silvaire’o pastangų dėka O. Milašiaus gerbėjai gali džiaugtis pačiais kompetentingiausiais jo kūrybos leidiniais. Juose sudėtas ne vien rašytojo dvasinis palikimas, ten ir visas leidėjo gyvenimas.
Pirmąsyk A. Silvaire’ą pamačiau praėjusių metų gruodžio mėnesio pradžioje draugijos „O. Milašiaus bičiuliai“ metiniame susirinkime, dalijantį jos nariams dar spaustuvės dažais kvepiantį sąsiuvinį, kuriame buvo tarptautinės konferencijos „Milašius. Šaknys ir tremtis“ medžiaga. Jau tada šmėkštelėjo mintis, jog būtų neblogai pakalbinti leidėją, kad Lietuvos skaitytojai iš pirmų lūpų galėtų sužinoti apie O. Milašiaus situaciją Prancūzijoje. Vėliau tautiečio Petro Klimo buvau palydėtas į A. Silvaire’o leidyklą Domat gatvėje ir supažindintas su jos savininku. Leidėjas, sužinojęs vizito tikslą, maloniai sutiko duoti interviu „Metų“ žurnalui.
Galima sakyti, jog A. Silvaire’o leidykla iš esmės gyvena iš O. Milašiaus kūrybos leidimo. Jai sunku konkuruoti su tokiais gigantais kaip Gallimard’o, Grasset, Seuil leidyklos, kurios kartais griebiasi ir negarbingų metodų. Bet A. Silvaire’as, nors jau yra garbingo amžiaus, sugeba atsilaikyti, likdamas ištikimas savo mėgstamam rašytojui. Pripažindamas tarp leidyklų tik kūrybinį bendradarbiavimą, sąžinės bei doros principus, jis yra nelyginant knygos riteris. Džiugu, kad su šiuo leidėju dabar gali susipažinti ir Lietuvos skaitytojai.
– Gal iš pradžių trumpai papasakokite apie save…
André Silvaire’as. Gimiau Prancūzijos šiaurėje, kur gyvenau iki trylikos ar keturiolikos metų. Mokiausi Faidherbe’o licėjuje Lille’yje ir kartu dvejus metus lankiau meno mokyklą, nes nuo pat jaunumės mane buvo apsėdę du poezijos ir dailės – demonai, vienu momentu netgi svarsčiau, ką pasirinkti tapybą ar literatūrą. Vėliau atvykau į Paryžių ir mokiausi Condorcet licėjuje. O čia pasukau į literatūrą, kadangi priklausiau būreliui „Demain“, kuris leido to paties pavadinimo žurnalą. Dar visai jaunas, jau buvau to leidinio vyriausiasis redaktorius. Bet tuo pačiu metu priklausiau dar vienam būreliui – „Sagesse“, kuris irgi leido to paties pavadinimo žurnalą. Būrelio vadovo Fernando Marco dėka aš ir pažinau O. Milašių, žinoma, ne asmeniškai, bet jo kūrybą. Tai buvo apie 1930 metus. 1929 m. Fourcade’o leidykloje buvo išėjęs O. Milašiaus eilėraščių rinkinys, su juo mane ir supažindino Marcas. Aš išsyk susižavėjau šia kūryba, o Marcas 1930 m. išleido M. Prozoro rinkinį „Žodžiai be romansų“, kurio pavadinimas paimtas iš garsiojo Verlaine’o rinkinio, tik žodžiai buvo sukeisti vietomis. Prozoro rinkiniui pratarmę parašė O. Milašius.
Vėliau pradėjau dirbti Hachette’o knygyne, kur dirbau iki karo pradžios, iki 1939 m. Aš vis dar priklausiau būreliui „Sagesse“. Mes rinkdavomės kas savaitę Montparnasse, ir tuo laiku aš išleidau (šitai jau virto mano liga) kitą žurnalą – „Messages“, kuris dėl materialinių priežasčių gyvavo labai trumpai. Bet būtent tuo metu, kai leidau šį žurnalą, parašiau O. Milašiui, kad jis man atsiųstų kokį nors eilėraštį. Labai norėjau jo eilėraštį išspausdinti savo žurnale, bet poetas man mandagiai atsakė, kad jis eilėraščių neberašo. Ir iš tikrųjų tais laikais jis eilėraščių neberašė, nes buvo pasinėręs į Biblijos studijas ir vietoj eilėraščių jis man atsiuntė tris ką tik išleisto „Apokalipsės rakto“ egzempliorius. Ir dar O. Milašius parašė, kad aš ateičiau pas jį į Lietuvos pasiuntinybę, bet aš, kaip ir visi to meto jauni poetai, buvau labai drovus. Bandžiau susitikti, bet taip niekad ir neišdrįsau peržengti jos slenksčio. Dabar aš labai gailiuosi, bet tada nedrįsau trukdyti poeto.
1939 m. buvau mobilizuotas, bet po demobilizacijos nebegrįžau pas Hachette’ą, o pats įkūriau knygyną Bellechasse gatvėje, kur ir dirbau nuo 1941 iki 1980 metų. Čia užsiėmiau ir leidyba. Mano knygynas vadinosi „Les lettres“, tuo pačiu pavadinimu ėmiau leisti ir žurnalą. Pirmą jo numerį išleidau 1945 m. Laukiau, kol baigsis karo veiksmai, kad nebūčiau sutapatintas su kolaborantais. Šis žurnalas ėjo iki 1977 m. (pasirodė 35 numeriai), bet vėl atsirado materialinių sunkumų, ir aš gavau rinktis – leisti O. Milašių arba žurnalą. Nė valandėlės neabejojau, paprasčiausiai nustojau leisti žurnalą, kad galėčiau tęsti O. Milašiaus kūrinių publikavimą. Beje, šitame žurnale 1946 m. buvo paskelbta Jeano Audard’o studija apie O. Milašių, o 1947 m. aš jame išspausdinau kelis eilėraščius iš poeto rinkinio „Septynios vienatvės“, o sykiu ir jo verstą A. Mickevičiaus „Svitezietę“. Taip pat išleidau specialius numerius, kurie žinomi gan plačiai. Tai „Anglų romantizmas“, „S. Mallarmé“, „R. M. Rilke“ ir galiausiai 1959 m. numerį, skirtą O. Milašiaus mirties dvidešimtosioms metinėms.
Vėliau ėmiau galvoti, kaip išleisti O. Milašiaus kūrybą. 1956 m. susipažinau su šveicarų poetu Aloisu Bataillard’u. Jis bendradarbiavo mano žurnale ir supažindino mane su O. Milašiaus įpėdinių patikėtiniu. Pradėdamas šį reikalą (patikėtinis buvo gan bailus žmogus), pasiūliau išleisti „Eilėraščių rinktinę“. Šitaip 1956 m. išleidau O. Milašiaus rinkinį su knygyno „Les lettres“ ženklu. Tą rinkinį poetas buvo išleidęs 1929 m. Forucade’o leidykloje, aš tik pridėjau kelis eilėraščius iš 1937 m. leidinio, kuriame buvo išspausdinta garsioji „Aušrinės psalmė“. Mano išleistas rinkinys įėjo į seriją „Origines“, kiek anksčiau joje buvau išleidęs mano labai mėgstamo M. Maeterlincko „Šiltadaržius“. Po Milašiaus rinkinio pasiūliau patikėtiniui išleisti jo „Pilną raštų rinkinį“, įsipareigojau išleisti visus jo kūrinius, kurių tuo metu nė vienas leidėjas nenorėjo publikuoti. Žodžiu, pasirašiau ypatingą sutartį. Pirmame šio rinkinio tome, kurį išleidau 1957 m., buvo „Migelis Manjara“. Taigi jau 35 metus leidžiu O. Milašių. Taip viskas ir prasidėjo…
– Žodžiu, asmeniškai pažinoti O. Milašiaus Jums neteko?
A. S. Neteko, nes nedrįsau jo trukdyti. Ir toks buvau ne aš vienas, nes mano draugas Armand’as Guibert’as išleidęs „Septyniolika O. Milašiaus eilėraščių“, berods 1937 m., susirašinėjo su poetu keletą mėnesių, kol rengė šį leidinį. O. Milašius jam taip pat siūlė ateiti į pasiuntinybę, bet Guibert’as niekad neišdrįso. Jis man pasakojo, jog kelis sykius praėjo pro pasiuntinybės duris, bet užeiti nesiryžo, nes manė, jog nepadoru trukdyti karaliaus Dovydo amžininko ramybę.
– Papasakokite apie pagrindinius O. Milašiaus „Pilno raštų rinkinio“ leidimo etapus.
A. S. Pradėjau „Migeliu Manjara“, nes tai buvo geriausiai žinomas tekstas. Toliau išleidau romaną „Meilės įvadas“, o po to drauge su Jacques’u Buge’u, kuris, beje, parašė disertaciją „Milašius ir jo dieviškojo prado ieškojimai“ (ją 1963 m. išleido Nizet leidykla), parengiau du poezijos tomus. Žodžiu, su juo parengėme poeziją, o 1965 m. išleidome nedidelį leidinėlį, skirtą tiems skaitytojams, kurie visiškai nepažįsta O. Milašiaus, – savotišką įvadą į jo kūrybą, ir tą knygelę pavadinome „Ar pažįstate Milašių?“. Ją visuomet galima nusipirkti knygyne.
Ilgainiui iškilo viena problema – surasti dar nepublikuotus tekstus ir parengti juos spaudai. Vieną po kito suradome „Saulių iš Tarsio“, „Zborovskius“, taip pat „Dainas“, „Fausto“ vertimą, „Dvi politinio mesianizmo doktrinas“. 1911 m. O. Milašius drauge su Fransisu de Miomandre’u parašė pramogai komediją-vodevilį „Vaiduoklis per prievartą“. Šį rankraštį irgi reikėjo surasti. Jis buvo išspausdintas viename iš „O. Milašiaus bičiulių“ draugijos sąsiuvinių, nes tai nėra vien O. Milašiaus kūrinys.
Dabar jau turime išleidę trylika „Pilno raštų rinkinio“ tomų, ir manau, kad bus dar vienas – keturioliktas tomas, į kurį esu numatęs sudėti rašytojo paskaitas, pratarmes, interviu ir t. t. Be to, buvau dar galvojęs išleisti nulinį tomą „O. Milašiaus gyvenimas ir kūryba“, kur būtų pateikta jo biografija bei išsami kūrybos apžvalga. Bet netrukus supratau, jog parašyti O. Milašiaus biografiją yra neįmanoma, nes jo gyvenimas buvo labai slapukiškas. Jis turėjo draugų, bet šie apie jį žinojo labai mažai. O. Milašius beveik nieko nepasakojo apie save, nemėgo, kad jį klausinėtų, ir jo biografijoje yra tokių laikotarpių, apie kuriuos nieko nežinome. Daug ką (jei ne viską) apie jį aptikome jo laiškuose. Beje, išleidau du jo laiškų tomus; vienas vadinasi „Septyniasdešimt penki nepublikuoti laiškai“. Į jį sudėti visi laiškai jo draugui Leonui Vogtui, o po jo mirties poniai Vogt. Kitame tome – laiškai jo draugui Christianui Gaussui. Be to, ir draugijos sąsiuviniuose paskelbėme daug jo laiškų. Kada nors visus tuos laiškus reikės surinkti į vieną vietą, tik gaila, kad mes jų visų neturime. Yra žmonių, kurie turi laiškų, bet nenori mums jų perduoti.
– Kodėl?
A. S. Žinote, kolekcionieriai visuomet saugo savo lobius, nenori, kad tie laiškai būtų išspausdinti, nes mano, jog tada jie praras savo vertę. Tai šiek tiek nesveika nuomonė. Be to, jau daug kas yra dingę. Netgi kai kurie O. Milašiaus kūriniai negrįžtamai išnyko. Pavyzdžiui, kaip žinote, O. Milašius buvo išleidęs „Šiaurės kraštų lyrikos šedevrus“. Juose buvo pateikti anglų ir vokiečių poetų vertimai. Bet jis buvo parengęs ir antrąjį šio leidinio tomą, į kurį buvo sudėjęs lenkų ir rusų poetų vertimus. 1914 m. šis rankraštis buvo atiduotas į Gallimard’o leidyklą, kur jis ir dingo. Jūs, matyt, nežinote, kad O. Milašius nebuvo tikras „rašto žmogus“, t. y. jis mažai rūpinosi rankraščiais. Labai dažnai jis nepasitikdavo jokios kopijos. Dažnai tebūdavo vienas kūrinio egzempliorius, pavyzdžiui, jo pjesė „Saulius iš Tarsio“, kurią 1914 m. jis pasiuntė žurnalui „L’Occident“, bet ji jame išspausdinta nebuvo. Tačiau vyriausiasis redaktorius A. Chaponas išsaugojo rankraštį ir užtat jį buvo galima surasti. Jo sūnaus padedami, mes jį ir išleidome.
O dėl rankraščio, kuris buvo pateiktas Gallimard’o leidyklai, tai galima pasakyti, kad ten nežinojo, kas toks O. Milašius, ir rankraštis greičiausiai buvo sunaikintas, nes mano draugai išieškojo leidyklą, bet nieko ten nesurado. Visi to meto rankraščiai išnyko: juos sudegino ar išmetė į šiukšlių dėžę. Kaip matote, ir tokių dalykų atsitinka.
Apie „Zborovskius“. Man pavyko surasti nedidelę dalį rankraščio ir dalį korektūrų. O. Milašius, pasižymėjęs nepaprastu kūrybiniu produktyvumu 1910–1914 m., parašė šį romaną ir pasiuntė jį į E. Figuiere’o leidyklą. Leidėjas atidavė rankraštį į spaustuvę, ir čia jis buvo pradėtas rinkti. Apie tai galima spręsti iš atspaudų ir korektūrų. Bet prasidėjo karas, ir viskas sustojo. Spaustuvės darbininkai buvo mobilizuoti, o spaustuvė – uždaryta. Taip viskas ir liko. O. Milašius nebesidomėjo savo romanu, nes nereikia užmiršti, kad po 1914 m. gruodžio 14-osios nakties rašytojas pasuko visai kita linkme. Tai, ką jis buvo parašęs, jo nebedomino. Žodžiu, jis ir nesistengė sužinoti, kas atsitiko su jo rankraščiu. Man pavyko surasti dalį korektūrų, parengti didžiąją dalį romano teksto, bet trūksta pabaigos. Tik nežinau, ar kada nors pavyks ją aptikti.
– Kokie leidėjai dažniausiai publikuodavo O. Milašiaus kūrinius?
A. S. Tai gana sudėtinga istorija. O. Milašius visuomet turėjo mokėti už savo kūrinių publikavimą. „Nuopuolių poemą“ išleido nežymus leidėjas, kurio jau seniai nebėra, „Septynias vienatves“ išleido A. Jouve’as, kurio irgi nebėra, „Meilės įvadą“ 1910 m. išspausdino B. Grasset, bet už autoriaus lėšas. Tuo metu O. Milašius buvo labai turtingas ir šitai jo nevaržė. 1912 m. Gallimard’o leidykla išleido „Migelį Manjarą“. Bet niekas nežino, kad O. Milašius ir jam turėjo sumokėti, nors G. Gallimard’as ir tvirtino, kad jis atrado O. Milašių. Tai netiesa. O. Milašių jis išleido tik todėl, kad šis jam sumokėjo. Tuo pat metu žurnalo „Nouvelle Revue Française“ leidėjas, žinodamas, kad O. Milašius turtingas, panoro, kad rašytojas finansuotų ruošiamą teatro renginį, bet O. Milašius atsisakė. Nuo to laiko O. Milašius Gallimard’o leidykloje buvo išbrauktas raudonu pieštuku, t. y. ji nebeleido nė vieno jo kūrinio, apie jį čia net nešnekėjo. Ir iki šiol žurnale „Nouvelle Revue Française“ apie O. Milašių net neužsimenama.
– Kaip manote, ar dabar būtų galima išleisti O. Milašių „Plejados“ bibliotekoje?
A. S. Ne, Gallimard’o leidykla išleisti jo „Plejados“ bibliotekoje negali. Pirmiausia čia O. Milašius vis dar ignoruojamas. Kita vertus, man priklauso jo kūrinių leidimo teisė. Be mano leidimo Gallimard’o leidykla to padaryti negalėtų.
– O jei, tarkim, ši leidykla panorėtų išleisti O. Milašių?
A. S. Bet apie tai nėra jokios kalbos. Be to, kas ten galėtų paruošti tokį leidinį? Ten niekas nepažįsta O. Milašiaus, nes niekas juo nesirūpino.
– Reikia manyti, kad O. Milašius yra vertas „Plejados“ bibliotekos?
A. S. Žinoma. Yra ne vienas rašytojas, kuris pateko į ją, bet neprilygsta O. Milašiui. Kita vertus, nereikia galvoti, kad „Plejados“ biblioteka – tai panteonas. „Plejada“ – tai pirmiausia komercinis sumanymas. Ir tik komercinis…
– Ar be „Pilno raštų rinkinio“ esate išleidę rašytojo kūrinių?
A. S. Išleidau „Ar pažįstate O. Milašių?“, jo laiškus, „Maksimas ir mintis“, kurias parengė J. Bellemin-Noëlis, 1977 m. parašęs labai svarbią disertaciją apie rašytoją ir ją apgynęs Sorbonoje. Ji vadinasi „O. Milašiaus poezija-filosofija (esė apie stilių)“’ ją išleido Klincksiecko leidykla. Taip pat paskelbiau kur eilėraščių rinkinį „Suplėšytas sąsiuvinis“. Jame surinkti eilėraščiai, kuriuos Milašius parašė visiškai jaunas, kai dar mokėsi Janson de Sailly licėjuje. Su tais eilėraščiais susijusi neįprasta istorija. Tai jaunuolio rašytos eilės, bet jose jau galima aptikti O. Milašiui būdingą tematiką bei žodyną. Suprantama, jose dar justi populiarių to meto poetų Ch. Baudelaire’o ir S. Mallarmé įtaka.
O štai kokia ta istorija. Milašius rašė tas eiles į mokyklinį sąsiuvinį. Vieną vakarą pas jį atėjo jo draugas Borisas Rolland’as. Jiedu mokėsi drauge Janson de Sailly licėjuje. Vėliau Rolland’as baigė Politechnikos mokyklą ir tapo laivų statybos inžinieriumi, bet jie ir liko dideli draugai. Tą vakarą O. Milašius savo draugui skaitė eiles. Jaunasis poetas jautė kartėlį, nes nebuvo patenkintas savo eilėmis. Apimtas blogos nuotaikos, jis suplėšė sąsiuvinį ir išmetė į šiukšlių dėžę. Jo draugui buvo gaila, kad poetas taip pasielgė, nes jam eilėraščiai patiko, ir jis paklausė Oskaro, ar galėtų pasiimti tą sąsiuvinį. Šis jam atsakė: „Daryk, kaip išmanai.“ Ištikimas draugas surinko skiautes ir suklijavo jas. Iš čia ir „Suplėšytas sąsiuvinis“. Šis rinkinys ilgai išbuvo pas B. Rolland’ą. Praėjus nemažai laiko po O. Milašiaus mirties, aš susitikau su juo, ir jis man atidavė šiuos eilėraščius. Beje, dabar aš ir esu šio nepaprastai vertingo rankraščio savininkas.
– Kada Jūs išleidote „Suplėšytą sąsiuvinį“?
A. S. 1969 metais. Beje, jau po Rolland’o mirties. Iš jo šeimos aš nupirkau „Suplėšytą sąsiuvinį“, taip pat keletą knygų su O. Milašiaus dedikacijomis Rolland’ui.
Noriu jums pasakyti dar vieną dalyką. O. Milašius savo kūrybą visuomet leido savo paties lėšomis, išskyrus kelis atvejus. 1929 m. Conde gatvėje įsikūrė jaunas leidėjas Fourcade’as. Jis nepaprastai mėgo poeziją ir norėjo leisti tik poetus. Bet jis menkai suvokė to meto poezijos situaciją. Ir tuomet jis paprašė rašytoją Jeaną Cassou, beje, O. Milašiaus draugą, tapti jo leidyklos literatūriniu redaktoriumi. Cassou patarė Fourcade’ui išleisti Jules’o Supervielle’io, Henri Michaux, O. Milašiaus poeziją. Ir jaunasis leidėjas išleido jų knygas. Bet anuo metu šie poetai buvo visiškai nežinomi. Ir vargšas vaikinas, išleidęs visus savo pinigus, patyrė bankrotą. Tai vienintelis kartas, kai Milašius buvo išleistas leidėjo lėšomis.
Buvo dar vienas panašus atvejis 1935 m., tik tada mokėjo nebe leidėjas. Kaip žinote, Milašius turėjo labai gerą draugą Armand’ą Godoy. Jis buvo nepaprastai turtingas. Tuo metu pirmasis „Migelio Manjaros“ leidimas buvo visiškai išparduotas. Ir Godoy, norėdamas padaryti malonumą savo draugui, žinoma, nieko jam apie tai nesakęs, nuėjo pas B. Grasset ir pasakė: „Tu išleisi O. Milašiaus „Migelį Manjarą“, aš už viską užmokėsiu, nupirksiu visas knygas, tik žiūrėk, kad apie tai nesužinotų knygos autorius!“ Koks gražus poelgis! Nedaug žmonių galėtų taip pasielgti. O ypač leidėjai ar rašytojai. Žodžiu, Grasset išleido knygą ir Godoy jam pasakė: „Sudaryk sutartį su O. Milašiumi. Jis turi būti įsitikinęs, kad tu išleidai knygą už savo lėšas.“ Taigi 1935 m. pasirodė „Migelis Manjara“ su Godoy pratarme. Mecenatas nupirko visus egzempliorius ir siuntinėjo juos draugams bei pažįstamiems, norėdamas juos supažindinti su poeto kūryba. Bet O. Milašius buvo subtilus žmogus, jis greit suprato, kad čia Godoy prikišo nagus. Tačiau jis nieko nepasakė Armand’ui, sutiko su tokiu žaidimu. Šią istoriją aš sužinojau iš paties Godoy. Jis man ir papasakojo visas detales.
Ir dar vienas atvejis, jeigu norite. Armand’as Guibert’as, dėstęs anglų kalbą prancūzų licėjuje Tunise, leido žurnalą „Mirages“. Jis tai darė savo malonumui. Beje, jis išleido pirmuosius Patrice’o de la Tour du Pino eilėraščius, Henri de Montherlant’o poeziją. Jis paprašė eilėraščių ir iš O. Milašiaus, kuris tuo metu jų jau neberašė, bet jam pasisekė įtikinti poetą išleisti nedidelę knygelę „Septyniolika eilėraščių“. Paskutinis, parašytas 1936 m., vadinosi „Aušrinės psalmė“. Taigi ši knygelė buvo išleisiu už Guibert’o lėšas. Už visas kitas mokėjo pats Milašius, nes buvo turtingas, Be to, jis turėjo ištikimų draugu, kurie jam padėdavo, kaip antai Godoy, L. Vogtas, skulptorius Antoine’as Bourdelle’is, prisidėjęs prie „Les Arcanes“ leidimo.
– Ar dar yra neišleistų O. Milašiaus rankraščių?
A. S. Aš jums pasakojau apie „Šiaurės kraštų lyrikos šedevrų“ antrąjį tomą. Matyt, tas rankraštis buvo sunaikintas. Neįmanoma surasti ir „Zborovskių“ pabaigos. Ieškojau visur, bet surasti nepavyko. Galimas daiktas, kad yra dar eilėraščių, nes apie juos poetas kalba savo laiškuose. Pavyzdžiui, jis mini „Vasaros simfoniją “, kurios niekas nerado. Apie daugelį eilėraščių jis rašo viename laiške Ch. Gaussui. Taip pat jis rašo, jog pirmajame „Septynių vienatvių“ variante buvo 4000 eilučių. Bet 1906 m. išleistame rinkinyje tiek jų nėra, vadinasi, jis kai ko atsisakė. Bet kai kuriuos eilėraščius man pavyko surasti ir paskelbti. Radau niekur iki tol neskelbtą eilėraštį „Andželikas“. Sis eilėraštis parašytas tuo metu, kai pasirodė „Septynios vienatvės“. Taip pat tarp O. Milašiaus popierių suradau eilėraštį „Tai buvo baigiantis…“ Be abejo, reikia manyti, kad dar ne viskas surasta. Galbūt po šimto metų atsiras, nes ne vieno garsaus rašytojo rankraščiai buvo atrasti, praėjus šimtui ar dviems šimtams metų po jų mirties. Tikėkimės.
– Ar O. Milašius šiandien populiarus Prancūzijoje?
A. S. Žinote, ilgą laiką O. Milašius buvo nežinomas. Ir dėl kelių priežasčių.
Visų pirma jis pats yra kaltas, jei galiu taip pasakyti, nes jis nedarė nieko, kad išgarsėtų. Kai pasirodydavo kokia nors jo knyga, jis išvažiuodavo, nesirūpindavo, kad kas parašytų straipsnį, kad apie jį kalbėtų ir t. t. Jis visiškai nebuvo „rašto žmogus“, kaip sakydavo de Balzacas. O jo laikais buvo tikrų „rašto žmonių“ – A. Gide’as, P. Claudelis. Jie darydavo viską, kad apie juos kalbėtų, bet O. Milašius tuo niekad neužsiimdavo.
Prieš karą, kai O. Milašius mirė, jo vardas jau buvo šiek tiek išgarsėjęs. Bet ta šlovė nepriklausė nei nuo oficialiosios kritikos, nei nuo propagandos priemonių. Juo žavėjosi jauni poetai, dalijosi įspūdžiais apie jo poeziją. Tuo metu Prancūzijoje buvo gal koks šimtas poetų, kurie gėrėjosi O. Milašiaus kūryba. Galiu net paminėti: Cassou, Audard’as, Superviellis, Paulis Valery, F. de Miomandre’as, Andre Suares, skulptorius Bourdelle’is, Godoy, N. Beauduinas, Guibert’as, belgų poetas Norge’as, paskyręs O. Milašiui specialų belgų žurnalo „Les cahiers blancs“ numerį. Šis numeris pasirodė O. Milašiaus mirties išvakarėse, ir poetas dar suspėjo jį gauti. Man pavyko surasti jį su Norge’o dedikacija O. Milašiui. Galima dar paminėti Paulį Fortą, J. Bousquet, Pierre’ą Emmanuelį, P. de la Tour du Piną. Pastarojo poezijai labai didelę įtaką padarė O. Milašiaus kūryba. Perskaitykite P. de la Tour du Pino „Rugsėjo vaikus“ ir jūs pastebėsite Milašiaus „Simfonijų“ atšvaitus. O dar René de Obaldia, F. Chaponas. Tačiau šis būrelis poetų neturėjo jokios galimybės primesti skaitytojams kitą poetą. Kai O. Milašius mirė, plačiajai visuomenei jis buvo greičiau nežinomas. Bet jį karštai palaikė jauni poetai. Karo metais Prancūzijoje nepasirodė nė viena O. Milašiaus knyga. Tiesa, tada Šveicarijoje Godoy be patikėtinio (nes jis nežinojo, kas yra jo patikėtinis) leidimo pradėjo leisti „Pilną raštų rinkinį“. Šis leidinys pasirodė Egloffo leidykloje už Godoy lėšas. Iš viso išėjo tik keturi ar penki tomai, nes leidėjas patyrė bankrotą. Be to, tekstas buvo prastai parengtas, nes Godoy paprasčiausiai neturėjo po ranka rankraščių, jis darė iš to, ką turėjo. Na, o estafetę perėmiau aš.
– Kokie yra O. Milašiaus knygų tiražai?
A. S. Šiandien, leisdamas O. Milašių, užsakau 3000 egz. tiražą. Beje, poetai tokiu tiražu dažniausiai ir leidžiami. Tiesa, „Pilno raštų rinkinio“ tomai, skirti poezijai bei „Migeliui Manjarai“, buvo pakartoti tuo pačiu tiražu trejetą kartų. Be to, neturiu daug lėšų, kad galėčiau organizuoti reklamą, paveikti kritikus. Šiandien knygų leidyba yra komercinė veikla. Apie jus kalbės tik tada, jei užmokėsite už reklamą.
Vis dėlto šis vežimas jau pats rieda. Šiandien poetai domisi O. Milašiaus kūryba. Ir mane tai paguodžia, nes turėjau ir nevilties valandėlių. Mačiau, jog knygynų savininkai visiškai nieko nežino apie O. Milašių. Žodžiu, jie nemoka savo amato: arba nežino, kas yra O. Milašius, arba painioja jį su Czesławu Miłoszu, Oskaro giminaičiu, Nobelio premijos laureatu. Cz. Miłoszas yra man sakęs, jog Oskaras būtų turėjęs gauti Nobelio premiją, o ne jis. Vis dėlto šitaip sklinda ir O. Milašiaus vardas.
Beje, galiu papasakoti ir nedidelį anekdotą. Kai 1980 m. Czesławas gavo Nobelio premiją, aš sėdėjau savo įstaigoje ir staiga pasigirdo telefono skambutis. Man paskambino garsaus Paryžiaus laikraščio redakcijos ir pasveikino: „Jūs gavote Nobelio premiją!“ Aš ėmiau juoktis. Manęs paklausė: „O ko jūs juokiatės? Tai rimtas dalykas.“ Aš atsakiau: „Taip, tai rimtas dalykas. Bet man tai pokštas.“ Mane tikina: „Pone, tai ne pokštas. Jūs gavote Nobelio premiją. Ją paskyrė Czesławui Miłoszui.“ Tuomet ir sakau: „Klausykit, bet niekas negali suteikti Nobelio premijos žmogui, kuris mirė 1939 metais.“ Balsas tęsia: „Ar yra du Milašiai?“ Aš ir patvirtinau: „Taip, aš pažįstu du Milašius.“
Taigi matote, kaip pažįsta O. Milašių Prancūzijoje. Bet dabar prasidėjo nebesustabdomas procesas. Jaunoji karta suvokia O. Milašiaus vietą prancūzų literatūroje. Žmonės pradeda suprasti, kad O. Milašius yra vienas iš didžiųjų XX a. rašytojų. Tai to paties kalibro poetas kaip G. Apollinaire’as, Claudelis, o gal dar ir svarbesnis.
– Kaip ir kada įsikūrė „O. Milašiaus bičiulių“ draugija?
A. S. Jums sunku įsivaizduoti, su kokiais leidybos sunkumais susidurdavau. Kai nueidavau į tokį knygyną Saint Sulpice’o aikštėje ir prašydavau, kad paimtų O. Milašiaus knygų, man atsakydavo: „Nė negalvokit, aš negaliu į vitriną padėti knygos pavadinimu „Meilės įvadas“. Kils skandalas“. Štai koks buvo anksčiau knygynų savininkų intelektualinis lygis.
Tuomet supratau, kad reikia kažką daryti, jog skaitytojai būtų supažindinami su O. Milašiumi. Pamaniau, jog reikia įkurti „O. Milašiaus bičiulių“ draugiją. Pakalbėjau su savo draugu Cassou, ir jis man pritarė. 1966 m. kovo 6 d. tą draugiją ir įkūrėme.
Jos pirmasis pirmininkas buvo Cassou. Po to mes sudarėme garbės komitetą, į kurį įėjo ir lietuviai S. A. Bačkis bei Jurgis Baltrušaitis. O 1967 m. išleidome pirmąjį draugijos sąsiuvinį.
Vėliau kiekvienais metais organizuodavome renginius, skelbdavome publikacijas.
Kasmet draugijos nariai vyksta į Fontainebleau prie O. Milašiaus kapo, padeda gėlių. Po to visi susirenka į „Juodojo erelio“ viešbutį, kur dažnai lankydavosi poetas. O. Milašius penkiolika metų apsistodavo šiame viešbutyje, kur jam visuomet buvo duodamas tas pats kambarys. Ant jo lango buvo įtaisytas tinklas, nes O. Milašius atkeliaudavo su dideliu narvu paukščių, – jame jis juos galėdavo paleisti.
Paryžiuje kasmet darome metinį draugijos susirinkimą, organizuojame paskaitas, parodas ir t. t. O 1969 m., kai šventėme 30-ąsias poeto mirties metines, prie jo namo pritvirtinome memorialinę lentą. 1975 m. mums pavyko įtikinti municipaliteto valdžią, jog Fontainebleau aikštei reikia suteikti O. Milašiaus vardą.
Didžiausias darbas buvo 1977 m., minint O. Milašiaus 100-ąsias gimimo metines. P. Emmanuelio dėka Nacionalinėje bibliotekoje buvo surengta didelė paroda. Fontainebleau įvyko tarptautinė konferencija. Jos medžiaga paskelbta draugijos sąsiuvinyje „O. Milašius šiandien“. 1977 m. „Meilės įvadas“ buvo išleistas kišeninio formato serijoje. Radijas (France Culture) transliavo pjesę „Migelis Manjara“, kurią suvaidino Comédie française teatras. Pjesė „Mefibosetas“ buvo parodyta Sainte Chapello koplyčio|e. Pompidou centre buvo surengtas disputas apie O. Milašių, Mažai žinomą pjesę „Saulius iš Tarsio“ Comédie française teatre pastatė aktorius Jean François Rémi.
Ir vėliau nenuleidome rankų. 1980 m. garsus aktorius L. Terzieffas sukūrė spektaklį „Milašius“, kuris buvo vaidinamas tris mėnesius. Ir salė visąlaik buvo pilna.
1981 m. Marais festivalyje buvo suvaidintas „Migelis Manjara“, kurį pastatė Rémi.
1989 m. buvo paminėtos 50-osios O. Milašiaus mirties metinės. Sorbonoje įvyko tarptautinė konferencija „Milašius. Šaknys ir tremtis“. Taip pat Pompidou centre buvo surengta paroda. 1990 m. Comédie française surengė jo poezijos vakarą.
Kaip matote, jau niekas nebegali sustabdyti šito užmojo. Dabar O. Milašiaus gerbėjai ir skaitytojai jau gina jį.
Jo skaitytojų skaičius vis auga. Bet reikia pasakyti, kad O. Milašius niekad nebus labai populiarus, nes jo kūryba yra daugiaprasmė, daugiaaukštė. Bet nors tas skaičius nėra didelis, skaitytojai jį karštai myli. Dabar O. Milašiaus poezija figūruoja licėjų, koledžų vadovėliuose, visose antologijose. Beje, Gallimard’o leidykla išleido prancūzų poezijos antologiją, kurią sudarė A. Gide’as. Joje O. Milašiaus nėra. Ir tai buvo padaryta savavališkai. Anuo metu pažinojau vaikiną, kuris dirbo Gide’o sekretoriumi. Šis vaikinas žavėjosi O. Milašiaus poezija. Jis pasakė Gide’ui: „Tik neužmirškit įtraukti O. Milašiaus.“ Antologijos pratarmėje Gide’as savo sekretorių pavadino X ir parašė: „X man priekaištauja, kad aš neįtraukiau O. Milašiaus.“ Toliau jis priduria, jog šio poeto kūryboje jis nerado nieko įdomaus. Gide’as, kuris gyrėsi esąs didelis poezijos žinovas, padarė O. Milašiui nemažą žalą. Tais laikais daugelis žmonių, žinodami, kad Gide’as nemėgsta O. Milašiaus (o tada daug kam Gide’as buvo stabas), manė, jog ir neverta jo skaityti. Bet šiandien jaunoji karta taip nebemano. Ji supranta, kad Gide’as padarė klaidą, ypač kai pamato poetus, įtrauktus į tą antologiją. Tai poetai, kurių šiandien niekas neprisimena, bet jie buvo Gide’o draugai. Štai ir visa paslaptis.
– Ar žinote, kad O. Milašiaus poezijos dvikalbis rinkinys buvo išleistas ir Lietuvoje? Gal palaikėte ryšius su Lietuvos leidėjais?
A. S. Taip, žinau. Aš jį turiu. Bet Lietuvos leidėjai su manimi ryšių nepalaiko. Jie publikuoja O. Milašiaus kūrybą, bet man apie tai nė nepraneša. O aš negaliu visko sužiūrėti. Ir negaliu nieko padaryti.
Tuo tarpu čekai, vengrai, leisdami O. Milašių, parašė man, sudarėm sutartis, gavo mano leidimus. Panašiai pasielgė ir italai, ispanai. O. Milašius buvo išverstas į anglų, lenkų, vokiečių, hebrajų kalbas. Galbūt jis buvo publikuotas ir kitomis kalbomis, tik aš šito nežinau. Beje, Pietų Amerikoje O. Milašius buvo išleistas piratišku būdu, t. y. nepateikus man jokios informacijos.
Aš mačiau ir turiu O. Milašiaus „Pasakas“, išleistas Lietuvoje, taip pat „Krantų“ numerį, skirtą rašytojui. Visa tat galėjo pamatyti ir prancūzai parodoje Pompidou centre.
Man sakė, kad Lietuvoje įsikūrusi ir O. Milašiaus draugija. Jei taip yra iš tikrųjų, būtų gerai, kad ji užmegztų ryšius su Paryžiaus draugija.
Kaip matote, jau nebeįmanoma pasakyti, jog O. Milašius yra nežinomas. Mano nuomone, tai garsus XX a. rašytojas, kuris dar nėra deramai įvertintas. Tačiau padėtis keičiasi…
– Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį.